Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-21 · Administracinė byla Nr. I-2339-281/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-06-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-03-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-21
Bylos Nr.
I-2339-281/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00955-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 55.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 59.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2339-281/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00955-2018-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 55.2; 59.1.1
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas G. K. 2018-03-20 teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), mažiausiai 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, po 30 Eur už kiekvieną kalinimo parą žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis, antisanitarinėmis, neprimitinamomis sąlygomis (b. l. 1–6).

Šalies argumentai

Paaiškino, kad į Lukiškių TI-K buvo atgabentas iš Vilniaus areštinės 2009 m. ir patalpintas į paskirstymo, o vėliau į karantino kamerą. Karantino kameroje kentė nežmoniškas sąlygas, šioje kameroje gyveno 3 paras, iš viso keturiese vienoje kameroje. Šioje kameroje nebuvo patalynės, kameroje buvo jaučiamas skersvėjis, todėl pareiškėjas visas 3 paras negalėjo miegoti. Pareiškėją perkėlus į II-ojo korpuso kamerą, jis buvo laikomas su dar trimis asmenimis, kameroje buvo labai šalta, pareiškėjas nuolatos turėjo judėti bei gerti karštą vandenį ar arbatą, tam, kad nesušaltų. Pareiškėją perkėlus į kitą kamerą, ten vėl buvo tokios pačios antisanitarinės sąlygos. Pareiškėjo teigimu, tualetas įrengtas prie kameros durų, tai pažeidžia pareiškėjo privatumą, nes jis naudojantis tualetu yra gerai matomas pro kameros duryse esantį langelį. Įrengta sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą, yra neaukšta, kameroje vis tiek jaučiamas blogas kvapas. Teigia, kad visose kamerose yra antisanitarinės sąlygos, ypač bloga kamerų, esančių rūsyje, būklė. Nurodė, kad kamerose jaučiama didelė drėgmė, nuo drėgmės surūdijusios metalinės lovos. Nuo lubų krenta tinkas. Išskalbus drabužius vasaros metu drabužiai džiūsta 5-6 paras ir vis tiek lieka drėgni. Ant sienų buvo matyti pelėsių dėmės, gyvendamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas rizikavo savo sveikata. Pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, be to, kameros plotą mažino sanitarinis mazgas, lovos, staliukas. Kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, jis labai mažas. Pareiškėjas kamerose matydavo lakstančius tarakonus. Teigia, kad gyvendamas tokiomis sąlygomis, jis negalėjo pailsėti, negalėjo normaliai miegoti, tapo dirglus, pablogėjo pareiškėjo sveikata, prarado pasitikėjimą savimi.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–19).

Šalies argumentai

Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti švarą kamerose, todėl už tvarką kameroje atsakingi jie patys. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m. aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teigia, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidos bus įrengiamos visose kamerose. Patalyne išduodama pagal nustatytas normas, taip pat yra sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, vieną kartą per savaitę šie patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Suimtieji ir nuteistieji, sąskaitoje neturintys pinigų, gali vieną kartą per mėnesį išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Minkštasis inventorius po naudojimo yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Be to, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2009 m. iki skundo padavimo dienos.

Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis už laikotarpį nuo 2009 m. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018-03-20 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės laikant jį Lukiškių TI-K yra pažeidžiamos, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2018-03-20. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2015-03-19.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, negali būti taikomas sutrumpintas senaties terminas. Teismo vertinimu, pareiškėjas jo kalinimo Lukiškių TI-K metu galėjo žinoti, kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos, nes jo nurodomi galimi pažeidimai turėjo būti matomi kiekvieną jo kalinimo dieną Lukiškių TI-K. Tuo tarpu pareiškėjo nurodomos aplinkybės laikomos subjektyvaus pobūdžio. Todėl objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas toliau nagrinės pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą už likusį laikotarpį nuo 2015-03-20 iki 2018-03-20, kuriam ieškinio senaties terminas netaikytas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, taip pat kaip iki 2015-10-31 galiojusi Lietuvos higienos norma 76:2010, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas toliau nurodytose kamerose nuo 2015-03-20 iki 2018-03-20: 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 118 (1 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 152 (1-2 asm.), 7,56 kv. m. ploto kameroje Nr. 175 (1-2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 176 (1-2 asm.), 7,82 kv. m. ploto kameroje Nr. 282 (1-2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 149 (1-2 asm.), 7,87 kv. m. ploto kameroje Nr. 128 (2 asm.); 34,71 kv. m. ploto kameroje Nr. 258 (7-9 asm.), 24,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 255 (5-6 asm.). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje gyvenamasis plotas sumažėjo dėl kameroje esančių baldų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016-10-20 sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, EŽTT vertinimu, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais.

Pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamo tualetų kameroje įrengimo, teigia, kad tualetai neužtikrina privatumo.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas, 2002-07-15 sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktas, 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 punktas; 2012-05-10 sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015-03-10 sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K administracija pateikė duomenis, kad pareiškėjo privatumas buvo garantuotas, nes atitinkamose kamerose buvo įrengtos užuolaidos. Atsakovės atstovo teigimu, atsiliepimo pateikimo metu buvo įrengtos užuolaidos 8, 9, 10, 11 postų kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200. Taigi laikytina, kad kamerose, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, t. y. Nr. 118, 128,149, 152, 175, 179 buvo įrengtos užuolaidos, turėjusios užtikrinti privatumą pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu. Vertinant ar pareiškėjo privatumas tokiu būdu buvo užtikrintas, pažymėtina, kad Lukiškių TI-K teismui nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu gyvenamosiose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengtos užuolaidos ar sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Akcentuotina, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2015-03-20 iki 2018-03-20, todėl net ir užuolaidų įrengimas atsiliepimo teismui teikimo metu nereiškia, kad pareiškėjo privatumas ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas. LVAT praktikoje (LVAT 2016-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Pažymėtina, kad atsakovės atstovo į bylą pateiktos nuotraukos nepatvirtina, kad užuolaidos įrengtos būtent tose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ir būtent tuo metu, kai jis juose buvo laikomas (b. l. 52–55). Iš pateiktų nuotraukų nėra galimybės matyti kuriose kamerose ir kada jos buvo įrengtos. Tačiau, teismas akcentuoja, kad iš Lukiškių TI-K 2018-04-09 pranešimo Nr. 24-2753 matyti, kad 2013 m. kameroje Nr. 255, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2018-03-01 iki 2018-03-28 sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis (b. l. 28). Todėl laikytina, kad laikotarpiu nuo 2018-03-01 iki 2018-03-28 pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pažeistas. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas mūrine sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jo kalinimo laikotarpiu privatumą užtikrinančios užuolaidos būtų įrengtos, pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu visiškai buvo užtikrintas tik laikotarpiu nuo 2018-03-01 iki 2018-03-28, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje su atskirai įrengtu sanitariniu mazgu, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais visa apimtimi. Taigi laikytina, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas laikotarpiu nuo 2017-10-13 iki 2018-02-28, iš viso 139 paras.

Pareiškėjas nurodo skunde, kad matydavo kamerose lakstančius tarakonus.

HN 134:2015 20 punktas įtvirtina, kad Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 30–63). Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus atliekamas jų naikinimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti. Dėl šių priežasčių laikytina, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neatliko ir ėmėsi aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkančias gyvenimo sąlygas Lukiškių TI-K.

Pareiškėjo teigimu, kamerose jaučiama didelė drėgmė, nuo drėgmės surūdijusios metalinės lovos. Nuo lubų krenta tinkas. Išskalbus drabužius vasaros metu drabužiai džiūsta 5-6 paras ir vis tiek lieka drėgni. Ant sienų buvo matyti pelėsių dėmės. Taip pat nurodo, kad kamerose buvo labai šalta.

Higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos 134:2015 39 punktas). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su drėgmės, temperatūros, apšvietos reikalavimų pažeidimais. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė ar šiuos pažeidimus jis pastebėjo visose kamerose, kuriose buvo kalinamas, ar kai kuriose, konkrečių kamerų numerių nenurodė. Nustačius, kad pareiškėjo skunde nurodomi argumentai dėl kamerų neatitikties teisės aktų reikalavimams yra bendro pobūdžio, įvertinus, kad pareiškėjas neišskyrė, nekonkretizavo kuri konkreti kamera, kokių reikalavimų neatitiko, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiais aspektais.

Teismas papildomai pastebi, kad įstatymuose nėra reglamentuota, jog tardymo izoliatoriuose būtų įrengtos specialios drabužių džiovinimo vietos arba tam skirti mechaniniai įrenginiai, tačiau vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-06-20 įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl nedžiūstančių drabužių kamerose atmestini kaip nepagrįsti.

Teigia, kad kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, jis labai mažas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6. punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba (14.9.). Teismas pažymi, kad vieno stalo bei spintelės įrengimas kameroje atitinka reikalavimus nustatytus kamerų įrengimui, be to, kaliniai valgo tam skirtose ir įrengtose valgymo vietose, todėl reikalavimas įrengti didelį valgymui skirtą stalą yra nepagrįstas, o konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų dėl šio elgesio nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad karantino kameroje kentė nežmoniškas sąlygas, šioje kameroje gyveno 3 paras, iš viso keturiese vienoje kameroje. Šioje kameroje nebuvo patalynės, kameroje buvo jaučiamas skersvėjis, todėl pareiškėjas visas 3 paras negalėjo miegoti. Teismas pažymi, jog pareiškėjas skundžiasi, kad 2009, atvykus į Lukiškių TI-K, buvo itin blogomis sąlygomis laikomas karantino kameroje, tačiau, atsižvelgiant į senaties termino taikymą šioje byloje, žalos atlyginimo prašymas dėl karantino sąlygų netinkamumo netenkintas.

Apibendrinant pareiškėjo skunde išsakytus nusiskundimus ir įvertinus jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas kalinimo laikotarpį nuo 2017-10-13 iki 2018-02-28, iš viso 139 paras.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo sveikatos pablogėjimu, pasitikėjimo savimi sumažėjimu, nepatogumais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-6 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016-08-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

EŽŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 139 paras, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Teismo vertinimu, 139 parų laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, laikytinas pakankamai ilgu ir sudarančiu pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 139 paros, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 500 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo G. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė