- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-03
- Bylos Nr.
- I-3188-422/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00080-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- R. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. E. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo - Kybartų pataisos namai pasibaigė po reorganizavimo), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. E. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovė, Pataisos namai),
1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Bylos nagrinėjimo ribos apibrėžtos 2019 m. vasario 19 d. nutartimi.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–14), prašyme (b. l. 29–33) nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018-10-19 priėmė įsakymą Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – ir Įsakymas, Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymas Nr. 1R-213), kuriuo pažeidžiamos asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teisės, numatytos Tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje ir įstatymuose, todėl pareiškėjui, kalinčiam Pataisos namuose, buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjo nuomone, asmens teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu ir tik laikantis konstitucinio proporcingumo principo. Tvirtino, jog skundžiamame Įsakyme nustatytos daiktų paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarkos taikymas tiesiogiai pažeidžia Konstitucijoje numatytą teisę į nuosavybės neliečiamumą. Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymu Nr. 1R-213 Pataisos namams suteikiama teisė paimti nuteistiesiems nuosavybės teise priklausančius daiktus, viršijančius nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktus, kuriuos iki minimo Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti bei juos sunaikinti. Atliekant bausmę Pataisos namuose, vadovaujantis Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 2 punktu, iš pareiškėjo 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį ir daiktai, kuriuos iki minimo Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti. Teigė, kad Pataisos namų administracija, žinodama apie ketinimą kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus dėl pareiškėjo teisių pažeidimų konstatavimo, šiuo metu yra sustabdžiusi Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 2 punkto vykdymą, tačiau bet kada gali pradėti vykdyti įsakymą ir atiminėti bei naikinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius vertingus kilnojamuosius daiktus. Tvirtino, kad jo konstitucinę teisę į nuosavybę bei netrukdomai disponuoti jam priklausančiais daiktais atsakovės atstovas riboja atiminėdamas stalo įrankius, indus, arbatos puodelius, motyvuodamas tuo, kad metaliniai šaukštai ir šaukšteliai bei keramikiniai arbatos puodeliai nenumatyti Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakyme Nr. 1R-213.
Akcentavo, kad vykdant Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.12 punktą tris savaites nuo jo priėmimo dienos buvo apribota pareiškėjo specialioji teisė apsipirkti Pataisos įstaigos parduotuvėje. Pažymėjo, kad jam neparduodama daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę. Toks vaisių ir daržovių kiekių nustatymas yra nuteistųjų galimybės rūpintis savo sveikata ir maitintis sveikai apribojimas, pažeidžiantis pareiškėjo teises, kadangi vaisių ir daržovių vartojimo apribojimas gali sukelti sveikatos sutrikimus. Apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį iki 500 ml/g, pareiškėjui nėra sudaryta galimybė įsigyti visų būtinų maisto gaminių (pieno, aliejaus), kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė nebuvo pasiruošusi pakeitimams ir šiuo metu netiekia maisto produktų mažesnėse pakuotėse nei buvo tiekiama iki Įsakymo įsigaliojimo. Teigė, kad nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų (konservų, pomidorų padažo), kadangi buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, todėl, išvykstant iš Pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojant į kitas vietas, jis negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu. Tvirtino, kad šiuo metu neturi jokios galimybės įsigyti pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų, kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė neužtikrino, kad šie produktai būtų tiekiami mažesnėse pakuotėse, todėl priverstas valgyti sausą maistą, negali jo pagardinti mėgstamais padažais, dėl to nepagrįstai apribojama jo teisė į maisto pasirinkimą. Nurodė, kad jam nesudaryta galimybė įsigyti termiškai apdorotos mėsos ir žuvies produktų, nusipirkti razinų, datulių, medaus ir uogienės. Pažymėjo, kad turi sveikatos sutrikimų, jam diagnozuota stuburo išvarža, todėl turi naudoti vitaminus ir papildus, kuriuos turėti draudžiama. Nurodė, kad yra vegetaras ir sportuoja, todėl, siekiant užtikrinti pilnavertę, jo asmenines savybes atitinkančią mitybą, jam yra būtina vartoti maisto papildus ir vitaminus. Akcentavo, kad Pataisos namų siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2423 kcal per dieną, kurio jam nepakanka. Teigė, kad šaltuoju metų laiku neturi galimybės užsiimti sportu, kadangi sporto inventorius yra įrengtas pataisos namų kieme, o pareiškėjas nenaudodamas sportui skirtų pirštinių gali pakenkti savo sveikatai, nušalti rankų pirštus. Nurodytais veiksmais yra pažeidžiamos jo teisės į užimtumą, sportą ir sveikatą.
Tvirtino, jog Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.5 punktu yra numatyta nuteistųjų laikymo kamerų tipo patalpose tvarka, kuria akivaizdžiai nustatomos žiaurios, žmogaus orumą žeminančios bausmės. Iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies yra sudaroma situacija, kuriai esant, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Teigė, kad atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, šiuo metu susidaro situacija, kad asmuo atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje ir pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, gali būti baudžiamas iki 15 parų truksiančia žiauria, žmogaus orumą žeminančia bausme, kadangi nuteistajam, patalpintam į kameros tipo patalpas, yra leidžiama išeiti iš kameros tik 2 valandas per dieną, o likusias 22 valandas nuteistasis būna kameroje, kurioje 12 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti. Netgi gydytojui rekomendavus, nuteistajam perkeltam į kamerų tipo patalpas, būtinybę turėti sąlygas poilsiui, nėra sudaroma galimybė dienos metu turėti patalynę ar bent jau minkštą patalynės dalį (čiužinį, pagalvę), taip suvaržant nuteistojo galimybę ilsėtis, atsigulti, atsisėsti ant minkšto paviršiaus. Teigė, jog kyla abejonių dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, kadangi nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higieniniai reikalavimai. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose pasitaiko atvejų, kai vykdant kratą ir patalpose suradus psichotropinių medžiagų vyksta tyrimas siekiant nustatyti, kam tos psichotropinės medžiagos priklauso. Tokiu atveju yra imama žmogaus DNR nuo patalynės. Esant tokiai situacijai, kai patalynės yra sudedamos ir laikomos vienoje patalpoje, kyla grėsmė, kad psichotropinių medžiagų likučiai papuls ant kito asmens patalynės ir bus apkaltintas visiškai nekaltas žmogus. Kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems užimtumas nėra organizuojamas, jiems neleidžiama dalyvauti bendruose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse, todėl galima daryti išvadą, kad toks teisinis reglamentavimas, kuriuo vadovaujantis yra apribojama nuteistojo teisė ilsėtis, yra nepagrįstas jokiais objektyviais tikslais, susijusiais su laisvės atėmimo bausmės atlikimu. Pažymėjo, jog toks teisinis reglamentavimas sukelia pareiškėjui neigiamų padarinių, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nėra adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, nuteistasis yra įbaimintas, kad už menkiausią bausmės atlikimo režimą jis gali būti patalpintas į kamerų tipo patalpas, kuriose su juo bus žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, žeminamas jo orumas. Pareiškėjo nuomone, yra visos sąlygos, būtinos kilti atsakovės deliktinei atsakomybei. Prašė skundą tenkinti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, kiek tai susiję su šia byla.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 45–50) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 131) nurodė, kad Pataisos namai nepriima teisės aktų, o tik besąlygiškai juos vykdo. Pažymėjo, jog, vykdant Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymą Nr. 1R-213, iš nuteistųjų paimami tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti Leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami, o kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu - kitam asmeniui. Iš pareiškėjo nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai.
Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistieji gali įsigyti ir turėti ir plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštes, dubenėlius sriubai, šaukštus, puodelius, šakutes ir peilius).
Pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose (iki 15 parų), yra aprūpinami visu būtinu inventoriumi, tame tarpe ir taburetėmis arba stalo ilgio suoliukais, todėl pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nėra galimybės atsisėsti, yra nepagrįsti. Esant gydytojo rekomendacijoms, nuteistiesiems leidžiama turėti minkštąjį inventorių ne tik nustatytu poilsio metu. Pabrėžė, jog nuteistieji patys atsineša savo patalynę ir pasideda ją į tam skirtas patalpas, o atėjus poilsio laikui, patys ją pasiima. Patalynė yra sudedama tam skirtose lentynose, ji yra atskiriama viena nuo kitos. Paimamo minkštojo inventoriaus laikymo patalpa yra vėdinama, joje užtikrinami visi higienos reikalavimai. Pažymėjo, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose apgyvendintas nebuvo, bausmę jis atliko bendrabučio tipo patalpoje (3 būrio 303 kambaryje), kurioje patalynė iš nuteistųjų nėra paimama.
Nuteistųjų apsipirkimas Pataisos namuose yra reglamentuojamas Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XII skyriumi. Akcentavo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymu Nr. 1R-213 buvo pakeistas minėtų Taisyklių 18-tas Priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas” dėl to pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams. Po nurodyto teisinio reguliavimo pasikeitimo operatyviai buvo išspręstas klausimas dėl aliejaus ir kitų prekių išfasavimo talpų pakeitimo ir šiuo metu parduotuvei tiekėjai pristato ir joje galima nusipirkti prekių mažose pakuotėse (pieno 0,5 ltr, aliejaus 0,45 ltr). Pataisos namų parduotuvėje visada galima įsigyti karšto bei šalto rūkymo lašinių ir dešrų, rūkytų vištų sparnelių, ketvirčių, virtų dešrų ir įvairių dešrelių, šaltienos, pašteto. Nurodė, jog pagal užsakymą (dėl trumpo galiojimo termino) nuteistieji užsako ir jiems atvežama keptų šašlykų, keptos sprandinės, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl negalėjimo įsigyti termiškai apdorotų maisto produktų. Pataisos namuose yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mityba, tai įrodo Pataisos namuose tiekiamo maisto valgiaraščiai. Pataisos namuose esančioje valgykloje maitinimo paslaugas atlieka UAB „Niklita”. Nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė yra nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį - cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Pataisos namuose pareiškėjui buvo suteiktas tinkamas ir subalansuotas maitinimas, jis buvo maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams. Gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, nuteistieji gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Pareiškėjui nebuvo skirtas vegetariškas maitinimas, jam nebuvo konstatuota stuburo išvarža, nėra duomenų, kad pareiškėjui būtina vartoti maisto papildus ir vitaminus. Pareiškėjas į Pataisos namų administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų nesikreipė. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nepagrįsti, neatitinka tikrovės, todėl jo skundas yra nepagrįstas ir netenkintinas. Prašymas dėl Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 teisėtumo ištyrimo grindžiamas abstrakčiais teiginiais, kurie galimai gali kilti ateityje, todėl nėra norminio akto tyrimo dalyko.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 37–42) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Akcentavo, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės institucijos turi teisę ir pareigą priimti teisės aktus, nustatančius įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnyje aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyta, kad būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, jų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), todėl Teisingumo ministras turi visus įgaliojimus spręsti dėl jų nustatymo ir pakeitimo. Įsakymo 18 priede nustatytas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas), kuris sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai. Pabrėžė, jog visiems nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigos parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Taip pat į Sąrašą sąmoningai nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai, o draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėse ir stiklinėse tarose, padidina nuteistųjų saugumą, kadangi sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius. Atkreipė dėmesį, kad sudarant Sąrašą buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau įvertinti ir pačių nuteistųjų apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat jis neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl skundas negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Pataisos namų veiksmų, vykdant Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.5 ir 1.12 punktus, t. y. paimant iš jo ir sunaikinant daiktus, viršijančius nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktus, kuriuos iki minimo Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, taip pat paimant maisto produktus, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs; kalint kamerų tipo patalpose, kai paimama patalynė; pažeidžiant jo teisę apsipirkti Pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje, neužtikrinant jo teisės į tinkamą, kokybišką ir pilnavertį maitinimą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą.
Neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį yra civilinės atsakomybės pagrindas. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti, ar priešingai jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-229-1062/2019).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-25 m. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; 2019-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-470-520/2019 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012-03-19 nutartį administracinėje A438-336/2012; 2019-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-470-520/2019 ir kt.). Neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010, 2019-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-470-520/2019 ir kt.). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Dėl daiktų, viršijančių nustatytą leidžiamą daiktų svorį, daiktų, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, patalynės paėmimo
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš to, kad, atliekant bausmę Pataisos namuose, vadovaujantis Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.1 punktu, iki 2018-11-15 iš jo turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki minimo įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pagal Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.5 punktą, iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė (toliau – ir patalynė). Pareiškėjas kelia abejones dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, kadangi nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higieniniai reikalavimai.
Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Teisingumo ministro 2004-06-09 į sakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas; akto redakcija, galiojanti nuo 2017-08-31). Pagal Aprašo 3 punktą suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Vadovaujantis Aprašo 1 priedu, nustatančiu laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas, patalynę sudaro: antklodė (1 vnt. 3 metams), čiužinys (1 vnt. 4 metams), pagalvė (1 vnt. 2 metams), patalynės komplektas (2 komplektai 1 metams), rankšluostis (2 vnt. 1 metams).
Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, jog nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018-10-20; toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 220 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims - moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.
Anksčiau nurodytų Vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte įtvirtinta, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar)baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, paimami. Kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi reikmenys ir daiktai, išskyrus reikmenis, daiktus, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais reikmenimis ir daiktais turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Pataisos įstaigos sandėlyje saugomų nuteistojo daiktų ir reikmenų bendroji masė neturi viršyti 20 kilogramų. Jei nuteistajam atliekant bausmę nustatoma, kad jo turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė viršija leistiną svorį, jie paimami, saugomi ir sunaikinami vadovaujantis šio punkto nuostatomis.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 48) nurodė, kad iš pareiškėjo nebuvo paimti ir sunaikinti jokie leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas jokių prieštaravimų tokiai atsakovės atstovo pozicijai neišdėstė. Atkreiptinas dėmesys, kad skunde pareiškėjas nenurodė, jog iš jo buvo paimti konkretūs daiktai, jis teigė, kad pagal Įsakymo 2 punktą, iš jo daiktai turėtų būti paimti iki 2018-11-15. Taip pat pažymėjo, jog Įsakymo 2 punkto vykdymas yra sustabdytas, tačiau gali būti vykdomas ateityje.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą teisė kreiptis į teismą turi kiekvienas suinteresuotas asmuo, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos subjektyvios teisės arba įstatymų saugomi interesai ( ABTĮ 5 str.). Konkrečiu atveju, akivaizdu, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimai ateityje paimtinų daiktų, viršijančių nustatytą leidžiamą daiktų svorį ir daiktų, kuriuos iki minimo Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, yra deklaratyvūs, nukreipti į ateitį, nesukeliantys pareiškėjui jokių realių teisinių pasekmių, todėl jų pagrindu negali būti konstatuota pareiškėjui galimai padaryta neturtinė žala.
Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir į kokią kamerų tipo patalpą buvo perkeltas, kurioje iš jo buvo paimama patalynė, o atsakovės atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjas kamerų tipo patalpose negyveno, laisvės atėmimo bausmę jis atliko 3 bendrabučio 303 kambaryje, kuriame iš nuteistųjų patalynė pagal teisės aktų nuostatas nebuvo paimama (b. l. 52, 131). Šių duomenų pareiškėjas neginčijo, juos paneigiančių įrodymų nepateikė.
Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu negyveno kamerų tipo patalpose, jo pretenzijos dėl kamerų tipo patalpose dienotvarkėje nustatytu laiku paimamos patalynės, nepakankamų užimtumo priemonių, negalėjimo pailsėti, paimtos patalynės laikymo sąlygų ir pan., pripažintinos nepagrįstomis.
Dėl galimybės įsigyti maisto produktų
Pagal BVK 92 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas),1.1 – 1.15 punktuose nurodyta, kad nuteistieji gali įsigyti (turėti) ne daugiau kaip 2 kg. vaisių, daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų); ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) – duonos gaminių, pieno produktų, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių bei žuvies, chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, džiovintų vaisių, riešutų, aliejaus, margarino, natūralios arbatos, kavos, kakavos, sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens, prieskonių, sintetinių saldiklių, sausų dribsnių, sausos sriubos, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio, kruopų, makaronų (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems); ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) - kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų; kiaušinius (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) bei ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotes gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su aplinkybe, jog Įsakymo 1.12. punktu pakeitus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, jame buvo nustatyti papildomi ribojimai, dėl kurių pareiškėjas tris savaites nuo Įsakymo priėmimo dienos negalėjo nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, jam nebuvo sudaryta galimybė įsigyti termiškai apdorotos mėsos ir žuvies produktų, razinų, datulių, medaus, uogienės. Apribojus maisto ir pakuočių dydį iki 500 ml/g bei 200 ml, laisvės atėmimo parduotuvės nespėjo prisitaikyti ir netiekia mažesnėse pakuotėse maisto gaminių, todėl pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė įsigyti būtinų maisto produktų (aliejaus, pieno), buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, todėl nebeturėjo galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų (konservų, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų), buvo priverstas valgyti sausą maistą, negalėdamas jo pagardinti mėgstamais padažais, taip nepagrįstai buvo ribojama teisė rūpintis savo mityba ir sveikata, kadangi išvykstant iš Pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojant į kitas vietas, jis negalėjo apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu.
Atsiliepime į skundą (b. l. 45–50) atsakovės atstovas nurodė, kad po Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo pakeitimo Pataisos namų parduotuvėje maždaug mėnesį laiko nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos, nes parduotuvė buvo sudariusi sutartis su tiekėjais atitinkamoms pakuotėms ir rinkoje mažesnėmis pakuotėmis kai kurių prekių įsigyti nebuvo galima.
Aplinkybę, kad pareiškėjas 2018-11-03 negalėjo įsigyti aliejaus, agurkų, bulvių ir kečupo patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 53–54), todėl pareiškėjo pretenzijos dėl negalėjimo įsigyti aliejaus, agurkų, bulvių ir kečupo yra pagrįstos.
Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu siekė įsigyti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, sojų garstyčių, krienų, pieno, byloje nėra. Nors į bylą pateiktame kainoraštyje (b. l. 112–118) nėra įtraukti džiovinti vaisiai, medus, uogienė, sojų padažas, majonezas ir krienai (tai įrodo, jog ginčo metu šių produktų nebuvo galima nusipirkti), tačiau byloje įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, jog jis pageidavo įsigyti jo nurodytus maisto produktus ir šie produktai jam nebuvo parduoti, nėra. Teismas byloje nenustatė, o ir pats pareiškėjas neteikė argumentų apie tai, kad kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl nurodytų produktų nebuvimo Pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo įsigyti jo nurodytų maisto produktų (daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, sojų garstyčių, krienų ir pieno) iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Atsakovės atstovas nurodė, kad pataisos namų parduotuvėje visada galima įsigyti karšto bei šalto rūkymo lašinių ir dešrų, rūkytų vištų sparnelių, ketvirčių, virtų dešrų ir įvairių dešrelių, šaltienos, pašteto. Nurodė, jog pagal užsakymą (dėl trumpo galiojimo termino) nuteistieji užsako ir jiems atvežama keptų šašlykų, keptos sprandinės.
Iš atsakovės atstovo kartu su atsiliepimu pateikto UAB „Lobby Baltic” 2018 m. lapkričio 16 d. kainoraščio (b. l.112–118) matyti, kad parduotuvėje, be kita ko, galima įsigyti rūkytų, sūdytų, keptų ir vytintų mėsos gaminių, vaisių, daržovių, konservuotų vaisių ir daržovių, keptos/sūdytos žuvies, mėsos konservų, maisto papildų, šaldytų produktų, prieskonių, grūdėtų garstyčių, fasuotos ir marinuotos produkcijos ir pan., tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl negalėjimo įsigyti termiškai apdoroto maisto, konservuotų maisto produktų.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu nebuvo etapuojamas iš Kybartų pataisos namų (b. l. 51), todėl jo argumentai, kad išvykdamas iš Pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojamas į kitas vietas, negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl maisto kokybės, per mažos jo energetinės vertės, apribotos galimybės vartoti maisto papildus ir vitaminus, kurie jam yra būtini, tam kad būtų užtikrintas pilnavertis, jo asmenines savybes (vegetaras, reguliariai sportuoja, turi stuburo išvaržą) atitinkantis maitinimas.
BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pažymėtina, kad būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).
Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, jog jam buvo skirtas vegetariškas maitinimas, be to jam diagnozuota stuburo išvarža, todėl, siekiant užtikrinti pilnavertį maitinimą, jis turi naudoti vitaminus bei papildus, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Atsakovės atstovo duomenimis (b. l. 131), pareiškėjo asmens istorijoje nėra duomenų apie jam diagnozuotą stuburo išvaržą, būtinybę naudoti maisto papildus ir vitaminus, pareiškėjo rašytus prašymus skirti jam vegetarišką maitinimą ar jam paskirtą tokį maitinimą. Pataisos namai nurodė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams.
Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo skirtas vegetariškas maitinimas, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų teikusi rekomendacijas dėl specialaus maitinimo pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, kad būtų rekomendavusi vartoti vitaminus, papildus). Todėl, nesant tokių duomenų, pripažintina, jog Pataisos namų administracija neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo individualiai koreguoti pareiškėjo maitinimą.
Byloje nenustatyta, kad nuteistiesiems tiekiamas maistas, jo energetinė vertė, jo tvarkymo procesai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, o pareiškėjas pagal bylos duomenis su rašytiniais prašymais dėl netinkamo jo maitinimo į Pataisos namų administraciją nesikreipė.
Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl maisto kokybės, negalėjimo naudoti maisto papildus ir vitaminus, nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į atsakovės atstovą, nepatvirtina Pataisos namų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų, todėl nagrinėjamu aspektu nenustatyta, kad Pataisos namų administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų ir dėl to nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Apibendrinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas (išskyrus dėl negalėjimo įsigyti aliejaus, pomidorų padažo, bulvių ir agurkų) grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie Konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23, 53 straipsnių ir kitų teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Todėl praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai (tinkamo apšvietimo stoka, neužtikrinta švari aplinka, tinkama valgymui, keliolika valandų viršyta laikymo areštinėje maksimali trukmė ir pan.) neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018).
Teismo nuomone, byloje nustačius, kad ginčo laikotarpiu pataisos namuose pareiškėjui buvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, nustatytas pažeidimas (nesudarytos sąlygos nusipirkti aliejaus, pomidorų padažo, agurkų ir bulvių) nesukėlė pareiškėjui tokių pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip turtinė žala, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Dėl prašymo kreiptis į LVAT dėl norminio akto tyrimo
Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.5, 1.12 punktų teisėtumo patikros, kiek tai susiję su nagrinėjama byla.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog pareiškėjas privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui (Konstitucijai) ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2009).
Pažymėtina, jog tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Taigi ir asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto buvimu. Galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Taigi, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą.
Šiuo atveju pareiškėjas, kreipdamasis skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais, kad jam administracinio akto taikymas sukėlė skunde įvardijamas negatyvias teisines pasekmes – jog buvo paimti ir sunaikinti jam nuosavybės teise priklausantys daiktai, kad jam buvo uždrausta įsigyti prekių, kad jam buvo paskirta drausminė nuobauda - perkėlimas į kamerų tipo patalpas, kuriose buvo paimtas minkštas inventorius ir t.t. Pareiškėjo išreikštos abejonės nenukreiptos į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl įvardijamo akto jam taikymo. Įvertinus tai, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nėra tinkamo kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo bei dalyko, todėl prašymas kreiptis dėl norminio administracinio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.