Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 str., konfiskuota iš V. A. paimtos piniginės lėšos – 10000 litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje surinktų įrodymų visetas neleidžia atmesti nuteistojo V. A. apeliacinio skundo argumento, jog E. B. teiginys, jog V. A. reikalavo, būtent, 60000 Lt dydžio kyšio, nėra neginčytinai patvirtintas byloje surinktais įrodymais. Liudytoju apklaustas E. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. birželio 11 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios vieninteliu akcininku jis buvo, iškėlus bankroto bylą bei bankroto administratoriumi paskyrus V. A., jis nuo pat bendravimo su V. A. pradžios iš V. A. jautė priešiškumą, nepasitikėjimą, jo nuomonės ir interesų ignoravimą, įvairiais būdais buvo spaudžiamas. 2009 m. spalio mėnesį V. A. jam pasakė, jog yra paknakamai daug medžiagos, kad jam gali iškelti keliolika baudžiamųjų bylų už kažkokią neteisėtą veiklą, iš jo paprašė 60000 Lt. Vėliau, kito susitikimo metu V. A. jam paaiškino, kad darbuotojai parašė, jog iš lošimų automatų yra inkasuota apie 120000 Lt, kurie, V. A. nuomone, yra neapskaityti ir yra pas jį bei išsireiškė taip ,,pats esi paėmęs 120000 Lt, 60000 Lt duodi man“. E. B. teigimu, veikiamas V. A. grasinimų, jis pradėjo derėtis dėl mažesnės sumos, jis prašė nuleisti iki 40000 Lt, tačiau V. A. sutiko tai padaryti iki 50000 Lt. Nuteistasis V. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad teismo nutartimi buvo paskirtas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi. E. B. vilkino atlikti prievolę – pateikti administratoriui balansą ir kitus dokumentus, perduoti turtą ir tai labai trukdė bankroto procedūrai. Iš bendrovės darbuotojų paaiškinimų jis sužinojo, kad iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ filialuose, lošimo salonuose esančių bankomatų galėjo būti išimta apie 120000 Lt. Jam kilo abejonių, ar visi pinigai, kurie buvo išimti iš lošimo aparatų, buvo įnešti į kasą. Jis tas abejones išsakė E. B.. E. B. pripažino išėmęs apie 120000 Lt bei paaiškino, kad iš tos sumos kasoje liko tik 50000 Lt , o kiti pinigai išleisti ,,Sodrai“, mokesčiams, darbuotojams. Nuteistasis V. A. pripažino, kad 2009 m. spalio mėnesį E. B. davė jam 5000 Lt, tačiau, anot V. A., tie pinigai buvo skirti paties E. B. turtui vežti, administravimo išlaidoms dengti. E. B. tvirtino, kad neturi nei laiko, nei žmonių, nei transporto turto pervežimui iš įvairių Lietuvos miestų, todėl sakė duosiantis pinigų turto pervežimui. Nuteistojo V. A. teigimu, taip ir buvo – E. B. davė pinigus, o jis samdė žmones, transportą, kuriais perveždavo turtą. Nuteistasis V. A. pripažino, kad iš esmės tiems patiems poreikiams (reikėjo atlikti turto vertinimą, reikėjo parduoti įmonės nekilnojamąjį turtą) E. B. jam davė 2000 Lt 2010 m. sausio mėnesį. Taip pat V. A. paaiškino, kad E. B. neperdavė jam kasos, kurioje, pasak E. B., turėjo būti 50000 Lt, todėl pinigus darbų ir procedūrų vykdymui E. B. duodavo dalimis. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis V. A. nurodė, jog E. B., jam, kaip bankroto administratoriui turėjo perduoti 50000 Lt., šiuos pinigus E. B. turėjo perduoti įmonės reikmėms. Nuteistojo teigimu, visus 25000 Lt jis paėmė iš E. B. įmonės reikmėms. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. A. pripažino reikalavęs kyšio iš E. B.. V. A. parodė, kad 2009 m. spalio mėnesį jis susitarė su E. B., kad šis jam duos 50000 Lt, iš kurių sau jis pasiliks 25000 Lt ir už tai neinicijuos tam tikrų teisminių procedūrų. V. A. patvirtino iš E. B. gavęs 22000 Lt įtarime nurodytomis aplinkybėmis, o apie tai, kad ir 2009 m. lapkričio mėnesį iš E. B. gavo pinigų, teigė neprisimenantis. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo V. A. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui apklausų, vykusių 2010 m. rugpjūčio 4 d. bei 2010 m. rugpjūčio 6 d. (t. 2, b. l. 109 – 110). Parodymų patikrinimo vietoje metu V. A. patvirtino savo parodymus bei parodė vietą, kurioje jis su E. B. susitarė dėl 50000 Lt kyšio bei vietas, kuriose E. B. per penkis kartus perdavė jam dalį – 25000 Lt – sutartos kyšio sumos (t. 2, b. l. 115 – 123). Nuteistojo V. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir parodymų patikrinimo vietoje metu, yra tinkami įrodymai, Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme, šie parodymai iš esmės atitinka ir V. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2010 m. rugpjūčio 4 d., 2010 m. rugpjūčio 6 d. (asmenų (įtariamojo, kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo) ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui (Lietuvos Respublikos BPK 276 str.)). Minėtų apklausų metu V. A. pripažino reikalavęs kyšio iš E. B., tik nepripažino, jog iš E. B. reikalavo, būtent, 60000 Lt. V. A. parodė, kad 2010 m. spalio mėnesį susitikimo su E. B. metu jis pasakė, kad E. B. skolingas BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apie 120000 Lt, kurie buvo paimti iš BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ lošimo aparatų. Jis pasiūlė E. B. grąžinti dalį pinigų, ir už tai dalis pinigų bus kaip kyšis. V. A. teigimu, jis paprašė E. B. 60000 Lt, E. B. į tokį jo pasiūlymą atsakė pasiūlydamas 40000 Lt, galiausiai su E. B. jie sutarė 50000 Lt sumą. V. A. taip pat pripažino, jog per penkis kartus iš E. B. gavo dalį - 25000 Lt – sutartos kyšio sumos (t. 2, b. l. 99 – 103, 104 - 107). 2010 m. birželio 21 d. protokole dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo užfiksuota, jog susitikimo, įvykusio 2010 m. gegužės 18 d. metu, V. A. nurodo E. B., kokius pažeidimus jis nustatė BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir, kad jis gali dėl šių pažeidimų nesiimti jokių priemonių, jeigu E. B. sumokės atitinkamą pinigų sumą. Iš pokalbio turinio galima suprasti, kad ši suma yra 50000 Lt, taip pat galima suprasti, jog E. B. jau yra sumokėjęs V. A. 10000 Lt ir dar turi sumokėti 40000 Lt (t. 1, b. l. 53 – 59). Aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad V. A. su E. B. buvo sutarę dėl 50000 Lt, tuo tarpu kitos jų susitikimų ir pokalbių metu minimos sumos – 40000 Lt, 60000 Lt buvo tik derybų dėl kyšio metu paminėtos sumos. Net, jeigu V. A. tokių derybų metu ir paminėjo 60000 Lt sumą, tai vien tik deklaratyvus pinigų, reikalaujamų kaip kyšis, sumos paminėjimas dar negali būti laikomas baigtu nusikaltimu, būtent, dėl 60000 Lt kyšio reikalavimo. Tiek iš E. B., tiek iš V. A. parodymų matyti, kad derybų dėl kyšio metu V. A. atsisakė 60000 Lt reikalavimo ir susitarė su E. B. dėl 50000 Lt dydžio kyšio. Būtent, tokio dydžio kyšio suma ir turėtų būti V. A. inkriminuojama. Skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis turi būti pakeista, pašalinant konstatavimą, kad V. A. reikalavo iš E. B. 60000 Lt dydžio kyšio.

Nuteistasis V. A. tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtino, kad iš E. B. gautų pinigų paskirtis buvo šių pinigų panaudojimas bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidoms tiek tiesiogiai, tiek padengiant tiems patiems tikslams panaudotas savo pinigines lėšas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., 44 str. 5 d. įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas. Įrodinėjimo našta teisme priklauso kaltinimui, jos negalima perkelti kaltinamajam (nuteistajam). Tačiau vien tai, kad nuteistasis V. A. nurodo, jog iš E. B. gauti pinigai buvo ne kyšis, o buvo naudojami bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidoms, nepateikdamas konkrečių duomenų patvirtinančių šiuos teiginius, nepaneigia kyšininkavimo Lietuvos Respublikos BK 225 str. prasme. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d. įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Todėl V. A. tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Šioje baudžiamojoje byloje V. A. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad iš E. B. gautus pinigus jis panaudojo ar ketino panaudoti bankrutuojančios įmonės reikmėms. Ikiteisminio tyrimo metu tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, V. A. pripažino, kad iš E. B. jis reikalavo kyšio ir, kad iš E. B. gauti pinigai buvo kyšis, duotas jam, kaip bankrutuojančios bendrovės administratoriui, už tam tikrų įgaliojimų nevykdymą. Liudytojas E. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog V. A., tik pradėjęs administruoti bankrutuojančią bendrovę, kryptingai rinko jį kompromituojančią informaciją, grasino kreiptis į teismą dėl tariamai padarytos žalos išieškojimo ir baudžiamųjų bylų tyrimo inicijavimo, taip aiškiai duodamas suprasti, kad kyšio perdavimas galėtų įtakoti jo, kaip administratoriaus, veiksmus ir neveikimą – jis neatliktų kai kurių veiksmų, galinčių turėti neigiamų padarinių E. B.. Būtent, šiuo tikslu, anot E. B., jis ir sumokėjo per penkis kartus V. A. 25000 Lt. Kaip matyti iš 2010 m. birželio 21 d. protokolo dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo, atliekant minėtus veiksmus, užfiksuoto pokalbio metu V. A., kalbėdamas su E. B. apie pinigus, net neužsiminė apie tai, kad iš E. B. reikalaujami pinigai yra reikalingi bankrutuojančios įmonės administravimo reikmėms. Liudytoju apklaustas D. B., kuris šiuo metu vykdo BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ administratoriaus pareigas, paaiškino, jog išskirtiniais atvejais yra galimas savų lėšų panaudojimas vykdant administravimo funkcijas, tačiau tokiais atvejais pinigai įnešami į administruojamos įmonės kasą ir užpajamuojami, o jų panaudojimas atsispindi buhalteriniuose dokumentuose. Tokių duomenų apie tinkamą lėšų panaudojimą šioje byloje nėra. Byloje esantis nuteistojo V. A. pateiktas 2011 m. kovo 23 d. raštas ,,Dėl patirtų išlaidų“ nelaikytinas įrodymu apie dalies pinigų išleidimą bankrutuojančios bendrovės reikmėms, kadangi šis raštas yra surašytas ir pasirašytas paties V. A., jame įrašytų duomenų nepatvirtina jokie dokumentai ar kiti įrodymų šaltiniai. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad 50000 Lt suma, dėl kurios V. A. 2009 m. spalio mėnesį susitarė su E. B., buvo skirta kyšiui, o ne BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ administravimo reikmėms tiek tiesiogiai, tiek padengiant tiems patiems tikslams panaudotas nuteistojo V. A. asmenines pinigines lėšas.

Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo padaryta veika negali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 3 d., nuteistojo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad iki E. B. kreipimosi į STT jis yra gavęs iš E. B. 10000 Lt asmeninėms reikmėms ir BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ administravimui, jo veikoje gali būti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. požymiai.

Piktnaudžiavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. dispoziciją suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi) ar tokiam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas (įgaliojimų viršijimas). Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. nustatyta bendra norma (lex generalis), kuri plačiausiai apima visus valstybės tarnybos panaudojimo savo interesais požymius. Piktnaudžiavimas, sukėlęs Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. nustatytus padarinius (valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos), kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., jeigu veika padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių. Siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.). Kaip kyšininkavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama tik tais atvejais, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo priima, pažada ar susitaria priimti kyšį, reikalauja ar provokuoja jį duoti už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus. Kyšiu nelaikomas asmens papirkinėjimas tikintis įgyti jo palankumą, gauti kokią nors paramą, išvengti galimų nemalonumų ar pan. Kyšis paprastai imamas už veiksmus, kuriuos asmuo galėjo atlikti (neatlikti) dėl savo tarnybinės padėties, ir pirmiausia tai yra veiksmai, kurie siejasi su pareigūno ar tarnautojo darbo pobūdžiu ar funkcijomis ir kuriuos atlikti (neatlikti) jis yra kompetentingas. Šie tarnybiniai veiksmai (ar neveikimas), už kuriuos gaunamas atlygis, turi būti aiškūs tiek kyšio ėmėjui, tiek davėjui. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, Lietuvos Respublikos BK 225 str. netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas (Lietuvos Respublikos BK 228 str.). Šioje baudžiamojoje byloje jau aptartais įrodymais – paties nuteistojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojo E. B. parodymais, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo metu gautais faktiniais duomenimis nustatyta, kad V. A. susitarė su E. B. dėl 50000 Lt ir per penkis kartus gavo iš E. B. 25000 Lt už konkrečių veiksmų neatlikimą, kuriuos jis, kaip bankrutuojančios UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ administratorius, vykdydamas įgaliojimus atlikti buvo kompetetingas. V. A. neveikimas, vykdant bankrutuojančios UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ administratoriaus įgaliojimus (tinkamai neorganizuoti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimo, o paaiškėjus padarytiems pažeidimams į juos reikiamai nereaguoti, t. y. nesikreipti į teisėsaugos institucijas su ieškiniais), už kurį V. A. susitarė su E. B. dėl 50000 Lt ir iš jų gavo 25000 Lt, buvo aiškus ir suprantamas tiek V. A. (kyšio ėmėjui), tiek kyšio davėjui (E. B.). Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, V. A. padarytoje veikoje yra kyšininkavimo, o ne piktnaudžiavimo sudėties požymiai. Atsižvelgiant į tai, kad sutarta kyšio suma buvo 50000 Lt, t. y. V. A. susitarė su E. B. dėl didesnės negu 250 MGL (32500 Lt) vertės kyšio, V. A. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 3 d.

Kaip galima suprasti iš nuteistojo V. A. apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 225 str. 3 d., už kurios padarymą V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki aštuonerių metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į V. A. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, į tai, kad byloje nenustatyta nei V. A. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į nuteistojo asmenybę – V. A. teisiamas pirmą kartą, Kupiškio rajono savivaldybėje charakterizuojamas teigiamai, bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, V. A. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos mediana. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos, kad bausmė skiriama pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankciją. Tačiau, individualizuojant bausmę, ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę, t. y. išimtinius atvejus, kada teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis V. A. turi rimtų sveikatos problemų, yra neįgalus - V. A. konstatuoti tokie susirgimai ir sveikatos sutrikdymai: stuburo juosmeninės dalies osteochondrozė, bronchinė astma, lėtinis kasos uždegimas, kairės kojos sutrumpėjimas, dalinė kairės pėdos parezė, kairio klubo kontraktūra, tulžies pūslės akmenligė, nuteistasis yra tik iš dalies darbingas, V. A. darbingumo lygis yra 50 procentų. Nuteistojo V. A. neįgalumas, jo sveikatos būklė yra aplinkybė, dėl kurios V. A. straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, V. A. nusikalto pirmą kartą, nuteistasis Kupiškio rajono savivaldybės mero pateiktoje charakteristikoje charakterizuojamas teigiamai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. A. turi šeimą, du sūnus, išlaiko šeimą, rūpinasi sergančia motina. V. A. po jo padaryto nusikaltimo išaiškinimo buvo nedelsiant atleistas iš užimamų pareigų, V. A. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kas iš esmės eliminuoja galimybę V. A. užimti tokias pareigas, kuriose dirbdamas galėtų ateityje padaryti korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Kaip minėta, bausmės teisingumo principas yra vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgiant į tai, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas V. A. atžvilgiu, t. y. pats nuteisimo faktas jau turi poveikį nuteistajam, atima jam galimybę užimti atitinkamas pareigas ir ateityje daryti panašaus pobūdžio nusikaltimus, nesant jokių duomenų, kad V. A. galėtų daryti kitokius nusikaltimus, nebūtų teisinga neįgaliam asmeniui, padariusiam ne smurtinio pobūdžio nusikaltimą, paskirti realią laisvės atėmimo bausmę. Skiriant bausmę, būtina įvertinti ne tik padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, bet ir kaltininko asmenybę. V. A., nors ir padarė sunkų nusikaltimą, nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jį būtų būtina izoliuoti nuo visuomenės paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti ir parenkant nuteistajam V. A. kitą bausmės rūšį – baudą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo V. A. teisinė padėtis ir taip švelninama, išeinant už baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų bei paskiriant nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį negu numato įstatymas – baudą, bausmės dydis V. A. nustatomas didesnis nei Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. numatytos baudos už sunkius nusikaltimus vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad V. A. susitarė su E. B. priimti 50000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų vertės kyšį, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies 60000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų dydžio kyšio reikalavimą.

V. A., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 3 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., skirti bausmę – 250 MGL (trisdešimt dviejų tūkstančių penkių šimtų litų) dydžio baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.