- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-13
- Bylos Nr.
- 1A-152-1121/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42505-2023-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Paulius Veršekys, Eglė Venckienė
- Nuteistasis
- R. P.
- Advokatai
- Džigintas Žebelys
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Eglės Venckienės, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. P. paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda, nustatant 6 (šešių) mėnesių baudos sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, R. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. lapkričio 6 d.; 2) konfiskuota transporto priemonė – automobilis „Ford“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).
Netenkinti V. P. ir R. P. prašymai dėl R. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. R. P., 2023 m. lapkričio 4 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Ford“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,89 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir: 1) jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant R. P. atsakomybėn ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) R. P. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemones minimaliam 1 (vienerių) metų terminui; 3) netaikyti turto konfiskavimo arba sumažinti konfiskuotino automobilio dalies vertę atitinkančią pinigų sumą iki 1 000 Eur, mokėjimą atidedant 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui; 4) paskirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmokos dydį nustatant artimą minimaliam įmokos dydžiui, mokėjimą atidedant 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui.
2.1. Nuteistojo R. P. vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepilnai įsigilino į galimybę šioje baudžiamojoje byloje taikyti laidavimo institutą, netinkamai įvertino R. P. didelį reikalingumą turėti specialią teisę vairuoti kelių transporto priemones ir konfiskavimo institutą pritaikė pažeidžiant fundamentalius teisės principus. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl nuteistojo R. P. padaryto nusikaltimo niekam nebuvo padaryta žala. Teismų praktikoje yra pasitaikę situacijų, kuomet asmeniui sukėlus didelę žalą vairuojant transporto priemonę neblaiviam, toks asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (pagal laidavimą). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė nuteistojo R. P. atžvilgiu taikyti laidavimo institutą vien dėl to, kad per pastaruosius 3 metus jis buvo baustas administracine tvarka, o daugiau nei prieš 6 metus, t. y. 2017 m., buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl automobilio vairavimo esant neblaiviam. Pažymėtina, kad nuteistasis praeityje nėra teistas, o šiuo metu yra laikomas nebaustu administracine tvarka, nes nuo šiurkštaus administracinio nusižengimo padarymo praėjo daugiau nei vieneri metai.
2.3. Pirmosios instancijos teismas savo vertinimo (sprendimo) nepagrindė teismų praktika, kurioje atsispindėtų panaši situacija į nagrinėjamą šioje baudžiamojoje byloje ir kuriose nebūtų taikomas laidavimo institutas. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad asmuo, kuris prieš 6 metus padarė šiurkštų administracinį nusižengimą, dabar turėtų būti vertinamas kaip asmenybė, linkusi daryti nusikaltimus. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika pagrindžia, kad yra buvę situacijų, kuomet neigiamai charakterizuojami asmenys, kurie yra bausti žymiai daugiau kartų nei nuteistasis R. P., yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės (pagal laidavimą), todėl dėl šių priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra akivaizdžiai nepagrįstas.
2.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. P. brolis yra nuteistajam autoritetas, su pastaruoju artimai bendrauja visą gyvenimą, dažnai susitinka ir kartu leidžia laiką. Brolius visada siejo broliški ir vienas kitam pagarbūs santykiai, nuteistasis visada brolio klauso ir atsižvelgia į pastarojo nuomonę. Brolis nuteistąjį R. P. apibūdina kaip atsakingą, iniciatyvų ir geranorišką žmogų bei garantuoja, kad nuteistasis moka daryti išvadas ir geba mokytis, dėl ko ateityje nekartos senų klaidų. Tarp brolių įvykęs auklėjamasis pokalbis leido nuteistajam suprasti, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas įvykis yra gyvenimo didžiausia klaida ir daugiau niekada nepasikartos. Nuteistasis R. P. akcentuoja, kad savo elgesį vertina kritiškai, pasižada ateityje laikytis įstatymų ir daugiau nedaryti naujų nusikalstamų veikų, būti drausmingu bei atidžiu vairuotoju ir piliečiu. Be to, nuteistasis R. P. pirmą kartą atsidūrė tokioje situacijoje, todėl vertinti, kad jis nepasitaisys, nėra teisinga.
2.5. Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde sutinka, kad laidavimo terminas būtų nustatytas didesniam laikotarpiui nei vidutinis. Taip pat sutinka su užstato paskyrimu tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad šiuo konkrečiu atveju padarytą nusikalstamą veiką ir laiduotoją apibūdinančių aplinkybių visuma sąlygoja išvadą, jog laidavimas galimas tik su užstato paskyrimu. Taip pat prašoma atsižvelgti į byloje pateiktą teigiamą nuteistojo charakteristiką dėl jo darbinių ir asmeninių savybių, kurios neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis R. P. yra linkęs pažeidinėti visuomenėje priimtas elgesio normas ir nusikalsti.
2.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nusikaltimas padarytas ne iš savanaudiškų tikslų. Atleidus R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, prašoma netaikyti turto konfiskavimo. Pagal formuojamą teismų praktiką ir iš BK nuostatų analizės išplaukia išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas yra paliekamas teismo nuožiūrai. Sprendžiant šį klausimą prašoma atsižvelgti į tai, kad nuteistasis R. P. yra charakterizuojamas teigiamai, veda sveiką gyvenimo būdą, užsiima labdara, dėl to galima teigti, jog jis yra socialiai integravęsis ir priimtiną gyvenimo būdą pasirinkęs pilietis, kurio asmenybė atspindi daugiau teigiamus, nei neigiamus piliečio bruožus, o alkoholio vartojimas nėra nuteistojo kasdienio gyvenimo būdo išraiška.
2.7. Nuteistasis R. P. taip pat nurodo, kad šiuo metu jo finansinė situacija yra labai sunki. Jis yra bedarbis ir turi didelių kreditorinių įsipareigojimų, kuriuos patvirtina kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai. Net 6 800 eurų dydžio sumos konfiskavimas sužlugdytų nuteistąjį finansiškai ir morališkai, be to, neatitiktų proporcingumo principų įgyvendinimo. Nors kriminalizavus atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam, kai kraujyje yra daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, tai nėra pagrindas keisti BK 72 straipsnio taikymo praktikos, kai nėra nusikaltimų sistemiškumo (kartotinumo) ir nenustatyta kitų reikšmingų aplinkybių. Dėl to šiuo konkrečiu atveju turtas neturėtų būti konfiskuojamas.
2.8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad turto arba jo vertės (ar didelės dalies automobilio vertės) konfiskavimas nepagrįstai apsunkintų R. P. ir jo šeimos teisinę padėtį. Nuteistojo dabartinė situacija jau yra beviltiška, dėl kurios jis prarado pasitikėjimą savimi ir teisingumu. Aukštesnės instancijos teismų formuojamoje praktikoje laikomasi nuomonės, kad atleidžiant asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio tvarka už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, transporto priemonė paprastai nekonfiskuojama, jeigu nustatytas girtumas labai neviršija ribos, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė arba girtumas nėra sunkus, vairuotojas nelinkęs daryti šiurkščių KET pažeidimų, padarytas teisės pažeidimas yra atsitiktinio pobūdžio ir asmuo charakterizuojamas išskirtinai teigiamai. Dėl sunkios finansinės padėties ir ekonominės situacijos šalyje bei pasaulyje nuteistasis R. P. ir jo šeima kitos transporto priemonės įsigyti tikrai negalės. Dėl šių aplinkybių laikytina, kad turto konfiskavimo instituto taikymas nuteistojo atžvilgiu nebūtų proporcinga ir teisinga priemonė.
2.9. R. P. prašo atsižvelgti ir į jo mamos G. P. nurodytas aplinkybes, kad nuteistasis yra nepaprastai rūpestingas, doras ir sąžiningas, visada elgdavosi ir elgiasi atsakingai bei sąžiningai visose gyvenimo situacijose. Nuteistasis rūpinasi savo garbaus amžiaus mama, nuveža ją pas gydytojus ir lydi gydymo įstaigose, vežioja į kapines, taip pat perka mamai vaistus bei maistą. Nors nuteistojo mama turi dar du vaikus, tačiau jie ja nesirūpina, kadangi sūnus R. P. yra neįgalus, o su dukra nebendrauja, dėl to be nuteistojo daugiau niekas negali pasirūpinti mama. Dėl šių priežasčių prašoma iš nuteistojo R. P. neatimti teisės vairuoti transporto priemones ir automobilio, nes tokiu atveju jis nebegalės toliau rūpintis garbaus amžiaus mama. Taip pat prašoma atsižvelgti į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, nes teismai retai skiria specialiosios teisės atėmimą artimą straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui ar didesniam terminui, o dažnai skiria minimalų teisės atėmimo terminą. Pažymima ir tai, kad nuteistajam R. P. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, o jo vairavimo stažas yra apie 38 metai.
2.10. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas nuteistąjį R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės (pagal laidavimą), manytų, kad privaloma taikyti dvi baudžiamojo poveikio priemones, prašoma atsižvelgti į šios baudžiamosios bylos aplinkybes ir paskirti nuteistajam R. P. įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, jos dydį nustatant artimą minimumui ir mokėjimą atidedant 12 mėnesių terminui, o toks sprendimas yra palaikomas apeliacinės instancijos teismų panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestinas
4. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis R. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnyje numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat nesutinka su paskirtu uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) taikymo terminu ir su turto konfiskavimu, be to, prašo paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
5. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimo nepagrindė teismų praktika, kurioje atsispindėtų panaši situacija į nagrinėjamu atveju esančią situaciją. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika pagrindžia, kad yra buvę atvejų, kai ypač neigiamai charakterizuoti asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.
6. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jeigu padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laidavimas taikytinas, jeigu nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019). Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas. Taip pat pabrėžtina ir tai, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-1073/2018, Nr. 2K-67-942/2019).
7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 40 straipsnio taikymo galimybės šioje baudžiamojoje byloje, skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad R. P. tik iš dalies atitinka sąlygas, būtinas atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą: nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą; iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teistas ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (1 t., b. l. 115–117); R. P. pripažįsta savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi; nusikalstama veika nebuvo padaryta žala, todėl yra pagrindas konstatuoti BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytas sąlygas. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas padarė ir kitą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog R. P. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija su šiomis Vilniaus miesto apylinkės teismo padarytomis išvadomis neturi pagrindo nesutikti.
8. Formuojamoje teismų praktikoje, sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Vertintinos ir aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019).
9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino aplinkybę, kad R. P. prieš 6 metus vairavo transporto priemonę neblaivus ir dėl to padarė administracinį nusižengimą. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, R. P. 2017 m. birželio 25 d., apie 08 val. 03 min., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 0,45 promilės girtumas. Dėl šio padaryto teisės pažeidimo 2023 m. birželio 28 d. buvo priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalyje, paskiriant administracinę nuobaudą (300 Eur) ir administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas 12 mėnesių. Šį nutarimą Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi paliko nepakeistą, o Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 7 d. minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį taip pat paliko nepakeistą (1 t., b. l. 159–171). Nors nuo minėto administracinio nusižengimo padarymo praėjo kiek daugiau nei 6 metai, konstatuotina, kad transporto priemonės vairavimas neblaiviam yra laikomas vienu šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad R. P. padaryti teisės pažeidimai sunkėjo, t. y. 2017 m. birželio 25 d. buvo padarytas administracinis nusižengimas, o 2023 m. lapkričio 4 d. – nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis). Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad administracinio nusižengimo padarymo metu, R. P. buvo nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis (0,45 promilės etilo alkoholio koncentracija), o nagrinėjamu atveju – vidutinis (1,89 promilės etilo alkoholio koncentracija). Be kita ko, R. P. neneigė vartojęs alkoholį nagrinėjamo įvykio metu, jautė, kad yra šiek tiek neblaivus (1 t., b. l. 151–154), tačiau vis tiek sėdo už automobilio vairo. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. P. savo elgesio kritiškai nevertina, t. y. jo padarytas ankstesnis administracinis nusižengimas bei atimta teisė vairuoti transporto priemones 12 mėnesių, nepadarė teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui, o padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, nuteistojo teiginiai, kad apylinkės teismas be pagrindo sureikšmino jo 2017 m. birželio 25 d. padarytą šiurkštų administracinį nusižengimą, laikytini deklaratyviais ir prieštaraujančiais baudžiamosios bylos medžiagai.
10. Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoju galimą laiduotoją R. P.. Vis dėlto, įvertinus tai, kad nenustatyta visuma sąlygų, dėl kurių R. P. būtų galimas laidavimo instituto taikymas, teisėjų kolegija nevertina R. P. asmenybės tinkamumo būti nuteistojo laiduotoju.
11. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas svarbias aplinkybes, spręsdamas BK 40 straipsnio nuostatų taikymo R. P. atžvilgiu klausimą, pakankamai pagrindė savo sprendimą ir pagrįstai neatleido R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonių
12. Apeliaciniame skunde R. P. ginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones taikymo terminą ir prašo šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki minimalaus termino, t. y. 1 metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 metams.
13. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas KET pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir nuoseklų sprendimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. P. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), t. y. vieną iš šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo iškvėptame ore nustatyta 1,89 promilių etilo alkoholio koncentracija. R. P. transporto priemonę vairavo tamsiu paros metu (2023 m. lapkričio 4 d., apie 18.00 val.), (duomenys neskelbtini), kur transporto priemonių eismas būna pakankamai intensyvus, keldamas realią grėsmę savo bei kitų eismo dalyvių saugumui. Atitinkamas pažeidimas nėra atsitiktinio pobūdžio. Nors byloje taip pat užfiksuotos R. P. teigiamai charakterizuojančios aplinkybės (neteistas, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, turi sutuoktinę ir pilnametę dukrą, nors šiuo metu nedirba, bet yra registruotas Užimtumo tarnyboje ir intensyviai ieško darbo), jos pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintos ir nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo mažinti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones termino iki minimalaus termino, numatyto BK 68 straipsnio 2 dalyje.
15. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma netaikyti ir kitos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo automobiliui „Ford“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Turto konfiskavimas – priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad kai asmuo, vairuodamas automobilį neblaivus, padaro nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, automobilis pripažįstamas šios nusikalstamos veikos padarymo priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023). Byloje nustatyta, kad R. P. nusikaltimą padarė vairuodamas automobilį „Ford“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. ši transporto priemonė buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė, todėl yra privalomas BK 72 straipsnyje numatytas konfiskavimo instituto taikymas. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonės taikymas gali asmeniu sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams arba, kad jos paskyrimas reikštų netinkamą įstatymo taikymą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kurios R. P. vertinimu turėtų pagrįsti teismo sprendimą nekonfiskuoti minėtos transporto priemonės, t. y. finansinė situacija yra sunki, turi kreditorinių įsipareigojimų, šiuo metu neturi darbo, nuteistojo motinai G. P. reikalinga sūnaus pagalba, nes kiti vaikai jai padėti negali, tačiau vertintina, kad šios aplinkybės nuteistajam buvo žinomos ir nusikalstamos veikos darymo metu, jos neatsirado staiga, todėl negali būti laikomos išskirtinėmis ar esminėmis aplinkybėmis, kurios pagrįstų išimtinį turto konfiskavimo netaikymą.
16. Nagrinėjamu atveju automobilis „Ford“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra įgytas santuokos metu ir laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių R. P. ir V. P. nuosavybe. Jeigu kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jam ir kitam asmeniui, toks bendraturtis BK 72 straipsnio 5 dalies prasme nelaikomas „trečiuoju asmeniu“, o žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, t. y. analogišku būdu, kai BK uždraustą veiką, naudodamas bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, padaro vienas iš sutuoktinių (bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020, 2K-13-458/2021). Taigi, vien tai, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso R. P. ir jo sutuoktinei, atsižvelgiant į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju reikėtų svarstyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą.
17. Taip pat apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis), paskyrimo. Kadangi nagrinėjamu atveju yra netenkinamas nuteistojo R. P. prašymas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, minėtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimas nenagrinėjamas ir nevertinamas.
18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam R. P. baudžiamojo poveikio priemones – draudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) 3 metams bei turto konfiskavimą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl šioje dalyje keisti skundžiamą nuosprendį taip pat nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.