Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. G. ir trečiojo asmens/atsakovo AB Šiaulių banko atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-559-538/2012, kuria netenkintas likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Amadea“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Administravimas LT“ įgalioto asmens pareiškimas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Amadea“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir netenkintas R. G. ieškinys dėl prievolių įskaitymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2012 m. balandžio 5 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas BUAB „Amadea“ administratoriaus UAB „Administratoriai LT“ pareiškimas dėl tyčinio bankroto, kuriuo administratorius prašė BUAB „Amadea“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

2012 m. balandžio 30 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas R. G. atsiliepimas į pareiškimą, kuriuo jis prašė administratoriaus UAB „Administratoriai LT“ prašymą atmesti. Nurodė, kad tyčinio įmonės bankroto nėra, taip pat nėra UAB „Amadea“ buvusių vadovų ir akcininkų nusikalstamų veikų.

2012 m. balandžio 30 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas buvusios UAB „Amadea“ direktorės I. G. atsiliepimas į pareiškimą, kuriuo ji prašė administratoriaus UAB „Administratoriai LT“ prašymą atmesti. Nurodė, tuos pačius argumentus, kaip ir UAB „Amadea“ akcininkas R. G.. Taip pat nurodė, kad BUAB „Amadea“ bankroto administratorius klaidina teismą teigdamas, kad bankroto byla UAB „Amadea“ buvo iškelta ne įmonės organų, o kreditorių iniciatyva. Atkreipė dėmesį, kad 2011 m. vasario 18 d. I. G., kaip tuometinė UAB „Amadea“ direktorė, matydama, kad įmonė negali susidoroti su savo skoliniais įsipareigojimais, kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Amadea“.

2012 m. gegužės 8 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas buvusio UAB „Amadea“ direktoriaus A. P. prašymas dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, šis prašymas 2012 m. gegužės 8 d. protokoline nutartimi buvo tenkintas.

2012 m. gegužės 25 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas trečiojo asmens A. P. atsiliepimas į pareiškimą, kuriuo pastarasis prašė administratoriaus UAB „Administratoriai LT“ prašymą atmesti. Nurodė, kad nuo 2005 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. liepos 8 d. dirbo UAB „Amadea“ direktoriumi, nuo 2009 m. liepos 8 d. direktore buvo I. G. UAB „Amadea“ 2005–2008 metų veiklos laikotarpiais dirbo pelningai, jis jokiais savo veiksmais įmonės turtinės padėties neblogino, jokių nuostolingų įmonei sandorių nesudarė, įsipareigojimų kreditoriams vykdymo nevengė.

2012 m. birželio 11 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas ieškovo R. G. ieškinys atsakovams BUAB „Amadea“, AB Šiaulių bankas dėl prievolių įskaitymo, kuriuo ieškovas prašė įskaityti iš jo atsakovui AB Šiaulių bankas pagal Klaipėdos miesto 11-ojo notarų biuro notarės V. K. 2010 m. spalio 22 d. vykdomąjį įrašą pagal 2008 m. gruodžio 15 d. vekselį išieškomą 1 795 340,02 Lt sumą, šia suma sumažinant ieškovo debitorinį įsiskolinimą atsakovui LUAB „Amadea“ ir šia suma sumažinant AB Šiaulių banko kreditinį reikalavimą LUAB „Amadea“.

2012 m. liepos 2 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas atsakovo LUAB „Amadea“ bankroto administratoriaus UAB „Administratoriai LT“ atsiliepimas į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nei R. G., nei BUAB „Amadea“ neturi priešpriešinio vienarūšio reikalavimo AB Šiaulių bankui, kurį galėtų įskaityti, todėl ne vieno iš solidarių skolininkų prievolė bankui negali pasibaigti įskaitymu.

2012 m. liepos 3 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas atsakovo AB Šiaulių bankas atsiliepimas į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Amadea“ kreditavimo sutartimi prisiėmė prievolę grąžinti bankui kreditą. Išrašydamas vekselį, R. G. sukūrė kitą, savo asmeninę prievolę - 2009 m. lapkričio 10 d. sumokėti bankui 1 795 340,02 Lt, jei UAB „Amadea“ iki nurodytos datos negrąžins bankui minėtos sumos. LUAB „Amadea“ pagal kreditavimo sutartį yra skolinga bankui 1 908 614,22 Lt ir ta aplinkybė, kad R. G. išdavė bankui 1 795 340,02 Lt sumos vekselį nesudaro pagrindo sumažinti LUAB „Amadea“ skolą bankui nurodyta suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad išrašant vekselį bankui, atsakovas AB Šiaulių bankas, vėlesniais konkliudentiniais veiksmais pripažino, kad ieškovas perėmė, o atsakovas UAB „Amadea“ su banko žinia perleido ieškovui dalį skolinių įsipareigojimų.

2. Nuo 2008 m. gruodžio 15 d. skoliniai santykiai dėl 1 789 968,02 Lt sumos susiklostė tiesiogiai tarp AB Šiaulių banko ir vienintelio akcininko R. G. Todėl pagal CK 6.108 straipsnį ieškovui atsirado teisė reikalauti iš UAB „Amadea“ prievolių įskaitymo minėtai sumai.

3. AB Šiaulių bankas yra nesąžiningas, nes vietoje galimos išieškoti 1 908 614,22 Lt sumos iš ieškovo ir atsakovo BUAB „Amadea“ bei jo įkaitų davėjų išieško 3 703 954,24 Lt sumą. Esant šioms aplinkybėms yra stabdytinas išieškojimas vykdomojoje byloje, kurioje antstolis iš atsakovo BUAB „Amadea“ vietoje 113 274,20 Lt išieško 1 908 614,22 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkintini. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis paliktina nepakeista.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria LUAB „Amadea“ administratoriaus UAB „Administravimas LT“ įgalioto asmens pareiškimas dėl UAB „Amadea“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir R. G. ieškinys dėl prievolių įskaitymo atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

Dėl UAB „Amadea“ bankroto pripažinimo tyčiniu

Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, kokiais atvejais bankrotas pripažintinas tyčiniu. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Jo požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Pagal formuojamą teismų praktiką, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, ir sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Nagrinėdami bankroto bylas, teismai turi atkreipti dėmesį į tikrąsias bankroto priežastis ir spręsti, ar konkrečioje byloje bankrotas nėra tyčinis, tai yra ar įmonės bankroto nelėmė sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004 yra konstatuota, jog įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir i įmonės valdymo organų veiksmai, kuriais įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginama įmonės turtinė padėtis, jei dėl tokių veiksmų, tai yra finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, turi būti vertinami ne konkretūs įmonės valdymo organų veiksmai, o aplinkybių visuma. Nagrinėjamu atveju matyti, kad išanalizavus gautus įmonės dokumentus, įmonės bankroto administratoriui kilo abejonių dėl to, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia. Likviduojamos bendrovės administratorius reikalavimą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu iš esmės grindė ta aplinkybe, kad UAB „Amadea“, turėdama pakankamai piniginių lėšų, negrąžino bankui kredito pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kreditavimo sutartį, o 2006 m. gruodžio 5 d. paskolos sutarties pagrindu suteikė 1 825 000 Lt paskolą R. G. ir, pastarajam negrąžinus paskolos, įmonė tapo nemoki ir bankrutavo.

Apeliantas AB Šiaulių bankas teigia, jog galima įžvelgti kryptingą vienintelio bendrovės akcininko R. G. ir buvusio bendrovės direktoriaus A. P. veikimą priešingai įmonės ir jos kreditorių interesams - pasak apelianto, vieninteliam bendrovės akcininkui buvo perleistas didelės vertės turtas: piniginės lėšos, kurios galėjo ir turėjo būti pateiktos kreditorių reikalavimams padengti, dėl to BUAB „Amadea“ tapo visiškai nemoki ir jai buvo iškelta bankroto byla. Su šiais atskirojo skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, reikia įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (CPK 12, 178 straipsnis). Tik nustatęs, kad įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų sprendimai, neveikimas (teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas) nulėmė įmonės bankrotą ir (ar) iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių, teismas gali įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo tyčia (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, jog vien faktas, kad 2006 m. gruodžio 5 d. paskolos sutarties pagrindu buvo suteikta 1 825 000 Lt paskola R. G., nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog šiuo sandoriu buvo siekiama išvengti įsipareigojimo kreditoriui AB Šiaulių bankui vykdymo ir kad būtent dėl to įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Amadea“ ir R. G. (vienintelis UAB „Amadea“ akcininkas) paskolos sutartį sudarė 2006 m. gruodžio 5 d. ( t. 1, b. l. 140-141). Nuo 2005 m. iki 2008 m., t. y. paskolos sutarties sudarymo metu ir pagal ją suteiktos paskolos grąžinimo termino metu įmonės veikla buvo pelninga. Dėl to byloje ginčo nėra ir tai patvirtina įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai (t. 3, b. l. 41–111). Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, jog sudarant paskolos sutartį, R. G. turtinė padėtis taip pat nebuvo bloga. Kaip matyti iš bylos duomenų, sudarant minėtą paskolos sutartį, UAB „Amadea“ kredito grąžinimo bankui terminas dar nebuvo suėjęs (t. 1, b. l. 116-122), be to, paskolos sutartyje šalys numatė palūkanas, kurios buvo didesnės, negu nustatytos UAB „Amadea“ ir AB Šiaulių banko 2005 m. lapkričio 11 d. sudarytoje kreditavimo sutartyje. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad paskolos sutartis buvo aiškiai nenaudinga bendrovei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors suteikiant paskolą R. G. ir nebuvo numatytas skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimas, tačiau bendrovės gauto kredito grąžinimo užtikrinimui buvo įkeisti 28 žemės sklypai (t. 1, b.l. 117-118). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad sudarant paskolos sutartį buvo siekiama išvengti įsipareigojimų bankui pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito sutartį vykdymo, taip pat nėra pagrindo išvadai, jog bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma, t. y. buvo sudarytas sandoris, žinant, kad jis nebus vykdomas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentu, jog nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad bankas žinojo apie kredito lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį, t. y. kad pinigai buvo paskolinti R. G.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. gruodžio 15 d. sutartimi keičiant ir papildant 2005 m. lapkričio 15 d. kreditavimo sutarties sąlygas bei pratęsiant kredito grąžinimo terminą iki 2009 m. lapkričio 10 d. (t. 2, b. l. 48-49), bankui buvo žinoma, kad bendrovė yra panaudojusi kreditą ne pagal paskirtį, t. y. suteikusi paskolą bendrovės vieninteliam akcininkui R. G. Šią aplinkybę bankas pats pripažįsta savo apeliaciniame skunde. Žinodamas tokias aplinkybes, bankas nepasinaudojo teise reikalauti, kad bendrovė grąžintų kredito sumą prieš terminą ir sumokėtų palūkanas (CK 6.877 str. 2 d.). Priešingai, bankas sutiko pratęsti kredito grąžinimo terminą ir papildomai kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas 0,1293 ha ploto žemės sklypas ir 121,11 kv. m. ploto gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini) bei R. G., kaip bendrovės vienintelio akcininko, išduotas paprastasis vardinis vekselis 1 789 968,02 Lt sumai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, kad bendrovės valdymo organų veiksmais buvo tyčia siekiama išvengti įsipareigojimų bankui vykdymo.

Apeliantas teigia, kad UAB „Amadea“ nemokumas, t.y. negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais, tapo akivaizdus dar 2009 metais, tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės valdymo organai nesikreipė, augino skolas ir bankroto byla UAB „Amadea“ buvo iškelta tik 2011 m. pradžioje. Teisėjų kolegija šiuos atskirojo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas bylos duomenų pagrindu padarė išvadą, kad bendrovė faktiškai tapo nemoki, R. G. negrąžinus bendrovei paskolos ir apskaičiuotų palūkanų iki 2010 m. spalio 25 d., kaip buvo numatyta 2008 m. spalio 20 d. susitarime tarp UAB „Amadea“ ir R. G. dėl 2006 m. gruodžio 5 d. paskolos sutarties pakeitimo. Dėl šios išvados ginčo nėra. Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki minėtos datos bendrovė neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl negrąžintos paskolos išieškojimo, nes nebuvo suėjęs paskolos grąžinimo terminas, ir tik nuo 2010 m. spalio 25 d., t. y. suėjus paskolos grąžinimo terminui ir paskolos negrąžinus, atsirado pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Amadea“ buvusi įmonės administracijos vadovė padavė 2011 m. vasario 21 d. Nepaneigtas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog duomenų, kad per šį laikotarpį įmonės įsipareigojimai kreditoriams būtų žymiai padidėję, byloje nėra, tuo labiau nėra duomenų, kad bendrovės valdymo organai būtų tyčia vilkinę bankroto bylos iškėlimą bendrovei.

Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines ir proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei nustatė faktines aplinkybes, todėl administratoriaus prašymą pripažinti BUAB „Amadea“ bankrotą tyčiniu, atmetė pagrįstai.

Dėl prievolių įskaitymo pagal R. G. reikalavimą

Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatą, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2008 m. gruodžio 15 d. sutartimi AB Šiaulių bankas ir UAB „Amadea“, pakeisdamos ir papildydamos 2005 m. lapkričio 11 d. kreditavimo sutarties sąlygas, nustatė galutinę negrąžinto kredito ir palūkanų sumą – 1 789 968,02 Lt bei nustatė, kad šios sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti bus pateiktas R. G. vardinis vekselis 1 789 968,02 Lt sumai (t. 2, b. l. 48-49). Taigi, šia sutartimi šalys nustatė papildomą sutarties įvykdymo užtikrinimą, tačiau savo reikalavimo teisės į R. G. UAB „Amadea“ neatsisakė ir AB Šiaulių bankui neperleido.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentu, jog teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad išrašant bankui vekselį, atsakovas AB Šiaulių bankas vėlesniais konkliudentiniais veiksmais, pripažino, jog ieškovas perėmė, o atsakovas UAB „Amadea“ su banko žinia perleido ieškovui dalį skolinių įsipareigojimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.103 straipsnio nuostatą, reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir pagrindinei prievolei. Tarp UAB „Amadea“ ir R. G. buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, kaip ir numato įstatymas (CK 6.871 str. 2 d.), todėl reikalavimo, kylančio iš šios sutarties, perleidimas galėjo būti įformintas taip pat tik rašytine sutartimi ir negali būti pripažįstamas konkliudentiniais veiksmais. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nesant rašytinės sutarties, nėra pagrindo pripažinti, kad UAB „Amadea“ savo reikalavimą į R. G. perleido bankui.

Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad nuo 2008 m. gruodžio 15 d. skoliniai santykiai 1 789 968,02 Lt sumai susiklostė tiesiogiai tarp AB Šiaulių banko ir jo, vienintelio akcininko R. G., todėl pagal CK 6.108 straipsnį ieškovui atsirado teisė reikalauti iš UAB „Amadea“ prievolių įskaitymo minėtai sumai. Toks atskirojo skundo argumentas nėra pagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įskaitymo klausimas pagal CK 6.108, 6.130 straipsnių nuostatas negali būti sprendžiamas, nes skolininkas R. G. neturėjo ir šiuo metu neturi priešpriešinio reikalavimo nei LUAB „Amadea“, nei AB Šiaulių bankui. Tik išieškojus atitinkamą skolos sumą pagal vekselį ir išduotą vykdomąjį įrašą iš R. G. AB Šiaulių bankui, atsirastų pagrindas banko kreditinį reikalavimą bankroto byloje sumažinti, o R. G. įgytų teisę ĮBĮ nustatyta tvarka pareikšti atitinkamą finansinį reikalavimą UAB „Amadea“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog UAB „Amadea“ savo skolą bankui perkėlė naujam skolininkui – R. G., nes byloje nėra duomenų, kad UAB „Amadea“ ir R. G. būtų sudarę skolos perkėlimo sutartį (CK 6.118 str.), be to, tokiam skolos perkėlimui nebuvo gautas kreditoriaus AB Šiaulių banko sutikimas (CK 6.116 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija dėl kitų apelianto argumentų atskirai nepasisako, nes vertinant skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, jie yra teisiškai nereikšmingi.

Šių aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines ir proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei nustatė faktines aplinkybes, todėl R. G. ieškinio dėl prievolių įskaitymo netenkino pagrįstai.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 328, 329 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį nepakeistą.