Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. ir D. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 metų 6 mėnesiams;

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymas) – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmė, paskirta pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, apėmimo būdu subendrinta su subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 metų ir 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

A. G. išteisintas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl šaudmenų įgijimo ir laikymo (duomenys neskelbtini), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 10 metų 6 mėnesiams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 metų 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

D. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 265 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš D. M. ir A. G. solidariai priteista 17 500 litų proceso išlaidų Lietuvos kriminalinės policijos biurui.

Iš A. G. priteista 4 360, 06 Lt proceso išlaidų Policijos departamentui prie vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami jų pačių, t. y. D. M. bei A. G., suburtoje organizuotoje grupėje, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis - neteisėtai įgijo, gamino, laikė, gabeno bei pardavė ir kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, o būtent: turint tikslą neteisėtai gaminti ir parduoti narkotines medžiagas, nuo 2007 m. rugsėjo mėn., Kaune, D. M. kartu su A. G. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų bei pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo asmens subūrė organizuotą grupę, D. M. su A. G. vadovavo suburtos organizuotos grupės nariams - paskirstė jų vaidmenis bei koordinavo jų veiklą, o būtent, susitarė, kad būtent D. M. organizuos narkotinių medžiagų - kanapių įgijimą, auginimą ir gaminimą, narkotinių medžiagų pardavimo tikslu betarpiškai bendraus ir susitikinės su R. P. (imituojančiu nusikalstamą veiką) bei tarsis su juo dėl konkrečių narkotinių medžiagų pardavimo kiekių, kainos bei perdavimo vietos ir laiko, dėl šių narkotinių medžiagų pavyzdžių kokybės patikrinimui perdavimo prieš jų pardavimą. Veikdami šioje organizuotoje grupėje, D. M. kartu su A. G. ir su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis bei pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo asmeniu, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) ir kitose vietose nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio neteisėtai gamino narkotines medžiagas - kanapes: ikiteisminio tyrimo nenustatytiems organizuotos grupės nariams atsivežus iš Olandijos kanapių daigus, pasodino juos ir augino, nuėmė kanapių derlių ir perdirbo jas - išdžiovino, susmulkino bei sufasavo, po ko laikė šią narkotinę medžiagą - kanapes (ir jų dalis) iki pardavimo ar platinimo, taip pat nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio neteisėtai įgijo ir laikė nurodytame bute bei kitose vietose narkotines medžiagas - kanapių dervą iki pardavimo ar platinimo, gabeno šias narkotines medžiagas iki perdavimo vietų, taip pat šias narkotines medžiagas pardavė bei kitaip platino pirkėjui - nusikalstamą veiką imituojančiam R. P.:

- organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., 2007 m. spalio mėn. 10 d. apie 12 val., jis, t. y. D. M., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kad įvertintų ateityje numatytos parduoti narkotinės medžiagos kokybę bei jai surastų pirkėjus, neatlygintinai perdavė R. P. narkotinę medžiagą - kanapių dervą, kurios masė yra 4,667 g;

- organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., 2007 m. lapkričio 6 d. apie 10 val. D. M. kartu su A. G. prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kad įvertintų kokybę ar parodytų pirkėjams, neatlygintinai perdavė R. P. narkotinę medžiagą - džiovintas kanapes ir jų dalis, kurių masė yra 5,899 g;

- organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., 2007 m. lapkričio 16 d. apie 22 val. 30 min. D. M. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), už 3500 litų pardavė R. P. labai didelį kiekį narkotinių medžiagų - kanapių dervos, kurios bendroji masė yra 983,65 g, po to, kai R. P. nurodytame name sumokėjo sutartą pinigų sumą, D. M. parodė jam slėptuvę, esančią (duomenys neskelbtini), vietovėje laukuose prie Garliavos/Miško gatvių sankryžos, kurioje iš anksto buvo paslėpęs šias narkotines medžiagas;

- organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., 2007 m. gruodžio 10 d. apie 14 val. D. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nusikalstamą veiką imituojančiam R. P. neatlygintinai perdavė 50 vnt. kanapių sodinukų, t. y. narkotinę medžiagą - kanapes ir jų dalis, kurių bendroji masė yra 6,02 g;

- organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P. dėl pardavimo jam narkotinių medžiagų - 3 kg kanapių dervos, 2008 m. vasario 28 d. D. M. kartu su A. G. susitikimo metu automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), apie 12 val. 30 min. priėmė iš R. P. 10 500 Lt ir susitarė, kad vakare jam pristatys šias narkotines medžiagas. 2008 m. vasario 28 d. vakare apie 21 val. 30 min. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), D. M. perdavė R. P. labai didelį kiekį narkotinių medžiagų - kanapių dervos, kurios masė yra 3,994 kg, ir susitarė, kad už perduotą didesnį nei sutarta 3 kg kanapių dervos kiekį, t. y. už 0,994 kg, R. P. papildomai sumokės 3500 Lt, o 2008 m. kovo 6 d. apie 13 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), D. M. priėmė iš R. P. minėtus 3500 Lt;

- 2008 m. kovo 20 d. apie 6 val. A. G. ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo į namą, adresu (duomenys neskelbtini), nusikalstamą veiką imituojančiam R. P. automobiliu „Peugeot Boxer“ (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno keturis kanapių medelius-motinas ir kanapių augaliukus, t. y. narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis), kurių bendroji masė yra 43,43 g, taip pat kanapėms auginti reikalingą medžiagą - mineralinę vatą, lempas ir sutarė su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., kad pastarasis pasaugos šiuos daiktus ir narkotines medžiagas.

Be to, D. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 18 d. apie 11.15 val. (duomenys neskelbtini) gabeno „B“ kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro pusiau automatinį pistoletą „Walther mod.PP“ (rėmo Nr. (duomenys neskelbtini), užrakto Nr. (duomenys neskelbtini)), skirtą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais bei šaudmenis – 8 vnt. 7,65 mm kalibro pramoninės gamybos „Browning“ šovinių N. B. priklausančiame automobilyje ,,VW Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to, A. G. nuteistas už tai, kad panaudodamas smurtą ir sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei bei sveikatai, laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje, neteisėtai atėmė žmogui laisvę, o būtent: jis, veikdamas bendrininkų grupėje su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, keršydamas už T. R. sužalojimą, 2009-02-01 apie 12 val. 45 min. Panevėžyje esančių T. T. - (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje automobiliu „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užblokavo J. J. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz C200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir privertė jį sustoti, po ko, J. J. atžvilgiu panaudojus fizinį smurtą - sudavus kelis smūgius į galvos sritį, prievarta įsodino J. J. į automobilį „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame nukentėjusiajam surišo rankas bei ant galvos uždėjo audeklą ir taip atėmė galimybę priešintis. Tokiu būdu, neteisėtai atėmęs J. J. laisvę, jis vežiojo nukentėjusįjį Panevėžio miesto gatvėmis bei Panevėžio rajono keliais, nuvežė į namą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame laikė J. J. nelaisvėje iki 2009 m. vasario 1 d. 24.00 val., kuomet, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo asmeniui ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims sužinojus, jog policijos darbuotojai pradėjo ieškoti nukentėjusiojo J. J., nukentėjusysis J. J. buvo paleistas iš nelaisvės, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims automobiliu nuvežus jį į vietovę, esančią kelyje „Via Baltica“, (duomenys neskelbtini) kaimo.

Taip pat A. G. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, bute, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė „B“ kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm (.380) kalibro pistoletą 25-o modelio pistoletą „Glock“ Nr. (duomenys neskelbtini) skirtą šaudyti 9 mm kalibro trumpaisiais „Browning“ šoviniais bei šaudmenis - 15 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro trumpųjų „Browning“ šovinių iki 2009 m. vasario 1 d. 20 val. 20 min., o nurodytu laiku atvykus policijos pareigūnams atlikti šiame bute kratą, neatidarė šio buto durų, per balkoną išmetė šį neteisėtai laikomą pistoletą „Glock“ su jame esančiais 15 vnt. šovinių.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį bei BK 146 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę ne didesnę nei 2 metus 6 mėnesius.

Apelianto teigimu, jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Apeliantas neigia padaręs šią nusikalstamą veiką ir teigia, kad teismas nevisiškai ir neteisingai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus.

Teismas, taikydamas BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir nuosprendyje nurodydamas, kad jis (apeliantas) ir D. M. vadovavo organizuotai grupei, koordinavo veiksmus, patys vykdė nusikalstamą veiklą, gabeno narkotikus, juos perdirbo, dalinosi pinigus, nenurodė nei vieno išvardintus veiksmus patvirtinančio įrodymo. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis su D. M. dalinosi pinigus, gautus iš prekybos narkotikais. Pats D. M. parodė, kad jis parduodamas kanapių dervą tai slėpė nuo A. G. ir gautus pinigus už šią dervą dalinosi tik su T. R.. Taip pat teisme nebuvo pateiktas nei vienas įrodymas, jog jis su D. M. tarėsi disponuoti kanapių derva. D. M. nurodė, kad jis visada viską darė vienas, nei su kuo nesitarė, netgi tai slėpė. Pagrindinis liudininkas ir nusikalstamo modelio imitacijos pagrindinis dalyvis R. P. teisme taip pat parodė, kad jis su A. G. neturėjo jokių reikalų ir šis jokioje veikloje nedalyvavo. Tačiau teismas į minėtus parodymus neatsižvelgė. Apeliantas pripažįsta, kad vežiodamas D. M., dažnai dalyvaudavo įvairiuose pokalbiuose, kartais įsikišdavo į juos, norėdamas parodyti, kad kažką supranta, bet jokios nusikalstamos veikos nevykdė ir niekada nesitarė jos vykdyti su D. M.. Teismas neanalizavo jo ir D. M. pokalbių turinio, iš kurių matyti, kad jie su D. M. susitikdavo ir bendraudavo ne dėl nusikaltimų organizavimų, o dėl legalių darbų. D. M. dirbo nekilnojamo turto prekyba užsiimančioje įmonėje (duomenys neskelbtini), o jis (apeliantas) domėjosi prekyba nekilnojamu turtu, todėl dažnai lankydavosi pas D. M. darbe, be to jie kartu statė namą. Visos šios aplinkybės liudija, kad tarp jo ir D. M. buvo paprastas bendravimas, o telefoniniai pokalbiai, kurių metu buvo aptarinėjamos medžiagų kainos, darbų ir darbininkų samdymas ir kt., buvo susiję su statybomis. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų ir faktų, kad jis su D. M. aptarinėjo, ruošė nusikaltimą, jį organizavo arba jį kartu vykdė. Bylos įrodymai patvirtina, kad D. M. viską darė vienas, nei su kuo nesitardamas.

Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. D. M. parodė, kad šį nusikaltimą darė vienas, veikiamas R. P. ir savo veiką nuo A. G. slėpė. Liudytojas R. P. teisme parodė, kad nei su hašišo prekyba, nei su kitais narkotikais apeliantas nieko bendro neturi, nes jis su apeliantu nieko nesitarė ir nieko nedarė. Taip pat liudytojas nurodė, kad apeliantą yra matęs kokius penkis kartus ir nuomonę apie jį susidarė tik iš D. M. pasakojimų. Jo kaltės nepatvirtina ir jo (apelianto) ir D. M. susitikimo su R. P. 2008-02-28 12:27 val. automobiliu stovėjimo aikštelėje faktas, nes iš R. P. filmuotos medžiagos ir darytų įrašų matyti, kad su hašišo pardavimu nesusijęs, nes sandėrį automobilyje aptarinėjo tik R. P. ir D. M.. Prie jo R. P. ir D. M. apie hašišą nieko nekalbėjo. Apelianto manymu, negali būti jo kaltės įrodymu ir pirštinės, ant kurių rasti jo (apelianto) DNR. Šias pirštines iš D. M. automobilio dėtuvės paėmė R. P. ir tai įrodo R. P. darytas įrašas. Jis su pateiktomis pirštinėmis nieko nusikalstamo nedarė, tai yra darbinės pirštinės, kurias turi kiekvienas žmogus savo mašinoje ir kurias naudoja tvarkant automobilį. Apelianto manymu, R. P. iš automobilio dėtuvės ėmė pirštines kaip D. M. kaltės įrodymą ir nemanė, kad ant jų bus rasti apelianto DNR, nes nemanė, kad apeliantas kartais važinėja D. M. automobiliu, todėl jį kartais tvarko.

Apeliantas mano, kad jam pateiktas kaltinimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nepagristas dar ir todėl, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelis (toliau - NVIM) pritaikytas neteisingai. Taikant NVIM buvo pažeista BPK 159 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Kriminalinės policijos departamento pareigūnai leisdami D. M. ir jo (apelianto) atžvilgiu atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus rėmėsi tik tariamais R. P. pranešimais, kad neva jam D. M. kažką siūlė, todėl pareigūnai instruktavo ir apmokino R. P. jį provokuoti. Tačiau byloje D. M. siūlymas dėl narkotikų neužfiksuotas. Priešingai, iniciatyvą susitikti rodė R. P. ir tai patvirtina byloje surinkta medžiaga. R. P. atvyko pas D. M. ir pamatęs hašišo gabaliuką, prašė jo gauti. Kitą sykį atvykęs klausė D. M., ar šis pasidomėjo kokia kaina ir t.t. Tai rodo, kad R. P. įtraukė D. M. daryti nusikaltimus, siekdamas pats išvengti atsakomybės už jo paties padarytas nusikalstamas veikas (neteisėtą kanapių auginimą ir prekybą stambiu mastu), nes jokių kitų duomenų, kad D. M. ir apeliantas užsiėmė narkotinių medžiagų prekyba ar kitaip jomis disponavo, byloje nėra. Taip pat byloje nėra duomenų, kad D. M. ir apeliantas bendrautų su asmenimis, užsiimančiais narkotinių medžiagų prekyba. Todėl nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad D. M. ir jis daro nusikaltimą, jį padarė, ar gali jį padaryti. Pareigūnai tiesiogiai darė įtaką nusikaltimo padarymui, nes neapsiribojo pasyviu stebėjimu ar dalyvavimu, o per specialiai apmokintą ir instruktuotą asmenį - R. P. kurstė D. M. nusikalsti, tiesiogiai ragindami įvykdyti nusikaltimą - surasti jiems narkotinių medžiagų, įkalbinėjo, klausinėjo, įtikinėjo, kad galima gerai uždirbti. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad pareigūnai žinojo ir galėjo D. M. sulaikyti už lengvesnį nusikaltimą (kanapių 5 gramus, ar augaliukus, auginamus jo namuose, kartu su R. P.), tačiau to nepakako R. P., nes jo padaryti nusikaltimai yra sunkūs ir už atskleistus lengvus nusikaltimus jam nebūtų panaikinta jo kaltė už jo padarytus nusikaltimus. Todėl D. M. buvo ilgą laiką provokuojamas daryti kitus nusikaltimus. Be to, R. P. mokino D. M. auginti kanapes, nes šis to daryti nemokėjo. Tokie R. P. veiksmai rodo akivaizdų D. M. provokavimą daryti sunkų nusikaltimą. Apeliantas pažymi, kad vykdant intensyvų D. M. ir jo sekimą nebuvo užfiksuota joks jo bandymas prekiauti narkotinėmis medžiagomis ar bandymas susisiekti su trečiaisiais asmenimis. D. M. jokia kita nusikalstama veika, išskyrus tą, kuriai buvo provokuojamas, neužsiėmė. D. M. atliko tik tuos veiksmus, kurių prašė NVIM dalyvis. Bylos medžiagoje nėra užfiksuota, kad tarp D. M. ir T. R. būtų koks pokalbis apie prekybą narkotikais, nebuvo naudojamas joks konspiracinis telefonas ar skambučiai iš taksofono automatų, todėl akivaizdu, kad buvo dirbtinai sudaromos sąlygos, kad nusikalstamas įvyktų numatytoje vietoje bei reikiamu metu į nusikaltimo padarymą būtų įtrauktas konkretus tam specialiai paruoštas ir instruktuotas NVIM dalyvis - R. P.. Tokios aplinkybės rodo, kad nusikalstamos veiklos padarymo iniciatyva priklausė operatyvinės veiklos subjektams, nes iki NVIM D. M. nusikaltimo nedarė, ir jo daryti neplanavo, tai patvirtina surinkta baudžiamosios bylos medžiaga, į kurią teismas neatsižvelgė ir jos neanalizavo. Apeliantas atkreipia dėmesį į R. P. asmenybę, t. y., kad R. P. teistas septynis kartus, kad jis išprovokuodamas D. M. daryti nusikaltimą už padarytą labai sunkų nusikalimą (BK 260 straipsnio 3 dalis) gavo tik penkerių metu laisvės atėmimo bausmę. Tokie faktai, apelianto manymu, duoda pagrindą abejoti R. P. parodymų patikimumu.

Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Apeliantas teigia, kad negalėjo būti tuo pačiu laiku dviejose skirtingose vietose. Jis kaltinamas neteisėtai atėmęs laisvę J.J. ir laikęs jį sodyboje vasario 1 d. nuo 12.45 val. iki 24 val., tačiau jis tos pačios dienos vakare - 20 val. buvo sulaikytas bute, (duomenys neskelbtini) ir patalpintas į areštinę dėl neteisėto ginklo įsigijimo ir laikymo. Jis prisipažino, kad ginklą pas jį išvakarėse paliko T. R., jis šiam skambinėjo, norėdamas, kad šis jį pasiimtų. Atėjus pareigūnams, jis išsigandęs ir nenorėdamas turėti nieko bendro su ginklu, išmetė jį pro balkoną. Šias jo nurodytas aplinkybes patvirtina jo kaip liudytojo parodymai duoti baudžiamojoje byloje dėl T. R. nužudymo, joje esanti filmuota medžiaga, iš kurios matyti, kad iš kavinės T. R. atvažiuoja pas jį, ir užfiksuoti telefoniniai skambučiai. Nukentėjusysis J. J. parodė, kad jis tiksliai matė kas jį grobė, kad apeliantą ir R. L. pažįsta iš matymo. Apeliantas teigia, kad J. J. su juo jokių finansinių reikalų ar tarpusavio skolų neturėjo. Nukentėjusysis nurodė, kad grobime nei jis (apeliantas), nei R. L. nedalyvavo, o asmenis, kurie jį pagrobė, jis atpažintų. Apeliantas pastebi, kad kratos metu bute buvo paimti telefonai, tačiau jokių išklotinių byloje nėra. Apelianto manymu, pagal mobilaus telefono išklotines būtų galima nustatyti jo tikslią buvimo vietą nusikaltimo padarymo metu, tačiau teismas mobilaus telefono išklotinių neišreikalavo. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra nukentėjusiojo parodymų įvykio vietoje, kurioje neva jis buvo laikomas pagrobtas. Be to, tyrimo eigoje nebuvo padaryta jo (apelianto) akistata su nukentėjusiuoju, nors jis to prašė. Apeliantas mano, kad teismas turėjo pavesti pareigūnams padaryti nukentėjusiojo parodymų patikrinimą vietoje, tačiau to nepadarė. Apeliantas pažymi, kad J. J. priklausantis telefonas buvo rastas neužrakintoje patalpoje, gerai matomoje vietoje. Liudytojas matęs grobimo faktą, nenurodė, kad tai padarė būtent apeliantas, todėl nebuvo jokio pagrindo atlikti kratą jo tėvui priklausančioje sodyboje. Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo telefonas buvo specialiai padėtas atrakintoje sodyboje ir į sodybą specialiai nusiųsti pareigūnai, tam, kad suklaidinti tyrimą ir nepagrįstai jį apkaltinti. Jo kaltė šiame epizode pagrįsta išmitinai tik D. M. ir R. P. pokalbiu, kuriame D. M. pamini, kad apeliantas yra uždarytas, nes keršijo už tai, kad T. R. neva kažkas pagrobė ir sumušė. Pokalbyje aptarinėjamos galimai jo (apelianto) padaryto nusikaltimo aplinkybės ir jo gynybinė pozicija D. M. galėjo būti žinomos iš jo (apelianto) advokato, jo draugų ar artimųjų. Tačiau pokalbyje nurodomos aplinkybės prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kuriuose jis nurodė, kad jį pagrobė dėl skolos, kad sutikus gražinti skolą jis buvo paleistas, kad jis matė gerai ir atpažintų jį grobusius asmenis, taip pat, kad jis nėra niekada apklaustas dėl T. R. pagrobimo, sumušimo ir nužudymo, tai yra, jį su T. R. niekas nesieja. Tokie nukentėjusiojo parodymai rodo, kad jis (apeliantas) neturėjo jokio motyvo grobti J. J.. Tačiau teismas tokius nukentėjusio parodymus nepagrįstai atmetė. Jo kaltės įrodymu teismas laikė automobilį ,,Audi“, kuris stovėjo jo tėvų kieme, ir kuriame buvo rasti jo DNR, kvapai. Tačiau T. R. laikydavo savo automobilį jo tėvų kieme, nes jis yra saugus ir didelis. Kratos metu nei pas jį, nei pas jo tėvus nerasti raktai nei dokumentai nuo šio automobilio. Raktai, kurie buvo rasti namuose kartos metu, buvo netinkami atrakinti šį automobilį. Ankstesnis automobilio savininkas nurodė apelianto nepažįstantis ir anksčiau jo nematęs, nurodė automobilį ,,Audi“ pardavęs visai kitam žmogui. Pats nukentėjusysis J. J. nurodė, kad su T. R. yra važiavęs šiuo automobiliu, tačiau teismas šiuos jo parodymus laikė neteisingais. Apeliantas teigia, kad jis su šiuo nusikaltimu nesusijęs ir jokių jo kaltę patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nėra.

Be to, apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jis yra vedęs, augina dukrą, mokosi antrame kurse, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, daugiau nei 10 metų neteistas, jo teistumas išnykęs, dėl padarytų veikų prisipažįsta ir gailisi. Mano, kad šios aplinkybės yra jo atsakomybę lengvinančios ir į jas turi būti atsižvelgta skiriant bausmę.

Apeliantas pripažįsta ieškinio dalį dėl iš jo priteistų 4 360,06 litų už jo ekstradiciją iš Ukrainos, tačiau nesutinka su iš jo ir D. M. solidariai priteista 17 500 litų dydžio suma, kurią D. M. gavo už kanapių dervą iš R. P.. D. M. pripažino ir parodė, kad minėtą pinigų sumą jis pasidalino su T. R., todėl neteisinga šią pinigų sumą priteisti iš jo (apelianto).

Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti jo nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis dėl jo nuteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, be to, teismas jo atžvilgiu buvo šališkas.

Apelianto teigimu, teismo šališkumas pasireiškia jau nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje konstatuojama, kad jis jam inkriminuojamus nusikaltimus padarė su A. G. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis organizuota grupe, ją suburdami ir jai vadovaudami, bei koordinuodami jos veiklą, o būtent, kad buvo susitarta, kad jis (apeliantas) organizuos kanapių įgijimą, narkotinių medžiagų pardavimą ir bendraus su R. P. (imituojančiu nusikalstamą veiką) visais narkotinių medžiagų pardavimo klausimais. Apeliantas teigia, kad tokie teismo teiginiai yra hipotetiniai, nes byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių organizuotos grupės subūrimą ir egzistavimą. Byloje nėra nustatytas nei vienas BK 25 straipsnyje nurodytas organizuotos grupės požymis. Nenustatyti ikiteisminio tyrimo organizuotos grupės nariai, byloje nėra jokių duomenų apie apelianto pastovius ar bent kokius ryšius su nenustatytais asmenimis, susirinkimus, jų vietą, vaidmenų paskirstymą, veiksmų koordinavimą ar konkrečių vaidmenų paskirstymą, pinigų pasidalinimą ir t.t. Apeliantas pažymi, kad jo atžvilgiu ilgą laiką buvo vykdomas intensyvus pokalbių pasiklausymas, namuose įrengtos vaizdo kameros ir pasiklausymo aparatūra, tačiau nebuvo užfiksuota ir nustatyta kokie nors kontaktai su minimais organizuotos grupės nariais, tokie grupės nariai neįvardinti ir teismo nuosprendyje. Jo dalyvavimas organizuotoje grupėje įrodinėjamas tik jo ilgamete pažintimi su A. G. ir jų pastoviu bendravimu.

Teismo šališkumas, apelianto manymu, pasireiškė dar ir tuo, kad teismas netinkamai įvertino nusikalstamos veikos modelio taikymą jo atžvilgiu. Apeliantas teigia, kad jis buvo išprovokuotas daryti šią nusikalstamą veiką ir tai padarė R. P., kuris siekdamas išvengti atsakomybės už jo paties padarytas nusikalstamas veikas, įtraukė apeliantą į nusikaltimo darymą. Tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2011-04-22 nuosprendis, kuriuo R. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį tik 5 metų laisvės atėmimo bausme. R. P. kurstė jį nusikalsti, tiesiogiai ragindamas įvykdyti nusikaltimą, surasti jam narkotinių medžiagų, įkalbinėjo, įtikinėjo, kad galima gerai uždirbti. Jo prašymu apeliantas surado būdą kaip gauti iš T. R. hašišo. Apeliantas teigia, kad jei jis nebūtų provokuojamas arba būtų iš karto sulaikytas, sunkios veikos nebūtų vykdęs. R. P. jį įkalbinėjo ir mokino auginti kanapes, be jo jis tuo nebūtų užsiėmęs. Jis atliko tuos veiksmus, kurių prašė NVIM dalyvis, kuriam 2007 m. rugpjūčio 29 d. ikiteisminio tyrimo teisėjas leido atlikti slaptus tyrimo veiksmus, kurie tęsėsi daugiau kaip tris metus. Per visą šį laikotarpį šis asmuo intensyviai įrašinėjo pokalbius, filmavo, stengdamasis įrodyti jo (apelianto) nusikalstamą veiką platinant narkotines medžiagas, tačiau per tris metus nebuvo nustatytas nei vienas atvejis, kad apeliantas būtų platinęs narkotines medžiagas kitiems asmenims. Ši aplinkybė patvirtina jo teiginį, kad jeigu jis nebūtų R. P. įtakojamas, nebūtų buvę ir nusikalstamos veikos. Byloje esantys įrašai, filmuota medžiaga rodo, kad R. P. rodė susidomėjimą narkotinėmis medžiagomis, jų kainomis, įkalbinėjo apeliantą jas įgyti, mokino jį auginti kanapes, konsultavo tręšimo, kanapių ligų klausimais ir t.t., ir neapsiribojo vien pasyviu stebėjimu ir fiksavimu apelianto veiksmų, o aktyviai skatino ir įkalbinėjo apeliantą užsiimti nusikalstama veikla. Tačiau teismas į paminėtas aplinkybes neatsižvelgė ir nepagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, kad R. P. būtų provokavęs kaltinamuosius atlikti neteisėtus veiksmus. Be to, nuosprendyje nurodoma, kad R. P. buvo leista atlikti tam tikrus veiksmus tikslu, kad būtų įmanoma išaiškinti visus organizuotoje grupėje dalyvaujančius ir nusikaltimus darančius asmenis, tačiau jie nebuvo nustatyti.

Apelianto manymu, teismo šališkumą rodo ir kiti teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai. Teismas pripažino, kad ikiteisminis tyrimas vyko per ilgai, todėl nebuvo tinkamai užtikrinta apelianto kaip kaltinamojo teisė į greitą procesą. Tačiau teismas visiškai ignoravo NVIM modelio taikymo prieš jį teisėtumą ir jo trukmę. Byloje, išskyrus NVIM užfiksuotus veiksmus susijusius su psichotropinių ir medžiagų platinimu R. P., nėra nustatyta nei vieno atvejo (nei iki NVIM sankcionavimo, nei vėliau), kad apeliantas būtų užsiėmęs minėtų medžiagų platinimu. Todėl byloje nėra faktinių duomenų, kuriuos būtų galima laikyti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, paneigiančių jo (apelianto) versiją dėl nusikalstamos veikos provokavimo. Byloje nustatytos aplinkybės duoda pagrindą NVIM dalyvio elgesį vertinti kaip nusikalstamos veikos provokavimą, todėl visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažinti neleistinais. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas toleravo tris metus trunkantį NVIM ir tuo buvo pasunkinta jo atsakomybė, o tai yra esminis BPK pažeidimas. Pagal BPK 1 ir 2 straipsnių prasmę nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų laikas turi būti optimalus, t. y. jis turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia pilnai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Kadangi valstybės tikslas yra ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai (modelis) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėm. Šie veiksmai turi būti nutraukiami surinkus pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, kad bylą galima būtų perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas. Nei nusikalstamos veikos imitacijos modelis, nei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai negali būti naudojami tam kad pasunkintų kaltininko atsakomybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-05-31 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-106/2012).

Apelianto teigimu jis nepagrįstai nuteistas ir už disponavimą šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis. Teigia, kad ginklas ir šaudmenys buvo ne jo, automobilis taip pat ne jo. Šaunamąjį ginklą ir šaudmenis automobilyje galėjo palikti jo pažįstamas pravarde ,,Stalčius“, kurį girtą jis pavežė. Pareigūnų K. V. ir E. Ž. parodymai dėl ginklo radimo aplinkybių yra prieštaringi. Liudytojas K. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ginklą rado prie priekinės keleivio sėdynės, o liudytojas E. Ž. - kad ginklą pastebėjo po keleivio priekine sėdyne. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas K. V. nurodė, kad ginklą paėmė apeliantui sėdint sulaikytame automobilyje, o liudytojas E. Ž. nurodė, kad jis lygtai rado ginklą dešinėje prie keleivio sėdynės ar po keleivio sėdyne. Byloje nėra nustatyta jokių jo (apelianto) sąsajų (pirštų atspaudų, DNR) su ginklu, už kurį jis nuteistas. Ginklo paėmimas neįformintas BPK 149 straipsnio nurodyta tvarka. Teismas, remdamasis įslaptintais pokalbiais ir vaizdo įrašais, konstatavo, kad apeliantas galimai demonstravo R. P. pistoletą, 2008-03-05 bute vaikštinėjo laikydamas rankoje daiktą panašų į šaunamąjį ginklą - pistoletą ir 2008-03-06 savo bute vaikštinėjo rankoje laikydamas daiktą panašų į šaunamąjį ginklą pistoletą. Tokios teismo išvados pagrįstos spėjimu, teismas neturėjo galimybės iš šių įrašų nustatyti ir konstatuoti, kad tai tas pats šaunamasis ginklas, ir kad tai yra būtent šaunamasis, o ne dujinis ar traumatinis pistoletas. Be to, teismas jo kaltę pagrindė jo, apsvaigusio nuo narkotinių medžiagų ar alkoholio, pokalbiais, kuriuose jis bandė susireikšminti. Teismas, grįsdamas jo kaltę tokiais bylos duomenimis, pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus. Apelianto teigimu, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina neginčytinai jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, o visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo A. G. apeliacinį skundą; nuteistasis D. M. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo D. M. apeliacinį skundą. Prokuroras prašė nuteistojo A. G. ir nuteistojo D. M. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų D. M. ir A. G. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl D. M. ir A. G. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį

Nuteistasis D. M., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nurodo, jog byloje nėra įrodymų patvirtinančių jo kaltę, teismas pripažindamas jį kaltu, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir bylos aplinkybes. Apelianto manymu, byloje nėra įrodymų apie organizuotos grupės subūrimą ir egzistavimą, jo vadovavimą šiai grupei, teismas netikrino nusikalstamos veikos imitavimo modelio (NVIM) taikymo prieš jį teisėtumo ir be pagrindo rėmėsi R. P. parodymais, nes šis provokavo apeliantą daryti nusikalstamas veikas.

Apeliantas prašo iš minėtų kaltinimų išteisinti.

Nuteistasis A. G., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, nurodo, jog byloje nėra jokių jo kaltės įrodymų, nusikaltimą padarė D. M. vienas ir veikiamas R. P. provokacijos, nuosprendyje teismas nenurodė kuo pagrindžia išvadas apie jo dalyvavimą organizuotoje grupėje, vadovavimą jai, neįvertino tai, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelis buvo pritaikytas netinkamai, pažeidžiant BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatas, be pagrindo patikėta R. P. parodymais, neįvertinta šio liudytojo asmenybė. Apeliantas prašo iš minėtų kaltinimų išteisinti.

Apeliantų nuteistųjų D. M. ir A. G. prašymai iš kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį išteisinti tenkinami iš dalies, nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

D. M. ir A. G. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis - neteisėtai įgijo, gamino, laikė, gabeno bei pardavė ir kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir tai padarė veikdami jų pačių suburtoje organizuotoje grupėje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų bei pasislėpusio nuo tyrimo asmens, abu vadovavo šios grupės nariams, paskirstė vaidmenis ir koordinavo jų veiksmus.

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.

Teismas pripažino, kad D. M. ir A. G., veikdami jų suburtoje organizuotoje grupėje neteisėtai, turėdami tikslą platinti, ikiteisminio tyrimo nenustatytiems jų organizuotos grupės nariams atsivežus iš Olandijos kanapių daigus, pasodino juos ir augino, nuėmė derlių ir jas perdirbo, džiovino, susmulkino bei sufasavo, po ko laikė šią narkotinę medžiagą – kanapes( ir jų dalis) iki pardavimo ar platinimo, nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio neteisėtai įgijo ir laikė bute bei kitose vietose narkotines medžiagas – kanapių dervą iki pardavimo ar platinimo, gabeno šias narkotines medžiagas iki perdavimo vietų, taip pat šias medžiagas pardavė ar kitaip platino pirkėjui – nusikalstamą veiką imituojančiam R. P. nuosprendyje išvardintais epizodais.

Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką psichotropinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Tam tikrais atvejais (pvz., esant grupei iš anksto susitarusių asmenų) medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėtų šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 232¹ , 232², 232⁵, 232 ¹⁰ str.) 11–12 punktai).

Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad labai didelio kiekio kanapių dervos įgijimas D.M. ir A. G. baudžiamojoje byloje pripažįstamas nustatytu, tačiau ši veika nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Esminės kanapių dervos įgijimo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo kanapių dervą, nenustatytos. Nuosprendyje neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybės nenurodytos, įgijimo faktas šioje byloje tiesiog preziumuojamas remiantis nustatytu narkotinių medžiagų laikymo, gabenimo ir pardavimo faktais. Todėl teismo išvadų dalis apie narkotinių medžiagų – kanapių dervos įgijimą yra nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir neginčijamais įrodymais , o kaltinimas D. M. ir A. G. dėl labai didelio kiekio kanapių dervos įgijimo nekonkretus ir grindžiamas iš esmės prielaidomis. Tuo tarpu konstatavimas, kad D. M. ir A. G. laikė, gabeno ir platino didelį kiekį narkotinių medžiagų, savaime nereiškia, jog būtent D. M. ir A. G. įgijo didelį kiekį šių medžiagų. Minėta, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Taigi nagrinėjamoje byloje kaltinant D. M. ir A. G. neteisėtai įgijus didelį kiekį kanapių dervos ir nuteisus juos už šią veiką, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai aptariamoje baudžiamojoje byloje laikytini esminiais.

D. M. ir A. G. nusikalstama veika dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ne kaip atskiri savarankiški nusikaltimai, bet kaip vientisas pavienis nusikaltimas. Vadinasi, nurodytų medžiagų įgijimas, laikymas, gabenimas ir platinimas pripažįstami tos pačios – pavienės nusikalstamos veikos atskirais epizodais. Šioje nutartyje konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimas, jog D. M. ir A. G. įgijo narkotines medžiagas, nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kad kaltinimas dėl narkotinių medžiagų įgijimo nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis, kad tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo nuosprendžio dalis keistina pašalinant iš nuosprendžio teiginius dėl D. M. ir A. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą iš nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis.

Priešingai, nei teigia apeliantai, nuteistųjų D. M. ir A. G. nusikalstamos veikos – turint tikslą neteisėtai parduoti ar kitaip platinti didelį kiekį narkotinių medžiagų, jų gaminimas, laikymas, gabenimas ir pardavimas įrodytas nuosprendyje išsamiai išdėstytais ir išanalizuotais įrodymais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmos instancijos teismas dėl šios kaltinimo dalies išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis. Teismas darydamas išvadas dėl D. M. ir A. G. kaltės padarius šias nusikalstamas veikas grindė jas jų pačių parodymų dalimi pripažįstant tam tikras aplinkybes, liudytojų R. P., I. L., A. O., R. S., R. S., A. M., A. P., S. G. parodymais, asmens parodymo atpažinti protokolais, kratų protokolais, daiktinių įrodymų pateikimo protokolais ir jų priedais, slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais ir jų priedais, kitais rašytiniais įrodymais.

Apeliantai nuteistieji D. M. ir A. G. apeliaciniuose skunduose ginčija jų kaltės įrodymus – liudytojo R. P. parodymus bei slaptais ikiteisminio tyrimo veiksmais (toliau - NVIV) gautus duomenis (apeliaciniuose skunduose klaidingai nurodoma, jog įrodymai buvo renkami taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau -NVIM)), laikydami šiuos įrodymus gautus neteisėtu būdu.

Apeliantas nuteistasis D. M. nors nurodo, jog kaltės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nepripažįsta, tačiau iš esmės inkriminuotų veikų padarymo aplinkybių neneigia ir tvirtina, kad kanapes augino, narkotines medžiagas platino ir nusikaltimą padarė išprovokuotas liudytojo R. P., kuris veikė taikant NVIM.

Pagal BPK 159 straipsnio 1 dalį prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. BPK neatskleidžia, kokie veiksmai laikomi NVIV. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau - OVĮ )(2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1537 redakcija) 3 straipsnio 5 ir 19 dalis nusikalstamos veikos imitacijos modelis – tai sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą nusikalstamos veikos imitacijos modeliu įvardijami veiksmai tampa NVIV. Duomenys, gauti tiek taikant NVIM, tiek ir taikant NVIV, gali būti pripažįstami įrodymais, jei jie patvirtinti, esant BPK 159 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir nepažeistos tokių veiksmų ribos. NVIV ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas NVIV daro jį neteisėtą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2007 m. liepos 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, Kauno miesto VPK KP ONTT gavus duomenų, kad R. P., S. S. užsiima narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu dideliu kiekiu ( t.1, b.l.1-20).Sulaikius R. P. ir apklausus jį įtariamuoju (t. 1, b. l. 85-89), buvo gauta duomenų apie kitų asmenų, tarp jų ir D. M., galbūt daromas nusikalstamas veikas – disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Prokuroras, vadovaudamasis BPK 158 straipsniu, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją dėl leidimo atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės ir slaptą sekimą. Remiantis teismo 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi D. M. atžvilgiu buvo atliekami slapti tyrimo veiksmai, kurių metu panaudojant technines priemones buvo įrašomi ir filmuojami R. P. ir D. M. pokalbiai, D. M. slapta stebimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis, vadovaujantis BPK 159 straipsniu, laikotarpiu nuo 2007-10-05 iki 2009-06-23 ir laikotarpiu nuo 2009-11-02 iki 2010-10-02 buvo leista prieš D. M. atlikti NVIV (t.1, b.l.172-194; t.2,b.l.1-41) , kurių tikslai buvo aptikti narkotinių medžiagų gaminimo, laikymo vietas, nustatyti būdus ir priemones narkotinėms medžiagoms realizuoti ar kitaip platinti, surinkti duomenis, leidžiančius patikrinti ir išaiškinti bendrininkus. Vykdant šiuos veiksmus, su ikiteisminio tyrimo pareigūnais bendradarbiauti sutikusio R. P. su D. M. susitikimų ir pokalbių metu buvo daromi garso ir vaizdo įrašai.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sankcionuojant NVIV baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nenustatyta.

Tačiau tam, kad teismas pripažintų NVIV metu surinktus duomenis įrodymu byloje, svarbu ne tik tai, kad NVIV būtų sankcionuoti nepažeidžiant BPK nuostatų. NVIV teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo teisėtumas. Net ir esant BPK 159 straipsnyje numatytiems pagrindams, taikant NVIV negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. BPK 159 straipsnio 3 dalyje įsakmiai nurodyta, kad, atliekant NVIV, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.

Apeliantai D. M. ir A. G. savo skunduose nurodo, jog jiems inkriminuotas nusikaltimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo padarytas esant su ikiteisminio tyrimo pareigūnais bendradarbiauti sutikusio R. P. provokacijai. Apeliantų manymu, teismas neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, iš kurių matyti, kad iniciatyva disponuoti narkotinėmis medžiagomis priklausė R. P.. Šie apeliantų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir paneigti bylos duomenimis.

Provokacijos sąvoką atskleidžia Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis: provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius (kasacinė nutartis Nr. 2K-52/2001). Provokacija kaip veika gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavęs R. P. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teisėjui bei teisiamojo posėdžio metu, padarė pagrįstą išvadą, jog R. P., sutikusio bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, veiksmuose bendraujant su D. M. ir A. G. provokacijos jiems nusikalsti nenustatyta. Visose apklausose R. P. parodė, jog jam buvo žinoma, kad D. M. su kitais asmenimis užsiima narkotinių medžiagų pardavimu ir bendraujant iš jo pasakojimo suprato, jog jis augina kanapes, kurių daigus gavo iš Olandijos, šiais klausimais nekartą kalbėjosi, D. M. prašė padėti auginti kanapių sodinukus ir teiravosi apie kanapių auginimo technologiją, D. M. prašymu 2-3 savaites prižiūrėjo jo auginamas kanapes. R. P. parodė, kad būnant pas D. M. pamatė ant stalo hašišo, D. M. paaiškino, kad jei reikia gali hašišo gauti, pasakė kainą. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. P. vėliau, atlikdamas sankcionuotus NVIV, pirko iš D. M. hašišą. Iš R. P. parodymų matyti, kad D. M. savarankiškai, o ne provokuojamas, darė nusikalstamą veiką – disponavo narkotinėmis medžiagomis. Tokią teismo išvadą patvirtina ir NVIV gauti duomenys – protokoluose, garso ir vaizdo įrašuose fiksuota informacija. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje atlikta įrodymų analize bei padarytomis išvadomis ir iš naujo įvertinusi šiuos įrodymus pripažįsta, kad aplinkybių, kurios leistų pripažinti R. P. veiksmus D. M. ar A. G. atžvilgiu provokuojančiais daryti nusikaltimą, byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija atmeta ir apeliantų teiginius, kad NVIV buvo atliekami ilgai siekiant pasunkinti apeliantų teisinę padėtį.

Pažymėtina, kad nei Operatyvinės veiklos įstatymas, nei BPK nereglamentuoja, kiek laiko valstybė su nusikalsti linkusiu asmeniu gali imituoti nusikalstamus veiksmus. BPK 159 straipsnis, įtvirtindamas nuostatą, kad teismo nutartyje turi būti nurodyta NVIV trukmė, nepasisako nei dėl jų trukmės, nei dėl to, kiek kartų teismas gali NVIV pratęsinėti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant minėto klausimo teisinio reguliavimo spragų, NVIV negali tęstis begalę laiko. Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai kaip ikiteisminio tyrimo metodas yra skirtas baudžiamojo proceso tikslams. Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis (Baudžiamojo proceso paskirtis) nustato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnis (Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas) nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Taigi iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės išplaukia, kad NVIV laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia pilnai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Turint galvoje, kad valstybės tikslas yra ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, galima teigti, kad nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai (modelis) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankami įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Jie turi būti nutraukiami surinkus pakankami nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, kad bylą galima būtų perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant to, jog prokuroras ar teismas, sankcionuodami nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, privalomai nurodo jų vykdymo laiką, tai visai nereiškia, kad teisėsaugos institucijos būtinai turi imituoti nusikalstamus veiksmus iki paskutinės NVIV galiojimo dienos.

Pažymėtina ir tai, kad NVIV negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus iki tol, kol kaltininkas padarys daugiau nusikaltimų ar išplatins didelį ar labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų). Toks valstybės institucijų elgesys neatitiktų tų institucijų veiklos tikslų ir prieštarautų Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatoms.

Aptariamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi buvo leista R. P. ir tyrėjams neatskleidžiant tapatybės atlikti prieš D. M. ir kitus nutartyje nurodytus asmenis slaptus tyrimo veiksmus laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d. iki lapkričio 30 d.; teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi leista atlikti slaptus veiksmus laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 23 d. iki 2008 m. vasario 23 d. ; teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartimi leista atlikti slaptus veiksmus laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 23 d. iki gegužės 23 d. Nutartyse buvo nurodoma, kad leidimas atlikti NVIV duodamas siekiant išaiškinti bendrininkaujančius asmenis, surinkti įrodymus leidžiančius kaltus asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn, surinkti ir užfiksuoti bylos tyrimui reikšmingus duomenis apie nusikalstamos veikos padarymą. Analizuojant NVIV atlikimo trukmę matyti, kad jiems atlikti teismo nutartimis leidimas buvo gautas 9 mėnesių laikotarpiui (nuo 2007-08-31 iki 2008-05-23), tačiau, nustatant šioje byloje inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes, šis terminas truko 7 mėnesius (iki 2008-03-20), kurių metu buvo surinkta pakankamai įrodymų leidžiančių patraukti baudžiamojon atsakomybėn D. M., išaiškintas jo bendrininkas A. G. bei buvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti A. G. baudžiamojon atsakomybėn. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokia trukmė tęsiant NVIV nelaikytina nepateisinamai ilga ar naudota siekiant pasunkinti kaltininkų teisinę padėtį. Pažymėtina, kad byloje yra ir kitomis atskiromis teismo nutartimis duotas leidimas atlikti NVIV laikotarpiui nuo 2008-05-23 iki 2010-10-02, tačiau atliekant juos jokios nusikalstamos veikos D. M. ir A. G. nebuvo nustatytos ir inkriminuotos, todėl ir šiuo atveju, jų teisinė padėtis nebuvo sunkinama.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai NVIV gautus duomenis pripažino apeliantų kaltės įrodymais ir juos įvertino laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Apeliantai skunduose teigia, kad teismas neįvertino liudytojo R. P. asmenybės, jo parodymai nepatikimi, nes jis ne kartą teistas, apeliantai mano, jog už D. M. provokavimą padaryti sunkų nusikaltimą, buvo skirta švelnesnė bausmė jo baudžiamojoje byloje ir jis juos apkalba. Tokie apeliantų teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Ar įrodymai patikimi nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiai įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs R. P. viso proceso metu duotų parodymų turinį, palyginęs juos su liudytojų - sodybos (duomenys neskelbtini), sargo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, ikiteisminio tyrimo metu šio liudytojo apklausą vykdžiusios tyrėjos R. S. parodymais, minėtos sodybos kratos metu dalyvavusio pareigūno A. M. ir operatyvine informacija disponuojančio pareigūno R. S. parodymais bei kaltinamųjų A. G. ir D. M. parodymais, perklausytais garso įrašais, rašytine bylos medžiaga, padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl jų patikimumo. Ta aplinkybė, kad R. P. 2011 m. balandžio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už veikas, už kurias jis sulaikytas 2007 m. ir apklausiamas davė parodymus apie D. M., A. G. ir pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo asmens nusikalstamas veikas, priešingai nei mano apeliantai, nepatvirtina jų teiginius apie R. P. savanaudišką tikslą juos apkalbėti. Teisėjų kolegija pastebi, jog R. P. sulaikymas ir kitoje baudžiamojoje byloje pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų padarymo (iš esmės analogiškų), jo parodymų nedaro nepatikimų, juolab, kad ir apklausiamas teisme po apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo, jis davė iš esmės tokius pačius parodymus. Todėl liudytojo R. P. sulaikymas ir kitoje baudžiamojoje byloje jam pareikšti įtarimai dėl analogiškų nusikalstamų veikų bei už jų padarymą teismo skirtos bausmės dydis nesietinas su apeliantų baudžiamąja atsakomybe aptariamoje byloje. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas atidžiai analizavo liudytojo R. P. parodymus tiek atskirai, tiek kitų surinktų įrodymų visete ir įvertino juos nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Tai, kad teismas šio liudytojo parodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantai, nelaikytina jog šie parodymai netinkamai įvertinti.

Apeliantas A. G. skunde teigdamas, jog inkriminuotų veikų nepadarė, plačiai išdėstė, jo manymu įrodymus, įrodančius kad šias veikas padarė D. M. vienas, o ne organizuota grupe. Organizuotos grupės buvimą, inkriminuotus veiksmus – šios grupės subūrimą, vadovavimą jai ir vaidmenų paskirstymą grupės nariams neigia ir apeliantas D. M. Abu apeliantai tvirtina, kad byloje nesurinkta įrodymų apie organizuotos grupės egzistavimą.

Teisėjų kolegija su tokiais skundų argumentais iš dalies sutinka.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad D. M. ir A. G. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė jų pačių suburta organizuota grupe iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų bei pasislėpusio nuo tyrimo asmens, paskirstė jų vaidmenis bei koordinavo jų veiklą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnyje. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir t. t.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie D. M. ir A. G. bendrininkus – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, todėl nėra realių galimybių išsiaiškinti šių asmenų – subjektų požymius, jų kaltės turinį ir t.t. Iš esmės analogiška situacija vertinant ir teismo išvadas apie D. M. ir A. G. bendrininkavimą su asmeniu, pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo. Tačiau, teismui konstatavus, kad D. M. ir A. G. bendrininkavo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir su asmeniu pasislėpusiu suo ikiteisminio tyrimo, minėti asmenys iš esmės pripažinti kaltais padarę nusikaltimus. Tuo tarpu bylos medžiagoje nėra duomenų apie šiems asmenims pareikštus įtarimus, dėl jų nebuvo atlikti ir kiti procesiniai veiksmai. Vadinasi, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių minėtų asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką. Pirmos instancijos teismo išvados apie tai, kad D. M. ir A. G. jiems inkriminuotą veiką padarė grupe su nenustatytais asmenimis ir pasislėpusiu nuo tyrimo asmeniu, pagrįstos prielaidomis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismų išvados procesiniuose baigiamųjų aktų dokumentuose turi būti pagrįstos patikimais, neprieštaringais, pagal įstatymų reikalavimus surinktais įrodymais. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, kad D. M. ir A. G. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis bei pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo asmeniu. Vadinasi, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalintini teiginiai apie nenustatytų asmenų ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusio asmens dalyvavimą organizuotoje grupėje.

Nors teisėjų kolegija pripažino, jog neįrodytas D. M. ir A. G. bendrininkavimas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei asmeniu pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo, tačiau konstatuoja, jog pirmos instancijos teismo išvada, kad D. M. ir A. G. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė organizuota grupe, yra teisinga.

BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ir daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susidaryti ir prie pavienio nusikalstamą veiką darančio asmens prisidėjus (prisijungus) kitiems asmenims, siekiantiems veikti kartu. Organizuotai grupei būdingas bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, tvirti, besitęsiantys ryšiai, vaidmenų pasiskirstymas.

Nors nuteistasis A. G. iš esmės neigia kaltę, D. M. teigia, jog nusikalstamą veiką padarė išprovokuotas ir abu apeliantai neigia susitarę bendrais veiksmais neteisėtai, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, disponuoti narkotinių medžiagų labai dideliu kiekiu, tačiau jų kaltė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarius šią veiką organizuota grupe įrodyta teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuotais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais.

Nagrinėjamoje byloje organizuotos grupės buvimą, vaidmenų tarp D. M. ir A. G. pasidalinimą darant nusikalstamą veiką, atskleidžia objektyvūs bylos duomenys, užfiksuoti slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose ir jų prieduose, kratos protokoluose, specialistų išvadose ir kituose rašytiniuose bylos įrodymuose. Šiais objektyviais bylos įrodymais nustatyta, kad: D. M. ir A. G. bendrai veikdami užsiima narkotinių medžiagų auginimu, gabenimu ir platinimu; narkotinių medžiagų paruošimas pardavimui vykdomas A. G. tėvams priklausančioje sodyboje (duomenys neskelbtini); A. G. dalyvauja pakuojant narkotines medžiagas; D. M. šioje veikloje rūpinasi kanapių auginimu ir tariasi su R. P. dėl narkotinių medžiagų platinimo (pardavimo); perduoda ir parduoda labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, džiovintų kanapių ir jų dalių, A. G. vežioja D. M. į susitikimus su R. P. bei nugabena kanapes ir jų dalis pasaugojimui pas R. P..

Minėtuose pokalbiuose užfiksuota, kaip D. M. siūlo R. P. narkotines medžiagas platinti per jį; D. M. namie augina narkotinės medžiagos kanapių augliukus; D. M. prašymu, R. P. pataria kokias technines priemones reikalingos tinkamam kanapių augliukų augimui (ventiliacija, cheminiai reagentai ir pan.), kokia jų priežiūra, aiškina kanapių augimo procesą, transportavimo būdus; D. M. su R. P. aptaria narkotinės medžiagos – hašišo pardavimo aplinkybes: kiekį, kainą, perdavimo būdus; R. P. perduoda už 983,65 g. hašišo pinigus, po ko D. M. parodo jam slėptuvę; R. P. perduoda D. M. pinigus už 3,994 kg hašišo, D. M. parodo vietą, kurioje narkotinė medžiaga laikoma; D. M. prašymu R. P. apsiima auginti 50 vnt. kanapių augliukų; R. P., A. G. ir D. M. kalba apie nusikalstama grupuotes ir kylančias konfliktines situacijas dėl narkotinių medžiagų platinimo teritorijų; A. G. ir D. M. aptaria hašišo perdavimą R. P.; D. M. dalinasi informacija su R. P. apie kanapių auginimą namuose, aiškina, kad namas yra stebimas, kad dalijasi su kanapes auginančiais asmenimis pusiau ir jie jo neišduos, pasakoja apie gaunamą pelną ir kad juo dalijasi su A. G.; D. M. ir A. G. aptaria narkotinių medžiagų perdavimą tretiesiems asmenims ir atsiskaitymą už juos; A. G. pasiūlo R. P. padaryti kanapių augliukus; A. G. pasakoja D. M., kaip jis kavamale malė kokainą, tačiau aparatas išsprūdo ir narkotikas išsibarstė po patalpą, dėl to prarado apie 10 g kokaino; D. M. teiraujasi A. G., ar asmuo, pravarde ,,Ilgas“, perdavė kokainą; D. M. nurodo R. P. jo atostogų metu visais klausimais atvirai bendrauti su A. G..

Pirmos instancijos teismas išsamiai išanalizavęs aptartus įrodymus pagrįstai padarė išvadą, kad D. M. ir A. G. kaltė padarius nusikalstamą veiką pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį yra įrodyta. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka ir atmeta apeliantų argumentus apie nusikalstamos veikos provokaciją, A. G. teiginius apie įrodymų jo kaltei pagrįsti nebuvimą ir apie jo su D. M. bendravimą išimtinai tik dėl turimo bendro nekilnojamojo turto bei domėjimosi nekilnojamojo turto įsigijimo.

Skundžiamu nuosprendžiu D. M. ir A. G. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį paskiriant bausmes įstatymas taikytas tinkamai. Abiems apeliantams jų dydis nustatytas artimas sankcijoje nurodytam minimumui. Dėl to, net ir susiaurinus apeliantams inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį ir keičiant nuosprendį D. M. ir A. G. paskirtosios bausmės nekeičiamos, nes jos atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

Dėl nuteistojo D. M. apeliacinio skundo kitų argumentų

Dėl teismo šališkumo

D. M., prašydamas pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti skunde taip pat nurodė, kad teismas jo bylą nagrinėjant buvo šališkas, nes netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus. Jo manymu byloje neįrodyta, kad jis kartu su A. G. subūrė organizuotą grupę daryti nusikalstamas veikas, kad jai vadovavo, teismas netinkamai vertino nusikalstamos veikos imitavimo modelio pagrįstumą, jo trukmę, neįvertino R. P. veiksmų provokavimo daryti nusikalstamą veiką. Taigi, nuteistasis teismo šališkumu laiko tai, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus ir nors tiesiogiai nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, no. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009; kasacinės bylos Nr. 2K-228/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010). Kita vertus, pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės bylos Nr. 2K-243/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai, bet nagrinėjami atitinkamų kitų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių aspektu.

Teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu (kasacinė nutartis Nr.2K-416/2007). Šališku visada pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardintų priežasčių. Nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų teisme tyrimo pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose (kasacinė nutartis Nr.2K-183/2008), tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę, nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą teisme.

Teisėjų kolegija, tikrindama nuosprendžio teisėtumą, pažymi, jog teismo šališkumo priimant D. M. apkaltinamąjį nuosprendį, nenustatė. Aplinkybė, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, nelaikoma ir nepripažįstama teismo šališkumu.

Dėl D. M. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas ir apeliantą nepagrįstai pripažino kaltu dėl neteisėto šaunamojo ginklo ir šaudmenų gabenimo. Apelianto teigimu, apygardos teismas neatsižvelgė į jo parodymus, kad rastas ginklas priklauso ne jam, o jo pavežtam pažįstamam, vardu Jonas ar Antanas, pravarde „Stalčius“, tokie jo parodymai nebuvo paneigti, todėl apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį prašo panaikinti ir iš šių kaltinimų išteisinti.

Toks apelianto prašymas atmestinas.

BK 253 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą neturint tam leidimo. Taigi šis nusikaltimas gali būti padarytas viena ar keliomis alternatyviomis veikomis – gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu. Bet kurios iš šių veikų padarymas gali būti pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei, todėl privalu nustatyti kiekvienos iš jų padarymo faktą ir jį pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

Nagrinėjamoje byloje aktuali nusikalstama veika – neteisėtas šaunamojo ginklo ir šaudmenų gabenimas. Gabenimas – tai šaunamojo ginklo ir šaudmenų perkėlimas iš vienos vietos į kitą bet kuria transporto priemone (sausumos, vandens, oro) arba pernešimas, kai nešama krepšyje, portfelyje, kišenėje ir pan. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo ir šaudmenų gabenimo pradžios momento.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad D. M. 2008 m. kovo 18 d. apie 11.15 val. (duomenys neskelbtini) N. B. priklausančiame automobilyje „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabeno „B“ kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 7,65 mm pusiau automatinį pistoletą „Walther mod. PP“ su 8 vnt. šoviniais. Šios aplinkybės įrodytos byloje surinktais įrodymais: liudytojų K. V. ir E. Ž. parodymais bei jų tarnybinių pranešimų duomenimis, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolo duomenimis bei slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolo ir jų priedų duomenimis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad D. M. minėtą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis gabeno neturėdamas tam leidimo. Nuteistasis D. M. neginčija aplinkybės, kad jo automobilyje pareigūnai rado šaunamąjį ginklą, tačiau nurodo jog šis ginklas priklauso ne jam, o jo pavežtam asmeniui ir apie automobilyje paliktą ginklą jam nebuvo žinoma.

Tokius nuteistojo parodymus teisėjų kolegija vertina pasirinkta gynybos nuo kaltinimų pozicija ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikalstamai veikai – neteisėtam šaunamojo ginklo ir šaudmenų gabenimui, aplinkybė kam šie objektai nuosavybės teise priklauso, nėra reikšminga. Atmestini kaip neįtikinami ir nuteistojo parodymai neva apie šaunamojo ginklo buvimą jo automobilyje jam nebuvo žinoma. Nuteistasis, teigdamas, kad ginklą jo automobilyje galimai paliko pavežtas asmuo vardu Jonas ar Antanas, ir nors nurodo, kad šis asmuo yra jo pažįstamas, tikslesnių šio asmens tapatybės duomenų nurodyti nesugebėjo, todėl laikytina, jog nuteistasis sąmoningai pateikė parodymus, kurie baudžiamojo proceso tvarka negali būti patikrinti.

Apeliantas, nesutikdamas su minėtais jo kaltės įrodymais, teigia, kad liudytojų – policijos pareigūnų, parodymuose dėl ginklo suradimo aplinkybių yra prieštaravimų, kurių nuosprendyje teismas nepašalino. Apeliantas liudytojų parodymų prieštaravimą įžvelgia tame, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. V. nurodė, jog ginklas buvo surastas prie keleivio priekinės sėdynės, o liudytojas E. Ž. – kad ginklą pastebėjo po priekine keleivio sėdyne, tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu liudytojas K. V. parodė, kad ginklas buvo paimtas apeliantui sėdint automobilyje, o liudytojas E. Ž. parodė, kad ginklas buvo rastas dešinėje prie keleivio sėdynės ar po sėdyne.

Teismas skundžiamame nuosprendyje analizavo ir įvertino liudytojų – policijos pareigūnų K. V. ir E. Ž. parodymus ir padarė išvadą, kad policijos pareigūnai, dalyvavę automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ) sustabdyme bei atlikę automobilio apžiūrą davė iš esmės nuoseklius parodymus, kuriais teismas neturi pagrindo netikėti. Tokia teismo išvada pagrįsta. Apeliantas be pagrindo šių liudytojų parodymuose įžvelgia prieštaravimus. Abu liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad šaunamasis ginklas ir šaudmenys buvo surasti sustabdžius apelianto vairuojamą automobilį, jo salone, po priekine keleivio sėdyne. Jokių esminių prieštaravimų liudytojų – policijos pareigūnų, parodymuose, iš naujo juos analizuojant, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl vertinti šių liudytojų parodymus kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas nėra pagrindo.

Nuteistasis skunde nurodo, kad paimant ginklą buvo pažeista BPK 149 straipsnyje nustatyta daiktų poėmio tvarka, paimtas ginklas su šoviniais nebuvo supakuotas ir užantspauduotas, poėmio protokole jis detaliai neapibūdintas, neaišku, kam šis daiktinis įrodymas buvo perduotas.

Tokie apeliacinio skundo argumentai yra atmestini. BPK 149 straipsnio nuostatos reglamentuota kratos ir poėmio tvarką, kai šiuos veiksmus atlieka pareigūnai vykdydami ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ar prokuroro nutarimą. Aptariamoje byloje šaunamasis ginklas ir šaudmenys buvo surasti apžiūrint sustabdytą apelianto vairuojamą automobilį, o ne atliekant BPK 145 straipsnyje ar BPK 147 straipsnyje nurodytus poėmio ar kratos veiksmus, kurių tvarką reguliuoja apelianto minėto BPK 149 straipsnio norma.

Kaip matyti iš 2008 m. kovo 18 d. Kauno miesto VPK Viešosios policijos Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyresniojo patrulio K. V. tarnybinio pranešimo bei parodymų, pareigūnas informavo, jog apžiūrint automobilį prie keleivio sėdynės pastebėjo ginklą, kurį atsargiai išėmė, kad patikrinti, ar tai kovinis, ar dujinis. Įsitikinęs, kad tai dujinis pistoletas, jį įdėjo į tarnybinį automobilį, į įvykio vietą iškvietė Santakos PK operatyvinę grupę, kuriai atvykus į įvykio vietą, ir buvo perduotas rastas ginklas (t. 9, b. l. 98). 2008 m. kovo 18 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad Kauno miesto VPK Viešosios policijos Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyresnysis patrulis K. V. Kauno miesto VPK Santakos PK KP NTS tyrėjui N. F. T. pateikė 7,65 mm kalibro pistoletą su apkaba, kurioje yra 7,65 mm 7 vnt. šovinių, vamzdyje – 7,65 mm vienas šovinys. Šaunamasis ginklas su šaudmenimis buvo nufotografuoti, nuotrauka pridėta prie baudžiamosios bylos (t. 9, b. l. 109). 2008 m. kovo 19 d. apžiūros protokole nurodyta, kad specialistas A. U. Kauno miesto VPK KP KTT patalpose apžiūrėjo pateiktą pistoletą ir šovinius. Kaip matyti iš apžiūros protokolo, jame nurodyti pateiktų daiktų individualūs požymiai (t. 9, b. l. 111-114). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Apeliantas, ginčydamas teismo išvadas dėl jo kaltės neteisėtai gabenus šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, nurodo, kad teismas negalėjo remtis slapta įrašytais pokalbiais ir vaizdo įrašais. Jo manymu, teismas padarė prielaidų pobūdžio išvadą, kad juose yra fiksuotas apelianto demonstravimas šaunamojo ginklo R. P., nes teismas neturėjo galimybės įsitikinti, kad tai buvo šaunamasis, o ne kitoks, ginklas, be to įrašuose yra jo, apsvaigusio nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio, pokalbis, kurio metu jis bandė susireikšminti, todėl teismas pažeidė BPK 20 straipsnio normas.

Teisėjų kolegija, šiuos apelianto argumentus, neigiant jo kaltės įrodymus, atmeta. Pirmos instancijos teismas vertindamas surinktus įrodymus, pagrindžiančius apelianto kaltę neteisėtai gabenus šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnyje nepažeidė. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apelianto nurodytų slapta įrašytų pokalbių ir vaizdo įrašai tiesiogiai neįrodo apelianto kaltės neteisėtai gabenus šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, tačiau jais nustatytos aplinkybės padėjo formuoti teismo vidinį įsitikinimą pripažįstant apelianto kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Dėl D. M. paskirtos bausmės

Apeliantas nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu pateikė alternatyvų prašymą – nepanaikinus apkaltinamojo nuosprendžio, pirmos instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau tokio prašymo neargumentavo ir nenurodė jokių bausmės švelninimui reikšmingų aplinkybių.

Šis apelianto prašymas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas D. M. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 10 metų 6 mėnesiams; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 metų 6 mėnesiams.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad D. M. paskirtosios bausmės pagal atskiras nusikalstamas veikas, o taip pat ir galutinė subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežtos. Paskirtoji bausmė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį yra sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkio dydžio, o pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – artima sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui, galutinė subendrinta bausmė paskirta tinkamai. Teismas nustatydamas bausmės dydžius laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas skirdamas bausmę D. M. baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl nenustačius jokių naujų aplinkybių bausmei švelninti, apelianto prašymą atmeta.

Dėl apelianto nuteistojo A. G. apeliacinio skundo kitų argumentų

Nuteistasis A. G. apeliacinius skundu prašo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę, ne didesnę nei 2 metai 6 mėnesiai.

Dėl A. G. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį

A. G. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad panaudodamas smurtą ir sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei bei sveikatai, laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje, neteisėtai atėmė žmogui laisvę, o būtent: jis, veikdamas bendrininkų grupėje su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, keršydamas už T. R. sužalojimą, 2009-02-01 apie 12 val. 45 min. Panevėžyje esančių T. T. - (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje automobiliu „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užblokavo J. J. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz C200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir privertė jį sustoti, po ko, J. J. atžvilgiu panaudojus fizinį smurtą - sudavus kelis smūgius į galvos sritį, prievarta įsodino J. J. į automobilį „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame nukentėjusiajam surišo rankas bei ant galvos uždėjo audeklą ir taip atėmė galimybę priešintis. Tokiu būdu, neteisėtai atėmęs J. J. laisvę, jis vežiojo nukentėjusįjį Panevėžio miesto gatvėmis bei Panevėžio rajono keliais, nuvežė į namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame laikė J. J. nelaisvėje iki 2009 m. vasario 1 d. 24.00 val., kuomet, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo asmeniui ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims sužinojus, jog policijos darbuotojai pradėjo ieškoti nukentėjusiojo J. J., nukentėjusysis J. J. buvo paleistas iš nelaisvės, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims automobiliu nuvežus jį į vietovę, esančią kelyje „Via Baltica“, prie (duomenys neskelbtini) kaimo.

Apeliantas nuteistasis A. G. prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį iš šių kaltinimų išteisinti. Apeliantas nurodo, kad šio nusikaltimo nepadarė ir negalėjo padaryti, nes inkriminuotu laiku – 2009-02-01 nuo 12 val.45 min. iki 24 val., negalėjo būti dvejuose vietose vienu metu, nurodo, jog 2009-02-01 20 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir patalpintas į areštinę. Apelianto manymu, jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką byloje surinktais įrodymais neįrodyta. Teismas be pagrindo atmetė nukentėjusiojo parodymus. Nukentėjusysis J. J., matęs jo pagrobėjus, nurodė, jog tarp jų apelianto nebuvo, jis paaiškino, kad pagrobtas buvo dėl skolos ir, pažadėjus skolą grąžinti, buvo paleistas. R. P. ir D. M. slapta įrašytas pokalbis taip pat neįrodo, jog jis – apeliantas dalyvavo J. J. atimant laisvę. Jo kaltės neįrodo ir tėvų sodyboje rastas nukentėjusiojo telefonas, bei tėvų gyvenamojo namo kieme rastas automobilis Audi ir jame nustatyti jo kvapai.

Nuteistojo prašymas netenkinamas.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir teigia, kad jis nusikaltimo už kurį yra nuteistas nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad apeliantas ir teismas skirtingai vertino įrodymus, nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstyti. Teismas pripažindamas A. G. kaltu dalyvavus neteisėtai atimant J. J. laisvę rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai ir plačiai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išsamiai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Pirmos instancijos teismas darydamas išvadas dėl A. G. kaltės rėmėsi liudytojų S. P., R. P., J. V., I. L.,A. O., A. M., R. S.. A. P. parodymais, nukentėjusiojo J. J. parodymais apie jo pagrobimo faktą; rašytiniais įrodymais: nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu , atliktų kratų A. G. tėvui priklausančioje sodyboje bei gyvenamojoje vietoje protokolais, daiktinių įrodymų –nukentėjusiojo telefono, cigarečių nuorūkų, rastų kratų metu apžiūros protokolais, automobilio Audi 100, rasto A. G. tėvo gyvenamosios vietos kieme apžiūros protokolu, nukentėjusiajam J. J. priklausančio automobilio Mersedes Benz apžiūros protokolu, specialistų tiriant cigarečių nuorūkas, kvapus, automobilių dažus išvadomis, slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolais ir kita medžiaga.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo J. J. parodymus apie jo pagrobime dalyvavusius asmenis, ryšius su nuteistuoju ir pagrobimo priežastį. Anot nuteistojo, nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog tarp pagrobėjų A. G. nebuvo, jį pagrobusius asmenis jis galėtų atpažinti, su A. G. jis iki įvykio nebuvo pažįstamas ir jokių reikalų neturėjo, prieš jį niekas nesmurtavo, buvo prievarta įsodintas į kitą automobilį, nes turėjo skolų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo nukentėjusiojo J. J. duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Jo teisiamajame posėdyje duotus parodymus teismas įvertino nenuosekliais ir prieštaringais ir tokią išvadą pagrindė išsamia šio nukentėjusiojo parodymų ir kitų bylos įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nukentėjusiojo J. J. teisiamajame posėdyje duotus parodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus (t. 4, b. l. 119-120, 121, 122-123), be to, jo parodymai buvo patikrinti vietoje (t. 4, b. l. 124-126). Iš pirminių J. J. parodymų, duotų 2009 m. vasario 2 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, matyti, kad jo automobilis buvo sustabdytas „VW Passat“ markės automobiliui užblokavus jam kelią iš priekio, jis nebegalėjo važiuoti ir sustojo, neatsimena, ar automobilis atsitrenkė į jo automobilį, jam sustojus, iš automobilio iššoko trys nepažįstami asmenys, kurie prieš jį pavartojo jėgą, ištraukdami jį iš automobilio, sudavė keletą smūgių į galvos sritį nei įsodino į automobilio „VW Passat“ galinę sėdynę. Vairuotojo ir šalia vairuotojo atsisėdusio asmens apibūdinti negali, nes šių veidų nematė, jie buvo su gaubtuvais. Kartu su juo gale atsisėdęs vaikinas jam ant galvos uždėjo medžiaginį maišą, po to surišo priekyje rankas. Taip važinėjosi apie valandą laiko, po to automobilis sustojo, jį ištraukė iš automobilio, du asmenys jį vesdami už parankiu įvedė į patalpą, tai suprato iš šiltesnio oro. Patalpoje jį pasodino ir pareikalavo, kad jis vienam asmeniui grąžintų skolą. Patalpoje buvo apie keletą valandų, po to jį vėl išsivedė į kiemą, įsodino į automobilį, vėl po keletą valandų važinėjimosi, jam atrišo rankas ir su maišu ant galvos išstūmė iš automobilio. Kartais automobilis sustodavo, asmenys išlipdavo pasikalbėti, jis bėgti nesistengė. Pasigedo telefono išstumtas iš automobilio. Nusiėmęs nuo galvos maišą, atpažino vietovę, nuėjo į degalinę netoli (duomenys neskelbtini) kaimo, kur paprašė operatoriaus iškviesti taksi automobilį ir juo grįžo namo. 2009 m. vasario 3 d. papildomos apklausos metu J. J. patvirtino ankstesnius savo parodymus, tačiau atsisakė paaiškinti naujas aplinkybes, nurodė, kad jokių pretenzijų neturi ir nepageidauja, kad ikiteisminis tyrimas būtų toliau atliekamas. 2009 m. vasario 3 d. nukentėjusiojo parodymai buvo patikrinti parodymų patikrinimo vietoje, kur jis parodė vietą, kurioje trys asmenys jį išlaipino iš automobilio „Mersedes Benz C200“ ir įsodino į „VW Passat“ automobilį, taip pat vietą, kurioje jį išstūmė iš automobilio, ir degalinę, kurios operatorius iškvietė jam taksi automobilį. 2011 m. sausio 13 d. papildomos apklausos metu J. J. paneigė, jog prieš jį buvo smurtaujama. Apklausiamas teisme J. J. ankstesnius savo parodymus iš dalies pakeitė ir parodė, jog A. G. pažįsta iš matymo, su juo santykių jokių nėra. Važiuojant link Panevėžio, prie jo privažiavo automobilis „VW Passat“, parodė ranka sustoti, jis sustojo. Įsodino jį į automobilį, sudavė prieš tai delnu per galvą ir tada jis pats įsėdo į „VW Passat“ automobilį. Mašinoje buvo keturi vyrai, nė vieno jų nepažinojo. Važinėjo ratais apie penkias valandas, gatvių nežino, į jokią patalpą jo nevedė, vyrai aiškino, kad reikia atsiskaityti už skolą. Jo rankų nerišo, jis laisvai galėjo judėti. Savo automobilį buvo palikęs neužrakintą, nes pamiršo jį užrakinti. Jo automobilio sparnas buvo daužtas dar dvi savaites prieš įvykį, į jo automobilį Audi automobiliu atsitrenkė T. R., apie šį įvykį policijai nepranešė. Veidus tų asmenų, kurie jį įsodino į automobilį, matė, tarp jų A. G. nebuvo, jį būtų atpažinęs, asmenys visą laiką buvo tie patys, jie nesikeitė. Jis nežino, kur randasi A. G. tėvų sodyba. T. R. pažįsta, santykiai buvo draugiški, bendraujant su juo yra buvęs sodyboje, tačiau kam ji priklauso nežino, sodyboje galėjo likti jo rūkytų cigarečių nuorūkų. Nukentėjusysis parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai netikslūs, juos surašė tyrėja, protokolą pasirašė jo neperskaitęs.

nes jau ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais ir padėti nustatyti nusikaltimo padarymo aplinkybes, apie įvykio aplinkybes kalbėjo nenoriai ir kaskart apklausiamas menkino prieš jį atliktų neteisėtų veiksmų pobūdį. Kita vertus, nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai apie parodymų keitimo priežastį yra nelogiški ir neįtikinami, be to, teisme jie buvo paneigti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo apklausas vykdžiusi ir jo parodymų patikrinimą vietoje atlikusi Panevėžio apskrities VPK ONT biuro tyrėja R. S. teismui paaiškino, jog parodymų protokolą surašė iš nukentėjusiojo žodžių, jo parodymų patikrinimo metu nukentėjusysis pats parodė vietą, kur buvo įsodintas į svetimą automobilį ir kur buvo paleistas, kelią, kuriuo ėjo į degalinę skambinti ir degalinę, tačiau neprisiminė, kokiomis gatvėmis jį vežiojo. Nėra jokio pagrindo abejoti tokiais ikiteisminio tyrimo pareigūnės parodymais, juolab, kad ir pats apeliantas nepateikė jokių tyrėjos suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių duomenų. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nukentėjusįjį jokių BPK pažeidimų nenustatyta. Nukentėjusiojo parodymų patikrinimas atliktas laikantis visų įstatymo reikalavimų. Nuteistojo skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu tiriant nusikaltimo aplinkybes nebuvo atlikti, jo manymu, būtinas tyrimo veiksmas, t.y. nukentėjusiojo parodymų apie jo laikymą patalpoje, patikrinimas vietoje, neparodyta A. G. tėvų sodyba, atmetamas.

Akivaizdu, kad atsižvelgiant į pirminius nukentėjusiojo parodymus, kad jam buvo užmautas ant galvos maišas ir jis nieko nematė, kur buvo nuvežtas ir nuvestas jis taip pat nematė, kad buvo patalpoje sprendė tik iš pasikeitusio klimato, toks tyrimo ir jo parodymų patikrinimo vietoje veiksmas buvo netikslingas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teisme duoti nukentėjusiojo parodymai apie draugystę su T. R. ir laiko praleidimą jam nežinomoje sodyboje, galimai ten paliktas cigarečių nuorūkas, buvo duoti derinant parodymus su byloje objektyviai nustatytomis aplinkybėmis ir siekiant padėti A. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės ar palengvinti jo teisinę padėtį. Nukentėjusiojo iš dalies pakeistus parodymus paneigia ir tiesiogiai J. J. sustabdymo atsitrenkiant į jo mašiną, mašinos užblokavimo ir prievarta įsodinimo į automobilį “ Audi 100 Avant“ mačiusio liudytojo S. P. parodymais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir kitais įrodymais. Automobilis, į kurį buvo įsodintas J. J., yra „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rastas A. G. tėvui priklausančio namo kieme tą patį vakarą ir šio automobilio apžiūros metu buvo nustatyta, kad automobilis apgadintas. Specialistų išvadomis nustatyta, kad dažai, paimti nuo automobilio „Mercedes Benz 200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuoto J. J., yra vienarūšiai dažams, paimtiems nuo automobilio „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o kvapo pėdsake, paimtame iš automobilio „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo priekinės keleivio sėdynės, rastas A. G. kvapas. Apeliantas skunde nurodo, kad jo tėvo namų kieme automobilius dažnai statydavo ne vienas jo draugas, rastas automobilis jam nepriklausė ir pareigūnai tuo įsitikino, nes pas jį paimti automobilio rakteliai atrakinti šį automobilį netiko. Teisėjų kolegija laiko, jog šie apelianto argumentai, įvertinus ir specialisto išvadą apie šiame automobilyje rastus A. G. kvapus, patvirtina aplinkybę, kad automobilis „Audi 100 Avant“, rastas A. G. tėvų namų kieme priklausė jo draugams galimai kartu su A. G. dalyvavusiems nusikaltimo padaryme. Ši aplinkybė patvirtinta ir kitais įrodymais. Liudytojo S. P. parodymais ir VĮ ,,Regitra“ duomenimis nustatyta, kad automobilis “Audi 100 Avant”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas ir išregistruotas, o liudytojo A. M. parodymais nustatyta, kad šiuo automobiliu naudojosi A. G. rato žmonės.

Liudytojų J. V., A. M. ir R. S. parodymai patvirtina faktą, kad įvykio dieną J. J. veidas buvo sužalotas. Kratos (duomenys neskelbtini), protokolo, apžiūrų ir daiktų atpažinimo protokolų duomenys, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys įrodo, kad sodyboje, kuri priklausė A. G. tėvui, buvo rastas J. J. priklausantis mobiliojo ryšio telefonas ir cigaretės nuorūka su J. J. genotipu. Apeliantas skunde teigia, kad telefonas sodyboje buvo rastas atviroje vietoje ir galimai buvo specialiai padėtas. Tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvaus ir prielaidų pobūdžio, todėl atmetami.

Be pagrindo apeliantas skunde nurodo, kad slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys taip pat neįrodo jo kaltės.

Slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolų duomenys, kuriuose užfiksuoti D. M. ir R. P. pokalbiai apie įvykdytus nusikaltimus, įrodo, kad nusikaltimas buvo padarytas taip pat ir prieš J. J., kad jis buvo pagrobtas ir sumuštas. Šio pokalbio metu D. M. prisipažino, jog jis pats išleido J. J. iš rūsio ir liepė pateikti policijos pareigūnams sugalvotą versiją, šiame pokalbyje užfiksuoti duomenys apie konfliktuojančias grupuotes ir, kad J. J. yra priešiškos grupuotės narys ir buvo pagrobtas, nes prieš tai buvo nužudytas vienas jų narys. Tokio pokalbio turinio atitikimą tikrovei įrodo liudytojų A. M., R. S. parodymai apie nusikaltimus darančių asmenų grupuočių narius, jų santykius ir nesutarimus. Šie liudytojai parodė, kad A. G. ir nukentėjusysis J. J. priklausė skirtingoms grupuotėms, tarp kurių kildavo nesutarimai.

Apeliantas, manydamas, jog ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiškai, nurodo, jog tyrėjai be pagrindo atmetė jo prašymą atlikti akistatą su nukentėjusiuoju J. J.. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjai aiškindamiesi nusikalstamų veikų padarymą atlieka baudžiamojo proceso kodekse numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus tiek kiek reikalauja bylos aplinkybės ir neprivalo atlikti veiksmų, kuriuos pripažįsta esant netikslingais ar nereikšmingais.

Nuteistasis skunde be pagrindo nurodo, kad inkriminuoto nusikaltimo padaryti negalėjo, nes inkriminuojamu šio nusikaltimo padarymo laikotarpiu buvo namuose ir buvo sulaikytas policijos pareigūnų bei patalpintas į areštinę dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis J. J. neteisėtai laisvė buvo atimta 2009-02-01 apie 12 val. 45 min., tuo tarpu A. G. pareigūnų sulaikytas buvo tą pačią dieną 20 val.20 min. Nors nukentėjusysis paleistas buvo apie 24 val., tačiau byloje nustatyta, kad šis nusikaltimas buvo padarytas asmenų grupe, tad pagrįstai tikėtina, kad ne A. G., o kiti kartu dalyvavę asmenys nukentėjusįjį ir nuvežė bei paleido jį (duomenys neskelbtini) kaimo. Tačiau ši nusikalstama veika laikoma baigta faktiškai pagrobus žmogų, perkėlus jį į kitą vietą prieš jo valią, tad aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo paleistas, kai A. G. buvo rastas ir sulaikytas savo namuose, nepaneigia jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktus ir nuosprendyje išanalizuotus A.G. kaltės įrodymus sprendžia, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad surinktais įrodymais A. G. kaltė neteisėtai atimant nukentėjusiajam laisvę yra įrodyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. G. kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta netiesioginiais įrodymais.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, laikėsi.

A. G. nusikalstama veikai baudžiamasis įstatymas – BK 146 straipsnio 2 dalis, taikytas tinkamai. Už šio nusikaltimo padarymą jam skiriant bausmę įstatymas taip pat taikytas tinkamai. Paskirtoji bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo, yra šios nusikalstamos veikos sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl nėra aiškiai per griežta. Ji paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje numatytų bausmės skyrimo pagrindų.

Dėl A. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės

A. G. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, bute, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė „B“ kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm (.380) kalibro pistoletą 25-o modelio pistoletą „Glock“ Nr. (duomenys neskelbtini) skirtą šaudyti 9 mm kalibro trumpaisiais „Browning“ šoviniais bei šaudmenis - 15 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro trumpųjų „Browning“ šovinių iki 2009 m. vasario 1 d. 20 val. 20 min., o nurodytu laiku atvykus policijos pareigūnams atlikti šiame bute kratą, neatidarė šio buto durų, per balkoną išmetė šį neteisėtai laikomą pistoletą „Glock“ su jame esančiais 15 vnt. šovinių.

Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį neginčija ir prašo šią nuosprendžio dalį pakeisti paskiriant jam už šią nusikalstamą veiką bausmę ne didesnę nei 2 metai 6 mėnesiai. Tokio prašymo apeliantas neargumentuoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu A. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį yra pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams. Taigi, jam paskirta būtent tokio dydžio bausmė, kurią nurodė apeliantas savo skundo prašyme. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija vadovaujasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, tikrina bylą tiek kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir kadangi teismas skirdamas bausmę baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai ( BK 54 straipsnis), plačiau A. G. paskirtos bausmės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, dydžio neaptaria.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Nuteistasis A. G. nesutinka su nuosprendyje padaryta teismo išvada, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliantas skunde nurodo, kad yra vedęs, augina dukrą, mokosi antrame kurse, turi gyvenamąją vietą, jo ankstesni teistumai yra išnykę ir jis daugiau kaip 10 metų neteistas, dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažįsta ir gailisi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, be to, šio įstatymo 2 dalyje nurodoma, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis ir kitas aplinkybes. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės neatitinka minėtame įstatyme nurodytų aplinkybių – atsakomybę lengvinančių aplinkybių prasme, tai yra jo – apelianto, asmenybę charakterizuojančios, o ne lengvinančios jo atsakomybę, aplinkybės. Teismas tokių aplinkybių pripažinti atsakomybę lengvinančiomis neturėjo teisinio pagrindo, tačiau į jas buvo atsižvelgta skiriant A. G. bausmę. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, nustatoma įvertinus kaltininko parodymus dėl pareikštų kaltinimų, kitas byloje nustatytas aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. kaltės pagal pareikštus kaltinimus iš esmės nepripažino, todėl jo apeliaciniame skunde teiginys, kad jis dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažįsta ir gailisi yra deklaratyvaus pobūdžio.

Dėl priteistų proceso išlaidų

Skundžiamu nuosprendžiu iš A. G. yra priteista 4360,06 Lt Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos proceso išlaidoms atlyginti bei iš D. M. ir G. G. solidariai priteista 17500 Lt proceso išlaidų Lietuvos kriminalinės policijos biurui.

Apeliantas nesutinka su iš jo ir D. M. solidariai priteista 17 500 Lt proceso išlaidų ir nurodo, kad šią sumą gavo D. M. už kanapių dervą iš R. P., ir kadangi nusikaltimą padarė D. M. vienas ir pinigus pasidalino su T. R., iš jo – apelianto ši suma priteista neteisingai. Tokie apelianto argumentai suprantami kaip prašymas panaikinti nuosprendžio dalį dėl 17 500 Lt proceso išlaidų iš jo solidariai su D. M. priteisimo.

Šis prašymas atmetamas.

Teisėjų kolegija pripažino, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis G. G. pripažįstant kaltu ir nuteisiant pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pripažino, kad A. G. ir D. M. nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe. Atliekant NVIV ir fiksuojant garso įrašu R. P. su D. M. pokalbį, D. M. nurodė, jog pelną pardavus narkotines medžiagas, jis dalinasi su A. G..

Pirmos instancijos teismas tinkamai išsprendė proceso išlaidų priteisimo klausimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio teiginius apie D. M. ir A. G. nusikalstamos veikos, numatytos BK 260straipsnio 3 dalyje, padarymą organizuota grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusių asmeniu bei teiginius dėl D. M. ir A. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą iš nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.