Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Silberauto“ dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo V. S..

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 18 335,60 Eur žalos atlyginimo ir šešių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovo, 2015 m. birželio 2 d. vakare atsakovo įmonės teritorijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo įmonės automobilį vairavęs atsakovo darbuotojas V. S. apgadino tris kitus remontui paliktus serviso klientų automobilius. Kadangi atsakovo automobilio valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovo bendrovėje, tai ieškovas dėl trims apgadintiems automobiliams padarytos žalos išmokėjo iš viso 18 335,60 Eur draudimo išmokų ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą, nes eismo įvykio kaltininkas pasišalino iš įvykio vietos (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovas pažymėjo, kad įvykus eismo įvykiui, kai jo vietoje nėra nukentėjusiojo asmens, svarbu iškviesti policijos pareigūnus, kurie ne tik fiksuotų eismo įvykio aplinkybes, bet ir patikrintų vairuotojo blaivumą, juolab kad įvykio dieną trečiojo asmens blaivumas nebuvo patikrintas. Policiją būtina kviesti visais atvejais, kai įvykio vietoje nėra nukentėjusiojo asmens (ir todėl nėra galimybės užpildyti eismo įvykio deklaracijos), išskyrus kasko draudimo įvykius, kurių atvejais nebūtina tiksliai nustatinėti įvykio aplinkybių. Ieškovas pabrėžė, kad atsakovas nevertino šio įvykio, kaip įvykusio ne trečiojo asmens V. S. darbo metu ir šiam vykdant darbo pareigas. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovas atsakingas ne tik kaip eismo įvykį sukėlusio darbuotojo darbdavys, bet ir kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nes nėra duomenų, kad atsakovo automobilį trečiasis asmuo užvaldė neteisėtai. Ieškovo teigimu, TPVCAPD įstatymo 22 straipsnis draudiko teisės į žalos atlyginimą nesieja su priežastiniu ryšiu (tarp neteisėtų veiksmų ir žalos); trečiojo asmens pasišalinimas iš įvykio vietos nesutrukdė ieškovui nustatinėti atlygintinos žalos dydžio, tačiau nėra galimybės įsitikinti dėl vairuotojo blaivumo ar neblaivumo. Ieškovo teigimu, pagal teismų praktiką pasišalinimas iš įvykio vietos vertinamas kaip netyčinis, jeigu vairuotojas nesuvokia, kad įvyko eismo įvykis (nepastebėjo kontakto ar pan.).

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, eismo įvykis įvyko ne trečiojo asmens V. S. darbo metu ir be darbdavio nurodymo, be to, V. S. neteisėtai valdė automobilį, kuris buvo priskirtas kitam darbuotojui. Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės atsakovas pažymėjo, kad nuo 19 val. įmonės turto apsaugą sutartiniu pagrindu vykdo saugos tarnyba, todėl atsakovas negali būti atsakingas už trečiojo asmens veiksmus neteisėtai užvaldant kitam darbuotojui priskirtą automobilį. Dėl to ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šalys buvo žodžiu susitarusios, jog ieškovas išmokės draudimo išmoką ir nereikš atsakovui jokių regresinių reikalavimų, tačiau ieškovas tokią savo poziciją nesąžiningai pakeitė pareikšdamas ieškinį. Atsakovas taip pat nurodė, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika tais atvejais, kai apgadinamas klientų automobilis ir įvykio vietoje nėra nukentėjusiųjų, policijos nekviesti, o tik užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taip pat galiojo ir kasko, ir privalomasis civilinės atsakomybės draudimas. Be to, nagrinėjamas įvykis įvyko vėlai vakare, todėl nebuvo galimybės deklaracijų pildymui išsikviesti nukentėjusiųjų asmenų, kurie juridiniai asmenys ir kurių darbo laikas tą dieną jau buvo pasibaigęs. Atsakovo nuomone, Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarimas, kuriuo V. S. pripažintas pasišalinęs iš įvykio vietos, neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, nes atsakovas nebuvo įtrauktas į nurodytą bylą.

Trečiasis asmuo prašė ieškinį atmesti. Anot trečiojo asmens, eismo įvykis įvyko darbo metu ir visų įvykyje dalyvavusių automobilių (įskaitant ir tuos, kurie buvo palikti atsakovui remontuoti) valdytojas buvo atsakovas. Trečiasis asmuo pabrėžė, kad jis apie įvykį iš karto pranešė atsakingiems įmonės darbuotojams (pamainos viršininkui ir kt.). Be to, teritorija stebima vaizdo kameromis, įvykis nufilmuotas, visos aplinkybės buvo aiškios, todėl nebuvo reikalo kviesti policiją ir tikrinti darbuotojo blaivumą. Trečiojo asmens teigimu, jis neslėpė ir nesiekė nuslėpti įvykio aplinkybių; įvykus eismo įvykiui buvo ketinama kitą rytą užpildyti įvykio deklaraciją. Net išnagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje teismas nefiksavo V. S. tyčios, o nurodė, kad jis iš įvykio vietos pasitraukė ne piktybiškai, per klaidą. Trečiasis asmuo atkreipė dėmesį ir į tai, kad norminiuose teisės aktuose nenustatyta, per kiek laiko turi būti surašoma įvykio deklaracija, todėl turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kuriuos visiškai atitiko trečiojo asmens ir kitų atsakovo darbuotojų ketinimas deklaracijas užpildyti kitos dienos rytą.

Šalys 2014 m. rugpjūčio 4 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdrausta atsakovo automobilio Mercedes Benz Sprinter, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 9 d. (T. 1, p. 13-14). Byloje nekilo ginčo (ieškovas neneigė atsakovo argumentų), kad tas pats automobilis buvo apdraustas ir kasko draudimu. Galiojant nurodytoms draudimo sutartims, 2015 m. birželio 2 d. maždaug 21 val. atsakovo bendrovės teritorijoje Kaune, Vakarinis aplinkl. 6A, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo tuometinio darbuotojo V. S. vairuotu atsakovo automobiliu Mercedes Benz Sprinter, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadinti kiti trys remontui palikti klientų automobiliai (T. 1, p. 7-8).

Dėl tinkamo atsakovo

Iš trečiojo asmens V. S. 2015 m. birželio 3 d. paaiškinimo administracinio teisės pažeidimo byloje matyti, kad eismo įvykio metu savo veiksmus V. S. vertino kaip atlikinėtus darbo metu (administracinės bylos Nr. A2.6.-5319-358/2015 l. 6). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad atsakovo automobilį trečiasis asmuo ėmėsi vairuoti būtent gavęs apsaugos darbuotojo prašymą patraukti automobilį nuo sandėlio vartų ir pastatyti jį į stovėjimo vietą, t. y. automobilį perstatinėti trečiasis asmuo ėmėsi vis dėlto darbdavio (atsakovo, kuriam priklausė automobilis) interesais. Iš esmės tokius pačius paaiškinimus V. S. teikė tiek šios bylos nagrinėjimo iš esmės metu, tiek ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d., rugsėjo 15 d. posėdžių metu, nurodydamas, kad eismo įvykis įvyko jo darbo metu, kad pas juos (įmonėje) darbas iki 22 val., kad tuo metu dirbo ir kiti atsakovo darbuotojai ir kad vakare reikėjo perstatyti automobilį tam, kad jis neužstotų kameros (administracinės bylos Nr. A2.6.-5319-358/2015 l. 22, 27, 28). Šiuos V. S. paaiškinimus iš esmės patvirtina ir administracinio teisės pažeidimo byloje teikti liudytojo D. Ž. paaiškinimai, kad įvykio metu jis dirbo savo vietoje, kad V. S. automobilį norėjo patraukti apsaugos darbuotojo prašymu (administracinės bylos Nr. A2.6.-5319-358/2015 l. 31). Spręsdamas, ar nagrinėjamas įvykis įvyko trečiojo asmens V. S. darbo metu, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats atsakovas nurodė, jog iki ieškinio pareiškimo šioje byloje šalys buvo pasiekusios žodinį susitarimą, kad ieškovas išmokės draudimo išmokas. Tokia atsakovo pozicija, teismo vertinimu, reiškia, kad ir pats atsakovas nagrinėjamą įvykį vertino kaip įvykusį V. S. darbo metu ir kad už tokio įvykio metu kilusią žalą atsakingas vis dėlto atsakovas (o ne trečiasis asmuo V. S.) – būtent todėl šalys, anot atsakovo, ir buvo susitarusios, kad ieškovas draudimo išmokas išmokės dėl atsakovo (o ne dėl trečiojo asmens) padarytos žalos. Pažymėtina ir tai, kad konkretaus automobilio priskyrimas darbdavio įsakymu naudotis vienam darbuotojui (T. 1, p. 191), nepaneigia kito darbuotojo teisės naudotis tuo pačiu automobiliu, juolab kai šis automobilis nesant darbuotojo, kuriam automobilis priskirtas naudoti, perstatomas darbdavio interesais. Šiame kontekste sutiktina ir su ieškovo argumentais, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. S. veiksmus perstatant automobilį atsakovas, kaip darbdavys, būtų vertinęs kaip neteisėtus ir sukeliančius V. S., kaip darbuotojo, drausminę ar materialinę atsakomybę. Remdamasis šių motyvų visuma, teismas sprendžia, kad ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui, kaip V. S. tuomečiam darbdaviui (Civilinio kodekso 6.264 straipsnis).

Vertindamas ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, atsakomybę (CK 6.270 straipsnis), teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio reikalavimai grindžiami būtent TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. tuo, kad asmuo pasišalino iš įvykio vietos. Tai reiškia, kad nagrinėjamo ieškinio faktinis pagrindas nesiejamas su didesnio pavojaus šaltinio valdytojo tiesiogiai padaroma žala (kitiems asmenims priklausančių automobilių apgadinimu, kaip tokiu), o susijęs tik su asmens (darbuotojo) pasišalinimu iš įvykio vietos, t. y. po tiesioginės žalos atsiradimo (automobilių apgadinimo) atliktais asmens veiksmais. Teisiškai kvalifikuodamas nagrinėjamo ginčo santykius ir esant bendrosios teisės normos (CK 6.270 straipsnis) bei specialiosios teisės normos (CK 6.264 straipsnis) konkurencijai, teismas taiko CK 6.264 straipsnio specialiąją normą, kuri išsamiau-detaliau reglamentuoja nagrinėjamus santykius (nes ieškinys pareikštas dėl tokios žalos atlyginimo, kuri atsirado ne dėl automobilių apgadinimų, kaip tokių, o būtent dėl pasišalinimo iš įvykio vietos po to, kai automobiliai buvo apgadinti). Remdamasis šiais motyvais, teismas sprendžia, kad pagal pareikštus ieškinio reikalavimus atsakovas neatsako kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Taigi nagrinėjamu atveju spręstina dėl atsakovo, tik kaip darbdavio, civilinės atsakomybės. Padaręs šią išvadą, teismas nenagrinėja kaip teisiškai nereikšmingų šalių argumentų, susijusių su saugos tarnybos vykdyta atsakovo turto apsauga, juolab kad šiame sprendime jau padaryta išvada, jog trečiasis asmuo automobilį užvaldė darbdavio interesais.

Dėl pasišalinimo iš įvykio vietos

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu galiojusio Administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje (2014 m. spalio 16 d. redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams <...>.

Viena vertus, vertindamas ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į tai, kad tyčinis pasišalinimas jau yra nustatytas-įrodytas išnagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad aiškindamas ir taikydamas nurodytas teisės normas, kasacinis teismas yra konstatavęs „būtinumą nustatyti ne tik objektyvias pasišalinimo aplinkybes, bet ir tiesioginę tyčią padaryti šį pažeidimą, t. y. kad pažeidėjas suvokė, jog yra susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), suprato pasišalinimo neteisėtumą ir norėjo taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, jog asmuo suvokė, kad pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. 2AT-55-788-2015; kt.).

Nurodytų teisės normų ir jų aiškinimo bei taikymo taisyklių kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įsiteisėjusiame Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarime, priimtame administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5319-358/2015, konstatuota, jog V. S. „iš įvykio vietos pasitraukė, tačiau tai padarė ne piktybiškai vengdamas atsakomybės, o neteisingai supratus savo veiksmų pavojingumą ir baustinumą, tačiau savo klaidą suprato ir pripažino“ (T. 1, p. 11). Pabrėžtina, kad nors nurodytame teismo nutarime ir konstatuota V. S. kaltė, kaip tokia, tačiau neįvardyta, kad V. S. būtent tyčia pasišalino iš įvykio vietos, taip pat nutarime nekonstatuota, kad V. S. iš įvykio vietos pasišalintų „siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.“ (kaip tai nurodyta pacituotose teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad tyčinė kaltės forma pasišalinant iš įvykio vietos neva nustatyta administracinio teisės pažeidimo byloje. Juolab nėra pagrindo konstatuoti, kad V. S. kaltė nagrinėjamu atveju buvo būtent tiesioginė tyčia (kaip tai nurodoma pacituotoje kasacinio teismo nutartyje).

Kita vertus, nagrinėdamas civilines bylas, kasacinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad „svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu. <...>. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. <...> sprendžiant <...> atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, <...> veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015). Nors ieškovas ieškinio reikalavimų ir negrindė atsakovo ar trečiojo asmens kitokia (negu tyčinė) kaltės forma (CPK 12, 178 straipsniai), tačiau teismas, siekdamas teisinio aiškumo ir išsamaus šalių ginčo išnagrinėjimo, konstatuoja, kad tiek šios civilinės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys akivaizdžiai patvirtina, jog V. S. nesiekė nuslėpti įvykio aplinkybių (kurios, be kita ko, užfiksuotos vaizdo įraše), be to, apgadinti automobiliai liko nepajudinti iki pat policijos atvykimo, juolab kad ir ieškovas nurodė, jog jam, kaip draudikui, nebuvo apsunkintas įvykio teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas. Šiame kontekste formaliai sutiktina su ieškovo argumentais, kad vaizdo įrašas (tiesiogiai) nepatvirtina V. S. blaivumo įvykio metu. Nepaisant to, pažymėtina, kad byloje pateiktų duomenų visuma teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, jog įvykio metu V. S. nebuvo neblaivus – pakankamai akivaizdu, kad prašymą patraukti automobilį teikęs apsaugos darbuotojas tokio veiksmo atlikti nebūtų prašęs neblaivaus asmens; po įvykio tas pats apsaugos darbuotojas bei tuo metu dirbę kiti atsakovo darbuotojai nebūtų nutylėję-toleravę V. S. neblaivumo. Be to, V. S. neblaivumo nenustatė ir tyrimą atlikę policijos pareigūnai, kurie ieškovui adresuotame 2016 m. sausio 7 d. rašte (kuris pagal CPK 199 straipsnio 2 dalį vertintinas kaip didesnę įrodomąją galią turintis oficialusis rašytinis įrodymas) nurodė, kad V. S. buvo „blaivus“ (T. 1, p. 7). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo trečiojo asmens ar atsakovo veiksmų (formaliai pasišalinant iš įvykio vietos) vertinti kaip neatitinkančių rūpestingo, atidaus asmens elgesio (kaip tai nurodyta pacituotoje kasacinio teismo nutartyje). Priešingai, teismo vertinimu, pakankamai akivaizdu, kad dėl eismo įvykio kilusių padarinių užfiksavimo ir tolimesnių žalos sureguliavimo klausimų tvarkymas buvo kitai dienai atidėtas prieš tai (atidžiai ir rūpestingai) subjektyviai įsitikinus, kad šių klausimų tvarkymo atidėjimas nesukels neproporcingų neigiamų padarinių.

Remdamasis nurodytų motyvų visuma, teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarimas nagrinėjamu atveju neturi Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintos prejudicinės galios ir neįrodo atsakovo ir (arba) V. S., kaip atsakovo darbuotojo, kaltės (tiek tyčios, tiek neatsargumo) ir neteisėtų veiksmų (pasišalinimo iš įvykio vietos) kaip civilinės atsakomybės sąlygų, juolab kad nurodytoje administracinio teisės pažeidimo byloje nedalyvavo nei atsakovas, nei ieškovas, t. y. nurodytoje ir šioje civilinėje byloje dalyvaujantys asmenys ne tie patys. Priešingai, į bylą pateiktų duomenų visuma, teismo vertinimu, pakankamai patvirtina, kad nors ir įvykio dieną neužpildydamas eismo įvykio deklaracijos ir neiškviesdamas policijos, tačiau nei V. S., nei atsakovas, kaip V. S. darbdavys, nesiekė nuslėpti įvykio aplinkybių (įskaitant ir vairuotojo blaivumą), išvengti atsakomybės. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad taip elgdamiesi V. S. ir (arba) atsakovas būtų suvokę, jog jie elgiasi neteisėtai (neatidžiai, nerūpestingai). Remdamasis šių motyvų visuma, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė V. S. ir (arba) atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, o atsakovas ir trečiasis asmuo paneigė Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kaltės prezumpciją, t. y. įrodė, kad šiuo atveju nėra skolininko kaltės (CPK 12, 178 straipsniai), todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.

Nors atsakovas ir apeliavo į tarp šalių susiklosčiusią praktiką, kad ne visais atvejais turėjo būti kviečiama policija, tačiau pažymėtina, kad atsakovo nurodytų 2014 m. lapkričio 18 d. (vairuotojas B. T.) ir 2014 m. gruodžio 8 d. (vairuotojas G. P.) įvykių metu buvo sprendžiama dėl būtent atsakovo (o ne kitų asmenų) automobiliams padarytos žalos atlyginimo, t. y. kasko, o ne privalomojo civilinės atsakomybės draudimo atvejai. Kadangi šioje byloje sprendžiama dėl kitiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, tai atsakovo nurodomi atvejai negali būti vertinami kaip turintys esminių panašumų nagrinėjamam įvykiui, todėl šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestini atsakovo argumentai, kuriais apeliuojama į ieškovo nesąžiningumą inicijuojant policijos kvietimą – tiek ieškovo pateiktas telefoninio pokalbio garso įrašas, tiek ir liudytojo V. S. (atsakovo darbuotojo) parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad policiją atsakovas iškvietė dar iki susisiekdamas su ieškovu ir kad policiją kviesti nurodė ne ieškovas, o su atsakovu bendradarbiavusi draudimo brokerė. Taip pat nėra pagrindo sutikti su trečiojo asmens argumentais, kuriais teigiama, kad norminiuose teisės aktuose nenustatyta termino, per kurį turi būti surašoma eismo įvykio deklaracija, ir todėl šiuo atveju deklaracija galėjo būti surašoma kitą dieną. Pabrėžtina, kad Kelių eismo taisyklių 222 punkte nustatyta, jog jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Tai reiškia, kad jeigu nagrinėjamu atveju dėl vėlyvo paros meto nebuvo galimybės nukentėjusiųjų asmenų „nedelsiant“ išsikviesti į įvykio vietą, tai turėjo būti „nedelsiant“ kviečiama policija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi ieškinys atmetamas, tai ieškovui neatlygintinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 413 Eur žyminio mokesčio (T. 1, p. 50). Atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimas buvo atidedamas tenkinant uždelstai teikiamus atsakovo prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad dalis atsakovo atsikirtimų buvo akivaizdžiai neatitinkantys tikrovės (kad eismo įvykis įvyko ne darbo metu ir kad V. S. automobilį užvaldė neteisėtai) ir tai nulėmė ilgesnį-sudėtingesnį bylos procesą, teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, nutaria atmesti atsakovo prašymą dėl patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Trečiasis asmuo nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas nesprendžia dėl šių išlaidų priteisimo trečiajam asmeniui. Remiantis jau nurodytais motyvais ir vadovaujantis CPK 96 straipsnio 5 dalimi, 13,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei priteistina iš atsakovo.

Ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Silberauto“, j. a. k. 111748996, 13,95 Eur (trylika eurų 95 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.