Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lumifast“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikšimą dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lumifast“ iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria atsakovei UAB „Lumifast“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

16. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise.

17. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovės pateikti nauji rašytiniai įrodymai yra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, sprendžiant klausimą – ar atsakovė yra (ne)moki. Ieškovė su teikiamais naujais įrodymais yra susipažinusi. Naujai teikiami įrodymai negali užvilkinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktus naujus įrodymus priima ir vertins kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl pagrindų iškelti bankroto bylą

18. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-244-910/2023). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad juridinio asmens nemokumas taip pat sietinas su tokiais požymiais: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

19. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Be to, pažymima, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią bendrovę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

20. Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomus įrodymus. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020).

21. Kita vertus, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent bendrovė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

22. Atsakovė pateiktu atskiruoju skundu nurodo, kad jai nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasirengi bylos nagrinėjimui ir pateikti reikiamus įrodymus. Taip pat atsakovė teigia, kad teismas neįvertino, jog atsakovė nepertraukiamai vykdo veiklą, jos skolininkai pradėjo su ja atsiskaitinėti, prisidėjo konkurentų nesąžiningi veiksmai.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai teigia, kad ji neturėjo galimybės pasiruošti teismo procesui. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 12 d. nutartimi, kuria buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Lumifast“, atsakovės vadovė įpareigota per 5 dienas nuo nutarties gavimo dienos pateikti teismui nutartyje nurodytus dokumentus, o pareiškimas paskirtas nagrinėti teismo posėdyje 2024 m. gegužės 24 d. Atsakovei procesiniai dokumentai 2024 m. balandžio 15 d. buvo išsiųsti elektroniniu paštu, dokumentai, kaip neįteikti negrįžo, atsakovė nepatvirtino apie jų gavimą. Todėl atsakovei procesiniai dokumentai 2024 m. balandžio 17 d. buvo įteikti CPK 123 straipsnyje 4 dalyje nustatyta tvarka ir laikomi įteiktais 2024 m. balandžio 27 d. Atsakovės atstovei prieiga prie LITEKO suteikta 2024 m. balandžio 24 d., taigi, atsakovei apie bylos nagrinėjimą ir joje atliekamus procesinius veiksmus vėliausiai tapo žinoma 2024 m. balandžio 24 d. Tiesa, atsakovė 2024 m. balandžio 26 d. pateikė prašymą pratęsti terminą dokumentams pateikti 10 dienų, tačiau toks prašymas 2024 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo netenkintas. Pažymėtina, kad teismui netenkinus atsakovės prašymo, atsakovė iki 2024 m. gegužės 5 d. ir 2024 m. gegužės 11 d., o juo labiau iki 2024 m. gegužės 24 d. numatyto teismo posėdžio turėjo pakankamai laiko pateikti atsiliepimą ar (ir) reikalingus dokumentus. Atsakovės su prašymu pateikti įrodymai pagrindė, kad atsakovės vadovė turėjo rimtų sveikatos problemų, tačiau, kaip nurodė ir Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. balandžio 29 d. nutartyje, vadovės nedarbingumo laikotarpiu, atsakovė privalėjo turėti darbuotoją, laikinai einantį bendrovės vadovės pareigas, o atsakovės buhalterės prašymas atleisti iš darbo patenkintas 2024 m. sausio 26 d., ir duomenų, objektyviai pagrindžiančių, dėl kokių priežasčių per pakankamai ilgą trijų mėnesių laikotarpį, bendrovėje nėra užimta vyr. buhalterės pareigybė, nėra. Kaip pagrįstai atkreipia dėmesį ir pareiškėja, apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą, atsakovė buvo informuota, pranešimas EDAS buvo perskaitytas 2024 m. kovo 1 d., todėl teiginiai apie netikėtai gautą informaciją dėl bankroto proceso inicijavimo, yra nepagrįsti. Be kita ko, atsakovę atstovauja advokatė, kuri su bylos medžiaga susipažino dar 2024 m. balandžio 24 d. ir turėjo pakankamai laiko gauti reikiamus dokumentus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovė neturėjo galimybės tinkamai pasirengti teismo posėdžiui ar jai buvo sukliudyta pateikti atsiliepimą ir reikalingus dokumentus teismui. Pažymėtina, kad bankroto procedūros yra detaliai reglamentuotos, jų atlikimo laikas yra griežtai apibrėžtas teisės normomis, todėl bylos šalys turi rūpintis bylos nagrinėjimo operatyvumu ir procesinėmis teisėmis naudotis tinkamai ir laiku. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nemano, kad, pirmosios instancijos teismo atsisakymas pratęsti terminą dokumentams pateikti, pažeidė bankroto procedūras reglamentuojančias teisės normas bei apribojo apeliantės teises. Atsakovė nesutikimo su pareiškimu argumentus išdėstė atskirajame skunde, pasinaudojo CPK 314 straipsnio suteikiama galimybe ir pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kuriuos norėjo pateikti pirmosios instancijos teisme.

24. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, įskaitant ir naujai teikiamus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė yra nemoki. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė šiuo metu nekilnojamojo turto neturi, VĮ „Regitra“ duomenimis, atsakovė yra vieno automobilio valdytoja-savininkė, kuriam pritaikytas priverstinis įkeitimas ir turto areštas. Pagal 2024 m. gegužės 7 d. pažymą apie turtą, atsakovės turtą sudaro nešiojamieji kompiuteriai, kuriais yra dirbama, ir automobilis, kurio vertė yra 400 Eur. Be to, atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė debitorių sąrašą, iš kurio matyti, kad atsakovė turi debitorių, kurių įsiskolinimų suma yra 728 163,10 Eur. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame atsakovės 2024 m. gegužės mėn. balanse nurodoma, kad 2023 m. sausio 1 d. – 2023 m. gruodžio 31 d. atsakovė turi ilgalaikio turto už 1 000 Eur ir trumpalaikio turto (per vienerius metus gautinos sumos) už 728 163 Eur, o atsakovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 748 163 Eur. Taigi, atsakovė laiko, kad jos esminę turto dalį sudaro debitorių įsipareigojimai atsakovei, tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šios debitorių skolos negali būti vertinamos, kaip atsakovės turtas, sprendžiant atsakovės mokumo klausimą.

25. Teismų praktikoje preziumuojama, kad bendrovė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti bendrovei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1448/2012, 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015, 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-59-1120/2022).

26. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad minėta 728 163 Eur suma yra 8 atsakovės klientų skola, kuri susidarė ir yra pradelsta nuo 2023 m. rugsėjo mėn. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė ėmėsi realių veiksmų egzistuojančioms skoloms išieškoti ir yra objektyvios galimybės jas išieškoti. Iš atsakovės teismui pateiktų duomenų (sąrašo) nėra įmanoma nustatyti, ar nurodyti įsiskolinimai apskritai yra realūs – nėra informacijos, kokių teisinių santykių pagrindu šie reikalavimai atsirado. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė susirašinėjimą su vienu iš debitorių, taip pat įrodymus, kad neva kreditoriai pradeda su atsakove atsiskaityti. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė pateikė 2024 m. gegužės 1 d. išrašytą 2 000 Eur dydžio sąskaitą ,,MB Ftrans“, kurios debitorių sąraše, pateiktame teismui, net nebuvo nurodyta, t. y. atsakovė pateikė įrodymą apie neseniai išrašytą ir klientės MB ,,Ftrans“ apmokėtą sąskaitą, kuri neturi nieko bendro su neva atsakovės turimu 728 163 Eur debitoriniu reikalavimu. Atsakovės pateikti susirašinėjimai taip pat niekaip nepatvirtina, kad su atsakove bus atsiskaityta, t. y. susirašinėjimuose tiesiog kalbama apie piniginių lėšų poreikį, tačiau realių ketinimų jas gauti nėra. Be kita ko, tai 2023 m. gruodžio mėn. vykęs susirašinėjimas, o šiuo metu atsakovės finansinė situacija debitorių atžvilgiu nėra pakitusi. Visa tai įvertinus, daroma išvada, kad atsakovė neįrodė nei realaus debitorinių reikalavimų dydžio, nei galimybių skolas realiai išieškoti ir grąžinti bendrovei. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės turimą turtą, pagrįsta 728 163 Eur debitorinių reikalavimų neįtraukė į bendrą bendrovės turto masę.

27. Atsakovė nurodo, kad ji nepertraukiamai vykdo veiklą, ir tai mėgina pagrįsti įsakymais dėl darbuotojų komandiruočių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys nepaneigia atsakovės blogėjančios finansinės padėties. Atsakovė yra skolinga darbuotojams, tai pagrindžia tiek pateiktas susirašinėjimas, tiek Darbo ginčų komisijoje ir teisme vykstantys darbo ginčai tarp atsakovės ir jos darbuotojų. Taip pat svarbi aplinkybė, kurią atsakovė ignoruoja, jos skola valstybės biudžetui. VSDFV Panevėžio skyrius 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. ĮAS-2-14 atidėjo 48 652,93 Eur skolos sumokėjimą bendrąja tvarka. Atsakovė neįvykdė sprendime nurodytų sąlygų, todėl 2024 m. sausio 22 d. sprendimas neteko galios. Atsakovė ne tik nesumokėjo bent dalies turimos skolos valstybės biudžetui, tačiau jos įsiskolinimas nuolat auga – 2024 m. balandžio 8 d. atsakovės skola ieškovei buvo 80 040,56 Eur, o šios nutarties priėmimo dieną skola yra 83 453,25 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į byloje turimus ir viešai prieinamus duomenis, taip pat į tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų bendrovės gyvybingumą, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė yra moki. Nesant objektyvių duomenų, kad bendrovės turtinė padėtis gerėja ir ji yra pajėgi patenkinti visų kreditorių finansinius reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendrovės finansiniai sunkumai nėra laikinojo pobūdžio ir jos finansinė padėtis artimiausiu metu nepagerės. Kaip jau minėta, bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią bendrovę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvertinus atsakovės vykdomą veiklą, didėjančius įsiskolinimus darbuotojams, valstybės biudžetui, būtina inicijuoti atsakovės bankroto procesą.

28. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą bankroto byla negali būti keliama bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apskųstos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad atsakovė savo gyvybingumui ir veiklos vykdymui pagrįsti į bylą nepateikė pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, jog ji gali vykdyti ūkinę-komercinę veiklą taip, kad galės įvykdyti turimas prievoles ateityje. Bendrovė negali būti laikoma gyvybinga įmone, kurios išsaugojimas rinkoje užtikrintų finansinių sunkumų išsprendimą ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą.

Dėl procesinės baigties

29. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių duomenų, nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias bendrovės nemokumą, tinkamai taikė nemokumo procesą reglamentuojančias teisės normas bei pagrįstai konstatavo, jog bendrovės finansinė padėtis atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.