- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-12
- Bylos Nr.
- e2A-788-856/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Silberauto“
- Trečiasis asmuo
- V. S.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1439-905/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Silberauto“, trečiajam asmeniui V. S. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Silberauto“ 18 335,60 Eur žalos atlyginimo ir šešių procentų procesines palūkanas (e. b. I t., 1–2 b. l.).
2. Ieškovė nurodė, kad 2015-06-02 Kaune, adresu Vakarinis aplinkkelis 6A, atsakovės UAB „Silberauto“ teritorijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintos trys stovinčios transporto priemonės: MERCEDES BENZ SPRINTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės MERCEDES BENZ SPRINTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo V. S. kaltės. Šios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudėja - UAB „Silberauto“. 2015-06-02 įvykusio eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo sutarties pagrindu iš viso išmokėjo 18 335,60 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnį, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Eismo įvykio kaltininkas V. S. pasišalino iš eismo įvykio vietos. Eismo įvykio dieną V. S. dirbo UAB „Silberauto“. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.264 straipsnį, už darbuotojo padarytą žalą atsakingas darbdavys.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į ieškinį ir triplike atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Silberauto“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (e. b. I t., 65–68, 92–94 b. l.). Nurodė, kad eismo įvykis įvyko ne trečiojo asmens V. S. darbo metu ir be darbdavio nurodymo, be to, V. S. neteisėtai valdė automobilį, kuris buvo priskirtas kitam darbuotojui. Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės atsakovas pažymėjo, kad nuo 19 valandos įmonės turto apsaugą sutartiniu pagrindu vykdo saugos tarnyba, todėl atsakovas negali būti atsakingas už trečiojo asmens veiksmus neteisėtai užvaldant kitam darbuotojui priskirtą automobilį. Dėl to ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šalys buvo žodžiu susitarusios, jog ieškovas išmokės draudimo išmoką ir nereikš atsakovui jokių regresinių reikalavimų, tačiau ieškovas tokią savo poziciją nesąžiningai pakeitė pareikšdamas ieškinį. Atsakovas taip pat nurodė, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika tais atvejais, kai apgadinamas klientų automobilis ir įvykio vietoje nėra nukentėjusiųjų, policijos nekviesti, o tik užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taip pat galiojo ir kasko, ir privalomasis civilinės atsakomybės draudimas. Be to, nagrinėjamas įvykis įvyko vėlai vakare, todėl nebuvo galimybės deklaracijų pildymui išsikviesti nukentėjusiųjų asmenų, kurie yra juridiniai asmenys, ir kurių darbo laikas tą dieną jau buvo pasibaigęs. Atsakovo nuomone, Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarimas, kuriuo V. S. pripažintas pasišalinęs iš įvykio vietos, neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, nes atsakovas nebuvo įtrauktas į nurodytą bylą.
4. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo V. S. nurodė, kad eismo įvykis įvyko darbovietės teritorijoje apie 21 valandą, pasitaręs su darbe buvusiais kolegomis nusprendė, kad eismo įvykio deklaracijas užpildys kitos dienos rytą, buvęs pamainos vadas nurodė, kad tokiais atvejais paprastai pranešama draudikui (e. b. I t., 58–60 b. l.). Policijos pareigūnų nekvietė, nes įvykio metu žmonės nenukentėjo. Nepagrįstai yra laikoma, kad V. S. pasišalino iš įvykio vietos, nes įvykus eismo įvykiui, jis išlipo iš automobilio, pranešė kas įvyko tuo metu dirbusiems asmenims, klausė, ką tokiu atveju reikia daryti ir, pasitarę nusprendė, kad policijos kviesti nereikia, automobilio nejudino iš vietos, eismo įvykis yra fiksuotas vaizdo kamerų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Silberauto“ 13,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (e. b. III t., 163– 168 b. l.).
6. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiame Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarime, priimtame administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5319-358/2015, konstatuota, jog V. S. „iš įvykio vietos pasitraukė, tačiau tai padarė ne piktybiškai vengdamas atsakomybės, o neteisingai supratus savo veiksmų pavojingumą ir baustinumą, tačiau savo klaidą suprato ir pripažino“. Teismo vertinimu, nors nurodytame teismo nutarime ir konstatuota V. S. kaltė, tačiau neįvardyta, kad V. S. būtent tyčia pasišalino iš įvykio vietos, taip pat nutarime nekonstatuota, kad V. S. iš įvykio vietos pasišalintų „siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.“ Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad tyčinė kaltės forma pasišalinant iš įvykio vietos neva nustatyta administracinio teisės pažeidimo byloje, nurodydamas, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad V. S. kaltė nagrinėjamu atveju buvo būtent tiesioginė tyčia.
7. Teismas konstatavo, kad tiek šios civilinės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys akivaizdžiai patvirtina, jog V. S. nesiekė nuslėpti įvykio aplinkybių (kurios, be kita ko, užfiksuotos vaizdo įraše), be to, apgadinti automobiliai liko nepajudinti iki pat policijos atvykimo, juolab kad ir ieškovė nurodė, jog jai, kaip draudikei, nebuvo apsunkintas įvykio teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad vaizdo įrašas (tiesiogiai) nepatvirtina V. S. blaivumo įvykio metu. Nepaisant to, byloje pateiktų duomenų visuma teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, jog įvykio metu V. S. nebuvo neblaivus – pakankamai akivaizdu, kad prašymą patraukti automobilį teikęs apsaugos darbuotojas tokio veiksmo atlikti nebūtų prašęs neblaivaus asmens; po įvykio tas pats apsaugos darbuotojas bei tuo metu dirbę kiti atsakovo darbuotojai nebūtų nutylėję-toleravę V. S. neblaivumo. Be to, V. S. neblaivumo nenustatė ir tyrimą atlikę policijos pareigūnai, kurie ieškovui adresuotame 2016 m. sausio 7 d. rašte nurodė, kad V. S. buvo blaivus.
8. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė V. S. ir (arba) atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, o atsakovė ir trečiasis asmuo paneigė Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kaltės prezumpciją, t. y. įrodė, kad šiuo atveju nėra skolininko kaltės (CPK 12, 178 straipsniai), todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
9. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti (e. b. III t., 176–181 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
9.1. Teismas neteisingai aiškino teisės normas, t. y. Kelių eismo taisyklių 222 p., TPVCAPD įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. numatytos pareigos įvykus eismo įvykiui nedelsiant apie įvykį pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Teismas suformavo neatitinkantį teismų praktikos precedentą.
9.2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Taikant TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p., nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos fakto, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė gali pasireikšti ir neatsargumu. Vairuotojo blaivumo konstatavimo aplinkybė yra tokia pat esminė eismo įvykio aplinkybė, kaip automobilių susidūrimo mechanizmas, vairuotojų kaltė, ir, nesant eismo įvykio vietoje nukentėjusiems, gali būti nustatoma tik policijos pareigūnų atlikta patikra, o ne liudytojų parodymais.
9.3. Teismas neteisingai vertino, jog V. S. veiksmuose nėra kaltės ir neatsargumo forma, nes jis nesiekė nuslėpti įvykio aplinkybių. Ši teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje atsakovas nepateikė įrodymų, dėl kokių objektyvių aplinkybių V. S. neturėjo galimybės sugaišti kelias minutes ir iškviesti policijos pareigūnus į eismo įvykio vietą, informuoti nedelsiant darbdavį apie eismo įvykį, o esant būtinajam reikalingumui išvykti (nors tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta), užsitikrinti įrodymus, jog įvykio metu buvo blaivus.
9.4. Dėl V. S. pasišalinimo, skirtingai nei nurodo teismas, atsirado neproporcingų neigiamų padarinių: žala darbdavio UAB „Silberauto“ automobiliui dėl nepranešimo apie eismo įvykį nebuvo atlyginta pagal savanoriško draudimo sutartį, tretiesiems nukentėjusiems asmenims draudikas privalėjo išmokėti draudimo išmoką pagal tuos apgadinimus, kurie buvo fiksuoti tik kitą dieną po įvykio, nebuvo ištirta aplinkybė dėl vairuotojo būsenos eismo įvykio metu. Dėl V. S. tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos ir policijos pareigūnų neiškvietimo buvo pašalinta draudiko galimybė nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su draudžiamojo įvykio tyrimu.
9.5. Atsakovė ir trečiasis asmuo neįrodė aplinkybių, kurios šalintų jų civilinę atsakomybę, todėl teismas ieškovės ieškinį atmetė nepagrįstai.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Silberauto“ prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą, ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (e. b. III t., 187–190 b. l.). Nurodo, kad apeliantės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kuriais bandoma paneigti pirmos instancijos teismo sprendimą, yra subjektyvaus pobūdžio faktinių aplinkybių interpretavimas, bet ne įrodymais pagrįstas vertinimas, todėl turėtų būti vertinami kritiškai. Apeliantė savo skunde taip pat akcentuoja V. S. blaivumo klausimą, tokiu būdu siekdama iš esmės paneigti tiek jau įsiteisėjusį Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarimą, priimtą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5319-358/2015 (kurį turėjo teisę skųsti aukštesnės instancijos teismui, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo), tiek pirmos instancijos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą. Be to, nėra paneigtas byloje esantis oficialus rašytinis įrodymas, kuris neabejotinai patvirtina V. S. blaivumą, t. y. 2016 m. sausio 7 d. policijos pareigūnų raštas, adresuotas apeliantei, kuriame nurodoma, kad V. S. buvo blaivus. Esant aiškiai suformuluotai ieškovės pozicijai, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisiškai kvalifikuodamas nagrinėjamo ginčo santykius ir esant bendrosios teisės normos (CK 6.270 straipsnis) bei specialiosios teisės normos (CK 6.264 straipsnis) konkurencijai, teismas taiko CK 6.264 straipsnio specialiąją normą, kuri išsamiau-detaliau reglamentuoja nagrinėjamus santykius (nes ieškinys pareikštas dėl tokios žalos atlyginimo, kuri atsirado ne dėl automobilių apgadinimų, kaip tokių, o būtent dėl pasišalinimo iš įvykio vietos po to, kai automobiliai buvo apgadinti), todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovė neprivalo atsakyti kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas.
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. S. prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą, ieškovės apeliacinį skundą atmesti (e. b. III t., 191–195 b. l.). Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą priėmė būtent laikydamasis imperatyvių reikalavimų teismams priimant sprendimus. Teismas, siekdamas teisinio aiškumo ir išsamaus šalių ginčo išnagrinėjimo, konstatavo, kad tiek šios civilinės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys akivaizdžiai patvirtina, jog V. S. nesiekė nuslėpti įvykio aplinkybių (kurios, be kita ko, užfiksuotos vaizdo įraše), be to, apgadinti automobiliai liko nepajudinti iki pat policijos atvykimo, juolab kad ir ieškovė nurodė, jog jai, kaip draudikui, nebuvo apsunkintas įvykio teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas. Teismas remia savo sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 2 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. 2AT-55-788-2015. Teismas teisingai vertino, jog V. S. veiksmuose nėra kaltės ir neatsargumo forma, nes jis nesiekė nuslėpti įvykio aplinkybių, iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad V. S. neturėjo jokio ketinimo nuslėpti ar išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Teismas nurodė byloje pateiktų duomenų visumą, kuri teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, jog įvykio metu V. S. nebuvo neblaivus. V. S. neblaivumo nenustatė ir tyrimą atlikę policijos pareigūnai, kurie ieškovei adresuotame 2016 m. sausio 7 d. rašte nurodė, kad V. S. buvo blaivus. Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinis skundas netenkinamas.
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių atstovų paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų visų iš naujo nebekartoja. Kasacinio teismo ne kartą pastebėta, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų ieškovės apeliacinio skundo argumentų.
14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Silberauto“ 2014 m. rugpjūčio 4 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 9 d. buvo apdrausta transporto priemonės „Mercedes Benz Sprinter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė (e. b. I t., 13–14 b. l.). 2015 m. birželio 2 d., apie 21 val., UAB „Silberauto“ teritorijoje Kaune, Vakarinis aplinkkelis 6A, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojo V. S. vairuojamas automobilis apgadino tris automobilius (e. b. I t., 7–8 b. l.). Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5319-358/2015 V. S. pripažino padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė 289 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu trims mėnesiams. Administracinio teisės pažeidimo byloje teismas konstatavo, kad V. S. iš įvykio vietos pasitraukė, tačiau tai padarė ne piktybiškai vengdamas atsakomybės, o neteisingai supratus savo veiksmų pavojingumą ir baustinumą, tačiau savo klaidą suprato ir pripažino. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti paskyrus mažesnę nuobaudą, nei (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali nuobauda, t. y. paskiriant minimalią piniginę baudą ir atimant teisę vairuoti transporto priemones trumpesniam nei sankcijoje numatytam terminui (e. b. I t., 9–12 b. l.).
15. Taip pat nustatyta, kad už sugadintas transporto priemones ieškovė išmokėjo 18 335,60 Eur draudimo išmoką: už transporto priemonės MERCEDES BENZ SPRINTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus – 13 824,09 Eur, už transporto priemonės MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus – 2 930,78 Eur, už transporto priemonės MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus – 1 580,73 Eur.
16. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Kelių eismo taisyklių 222 punkto bei TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, numatančias pareigą įvykus eismo įvykiui nedelsiant apie įvykį pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais.
17. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos. Šioje teisės normoje įtvirtinta viena iš išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nes iš principo privalomo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko teisę susigrąžinti išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Taigi, eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką, draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ nustatytas pareigas. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
18. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu.
19. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 punktą, eismo įvykiu laikomas įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Šiuo atveju eismo įvykis įvyko atsakovui UAB „Silberauto“ priklausančioje teritorijoje, trečiajam asmeniui V. S. bandant perstatyti automobilį buvo apgadintos atsakovui paliktos remontuoti trys transporto priemonės.
20. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5319-358/2015 V. S. buvo pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje – sukėlė eismo įvykį, bei (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje – pasišalino iš eismo įvykio vietos, ir nubaustas 289 Eur pinigine bauda bei atėmimu vairuoti transporto priemones 3 mėnesiams. Kauno apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje V. S., aiškindamas eismo įvykio aplinkybes, nurodė, kad įvykio metu įmonės teritorijoje buvo dar ir kiti darbuotojai, visi susirinko ir galvojo kaip pasielgti, nusprendė, jog nesant nukentėjusių asmenų, užteks užpildyti tik eismo įvykio deklaraciją. Įmonės savininkams pranešė tik kitos dienos ryte, jie skambino draudimui, įstaigos darbuotojai pasakė, kad jeigu žala didelė, reikia kviesti policijos pareigūnus, todėl juos iškart ir iškvietė. Kauno apylinkės teismas, išklausęs liudytojų policijos pareigūnų R. L. ir M. K. bei atsakovo darbuotojo D. Ž. parodymus bei juos įvertinęs, konstatavo, kad V. S. iš įvykio vietos pasitraukė ne piktybiškai vengdamas atsakomybės, o neteisingai supratus savo veiksmų pavojingumą ir baustinumą, savo klaidą suprato ir pripažino (administracinio teisės pažeidimo bylos 33–36 l.). Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos viršininko apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarimą (administracinio teisės pažeidimo bylos 42–44 l.).
21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Kauno apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad dėl pasišalinimo iš įvykio vietos V. S. kaltės, pasireiškusios tiesiogine tyčia, nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. S. nesiekė nuslėpti eismo įvykio aplinkybių, kurios buvo užfiksuotos vaizdo įraše, o taip pat nenustatyta aplinkybių, kad V. S. iš įvykio vietos pasišalino, siekdamas išvengti atsakomybės ar pareigos atlyginti žalą, nuslėpti savo neblaivumą ar eismo įvykio pėdsakus. Apeliacinio teismo vertinimu, nenustačius tyčinio V. S. pasišalinimo iš įvykio vietos fakto, buvo būtina nustatyti, ar trečiasis asmuo V. S. buvo pakankamai atidus ir rūpestingas vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
22. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis).
23. Vertinant V. S. elgesį šioje situacijoje pagal atidaus ir rūpestingo žmogaus standartus, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo išvadai, kad V. S. elgesys šių standartų neatitiko. Priešingai nei vertina apeliantė, V. S. dėjo pastangas realiai įvertinti situaciją – kartu su kitais tuo metu buvusiais darbuotojais sprendė, kaip šioje situacijoje pasielgti. Įvertinę tai, kad eismo įvykio aplinkybės buvo užfiksuotos vaizdo įraše, kad nukentėjusiųjų asmenų eismo įvykio vietoje nebuvo, nekeisdami eismo įvykio vietos aplinkybių, apgadintų transporto priemonių nejudindami iš vietos, nutarė visus klausimus išspręsti kitos dienos rytą atvykus įmonės vadovams. Netgi ryte, atvykus įmonės vadovams, pastarieji nežinojo, kaip šiuo atveju pasielgti, nes, atsakovės teigimu, tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog tuo atveju, kai apgadinamas klientų automobilis ir eismo įvykio vietoje nėra nukentėjusiųjų, policijos pareigūnų nebuvo kviečiami, o tik buvo užpildoma eismo įvykio deklaracija. Tik atsakovės vadovams pasikonsultavus su draudimo brokere, apie eismo įvykį buvo pranešta policijos pareigūnams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad atsakovė UAB „Silberauto“ bei trečiasis asmuo V. S. elgėsi neatidžiai ar nerūpestingai. Vadovaujantis nurodytais motyvais, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog V. S. veiksmuose nėra kaltės ir neatsargumo forma, atmestini kaip nepagrįsti.
24. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovė neįrodė V. S. ir/ar atsakovės UAB „Silberauto“ civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.248 straipsnyje, o atsakovė ir trečiasis asmuo paneigė CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kaltės prezumpciją.
25. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes nelaikė teisiškai reikšminga aplinkybe, jog V. S. sukėlė eismo įvykį, pasišalino iš eismo įvykio vietos ir apie eismo įvykį nepranešė policijos pareigūnams.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Įvertindamas įrodymus, teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti kaip nepagrįsti.
27. Anksčiau išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Atsakovė UAB „Silberauto“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš ieškovės jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos atsakovei nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.