- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-17
- Bylos Nr.
- AN2-223-606/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-00185-2022-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Edita Lapinskienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- M. Š.
- Institucija
- Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinių nusižengimo bylų nagrinėjimo skyrius
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2022 m. vasario 22 d. nutarimas, kuriuo M. Š. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 526 straipsnio 3 dalį 500 Eur dydžio bauda už tai, kad 2021 m. liepos 24 d. 14.10 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), kuri priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Tokiais savo veiksmais M. Š. nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo (toliau – VLESVOV) 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 2 punkto reikalavimų (dėl pareigos dėvėti kaukes).
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas M. Š. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir jam administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
2.1. Skunde teigiama, kad valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Apeliantas pažymi, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Apeliantas pažymi ir tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Poįstatyminiai teisės aktai yra įstatymų taikymo aktai ir negali pakeisti įstatymų, negali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymų normų turinio, jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytu įstatymuose. Priešingu atveju vyriausybės priimti norminiai aktai neatitiktų poįstatyminių teisės aktų sampratos ir paskirties, pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą teisės aktų hierarchiją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas).
2.2. Apelianto teigimu, įpareigojimas dėvėti kaukes vienasmeniu VLESVOV sprendimu pažeidė pareiškėjo prigimtinę teisę į asmens neliečiamybę bei orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis, 21 straipsnio 1 ir 2 dalys, 22 straipsnio 1 ir 4 dalys, EŽTK 8 straipsnis). Žmogaus teisių ir laisvių apribojimai galimi tik įstatymu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 21 d., 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai), o taip pat negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis). Todėl toks įpareigojimas buvo antikonstitucinis ir niekinis, iš jo negalėjo ir negali kilti jokios teisinės pasekmės pareiškėjui. VLESVOV sprendimo Nr. V-1563 2 punkto įpareigojimas dėvėti kaukes ūkinės veiklos nevykdantiems asmenis neatitinka vieno iš norminių aktų požymių – toks įpareigojimas (dėvėti kaukes ūkinės veiklos nevykdantiems asmenims) priimtas neturint viešojo administravimo įgaliojimų vykdyti valstybės valią (2016 m. gegužės 12 d. LVAT byla Nr. 1-4-602/2016 24 punktas, pagrindiniai norminio administracinio akto požymiai: 2 punktas), nes Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2020-11-01 iki 2021-07-29) 3 straipsnio 21 dalyje nurodoma, kad „Ūkinė veikla – gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti.“ Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (suvestinė redakcija nuo 2021-07-20 iki 2021-08-15) 3.1. punktu VLESVOV įpareigojo įgyvendinti tik „ūkinės veiklos apribojimo priemones“. Įpareigojimas dėvėti kaukes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, pažeidė viešojoje teisėje veikiantį bendrąjį teisinio reguliavimo principą – „galima tai, kas leista“, pažeidė iš Konstitucijos kylantį teisės aktų hierarchijos principą.
2.3. Apeliantas skunde aptaria ir Civilinės saugos įstatymo (toliau ir – CSĮ) 8 straipsnio, 28 straipsnio 4 dalies 1, 2, 3 punktų nuostatas bei teigia, kad įpareigojimas dėvėti kaukes aiškiai viršija įstatymo suteiktų VLESVOV įgaliojimų ribas, nurodomas Civilinės saugos įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 1, 2, 3 punktuose, todėl įpareigojimas dėvėti kaukes yra neteisėtas, niekinis ir negaliojantis. Dėl kaukės dėvėjimo įpareigojimo nesilaikymo, kuris priimtas viršijant įgaliojimus (ultra vires), negali kilti jokia teisinė atsakomybė. Taip pat apeliantas, atsižvelgdamas į aptariamas Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 9 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 19 straipsnio 2 dalies, 28 straipsnio 6 dalies nuostatas, teigia, kad ANK 526 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už Civilinės saugos įstatymo ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, o VLESVOV neturi teisės pagal įstatymą priimti civilinę saugą (bendrąja prasme) reglamentuojančių norminių administracinių aktų, o tik administracinius sprendimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti. Civilinės saugos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad VLESVOV sprendimų įgyvendinimą organizuoja atitinkama civilinės saugos sistemos subjektui ar pajėgoms priklausanti institucija, todėl skunde aptariamas ir šioje byloje taikomas VLESVOV sprendimas turi būti traktuojamas kaip administracinis sprendimas, bet ne kaip civilinę saugą reglamentuojantis teisės aktas. Apeliantas pažymi, kad jis nepriklauso nei civilinės saugos sistemai, nei civilinės saugos sistemos pajėgoms. Jis nėra asmuo, kuris dalyvauja likviduojant ekstremaliąją situaciją ar ekstremaliosios situacijos sukeltus padarinius. Taip pat jis nėra tas asmuo, kuris Vyriausybės nustatyta tvarka (CSĮ 17 straipsnis) būtų paskirtas atlikti privalomuosius darbus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti. VLESVOV sprendimams netaikomas visuotinio privalomumo principas gyventojams. VLESVOV nėra civilinės saugos sistemos subjektas (CSĮ 3 straipsnis, 19 straipsnio 2 dalis), todėl jo sprendimams netaikomas. CSĮ 6 straipsnio 8 punkte nurodytas civilinės saugos sistemos visuotinio privalomumo principas – civilinės saugos priemonės yra privalomos gyventojams. Joks CSĮ straipsnis, dalis, punktas nesuteikia VLESVOV teisės priimti norminių (visuotinio privalomumo) teisės aktų. Be to, gyventojams privalomos civilinės saugos priemonės gali būti tik tokios, kurios neviršija CSĮ 8 straipsnyje išvardintų, leidžiamų asmens teisių ir laisvių apribojimų užtikrinant civilinę saugą. Visi leidžiami VLESVOV sprendimai išvardijami CSĮ 28 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, kurie gali būti įgyvendinti tik per civilinės saugos sistemos subjektui ar pajėgoms priklausančią instituciją (CSĮ 28 straipsnio 6 dalis). VLESVOV sprendimas ,,Įpareigoti vyresnius nei 6 metų amžiaus asmenis uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes“ nepatenka į CSĮ 15 straipsnio 2 dalies 4 punkto dispoziciją, pagal kurią gyventojai privalo vykdyti VLESVOV teisėtus nurodymus. CSĮ 28 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad žodinis nurodymas gali būti duodamas tik civilinės saugos sistemos pajėgoms dirbant neatidėliotinus darbus ekstremaliosios situacijos židinyje ar ekstremaliojo įvykio paveiktoje teritorijoje (CSĮ 28 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 3 punktai), kai nėra galimybių įforminti rašytinio sprendimo.
2.4. Apelianto teigimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ 3.1.1. papunktis tiek, kiek juo pavesta VLESVOV nustatyti šias valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir pasekmių šalinimo priemones – visuomenės sveikatos saugos, higienos reikalavimus (uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse vyresniems nei 6 metų amžiaus asmenims dėvėti kaukes), prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsniui, 21 straipsnio 1 ir 2 dalims bei 22 straipsnio 1, 4 dalims, CSĮ 8 straipsniui. Tai patvirtinti gali tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, todėl apeliantas prašo pagal pateiktą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ priimtas Vyriausybei viršijant įgaliojimus bei pažeidžiant viešojoje teisėje galiojantį principą „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“ tuo pagrindu, kad Civilinės saugos įstatyme nenumatyta galimybė skelbti ekstremaliąją situaciją dėl (pavojingų) užkrečiamųjų ligų protrūkių ar epidemijų. Pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiams ar epidemijos valdyti yra specializuotas įstatymas – Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, jo 1 straipsnyje nurodoma, kad būtent šis įstatymas nustato žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo, ginčų sprendimo bei žalos atlyginimo ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimus užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimais pagrindus, fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės finansavimo bei jų kainų kompensavimo ypatumus. Taip pat 2 straipsnio 21 ir 22 dalys nustato tokias priemones kaip karantiną ir ribotą karantiną pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiams ar epidemijoms valdyti. VLESVOV nenustačius būtinų asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninės apsaugos priemonėmis, sąlygų, kaukės paties VLESVOV sprendimu nebuvo pripažintos būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Nebuvo jokios aprūpinimo kaukėmis, kaip būtinosiomis apsaugos priemonėmis, tvarkos. Apelianto teigimu, jis nebuvo aprūpintas kaukėmis, kaip būtinosiomis apsaugos priemonėmis.
2.5. Apeliantas nurodo, kad pirminis protokolas dėl tariamo pažeidimo, tariamo kaukės nedėvėjimo, jam buvo surašytas 2021 m. gruodžio 16 d., o VLESVOV 2021 m. birželio 30 d. sprendimas jau buvo panaikintas 2021 m. rugpjūčio 16 d. Klaipėdos apskrities VPK turėjo visas galimybes protokolą surašyti jau 2021 m. liepos 24 d., kuomet į parduotuvę „Lidl“ buvo atvykę Klaipėdos apskrities VPK pareigūnai.
2.6. Konstitucinis Teismas savo aktuose neatsiejamais konstitucinio teisinės valstybės principo elementais yra pripažinęs ir teisinį tikrumą bei teisinį aiškumą. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui ir jo kokybei: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). VLESVOV sprendimo Nr. V-1563 įžanginėje dalyje nėra kaukės apibrėžimo, nėra nurodyto kaukės dėvėjimo būdo. Sprendimo antrame punkte, kurio pažeidimu yra kaltinamas, taip pat nėra nurodyta nei kas yra kaukė, bei nėra nurodyto kaukės dėvėjimo būdo. Todėl visiškai nėra aišku nei ką, nei kaip, nei kur reikėjo dėvėti, o tai savaime pažeidžia Konstitucinį teisinės valstybės principą, nes teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai ir toks įpareigojimas kuomet neaišku nei ką, nei kaip nei kur dėvėti negali būti taikomas ir juolab dėl tokio reikalavimo, kuris nėra aiškus negali kilti teisinė atsakomybė. Teisinei sistemai visgi nepaisant savo šakninio teisinės valstybės principo dėl tiksliai formuluojamų teisės normų, tačiau baudžiant už netiksliai ir neaiškiai suformuluotų teisės normų nesilaikymą yra ne tik, kad neįvykdoma administracinės nuobaudos paskirtis – atgrasyti nuo administracinių nusižengimų, bet dar ir yra kurstomas nepasitikėjimas valstybės įstaigomis. Apelianto teigimu, jis neturi pareigos įrodyti, kad kažkur ir kažkokiu būdu dėvėjo kaukę. Klaipėdos apskrities VPK, nei pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių įrodymų, kad jis niekaip ir niekur ant kūno nedėvėjo kaukės, tačiau padarė prielaidą, kad kaukės jis nedėvėjo, nes vaizdo įraše nesimato, kad ją jis dėvėtų ant veido, tačiau VLESVOV sprendimo Nr. V-1563 2 punkte nėra nurodyta, kas yra kaukė ir kur bei kaip ją privalu dėvėti. Todėl, apelianto tvirtinimu, jo kaltė pagal ANK 5 straipsnį ir ANK 7 straipsnį pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodyta. Klaipėdos apskrities VPK nepateikė jokių įrodymų pirmosios instancijos teismui, kad kaukių dėvėjimas negali pakenkti jo sveikatos būklei, nors buvo prašoma tokius įrodymus pateikti. Be to, Klaipėdos apskrities VPK nepateikė jokių įrodymų, kad ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kėlė pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai parduotuvėje „Lidl“ tariamo nusižengimo metu. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl būtų galima nepaisyti kodifikuoto įstatymo nuostatos, kuri specifiškai nurodo, kad pažeidimas yra tik kuomet yra atitinkamos sąlygos (ekstremalioji situacija ar ekstremalus įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai). Apeliantas nurodo, kad 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodekso) 6 straipsnio l dalies e punktas, 25 ir 27 straipsniai, Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 10 straipsnis, atsižvelgiant į 2020 m. spalio 13 d. Tarybos rekomendaciją (ES) 2020/1475 dėl suderinto požiūrio į laisvo judėjimo apribojimą reaguojant į COVID-19 pandemiją neturi nieko bendro su byla, nes parduotuvė „Lidl“ nebuvo atskira valstybė su savo sienomis. VLESVOV įpareigoti dėvėti kaukes ūkinės veiklos nevykdantiems ir administracinių paslaugų neteikiantiems asmenimis negali, nes buvimas viešoje prekybos vietoje ir net prekių pirkimas savo reikmėms nėra nei ūkinė veikla, nei administracinių paslaugų teikimas, todėl CSĮ 9 straipsnio 19 punktas nesuteikia teisės nei Vyriausybei nei VLESVOV įpareigoti ūkinės veiklos nevykdančius asmenis dėvėti kaukes taip apribojant / suvaržant pastarųjų asmens neliečiamybę, orumą bei privatų gyvenimą. VLESVOV pareigybės įgaliojimų veikti ribos yra apibrėžiamos CSĮ. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas (toliau – ŽULPKĮ) nesuteikia jokių įgaliojimų VLESVOV, todėl jau vien dėl to įpareigojimo dėvėti kaukes ūkinės veiklos nevykdantiems asmenims negalima grįsti jokiu ŽULPKĮ straipsniu.
2.7. Konstitucinis Teismas savo aktuose neatsiejamais konstitucinio teisinės valstybės principo elementais yra pripažinęs ir teisinį tikrumą bei teisinį aiškumą. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui ir jo kokybei: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Todėl, apelianto tvirtinimu, jis nepažeidė ŽULPKĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto. Be to, apeliantas nurodo, kad jis 2021 m. liepos 24 d. buvo sveikas (nebuvo nei ligonis, nei asmuo, įtariamas, kad serga).
2.8. Apelianto tvirtinimu, VLESVOV sprendimo Nr. V-1563 2 punkto įpareigojimas dėvėti kaukes buvo priimtas neteisėtai, tam pagrįsti jis pateikė aibę argumentų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas nesugebėjo atsakyti. Šioje byloje apeliantas kelia vieną iš klausimų, ar Vyriausybė teisėtai pasirinko įvesti nepaprastąją padėtį dėl užkrečiamos ligos vadovaudamasi CSĮ, kuomet pačiame CSĮ tokios galimybės (įvesti nepaprastąją padėtį dėl užkrečiamosios ligos) net nėra numatyta. Apelianto įsitikinimu, Vyriausybė taikant viešojoje teisėje galiojantį principą „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“ privalėjo vadovautis ŽULPKĮ, nes būtent jis skirtas užkrečiamų ligų valdymui. Vyriausybė, esant poreikiui ir situacijai atitinkant įstatyminius reikalavimus, turėjo teisę įvesti specialų užkrečiamų ligų valdymo rėžimą – karantiną, tačiau ne ekstremaliąją situaciją. Tačiau būtent šį klausimą išspręsti įgaliojimus turi tik Konstitucinis Teismas, todėl apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
3. Atsiliepime į administracinėn atsakomybėn patraukto M. Š. apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkas G. K. mano, kad M. Š. apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti netenkintas, paliekant galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartį.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016 ir nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019).
6. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 569 straipsnio 5 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
7. Iš Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK vyriausiosios patrulės K. P. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų nustatyta, kad 2021 m. liepos 24 d. 14.20 val., buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), prekybos centre „ (duomenys neskelbtini)“ asmuo nedėvi kaukės. Atvykus nurodytu adresu 14.28 val., pasitiko apsaugos darbuotojas ir parodė vyriškį, stovintį parduotuvės viduje ir atsisakantį užsidėti apsauginę veido kaukę. Policijos pareigūnams asmuo prisistatė, kad yra M. Š., gim. (duomenys neskelbtini). Asmuo paaiškino, kad parduotuvėje, jam būnant be veido kaukės ir priėjus prie kasos susimokėti už prekes, pardavėja jam atsisakė parduoti prekę, todėl asmuo norėjo rašyti pareiškimą dėl susiklosčiusios situacijos.
8. Aplinkybę, kad M. Š. parduotuvėje buvo be veido kaukės, patvirtina ir skaitmeninėse laikmenose užfiksuoti duomenys, t. y. iš jų objektyviai nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. Š. parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ patalpose (duomenys neskelbtini), nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės).
9. Pažymėtina, kad baigęs administracinio nusižengimo tyrimą, jį atlikęs pareigūnas 2021 m. gruodžio 16 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje, padarymo (ANK 608 straipsnis).
10. ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Civilinės saugos įstatymo ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą ar pažeidimą, padarytą karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį, pakanka padaryti bent vieną iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų.
11. ANK 526 straipsnio dispozicija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, šiuo atveju į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimą Nr. V-1563 (nusižengimo metu galiojanti suvestine redakcija iki 2021 m. rugpjūčio 16 d.) „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktinių būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“, kuris priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ 3.1.1 ir 3.1.2 papunkčiais, Valstybiniu ekstremaliųjų situacijų valdymo planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybinio ekstremaliųjų situacijų valdymo plano patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1419 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo paskyrimo“ bei siekiant užtikrinti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo prevenciją.
12. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. Nutarimo 3.1.1. papunktyje nustatyta, jog, be kita ko, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų veikla vykdoma užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas, išskyrus šio nutarimo 3.1.2. papunktyje nurodytus atvejus. Pagal šias nuostatas ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas nustato ne tik asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas, bet ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos sąlygas, o kaukių dėvėjimas viešoje prekybos vietose visiškai gali būti pripažintas visuomenės sveikatos saugos priemone, skirta užkirsti kelią pavojingos ligos plitimui kontaktuojant ir bendraujant asmenims viešose vietose be veidą dengiančių apsaugos priemonių.
13. Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1. punktą, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų (toliau – ESVO) ESVO vadovas A. D. 2021 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“, jo 2 punktas įpareigojo vyresnius nei 6 metų amžiaus asmenis uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes. Šis reikalavimas netaikomas neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį), asmenims, kai jie sportuoja ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke.
14. CSĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad ESVO vadovas – civilinės saugos sistemos subjekto valstybės tarnautojas, darbuotojas ar valstybės politikas, paskirtas vadovauti visoms civilinės saugos sistemos pajėgoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius ekstremaliosios situacijos židinyje. Vienas iš civilinės saugos sistemos tikslų – padėti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams, gresiant ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms, išvengti ar patirti kuo mažiau žalos, išlaikyti rimtį, išsaugoti gyventojų gyvybę, sveikatą, turtą ir apsaugoti aplinką (CSĮ 4 straipsnio 2 punktas). Civilinės saugos sistemos subjektai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, vidaus reikalų ministro įsakymais ir kitais teisės aktais (CSĮ 7 straipsnis).
15. Apygardos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad jis nėra civilinės saugos sistemos subjektas, tačiau gyventojai yra fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikos teritorijoje (CSĮ 2 straipsnio 18 punktas), jie, viena vertus, turi teisę būti perspėti apie gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją, gauti informaciją apie įvykusius įvykius, ekstremaliuosius įvykius, susidariusią ekstremaliąją situaciją ir kaip elgtis susidarius ekstremaliajai situacijai, kita vertus, turi pareigą rūpintis, kad savo veikla nesukeltų pavojaus kitų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdytų normalaus (įprasto) gyvenimo ar veiklos ritmo, Vyriausybės nustatyta tvarka atlikti būtinas užduotis, be to, gyventojai, ūkio subjektai ir kitos įstaigos gali turėti ir kitų šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų teisių ir pareigų civilinės saugos srityje (CSĮ 15 straipsnis). Remiantis CSĮ 6 straipsnyje įtvirtintu civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos organizavimo ir veiklos visuotinio privalomumo principu – civilinės saugos priemonės yra privalomos visoms valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, visiems ūkio subjektams ir gyventojams. Asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka (CSĮ 39 straipsnis).
16. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje ne kartą pasisakyta, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai). Remiantis šia konstitucine jurisprudencija darytina išvada, jog sveikatos apsaugos ministrui yra suteikti įgaliojimai reglamentuoti nurodytą teisinių santykių sritį. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą analizavęs norminių bei individualių teisės aktų požymius bei jų skirtumus.
17. Apygardos teismas sprendžia, kad ginčijamas ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. V-1563 atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius, t. y. jis sukuria elgesio taisykles – teisės normas, visuotinai privalomas individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui, o būtent: vyresniems nei 6 metų amžiaus asmenis uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes, šis reikalavimas netaikomas neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį), asmenims, kai jie sportuoja ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke). Minėtos teisės normos yra orientuotos į ateitį ir skirtos taikyti daug kartų. Šį teisės aktą priėmė viešojo administravimo subjektas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas), tiesiogiai realizuodamas valstybės valią ir nustatydamas elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų teisinių santykių dalyviams. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog Teisės aktų registras (toliau tekste ir –TAR) skirtas šio straipsnio 2 dalyje nurodytų Teisės aktų registro objektų registravimui, skelbimui, apskaitai, sisteminimui ir informacijos teikimui. Minėto įstatymo straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyta, kad Teisės aktų registro objektai yra ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai. Taigi pagal šiuo metu galiojančią tvarką atitinkamų administravimo subjektų norminiai teisės aktai privalo būti paskelbti Teisės aktų registre. Tokiu būdu yra įgyvendinamas konstitucinis reikalavimas dėl teisės aktų viešinimo ir užtikrinamas teisinės valstybės principas. Ginčijamas ESVO vadovo sprendimas užregistruotas Teisės aktų registre 2021 m. birželio 30 d., paskelbtas TAR, 2021 m. birželio 30 d., Nr. 14830, įsigaliojo 2021 liepos 1 d. Taigi, įvykio metu ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. V-1563 galiojo, jis neteko galios tik 2021 m. rugpjūčio 13 d., sprendimu Nr. V-184, kuris įsigaliojo nuo 2021 m. rugpjūčio 16 d. (TAR, 2021, Nr. 2021-17547). Kad tokio pobūdžio ESVO vadovo sprendimai atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius, t. y. jie sukuria elgesio taisykles – teisės normas, visuotinai privalomas individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui, jos yra orientuotos į ateitį ir skirtos taikyti daug kartų, savo sprendimuose pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimai administracinėse bylose Nr. I-4-602/2016, Nr. I-7-552/2021), todėl papildomai kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl apelianto prašymo ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ teisėtumą, nėra teisinio pagrindo. Kartu apygardos teismas nenustatė ir jokių aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų abejonės, jog reikėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. Š. nusižengimą padarė esant įvestam sustiprintam civilinės saugos sistemos parengties lygiui ir nustatytoms specialioms valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir pasekmių šalinimo priemonėms, siekiant apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos įvežimo ir išplitimo, taip pat išvengti naujo sergamumo COVID-19 liga protrūkio šalies teritorijoje. Pažymėtina, kad M. Š. nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis nebūtų galėjęs dėvėti kaukės, kai jos dėvėjimas parduotuvėje nagrinėjamu metu buvo privalomas. Nusižengimo padarymo metu galiojusios Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimo redakcijos 2 punkto reikalavimas uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes apeliantui buvo privalomas, tačiau jis, uždaroje paslaugų teikimo vietoje (parduotuvėje) nedėvėdamas kaukės, sąmoningai demonstravo abejingumą šiam teisės akto reikalavimui. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde M. Š. nurodoma aplinkybė, jog jis buvo sveikas, nepanaikina jo atsakomybės už aptartų teisės normų, kurių tikslas yra visuomenės sveikatos apsaugos nuo pavojingų užkrečiamų ligų prevencija, pažeidimą.
19. Atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus ir aptartas aplinkybes, apygardos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad M. Š. 2021 m. liepos 24 d. 14.10 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), nedėvėdamas nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), kuri priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį bei burną, nesilaikė ESVO vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimų automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ 2 punkto reikalavimų. M. Š., atsisakydamas uždarose patalpose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, savo neatsakingu ir lengvabūdišku elgesiu pažeidė kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisykles, kartu sukurdamas realias galimybes tolesniam aptariamos pavojingos užkrečiamos ligos plitimui visuomenėje. Teismų praktikoje pripažinta, kad toks neatsakingas elgesys, kai nesilaikoma reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, yra itin pavojingas visos visuomenės sveikatai, ypatingai tuo metu, kai visoje šalies teritorijoje yra paskelbta ekstremali situacija, o didžioji dalis valstybės žmogiškųjų ir materialių išteklių yra sutelktos siekiui kuo efektyviau sustabdyti greitai plintančią pavojingą užkrečiamą ligą. Todėl šiuo konkrečiu atveju reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones nesilaikymo faktas yra pakankamas ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo inkriminavimui. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nutartyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą nagrinėjančiam organui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime ANK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-1-2014). Vien tai, kad įrodymai nebuvo įvertinti taip, kaip norėjo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, o teismas padarė jam nepalankias išvadas dėl jo kaltumo, savaime nereiškia, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir turėtų būti panaikinta. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, kad M. Š. pripažintas kaltu ir nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje, padarymą pagrįstai ir teisėtai.
20. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu, teismas
nutaria:
palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartį nepakeistą ir M. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.