Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovei R. N. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir laidojimo išlaidų priteisimo bei atsakovės R. N. priešieškinį R. B. dėl nuostolių atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinys atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.).

Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo teisės į patirtų 3549,01 Eur nuostolių atlyginimo, tokio dydžio, koks ieškovo manymu yra nepagrįstas praturtėjimas ir 941,06 Eur laidojimo išlaidų pritesimo bei atsakovės teisės į 4180 Eur nuostolių atlyginimą.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 3549,01 Eur nuostolių atlyginimą, kuriuos jis patyrė dėl gyvenamojo namo, kuriame gyveno velionė G. D., atliktų pagerinimo darbų, todėl jo manymu atsakovė nepagrįstai praturtėjo, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo instituto taikymo galimumo tuo atveju, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, teismas konstatuoja, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos šio instituto taikymo sąlygos, nuosekliai pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.) Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Nagrinėjamoje byloje atsakovė ir jos atstovė teigia, kad šiuo atveju negali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo instituto nuostatos, nes nėra įrodymų, jog atsakovė praturtėjo, taip pat nėra įrodymų, kad ieškovo turtas sumažėjo, atsakovė remiantis įstatymo nuostatomis priėmė velionės tetos palikimą.

LR CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Viena tokių materialiosios teisės normų – CK 6.248 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog skolininko kaltė, kaip viena civilinės atsakomybės sąlygų, preziumuojama, taigi tam, kad asmeniui nebūtų taikoma civilinė atsakomybė, jis turi šią prezumpciją paneigti, t. y. įrodyti, jog žala padaryta ne dėl jo kaltės. Kitas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį – turi įrodyti tas, kas prašo atlyginti žalą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį reiškia ne dėl žalos atlyginimo, bet nuostolių, patirtų dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, priteisimo (ieškovui atlikus gyvenamojo namo remonto darbus, dėl ko atsakovė praturtėjo ieškovo sąskaitą).

Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko. Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais, kai praturtėjama nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-693/2003; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: t. y., pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų: antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011). Toks ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinimo prielaidų (sąlygų) traktavimas atitinka tarptautinių teismų praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-47/07 P, 44–46, 49 punktai, Rink. P. I-9761; Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2010 m. sausio 21 d. sprendimas Kornelis van Dijk prieš Gemeente Kampen, byla C-470/08, Rink. P. I-0000).

Taigi, teismas, vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas turtui gauti gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą. Byloje nustatyta, kad gyvenamąjį namą, kuriame ieškovas atliko remonto darbus, atsakovė paveldėjo kaip testamentinė įpėdinė, t. y. pagal įstatymą. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, jog ieškovas buvo paskirtas velionės G. D. globėju bei turto administratoriumi. Vadovaujantis CK 3.238 straipsnio nuostatomis, asmens globa apima ir jo turto globą, tačiau prireikus turtui valdyti ir tvarkyti gali būti paskirtas turto administratorius. Teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, jog ieškovas neįrodė, jog gyvenamojo namo gerinimo darbus jis atliko būtent iš savo piniginių lėšų, nes velionė G. D. gaudavo pastovias pajamas, kurias ieškovas kaip jos globėjas bei turto administratorius ir administravo. Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl 3549,01 Eur nuostolių atlyginimo atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Respublikoje žmonių palaikų laidojimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja 2007 m. gruodžio 20 d. Žmonių palaikų laidojimo įstatymas. Įstatymo 21 straipsnis numato, jog mirus asmeniui, kuris CK nustatyta tvarka sudarytame testamente arba notaro ar kito įstatymų įgalioto asmens patvirtintame rašytiniame valios pareiškime nepaskyrė laidojančio asmens arba kurio paskirtas laidojantis asmuo dėl objektyvių priežasčių negalėjo organizuoti laidojimo arba atsisakė organizuoti laidojimą, laidojimą organizuoja mirusio asmens sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), o jeigu jų nėra, – kiti giminaičiai ar kiti veiksnūs asmenys, galintys organizuoti laidojimą. Jeigu tokių asmenų nėra arba nežinoma, kur tokie asmenys yra, laidojimą organizuoja savivaldybė, kurios teritorijoje asmuo nuolat gyveno. Laidojantis asmuo turi teisę Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl paramos mirties atveju“ nustatyta tvarka gauti laidojimo pašalpą ir privalo palaidoti palaikus asmens, kuriam laidoti išmokėta laidojimo pašalpa.

Byloje ginčo, kas turėjo organizuoti G. D. laidojimą nėra. Be to, byloje nėra duomenų, jog mirusioji G. D. būtų paskyrusi laidojantį asmenį, todėl atsižvelgiant į tai, jog ieškovas buvo paskirtas jos globėju ir turto administratoriumi bei vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu, teismas sprendžia, jog ieškovas turėjo teisę organizuoti G. D. laidotuves.

Teismų praktikoje pasisakyta, jog nėra specialaus teisinio reglamentavimo skirto laidojimo išlaidoms atlyginti, todėl dėl tokių išlaidų kilęs ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis bendraisiais teisės principais, t. y. taikant teisės analogiją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 5.59 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina įpėdinio teisę panaudoti paveldimo turto dalį palikėjo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidoms. Kai vienas iš įpėdinių įgyvendina tokią teisę, tai nulemia kiekvienam iš įpėdinių tenkančios paveldimo turto dalies sumažėjimą. Tačiau yra galimos situacijos, kai įpėdinis dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kai paveldimo turto masę sudaro vien tik nekilnojamasis turtas ar kt., neįgyvendina (objektyviai negali įgyvendinti) CK 5.59 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos teisės, o palikėją palaidoja ir jo kapą sutvarko savo lėšomis. Tokiais atvejais aiškinimas, kad šis asmuo neturi teisės iš kitų įpėdinių (paveldėtojų) atgauti dalį tokių turėtų išlaidų, kurios pagal įstatymą dengiamos iš paveldimo turto, prieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo principams (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis). Dėl minėto, jeigu vienas iš įpėdinių (paveldėtojų) palaidojo palikėją savo lėšomis, tai jis turi teisę atgauti tas lėšas iš paveldimo turto, t. y. iš visų įpėdinių, nes tokioms išlaidoms, kurios pagal įstatymą dengiamos iš paveldimo turto, jis panaudojo savo asmenines lėšas. (...) toks ginčas spręstinas taikant teisingumo, protingumo, proporcingumo principus ir, atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, jog tarp šalių egzistuoja prievolinis teisinis santykis (...) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2012).

Teismų praktikoje išaiškinta, jog ginčo teisinius santykius dėl laidojimo išlaidų priteisimo reglamentuoja prievolių teisės normos ir būtent jos taikytinos tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti. Tokiu atveju taikytinos CK 6.50 straipsnio nuostatos, o palaidojęs mirusįjį asmuo tampa įpėdinio kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 171/2012, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1791-661/2019).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, nebūdamas G. D. įpėdiniu, ją palaidojo, todėl tapo R. N. kreditoriumi, kadangi įvykdė įpėdinės prievolę (CK 6.50 straipsnis) ir turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo reikalavimas atlyginti laidojimo išlaidas yra jo, ne kaip palikėjos kreditoriaus, bet kaip įpėdinės kreditoriaus, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokiam reikalavimui netaikomas CK 5.63 straipsnyje numatytas 3 mėnesių nuo palikimo atsiradimo terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti; tokiam reikalavimui taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010), kuris nagrinėjamu atveju nėra praleistas ir ginčo dėl to nėra.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teismas daro išvadą, jog ieškovas turi teisę į G. D. laidojimo išlaidų atlyginimą, todėl ieškovo reikalavimas dėl 941,06 Eur laidojimo išlaidų yra pagrįstas, todėl pilnai tenkintinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012-06-08 nutartis Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 941,06 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė pateikė priešieškinį, kurio prašė priteisti iš ieškovo 4180 Eur nuostolių, patirtų dėl neteisėtai pasisavinto atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto.

Atsakovė priešieškinyje nurodo, kad ieškovas neteisėtai pasisavino jai priklausantį pagal testamentą turtą, tai yra: 2 sofas-lovas (po 120 Eur), miegamojo komplektą (300 Eur), šaldytuvą (50 Eur), vintažinę indaują (250 Eur), pietų servizą (80 Eur), 2 arbatos servizai (po 20 Eur), 3 krištolinės vazos (po 20 Eur), 3 vilnos kilimai (po 100 Eur), žieminiai paltai su lapės apykaklėmis (po 250 Eur), 6 lovatiesės ( po 60 Eur), juvelyrinių papuošalų (2000 Eur), mašinos priekabą (su kuria ir išsivežė ieškovui priklausančius daiktus) bei daug kitų nežinomos vertės ir kiekių daiktų, tame tarpe drabužių, audinių ir kitokių smulkių buitinių daiktų. Atsakovė kartu su priešieškiniu pateikė viešai paskelbtą informaciją apie tam tikrų daiktų kainas (internetiniai puslapiai, pvz. https://m.skelbiu.lt/skelbimai/parduodu-sofa-44902915.html ir kt.). Tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie neva pavogtų daiktų egzistavimą (ar tikrai šie daiktai buvo, jų būklė, vagystę patvirtinančius įrodymus ir pan.). Pažymėtina, jog ieškovas privalo ieškinyje nurodyti įrodymus, kuriais ketina įrodinėti reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Analogiška pareiga nustatyta ir atsakovui, pareiškiančiam priešieškinį (CPK 142-143 str.). Teismas atkreipia dėmesį, kad 2019 m. liepos 27 d. ieškovas R. B. ir atsakovė R. N. surašė daiktų, buvusių (duomenys neskelbtini) pasiėmimo-atidavimo aktą. Aktą pasirašė ieškovas R. B. ir atsakovė R. N.. Pažymėtina, kad jokių pastabų apie kokius nors dingusius daiktus akte nėra. Teismui nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovė iki priešieškinio pateikimo reiškė kokias nors pretenzijas atsakovui dėl neva dingusių daiktų, kreipėsi dėl dingusių daiktų į teisėsaugos pareigūnus. Atsakovė pradėjo reikšti turtines pretenzijas R. B. tik po jo atsakovei pareikšto ieškinio. Teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, jog atsakovė neįrodė nuostolių susidarymo fakto, todėl atsakovės priešieškinys atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas (CPK 177-178 straipsniai).

Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovas sumokėjo 102 Eur žyminį mokestį. Nagrinėjamoje byloje ieškinys patenkintas 21 proc., iš atsakovės ieškovui priteisiamas 21 Eur dydžio žyminis mokestis. Ieškovas už teisinę pagalbą advokatei sumokėjo 800 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies (21 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistina 168 Eur išlaidos už teisinę pagalbą (CPK 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968)).

Kadangi priešieškinis atmestas, atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteisiamos.

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu yra 3,58 Eur. Kadangi jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos iš atsakovės.

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. N., a. k. (duomenys neskelbtini) 941,06 Eur (devynių šimtų keturiasdešimt vieno euro 06 ct) laidojimo išlaidų, 5 (penkių) proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą (941,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovui R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. N., a. k. (duomenys neskelbtini) 21,00 Eur (dvidešimt vienas euras) žyminį mokestį bei 168,00 Eur (vienas šimtas šešiasdešimt aštuoni eurai) už advokatės teisinę pagalbą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.