Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. B. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Pateiktame apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo išnagrinėti ieškinio dalies dėl automobilio negrąžinimo pagal 2011 m. gegužės 13 d. nutartį neįtraukęs turto saugotojo - Kauno apskrities VPK. Pasak apeliantės, nedalyvaujant Kauno apskrities VPK, nebuvo išnagrinėtos aplinkybės, kodėl nebuvo įvykdyta 2011 m. gegužės 13 d. nutartis, kadangi nedalyvavo subjektas, turėjęs teisinę pareigą vykdyti minėtą nutartį. Nepaisant to, teismas sprendime pasisakė dėl 2011 m. gegužės 13 d. nutarties nevykdymo kaip dėl neteisėto neveikimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo teiginiais nesutinka.Pažymėtina, jog Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi pareiškėjos O. B. skundą tenkino bei panaikino Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2011-04-13 nutartį ir Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorės 2010-10-22 nutarimą laikinai apriboti O. B. nuosavybės teisę į jai priklausantį automobilį bei įpareigojo grąžinti automobilį savininkei. Nutartyje nurodė informuoti turto saugotoją Kauno apskrities VPK, Turto arešto aktų bei Transporto priemonių registro įstaigas. Iš aptartos nutarties turinio nustatyta, jog būtent Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės nutarimas buvo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais, konstatuojant, jog transporto priemonės paėmimas ir perdavimas saugoti Kauno apskrities VPK nėra adekvatus veiksmas ikiteisminio tyrimo medžiagoje fiksuotiems duomenims. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėta nutartimi Kauno apskrities VPK nebuvo įpareigotas grąžinti automobilį savininkei, o iš esmės nutartyje figūravo tik kaip turto saugotojas, kuriam turėjo būti pranešta apie tokio pobūdžio nutarties priėmimą ir/ar vėliau aukštesniųjų institucijų pavesta grąžinti ieškovei automobilį. Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir į aukščiau nurodytos Kauno apygardos teismo nutarties turinį, atmestinas kaip nepagrįstas apeliančių skundo argumentas, jog Kauno apskrities VPK buvo subjektas, turėjęs teisinę pareigą vykdyti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartį, kadangi pareiga vykdyti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartį šiam subjektui nekyla nei iš pačios nutarties turinio, nei iš kitų byloje esančių rašytinių įrodymų. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovė nebuvo išreiškusi prašymo dėl Kauno apskrities VPK dalyvavimo procese pripažinimo būtinu ar tinkamai argumentavusi bei pagrindžiusi jo dalyvavimo būtinumo. Skunde apeliantė nurodė, jog konstatuodamas ikiteisminį tyrimą vykdžiusių ir kontroliavusių pareigūnų bei pirmosios instancijos teismo veiksmus kaip neatitinkančius reikalavimo elgtis atidžiai ir rūpestingai, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2014-04-22 nutarime nurodytomis aplinkybėmis. Pasak apeliantės, minėtas 2014-04-22 nutarimas buvo priimtas kitame ikiteisminiame tyrime, be to, tai nėra aukštesniojo prokuroro nutarimas. Be to, sprendime nekonkretizuota, kuo pasireiškė pareigūnų nerūpestingumas ir neatidumas, t. y. teismas nepakankamai motyvavo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliančių teiginius vertina kritiškai.Pažymėtina, jog Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1, 2 d.).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2014-04-22 nutarimu buvo nuspręsta iš ieškovės paimtą automobilį BMW X6, v.n. (duomenys neskelbtini) grąžinti jai, tačiau laikinai apriboti nuosavybės teises į šį automobilį, automobilio saugotoju paskiriant ieškovę O. B.. Nutarime konstatuota, jog Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro nutarimas atmesti ieškovės skundą toje dalyje, kuria atsisakyta ieškovei grąžinti automobilį, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, o prokuroras turėtų nedelsiant apsispręsti, ar yra įstatyme numatytas pagrindas automobilį pripažinti daiktu, turinčiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti, taip pat, ar yra pagrindas įtarti automobilio savininką nepagrįstai praturtėjus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante tuo aspektu, jog minėtas nutarimas buvo priimtas kitame ikiteisminiame tyrime, tačiau pažymi, kad nutarimu buvo pasisakyta būtent dėl ieškovės O. B., dėl tos pačios transporto priemonės BMW X6, v.n. (duomenys neskelbtini) bei jos paėmimo. Be to, abu ikiteisminiai tyrimai yra neatsiejamai susiję tiek su ieškove, tiek su jos transporto priemonės paėmimo, įtariant nusikalstamą veiką. Negana to, Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2014-04-22 nutarime minimi nagrinėjamai bylai aktualūs teismų bei prokuratūros procesiniai sprendimai: 2013-11-20 Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus nutarimas, Kauno apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus 2014-01-14 nutarimas, kuriuo atmestas ieškovės skundas, 2014-02-28 Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ir kt. Negana to, pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Aplinkybė, kad Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2014-04-22 nutarime buvo nurodytos aplinkybės, kurios galimai yra nepalankios atsakovei, negali būti pagrindu teismui šiais byloje esančiais rašytiniais įrodymais nesiremti.Skunde apeliantė nurodė, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kodėl 2010-10-15 krata, kurios metu ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00872-10 buvo paimtas ieškovei priklausantis automobilis, laikytina neteisėtu procesiniu veiksmu. Pasak apeliantės, tai, kad ieškovė nebuvo baudžiamojo proceso dalyvė, teisiškai netrukdė kratos metu paimti automobilį, nes tokio reikalavimo (kad daikto savininkas būtų ir proceso dalyvis) BPK nenumato.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė O. B. pateiktu ieškiniu iš esmės neginčijo pačios 2010-10-15 atliktos kratos bei jos teisėtumo, tačiau prašė pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais ikiteisminio tyrimo ir kitų institucijų veiksmus, atliktus po kratos, t.y. nepagrįstą automobilio paėmimą ir nuosavybės teisės apribojimą bei nepagrįstą automobilio negrąžinimą, teismui priėmus sprendimą jį grąžinti savininkei. CPK 182 straipsnis numato, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartyje buvo konstatuota, kad ieškovei priklausančios transporto priemonės paėmimas ir perdavimas saugoti Kauno apskrities VPK nebuvo adekvatus veiksmas ikiteisminio tyrimo medžiagoje fiksuotiems duomenims. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi, todėl joje nurodytos aplinkybės ir konstatuoti faktai gali būti laikomi prejudiciniais. Aukščiau paminėti faktai iš esmės patvirtino, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei Kauno miesto apylinkės teismo veiksmai galimai neatitiko reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vadinasi, nepagrįstas ieškovei priklausančios transporto priemonės paėmimas buvo konstatuotas įsiteisėjusia nutartimi ir šios aplinkybės papildomai įrodinėti nagrinėjamu atveju nebereikia. Skunde apeliantė nurodė, jog ieškinyje kaip neteisėti veiksmai nenurodytas automobilio saugojimas netinkamomis sąlygomis ar periodinės automobilio apžiūros neatlikimas, todėl teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus, pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį. Nesant jokių pateiktų ir ištirtų įrodymų, teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl netinkamo saugojimo ir sprendime pažeidė CPK 263 straipsnį. Be to, automobilio saugojimas nėra baudžiamojo proceso veiksmas, žala tokiu atveju galėtų būti priteista pagal CK 6.271 straipsnį.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vadovaujantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.272 straipsnio 1 dalis numato, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Dėl paminėto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė, reikalaudama atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau ji neatleidžiama nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jai tenka pareiga įrodyti kitas būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius).Pateiktu ieškiniu ieškovė kaip neteisėtus veiksmus pareigūnų veiksmus (pareigos elgtis atidžiai ir nerūpestingai nesilaikymą) įrodinėjo tuo, jog ji nebuvo ikiteisminių tyrimų dalyvė, tačiau nepaisant to, pareigūnai neteisėtai apribojo jos nuosavybės teisę į transporto priemonę ir nepagrįstai jos negrąžino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teiginiu, jog ieškinyje ieškovė nenurodė automobilio saugojimo netinkamomis sąlygomis ar periodinės automobilio apžiūros neatlikimo kaip neteisėtų veiksmų, tačiau patirtą turtinę žalą įrodinėjimo remdamasi sumažėjusia automobilio rinkos verte bei automobilio atkūrimo sąnaudomis pagal vertinimo ataskaitą Nr. 21406025. Manytina, jog išvadas, kad dėl ilgalaikio stovėjimo nuo gamtinių jėgų poveikio neapsaugotoje vietoje pablogėjo ieškovės automobilio būklė, ir dėl to automobilis neteko dalies prekinės vertės, pirmosios instancijos teismas padarė būtent remdamasis ieškovės O. B. pateikta vertinimo ataskaita Nr. 21406025. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo turiniu, nesutinka su apeliante, jog automobilio saugojimą netinkamomis sąlygomis ar periodinės automobilio apžiūros neatlikimą pirmosios instancijos teismas įvertino kaip neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmus, kadangi šie veiksniai buvo nurodyti tik kaip priežastys, sukėlusios žalą ieškovės automobiliui. Dėl išdėstyto, aukščiau nurodyt apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).Galiausiai, apeliantė pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių dokumentų, kuriais būtų grindžiama jos patirta neturtinė žala, neprašė apklausti liudytojų, kurie galėtų paliudyti ieškovės galimai dėl teisėsaugos veiksmų patirtus negatyvius išgyvenimus. Taip pat ieškovė nepasinaudojo teise asmeniškai dalyvauti procese ir paaiškinti, kokius nepatogumus patyrė, nors įrodinėjimo našta renka jai. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės teiginius vertina kritiškai.Pažymėtina, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ieškinyje ieškovė nurodė, jog dėl pakankamai ilgų ir neteisėtų pareigūnų veiksmų ji patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus (negalėjo naudotis automobiliu ilgą laiką). Pasak ieškovės, tokiais veiksmais ji buvo pažeminta, įžeista, pablogėjo jos reputacija, kadangi ji buvo neteisėtai persekiojama ikiteisminiame tyrime, patyrė nepagrįstus suvaržymus.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tam tikri nepatogumai, sunkumai yra natūralus gyvenimo ir dalyvavimo civilinėje apyvartoje reiškinys ir ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės žalos padarymą. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta. Žalos padarymo faktą, remiantis CPK 178 straipsniu, turi įrodyti tai teigianti šalis. Kita vertus, neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pabrėžęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).Kaip jau minėta, patirtą neturtinę žalą ieškovė iš esmės įrodinėjo tuo, kad dėl nepagrįstų ir neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuratūros veiksmų ji ilgą laiką negalėjo naudotis jai priklausančiu automobiliu, dėl ko ji patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus bei nepagrįstus suvaržymus. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmų ieškovė O. B. negalėjo naudotis jai priklausančiu automobiliu BMW X6, v.n. (duomenys neskelbtini) beveik ketverius metus (nuo 2010-10-15 iki 2014-05-12), kas per se sukelia nepatogumų ieškovei dėl poreikio ieškoti kitos susisiekimo priemonės ar pan. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog neatitinkantis bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ieškovei skirtų turtinio pobūdžio apribojimų taikymas sukėlė ieškovei nepatogumų, nerimą, privertė spręsti transporto priemonės suradimo problemą, ilgą laiką susirašinėti su turtinius apribojimus pritaikiusiomis ir jų veiklą kontroliuojančiomis institucijomis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog ieškovė neprašė apklausti liudytojų, kurie galėtų paliudyti jos galimai dėl teisėsaugos veiksmų patirtus negatyvius išgyvenimus, tačiau, teismo nuomone, natūralu, jog ieškovę pažįstantys asmenys, sužinoję, kad jos automobilis susijęs su ikiteisminiais tyrimais, turėjo pagrindo manyti, kad tiriama ieškovės veika ir tai galėjo pakenkti jos reputacijai. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovė nepasinaudojo teise asmeniškai dalyvauti procese ir paaiškinti, kokius nepatogumus patyrė, nors įrodinėjimo našta renka jai. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 51 straipsnio 1 dalimi, asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Vadinasi, vesti bylą pačiam ar turėti procese atstovą, yra asmens teisė. Ieškovės atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas (CPK 51 straipsnio 2 dalis). Taip pat pažymėtina, jog ieškovės dalyvavimas byloje nebuvo pripažintas būtinu.

Dėl ieškovės O. B. apeliacinio skundo.

Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovė O. B. iš esmės prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl priteistos turtinės žalos bei priteisti iš atsakovės 27 959,02 Eur turtinės žalos, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, pasisako tik dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.Apeliantė skunde nurodė, jog turto nuvertėjimas, kai jis neteisėtai paimamas ir laikomas, taip pat laikytina turto netekimu CK 6.249 straipsnio prasme. Apeliantės teigimu, aplinkybė, jog tariamai turtas taip pat būtų nuvertėjęs, jeigu jis būtų buvęs ieškovės žinioje, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes šiuo turtu ieškovė nesinaudojo dėl atsakovo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.Pažymėtina, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; kt.).Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovės nurodytas automobilio rinkos vertės sumažėjimas negali būti atlyginamas, nes atkūrus automobilio savybes pagal anksčiau aprašytą UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išvadą, jos automobilio būklė būtų atkurta iki tų savybių, kurias automobilis turėtų, jei būtų normaliai eksploatuojamas. Teismo nuomone, šalia automobilio būklės atkūrimo kompensuojant jo vertės netekimą, ieškovei padaryta žala būtų atlyginta du kartus: ieškovė gautų automobilio atkūrimo kainą ir neapgadinto dėl ilgo stovėjimo bei apgadinto (neatkurto) automobilių kainos skirtumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, jog apeliantė nepagrįstai tapatina turto nuvertėjimą, kas yra neišvengiamas ir spartus procesas kalbant apie transporto priemones, ir nuosavybės teisės suvaržymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, jog turto netekimas CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, yra turto, kaip civilinių santykių subjekto, sunaikinimas, praradimas, o ne teisių į šį turtą apribojimas. Sutiktina su apeliante, jog stovėdamas aikštelėje ir nenaudojamas jos automobilis nuvertėjo, tačiau, kaip minėta, eksploatuojamas pagal paskirtį automobilis taip pat būtų nuvertėjęs, todėl automobilis negalėjo nuvertėti vien tik dėl aplinkybės, kad jis neeksploatuojamas stovėjo saugojimo aikštelėje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Siame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011 ir kt.). Kaip jau minėta, tiek bendras automobilio vertės sumažėjimas, tiek atskirų jo detalių būklės blogėjimas yra natūralus dalykas, įtakojamas laiko bei kitų aplinkos veiksnių ir jis vyksta bet kuriuo atveju, t. y., nepriklausomai nuo to, ar automobilis yra naudojamas, ar laikomas stovėjimo aikštelėje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovė neįrodė, kad valstybės institucijos aktyviais veiksmais pablogino sulaikyto automobilio būklę, kadangi automobilio vertė laikui bėgant būtų sumažėjusi net ir tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių apribojimas nebūtų taikytas, taigi ši žala priežastiniu ryšiu nėra susijusi su taikyta procesinės prievartos priemone. Neįrodžius žalos, nepriteistinos ir 101,36 Eur patirtos išlaidos už ginčo automobilio patikrą UAB „Krasta Auto Kaunas” ir 72,40 Eur už automobilio vertės nustatymą. Skunde apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nepriteistos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai atlyginti. Apeliantės teigimu, byloje esantys duomenys patvirtina, jog ji buvo sudariusi sutartį su advokatu dėl teisinių paslaugų gavimo. Kadangi advokatas atstovavo ir apeliantės sutuoktinį E. B., advokatui sumokėtą sumą apeliantė padalijo pusiau ir pagrįstai jos reikalavo.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog 2015 m. balandžio 16 d. ieškovė O. B. su advokatu G. B. sudarė Teisinių paslaugų sutartį Nr. 18SB/2015, kuria advokatas įsipareigojo atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus Vilniaus miesto apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje dėl ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Į bylą taip pat pateiktas 2011-05-03 Susitarimas Nr. MZ5-11, kuria advokato padėjėjas M. Z. įsipareigojo atstovauti O. B. ir E. B. interesus. Pateiktas 2011-05-03 pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 461415, kuriuo E. B. sumokėjo 12 000 Lt advokato padėjėjui M. Z.. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės į bylą pateikta medžiaga neleidžia nustatyti, ar kokia nors 2011-05-03 pinigų priėmimo kvite Nr. 461415 nurodytos sumos dalis atiteko advokatui už ieškovės interesų gynimą, siekiant panaikinti jos teisių į ieškinyje paminėtą automobilį apribojimus. Apeliaciniame skunde apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ji prašiusi priteisti pusę advokatui sumokėtos sumos, nepagrindžia advokato atstovavimo apimties būtent apeliantės O. B. atžvilgiu, kadangi faktas, jog advokatas atstovauja du asmenis, nereiškia, jog abiejų asmenų patirtos atstovavimo išlaidos yra vienodos ir lygios. Konstatuotina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovei 6 000 Lt dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti.Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinius skundus, todėl apeliacinės instancijos teismas byloje pateiktus apeliacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.