- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-13
- Bylos Nr.
- e2A-1076-881/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00376-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Žygvilė“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Makey Studio“ apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-60-371/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Makey Studio“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Žygvilė“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, įpareigojimo grąžinti be pagrindo įgytą turtą ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB ,,Makey Studio“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Žygvilė“ 37 735,09 EUR nepagrįstai gauto turto, 475,57 EUR palūkanų už be pagrindo įgytą pinigų sumą, 5 proc. procesines palūkanas nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2015 m. balandžio 16 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 15/03-01. Sutarties 2.2 punkte nurodyta objekto kaina – 236 876,90 EUR su PVM. Už atliktus statybos darbus ieškovė atsakovei pateikė 2015 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAK107 114 856,37 EUR sumai, atskirai nurodydama į valstybės biudžetą mokėtiną 19 933,75 EUR PVM sumą (atvirkštinis PVM), tačiau atsakovė pateiktą PVM sąskaitą faktūrą apmokėjo visą, kartu sumokėdama ieškovei ir PVM, kurį turėjo sumokėti į valstybės biudžetą (nuo 2015 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies pakeitimas). Be to, ieškovė už atliktus statybos darbus atsakovei pateikė 2015 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūra Nr. MAK109, kurioje nurodė sumokėti 102 569,63 EUR sumą, atskirai išskirdama 17 801,34 EUR PVM sumą, kurią atsakovė turėjo sumokėti į valstybės biudžetą tiesiogiai. Atsakovė šią PVM sąskaitą faktūrą taip pat apmokėjo visą, kartu sumokėdama ieškovei ir PVM. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė ieškovei sumokėjo iš viso 37 735,09 EUR PVM (19 933,75 + 17 801,34 = 37 735,09 EUR) per klaidą, kadangi taikant atvirkštinio PVM nuostatas, šią sumą turėjo sumokėti tiesiogiai į valstybės biudžetą, todėl ieškovė grąžino atsakovei šį 37 735,09 EUR sumokėtą mokestį, sąžiningai manydama, kad ši kainos dalis turi būti sumokėta į valstybės biudžetą tiesiogiai atsakovės, taikant atvirkštinį PVM pagal PVM įstatymo 96 straipsnio 1 dalį. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atlikusi ieškovės patikrinimą nustatė, jog ieškovė į valstybės biudžetą privalėjo pati sumokėti nurodytą PVM sumą, kadangi atsakovė nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iš PVM mokėtojų buvo išregistruota ir atvirkštinio PVM nuostatos šiuo atveju negalėjo būti taikomos. Dėl to buvo apskaičiuota ieškovės 37 735,09 EUR PVM skola valstybės biudžetui. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovei išliko prievolė sumokėti 37 735,09 EUR PVM į valstybės biudžetą, kuriuos ji be pagrindo grąžino atsakovei, kuomet atsakovė neatskleidė esminės informacijos apie tai, jog atsakovė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, ieškovė kreipėsi į atsakovę prašydama grąžinti 37 735,09 EUR, kuriuos gavo be teisinio pagrindo ir kuriuos ji privalėjo sumokėti ieškovei. Tačiau atsakovė nesutiko grąžinti turto, kurį ji be pagrindo gavo iš ieškovės.
Atsakovė UAB ,,Žygvilė“ atsiliepimu į ieškinį ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė pagal statybos rangos sutartį vykdė atsakovei priklausančio pastato įrengimo darbus. 2015 m. rugsėjo 30 d. ieškovė pateikė atsakovei apmokėti 2015 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą MAK Nr. 107 (bendra suma už statybos darbus 102 569,63 EUR, iš jų 17 801,34 EUR sudarė PVM) bei 2015 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą MAK Nr. 109 (bendra suma 114 856,37 EUR, iš kurios 19 933,75 EUR sudarė PVM). Šiose sąskaitose atvirkštinis PVM pagal PVM įstatymo 96 straipsnio 1 dalį nebuvo išskirtas. Šios ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo visiškai apmokėtos, pervedant visas jose nurodytas sumas į ieškovės banko sąskaitą. Nuo 2015 m. spalio 9 d. atsakovės direktoriumi tapo T. B., į pastarąjį kreipėsi ieškovės atstovas S. Š., kuris pateikė pataisytas anksčiau paminėtas PVM sąskaitas faktūras, kuriose jau buvo pritaikytas atvirkštinis PVM pagal PVM įstatymo 96 straipsnį, todėl į biudžetą mokėtina PVM suma į bendrą mokėtiną kainą neįtraukta. S. Š. paaiškino, kad aukščiau išrašytas PVM sąskaitas faktūras MAK Nr. 109 reikėjo pataisyti dėl neteisingai pritaikyto PVM įstatymo tam, kad ieškovei neatsirastų pareiga mokėti PVM. Taigi ieškovė nepagrįstai teigia, jog per klaidą sumokėjo 37 735,09 EUR PVM. Atsakovė apmokėjo šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą sumą, tačiau vėliau pati ieškovė pakoregavo sąskaitose nurodytą PVM, pritaikydama atvirkštinio PVM taisyklę. Kartu S. Š. pateikė savo paties parengtą 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderį Nr. 005, išrašytą 37 735,09 EUR sumai. S. Š. paaiškino, kad šio orderio reikia tam, kad gresiančio Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo atveju UAB „Makey Studio“ pakoreguotų aukščiau nurodytų sąskaitų duomenys sutaptų su faktiškai gautais jų apmokėjimais. S. Š. prašė jo parengtą kasos pajamų orderį pasirašyti, žadėdamas jį anuliuoti tuoj pat po to, kai baigsis Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimas. T. B. pasitikėjo S. Š., nes buvo su juo pažįstamas, be to, tuo metu su S. Š. matėsi kiekvieną dieną, dirbo viename biure. Pasitikėdamas S. Š. iš draugiškumo norėjo jam padėti, todėl sutiko pasirašyti jo pateiktą kasos pajamų orderį, tačiau jokių pinigų pagal šį dokumentą S. Š. niekada nemokėjo. Vėliau paaiškėjo, kad ieškovė negalėjo taikyti atvirkštinio PVM už atliktus statybos darbus, nes UAB „Žygvilė“ nebuvo PVM mokėtoja. Dėl šios priežasties atsakovė kreipėsi į UAB „Makey Studio“ dėl aukščiau nurodytų PVM sąskaitų faktūrų perrašymo. 2015 m. lapkričio 5 d. UAB „Makey Studio“ buhalterė elektroniniu paštu atsiuntė pataisytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose atvirkštinis PVM nebuvo pritaikytas, todėl visa mokėtino PVM suma buvo įtraukta į kainą, mokėtiną pagal sąskaitą. Nuo to laiko nei S. Š., nei UAB „Makey Studio“ nereikalavo iš UAB „Žygvilė“ jokių permokų grąžinimo, todėl pagrįstai tikėjosi ir laukė, kol ieškovas anuliuos minėtą 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderį Nr. 005, kaip buvo žadėjęs S. Š.. Taigi ieškovė siekia nepagrįstai praturtėti. Faktą, jog 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderis Nr. 005 yra fiktyvus dokumentas patvirtina tai, jog atsakovės buhalterijoje minėtų grynųjų pinigų priėmimo faktas nėra užfiksuotas ir nurodyta pinigų suma nebuvo įnešta į įmonės kasą, atsakovės buhalterijoje yra apskaitytas kasos pajamų orderis Serija ŽYG Nr. 005, tačiau jo data yra ne 2015 m. spalio 26 d., bet 2015 m. spalio 1 d., o suma yra ne 37 735,09 EUR, tačiau 450 EUR, ir pinigus pagal jį įnešė ne UAB „Makey Studio“, o tuometinis UAB „Žygvilė“ direktorius E. Š., be to, ieškovės prie ieškinio pridėto ginčo kasos pajamų orderio forma ženkliai skiriasi nuo įprastai UAB „Žygvilė“ buhalterinėje apskaitoje naudojamų kasos dokumentų formos. Šios aplinkybės patvirtina, jog ginčo kasos pajamų orderį Nr. 005 parengė ne UAB „Žygvilė“, o S. Š., todėl tai yra fiktyvus dokumentas, kuris yra niekinis ir negaliojantis ab initio. Ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo patvirtinančio, kad S. Š. perdavė atsakovei grynuosius pinigus, todėl laikytina, jog ieškovė neįrodė ieškinio pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog 2015 m. balandžio 16 d. ieškovė ir atsakovė sudarė statybos rangos sutartį Nr. 15/03-1, pagal kurią atsakovė užsakė pas rangovą UAB „Makey Studio“ statybos darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) Trakų r. Statybos rangos sutarties kaina – 236 876,90 EUR su PVM (Sutarties 2.2 punktas). Sutartimi šalys susitarė, jog atsakovė sutarties pasirašymo dieną sumoka 20 000 EUR avansą (Sutarties 4.1 punktas), o vėliau apmokėjimas vykdomas pagal ieškovės pateiktas sąskaitas ir atliekamas per 30 dienų po atliktų darbų akto ir sąskaitos faktūros pasirašymo dienos (Sutarties 4.2 punktas). Šios sutarties pagrindu ieškovė 2015 m. rugsėjo 7 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAK107, kurioje apmokėtinų darbų kaina nurodyta 84 768,29 EUR ir nurodytas PVM dydis 17 801,34 EUR, bei 2015 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAK109, kurioje apmokėtinų darbų kaina nurodyta 94 922,62 EUR ir nurodytas PVM dydis 19 933,75 EUR. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šias sąskaitas atsakovė yra apmokėjusi ieškovei kartu su PVM. Ieškovės teigimu, ji grynaisiais pinigais grąžino atsakovei jos sumokėtą 37 735,09 EUR PVM sumą, ką neva patvirtina atsakovės pateiktas 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderis Serija ŽIG Nr. 005. Vėliau VMI atlikus mokestinį ieškovės patikrinimą ir paaiškėjus, kad PVM pagal minėtas sąskaitas faktūras į valstybės biudžetą turėjo sumokėti ieškovė, ši pareikalavo iš atsakovės grąžinti nepagrįstai gautas lėšas. Tuo tarpu atsakovės teigimu, ji su ieškove atsiskaitė tinkamai ir minėtas sąskaitas faktūras apmokėjo visiškai, kartu sumokėdama ieškovei ir PVM, o 2015 m. spalio 26 d. atsakovės kasos pajamų orderis yra fiktyvus dokumentas, pasirašytas tuometinio atsakovo direktoriaus T. B. tik paties ieškovės atstovo S. Š. prašymu padėti ieškovei mokestinio patikrinimo metu išvengti apskaitos tvarkymo pažeidimų nustatymo. Teismas pažymėjo, jog CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Šios teisinės normos paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo.Teismas konstatavo, jog santykiai tarp bylos šalių buvo grindžiami sutarties pagrindu, taigi pirma nepagrįsto praturtėjimo prielaida yra nustatyta. Pasak teismo, nekilo ginčas ir dėl to, kad atsakovė už ieškovės atliktus statybos darbus yra atsiskaičiusi, tačiau ieškovė nurodė, kad minėtose sąskaitose nurodytas PVM atsakovui buvo grąžintas nepagrįstai, nes VMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad PVM į valstybės biudžetą turi sumokėti ieškovė, kadangi nagrinėjamu laikotarpiu atsakovė nebuvo PVM mokėtoja. Taigi, pasak ieškovės, dėl tokių veiksmų atsakovė nepagrįstai praturtėjo 37 735,09 EUR suma, kuri pagal kasos orderį buvo grąžinta atsakovei kaip PVM pagal minėtas sąskaitas Nr. MAK107 ir Nr. MAK109, o ieškovė tapo valstybės biudžeto skolininke. Savo reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovė grindžia iš esmės vieninteliu dokumentu – 2015 m. spalio 26 d. UAB „Žygvilė“ kasos pajamų orderiu Serija ŽYG Nr. 005, pasirašytu tuometinio direktoriaus T. B.. Tuo tarpu atsakovė tvirtina, jog šis orderis yra fiktyvus, o pinigai pagal jį nebuvo perduoti. Liudytoju apklaustas S. Š. teisme parodė, kad įmonė PVM sąskaitas faktūras turi deklaruoti iki sekančio mėnesio 25 d., t. y. ieškovė ginčo sąskaitas Nr. MAK107 ir Nr. MAK109 privalėjo deklaruoti iki 2015 m. spalio 25 d. Ieškovės atstovas negalėjo teismui paaiškinti, kodėl ieškovė 2015 m. spalio 25 d., t. y. kai turėjo įstatyminę pareigą deklaruoti PVM, ir turėdama savo kasoje atsakovės sumokėtus pinigus, pati nesumokėjo ginčo PVM sumos į valstybės biudžetą, o sekančią dieną, t. y. 2015 m. spalio 26 d., šį PVM grąžino atsakovei. Ieškovės atstovas taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl aptariama PVM grąžinimo atsakovei operacija buvo atlikta grynaisiais pinigais, o ne bankiniu pavedimu, nors pati suma yra pakankamai didelė, sudaranti beveik 38 tūkst. EUR. Tuo tarpu atsakovės atstovas bei liudytojas T. B. patvirtino, kad atsakovei UAB „Žygvilė“ nebūdingos operacijos grynaisiais pinigais ir visi piniginiai srautai buvo tvarkomi bankiniais pavedimais. Pasak teismo, ieškovės teiginį dėl atsakovei grynaisiais grąžintų 37 735,09 EUR paneigia ne tik atsakovės atstovo, bet ir liudytojų T. B., A. S. ir L. B. parodymai apie tai, jog minimas 2015 m. spalio 26 d. atsakovės pajamų orderis buvo T. B. pasirašytas tik fiktyviai ir paties ieškovės atstovo S. Š. prašymu. Jie patvirtino, kad S. Š. nurodė, jog VMI atlieka mokestinį patikrinimą UAB ,,Makey Studio“, todėl siekdamas išvengti pažeidimų apskaitoje nustatymo, prašė jam padėti ir fiktyviai pasirašyti šį orderį bei pakeisti anksčiau išrašytas sąskaitas Nr. MAK107 ir MAK109 taip, kad neva atrodytų, jog UAB „Makey Studio“ grąžino UAB „Žygvilė“ pastarojo sumokėtą PVM. Jie taip pat patvirtino, kad patį kasos pajamų orderį surašė S. Š., žadėjęs vėliau jį panaikinti. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas netikėti šių liudytojų paaiškinimais, nes jie patvirtinti ir bylos duomenimis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovės pateiktas 2015 m. spalio 26 d. UAB „Žygvilė“ kasos pajamų orderis Serija ŽYG Nr. 005 tiek struktūriškai, tiek turiniu skiriasi nuo kitų, UAB „Žygvilė“ apskaitoje tuo pačiu metu naudotų, kasos pajamų orderių, t. y. jis yra akivaizdžiai skirtingas nuo atsakovės naudotų blankų. Ieškovės į bylą pateiktas kasos pajamų orderis Serija ŽYG Nr. 005 dubliuojasi su analogišką numerį turinčiu ir atsakovės buhalterinėje apskaitoje esančiu kasos pajamų orderiu. Ieškovės pateiktą kasos pajamų orderį 2015 m. spalio 26 d. pasirašė T. B., tuo tarpu atsakovės pateiktą analogišku numeriu jo apskaitoje pažymėtą kasos pajamų orderį 2015 m. spalio 1 d. yra pasirašęs E. Š., t. y. ankstesnis UAB „Žygvilė“ direktorius, ėjęs šias pareigas iki T. B.. Abejuose orderiuose taip pat skiriasi suma – atitinkamai 37 735,09 EUR ir 450 EUR, kuris atitinka atsakovės pateiktas kasos knygoje apskaitytas lėšas. Tuo tarpu ieškovės pateiktas orderis niekur atsakovės apskaitoje nefigūruoja. Byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „Žygvilė“ reikštų pretenzijas T. B. dėl neva neįneštų pinigų į įmonės kasą, kadangi, kaip patvirtino tie patys liudytojai bei ieškovės atstovas, įmonės akcininkai taip pat žinojo, jog ginčo kasos pajamų orderis buvo fiktyvus ir kad jokių pinigų S. Š. niekada davęs nebuvo. Atsakovės pateiktas el. susirašinėjimas su ieškove, atstovaujama S. Š., patvirtina, jog ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros Nr. MAK107 ir MAK109 iš tiesų laikotarpyje nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. buvo kelis kartus keičiamos, tai nurodant jose atsakovės pareigą sumokėti PVM, tai ją panaikinant pritaikius atvirkštinį PVM. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamų įvykių dieną, t. y. 2015 m. spalio 26 d., turėjo savo kasoje ginčijamą sumą, kurią buvo išdavęs S. Š. bei įpareigojęs j1 perduoti atsakovei.
Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai į bylą buvo pateikti ne ieškovės, tačiau tik atsakovei gavus iš teismo liudijimus apie teisę gauti rašytinius įrodymus iš VMI bei FNTT. Atsakovės teiginius patvirtina taip pat į bylą pateiktame garso įraše bei jo stenogramoje užfiksuotas S. Š. ir T. B. pokalbis, įvykęs 2016 m. vasario 17 d. Teismo posėdžio metu S. Š. patvirtino, kad toks pokalbis iš tiesų buvo, jis pats jį taip pat įrašinėjo. Kaip matyti iš šio pokalbio stenogramos, jo metu pats S. Š. iš esmės prisipažino, kad ginčo orderis buvo fiktyvus, o UAB „Makey Studio“ ieškinį pareiškė atsakovei UAB „Žygvilė“, dėl to, kad turi ginčą su UAB „Litsera“, kurios savininkas yra tas pats kaip ir UAB „Žygvilė“, ir tokią situaciją pavadina kaip „ papildomi spaudimo būdai“. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad būtent S. Š. bei su juo susijusios įmonės galimai nuslėpdavo nuo valstybės mokesčius, neapskaitė visų operacijų ir nedeklaruodavo PVM, išrašydavo fiktyvias sąskaitas. Tuo tarpu duomenų, kad tokius pat neteisėtus veiksmus atlikinėjo atsakovė UAB „Žigvylė“ byloje nėra. Iš byloje esančio VMI 2015 m. gruodžio 21 d. Turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-8727 matyti, kad Inspekcija areštavo UAB „Makey Studio“ turtą 270 000 EUR sumai, jos rašte nurodyta, jog mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Makey Studio“ neapskaitė buhalterinėje apskaitoje ir nedeklaravo 2015 m. birželio mėn. pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje 900 711,98 EUR apmokestinamų tiekimų ir 189 149,52 EUR pardavimo pridėtinės vertės mokesčio pagal 2015 m. birželio 9 d. ir 2015 m. birželio 30 d. UAB „Alson“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. MAK096 ir MAK097; nedeklaravo 2015 m. rugsėjo mėn. UAB „Žygvilė“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose MAK107 ir MAK109 išskirto 37 735,09 Eur pardavimo pridėtinės vertės mokesčio. Nustatė, jog UAB „Makey Studio“ vengia mokestinių prievolių, vykdo sandorius su mokestinių prievolių nevykdančiais kitais ūkio subjektais (UAB „Limetas“, UAB „Rytų būstas“), atsiskaitinėja grynaisiais pinigais didelėmis sumomis, dažnai viršijančiomis 15 000 EUR. 2015 m. gruodžio 15 d. dėl UAB „Makey Studio“ galimų nusikalstamos veikos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182, 220, 222 straipsniuose, informacija perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Taigi šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovės, kuriai vadovavo S. Š. sutuoktinė J. V., į bylą pateikti jos paties buhalteriniai duomenys nėra patikimi. Nors ieškovė teigia, jog grąžinusi PVM atsakovei patyrė nuostolių, kadangi šią sumą turėjo sumokėti į biudžetą iš nuosavų lėšų, tačiau tokį jos teiginį paneigia byloje esantis Vilniaus apsk. VMI 2016 m. balandžio 21 d. raštas Nr. (11.411-30-5)-46-KD-2143. Šiame rašte nurodoma, kad UAB „Makey Studio“ užsakovui UAB „Žygvilė“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Nr. MAK107 ir MAK109 nurodytas pardavimo vertes deklaravo 2015 m. rugsėjo mėn. PVM deklaracijoje neteisingai – kaip sandorius, nuo kurių prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda pirkėjui ir pažeisdama PVM įstatymo 96 straipsnio nuostatas, nuo sandorių apskaičiuoto 37 735,09 EUR pardavimo PVM nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Aplinkybė, jog ieškovė nėra sumokėjusi šio PVM valstybei, patvirtina ir bankroto bylos duomenys, iš kurių matyti, kad VMI yra patvirtinta ieškovės kreditoriumi su kreditoriniu reikalavimu (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-2533-562/2017). Nors atsakovės nepagrįstą praturtėjimą ieškovė grindžia tik vieno dokumento – 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderio pagrindu, visos kitos bylos aplinkybės paneigia ieškovės teiginį, jog pinigai pagal šį ginčo kasos pajamų orderį buvo sumokėti atsakovei, todėl nuostolių, kaip vienos iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, ieškovei nėra padaryta ir jo subjektinės teisės nėra pažeistos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė BUAB ,,Makey Studio“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Bankroto administratoriui nėra žinomos faktinės aplinkybės, įvykusios iki šios bylos inicijavimo, todėl bankroto administratorius gali remtis tik turimais rašytiniais dokumentais.
11.2. Pirmosios instancijos teismas nepagristai konstatavo, kad 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamu orderis Nr. 005 yra fiktyvus, nepatvirtinantis, kad ieškovė sumokėjo atsakovei 37 735,09 EUR (gr1žino atsakovės sumokėtą PVM).
11.3. Byloje nustatyta ir patvirtinta, kad ieškovė ir atsakovė buvo pasirašę 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderį Nr. 005, kuriuo ieškovė atsakovei sumokėjo 37 735,09 EUR sumą, gr1žindamas PVM. 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderį Nr. 005 pasirašė atsakovės tuometinis direktorius T. B.. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Atsakovei pasirašius 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderį Nr. 005, atsakovė patvirtino, kad iš ieškovės gavo minėtą pinigų sumą. Kitoks šios aplinkybės aiškinimas ir interpretavimas kelia pagr5stas abejones, kokiais gi tikslais atsakovė pasirašė minėtą kasos pajamų orderį, nors neva 37 735,09 EUR sumos iš ieškovės negavo. Teismas, pripažindamas, kad kasos pajamų orderis yra fiktyvus, rėmėsi liudytojų parodymais ir garso įrašų stenogramomis, tačiau liudytojų parodymai ir garso įrašų stenogramos negali turėti didesnės įrodomosios galios nei pats kasos pajam7 orderis (rašytinis dokumentas), kurį pasirašė ieškovė ir atsakovė.
11.4. Atsakovė, teikdama, kad 37 735,09 EUR suma atsakovei pagal kasos pajamų orderį nebuvo sumokėta, neginčija paties kasos pajamų orderio, prašydama jį pripažinti negaliojančiu. Priešingai, atsakovė patvirtino, jog jos tuometinis vadovas T. B. pasirašė šį dokumentą, kas patvirtina, jog atsakovė gavo iš ieškovės 37 735,09 EUR sumą. Tol, kol 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderis Nr. 005 yra galiojantis ir nenuginčytas, nėra paneigta aplinkybė, kad atsakovė gavo iš ieškovės nurodomą sumą.
11.5. Ieškovė pateikė teismui ieškovės avanso apyskaitą Nr. 2015.10.31 ir ieškovės apyvartos žiniaraštį su atsakove, kurie patvirtina, kad ieškovė apskaitė atsakovei išmokėtą 37 735,09 EUR sumą. Tuo tarpu atsakovė, pasirašydama 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderį Nr. 005, patvirtino, kad iš ieškovės gavo 37 735,09 EUR sumą, kaip gr1žintą PVM (permoką).
11.6. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-60-371/2017 pirmosios instancijos teisme, teismui iškilo klausimas, kodėl ieškovė 2015 m. spalio 25 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai nedeklaravo 2015 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK107 ir 2015 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK109. Bankroto administratorius nustatė, kad ieškovė 2015 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAK107 ir 2015 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAK109 Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo 2015 m. gruodžio 3 d. Šią PVM deklaraciją apeliantė prideda ir prašo ją prijungti prie nagrinėjamos bylos. Būtinybė šioje proceso stadijoje pateikti PVM deklaraciją, kuri buvo pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai, iškilo tuomet, kai pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi byloje esančiais duomenimis, jog ieškovė privalėjo, tačiau nedeklaravo 2015 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK107 ir 2015 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. MAK109 Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Atsiliepimas
12. Atsakovė UAB ,,Žygvilė“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo ginčija skundo pagrįstumą, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
12.1. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad vien aplinkybė, kad atsakovė yra pasirašiusi 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderį Nr. 005, patvirtina, jog ji iš ieškovės gavo 37 735,09 EUR sumą grynaisiais pinigais, todėl šis rašytinis dokumentas negali būti laikomas fiktyviu. Nagrinėjamoje byloje buvo analizuota daug kitų aplinkybių, susijusių tiek su pačiu kasos pajamų orderio pasirašymu, tiek ir su jį pasirašiusiais asmenimis, pasirašymo laikotarpiu, pasirašyto kasos pajamų orderio atspindėjimu šalių buhalterinėje apskaitoje ir pinigų srautuose, ieškovės atžvilgiu vykdytais VMI ir kitų institucijų patikrinimais ir kt., būtent kurie leido daryti pagrįstą išvadą dėl kasos pajamų orderio fiktyvumo. Vien kasos pajamų orderyje esantys parašai savaime nepatvirtina pinigų perdavimą atsakovei fakto, kadangi visos kitos byloje nustatytos ir pirmosios instancijos teismo išsiaiškintos aplinkybės leidžia teigti priešingai.
12.2. 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderio Serija ŽYG Nr. 005 fiktyvumą, priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, įrodo ne vien liudytojų parodymai, tačiau ir kiti bylos faktiniai duomenys, nustatyti iš teismui pateiktų atsakovės ir ieškovės buhalterinės apskaitos duomenų, atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų (pvz., el. susirašinėjimas su ieškove, atstovaujama S. Š.), VMI informacijos ir garso įrašo tarp S. Š. ir T. B. bei įrašo stenogramos. Šių byloje pateiktų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė išvadai apie kasos pajamų orderio fiktyvumą padaryti reikšmingas aplinkybes, t. y. : pagal ieškovės nurodomą kasos pajamų orderį atsakovės buhalterijoje grynųjų pinigų priėmimo faktas nėra užfiksuotas ir 37 735,09 EUR pinigų suma nebuvo įnešta į įmonės kasą. Atsakovės buhalterijoje yra apskaitytas kasos pajamų orderis Serija ŽYG Nr. 005, tačiau jo data yra ne 2015 m. spalio 26 d., bet 2015 m. spalio 1 d., o suma yra ne 37 735,09 EUR, tačiau 450 EUR, ir pinigus pagal jį įnešė ne UAB „Makey Studio“, o tuometinis UAB „Žygvilė“ direktorius E. Š.; ginčo kasos pajamų orderio forma ženkliai skiriasi nuo įprastai UAB „Žygvilė“ buhalterinėje apskaitoje naudojamų kasos dokumentų formos, kas leidžia tvirtinti, jog ginčo kasos pajamų orderį parengė ne UAB „Žygvilė“, o jį pasirašyti prašęs S. Š.; UAB „Žygvilė“ niekada nevykdė didelių piniginių operacijų grynaisiais, tik šiuo atveju santykiuose su UAB „Makey studio“ atsiranda nebūdingas dalykas – PVM atsakovui grąžinamas grynaisiais pinigais. Nesuprantamas motyvas, dėl kurio ieškovė, gavusi sąskaitų apmokėjimą bankiniu pavedimu, išsigrynino beveik 38 tūkst. EUR ir juos grąžino atsakovei grynaisiais; ieškovė nepateikė įrodymų, kad kasos orderio pasirašymo metu galėjo išmokėti atsakovei 37 735,09 EUR sumą. Ieškovė stengėsi nuslėpti buhalterinės apskaitos duomenis ir teismui jokių apskaitos dokumentų nepateikė. Šiuos dokumentus pateikė atsakovė, gavusi juos teismo liudijimų pagalba iš VMI ir FNTT; atsakovė UAB „Žygvilė“ nereiškė jokių pretenzijų kasos pajamų orderį pasirašiusiam T. B. dėl neįneštų pinigų į įmonės kasą, o ieškovė atsakovei iki pat kreipimosi į teismą taip at nereiškė jokių pretenzijų dėl PVM permokos grąžinimo, kas kasos pajamų orderiui nesant fiktyviam, būtų nelogiška; byloje esantis el. susirašinėjimas su ieškovę atstovaujančiu S. Š., patvirtina, kad ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros Nr. MAK107 ir MAK 109 laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. buvo kelis kartus keičiamos, jose tai nurodant atsakovės pareigą mokėti PVM, tai ją panaikinant; VMI yra konstatavusi ieškovės nesąžiningumą, t. y. mokestinių prievolių vengimą, sandorių su mokestinių prievolių nevykdančiais kitais subjektais vykdymą, atsiskaitinėjimą grynaisiais pinigais didelėmis sumomis, ko pasėkoje dėl visų šių požymių VMI visą informaciją yra perdavusi FNTT, tuo tarpu jokių duomenų apie galimai atsakovės nesąžiningą buhalterinės apskaitos tvarkymą nėra.
12.3. CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Oficialiaisiais dokumentais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, yra laikomi dokumentai išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų. Ginčijamas kasos pajamų orderis nėra oficialusis dokumentas, kurio teisingumas būtų laikomas visiškai įrodytu ir negalėtų būti paneigiamas liudytojų parodymais ar kitais byloje esančiais įrodymais. Taigi ieškovės teiginiai, jog kasos pajamų orderis vien dėl savo rašytinės formos byloje turi būti laikomas didesnės įrodomosios galios dokumentu, yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės išvadai dėl kasos pajamų orderio fiktyvumo padaryti, niekaip kitaip, kaip tik deklaratyviu pareiškimu apie ginčo sandoryje esančių parašų didesnę įrodomąją vertę, nepaneigtos. Be to, CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
12.4. Šiuo atveju liudytojo S. Š., kuris parengė kasos pajamų orderį, jį prašė ir pats pateikė pasirašyti, paaiškinimai teismo posėdyje ir aplinkybės, jo pasakytos garso įraše, byloje negali likti neįvertinti, kadangi nesirėmimas tokiais įrodymais ir prieštarautų aukščiau nurodytiems principams. Liudytojas S. Š. pripažino, jog iš jo naudojamo elektroninio pašto atsakovei buvo siunčiamos pataisytos sąskaitos, kad dalyvavo, kai atsakovės direktorius pasirašė kasos pajamų orderį. Liudytojas neginčija ir byloje esančio garso įrašo, kuriame pats pripažįsta, kad ginčo orderis buvo fiktyvus, o ieškinys atsakovei pareikštas tik kaip „papildomi spaudimo būdai“. Atsakovės manymu tokie duomenys byloje yra itin reikšmingi, patvirtina atsakovės argumentus ir nesirėmimas tokiais CPK leistinais įrodymais reikštų nevisapusišką, neteisingą ir nesąžiningą bylos išnagrinėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šiuos įrodymus vertino ir jais grindė priimtą sprendimą.
12.5. Nors apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad buvo pateikusi teismui ieškovės avanso apyskaitą Nr. 2015.10.31 ir apyvartos su atsakove žiniaraštį, kurie patvirtina, kad apeliantė apskaitė 37 735,09 EUR išmokėtą sumą atsakovei, tačiau tokie dokumentai niekaip nepatvirtina, jog 2015 m. spalio 26 d., kuomet buvo pasirašytas kasos pajamų orderis ir ieškovė neva grąžino atsakovei grynaisiais pinigais 37 735,09 EUR sumą, ieškovė tokią sumą galėjo perduoti atsakovei. Iš byloje esančių iš VMI bei FNTT išreikalautų buhalterinių ieškovo duomenų (avansų apyskaitos, kasos knygos) matyti, kad ieškovės vardu mokėjimus nuolat atlikdavo tuometis įmonės darbuotojas ir ieškovės direktorės sutuoktinis, vėliau pats tapęs direktoriumi, t. y. S. Š., kuris nuolat pas save turėjo dideles grynųjų pinigų sumas, priklausančias UAB „Makey studio“. Pagal 2015 m. spalio 31 d. avanso apyskaitos duomenis matyti, kad ieškovė už to mėnesio mokėjimus S. Š. liko skolingas 2 361,26 EUR sumą, t. y. kažkodėl S. Š. ieškovės išlaidas nusprendė dengti iš savo asmeninių lėšų. Iš bylos duomenų matyti, jog S. Š. atžvilgiu antstoliai vykdo apie 65 vykdomąsias bylas, o jo bendra skola išieškotojams sudaro apie 750 tūkst. EUR, todėl sunkiai tikėtina, kad ir S. Š. galėjo turėti nuosavų lėšų, kurias būtų galėjęs skirti atsiskaityti su atsakove, t. y. išmokėti jai 37 735,09 EUR sumą. Negana to, iš ieškovės avansinių apyskaitų matyti, kad S. Š. įprastai didelėmis sumomis nedisponuodavo, išskyrus šį nagrinėjamą atvejį su atsakove bei mokėjimus mokestinių prievolių nevykdantiems ūkio subjektams UAB „Limetas“ ir UAB „Rytų būstas“, kaip nustatė VMI ieškovės mokestinio patikrinimo metu. Tokios aplinkybės patvirtina 2015 m. spalio 26 d. kasos pajamų orderio fiktyvumą, kadangi nei ieškovė, nei kasos pajamų orderio pagrindu pinigus atsakovei neva perdavęs S. Š., tokia suma nedisponavo ir jos turėti negalėjo. Taigi ieškovės pateikta avanso apyskaita ir apvartos su atsakove žiniaraštis niekaip neįrodo, kad ieškovė galėjo grąžinti (sumokėti) atsakovei 37 735,09 EUR sumą, kadangi tokių dokumentų teisingumas yra abejotinas. Be to, šie ieškovės pateikti dokumentai yra tik atspausdinti iš naudojamos buhalterinės apskaitos programos, tačiau nepasirašyti jokių atsakingų asmenų. Be to, nėra aiškios netgi šių dokumentų parengimo datos, kadangi, pavyzdžiui, pateiktoje avanso apyskaitoje matomos 3 datos – 2015 m. spalio 1 d., 2015 m. spalio 31 d. ir 2015 m. lapkričio 3 d. Nesant nei tikslių dokumentų sudarymo datų, nei juos sudariusių ar patvirtinusių asmenų parašų, tokių dokumentų įrodomoji galia yra abejotina. Juolab, kad VMI yra pateikusi informaciją, jog ieškovė nėra sąžiningas subjektas, ieškovė vengia mokestinių prievolių, vykdo sandorius su mokestinių prievolių nevykdančiais juridiniais asmenimis ir nuolatos grynaisiais pinigais su jais atsiskaitinėjo didelėmis sumomis, todėl pagrįsta teismo išvada, jog ieškovės į bylą pateikti buhalteriniai duomenys nėra patikimi.
12.6. Apeliantė pateikė 2015 m. gruodžio 3 d. PVM deklaraciją su priedais ir prašo ją prijungti prie bylos. Tačiau byloje esančiame VMI 2015 m. gruodžio 21 d. Turto arešto akte Nr. (23.31-08)-319-8727 nurodyta, kad Inspekcija areštavo UAB „Makey Studio“ turtą 270 000 EUR sumai, o mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Makey Studio“ nedeklaravo 2015 m. rugsėjo mėn. UAB „Žygvilė“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose MAK107 ir MAK109 išskirto 37 735,09 EUR pardavimo pridėtinės vertės mokesčio. VMI 2016 m. balandžio 21 d. rašte Nr. (11.411-30-5)-46-KD-2143 nurodyta, kad UAB „Makey Studio“ užsakovui UAB „Žygvilė“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Nr. MAK107 ir MAK109 nurodytas pardavimo vertes deklaravo 2015 m. rugsėjo mėn. PVM deklaracijoje neteisingai – kaip sandorius, nuo kurių prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda pirkėjui ir pažeisdama PVM įstatymo 96 straipsnio nuostatas, nuo sandorių apskaičiuoto 37 735,09 EUR pardavimo PVM nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Pirmosios instancijos teismas sprendime papildomai nurodė, kad aplinkybę, jog ieškovė nėra sumokėjusi šio PVM valstybei patvirtina ir bankroto bylos duomenys, iš kurių matyti, kad VMI yra patvirtinta ieškovės kreditoriumi su kreditoriniu reikalavimu, taigi šios aplinkybės, nepaisant ieškovės pateiktos 2015 m. gruodžio 3 d. deklaracijos, patvirtina, kad ieškovė PVM valstybei nesumokėjo ir jokių nuostolių nėra patyrusi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės galimo nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita, kuris pasireiškė atsakovei nepagrįstai grąžinto PVM forma.Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nes sprendė, kad ieškovė neįrodė visų būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Byloje nėra kilę ginčo dėl teisinių santykių, kurie susiklostė tarp ieškovės ir atsakovės, teisinio vertinimo ir kvalifikavimo. Tuo tarpu, apeliantė įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ieškinio pagrįstumą įrodinėja iš esmės vieninteliu įrodymu, o būtent, 2015 m. spalio 26 d. UAB ,,Žygvilė“ kasos pajamų orderiu Serija ŽYG Nr. 005, pasirašytu tuometinio atsakovės vadovo T. B.. Apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė naują įrodymą – 2015 m. gruodžio 3 d. PVM deklaraciją ir prašo jį priimti. Atsakovė prieštarauja šio įrodymo prijungimui, nes mano, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi naujai teikiamą įrodymą, nutaria jį prijungti prie nagrinėjamos bylos, nes sprendžia, jog jis yra susijęs su nagrinėjama byla ir jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o būtent, pirmosios instancijos teismui nurodžius, kad ieškovė privalėjo deklaruoti 2015 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAK107 ir 2015 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAK109, tačiau to nepadarė. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės naujai pateiktą įrodymą byloje, sprendžia, jog jis neįrodo, kad ieškovė, kaip to reikalauja Pridėtinės vertės įstatymo nuostatos, laiku ir tinkamai būtų deklaravusi minėtas PVM sąskaitas faktūras. Iš PVM deklaracijos matyti, kad PVM deklaraciją už 2015 m. rugsėjo mėnesį ieškovė Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė tik 2015 m. gruodžio 3 d., jau po atlikto mokestinio patikrinimo, nors turėjo tai atlikti iki 2015 m. spalio 25 d. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovė faktiškai nėra sumokėjusi PVM už šias sąskaitas faktūras valstybei, tačiau prašo neva grąžinto atsakovei PVM sumą priteisti kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą, kas neatitinka nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, kuomet, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, be to, nėra nustatytas atsakovės praturtėjimą atitinkantis ieškovės turto sumažėjimas. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimu, pateiktu 2016 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2015, kurioje nurodyta, kad tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima vartoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad kai ieškovas gali apginti savo pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais ar prisiteisti nuostolius, remdamasis sutarčių teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Tik nustačius nurodytas galimas nepagrįsto praturtėjimo prielaidas būtų galima priteisti nuostolius, atsiradusius dėl nepagrįsto praturtėjimo.Minėta, kad ieškovė ieškinio pagrįstumą įrodinėja 2015 m. spalio 26 d. UAB ,,Žygvilė“ kasos pajamų orderiu Serija ŽYG Nr. 005, pasirašytu tuometinio atsakovės vadovo T. B.. Ieškovė teigia, kad atsakovei neginčijant šio kasos pajamų orderio, jis yra galiojantis, nenuginčytas, todėl teismas privalo juo remtis.CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąją tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2009). Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą bei įvertinti jo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įvertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstomos nustatytos faktinės bylos aplinkybės, argumentai, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir teisinis sprendimo pagrindimas (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2008). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, vadovaudamasis aukštesniųjų teismų suformuotomis įrodinėjimo taisyklėmis, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog labiau tikėtina, kad 2015 m. spalio 26 d. UAB ,,Žygvilė“ kasos pajamų orderis Serija ŽYG Nr. 005, nors ir realiai pasirašytas tuometinio atsakovės vadovo T. B., yra fiktyvus, t. y. jį pasirašydamos šalys nesiekė sukurti realių teisinių padarinių. Priešingai nei teigia apeliantė, tam, kad šiuo dokumentu būtų nesiremiama nagrinėjamoje byloje, nėra būtina jį, kaip sandorį, nuginčyti, nes kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad šio kasos pajamų orderio pasirašymo metu grynieji pinigai realiai buvo perduoti atsakovei. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visetą, o būtent: atsakovės atstovo paaiškinimai; liudytojų T. B., A. S. ir L. B. parodymai; VMI pateikta informacija; el. susirašinėjimas su ieškove, atstovaujama S. Š.; atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai; garso įrašas bei jo stenogramoje užfiksuotas S. Š. ir T. B. pokalbis, įvykęs 2016 m. vasario 17 d.; FNTT pateikta informacija ir t. t. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam visų byloje esančių įrodymų išsamiam ir nuosekliam vertinimui, todėl plačiau dėl jų nepasisako ir kiekvieno iš jų papildomai neanalizuoja. Be to, ieškovės pateiktas 2015 m. spalio 26 d. UAB „Žygvilė“ kasos pajamų orderis Serija ŽYG Nr. 005 tiek struktūriškai, tiek turiniu skiriasi nuo kitų, UAB „Žygvilė“ apskaitoje tuo pačiu metu naudotų, kasos pajamų orderių, t. y. jis yra akivaizdžiai skirtingas nuo atsakovės naudotų blankų. Be to, pateiktas kasos pajamų orderis Serija ŽYG Nr. 005 dubliuojasi su analogišką numerį turinčiu ir atsakovės buhalterinėje apskaitoje esančiu kasos pajamų orderiu. Ieškovės pateiktą kasos pajamų orderį 2015 m. spalio 26 d. pasirašė T. B., tuo tarpu atsakovės pateiktą analogišku numeriu jo apskaitoje pažymėtą kasos pajamų orderį 2015 m. spalio 1 d. yra pasirašęs E. Š., t. y. ankstesnis UAB „Žygvilė“ direktorius, ėjęs šias pareigas iki T. B.. Abejuose orderiuose taip pat skiriasi suma – atitinkamai 37 735,09 EUR ir 450 EUR, kuris atitinka atsakovės pateiktas kasos knygoje apskaitytas lėšas. Tuo tarpu ieškovės pateiktas orderis niekur atsakovės apskaitoje nefigūruoja. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai nesirėmė ieškovės pateikta avanso apyskaita ir apvartos su atsakove žiniaraščiu, nes ieškovės pateikti dokumentai yra tik atspausdinti iš naudojamos buhalterinės apskaitos programos, tačiau nepasirašyti jokių atsakingų asmenų. Nėra aiškios netgi šių dokumentų parengimo datos, kadangi, pavyzdžiui, pateiktoje avanso apyskaitoje matomos 3 datos – 2015 m. spalio 1 d., 2015 m. spalio 31 d. ir 2015 m. lapkričio 3 d. Nesant nei tikslių dokumentų sudarymo datų, nei juos sudariusių ar patvirtinusių asmenų parašų, tokių dokumentų įrodomoji galia, kaip teisingai nurodo atsakovė, yra abejotina. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės, kuriai vadovavo S. Š. sutuoktinė J. V., į bylą pateikti jo paties buhalteriniai duomenys nėra patikimi. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, jog CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Oficialiaisiais dokumentais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, yra laikomi dokumentai išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų. Ginčijamas kasos pajamų orderis nėra oficialusis dokumentas, kurio teisingumas būtų laikomas visiškai įrodytu ir negalėtų būti paneigiamas liudytojų parodymais ar kitais byloje esančiais įrodymais. Taigi ieškovės teiginiai, jog kasos pajamų orderis vien dėl savo rašytinės formos byloje turi būti laikomas didesnės įrodomosios galios dokumentu, yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės išvadai dėl kasos pajamų orderio fiktyvumo padaryti, nėra paneigtos. Be to, CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.