Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-01-16 nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalį ir jam paskirta 35 parų arešto bausmė;

- pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. V. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Iš A. V. civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 187,77 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš A. V. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo A. V. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama nuteistojo A. V. kaltė, nusikalstamų veikų kvalifikavimas bei priteistos žalos dydis, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistojo A. V. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu, pritardamas pirmosios instancijos teismo paskirtai bausmei pagal BK 178 straipsnio 5 dalį nesutinka su A. V. paskirta bausme pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir mano, kad ji yra per griežta, netinkamai individualizuota, todėl prašo paskirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba paskirti bausmės vykdymo atidėjimą.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo A. V. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs nuteistajam A. V. paskyrė teisingas, jo padarytas nusikalstamas veikas atitinkančias bausmes ir nenustatė galimybės paskirti bausmės vykdymo atidėjimo, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam A. V. nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmių – šiuo atveju dėl už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – paskyrimo ir dydžio nustatymo, laikytina subjektyviu A. V. ir jo gynėjo situacijos vertinimu, kuris nesant objektyvių duomenų apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar BPK normų pažeidimą negali būti laikomas pagrindu keisti priimtą nuosprendį.

Dėl įstatymo redakcijos

7. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK redakcija numatė, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys (2000-09-26 įstatymo redakcija Nr. VIII-1968). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu įstatymo redakcija pasikeitė, įtvirtinant normą, pašalinančią reikalavimą bausmę skaičiuoti nuo jos vidurkio (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573). Taip pat, nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 54 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (2000-09-26 įstatymo redakcija Nr. VIII-1968), o bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ši įstatymo nuostata pasikeitė, kartu nustatant, kad jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573).

8. Taip pat, jau po nuosprendžio priėmimo pasikeitė ir šioje byloje aktuali BK 75 straipsnio redakcija. Nuosprendžio priėmimo metu BK 75 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog tik pirmą kartą nuteistam arešto bausme asmeniui teismas gali paskirti arešto bausmės vykdymo atidėjimą nuo 3 mėnesių iki 1 metų ir gali paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis bei gali paskirti vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Taip pat, vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalimi, atidedant bausmės, paskirtos už apysunkio nusikaltimo padarymą, vykdymą, teismas turėjo pareigą nuteistajam paskirti vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, intensyvią priežiūrą ir (ar) šio straipsnio dalyje numatytas pareigas (2019-06-27 įstatymo redakcija Nr. XIII-2263). Bylos nagrinėjimo šios įstatymo nuostatos pasikeitė. Šio metu galiojančioje BK 75 straipsnio (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) 1 dalyje nebeliko sąlygos, jog tik pirmą kartą nuteistam arešto bausme asmeniui gali būti skiriamas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau numatyta imperatyvi nuostata tokiu atveju paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas, o BK 75 straipsnio buvusioje 5 dalyje, pakeistoje į 6 dalį, nebeliko imperatyvios nuostatos paskirti intensyvią priežiūrą. Įstatymu taip pat įtvirtinta galimybė asmeniui, neatitinkančiam BK 75 straipsnio 1-3 dalyse numatytų sąlygų, tačiau nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, remiantis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų (BK 75 straipsnio 4 dalis (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573).

9. Šios įstatymo nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi pareigą A. V. bausmę individualizuoti taikant jo teisinę padėtį lengvinantį baudžiamąjį įstatymą – aktualios redakcijos BK 54 straipsnio 3 dalį, 61 straipsnio 2 dalį, 75 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalis.

Dėl nusikaltimų recidyvo

10. BK 27 straipsnio 1 dalis (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatė, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Tuo tarpu naujai įsigaliojusioje šio straipsnio redakcijoje (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Be to, nuo 2024-11-01 įsigaliojo BPK 307 straipsnio pakeitimai (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2574 redakcija) ir šio straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta. Taigi BK 27 straipsnio pakeitimas yra teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes nelieka savaiminio asmens pripažinimo recidyvistu, be to, teismas turi motyvuoti tokį sprendimą ir išdėstyti jį nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

11. Šiuo atveju nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta A. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nurodant, kad naujas nusikaltimas padarytas esant neišnykusiam teistumui, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyto sprendimo jį pripažinti recidyvistu, nors BPK 307 straipsnio pakeitimai galiojo jau nuo 2024-11-01, o nuosprendis priimtas 2025-01-16. Šios sunkinančios aplinkybės nustatymas turi įtakos bausmės skyrimui, todėl teisėjų kolegija patikrina, ar ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai.

12. Byloje nustatyta, kad A. V. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 16 kartų, didžiąja dalimi už turtinių nusikaltimų padarymą, skundžiamame nuosprendyje analizuojamą nusikaltimą padarė 2024-07-18, būdamas pilnametis, tai gi esant neišnykusiam teistumui pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-06-14 nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 dalį (3 veikos) ir kuriuo paskirtą ir 2023-06-20 nutartimi subendriną su ankstesniais teismų sprendimais paskirtomis bausmėmis, bausmę atliko 2023-10-24. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal naujai įsigaliojusį BK 27 straipsnio pakeitimą, nuteistasis A. V. laikytinas recidyvistu, kuris būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumui už šį nusikaltimą neišnykus ar jo nepanaikinus įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė vieną tyčinį nusikaltimą. Taigi, ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai. Visgi, nagrinėjamoje byloje paduotas tik paties nuteistojo gynėjo skundas, o pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Teisėjų kolegija, siekdama nebloginti nuteistojo padėties, dėl A. V. (ne)pripažinimo recidyvistu šio procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisako.

Dėl bausmės

13. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė.

14. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo taisykles bei jos individualizavimo kriterijus nustato BK 41, 54 straipsniai, o BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį, reguliuoja tik bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisykles (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-194/2011, 2K-95/2014, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016). Atitinkamai norma neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-95/2014, 2K-238-138/2015, 2K-26-1073/2024).

15. BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, jog asmeniui, pagrobusiam turtą įsibrovus į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pagrobusiam didelės vertės svetimą turtą, arba pagrobusiam strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, skiriama baudos arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmė.

16. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo A. V. atžvilgiu skirtinas bausmes, taip pat ir bausmę pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas ir vienas baudžiamasis nusižengimas), kaltės formą ir rūšį (nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia), taip pat įvertino jo atžvilgiu nustatytą vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailėjosi) ir vieną ją sunkinančią aplinkybę (apysunkį nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas). Apylinkės teismas taip pat įvertino nuteistojo A. V. asmenybę – praeityje teistas 16 kartų, didžiąja dalimi už nusikalstamas veikas nuosavybei (2 t., b. l. 48-81, be to po šio skundžiamo nuosprendžio priėmimo jis ir vėl buvo pripažintas kaltu 2025-02-18 teismo nuosprendžiu už nusikaltimą nuosavybei, baustas administracine tvarka taip pat ir už smulkias vagystes bei važiavimą viešuoju transportu be bilieto, tačiau paskirtų baudų nemoka (2 t. b. l. 33-47), iki suėmimo dirbo ir nuo 2025-01-07, tai gi bylos nagrinėjimo teisme metu, būdamas suimtas, įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 82-83) ir darbovietės yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai, Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo duomenimis suėmimo vykdymo režimo reikalavimų nėra pažeidęs, galiojančių nuobaudų neturi, skatintas nebuvo, rodo didelį norą gydytis priklausomybes, palaiko ryšį su dukra ir tėvu. Apylinkės teismas, įvertinęs aptartus duomenis bei nuteistojo išreikštą norą gydytis turimą priklausomybę, kas, pasak A. V., buvo priežastis nusikalsti, jo socialinius santykius, sprendė, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo parinkti alternatyvių, su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių, kadangi nei švelnesnės, nei griežčiausios bausmės nesustabdė nuteistojo nuo pakartotinio nusikalstamumo. Šių aplinkybių pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad A. V. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus jam įstatymo sankcijoje numatytas griežčiausias bausmes ir už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, jos dydį, remiantis tuo metu galiojusia įstatymo norma, įpareigojančią skiriant bausmę surinktus įrodymus vertinti ir bausmės dydį skaičiuoti nuo bausmės vidurkio, paskyrė mažesnę nei bausmės vidurkis bausmę – 9 mėnesius laisvės atėmimo (vidurkis 4 m.).

17. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme dėl BK 178 straipsnio 3 dalyje padarytos nusikalstamos veikos, teigia, kad skiriant bausmę buvo nepagrįstai sureikšminti ankstesni nuteistojo teistumai ir neatsižvelgta į mažą veikų bei paties A. V. pavojingumą. Teisėjų kolegija pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą su tokiomis nuteistojo gynėjo advokato išvadomis nesutinka ir pažymi, jog visos apeliaciniame skunde nurodytos nusikalstamos veikos ir asmens pavojingumą apibūdinančios aplinkybės yra įtvirtintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, kurias apylinkės teismas išanalizavo visapusiškai. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog skiriama bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir būti proporcinga teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp skiriamos bausmės ir siekiamų tikslų išlaikant teisingą pusiausvyrą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Aukštesniojo teismo vertinimu skundžiamu nuosprendžiu šie tikslai buvo pasiekti, nepažeidžiant proporcingumo principo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę objektyviai įvertino tiek veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą įrodančius duomenis, nei vienam jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, taip pat ir BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytas apysunkis nusikaltimas, nėra tiek pavojingas, o paskirta bausmė neatitinka nuteistojo asmenybės, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutikti neturi objektyvaus pagrindo.

18. Atsižvelgiant į šios nutarties 16 punkte aptartas ir pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes pažymėtina, jog nuteistasis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ne tik buvo teistas 16 kartų, tačiau, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, be jau priimto aukščiau minėto naujo nuosprendžio (2025-02-18), o po skundžiamo nuosprendžio priėmimo Vilniaus miesto apylinkės teismui kaltinamuoju aktu buvo perduota baudžiamoji byla Nr. 1-1438-1157/2025, kurioje A. V. kaltinamas 40 nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1, 2, 5 dalyse padarymu, įvykdytų laikotarpiu nuo 2024-02-29 iki 2024-07-22, iš kurių dešimtyje jam pareikšti kaltinimai padarius nusikalstamas veikas bendrininkaujant su kitu asmeniu. Kaip teisingai nurodoma skunde, vertinant veikos pavojingumą turi būti atsižvelgta į veikos padarymo aplinkybes ir jos objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius, motyvus ir tikslus. Šioje byloje A. V. nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų padarymą, kurias jis padarė dienos metu, BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė pasinaudojęs beišeinančio darbuotojo atidarytomis durimis, abejomis nusikalstamomis veikomis padarė turtinę žalą, nusikalstamas veikas darė veikdamas tiesiogine tyčia, suprasdamas, kad dėl tokių jo veiksmų kils neigiami padariniai kitų asmenų turtui ir šių padarinių norėjo, taip pat suprato jam pačiam gresiančios atsakomybės pobūdį. Tokiu elgesiu A. V. siekė savo turimus poreikius patenkinti nusikalstamu būdu, o gautas pinigines lėšas, kaip pats nurodė, panaudojo ne tik narkotinėms medžiagoms įsigyti, bet ir viešbučiui, maistui. Šios aplinkybės – finansinės naudos siekimas, turimos priklausomybės ir kitų poreikių patenkinimas kriminaliniu būdu – remiantis teismų praktika bei teisės doktrina, įvertinant tai kartu su kitomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis ir patį A. V. charakterizuojančiais duomenimis, rodo ne tik didesnį nusikaltimų veikų, bet ir asmens pavojingumą (R.Drakšas ir k., „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis.“, 304-306 psl., 2004, Vilnius; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024). Teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai apie turimą priklausomybę, įvertinus tai, jog nuteistasis nesiėmė veiksmų šios problemos sprendimui, nėra registruotas psichiatro įskaitoje, visų aptartų aplinkybių kontekste vertintina ne kaip veikų pavojingumą mažinanti, o kaip ją didinanti aplinkybė.

19. Nuteistojo A. V. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, taip pat ir BK 178 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, įvertinus ją ankstesnių teistumų kontekste bei nuteistojo asmens charakteristika leidžia manyti, kad toks A. V. nusikalstamas elgesys yra gana sistemingas ir, atsižvelgiant į jo vidutinį, darbingą amžių, jau susiformavęs. Nuteistasis, nepaisant jo atžvilgiu priimamų sprendimų, kuriais paskiriamos teisinio poveikio priemonės, savo elgesio nekeičia ir pakartotinai daro nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai, bei į apeliaciniame skunde minimą A. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, socialinius ryšius, taip pat teismo nustatytą sunkinančią aplinkybę, ką įvertino ir apylinkės teismas, įvertinus šios nutarties 8 punkte aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. V. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti tik ribojant jo laisvę ir paskiriant griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, su kuo sutinka ir aukštesnės instancijos teismas. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, tiek savo rūšimi (griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas), tiek ir dydžiu (remiantis BK 50 straipsnio 2 dalimi, 61 straipsnio 3 dalimi, nors nustatytas bausmės dydis didesnis nei minimalus), nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga, atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę ir padės pasiekti ne tik nubaudimo, bet ir perauklėjimo, prevencinius tikslus. Šiuo atveju pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį ar nustatyti mažesnį bausmės dydį nėra.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu nuteistasis A. V. ne tik pasižymi neigiama charakteristika tačiau pakarotinai daro naujas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą jam buvo skirtos tiek švelnesnės, tiek ir griežčiausios bausmių rūšys, tačiau jos nesulaikė nuteistojo nuo pakartotinio nusikalstamumo. A. V., naujas nusikalstamas veikas darė ne tik suprasdamas jų nusikalstamą pobūdį, bet ir suvokdamas, kokios yra galimos tokio elgesio pasekmės, todėl dėl kylančių padarinių yra kaltas tik jis pats. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Nors nuteistojo gynėjas kaip aplinkybę, sudarančią pagrindą pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę ar nustatyti bausmės vykdymo atidėjimą nurodo tai, kad nuteistasis siekia gydytis turimą priklausomybę, paskatinusią jį nusikalsti, be to, turi darbą, prižiūri po avarijos sužeistą tėvą, tačiau šios aplinkybės egzistavo dar iki naujų nusikalstamų veikų padarymo, nuteistajam buvo žinomos, o nors ir išreiškė norą gydytis turimą priklausomybę, vis tik, būdamas laisvėje ir turėdamas darbą tokios iniciatyvos nesiėmė, todėl įvertinus aukščiau aptartas nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes tokie skundo argumentai laikytini deklaratyviais teiginiais ir siekiu sušvelninti teisinę padėtį. Šiuo atveju paskirtos bausmės, už kiekvieną iš nusikalstamų veikų atskirai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisingos, proporcingos padarytiems nusikaltimams ir pagrįstai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalies 2 punktu, bausmių apėmimo būdu subendrintos tarpusavyje ir, esant įstatyme numatytiems pagrindams, paskirta galutinė subendrinta bausmė vadovaujantis BK 64¹ straipsniu sumažinta vienu trečdaliu, o atsižvelgiant į tai, kad nuosprendžio paskelbimo metu nebuvo įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-12-13 nuosprendis, paskirtos bausmės nebendrino.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

21. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudžiamajame įstatyme (BK 75 straipsnyje) bausmės vykdymo atidėjimo institutą, jo taikymo klausimą paliko teismo diskrecijai. Būtent bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygas ir padaręs motyvuotą išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai konkrečiam nuteistam asmeniui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik jos dalį, gali taikyti visos ar dalies bausmės vykdymo atidėjimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-697/2023).

22. Šioje byloje nuteistasis A. V. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 178 straipsnio 5 dalį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl bausmės vykdymo atidėjimo (ne)taikymo nuteistojo atžvilgiu dėl BK 178 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir už ją paskirtos arešto bausmės, nes skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2019-06-27 įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija) buvo numatyta, jog arešto bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme. Vadovaujantis nuo 2025-02-01 įsigaliojusia BK 75 straipsnio 1 dalimi (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573), asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Vis tik atkreiptinas dėmesys, jog bausmės vykdymo atidėjimas taikomas teismo paskirtai galutinei subendrintai bausmei, dėl to pasikeitusios įstatymo nuostatos dėl galimybės taikyti aptariamas normas ir dėl paskirtos arešto bausmės (šioje byloje paskirtos pagal BK 178 straipsnio 5 dalį), šiuo atveju nėra aktualios, kadangi nenustačius galimybės paskirti švelnesnės bausmės rūšies pagal BK178 straipsnio 3 dalį, bausmės vykdymo atidėjimo klausimas spręstinas galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės kontekste. Kadangi nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal BK 75 straipsnio 9 dalį (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) teismas, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, privalo tokį sprendimą motyvuoti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai įvertinti nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo ir teisingumo klausimą, pasisakys laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo (ne)taikymo galimybės nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus vertinama kartu, aktualios įstatymo redakcijos kontekste. Pažymėtina, jog šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija taip pat numato galimybę asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu apysunkį nusikaltimą remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų (BK 75 straipsnio 4 dalis (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 9 punkte pateiktus išaiškinimus, formaliai egzistuoja pagrindas nuteistajam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Vis tik, nagrinėjamu atveju, skundo argumentus vertinant kartu ir BK 75 straipsnio 4 dalies kontekste, svarbu įvertinti ar A. V. atžvilgiu egzistuoja BK 75 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta vertinamoji sąlyga, leidžianti teismui manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus visos ar dalies bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Pažymėtina, jog nustatęs formalų pagrindą bausmės vykdymo atidėjimui, teismas turi teisę, bet ne pareigą, atidėti paskirtos bausmės vykdymą, o sprendžiant šį klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Nors baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).

24. Apeliaciniame skunde teigiama, jog įvertinus A. V. nusikalsti paskatinusią priežastį– turimą priklausomybę narkotinėms medžiagoms – bei jo asmenybę, bausmės tikslai galėtų būti pasiekti paskyrus bausmės vykdymo atidėjimą, kas padėtų jam pakeisti savo elgesį ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog skundo argumentai šioje dalyje taip pat grindžiami nedideliu A. V. pavojingumu, turima priklausomybe bei pirmosios instancijos teismo netinkamu visų aplinkybių vertinimu. Vis tik apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į A. V. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį, laipsnį, jį patį charakterizuojančius teigiamus ir neigiamus duomenis, aptartus šios nutarties 17, 19 punktuose, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje A. V. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų, jų nėra pagrindo taikyti ir remiantis BK 75 straipsnio 4 dalimi. Aukštesniojo teismo vertinimu, nei nuteistojo A. V. asmenybę charakterizuojantys duomenys, nei jo įvykdytų nusikalstamų veikų aplinkybės nesuteikia jokio pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

25. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog A. V., turėdamas nuolatinę gyvenamąją vietą, palaikydamas ryšius su šeimos nariais, slaugydamas tėvą taip pat nusikaltęs dėl turimos priklausomybės negali būti vertinamas kaip didesnio pavojingumo, vis tik apeliacinės instancijos teismo vertinimu arešto ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam prieštarautų bausmės paskirčiai, galėtų sudaryti prielaidas asmens nebaudžiamumui ir formuoti jo nepagarbą baudžiamajam įstatymui. Kaip minėta A. V. ne tik yra teistas 16 kartų, iš kurių didžiąją dalį, kaip ir skundžiamu nuosprendžiu, už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, taip pat baustas administracine tvarka už smulkias vagystes ir paskirtų baudų nemoka, tačiau jo atžvilgiu yra pradėti ir nauji baudžiamieji procesai dėl analogiškų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje nepritariama atvejams, kai bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-27-976/2020, 2K-147-788/2022 ir kt.). Nuteistasis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-06-14 nuosprendžiu paskirtą, 2023-06-20 nutartimi subendrintą su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, paskirtą galutinę subendrintą 2 metų 1 mėnesio 10 dienų laisvės atėmimo bausmę atliko 2023-10-24 ir iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo nuteistas 3 kartus už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, pirmą kartą nepraėjus metams nuo bausmės atlikimo – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-07-17 teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už BB 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 5 dalyje padarytą nusikalstamą veiką, padarytą 2024-06-03. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistojo atžvilgiu buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, kuris priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo įsiteisėjęs, taip pat buvo pradėta nagrinėti viena baudžiamoji byla dėl analogiškos, turinės nusikalstamos veikos padarymo, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo atžvilgiu į teismą perduota dar viena baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas 40 nusikalstamų veikų padarymu. Šios aplinkybės rodo ypatingai didelį nuteistojo pavojingumą ir teigiamų išvadų dėl savo elgesio nedarymą.

26. Nors nuteistasis tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek įkalinimo įstaigoje nurodė, kad nusikalto, siekdamas įgyti piniginių lėšų narkotinėms medžiagoms, kas pažymėta ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, vis tik, nuteistasis iki sulaikymo užsiėmė darbine veikla, tai gi gavo legalias pajamas ir turėjo galimybę gydytis turimą priklausomybę, tačiau to nedarė. Priešingai, nuteistasis toliau elgėsi nusikalstamai, o gautas pinigines lėšas panaudojo ne tik maistui ir narkotinėms medžiagoms, o ir viešbučiui. Šios aplinkybės neleidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvados, kad A. V. nusikalto prislėgtas nepritekliaus, priešingai – nuteistasis sistemingai daro naujas nusikalstamas veikas, be to, sugeba vykdyti darbinę veiklą, tai gi turima priklausomybė nepaveikė jo sprendimų tiek, kad šis negalėtų visiškai kontroliuoti savo elgesio. Akivaizdu, jog A. V., nors ir nusikalstamu būdu gautas pinigines lėšas panaudojo kartu ir turimos priklausomybės poreikiams patenkinti, vis tik toks jo elgesys yra ganėtinai susiformavęs, nebuvo spontaniškas, ir parodo, jog A. V. savo gyvenimiškų nuostatų nestruktūruotoje aplinkoje nelinkęs keisti ir nepadarė tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų, paklusti įstatymo reikalavimams, o jo elgesio korekcijai teigiama linkme įtakos nepadarė ir ankstesniais teismų nuosprendžiais paskirtos griežčiausios sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytos bausmės rūšys – laisvės atėmimas – bei realus šios bausmės atlikimas.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų A. V. atžvilgiu dėl padaryto apysunkio nusikaltimo. Taip pat nenustatyti kitos aplinkybės, sudarančios pagrindą vertinti, kad paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui (BK 75 straipsnio 4 dalis, 54 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

28. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis A. V. negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Kaip jau minėta aukščiau, nuteistasis A. V. pasižymi itin neigiama charakteristika – yra daug kartų teistas, jam buvo skiriamos griežtos bausmės, tačiau net ir jos nesulaikė nuteistojo nuo pakartotinio nusikalstamumo, o nors ir teigdamas, jog siekia keisti savo gyvenimo būdą ir pašalinti priežastis, lėmusias nusikalsti ir savo lėšomis pradėti gydytis nuo turimos priklausomybės, jis iki sulaikymo aktyvių veiksmų, turėdamas tam galimybę, nesiėmė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo A. V. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės A. V. skiriamoms bausmėms ir jų bendrinimui paskiriant galutinę bausmę ar sprendžiant klausimą dėl galimybės pasiekti bausmės tikslus be realaus jos atlikimo, baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistojo gynėjas.

29. Teismui buvo pateikta 2025-03-18 pažyma dėl 108,33 Eur išieškojimo iš nuteistojo A. V. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje A. V. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo – netenkinti.