Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Lauretos Ulbienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (D. N. automobilio pagrobimas) laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (J. M. automobilio pagrobimas) laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams ir keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams, į šios bausmės laiką įskaityta bausmės dalis atlikta pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendį.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu buvo nuteistas ir R. F., tačiau šis nuteistasis pats apeliacinio skundo nepadavė, dėl šio nuteistojo apeliacinis skundas taip pat nebuvo paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš E. D. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, tačiau mano, jog jam buvo paskirta per griežta bausmė.

6. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje užfiksuotus duomenis bei proceso dalyvių argumentus, konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, E. D. bausmės už jo padarytas nusikalstamas veikas buvo paskirtos laikantis BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Paskirtosios bausmės yra teisingos ir nelaikytinos aiškiai per griežtomis, jos buvo tinkamai subendrintos tarpusavyje bei su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme.

7. Pažymėtina, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas aptartos baudžiamojo įstatymo normos reikalavimų nepažeidė, tinkamai įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančias bei atsakomybę sunkinančią aplinkybes, šių aplinkybių pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

8. Pirmosios instancijos teismas E. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus bei dėl jų padarymo gailisi. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, jog vieną iš nusikaltimų (D. N. automobilio pagrobimas) padarė bendrininkų grupė. Šios aplinkybės buvo įvertintos skiriant nuteistajam E. D. bausmes.

9. Nagrinėjamu atveju E. D. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų nuosavybei, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), padarymą. Abi nuteistojo nusikalstamos veikos buvo padarytos tiesiogine tyčia. E. D. nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo, jis anksčiau yra ne kartą teistas, taip pat ir už panašaus pobūdžio nusikaltimų padarymą. Apeliantas yra recidyvistas, kadangi naujas nusikalstamas veikas jis padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui (BK 27 straipsnio 1 dalis). Pastebėtina, kad nusikalstamas veikas E. D. padarė praėjus mažiau nei dviem mėnesiams po to, kai jis buvo paleistas iš pataisos namų, šios nusikalstamos veikos buvo padarytos per pakankamai trumpą laiko tarpą (per vieną parą). Iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog nuteistasis po to, kai buvo paleistas iš pataisos namų, pakankamai intensyviai darė įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas (viso nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2017 m. kovo 13 d. padarė dvidešimt nusikalstamų veikų (daugiausiai nuosavybei), už didžiąją dalį padarytų nusikalstamų veikų buvo nuteistas Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžiu) ir jo nusikalstami veiksmai nutrūko tik kitoje baudžiamojoje byloje paskyrus pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Aptartų aplinkybių visuma rodo, kad E. D. nedaro išvadų, jis nėra linkęs kritiškai vertinti ir keisti savo elgesio pozityvia linkme, yra pavojingas visuomenei. Taigi konstatuotina, jog šiuo atveju baudžiamajame įstatyme numatytų tikslų galima pasiekti tik pakankamai griežtomis laisvės atėmimo bausmėmis.

10. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad atlikus laisvės atėmimo bausmę jam buvo sunku adaptuotis laisvėje. Čia teismas pažymi tai, kad byloje nėra užfiksuota duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nuteistasis būtų dėjęs pakankamai pastangų, kurios būtų sudariusios sąlygas sėkmingai jo integracijai į visuomenę. Taigi yra visiškai akivaizdu, kad švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės skyrimas nebūtų pakankama bei efektyvi baudžiamosios atsakomybės taikymo forma ir bausmės tikslai nebūtų pasiekti.

11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė nuteistojo teistumų skaičių (Molėtų rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartimi E. D. paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams, o ne priėmė apkaltinamąjį nuosprendį). Vis tik ši aplinkybė nėra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį ir tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad nuteistajam už abiejų nusikalstamų veikų padarymą pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžiai yra šiek tiek mažesni nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Šiuo atveju, įvertinus anksčiau aptartų aplinkybių visumą, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad nuteistajam nustatyti bausmių dydžiai neatitinka jo asmenybės, padarytų nusikaltimų pobūdžio bei pavojingumo.

13. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia E. D. dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas paskirtąsias bausmes tarpusavyje bei subendrintą bausmę, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, buvo sumažinta vienu trečdaliu, bendrindamas su Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžiu (nuosprendis be pakeitimų įsiteisėjo 2018 m. vasario 9 d.) paskirta bausme, taikė nuteistajam palankesnį dalinį bausmių sudėjimo būdą. Taigi konstatuotina, jog E. D. skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nelaikytina aiškiai per griežta ir neteisinga.

14. Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžio nėra jokio įstatyminio pagrindo, todėl nuteistojo E. D. apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.