Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-134-616/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-26
Bylos Nr.: 1A-134-616/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-43694-2018-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Civilinis ieškovas: N. Š.
Nuteistasis: Z. A., M. A.
Nukentėjusysis: N. Š.
Kaltinamasis: Z. A., M. A.
Advokatai: Regimantas Špelveris, Marius Kuzminovas, Ruslanas Mazurovas

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-134-616/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43694-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.2.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Vaivai Vilkei,dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei,gynėjams advokatams Ruslanui Mazurovui (Ruslan Mazurov), Mariui Kuzminovui,nukentėjusiosios, civilinės ieškovės N. Š. atstovui advokatui Regimantui Špelveriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. A. gynėjo advokato Ruslan Mazurov ir nuteistojo M. A. gynėjo advokato Mariaus Kuzminovo apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

Z. A. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir skirta bausmė – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

M. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir M. A. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Į M. A. paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė visiškai atlikta pagal Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendį, ir laikoma, jog M. A. yra atlikęs 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo bausmės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 6 punktu, 7 punktu, 8 punktu, M. A. atidėtas paskirtos bausmės vykdymas 1 (vieneriems) metams ir jam paskirtos šios pareigos: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu; visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje. M. A. bausmės vykdymo atidėjimo terminą nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio pateikimo vykdyti dienos.

Nukentėjusiosios N. Š. įstatyminės atstovės K. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamųjų Z. A. ir M. A. solidariai N. Š., gim. 2007-09-11, naudai 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimui, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Priteista iš M. A. ir Z. A. 300 Eur (trys šimtai eurų) N. Š. advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. Z. A. nuteista už tai, kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui ir psichiškai gniuždydama nežymiai sužalojo mažametį, o būtent: 2018 m. rugsėjo 9 d., laiku nuo 11.00 val. iki 12.00 val., namų, esančių (duomenys neskelbtini), patalpose, tyčia ranka stipriai suspaudusi mažametei N. Š. už kairės rankos, žasto srityje, tampė ją ir ne mažiau trijų kartų tempdama kėlė N. Š. į viršų, tokiais savo veiksmais sukėlė mažametei N. Š. fizinį skausmą.

1.1. Z. A. taip pat nuteista už tai, kad veikdama kartu su M. A., 2018 m. rugsėjo 9 d., laiku nuo 11.00 val. ir 12.00 val., M. A. atvežus N. Š. į Z. A. namus, adresu: (duomenys neskelbtini), namo patalpoje, naudodama psichologinį smurtą – tyčia rėkdama ant mažametės N. Š., (duomenys neskelbtini), reikalaudama rašyti prisipažinimo raštelį, diktuojant tekstą, o N. Š. nerašant, kaip buvo liepiama, M. A. atsinešus diržą ir juo grasinant mušti N. Š. bei trankant diržu į stalą, prie kurio buvo N. Š., šaukiant ir keikiantis reikalavo „pasakyti tiesą“, o Z. A. grasinant pasakyti visai N. Š. mokyklai ir jos draugėms, kad N. Š. vagis, kad nebeturės nei vieno draugo, kad jos neįleis į namus, kad nešvęs gimtadienio, nevažiuos į suplanuotą kelionę į (duomenys neskelbtini), bei žadant atstoti ir sunaikinti prisipažinimo raštelį, po to kai jį N. Š. parašys, N. Š. parašius reikalaujamą prisipažinimo raštelį, nurodė, kad jį nuneš į policiją, tokiais savo veiksmais sukėlė mažametei N. Š., (duomenys neskelbtini)., psichikos sutrikimą – kitos reakcijos į stiprų stresą (duomenys neskelbtini), kurios tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su Z. A. ir M. A. veiksmais, tuo padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą mažametei N. Š..

2. M. A. nuteistas už tai, kad psichiškai gniuždydamas nežymiai sužalojo mažametį šeimos narį, o būtent: jis veikdamas kartu su Z. A., 2018 m. rugsėjo 9 d., laiku nuo 11.00 val. ir 12.00 val., nuvežęs, kartu gyvenusią sutuoktinės K. A. dukrą N. Š. į Z. A. namus, adresu: (duomenys neskelbtini), namo patalpoje, naudodamas psichologinį smurtą – tyčia rėkdamas ant mažametės N. Š., (duomenys neskelbtini), reikalaudamas rašyti prisipažinimo raštelį, diktuojant tekstą, o N. Š. nerašant, kaip buvo liepiama, M. A. atsinešė diržą, juo grasino mušti N. Š. bei trankydamas diržu į stalą, prie kurio buvo N. Š., šaukdamas ir keikdamasis reikalavo „pasakyti tiesą“, o Z. A. grasinant pasakyti visai N. Š. mokyklai ir jos draugėms, kad N. Š. vagis, kad nebeturės nei vieno draugo, kad jos neįleis į namus, kad nešvęs gimtadienio, nevažiuos į suplanuotą kelionę į (duomenys neskelbtini) bei žadant atstoti ir sunaikinti prisipažinimo raštelį, po to, kai jį N. Š. parašys, N. Š. parašius reikalaujamą prisipažinimo raštelį, nurodė, kad jį nuneš į policiją, po ko tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ir veždamas N. Š. į namus automobiliu nuo (duomenys neskelbtini), garsiai šaukdamas ir keikdamasis gąsdino N. Š., kad už šį poelgį metus į lauką neišeis, kad negaus telefono, o jei pasiims telefoną pati, tai diržu gaus per „nagus“, tokiais savo veiksmais sukėlė mažametei šeimos narei N. Š. psichikos sutrikimą – kitos reakcijos į stiprų stresą (duomenys neskelbtini), kurios tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su Z. A. ir M. A. veiksmais, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą mažametei šeimos narei N. Š..

II. Apeliacinių skundų bei atsiliepimo į skundus argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistosios Z. A. gynėjas advokatas Ruslanas Mazurovas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį, kuriuo Z. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apeliaciniame skunde nuteistosios Z. A. gynėjas nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių taip pat esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teigia, kad byloje surinktus vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, visas abejones aiškino ne Z. A., kaip reikalauja įstatymai, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai. Teismas nepašalino esančių prieštaravimų, todėl buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.

3.2. Nurodo, kad Z. A. viso proceso metu kategoriškai neigė vartojusi kokią nors jėgą prieš N. Š.. Tai patvirtino ir įvykio metu buvęs Z. A. sūnus M. A. bei ikiteisminio tyrimo apklausta, šiuo metu mirusi, Z. A. mama liudytoja V. J.. Tvirtina, jog teismo išvada dėl fizinio sužalojimo rėmėsi iš esmės tik nukentėjusiosios N. Š. parodymais, bei juos atkartojusios motinos K. A. parodymais.

3.3. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2018-09-09 12.48 val. (ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini)) gydytojo M. V. išrašu, kad N. Š. atvyko 2018-09-09 12.48 val., jai diagnozuota 2018-09-09 peties ir žasto kiti paviršiniai sužalojimai. Skausmas 5 balai, trauma šiandien, patėvio mama tyčia suspaudė kairį žastą. Skundžiasi skausmu. Palpuojant skausmingas žastas viduriniame trečdalyje. Kiek skausmingi kairio peties judesiai (1 t., b. l. 79). Gynėjo nuomone, žymiai svarbesnis įrodymas vertinant šią aplinkybę yra VTMT (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Joje konstatuota, kad remiantis turimais medicininių dokumentų duomenimis, N. Š. objektyvių duomenų apie kūno sužalojimą nenustatyta. VšĮ (duomenys neskelbtini) nustatyti sužalojimai sužalojimu nevertinami, kadangi diagnozės paremtos tik subjektyviais nusiskundimais, tačiau nėra pagrįstos objektyviais traumavimo požymiais (1 t., b. l. 94). Gynėjo teigimu, jokių papildomų duomenų, kurie patvirtintų N. Š. parodymus, nėra, nes K. A. nebuvo tiesioginė įvykių stebėtoja, o VšĮ (duomenys neskelbtini) medikas tik užrašė jos nusiskundimus. Mano, kad jei N. Š. atžvilgiu tikrai būtų atlikti jos nurodyti veiksmai, po ko, pagal jos žodžius, ji net kelias savaites jautė pasekmes, ant jos kūno turėjo likti ir objektyvių tokių sužalojimų žymių, bent jau kraujosruvų. Tokias žymės VšĮ (duomenys neskelbtini) neabejotinai būtų aprašytos. Atkreipia dėmesį, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) užfiksuota tik galimas suėmimas už žasto, tačiau neminimas joks tempimas į viršų. Tai vertintina kaip esminis prieštaravimas, tačiau teismas konstatavo, kad ligoninėje nurodytos aplinkybės visiškai atitinka N. Š. parodymus.

3.4. Teigia, kad N. Š. parodymai yra vienintelis tiesioginis įrodymas byloje, vertinant ne tik fizinę, bet ir psichinę prievartą jos atžvilgiu. Pažymi, jog vertindamas N. Š. parodymus, teismas rėmėsi 2019 balandžio 30 d. – birželio 3 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2021 m. liepos 15 d. – liepos 30 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kad N. Š. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymus; polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realybe N. Š. nenustatytas; negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams. Remiantis tuo, teismas visas be išimties N. Š. nurodytas aplinkybes pripažino pagrįstomis ir objektyviai nustatytomis. Gynėjo teigimu, ekspertizės aktų išvados yra prieštaringos. Nors nurodoma, kad ji nelinkusi fantazuoti, tačiau jos parodymų dalį, iš kur ji gavo pinigus, pasak gynėjo, reikėtų vertinti nevienareikšmiškai, nes neatmetama galimybė, kad bijodama pasekmių, ji gali gintis, kad pinigus rado, o ne paėmė. Pažymi, jog ekspertai pripažino, kad N. Š. gali meluoti, siekdama konkretaus tikslo. Teigia, kad nėra įvertinta, ar siekdama pridengti savo veiksmus, dėl kurių ji gali jausti gėdą ir baimę, ji negali labiau apkalbėti kitų žmonių. Taip pat teigia, kad ekspertai iš esmės nevertino, ar jai galima padaryti poveikį, o tai labai svarbi aplinkybė.

3.5. Nurodo, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė N. N. patvirtino, kad N. Š. ir jos motiną K. A. sieja itin glaudus ryšys, ji priklausoma nuo savo mamos ir dėl savo amžiaus. Gynėjo teigimu, byloje buvo būtina konkrečiai nustatyti, ar N. Š. negalėjo padaryti įtakos jos motina K. A., kuri tą pačią dieną paliko šeimos gyvenamąją vietą, beveik iš karto prasidėjo skyrybų procesas, rugsėjo 11 dienos pareiškime ji pabrėžia inicijuotą baudžiamąjį procesą prieš M. A.. Šios aplinkybės, pasak gynėjo, rodo, kad tarp K. A. ir M. A. bei jo motinos Z. A. buvo susiklostę konfliktiniai santykiai. Pati K. A. patvirtino, kad barėsi su Z. A.. Apkalbėti vyrą ir jo motiną jai buvo naudinga keršto sumetimais, taip pat dėl pozicijos prasidėjusiame skyrybų procese. Gynėjo teigimu, neatmestina ir pasipelnymo versija. Tai netiesiogiai patvirtina ir pareikštas neadekvataus dydžio 40 000 Eur civilis ieškinys neturtinei žalai atlyginti.

3.6. Pažymi, jog dėl nurodytų priežasčių N. Š. ir K. A. parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir besąlygiškai patikimi. Jos buvo suinteresuotos bylos baigtimi. Jų parodymų nepatvirtina jokie kiti tiesioginiai ar netiesioginiai objektyvūs įrodymai.

3.7. Nurodo, kad Z. A., M. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė išsamius parodymus apie 2018-09-09 įvykių eigą. Tą dieną Z. A. namuose įvyko pokalbis, kurio metu dalyvavo Z. A., M. A., V. J. ir N. Š.. Dar 2018-09-01 N. Š. pasakė M. A. ir Z. A. radusi 10 eurų kupiūrą. Kaip paaiškėjo vėliau, jie galėjo būti ne rasti, bet be leidimo paimti iš V. J. santaupų. Z. A. parodė, kad jau ir anksčiau N. Š. „rasdavo“ tai po 1, tai po 2 eurus. Nors ikiteisminio tyrimo metu šioms aplinkybėms iš viso nebuvo skirta dėmesio, pasak gynėjo, jos laikytinos nepaneigtomis. Nurodo, kad N. Š. nebuvo svetimas žmogus, buvo auginama M. A., kaip duktė priimama pas Z. A. ir V. J.. Galimas N. Š. polinkis vagiliauti kėlė jiems visiems didelį nerimą ne dėl patirtų nežymių nuostolių, bet dėl jos ateities, jai dėl galinčių kilti grėsmių. Dėl to ir įvyko 2018-09-09 pokalbis su ja. Jo metu buvo siekiama išsiaiškinti tiesą, N. Š. poelgio priežastis, bandyti pakreipti jos elgesį taip, kad tai ateityje nesikartotų. Pažymi, jog nėra jokių duomenų, kad to pokalbio metu būtų buvusi naudojama fizinė prievarta. Be pačios N. Š. parodymų, nėra jokių duomenų ir apie psichologinį smurtą jos atžvilgiu. Z. A., M. A., V. J. tai kategoriškai neigia. Aplinkybė, kad N. Š. surašė prisipažinimo raštelį yra logiškai paaiškinama byloje nustatytais duomenimis. Teigia, kad liudytoja R. L. parodė, kad per pamokas N. Š. taipogi dažnai užsisklęsdavo, atsisakydavo kalbėti. Psichologų buvo patarta duoti jai daugiau užduočių raštu. Taigi ir šiuo atveju N. Š. galėjo būti lengviau išdėstyti savo mintis raštu, o ne žodžiu, todėl ir buvo pasirinkta tokia forma. Nurodo, kad Z. A. pripažino, kad pokalbio metu galėjo būti vartojamos frazės „ar gražu būtų, jei apie tai sužinos mokykloje, draugės?“. Tai ne grasinamojo, o retorinio pobūdžio klausimai, kurie galėjo būti suprasti mažametės kaip realus ketinimas paskleisti tokias žinias.

3.8. Taip pat skunde nurodoma, kad pati N. Š. parodė, jog gerai sutarė su M. A., vadino jį tėčiu, taip pat ir su Z. A., vadino ją močiute. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ji dažnai leisdavo laiką net ne su motina, o su jais. Nurodo, kad 2018 metų spalį visa šeima turėjo skristi atostogų į (duomenys neskelbtini). M. A. rūpinosi jos auklėjimu, kartu lankė (duomenys neskelbtini) būrelį. Niekas byloje nepatvirtina, kad prieš ją kada nors anksčiau būtų naudotas fizinis ar psichinis smurtas, nors šioje šeimoje ji jau gyveno ilgiau nei 4 metus.

3.9. Pažymi, jog Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio 2 straipsnio 10 punkte yra akcentuojama, kad „smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis“. Gynėjo teigimu, vertinant kiekvienu atveju konkrečią situaciją, būtina įvertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį BK 140 straipsnio 3 dalies sudėčiai, bet ir susiklosčiusios situacijos pobūdį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodytu aspektu, ar aptartais veiksmais nebuvo siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko saugumui bei tuo aspektu, ar motinos (tėvo) reakcija buvo sukelta trumpalaikės panikos, bejėgiškumo ir nevilties, dėl to buvo reaguota pykčiu ir sudavimu, ar tai yra sisteminis šeimos bendravimo, vaikų drausminimo būdas. Gynėjas atkreipia dėmesį į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-489/2020. Nurodo, kad 2018-09-09 pokalbiu buvo siekiama išvengti didesnio pavojaus N. Š. fiziniam ir psichiniam saugumui, nes jei svetimo turto grobimo atvejai būtų kartojęsi ateityje, jai galėjo kilti daug neigiamų pasekmių.

3.10. Dėl būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymio – kaltės, gynėjas pažymi, jog ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad Z. A. ir M. A. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia. Nurodo, kad jie jokiu būdu negalėjo suvokti, kad daro pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nes pokalbiu su N. Š. jie siekė išvengti didesnio pavojaus jos saugumui. Teigia, jog visiškai nesuvokiama, kaip kaltinamieji galėjo suvokti, kad po tokio trumpalaikio pokalbio jai galėtų kilti psichikos sutrikimas.

3.11. Dėl nusikaltimo sudėties požymio – priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, gynėjas nurodo, kad remdamasis 2019 balandžio 30 d. – birželio 3 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2021 m. liepos 15 d.– liepos 30 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), teismas konstatavo, kad N. Š. nustatytas sutrikimas siejamas būtent su byloje tiriamais 2018-09-09 Z. A. ir M. A. veiksmais. Teigia, jog teismas tokią išvadą padarė išsamiai ir visapusiškai neįvertinęs visų bylos aplinkybių.

3.12. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje rinkti duomenys – pedagogų, psichologų, vaiko teisių specialistės, ekspertų parodymai – atspindi padėtį tik po 2018-09-09. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie N. Š. gyvenimo, auklėjimo sąlygas iki tiriamų įvykių. Byloje yra duomenų, kad N. Š. esant stresinei situacijai, ji ima žalotis, drasko kaktą, ranką, ir tai galėjo vykti dar iki 2018-09-09. Pažymi, jog byloje yra duomenų, kad itin nesisekė mokslas naujoje mokykloje, kurioje pradėjo mokytis 2018-09-01, kad dėl savo elgesio, atsisakymo kalbėti per pamokas, ji buvo nukreipta pas socialinius darbuotojus, psichologus. Jau vien tai, pasak gynėjo, turėjo atkreipti tyrėjų, ekspertų, prokurorų, teismo dėmesį ir išsamiau aiškintis įvykio aplinkybes, tačiau nueita lengviausiu keliu ir pasirinkti asmenys, kuriems lengviausia suversti visą kaltę. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad atliekant 2021 liepos 15 d. – liepos 30 d. ekspertizę, akto Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertės buvo paprašiusios teismo išreikalauti N. Š. charakteristiką iš pradinių klasių mokytojos, tačiau to nebuvo padaryta, todėl išvada surašyta be šių duomenų. Gynėjo nuomone, ekspertai neprašo duomenų, kurie neturi reikšmės ekspertizei, ir jie negali žinoti, kokią reikšmę jie turės, nesusipažinę, tačiau vis tiek per posėdį atsakydama į teisėjos klausimą, ar duomenys iš pradinės mokyklos nebūtų turėję įtakos išvadoms, ekspertė tai paneigė. Todėl ekspertizės aktų išvadų, pasak gynėjo, negalima byloje vertinti kaip visiškai objektyvių duomenų.

3.13. Skunde gynėjas nurodo, kad 2020-09-22 VšĮ (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog „nustatyto sutrikimo kitos reakcijos į stiprų stresą, priežasčių yra ne viena – mergaitė su mama pakeitė gyvenamąją vietą, pakeitė mokyklą, iširo mamos ir patėvio šeima, prasidėjo teisminiai procesai. Svarbu, tai, kad mamai atskyrus mergaitę nuo patėvio ir jo mamos, t. y. pašalinus psichogeninį stresorių, mergaitės psichikos sveikata nuo to nepagerėjo. Nėra moksliškai pagrįstų būdų išskirti ir įvertinti vien kaltinamųjų Z. A. ir M. A. byloje tiriamų veiksmų įnašą, formuojantis teismo psichiatrijos ekspertizės metu nukentėjusiajai nustatytam laikinam psichikos sutrikimui ir įvertinti vien šių netinkamų veiksmų indėlį, nustatant sveikatos sutrikdymo mastą. Pažymėtina, kad blogo elgesio (psichologinės prievartos) pasekmės kelia grėsmę vaiko sveikatai ir raidai, kai jie trunka pakankamai ilgą laiką, o tiriami įvykiai truko 1 val.“ (4 t., b. l. 85–94). Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl šios išvados visiškai nepasisakė.

3.14. Gynėjo teigimu, jeigu išvadoje ir būtų konstatuota, kad N. Š. atžvilgiu būtų neteisėtai vartota psichologinė prievarta, negalima daryti neabejotinos išvados, kad būtent Z. A. veiksmai nulėmė N. Š. nustatytą sveikatos sutrikimą, t. y. nėra būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių. Atkreipia dėmesį, kad ligtoliniai stresiniai veiksniai – konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai – yra pabrėžti ir 2021 m. liepos 15 d. – liepos 30 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini).

3.15. Nurodo, kad byloje liudytoja apklausta gydytoja pediatrė A. L. parodė, kad 2018-09-12 atvyko K. A. ir N. Š.. Ji diagnozavo potrauminio streso sindromą ir išrašė N. Š. atleidimą nuo pamokų nuo 2018-09-10 iki 2018-09-22. Gynėjo nuomone, teismo nuosprendis ir ekspertizės aktai nepagrįstai paremti šiais duomenimis. Atkreipia dėmesį, kad gydytoja diagnozę parėmė objektyviais duomenimis nepagrįstu 2018-09-09 gydytojo traumatologo įrašu, subjektyviais net ne pačios N. Š., bet K. A. nusiskundimais. Pažymi, jog tokią pačią diagnozę, tą pačią dieną, gydytoja A. L. diagnozavo ir mažametei K. A. ir M. A. dukrai E.. Tai paminėta 2020-09-22 VšĮ (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi E. nebuvo, kai vyko pokalbis su N. Š., kyla abejonių, ar stresas negalėjo būti sukeltas kitomis aplinkybėmis. Gynėjo teigimu, svarbu ir tai, kad ši gydytoja stebi nukentėjusiąją N. Š. nuo pat gimimo. Ji parodė teisme, kad N. Š. buvo nerami, buvo konsultuota neurologo, yra įrašai (duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“. Tvirtina, jog į šias aplinkybes nei teismas, nei ekspertai taipogi neatsižvelgė.

3.16. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Z. A. atžvilgiu, rėmėsi prielaidomis, nevertino visų abejonių, kaip to reikalauja įstatymas, netinkamai kvalifikavo jos veiksmus pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kai nebuvo šio nusikaltimo sudėties požymių.

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. A. gynėjas advokatas Marius Kuzminovas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį, kuriuo M. A. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Gynėjo teigimu, teismas priimdamas nuosprendį padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių taip pat esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teigia, kad byloje surinktus vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, visas abejones aiškino ne M. A., kaip reikalauja įstatymai, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai. Teismas nepašalino esančių prieštaravimų, todėl buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.

4.2. Gynėjas nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad M. A. psichiškai gniuždydamas nežymiai sužalojo mažametį šeimos narį, nes ši išvada neatitinka byloje nustatytas aplinkybes.

4.3. Teigia, kad N. Š. parodymai yra vienintelis tiesioginis įrodymas byloje, vertinant ne tik fizinę, bet ir psichinę prievartą jos atžvilgiu. Pažymi, jog vertindamas N. Š. parodymus, teismas rėmėsi 2019 balandžio 30 d. – birželio 3 d. ekspertizės aktu (duomenys neskelbtini) bei 2021 m. liepos 15 d. – liepos 30 d. ekspertizės aktu (duomenys neskelbtini), kad N. Š. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymus; polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realybe N. Š. nenustatytas; negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams. Remiantis tuo, teismas visas be išimties N. Š. nurodytas aplinkybes pripažino pagrįstomis ir objektyviai nustatytomis. Gynėjo teigimu, ekspertizės aktų išvados yra prieštaringos. Nors nurodoma, kad ji nelinkusi fantazuoti, tačiau jos parodymų dalį, iš kur ji gavo pinigus, pasak gynėjo, reikėtų vertinti nevienareikšmiškai, nes atmetama galimybė, kad bijodama pasekmių, ji gali gintis, kad pinigus rado, o ne paėmė. Pažymi, jog ekspertai pripažino, kad N. Š. gali meluoti, siekdama konkretaus tikslo. Teigia, kad nėra įvertinta, ar siekdama pridengti savo veiksmus, dėl kurių ji gali jausti gėdą ir baimę, ji negali labiau apkalbėti kitų žmonių. Taip pat teigia, kad ekspertai iš esmės nevertino, ar jai galima padaryti poveikį, o tai labai svarbi aplinkybė.

4.4. Skunde gynėjas nurodo, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė N. N. patvirtino, kad N. Š. ir jos motiną K. A. sieja itin glaudus ryšys, ji priklausoma nuo savo mamos ir dėl savo amžiaus. Gynėjo teigimu, byloje buvo būtina konkrečiai nustatyti, ar N. Š. negalėjo padaryti įtakos jos motina K. A., kuri tą pačią dieną paliko šeimos gyvenamąją vietą, beveik iš karto prasidėjo skyrybų procesas, rugsėjo 11 dienos pareiškime ji pabrėžia inicijuotą baudžiamąjį procesą prieš M. A.. Šios aplinkybės, pasak gynėjo, rodo, kad tarp K. A. ir M. A. bei jo motinos Z. A. buvo susiklostę konfliktiniai santykiai. Pati K. A. patvirtino, kad barėsi su Z. A.. Apkalbėti vyrą ir jo motiną jai buvo naudinga keršto sumetimais, taip pat dėl pozicijos prasidėjusiame skyrybų procese. Gynėjo teigimu, neatmestina ir pasipelnymo versija. Tai netiesiogiai patvirtina ir pareikštas neadekvataus dydžio 40 000 Eur civilis ieškinys neturtinei žalai atlyginti.

4.5. Pažymi, jog dėl nurodytų priežasčių N. Š. ir K. A. parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir besąlygiškai patikimi. Jos buvo suinteresuotos baigtimi. Jų parodymų nepatvirtina jokie kiti tiesioginiai ar netiesioginiai objektyvūs įrodymai.

4.6. Nurodo, kad Z. A., M. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė išsamius parodymus apie 2018-09-09 įvykių eigą. Tą dieną Z. A. namuose įvyko pokalbis, kurio metu dalyvavo Z. A., M. A., V. J. ir N. Š.. Dar 2018-09-01 N. Š. pasakė M. A. ir Z. A. radusi (duomenys neskelbtini) kupiūrą. Kaip paaiškėjo vėliau, jie galėjo būti ne rasti, bet be leidimo paimti iš V. J. santaupų. Z. A. parodė, kad jau ir anksčiau N. Š. „rasdavo“ tai po 1, tai po 2 eurus. Nors ikiteisminio tyrimo metu šioms aplinkybėms iš viso nebuvo skirta dėmesio, pasak gynėjo, jos laikytinos nepaneigtomis. Nurodo, kad N. Š. nebuvo svetimas žmogus, buvo auginama M. A., kaip duktė priimama pas Z. A. ir V. J.. Galimas N. Š. polinkis vagiliauti kėlė jiems visiems didelį nerimą ne dėl patirtų nežymių nuostolių, bet dėl jos ateities, jai dėl galinčių kilti grėsmių. Dėl to ir įvyko 2018-09-09 pokalbis su ja. Jo metu buvo siekiama išsiaiškinti tiesą, N. Š. poelgio priežastis, bandyti pakreipti jos elgesį taip, kad tai ateityje nesikartotų. Pažymi, jog nėra jokių duomenų, kad to pokalbio metu būtų buvusi naudojama fizinė prievarta. Be pačios N. Š. parodymų, nėra jokių duomenų ir apie psichologinį smurtą jos atžvilgiu. Z. A., M. A., V. J. tai kategoriškai neigia. Aplinkybė, kad N. Š. surašė prisipažinimo raštelį yra logiškai paaiškinama byloje nustatytais duomenimis. Teigia, kad liudytoja R. L. parodė, kad per pamokas N. Š. taipogi dažnai užsisklęsdavo, atsisakydavo kalbėti. Psichologų buvo patarta duoti jai daugiau užduočių raštu. Taigi ir šiuo atveju N. Š. galėjo būti lengviau išdėstyti savo mintis raštu, o ne žodžiu, todėl ir buvo pasirinkta tokia forma. Nurodo, kad Z. A. pripažino, kad pokalbio metu galėjo būti vartojamos frazės „ar gražu būtų, jei apie tai sužinos mokykloje, draugės?“. Tai ne grasinamojo, o retorinio pobūdžio klausimai, kurie galėjo būti suprasti mažametės kaip realus ketinimas paskleisti tokias žinias.

4.7. Taip pat skunde nurodoma, kad pati N. Š. parodė, jog gerai sutarė su M. A., vadino jį tėčiu, taip pat ir su Z. A., vadino ją močiute. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ji dažnai leisdavo laiką net ne su motina, o su jais. Nurodo, kad 2018 metų spalį visa šeima turėjo skristi atostogų į (duomenys neskelbtini). M. A. rūpinosi jos auklėjimu, kartu lankė (duomenys neskelbtini) būrelį. Niekas byloje nepatvirtina, kad prieš ją kada nors anksčiau būtų naudotas fizinis ar psichinis smurtas, nors šioje šeimoje ji jau gyveno ilgiau nei 4 metus.

4.8. Pažymi, jog Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio 2 straipsnio 10 punkte yra akcentuojama, kad „smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis“. Gynėjo teigimu, vertinant kiekvienu atveju konkrečią situaciją, būtina įvertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį BK 140 straipsnio 3 dalies sudėčiai, bet ir susiklosčiusios situacijos pobūdį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodytu aspektu, ar aptartais veiksmais nebuvo siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko saugumui bei tuo aspektu, ar motinos (tėvo) reakcija buvo sukelta trumpalaikės panikos, bejėgiškumo ir nevilties, dėl to buvo reaguota pykčiu ir sudavimu, ar tai yra sisteminis šeimos bendravimo, vaikų drausminimo būdas. Gynėjas atkreipia dėmesį į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-489/2020. Nurodo, kad 2018-09-09 pokalbiu buvo siekiama išvengti didesnio pavojaus N. Š. fiziniam ir psichiniam saugumui, nes jei svetimo turto grobimo atvejai būtų kartojęsi ateityje, jai galėjo kilti daug neigiamų pasekmių.

4.9. Dėl būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymio – kaltės, gynėjas pažymi, jog ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad Z. A. ir M. A. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia. Nurodo, kad jie jokiu būdu negalėjo suvokti, kad daro pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nes pokalbiu su N. Š. jie siekė išvengti didesnio pavojaus jos saugumui. Teigia, jog visiškai nesuvokiama, kaip kaltinamieji galėjo suvokti, kad po tokio trumpalaikio pokalbio jai galėtų kilti psichikos sutrikimas.

4.10. Dėl nusikaltimo sudėties požymio – priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, gynėjas nurodo, kad remdamasis 2019 balandžio 30 d. – birželio 3 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2021 m. liepos 15 d. – liepos 30 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), teismas konstatavo, kad N. Š. nustatytas sutrikimas siejamas būtent su byloje tiriamais 2018-09-09 Z. A. ir M. A. veiksmais. Teigia, jog teismas tokią išvadą padarė išsamiai ir visapusiškai neįvertinęs visų bylos aplinkybių.

4.11. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje rinkti duomenys – pedagogų, psichologų, vaiko teisių specialistės, ekspertų parodymai – atspindi padėtį tik po 2018-09-09. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie N. Š. gyvenimo, auklėjimo sąlygas iki tiriamų įvykių. Byloje yra duomenų, kad N. Š. esant stresinei situacijai, ji ima žalotis, drasko kaktą, ranką, ir tai galėjo vykti dar iki 2018-09-09. Pažymi, jog byloje yra duomenų, kad itin nesisekė mokslas naujoje mokykloje, kurioje pradėjo mokytis 2018-09-01, kad dėl savo elgesio, atsisakymo kalbėti per pamokas, ji buvo nukreipta pas socialinius darbuotojus, psichologus. Jau vien tai, pasak gynėjo, turėjo atkreipti tyrėjų, ekspertų, prokurorų, teismo dėmesį ir išsamiau aiškintis įvykio aplinkybes, tačiau nueita lengviausiu keliu ir pasirinkti asmenys, kuriems lengviausia suversti visą kaltę. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad atliekant 2021 liepos 15 d. – liepos 30 d. ekspertizę, akto Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertės buvo paprašiusios teismo išreikalauti N. Š. charakteristiką iš pradinių klasių mokytojos, tačiau to nebuvo padaryta, todėl išvada surašyta be šių duomenų. Gynėjo nuomone, ekspertai neprašo duomenų, kurie neturi reikšmės ekspertizei, ir jie negali žinoti, kokią reikšmę jie turės, nesusipažinę, tačiau vis tiek per posėdį atsakydama į teisėjos klausimą, ar duomenys iš pradinės mokyklos nebūtų turėję įtakos išvadoms, ekspertė tai paneigė. Todėl ekspertizės aktų išvadų, pasak gynėjo, negalima byloje vertinti kaip visiškai objektyvių duomenų.

4.12. Skunde gynėjas nurodo, kad 2020-09-22 VšĮ (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog „nustatyto sutrikimo kitos reakcijos į stiprų stresą, priežasčių yra ne viena – mergaitė su mama pakeitė gyvenamąją vietą, pakeitė mokyklą, iširo mamos ir patėvio šeima, prasidėjo teisminiai procesai. Svarbu, tai, kad mamai atskyrus mergaitę nuo patėvio ir jo mamos, t. y. pašalinus psichogeninį stresorių, mergaitės psichikos sveikata nuo to nepagerėjo. Nėra moksliškai pagrįstų būdų išskirti ir įvertinti vien kaltinamųjų Z. A. ir M. A. byloje tiriamų veiksmų įnašą, formuojantis teismo psichiatrijos ekspertizės metu nukentėjusiajai nustatytam laikinam psichikos sutrikimui ir įvertinti vien šių netinkamų veiksmų indėlį, nustatant sveikatos sutrikdymo mastą. Pažymėtina, kad blogo elgesio (psichologinės prievartos) pasekmės kelia grėsmę vaiko sveikatai ir raidai, kai jie trunka pakankamai ilgą laiką, o tiriami įvykiai truko 1 val.“ (4 t., b. l. 85-94). Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl šios išvados visiškai nepasisakė.

4.13. Gynėjo teigimu, jeigu išvadoje ir būtų konstatuota, kad N. Š. atžvilgiu būtų neteisėtai vartota psichologinė prievarta, negalima daryti neabejotinos išvados, kad būtent Z. A. veiksmai nulėmė N. Š. nustatytą sveikatos sutrikimą, t. y. nėra būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių. Atkreipia dėmesį, kad ligtoliniai stresiniai veiksniai – konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai – yra pabrėžti ir 2021 m. liepos 15 d. – liepos 30 d. ekspertizės akte (duomenys neskelbtini).

4.14. Nurodo, kad byloje liudytoja apklausta gydytoja pediatrė A. L. parodė, kad 2018-09-12 atvyko K. A. ir N. Š.. Ji diagnozavo potrauminio streso sindromą ir išrašė N. Š. atleidimą nuo pamokų nuo 2018-09-10 iki 2018-09-22. Gynėjo nuomone, teismo nuosprendis ir ekspertizės aktai nepagrįstai paremti šiais duomenimis. Atkreipia dėmesį, kad gydytoja diagnozę parėmė objektyviais duomenimis nepagrįstu 2018-09-09 gydytojo traumatologo įrašu, subjektyviais net ne pačios N. Š., bet K. A. nusiskundimais. Pažymi, jog tokią pačią diagnozę, tą pačią dieną, gydytoja A. L. diagnozavo ir mažametei K. A. ir M. A. dukrai E.. Tai paminėta 2020-09-22 VšĮ (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi E. nebuvo, kai vyko pokalbis su N. Š., kyla abejonių, ar stresas negalėjo būti sukeltas kitomis aplinkybėmis. Gynėjo teigimu, svarbu ir tai, kad ši gydytoja stebi nukentėjusiąją N. Š. nuo pat gimimo. Ji parodė teisme, kad N. Š. buvo (duomenys neskelbtini)“. Tvirtina, jog į šias aplinkybes nei teismas, nei ekspertai taipogi neatsižvelgė.

4.15. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. A. atžvilgiu, rėmėsi prielaidomis, nevertino visų abejonių jo naudai, kaip to reikalauja įstatymas, netinkamai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kai nebuvo šio nusikaltimo sudėties požymių.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į nuteistųjų Z. A. ir M. A. gynėjų advokatų apeliacinius skundus nukentėjusiosios, civilinės ieškovės N. Š. atstovas advokatas Regimantas Špelveris prašo atmesti apeliacinius skundus ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš Z. A. ir M. A. priteisti N. Š. atstovei pagal įstatymą K. A. patirtas proceso išlaidas už advokato atstovavimą apeliacinės instancijos teisme .

5.1. Atsiliepime atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantai pateikia du atskirus apeliacinius skundus, kurie pasirašomi dviejų skirtingų advokatų, tačiau iš esmės šie skundai yra visiškai identiški, todėl pasisako kaip dėl vieno bendro apeliacinio skundo.

5.2. Nurodo, kad patirtas fizinis skausmas užfiksuotas iš karto po įvykio (2018-09-09 12.48 val.), apsilankant VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ bei surašytas gydytojo M. V. įrašas, kuriame nurodoma: atvyko 2018-09-09 12:48 val.; diagnozė: „(duomenys neskelbtini) Peties ir žasto kiti paviršiniai sužalojimai“; anamnezė: 5 balai; būklė: „Išorinių traumos požymių nematau. Palpuojant, skausmingas k žastas viduriniame trečdalyje. Kiek skausmingi kairio peties judesiai“; atspausdinta: 2018-09-09 13:41 val.“ Buvo įvertinti N. Š. mamos K. A. pirminiai paaiškinimai, duoti iš karto po įvykio, N. Š. parodymai, duoti praėjus trims dienoms po įvykio Gynėjo teigimu, šie pirminiai duomenys objektyviausiai atskleidžia kas iš tikrųjų įvyko ir kokiuose pirminiuose dokumentuose tai užfiksuota.

5.3. Teigia, kad apeliantų skunduose trumpai nurodoma, kad būtent šis 2018 m. rugsėjo 9 d. įvykis tapo M. A. ir K. A. faktinio gyvenimo skyrium momentu, nes po šio įvykio K. A. su vaikais išvyko gyventi pas savo tėvus, tai vėliau sąlygojo santuokos iširimą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pasak atstovo, pirminiai duomenys atskleidžia realią ir faktinę situaciją, kai K. A. su N. Š. iš karto po grįžimo, jau po 40 minučių atvyksta pas gydytoją ir fiksuoja reikšmingas aplinkybes. Dar po valandos jas surašo ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad K. A. neturi teisinių žinių ir nežino, kokie duomenys ir kokios sąvokos yra reikšmingos surašomuose dokumentuose ir kokią tai reikšmę turės ateityje. Juo labiau, kad aukščiau nurodyti duomenys yra surašyti ne jos pačios, todėl nagrinėjamu atveju, privalu vertinti bendrą turinį, o ne „kabinėtis“ prie neišsamiai ar neaiškiai nurodytų aplinkybių, kaip tai daro apeliantai.

5.4. Atsiliepime atstovas nurodo, kad apeliantai aktyviai naudojosi gynyba ir teikė visus jų manymu reikšmingus duomenis, tame tarpe įvairius dokumentus, nuotraukas, konsultacinę išvadą ir t.t. Taip pat apeliantams buvo suteikiamos visos procesinės galimybės formuoti klausimus, juos užduoti ekspertams, proceso dalyviams. Nei viena jų teisė nebuvo apribota. Savo apeliaciniuose skunduose pastarieji tik kritikuoja esamus ekspertizės aktus ir deklaratyviai teigia, kad N. Š. turėjo tikslą slėpti aplinkybes, todėl neva ji aplinkybes nurodė neteisingai, jog nebuvo tirta, ar K. A. nedarė poveikio N. Š. ir pan. Pažymi, jog šie apeliantų argumentai kartojasi viso proceso metu. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai nepateikė nei vieno naujo duomens, kuris būtų buvęs neįvertintas, netirtas bei kuris turėtų tiesioginę įtaką keisti atliktų ekspertizių išvadas.

5.5. Teigia, kad apeliantai savo apeliaciniuose skunduose aprašo savo versijos aplinkybes, kurių išdava – jų atlikti veiksmai nebuvo pavojingi, o priešingai buvo siekiama tik auklėjamojo pobūdžio poveikio priemonių siekiant išvengti didesnio pavojaus N. Š. fiziniam ir psichiniam saugumui. Teigia, kad šie apeliantų argumentai yra skirti jų veiksmų daliai dėl psichikos sutrikimo - kitos reakcijos į stiprų stresą (duomenys neskelbtini), elemento. Atstovo teigimu, šioje byloje turime ne tik tiesioginį fizinį kontaktą, bet ir vadinamą psichologinę prievartą.

5.6. Taip pat teigia, kad M. A. yra pats nurodęs, jog jo podukra N. Š. tokioje situacijoje buvo pagauta pirmą kartą. Atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant išsiaiškinti 10 Eur radimo ar paėmimo aplinkybes, M. A. ir Z. A. nutaria surengti „tardymą“ ir tai pasirenka atlikti ne bet kur, o dalyvaujant trims suaugusiems asmenims su tariamai prasikaltusia N. Š.. „Tardymas“ vyksta beveik valandą laiko. Apeliantai neneigia, kad vyko „aiškinimosi procesas dėl 10 Eur“; buvo diržas; buvo raštelis; skiriasi tik kilusios pasekmės. Viena pusė, kuri susijusi šeimos ryšiais (močiutė-mama-sūnus) tvirtina, kad nieko nebuvo, kita pusė – bejėgis vaikas atsidūręs 3 suaugusių asmenų 1-os valandos „tardyme“– sako, kad buvo sukeltas ir skausmas iš Z. A., o vėliau specialistai konstatuoja ir psichikos sutrikimą. Pažymi, jog atskleidžiant pavojingumo elementą, išskirtina, kad vadinamam „tardymui“ vadovavo ne patėvis, kurio atžvilgiu būtų galima daryti prielaidą, kad čia auklėjimo priemonė, bet netikra močiutė – Z. A., kuri bando aiškintis ne savo pinigų dingimo istoriją, o savo mamos – V. J.. Atstovo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad tokie veiksmai, kurių pasekmės nustatytos specialiąsias žinias turinčių subjektų, yra pavojinga veika ir atskleidžia tokios veikos pavojingumą. Teigia, kad apeliantai neturi jokių specialiųjų žinių, kad kvalifikuotai galėtų vertinti priežastinio ryšio nustatymo elementą, juo labiau nesant jokių kitokių papildomų duomenų. Atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybes ir teisingai nustatė būtinuosius nusikaltimo sudėties požymius pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

6. Teismo posėdžio metu nuteistųjų Z. A. ir M. A. gynėjai advokatai R. Mazurovas, M. Kuzminovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiosios, civilinės ieškovės N. Š. atstovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas – 600 Eur.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų Z. A. ir M. A. gynėjų apeliaciniai skundai atmestini (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

9. Nuteistųjų Z. A. ir M. A. gynėjai apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl Z. A. ir M. A. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai juos nuteisė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, todėl prašo skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį Z. A. ir M. A. atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų Z. A. ir M. A. apeliacinių skundų argumentai yra iš esmės vienodi, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl kiekvieno apeliacinio skundo nepasisakys, išskyrus tik dėl Z. A. inkriminuotų veiksmų susijusių su N. Š. sukeltu fiziniu skausmu.

Dėl įrodymų vertinimo

10. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų ir jų gynėjų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

11. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinių skundų argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas Z. A. ir M. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad Z. A. veiksmai sukėlė mažametei N. Š. fizinį skausmą bei Z. A. ir M. A. veiksmai nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus.

12. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Z. A. ir M. A. kaltais padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačius nuteistuosius (tuo metu – kaltinamuosius) Z. A. ir M. A., mažametę nukentėjusiąją N. Š., jos atstovę pagal įstatymą K. A., liudytojus R. L., R. L., D. G., A. L., ekspertes D. P., S. S., A. Š., specialistę ekspertę A. D.-B., Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovę N. N., pagarsino liudytojos V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyrė rašytinius bylos duomenis, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų Z. A. ir M. A. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

Žemesnės instancijos teismas

13. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

14. Tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, nuteistieji Z. A. ir M. A. kategoriškai neigė naudoję kokį nors fizinį ar psichologinį smurtą mažametės N. Š. atžvilgiu. Z. A. tvirtino, kad ji N. Š. už kairės rankos tikrai negriebė, jos netąsė, nieko jai nedarė. Kadangi N. nekalbėjo, todėl jai padavė popieriaus lapą, parkerį ir liepė parašyti. Ji tikrai nesakė N., kad ji nevažiuos į (duomenys neskelbtini). Neprisimena, kad N. būtų sakiusi ką nors apie policiją, jog nuneš raštelį į policiją, ar ką darys su tuo lapeliu. M. A. taip pat tvirtino kad N. niekas negąsdino, jai negrasino, tiesiog norėjo, kad ji pasakytų tiesą. M. A. taip pat nurodė, kad jis atsinešė diržą, padėjo jį ant stalo ir pasakė N. Š., kad „niekas tavęs N. diržu nemuš, tu tik tai prisipažink“. Jis nešaukė ant N., tiesiog kalbėjo griežtesniu tonu ir kalbėjo apie pasekmes, kokios pasekmės yra už vagystę, kai neprisipažįsti. Šias nuteistųjų nurodytas aplinkybes patvirtino tik ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. J. (mirusi), kad jos giminaičiai klausinėjo N. Š. iš kur ji gavusi, ar tikrai radusi minėtus pinigus. Būnant pas Z. A., pas ją į virtuvę įėjo anūkas M. A., kuris rankose nešėsi diržą, su N., kuriai sakė „eik nebijok“. Kiek matė, anūkas diržą padėjo ant stalo, prie kurio jie sėdėjo. Tada, ar jos dukra, ar anūkas pradėjo teirautis N., iš kur ji gavo minėtus 10 eurų. Jos dukra Z. A. ramiu tonu pasakė N. „pasakyk iš kur paėmei pinigus“. N. Š. sėdėjo, truputį verkė, tačiau nieko nesakė. Tada jos dukra Z. A. padavė N. Š. popieriaus ir rašymo priemonę ir pasakė „na jei nekalbi, tai parašyk kaip buvo“. N. Š. pasiėmusi minėtą popieriaus lapą ir rašymo priemonę, matė, kad kažką rašė. Berašant N. Š. pasakė, kad pinigus, t. y. 10 eurų paėmė iš močiutės knygos. Kaip visi suprato, minėtus pinigus N. Š. paėmė iš jos, besisvečiuojant pas ją, pinigai buvo jos kambaryje ant palangės esančioje pasakų knygoje. Prisipažinus N., jos dukra pasakė „taip daryti negražu, kodėl landžioji kur nereikia“, o anūkas M. pasakė „kas jus taip išmokė daryti“. Visos minėtos situacijos metu N. sėdėjo virtuvėje prie stalo. Prisipažinus N. ir išsiaiškinus, iš kur N. gavo pinigus, jos anūkas išsivedė N. ir jie išvažiavo. Liudytoja taip pat tvirtino, kad nei jos anūkas M., nei jos dukra Z. ant N. nešaukė ir juo labiau nemušė, nors ir pyko. Jos anūko M. padėto diržo nei jis, nei jos dukra Z. aiškinantis ir kalbantis dėl pinigų radimo, nenaudojo, diržas visada buvo ant stalo, kaip ir padėjo anūkas (1 t., b. l. 64–65). Nors liudytoja V. J. patvirtino nuteistųjų parodymus, tačiau vertinant šios liudytojos parodymus būtina atsižvelgti į tai, kad Z. A. yra jos dukra, o M. A. – jos anūkas, todėl akivaizdu, kad ji buvo suinteresuota duoti savo artimiesiems palankius parodymus padedant jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, tiek nuteistųjų, tiek ir liudytojos V. J. parodymus paneigia kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

15. Mažametė nukentėjusioji N. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad buvo pas M. močiutę ir ten ji tiesiog rado pinigus. M. išsivežė ją į (duomenys neskelbtini) gatvę pas jo mamą į namus, ir ten klausinėjo visą laiką, ar iš knygos tos močiutės ji paėmė pinigus, nes ten ji laikė pinigus. Ji sakė jiems, kad pinigus rado virš striukių, kur yra tokia spintelė, kur batus prie tos spintelės deda, prie batų rado, tačiau jie vis tiek jai liepė prisipažinti, kad iš knygos paėmė. Paskui jai davė lapą su parkeriu ir liepė parašyti viską teisingai. Ir jie nuo jos neatstotojo, kol nepasakė, kad iš knygos paėmė. Liepė jai rašyti: „Atsiprašau, paėmiau iš knygos pinigus“. Jai viską diktavo, sakė kaip rašyti ir ji taip parašė. Paskui sakė, kad nieko tokio, parašysi ir nebebus to lapelio. O paskui, kai parašė, sako: „Nunešiu į policiją“. Paskui pasiėmė M. diržą ir pradėjo į stalą trankyti, ten grasinti, o Z. A. ją tąsė už rankos. Paskui ji lipo nuo laiptų, eidama į lauką, ją Z. truputį pastūmė, ji vos nenukrito. Paskui kai važiavome jau namo, M. tiesiog šaukė: „Pabandai paimti telefoną, nagus nutrankysiu ir į lauką neišeisi, ir gimtadienio nebus“. Ji bijojo ir tiesiog verkė. Viską papasakojo mamai, kuri ją nuvežė į ligoninę apžiūrėti rankos, ar jai viskas gerai. Jai labai skaudėjo kairė ranka, kaip kokia guminė buvo ta ranka. Skaudėjo prie peties, nes už čia pagriebė ir draskė apie 2-3 minutes (4 t., b. l. 26–30). Iš esmės tokias pačias aplinkybes nukentėjusioji N. Š. nurodė ir tuoj po įvykio apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 37–39). Nukentėjusiajai atliekant teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, N. Š. parodymai nekito, ekspertams ji nurodė tas pačias aplinkybes, kad patėvis kamantinėjo, kaip ji gavo 10 eurų, netikėjo, kad ji juos rado; kitą dieną patėvis ją nusivežė pas savo mamą, pasodino ant kėdės, atsinešė diržą, grasino, ji rašė viską ką jie liepė, po to sakė, kad raštelį nuneš į policiją, su diržu per stalą daužė; močiutė ėmė už pečio ir draskė; išeinant iš namų, močiutė pastūmė už nugaros; jautėsi išsigandusi, verkė, bijojo abiejų; skaudėjo petį (4 t., b. l. 148–161). Netikėti mažametės nukentėjusiosios N. Š. parodymais bei jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina ir papildo kiti byloje surinkti duomenys.

16. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą K. A. duodama parodymus iš karto po įvykio bei apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad 2018 m. rugsėjo 9 d. apie 11 val. M. A. išsivežė jos dukrą N. pas savo motiną. Jis teigė, kad jos dukrą išsiveža pas savo mamą, kad atsiprašytų už pavogtus pinigus. Apie 12 val. M. A. su dukra grįžo į namus. Matė, kad dukra yra nusiverkusi, išsigandusi. M. A. išėjus iš namų, dukros klausė ką jai darė Z. A. namuose. Dukra jai pasakė, kad M. A. ir Z. A. vertė ją prisipažinti dėl pavogtų pinigų, abu grasino, kad dukra nevažiuos į kelionę į (duomenys neskelbtini), M. A. grasino diržu, diržą laikydamas rankose, Z. A. privertė jos dukrą rašyti „prisipažinimą“, grasino prisipažinimą perduoti policijai, visiems pasakyti, jog ji yra vagis. Kai dukra parašė prisipažinimą, Z. A. jai sugriebė rankomis už kairiosios rankos ir ėmė ją tąsyti, pastūmė dukrą iš nugaros. Dukros teigimu, ji pajuto fizinį skausmą. Dukra skundėsi kairės rankos skausmu, iš peties negalėjo pakelti normaliai rankos, skausmas buvo rankos žaste. Dukra buvo labai išsigandusi. Todėl ji iš karto su dukra kreipėsi į (duomenys neskelbtini) priėmimo skyrių (1 t., b. l. 57–58, 3 t., b. l. 75–80). Iš šių nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą K. A. parodymų matyti, kad visos jai N. Š. apie įvykį papasakotos aplinkybės detaliai atitinka nukentėjusiosios N. Š. nurodytas aplinkybes.

17. Tiek nukentėjusiosios N. Š., tiek ir jos atstovės nurodytas aplinkybes, susijusias su Z. A. panaudotu smurtu nukentėjusiosios atžvilgiu, patvirtina ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ medicininių dokumentų išrašai. VšĮ (duomenys neskelbtini) ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. Š. atvyko 2018-09-09 12.48 val., jai diagnozuota: peties ir žasto kiti paviršiniai sužalojimai. Skausmas 5 balai, trauma šiandien, patėvio mama tyčia suspaudė kairį žastą. Skundžiasi skausmu. Palpuojant skausmingas k žastas viduriniame trečdalyje. Kiek skausmingi kairio peties judesiai (1 t., b. l. 79). Nors specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. Š. objektyvių duomenų už kūno sužalojimą nenustatyta (1 t., b. l. 94), tačiau nuoseklūs mažametės nukentėjusiosios N. Š., jos atstovės pagal įstatymą K. A. parodymai, kad Z. A. panaudotas smurtas N. Š. sukėlė fizinį skausmą ir dėl ko iš karto buvo kreiptasi į gydymo įstaigą, neduoda pagrindo abejoti, fizinio skausmo sukėlimo fakto.

18. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.)

19. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme betarpiškai patvirtino, jog dėl Z. A. veiksmų, o būtent rankos suspaudimo, tampymo ir jos kėlimo tempiant ją už rankos, ji pajuto fizinį skausmą, šiuos nukentėjusiosios patirtus pojūčius (skausmą) patvirtino nukentėjusiosios atstovė K. A. bei VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ medicininių dokumentų išrašai. Priešingai, nei akcentuojama nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde, nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas ar susargdinimas, pakanka nustatyti, kad dėl neteisėto kaltininko poveikio nukentėjusiojo kūnui šis pajuto neigiamą organizmo reakciją, o tai nagrinėjamu atveju aptartais įrodymais ir buvo nustatyta. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Z. A. būdama suaugusi ir pakaltinama, suvokė, jog ranka stipriai suspausdama mažametei N. Š. už kairės rankos, žasto srityje, tampydama, keldama N. Š. į viršų, sukels atitinkamas pasekmes – nukentėjusioji patirs fizinį skausmą.

20. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir tai, kad Z. A. ir M. A. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis psichiškai gniuždė mažametę N. Š., dėl ko laikinai sutriko mažametės N. Š. psichikos sveikata dėl kitų reakcijų į stiprų stresą, kas nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios mažametės psichikos sveikatą.

21. Nors nuteistieji Z. A. ir M. A. kaltę neigė, tvirtindami, kad N. Š. negąsdino, nešaukė ant jos, negrasino diržu ją sumušti, nestumdė ir netampė, tačiau šias jų nurodytas aplinkybes paneigia mažametės nukentėjusiosios N. Š. duoti parodymai, kuriais, kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti. Iš nukentėjusiosios N. Š. parodymų matyti, kad ji nuosekliai ir detaliai išdėstė įvykių eigą, t. y. paaiškino kaip Z. A. savo namuose ją tampė suspaudusi už kairės rankos, kas sukėlė jai stiprų fizinį skausmą, taip pat aiškiai, nuosekliai ir logiškai nurodė Z. A. ir M. A. prieš ją atliktus veiksmus, iš kurių nukentėjusioji aiškiai supratusi, grasinimus panaudoti fizinį smurtą, bauginimą, gąsdinimą, nes, pasak nukentėjusiosios, M. A. grasino ją mušti atsineštu diržu, juo trankydamas į stalą, kartu su Z. A. reikalavo rašyti prisipažinimo raštelį bei kitaip gąsdino mažametę.

Žemesnės instancijos teismas

22. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. L. parodė, kad 2018 m. rugsėjo 12 d. N. Š. nustatė potrauminio streso sindromą, kadangi ji buvo sudirgusi, blogai miegojo, verksminga, nustatytos labilios emocijos. Atvykus mamai su vaiku pas ją, vaikas užsislėpė už mamos ir visai jokių emocijų nebuvo, nesikalbėjo. Liudytoja tvirtino, kad N. Š. pažįsta nuo gimimo, jog mergaitė anksčiau šnekėdavo, plepėdavo su ja, tarškėdavo, o tą kartą ji iš viso nešnekėjo, už mamos pasislėpė, vaikas kažko tai bijo, nors iki šio vizito mergaitė jos nebijodavo. Liudytoja nurodė ir tai, kad su šituo vaiku buvo susitikusi 2018 m. birželio mėnesį, tada ji sirgo šlapimtakių infekcija. Tada dėl psichinių problemų nesakė nieko, N. Š. buvo komunikabili, labili, ji kalbėjo, jos bendravo. Būtent po 2018 m. rugsėjo 9 d. traumos mergaitė pasidarė tokia su potrauminio streso sindromu. Iki 2018-09-12 nebuvo pastebėjusi tokios N. Š., tokio jos elgesio, uždarumo.

23. Liudytoja R. L. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. buvo N. auklėtoja. Klasėje N. jautėsi pakankamai gerai, nes su vaikais mokėsi nuo pirmos klasės, visa klasė toliau tęsė mokymąsi penktoje klasėje. Komunikavo, labai puikiai dalyvavo įvairiuose renginiuose, bendravo su klasės vaikais Sudėtingiau jai sekėsi bendrauti su suaugusiais žmonėmis, reaguodavo į griežtesnį mokytojų toną. Liudytoja taip pat nurodė, kad pas N. Š. jautėsi nerimas, išsiblaškymas, nesusikoncentravimas, bet ji apie tai nekalbėjo.

24. Liudytoja R. L. teismo posėdyje parodė, kad 2018 m. rugsėjo 10 d. į (duomenys neskelbtini) sveikatos centrą kreipėsi N. Š. mama K. A. dėl įtemptų santykių artimoje aplinkoje, nurodydama, kad galimai patėvio ir jo motinos (uošvienės) skriaudžiama jos dukra N.. Ji tada paaiškino, kad jie gąsdino mergaitę, grąsino ją nubausti dėl neva paimtų 10 eurų. Pirmoji konsultacija vyko 2018 m. rugsėjo 10 d. dėl K. A. informacijos apie galimai dukros patiriamą patėvio ir jo motinos emocinę, fizinę prievartą. Apsilankymų metu buvo taikomos pirminės psichologinės psichoterapinės šeimos intervencijos. Liudytoja taip pat nurodė, kad 2018 m. spalio 3 d. apsilankymo metu N. Š. buvo stebima kiek mažesnė įtampa, nes šeima apsigyveno atskirai nuo patėvio pas močiutę, mergaitės mamos mamą. Liudytoja paaiškino, kad mergaitė, kilus pykčiui ir nerimui, linkusi draskyti savo ranką ir riešą, buvo susibraižiusi kaktą.

25. Pirmosios instancijos teisme apklausta D. G. parodė, kad N. Š. mokyklą pradėjo lankyti penktoje klasėje ir jau 2018 m. spalio mėnesio pradžioje mergaitės auklėtoja užsiminė, kad N. Š. yra sunkumai su mokslais. Siekiant išsiaiškinti priežastis ir suteikti tinkamą pagalbą kreipėsi į N. Š. pradinių klasių mokytoją, kuri liudytojai patvirtino, kad dėl N. neturi jokių nusiskundimų, N. Š. apibūdino kaip vidutinių gabumų mergaitę, o pasidomėjus ar buvo mergaitei pykčių su klasiokais, savęs nevaldymo dalykų, mokytoja užtikrino, kad nieko panašaus nebuvo. Su N. Š. problemų nebuvo, neįvardijo sunkumų, sakė, kad mergaitė normali, aktyvi pagal savo individualias savybes, aktyvi klasės gyvenime. Liudytoja taip pat nurodė, kad ketvirtos klasės charakteristikoje buvo užfiksuota, kad N. Š. buvo aktyvi, netgi dalyvavo skaitovų konkurse. Liudytoja pažymėjo tai, kad nagrinėjamoje byloje patirtas smurtas turi reikšmės mergaitės mokymuisi, emocijoms, jog bendraujant su mergaite buvo pastebimas jautrumas, nerimas.

26. Taigi, liudytojų A. L., R. L., R. L., D. G. parodymai, kurios bendravo su nukentėjusiąja N. Š., iš esmės patvirtina, jog mažametės nukentėjusiosios N. Š. elgesys pasikeitė būtent po 2018 m. rugsėjo 9 d. įvykių. Šių liudytojų teigimu, N. Š. elgesys, jos nerimas, išsiblaškymas, nesusikoncentravimas pamokų metu, sudėtingesnis bendravimas su suaugusiais žmonėmis, akivaizdžiai rodė, kad ji išgyveno kažkokią emocinę įtampą.

27. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2019-04-30/06-03 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021-07-15/30 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), bei iš teismo posėdyje apklaustų eksperčių S. S., A. Š., D. P. paaiškinimų matyti, kad įvykio dieną atlikti kaltinamųjų (šiuo metu nuteistųjų Z. A. ir M. A.) veiksmai ir žodžiai (grasinimas mušti diržu bei trankymas diržu per stalą, keikimas ir šaukimas ant jos dėl svetimų pinigų pasisavinimo, reikalavimas atsiprašyti, prisipažinti, rankos ir žasto suspaudimas ir tampymas, grasinimai įvykio paviešinimu mokykloje ir policijoje, kad nevyks atostogų į Ispaniją, niekada nebešvęs gimtadienio ir pan.) N. Š. sukėlė itin stiprius emocinius išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, verksmu, sutrikusiu miegu, atitinkančiu reakcijos į stiprų stresą simptomatiką, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

28. Ekspertė S. S. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad ekspertizės atlikimui buvo ne tik individualus susitikimas su tiriamąja ir jos dabartinės psichinės būsenos vertinimas, tačiau susipažinta su visa jiems pateikta bylos medžiaga, visa medicinine dokumentacija. Buvo nustatyta N. Š. kitos reakcijos į stiprų stresą ir šitas sutrikimas siejamas su byloje tiriamais kaltinamųjų M. A. ir Z. A. veiksmais, kurie buvo atlikti 2018 m. rugsėjo 9 d. Ekspertė taip pat paaiškino, kad N. Š. tuo metu jautė fizinį skausmą ir kilo adekvati jos emocinė reakcija – tai išgąstis, baimė, kelias dienas trukęs miego sutrikimas. Tokiam tiriamosios reagavimui į šituos įvykius turėjo įtakos jos individualūs psichologiniai ypatumai, kurie buvo nustatyti psichologinio įvertinimo metu – tai yra jos asmenybė nebrandi, trapios savivertės, jautri, sudėtingose situacijose reaguojanti užsidarydama savyje, nebendraudama ir atsiribodama, ir taip pat įtempti, konfliktiški santykiai tarp visų šeimos narių, turėję įtakos tiriamosios pažeidžiamumui.

29. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė A. Š. paaiškino, kad N. Š. negalėjo aktyviau priešintis dėl tokios aplinkybės, kad trijų suaugusiųjų akivaizdoje ji iš baimės parašiusi tai, kas jai yra diktuojama. Subjektyviai N. Š. vertinimu yra manoma, kad nė vienas suaugęs asmuo jos negynęs, ji jautėsi psichologiškai silpna iš tiesų tų trijų suaugusiųjų akivaizdoje. Ekspertės teigimu, ta duomenų analizė rodo, kad konfliktinė situacija, kuri buvo kilusi, buvo sprendžiama nekonstruktyviai. Ne tik kad trys suaugusieji dalyvavo konkrečiai byloje tiriamo įvykio metu, taip buvo nelygios nei jėgos, nei psichologinis atsparumas, bet būtent N. Š. būdingi jos ypatumai buvo ypatingai reikšmingi šitoje situacijoje, kad stresinėse situacijose ji linkusi atsitraukti, gūžtis, verkti. Ji tikrai negalėjo savarankiškai kaip vaikas dėl savo mažo amžiaus sugalvoti kažkokio brandaus priešinimosi būdo trijų suaugusiųjų akivaizdoje. Ekspertė taip pat paaiškino, kad grasinimai prisideda prie traumavimo, o grasinimas parašytą prisipažinimą pateikti į policiją arba jį paviešinti, ypatingai yra traumuojantis dalykas, jog tai mažamete nukentėjusiajai buvo psichotraumuojanti patirtis.

30. Kaip nurodė ekspertės ir kaip matyti iš ekspertizės akto išvadų, N. Š. parodymai yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs, atitinka jos amžių, jos vartojamą žodyną, jos intelektinį pajėgumą, nenustatyti tokie ypatumai, dėl ko negalėtų tikėti ir remtis jos parodymais, ypatingai ta jų dalimi, kurioje ji kalba apie su ja galimai atliktus veiksmus, nes duodama parodymus N. Š. remiasi asmenine savo patirtimi. Duomenų apie galimai kitų asmenų jai daromą poveikį jos duodamiems parodymams nebuvo negauta. Ekspertės nenustatė, kad N. Š. būtų linkusi fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realybe.

31. Taigi, aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog N. Š. nurodytos įvykio aplinkybės atitinka realybę, kad ji ne tik buvo tąsoma, keliama suėmus už rankos, kas jai sukėlė fizinį skausmą, bet ir ant jos buvo rėkiama, reikalaujama rašyti prisipažinimo raštelį diktuojant jai tekstą, grasinant mušti diržu bei trankant diržu į stalą, šaukiant ir keikiantis ant jos dėl svetimų pinigų pasisavinimo, reikalavimas atsiprašyti, prisipažinti, grasinimas pasakyti mokyklai ir jos draugėms, kad ji yra vagis, jog ji nebeturės nei vieno draugo, kad raštelį nuneš į policiją, nevyks atostogų į (duomenys neskelbtini), niekada nebešvęs gimtadienio ir pan., jog tai sukėlė mažametei nukentėjusiajai N. Š. psichikos sutrikimą, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su Z. A. ir M. A. veiksmais.

32. Pagal BPK 208 straipsnį, ekspertizė skiriama tuomet, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialių tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos ar kitos specialios žinios. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti ekspertizės akto išvadomis, eksperčių, turinčių tinkamą išsilavinimą bei patirtį, t. y., tyrimui atlikti specialių žinių, paaiškinimais. Be to, šis įrodymas visiškai patvirtino nukentėjusiosios N. Š. ir jos atstovės pagal įstatymą K. A. nurodytas aplinkybes bei liudytojų A. L., R. L., R. L., D. G. parodymus. Kolegija pažymi, kad ekspertizės akto išvados teismo buvo vertinamos ne kaip atsietas atskiras įrodymas, kuris turi patvirtinti ar paneigti nusikaltimo padarymo faktą. Jų patikimumas buvo sietinas su atitikimu kitiems bylos duomenims. Taigi, kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, ekspertų duotos išvados, kuriose nurodytos aplinkybės atitinka paminėtų asmenų nurodytas aplinkybes, pagrįstai laikyta nuteistųjų Z. A. ir M. A. kaltę patvirtinančiu įrodymu.

33. Pažymėtina tai, kad 2021-07-15/30 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadų, teisme apklaustų eksperčių S. S., A. Š., D. P. paaiškinimų nepaneigia ir 2020-09-22 VšĮ (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad nustatyto sutrikimo kitos reakcijos į stiprų stresą, priežasčių yra ne viena – mergaitė su mama pakeitė gyvenamąją vietą, pakeitė mokyklą, iširo mamos ir patėvio šeima, prasidėjo teisminiai procesai. Kaip nurodė teisme apklaustos ekspertės, kad įtempti, konfliktiški santykiai tarp visų šeimos narių, mokyklos pakeitimas, galėjo turėti įtakos N. Š. didesniam pažeidžiamumui, tačiau įvykio dieną atlikti Z. A. ir M. A. veiksmai ir žodžiai (grasinimas mušti diržu bei trankymas diržu per stalą, keikimas ir šaukimas ant jos dėl svetimų pinigų pasisavinimo, reikalavimas atsiprašyti, prisipažinti, rankos ir žasto suspaudimas ir tampymas, grasinimai įvykio paviešinimu mokykloje ir policijoje, kad nevyks atostogų į Ispaniją, niekada nebešvęs gimtadienio ir pan.) N. Š. sukėlė itin stiprius emocinius išgyvenimus, kurie ir sukėlė jai psichikos sutrikimą – kitos reakcijos į stiprų stresą (duomenys neskelbtini). Be to, kaip teisme nurodė apklausta ekspertė A. D. – B. savo tyrimą, t. y. 2020-09-22 VšĮ (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), ji atliko remdamasi, išnagrinėjusi mokslinius literatūros šaltinius ir surašė, kaip būtent yra atliekamas vertinimas byloje nagrinėjamų įvykių ir būtent kokios tai galėtų būti pasekmės, tai yra, ar jai galėjo tas įvykis, nagrinėjamas byloje, sukelti tokias pasekmes. Ekspertė pažymėjo, kad ji analizavo medžiagą tik iš dokumentų ir neatliko klinikinio vertinimo. Nukentėjusiosios ji nematė ir pati kaip psichiatrė jos psichikos būklės tiesiogiai negalėjo įvertinti. Vertinant šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios ekspertės duotų paaiškinimų bei pateiktos specialisto išvados nevertino kaip įrodymo.

34. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji Z. A. ir M. A. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, t. y. tai, kad jie suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį bei numatė, kad dėl tokio jų veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad Z. A. ir M. A. smurtavo nukentėjusiosios N. Š. atžvilgiu, jog jų nusikalstami veiksmai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, t. y. Z. A. veiksmai sukėlė mažametei N. Š. fizinį skausmą bei Z. A. ir M. A. veiksmai nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – Z. A. ir M. A. išteisinti, nėra pagrindo.

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Z. A. ir M. A. kaltais pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik Z. A. ir M. A. atliktus neteisėtus veiksmus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Nuteistųjų Z. A. ir M. A. gynėjų apeliacinių skundų argumentai dėl to, kad Z. A. ir M. A. nepagrįstai pripažinti kaltais padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti, todėl nuteistųjų gynėjų apeliaciniai skundai atmestini. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistiesiems ir jų gynėjams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji Z. A., M. A. ir jų gynėjai, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistiesiems Z. A. ir M. A. paskirtų bausmių

36. Apeliaciniuose skunduose bausmių dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniais skundais prašoma nuteistuosius Z. A. ir M. A. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

37. Pirmosios instancijos teismas nenustatė Z. A. ir M. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė vieną jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skirdamas bausmę Z. A. ir M. A. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nustatytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad jie padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, į kaltininkų asmenybes – Z. A. anksčiau neteista, administracine tvarka bausta, galiojančių nuobaudų neturi, turi pastovią gyvenamąją vietą, dirba ir gauna pastovias pajamas; M. A. nors laikomas nusikalstamą veiką padaręs būdamas neteistas, tačiau iki šios veikos padarymo, 2018-07-19 ir 2018-08-21, jis buvo padaręs kitas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose 2019-05-31 priimtas apkaltinamasis nuosprendis, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, registruotas Užimtumo tarnyboje.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistosios Z. A. atžvilgiu bus pasiekti jai už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis nustatytas artimas šios bausmės rūšies už nesunkius nusikaltimus minimumui, o M. A. atžvilgiu – paskyrus sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas mažesnis nei sankcijoje numatytos parinktos bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems Z. A. ir M. A. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, paskirtos bausmės nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti paskirtų bausmių dydžius, ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Be to, M. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, pirmosios instancijos teismui manant, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems Z. A. ir M. A. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

40. Atsiliepimu į nuteistųjų Z. A. gynėjo advokato Ruslan Mazurov ir nuteistojo M. A. gynėjo advokato Mariaus Kuzminovo apeliacinius skundus nukentėjusiosios N. Š. atstovas advokatas R. Špelveris prašo priteisti iš nuteistųjų Z. A. ir M. A. nukentėjusiosios N. Š. bylinėjimosi išlaidas advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiosios atstovas advokatas pateikė 2022 m. kovo 7 d. sąskaitą už teisines paslaugas ir 2022 m. kovo 9 d. mokėjimo patvirtinimą (5 t., b. l. 144, 145), iš kurių matyti, kad advokatas R. Špelveris susipažino su apeliaciniais skundais, paruošė ir teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, o nukentėjusiosios N. Š. atstovė pagal įstatymą K. A. už šias paslaugas advokatui sumokėjo 600 Eur. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios N. Š. atstovas advokatas R. Špelveris prašė iš nuteistųjų Z. A. ir M. A. priteisti nukentėjusiosios N. Š. atstovės pagal įstatymą K. A. patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, susijusias su atsiliepimo į apeliacinius skundus paruošimu ir atstovavimu apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

41. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso įstatymas numato nukentėjusiojo teisę bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu turėti atstovą, kad proceso metu visapusiškai būtų ginamos ir užtikrinamos jo teisės bei teisėti interesai. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-174/2014 , 2K-52-942/2016,2K-331-976/2018ir kt.).Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011,2K-687/2012, 2K-152-303/2017).

42. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistųjų Z. A. ir M. A. gynėjų advokatų apeliacinius skundus. Nuteistųjų gynėjų apeliaciniais skundais buvo ginčijama nuteistųjų Z. A. ir M. A. kaltė, t. y. buvo keliami klausimai tiesiogiai liečiantys mažametės nukentėjusiosios N. Š. interesus, todėl akivaizdu, jog dėl šios priežasties nukentėjusioji ir jos atstovė pagal įstatymą kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą (bylą sudaro 5 tomai, du nuteistieji), posėdžių apeliacinės instancijos teisme skaičių (vyko vienas teismo posėdis), jų trukmę (posėdis truko 1 val. 05 min.), atstovo darbo sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus apeliacinės instancijos teismo posėdyje (advokatas R. Špelveris atstovavo nukentėjusiąją ir pirmosios instancijos teisme, taigi bylos aplinkybės jam buvo žinomos ir didelių jos laiko sąnaudų paruošti atsiliepimui nereikalavo, advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo vaizdo konferencijos būdu ir jame pasakė baigiamąją kalbą, teismo posėdyje nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas), parengto atsiliepimo į apeliacinius skundus apimtį (7 lapai), sprendžia, kad nukentėjusiosios N. Š. atstovės pagal įstatymą K. A. turėtos išlaidos ir prašoma išieškoti atstovavimo išlaidų suma – 600 Eur yra per didelė, vertintina kaip nepagrįsta ir neproporcinga nukentėjusiosios atstovės suteiktoms paslaugoms, atstovaujant nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme, todėl nukentėjusiosios atstovės prašymas yra tenkinamas iš dalies ir nukentėjusiosios N. Š. atstovei pagal įstatymą K. A. iš nuteistųjų Z. A. ir M. A. priteistina 300 eurų suma advokato paslaugoms apmokėti ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka protingumo ir sąžiningumo principus.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistosios Z. A. gynėjo advokato Ruslan Mazurov ir nuteistojo M. A. gynėjo advokato Mariaus Kuzminovo apeliacinius skundus.

Priteisti iš nuteistųjų Z. A. ir M. A. nukentėjusiosios N. Š. atstovei pagal įstatymą K. A. 300 Eur (tris šimtus) eurų turėtų proceso išlaidų advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Nerijus MasiulisErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas