- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-13
- Bylos Nr.
- 2S-2299-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02394-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- T. K., A. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „TransSale“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) T. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarties dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, priimtos civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovų T. K. ir A. K. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TransSale“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartimi, ieškovo T. K. ieškinį tenkino: 1) pripažino, kad 2011 m. rugpjūčio 19 d. tarp T. K. ir UAB „TransSale“ sudaryta darbo sutartis 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nutraukta neteisėtai ir laikė darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi; 2) priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 2569,14 Lt (744,07 Eur) išeitinės išmokos, 2818,31 Lt (816,24 Eur) kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 15292,50 Lt (4429,01 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2013-12-24 iki teismo sprendimo priėmimo 2014-12-19, o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo – po 61,17 Lt (17,72 Eur) vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, 500 Lt (144,81 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir 4372 Lt (1266,22 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtu sprendimu ieškovo A. K. ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino, kad 2012 m. lapkričio 7 d. tarp A. K. ir UAB „TransSale“ sudaryta darbo sutartis nuo 2014 m. sausio 10 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu nutraukta neteisėtai ir laikė, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi; 2) priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 2454,06 Lt (710,74 Eur) išeitinės išmokos, 14023,20 Lt (4061,40 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2014-01-11 iki teismo sprendimo priėmimo 2014-12-19, o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo – po 58,43 Lt (16,92 Eur) vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, 500 Lt (144,81 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (T. 3., b. l. 134-144).
Atsakovas UAB „TransSale“ pateikė teismui prašymą išdėstyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-19 sprendimo vykdymą, išdėstant ieškovui T. K. priteistas sumas periodiniais kas mėnesį atliekamais mokėjimais ir visą likusią sumą sumokėti per 14 mėnesių, o ieškovui A. K. - periodiniais kas mėnesį atliekamais mokėjimais ir visą likusią sumą sumokėti per 18 mėnesių. Prašymą išdėstyti teismo sprendimą grindė sunkia finansine padėtimi, nurodydamas, jog įmonė turi daug pradelstų mokėjimų ir nėra atsiskaičiusi su paslaugų tiekėjais 235 614 Eur sumos, o įmonės klientai nemokūs, vėluoja atsiskaityti už suteiktas vežimo paslaugas. Atsakovo teigimu, pastaruoju metu įmonėje trūksta apyvartinių lėšų, o įmonės sąskaitose yra nedidelis 338,11 Eur sumos pinigų likutis. Atsakovas nurodo, kad jo turtą sudaro kilnojamasis turtas – transporto priemonės, kurios naudojamos įmonės veikloje, todėl nukreipus išieškojimą į įmonės turtą reikėtų jį pardavinėti, taip dar labiau apsunkinant atsakovo turtinę padėtį. Atsakovo teigimu, išdėsčius skolą buvusiems darbuotojams per atsakovo nurodomą laikotarpį jiems kiekvieną mėnesį būtų sumokama periodinė įmoka, atitinkanti buvusių darbuotojų vidutinį darbo užmokestį, t. y. T. K. būtų sumokama po 379,57 Eur kas mėnesį, o A. K. – 379,05 Eur kas mėnesį (T. 4., b. l. 39-40).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi atsakovo prašymą tenkino iš dalies: 1) išdėstė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-19 sprendimo įvykdymą ne ilgiau kaip iki 2016 m. liepos 1 d.; 2) įpareigojo atsakovą mokėti ieškovui T. K. priteistą 744,07 Eur išeitinės išmokos, 816,24 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 4429,01 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2013-12-24 iki teismo sprendimo priėmimo 2014-12-19, 144,81 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso 6134,14 Eur sumą, kas mėnesį lygiomis dalimis po 511,18 Eur per 12 kartų, kol bus išmokėta visa priteista suma, bet ne ilgiau kaip iki 2016 m. liepos 1 d.; 3) įpareigojo atsakovą mokėti ieškovui A. K. priteistą 710,74 Eur išeitinės išmokos, 4061,40 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2014-01-11 iki teismo sprendimo priėmimo 2014-12-19, 144,81 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso 4916,95 Eur sumą, kas mėnesį lygiomis dalimis po 409,75 Eur per 12 kartų, kol bus išmokėta visa priteista suma, bet ne ilgiau kaip iki 2016 m. liepos 1 d.; 4) paliko priteisto ieškovų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo dienos 2014-12-19 iki jo įsiteisėjimo skaičiavimą, jo neišdėstant, teismo sprendimą vykdančiam antstoliui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovui T. K. iš atsakovo UAB „TransSale“ priteista iš viso 7400,36 Eur (25551,95 Lt), iš jų atsakovas 2015-01-27 sumokėjo ieškovui 1266,22 Eur, todėl likusi ieškovui išieškotina suma sudaro 6134,14 Eur. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovui A. K. iš atsakovo UAB „TransSale“ priteista iš viso 4916,95 Eur (16977,26 Lt). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, sutiko su atsakovo argumentu, jog jo finansinė padėtis yra sunki, kadangi atsakovas turi tiek neįvykdytų piniginių prievolių kreditoriams, tiek skolininkų, ir sprendė, kad visos teismo sprendimu priteistos sumos išieškojimas ieškovams dar labiau apsunkintų prastą atsakovo finansinę padėtį. Teismas įvertino ieškovo T. K. argumentus, išdėstytus teismo posėdžio metu, bei vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, išdėstė iš atsakovo priteistų sumų išieškojimą vienerių metų laikotarpiui, ne ilgiau kaip iki 2016-07-01.
Teismas nustatė, jog vidutinio darbo užmokesčio sumų, skaičiuojamų už priverstinę pravaikštą nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo, išieškojimas nėra išdėstomas dalimis, todėl jo apskaičiavimas paliekamas sprendimą vykdančiam antstoliui (T. 4., 62-64).
III. Atskirojo skundo argumentai
Apeliantas (ieškovas) T. K. pateikė atskirąjį skundą, kurį patikslinęs prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-01 nutarties dalį, kuria buvo nutarta įpareigoti atsakovą mokėti ieškovui T. K. priteistas sumas (iš viso – 6134,14 Eur) kas mėnesį lygiomis dalimis po 511,18 Eur per 12 kartų iki bus išmokėta visa priteista suma, bet ne ilgiau kaip iki 2016 m. liepos 1 d. ir priteisti iš atsakovo advokato teisinės pagalbos išlaidas. (b. l. 13-16). Nurodo, kad skundžiama nutartis buvo priimta išsamiai neįvertinus abiejų šalių turtinės padėties, apelianto nerimo dėl galimo atsakovo bankroto. Apelianto teigimu, nuo prašomo išdėstyti sprendimo priėmimo dienos praėjo beveik 6 mėnesiai, todėl atsakovas turėjo pakankamai laiko geranoriškam teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantas nurodo, kad šiuo metu nedirba, neturi lėšų pragyvenimui, o atsakovas turi pakankamai turto bei finansinių galimybių atsiskaityti.
Atsakovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantas T. K. ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išdėstytas teismo sprendimo įvykdymas, pagrįstumą, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių ir neatsižvelgė į apelianto prieštaravimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei priimta nutartimi išdėstyti teismo sprendimą apelianto atžvilgiu, visiškai sutinka.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo paties iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas reikšmingas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendimo vykdymo išdėstymas ir atidėjimas – sprendimo privalomumo ir vykdytinumo savybių, kurias įgyja įsiteisėjęs sprendimas, nukėlimas tam tikram laikui, kuomet sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl itin sunkios asmens turtinės padėties ar kitų ypatingai svarbių aplinkybių. Asmens turtinę būklę apibūdina jo reguliarių (dabartiniu metu žinomų) pajamų bei išlaidų balansas. Kadangi sprendimo (nutarties) vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-04-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004 ir kt.). Be to, sprendžiant teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimą, būtina maksimaliai užtikrinti, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas nepažeistų išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, o teismui suteikta diskrecijos teisė kiekvienu atveju individualiai įvertinti atidėjimo ar išdėstymo būtinumą. Teikiant teismui prašymą dėl teismo sprendimo išdėstymo, skolininkas turi pateikti duomenis apie šio klausimo sprendimo momentu susiklosčiusią jo turtinę padėtį, kad teismas galėtų ją realiai įvertinti.
Nagrinėjamu atveju atsakovas prašymą išdėstyti teismo sprendimą grindė sunkia finansine padėtimi. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2015-05-31 atsakovas buvo skolingas kreditoriams 235 614 Eur, o gautinos sumos iš debitorių sudarė 198 359 Eur, iš kurių 14238 Eur sudarė pradelsti mokėjimai daugiau kaip 90 dienų (T. 4., b. l. 44-45). Iš pateiktų atsakovo sąskaitų išrašų nustatyta, jog 2015-06-11 atsakovo sąskaitose pinigų likutis buvo apie 400 Eur (T. 4., b. l. 48-50). Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog atsakovas verčiasi krovinių pervežimu, todėl tikėtina, jog antstoliui pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus, išieškojimas galėtų būti nukreipiamas į kilnojamąjį turtą – transporto priemones, dėl ko būtų dar labiau apsunkinta atsakovo turtinė padėtis (CPK 185 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus atsakovo įrodymus, pagrįstai nustatė, jog atsakovo finansinė padėtis yra sunki ir dėl tokios padėties atsakovas negali iš karto įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo (CPK 178, 185 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstas apelianto abejones dėl neatsiskaitymo su apeliantu atsakovo galimo bankroto atveju. Bankrutuojant įmonei, ieškovo galimybę atgauti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu priteistas sumas, susijusias su darbo santykiais, užtikrina Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ), kuriame numatyta, jog darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, tenkinami pirmąja eile (ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalis), be to, jie gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų (ĮBĮ 35 straipsnio 5 dalis). Taigi net ir iškėlus atsakovui bankroto bylą, apeliantas su finansiniu reikalavimu, susijusiu su darbo santykiais, atsakovo bankroto byloje būtų pirmos eilės kreditorius ir turėtų galimybę atgauti priteistas sumas iš Garantinio fondo lėšų.
Nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties ir apelianto argumentas, jog skundžiama nutartimi teismo sprendimo įvykdymas realiai atidėtas 18 mėnesių, o atsakovas, žinodamas savo sunkią finansinę padėtį, teismui priimant sprendimą prašymo išdėstyti teismo sprendimą nepateikė. Išdėstant teismo sprendimą, priteistų sumų sumokėjimas laimėjusiai bylą šaliai išdėstomas per atitinkamą laikotarpį, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas kiekvieną mėnesį turi pareigą mokėti ieškovui skundžiamoje nutartyje nurodyto dydžio sumas. Taigi apeliantas jam priteistas su darbo santykiais susijusias sumas atgaus laipsniškai per ilgesnį laikotarpį (iki 2016-07-01), o tuo atveju, jeigu atsakovas nevykdytų skundžiamoje nutartyje nurodytų periodinių mokėjimų, apeliantas turėtų teisę kreiptis į antstolį dėl pradelstos sumos išieškojimo priverstinio vykdymo tvarka. Taigi teismo sprendimo įvykdymas nėra atidėtas 18 mėnesių, o jame priteistas sumas atsakovas turi pareigą mokėti ieškovui periodiniais mokėjimais, nurodytais skundžiamoje nutartyje. Aplinkybė, jog atsakovas prašymą teismui išdėstyti teismo sprendimą pateikė tik pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus, nagrinėjamu atveju nėra teisine prasme reikšminga, kadangi proceso įstatymas nenumato apribojimų pateikti prašymą išdėstyti teismo sprendimą (CPK 284 straipsnio 1 dalis), todėl teikiantis tokį prašymą asmuo iš esmės galimybe išdėstyti teismo sprendimą gali pasinaudoti tiek priimant teismo sprendimą, tiek jau ir pradėjus vykdymo procesą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs atsakovo sunkią finansinę padėtį, išdėstė teismo sprendimo įvykdymą, kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė atsakovo prašymą dėl teismo sprendimo išdėstymo ir atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo apelianto atžvilgiu nepakeistą.