- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-06
- Bylos Nr.
- 2A-610-267/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-07393-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- M. U.
- Ieškovas
- UAB „Šiaulių banko lizingas“
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė BurbulienėCivilinė byla Nr. 2A-610-267/2013Teisėja Laura KarmazaitėTeisminio proceso Nr. 2-07-3-07393-2012-9Procesinio sprendimo kategorija: 121.21. (S)
NUTARTIS
2013 m. lapkričio 6 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Šiaulių banko lizingas“ ieškinį atsakovui M. U. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Šiaulių banko lizingas“ pateikė ieškinį atsakovui M. U., kuriuo prašė teismo priteisti iš atsakovo 20199,88 Lt sumą nuostoliams atlyginti, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. liepos 18 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo pasirašyta lengvojo automobilio Toyota Yaris 1,3 VVT-i, pgm. 2007 m. Kėb. Nr. (duomenys neskelbtini) turto nuomos sutartis Nr. L-5-113080, kurios pagrindu tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė teisiniai turto nuomos santykiai. Automobilį lizingo bendrovė atsakovo prašymu nupirko atsakovui verslo tikslais, nes atsakovas buvo advokatas, remiantis 2007-07-18 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 07/07/18, šį turtą perdavė atsakovui valdyti, naudotis ir saugoti, tai nebuvo automobilio išperkamosios nuomos sutartis ir atsakovas veikė ne kaip vartotojas. Atsakovas ieškovei sumokėjo 36953,01 Lt, tačiau liko nesumokėta nuomos mokesčio dalis – 2389,88 Lt, be to paskaičiuota 47,41 Lt delspinigių, taip pat nesumokėta automobilio likutinė vertė, kuri kaip šalys susitarė sudaro 35 procentai nuo 12149,31 EUR (41 949,13 Lt) be PVM sumos, t. y. 17765,45 Lt (įskaitant PVM). Kadangi atsakovui buvo išduotas nuosavybės teisių perdavimo aktas jam iki galo neatsiskaičius su lizingo bendrove, atsakovas privalo padengti turto likutinę vertę bei sumokėti nesumokėtus nuomos mokesčius.
Atsakovas M. U. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad nuo sutarties pasirašymo momento jis tinkamai vykdė sutarties sąlygas ir nė vienos dienos neuždelsė atsiskaityti. 2009-08-10 atsakovas pareiškė pageidavimą visiškai atsiskaityti su ieškovu, sumokėjus likusį įsiskolinimą, ieškovė išdavė atsakovui nuosavybės teisių perdavimo aktą. Šio akto 1 punkte nurodyta, jog atsakovas visiškai įvykdė lizingo sutarties sąlygas, o 2 punkte ieškovė patvirtina, kad jokių pretenzijų atsakovui neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei UAB „Šiaulių banko lizingas“ iš atsakovo M. U. 17765,45 Lt automobilio likutinės vertės, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 17765,45 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-12-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 532,98 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad ginčijama sutartis atitinka pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius ir turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, kurios apibrėžtį pateikia CK 6.411 straipsnis – pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nustatytos kainos. Teismas nurodė, kad šalys ginčo sutartį nepagrįstai įvardijo automobilio nuomos sutartimi, nes tokios sutartys gali būti sudaromos tik su juridiniais asmenimis ir verslininkais, o atsakovas, kaip advokatas, nelaikytinas verslininku, todėl jis sutartį sudarė kaip fizinis asmuo savo asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti.
Kadangi ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad nuomos mokestis su paskaičiuotomis palūkanomis vis tik buvo sumokėtas visas, tačiau nesumokėta automobilio likutinė vertė, kuri kaip šalys susitarė sudaro 35 procentai nuo 12149,31 EUR (41949,13 Lt) be PVM sumos, t. y. 14682,19 Lt ir PVM, o atsakovas, nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad už automobilį sumokėjo ne tik nuomos mokestį, bet ir automobilio likutinę vertę, įžvelgęs ieškovės buvusio darbuotojo suklydimą vienašališkai patvirtinant apie visišką atsakovo sutartinių įsipareigojimų įvykdymą, teismas konstatavo, kad būtų neteisinga, nesąžininga ir neprotinga vadovautis tik nuosavybės teisių perdavimo aktu, taip sudarant galimybes atsakovui nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas ieškovei sumokėjo 36953,01 Lt, tačiau visiškai neįvykdė visų savo sutartinių įsipareigojimų ir nesumokėjo automobilio likutinės vertės, teismas ieškovo ieškinį dėl automobilio likutinės vertės priteisimo laikė pagrįstu ir įrodytu, todėl tenkino, priteisiant iš atsakovo 14682,19 Lt ir 21 procentą PVM (3083,26 Lt) ieškovei.
Kadangi posėdžio metu ieškovės atstovės ir liudininko teigimu nuomos mokestis su paskaičiuotomis palūkanomis vis tik buvo sumokėtas visas, teismas atmetė ieškovės reikalavimus dėl 2389,88 Lt nuomos mokesčio ir nuo šio mokesčio paskaičiuotų 47,41 Lt delspinigių priteisimo kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Atsakovas M. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliantas nurodo, kad skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). Šiuo atveju teismui pateiktas kreditoriaus pakvitavimas, patvirtinantis aplinkybę, kad skola kreditoriui yra grąžinta, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas paskolos prievolę neįvykdyta, netinkamai taikė materialiosios teisės normą (CK 6.65 straipsnis).Be to, ieškovės buhalterijos pateiktos pažymos, įmokų sąrašas ir išrašytos sąskaitos faktūros nėra pakankami įrodymai apie skolos egzistavimą, kadangi tai asmens, reikalaujančio pinigų priteisimo, vienašališkai surašyti dokumentai. Nurodo, kad atsakovas savo profesinėje veikloje dalyvavo teisminiame ginče (civilinė byla Nr. 2-436/2013) su priešingą suintersuotumą turinčia šalimi – AB „Šiaulių bankas“, kuri betarpiškai susijusi su ieškove. Todėl vienašališki ir subjektyvūs ieškovės pateikti įrodymai negali būti pripažįstami tinkamais šioje byloje.Mano, kad ieškovė yra itin plačiai ūkinę–komercinę veiklą vykdanti įstaiga, kurios veiklos standartams taikomi ypatingi reikalavimai, tuo pačiu audito atlikimas. Todėl, jei pagal 2007-07-18 tarp ieškovės ir atsakovo pasirašytą lizingo sutartį Nr. L-5-113080 yra likęs įsiskolinimas, tai turėtų atsispindėti nepriklausomo audito atliktoje išvadoje. Šiuo atveju, nors ieškovės veikla audituojama kasmet, ieškovė nepateikia nepriklausomo auditoriaus išvados, kurioje atsispindėtų atsakovo skola.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Šiaulių banko lizingas“ su apeliaciniu skundu nesutinka. Mano, kad pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog negalima suabsoliutinti ieškovo kaip kreditoriaus išduoto nuosavybės teisių perdavimo akto ir remtis juo kaip vieninteliu ir neginčijamu atsakovo visišką atsiskaitymą su ieškove liudijančiu dokumentu, o reikia vertinti įrodymų visumą – trišalę pirkimo-pardavimo sutartį, turto nuomos sutartį Nr. L-5-113080, prie nuomos sutarties pasirašytą mokėjimų grafiką. Nurodo, kad lizingo bendrovė pardavėjui UAB „Autotoja“ sumokėjo automobilio vertę – 49500,00 Lt su PVM, o M. U. atlikti mokėjimai lizingo bendrovei sudaro tik 36953,01 Lt, todėl akivaizdu, kad apeliantas siekia nepagrįstai praturtėti lizingo bendrovės sąskaita. Ieškovė taip pat nurodo, kad įsiskolinimas pagal ieškovės ir atsakovo pasirašytą turto nuomos sutartį yra užfiksuotas ir atsispindi lizingo bendrovės finansiniuose dokumentuose, tuo pačiu ir nepriklausomo auditoriaus išvadose, tačiau ieškovei nebuvo būtinybės pateikti teismui auditoriaus išvados išrašo, kadangi iš kitų ieškovės surinktų ir pateiktų teismui įrodymų atsakovo skola ieškovei ir taip akivaizdi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl jų detaliau nekartoja, tačiau privalo pasisakyti dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų. Pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius teisingai kvalifikavo kaip kylančius iš pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties, šalys to neginčija, todėl teisėjų kolegija nekartoja teisinės kvalifikacijos klausimu išdėstytų teismo sprendimo motyvų.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 18 d. buvo sudaryta trišalė UAB „Šiaulių banko lizingas“, UAB „Autotoja“ ir M. U. Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 07/07/18 prie turto nuomos sutarties Nr. L-5-113080 (5–9, 30–32 b. l.). Šia sutartimi UAB „Šiaulių banko lizingas“ atsakovo M. U. prašymu nupirko iš UAB „Autotoja“ atsakovo parinktą lengvąjį automobilį ir perdavė jį M. U. valdyti ir naudotis. Iš šalių paaiškinimų ir Turto nuomos sutarties mokėjimų grafiko matyti, jog pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį ieškovė finansavo tokiomis finansavimo sąlygomis – administracinis mokestis – 28,96 EUR, avansas – 2150,43 EUR, o likutinė vertė – 5017,67 EUR. Nagrinėjamu atveju atsakovas neginčija aplinkybės, kad pagal sutartį, pasibaigus sutarties mokėjimų terminui, norėdamas įsigyti savo nuosavybėn automobilį, turėjo sumokėti mokėjimų grafike nurodytą likutinę automobilio vertę, tačiau mano, kad turėdamas ieškovės pasirašytą Nuosavybės teisių perdavimo aktą, ieškovei nėra skolingas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012), teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).
Vertinant atsakovo apeliacinio skundo motyvus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nesutiktina su atsakovo teiginiais, kad ieškovė neįrodė skolos pagrįstumo, kad papildomai turėjo pateikti auditoriaus išvadą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, į bylą pateikti ieškovės rašytiniai įrodymai (turto nuomos ir turto pirkimo–pardavimo sutartys, mokėjimų grafikas, atsakovo įmokų sąrašas (5–9, 28–29, 30–32, 40 b. l.) patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybės ir skolos atsiradimo pagrindus. Atsakovo argumentą, kad ieškovės nuosavybės teisių perdavimo aktas neginčijamai patvirtina skolos nepagrįstumą, paneigia ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai bei liudytojo R. R. parodymai teismo posėdyje, kurie laikytini objektyviais, nes siejasi su į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, be to liudytojo ir ieškovės nebesieja jokie darbo santykiai, todėl nėra pagrindo juos pripažinti subjektyviais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visus byloje esančius įrodymus vertino kaip visumą, nei vieno nepagrįstai neišskyrė iš kitų ir suteikė jiems vienodą įrodomąją reikšmę. Todėl vienintelis atsakovo pateiktas rašytinis įrodymas, kuris pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas klaidingu įvertinus visus kitus byloje esančius įrodymus, nelaikytinas įrodančiu, kad atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškove. Pažymėtina, kad atsakovo apeliaciniame skunde naujų pirmosios instancijos teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta, nepateikta jokių leistinų ir nenuginčijamų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes. Teismo nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo, ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys tiek procesiniai įstatymai, tiek materialinės teisės normos.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Šiaulių apylinkės teismas, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių taisyklių taikymo, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimu pirmosios instancijos teisme, teismo atmetami kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys suformuotai teisminei praktikai (CPK 178 str., 185 str.).
Dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovo deklaruojamu ieškovės subjektyvumu, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kaip neturinčių teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra įstatyminio pagrindo (CPK 327, 329 str.), todėl apelianto M. U. apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.