- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-12
- Bylos Nr.
- e2A-752-260/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22082-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Edvardas Paliokas
- Atsakovas
- K. R., S. K.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „K2S“
- Trečiasis asmuo
- M. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Arvydo Žibo,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-96-1043/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „K2S“ ieškinį atsakovams K. R. ir S. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo M. P..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti UAB „K2S“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Gudara“, 2018 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams K. R. ir S. K., kuriame prašė priteisti solidariai iš šių atsakovų 34 579,60 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „K2S“ iškelta bankroto byla. 2017 m. rugsėjo 1 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo patikslintas ieškovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas 34 579,60 Eur sumai. Buvęs įmonės vadovas ir akcininkas K. R. (toliau – atsakovas) bei akcininkė S. K. (toliau – atsakovė), nesielgė rūpestingai, atidžiai bei apdairiai ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Iškėlus bankroto bylą, jokie įmonės apskaitos dokumentai bei turtas administratoriui nebuvo perduoti. Atsakovui einant įmonės vadovo pareigas finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami nei už 2013 metus, nei už 2014 metus. Teismų praktikoje yra suformuota pozicija, kad vengimas Juridinių asmenų registrui teikti finansinės atskaitomybės dokumentus laikomas sąmoningu įmonės blogos turtinės padėties ir nemokumo slėpimu. 2015 m. birželio 16 d. akcininkų (atsakovo ir atsakovės) sprendimu, atsakovas atleistas iš įmonės vadovo pareigų, nauju vadovu paskirta M. P. (toliau – trečiasis asmuo). Pagal viešai prieinamą informaciją, naujai paskirta vadovė vadovavo ir vadovauja keliasdešimčiai įmonių, kurioms iškeltos ar keliamos bankroto bylos. 2017 m. sausio 30 d. nutartimi trečiajam asmeniui yra apribotos teisės 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Todėl laikytina, kad trečiasis asmuo buvo tik fiktyviai paskirta vadove, realiai neatlikusi jokių vadovui priskirtinų pareigų ir funkcijų, o vienintelė jos skyrimo bendrovės vadove priežastis – siekis atsakovams išvengti atsakomybės prieš bendrovę ir jos kreditorius. Pakeitus vadovą, įmonės veikla buvo nutraukta. 2017 m. rugsėjo 1 d. Kauno apygardos teismo nutartimi patikslinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado atsakovo vadovavimo laikotarpiu. Jau nuo veiklos pradžios bendrovė buvo nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir buvo nemoki (jokių tai paneigiančių įrodymų administratoriui nebuvo perduota), o atsakovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė. Atsakovai, siekdami išvengti atsakomybės ir nuslėpti duomenis apie bendrovės finansinę būklę nuo jos įsteigimo, bendrovės dokumentus ir turtą, vietoje atsakovo paskyrė fiktyvų vadovą. Atsakovų neteisėtas neveikimas ir pareigos kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos inicijavimo pažeidimas tiesiogiai sąlygojo bendrovės finansinių įsipareigojimų kreditoriams susiformavimą / didėjimą. Yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas iš atsakovų priteisti bendrovės kreditoriams padarytos žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Reiškiamo ieškinio atveju yra akivaizdus subjektyviojo bendrininkavimo požymis. Atsakovų solidarioji atsakomybė kyla iš jų bendrų veiksmų (bendrininkavimo). Yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas iš atsakovų priteisti bendrovės kreditoriams padarytos žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas K. R. 2019 m. sausio 14 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame su pareikštu ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad iš bendrovės vadovo pareigų buvo atleistas akcininkų, turėjusių 70 procentų balsų, sprendimu, jam nedalyvaujant ir buvo paskirta nauja vadovė – trečiasis asmuo. Atsakovas buvo tik supažindintas su akcininkų sprendimu (2 t., e. b. l. 50).
4. Atsakovė S. K. 2019 m. kovo15 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškovės ieškinį dalyje dėl civilinės atsakomybės jos atžvilgiu taikymo atmesti. Nurodė, kad su atsakovu 2012–2013 m. metai dirbo vienoje apsaugos įmonėje ir 2013 m. atsakovui išeinant iš darbo, atsakovas nurodė, kad įkurs savo įmonę ir pakvies atsakovę kartu dirbti. 2013 m. birželio mėnesį atsakovas pakvietę dirbti atsakovę apsaugos darbuotoja į jo įkurtą bendrovę. 2013 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovė pardavė paveldėtą turtą už 56 000 Lt, iš kurių 10 000 Lt atsakovei buvo sumokėti kaip avansas gerokai anksčiau, šią aplinkybė buvo sakiusi atsakovui. Atsakovas tai sužinojęs, pasiūlė atsakovei investuoti į jo įkurtą bendrovę 7 000 Lt, bendrovei tuo metu reikėjo piniginių lėšų, kas atitiko 70 procentų bendrovės akcijų. Atsakovas nurodė, jog, nesant daug darbuotojų, atsakovė ir toliau dirbs apsaugos darbuotoja, o jis vienas apsiims organizuoti bendrovės veiklos vykdymą bei finansų tvarkymą. 2013 m. liepos 1 d. buvo sudaryta bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ji įsigijo 70 procentų bendrovės akcijų. Atsakovė pasitikėdama atsakovu sutiko, jog visą bendrovės veiklą bei finansus tvarkys atsakovas, kuris nuo pat bendrovės veiklos pradžios buvo įmonės direktorius. Visa bendrovės veikla buvo kontroliuojama išimtinai atsakovo, o finansiniai reikalai buvo tvarkomi atsakovo pasamdytos buhalterės, kuri teikė informaciją tik atsakovui. Dirbdama apsaugos darbuotoja atsakovė matė, kad bendrovė turi užsakymų, dėl ko tikėjo, jog viskas yra gerai. 2015 metais atsakovė pareikalavo, jog atsakovas išmokėtų gautą bendrovės pelną ir atsakovė daugiau nebenorėjo investuoti į bendrovę, tačiau atsakovas pelno neišmokėjo. Atsakovė pasiūlė pirkti jos turimas 70 procentų bendrovės akcijas, tačiau atsakovas atsisakė jas pirkti. Atsakovė internete patalpino skelbimą apie akcijų pardavimą ir su ja susiekė atsakovei nepažįstamas asmuo – trečiasis asmuo, kuri informavo, kad jos valdoma bendrovė sutiktų nupirkti akcijas už 2 000 Eur. Trečiasis asmuo informavo, kad jos valdoma bendrovė norės būti ne tik bendrovės akcininke, bet ir direktore, todėl atsakovė turi priimti sprendimą atleisti dabartinį direktorių iš pareigų. Atleidus atsakovą iš direktoriaus pareigų, 2015 m. liepos 1 d. atsakovė ir uždaroji akcinė bendrovė „Metova“, kuriai atstovavo trečiasis asmuo, sudarė bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu visas atsakovės turėtas akcijas įsigijo uždaroji akcinė bendrovė „Metova“. Trečiasis asmuo nebuvo fiktyvi bendrovės vadovė ir akcijos jos valdomai bendrovei buvo perleistos nesiekiant išvengti atsakomybės, o tik siekiant daugiau nebedirbti su atsakovu. Atsakovė nėra atsakinga už tai, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti jokie bendrovės dokumentai. Atsakovas būdamas bendrovės direktoriumi nevykdė pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentų valstybės įmonei Registrų centrui, atsakovei neteikė jokių įmonės veiklos bei bendrovės finansų ataskaitų, sprendimus priiminėjo ir visą įmonės veiklą valdė vienasmeniškai, todėl atsakovė nežinojo jokios informacijos apie bendrovės galimus rimtus finansinius sunkumus, dėl ko solidarios atsakomybės taikymas, jos neindividualizuojant, kuomet ieškinyje nurodyta žalą galėjo kilti tik dėl atsakovo netinkamo direktoriaus pareigų vykdymo, neatitiktų jokių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Šiuo metu atsakovė dirba viešoje įstaigoje „Šatijų rezidencija” virėja, jos mėnesinės pajamos sudaro tik 440 Eur / mėn., atsakovė jokio nekilnojamojo turto neturi, dėl to neturėtų jokių objektyvių galimybių per visą gyvenimą atlyginti žalos (1 t., e. b. l. 85–90).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė solidariai iš atsakovų K. R. ir S. K. ieškovei bankrutavusiai UAB „K2S“ 34 579,60 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (34 579,60 Eur) nuo ieškinio priėmimo (2018 m. gruodžio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir po 384,95 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
6. Teismas pripažino nustatytu, kad UAB „K2S“ VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2013 m. kovo 5 d., jos vadovu buvo paskirtas atsakovas K. R.. Atsakovas bendrovės vadovu buvo nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. birželio 18 d, o nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. liepos 23 d. buvo vienintelis bendrovės akcininkas (1 t., e. b. l. 19–22, 183, 2 t., b. l. 40). 2013 m. liepos 1 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi jis pardavė atsakovei S. K. 70 procentų bendrovės akcijų (1 t., e. b. l. 103). 2016 m. birželio 16 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu atsakovas buvo atleistas iš bendrovės vadovų pareigų nuo 2015 m. birželio 18 d., ir nauja bendrovės vadove paskirta M. P. (1 t., e. b. l. 105, 2 t., b. l. 40). 2015 m. liepos 1 d. atsakovė akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi perleido 70 procentų atsakovės valdomų bendrovės „K2S“akcijų uždarajai akcinei bendrovei „Metova“, kuriai atstovavo M. P. (1 t., e. b. l. 106–109). Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2789-638/2016 uždarajai akcinei bendrovei „K2S“ iškėlė bankroto bylą (1 t., e. b. l. 13–14). Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi patvirtino bendrą 34 579,60 Eur įmonės kreditorių reikalavimų sumą (1 t., e. b. l. 15–16).
7. Spręsdamas dėl įmonės vadovo ir akcininkės pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas nuo įmonės įkūrimo momento, t. y. nuo 2013 m. kovo 5 d. buvo paskirtas jos vadovu. Atsakovas nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. birželio 30 d. buvo vienintelis bendrovės akcininkas, o 2013 m. liepos 1 d. 70 procentų bendrovės akcijų įsigijo atsakovė ir bendrovės akcininkai su 70 procentų tapo atsakovė ir su 30 procentų – atsakovas. Atsakovas bendrovės vadovu buvo iki 2015 m. birželio 18 d. Ieškovės atstovas nurodė, kad bendrovė buvo nemoki nuo pat jos įsteigimo momento. Atsakovui einant bendrovės vadovo pareigas, bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami nei už 2013 m., nei už 2014 m. V. J. asmenų registrui teikti finansinės atskaitomybės dokumentus laikomas nemokumo slėpimu (Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2383-259/2017 ir kt.). Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad jis žinojo savo pareigą teikti Juridinių asmenų registrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau juos ketino pateikti 2015 m. birželio mėnesį (2019 m. spalio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 04 min. 03 sek. – 1 val. 04 min. 48 sek.). Atsakovas taip pat teigė, kad įmonės finansinė padėtis buvo gera, jie visada stengėsi atsiskaityti su žmonėmis, išmokėdami jiems atlyginimus ir sumokėti mokesčius Sodrai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau taip pat pripažino, kad ne kiekvieną mėnesį dengdavo skolas, nes patys užsakovai jiems vėluodavo sumokėti (2019 m. spalio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 00 min. 44 sek. – 1 val. 02 min. 17 sek.; 1 val. 17 min. 02 sek. – 1 val. 17 min 48 sek.). Iškėlus bendrovei „K2S“ bankroto bylą, jokie bendrovės apskaitos dokumentai bei turtas bankroto administratoriui nebuvo perduoti, todėl nesant tiesioginių įrodymų apie buvusius bendrovės pradelstus įsipareigojimus ir turimą turtą 2013–2015 m., teismas vertino, jog byloje pateiktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti atsiradusį bendrovės nemokumą 2013 m. pabaigoje. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2019 m. gegužės 16 d. pateiktų duomenų teismas nustatė, kad įmonės skolos pradėjo kauptis nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio įmonei neapmokėjus 177,46 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 2013 m. spalio mėnesį įmonės skola buvo 508,54 Eur (2 t., e. b. l. 62–63). Teismas nurodė, jog nors įmonės skola ir buvo nedidelė, tačiau įmonės įsiskolinimai su laiku vis didėjo, ką patvirtina ir Sodros pateikta informacija apie įmokas ir delspinigius, iš kurių matyti, kad 2014 m. gruodžio mėnesiui skola Sodrai buvo 1 663,11 Eur (2 t., e. b. l. 36–37). Teismas nurodė, kad įmonės blogėjančią finansinę padėtį patvirtina ir UAB „Tele2“ 2015 m. kovo 31 d. pateikta PVM sąskaita faktūra, iš kurios matyti, kad įmonės skola už ryšio paslaugas 2015 m. kovo 1–31 d. buvo 167,02 Eur, bei UAB „Omnitel“ sąskaita, kuri patvirtina, kad įmonės skola už ryšio paslaugas susidarė nuo 2015 m. kovo 1 d., ir 2015 m. birželio 29 d. įmonės skola sudarė 368,38 Eur (2 t., e. b. l. 160–176). Teismas nurodė, jog atsakovas pripažino, kad 2014 m. lapkričio 11 d. atsakovei įregistravus uždarąją akcinę bendrovę Saugos tarnyba „Pelėda“ (toliau – UAB „Pelėda“), bendrovės finansinė būklė pradėjo blogėti, nes UAB „Pelėda“ perėmė pagrindinius įmonės užsakovus ir darbuotojus, dėl ko įmonė pradėjo netekti pajamų, tačiau net ir tada atsakovas dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą nesikreipė, nes kaip pats teigė, tikėjo, kad dar viskas pagerės ir įmonė atsigaus (2019 m. spalio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 59 min. 25 sek. – 1 val. 01 min. 32 sek.). Šias faktines aplinkybes patvirtino ir posėdžio metu apklausta liudytoja M. K., kuri nurodė, kad įspėjo atsakovą apie įmonėje vykstančius negerumus ir įmonės žlugdymą (2020 m. sausio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 5 min. 14 sek. – 06 min. 21 sek.; 09 min. 36 sek. – 10 min. 24 min.). Atsakovai jokių įrodymų, kad įmonei priklausė koks nors turtas nepateikė. Iš 2015 m. liepos 24 d. perduodamų dokumentų sąrašo teismas nustatė, kad M. P. buvo perduota tik 427,58 Eur daugiau jokio įmonės turto nebuvo perduota (2 t., e. b. l. 102 -104). Liudytoja M. K. nurodė, kad bendrovei priklausė automobilis, kurį bendrovė įsigijo iš (duomenys neskelbtini) išsimokėtinai (2020 m. sausio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 10 min. 27 sek. – 11 min. 01 sek.), tačiau iš AB Swedbank sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad draudimo išmoka už automobilį H. T., buvo pervesta į UAB „Pelėda“ sąskaitą (2 t., e. b. l. 125–130). Teismas nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų iš kurių būtų galima spręsti kokia transporto priemonė priklausė UAB „K2S“. todėl teismas laikė, jog nors ir įmonė vykdė veiklą, tačiau nuo 2013 m. pabaigos turėjo finansinių sunkumų. Nuo 2013 m. spalio mėnesio įmonė tinkamai nevykdė pareigos mokėti mokesčius valstybei, dėl ko buvo fiksuojamas ne tik įsiskolinimas valstybei, bet ir kiekvieną mėnesį skaičiuojami delspinigiai (2 t., e. b. l. 64-65). Iš į bylą pateiktos Sodros informacijos apie įmokas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2019 m. sausio 15 d. (2 t., e. b. l. 36–37) teismas nustatė, kad nuo 2015 m. balandžio mėnesio nebebuvo atliekami jokie mokėjimai valstybiniam socialiniam draudimui. Atsižvelgdamas į byloje ištirtų aplinkybių visumą teismas nurodė, jog teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (teisės aktų nustatyta tvarka finansinės atskaitomybės dokumentai per visą įmonės gyvavimo laikotarpį teikiami nebuvo, iškėlus bankroto bylą jokie įmonės finansiniai dokumentai į bankroto bylą perduoti nebuvo, jų nėra pateikta ir šioje byloje) ir dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Byloje dėl nepateiktų įmonės apskaitos dokumentų teismas neturėjo galimybės nustatyti įmonės turėto turto ir bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo metu santykio, todėl laikė, kad visi kreditorių reikalavimai yra netinkamai vykdytos įmonės veiklos pasekmė.
8. Spręsdamas dėl kaltės teismas nustatė, kad atsakovas byloje pripažino, kad jam einant įmonės vadovo pareigas, jam buvo žinoma įmonės vadovo atsakomybė ir pareiga teikti būtinas ataskaitas apie įmonės veiklą, finansinę būklę ir savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu atsakovė byloje įrodinėjo, kad jai nebuvo žinomos, jokios jos, kaip įmonės akcininkės, teisės ir pareigos, ji nežinojo įmonės finansinės padėties, nes atsakovas jai tokios informacijos neteikė. Atsakovės paaiškinimus, kad ji visiškai neišmanė verslo, ir nebuvo pajėgi kontroliuoti ir valdyti bendrovės, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, jog atsakovės pasirinkta gynybinė pozicija neatleidžia jos nuo akcininkės teisių ir pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme. Iš darbo sutarties teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 19 d. atsakovė buvo įdarbinta įmonėje apsaugos darbuotoja (1 t., e. b. l. 91–92), todėl nebuvo pasyvi akcininkė, be to įmonėje dirbo atsakovės sutuoktinis, kuris buvo atsakingas už objektų paiešką. Atsakovė pripažino, kad paprašius jai išmokėti dividendus, ji susipyko su atsakovu ir nenorėjo daugiau su juo dirbti, todėl nusprendė pasitraukti iš atsakovo valdomo verslo (1 t., e. b. l. 85–90). 2015 m. birželio 16 d. Visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu Nr. 15/6-1, atsakovas nuo 2015 m. birželio 18 d. buvo atleistas iš bendrovės vadovų pareigų ir nauja bendrovės vadove paskirta – trečiasis asmuo. Iš byloje pateiktų Visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų teismas nustatė, kad susirinkimai vyko tą pačią dieną, tik ant protokolo Nr. 15/6-1 nėra atsakovo parašo, o ant protokolo Nr. 6/16-1 atsakovo parašas yra, nors atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad susirinkime nedalyvavo (1 t., e. b. l. 105, 2 t. e. b. l. 43). Atsakovė negalėjo paaiškinti, kodėl tą pačią dieną buvo du Visuotiniai akcininkų susirinkimai. Atsakovei su sutuoktiniu 2014 m. lapkričio mėnesį įkūrus UAB „Pelėda“ ir perėmus ieškovės saugomas įmones bei darbuotojus, atsakovė nusprendė parduoti savo akcijas ir įdėjo skelbimą dėl įmonės pardavimo. Atsakovė žinodama, kad įmonė netenka užsakovų ir darbuotojų, suorganizavo visuotinį akcininkų susirinkimą ir savo kaip 70 procentų valdančios akcininkės sprendimu paskyrė M. P. įmonės vadove bei atleido atsakovą iš vadovo pareigų, nors turėjo pareigą inicijuoti įmonei bankrotą. Teismas atsakovo teiginius, kad jis nėra atsakingas už įmonei ir kreditoriams padarytą žalą, nes 2015 m. birželio 16 d. akcininkų susirinkimo protokolu buvo atleistas ir bendrovės vadovo pareigų, paskyrus naują vadovę – trečiąjį asmenį, atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, kad atsakovui nustojus eiti bendrovės vadovo pareigas, jis išliko bendrovės akcininku su 30 procentų bendrovės valdomų akcijų ir turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat teismas nurodė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo ieškovės vadove buvo paskirta fiktyviai, atsakovams siekiant išvengti atsakomybės bendrovės bankroto atveju, nes pakeitus bendrovės vadovą, bendrovės veikla nebuvo vykdoma. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, teismas sprendė, jog atsakovas tyčiniu neteisėtu neveikimu, žinodamas apie įmonės sunkią finansinę būklę ir skolinius įsipareigojimus, neveikdamas rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tuo pažeisdamas įmonės kreditorių interesus, o atsakovė, būdama įmonės akcininkė, nesiėmė jokių veiksmų ir leido nemokiai įmonei vykdyti veiklą, paskirdama fiktyvia vadove M. P., siekė nuslėpti įmonės duomenis dėl nemokumo ir išvengti atsakomybės už veiklos vykdymą nemokioje įmonėje elgdamasi nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, todėl ji turi atsakyti pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
9. Spręsdamas dėl atsakovo argumento, jog jis negali atsakyti už susidariusias įmonės skolas darbuotojams – G. B. ir R. A., nes jų kreditorinių reikalavimo suma sudaro neišmokėtas atlyginimas ir kitos išmokos, už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės mėnesio, už kurį darbo užmokestis turėjo būti sumokėtas 2015 m. birželio mėnesį, t. y. kai atsakovas jau nebuvo įmonės vadovu ir buvo perdavęs visus dokumentus ir įmonės lėšas naujajai direktorei, teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi patvirtino bendrą 34 579,60 Eur bendrovės kreditorių reikalavimų sumą: E. B. – 600 Eur, V. M. – 600 Eur, S. D. – 600 Eur, G. Č. – 600 Eur, N. B. – 1 633,44 Eur, VSDFV Kauno skyriui – 7 843,56 Eur, valstybės įmonei Turto bankui – 21 988,88 Eur, uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“ – 167,02 Eur, akcinei bendrovei „Telia Lietuva“ – 546,70 Eur (1 t., e. b. l. 15–16). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė neprašo atlyginti žalos už G. B. ir R. A. neišmokėtą darbo užmokestį, teismas laikė, jog atsakovams laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, visi įmonės bankroto byloje patvirtinti įsipareigojimai atsirado įmonei esant nemokiai ir bendra žala įmonei yra 34 579,60 Eur. Todėl atsakovui nevykdant savo kaip įmonės vadovo pareigų, o atsakovei nevykdant sako kaip akcininkės teisių ir pareigų, bei žinant įmonės finansinę padėtį bei paskyrus fiktyvią įmonės vadovę, siekiant išvengti atsakomybės prieš įmonę ir kreditorius, teismas sprendė, jog tokie atsakovų veiksmai tiesiogiai sąlygojo įmonės finansinių įsipareigojimų kreditoriams susiformavimą ir didėjimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovas K. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą dalyje kuria priteista iš K. R. ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „K2S“ 34 579,60 Eur žala, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (34 579,60 Eur) nuo ieškinio priėmimo (2018 m. gruodžio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš dalies netinkamai analizavo ir iš dalies netinkamai vertino įrodymų visetą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkino ieškovės ieškinio reikalavimus atsakovui, nepagrįstai neįvertino ir atmetė atsakovo pateiktus paaiškinimus ir argumentus. Teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas nuo įmonės įkūrimo momento, t. y. nuo 2013 m. kovo 5 d. buvo paskirtas jos vadovu. Atsakovas nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. birželio 30 d. buvo vienintelis bendrovės akcininkas, o 2013 m. liepos 1 d. 70 procentų bendrovės akcijų įsigijo atsakovė ir bendrovės akcininkai su 70 procentų tapo atsakovė ir su 30 procentų – atsakovas. Atsakovas bendrovės vadovu buvo iki 2015 m. birželio 18 d. Atsakovas žinojo savo pareigą teikti Juridinių asmenų registrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau juos ketino pateikti 2015 m. birželio mėnesį. Įmonės finansinė padėtis buvo gera, visada stengėsi atsiskaityti su žmonėmis, išmokėti jiems atlyginimus ir sumokėti mokesčius Sodrai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, skolas dengdavo ne kiekvieną mėnesį, nes patys užsakovai vėluodavo sumokėti, tačiau jos būdavo padengtos. Atsakovas, būdamas bendrovės direktoriumi, buvo susidūręs su įmonės veiklos sunkumais, tačiau jie visada būdavo laikini. Todėl jis negali sutikti, kad jo pateikti argumentai, dėl ko nebuvo anksčiau kreiptasi dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo yra nepakankami įrodyti, kad nuostoliai kreditoriams padidėjo ne dėl jo kaltės. Atsakovas būdamas įmonės vadovu, iš tikrųjų turėjo pareigą pasirūpinti, kad būtų tinkamai tvarkomi įmonės finansiniai dokumentai, laiku pateiktos finansinės atskaitomybės, tačiau realiai bendrovėje ši veikla buvo patikėta buhaltere dirbusiai M. K., kurios tiek dalykinėmis, tiek moralinėmis savybėmis atsakovas pasitikėjo. Buhalterė buvo įdarbinta atsakovės iniciatyva, todėl pats rūpinosi praktiniais bendrovės reikalais, o M. K. buvo įpareigota užtikrinti tinkamą apskaitą pagal atsakovo pasirašytą įsakymą. Ji turėjo visus prisijungimus prie įmonės sąskaitų bei elektroninę prieigą bei įgaliojimą įmonės vardu teikti duomenis. Atsakovui vadovaujant įmonės finansinė būklė nebuvo prasta, tačiau pabaigoje atsiradus kenksmingai S. K. ir jos sutuoktinio veiklai, būklė pablogėjo, tačiau buvo įsitikinęs, kad tai laikini sunkumai, tuo labiau, kad pavyko iš dalies mažinti įsiskolinimus, jie neaugo. Vėliau nuo įmonės reikalų atsakovas buvo priverstinai nušalintas atsakovės, suklastojant jo dalyvavimo akcininkų susirinkime faktą. Todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad bendrovė „K2S“ po jo nušalinimo veiklą nustojo vykdyti, kaip ir negali būti atsakingas už tai, kad atsakovė fiktyviai pardavė akcijas ir fiktyviai paskyrė vadovu nepatikimą asmenį, galimai specialiai, kad visiškai sužlugdytų įmonę.
1.2. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo teiginiu, jog žymi dalis skolų kreditoriams atsirado jo vadovavimo įmonei metu. Žymi dalis skolų kreditoriams atsirado jam jau įmonei nevadovaujant. Nors skolos pradėjo kauptis 2013 metais, tačiau jos buvo nežymios. Atsakovui vadovaujant įmonės būklė nebuvo prasta, nes įsiskolinimai, jei jie ir susidarydavo, būdavo toliau vykdant veiklą pašalinami arba ženkliai sumažinami, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad neteikiant finansinės atskaitomybės dokumentų buvo slepiama prasta įmonės būklė, kuri pradėjo prastėti tik 2015 m. kovo-balandžio mėnesiais, kai S. K. ėmė periminėti klientus savo atskirai įmonei UAB „Pelėda“. Už nesavalaikį dokumentų pateikimą administratoriui, dėl ko nebuvo galimybės įvertinti įmonės finansinės veiklos ir būklės, atsakovas negali būti atsakingas, kadangi visus dokumentus pagal priėmimo-perdavimo aktą 2015 m. birželio 26 d. perdavė M. P.. Be to, bankroto byla UAB „K2S“ buvo iškelta tik 2016 m. gruodžio 16 d, t. y. praėjus pusantrų metų nuo to, kai atsakovas jau nebuvo įmonės vadovu ir visiškai nedalyvavo įmonės veikloje priimant sprendimus. Būtent atsakovė savo tyčiniais veiksmais blogino įmonės būklę, kai įsteigusi UAB „Pelėda“ pradėjo perkėlinėti sutartis ir pervilioti klientus į naują bendrovę, tai vyko 2015 m. kovo-balandžio mėnesį, dėl to įmonei ėmė trūkti lėšų, suprastėjo finansinė padėtis. Byloje nėra pateikta pakankamai įtikinamų argumentų, kad būtent dėl vadovo veiklos atsirado žala, kadangi įmonės vadovas gali atsakyti tik už tą žalą, kuri galimai atsirado jam tiesiogiai vykdant pareigas.
Atsiliepimas
11. Ieškovė bankrutuojanti UAB „K2S“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo K. R. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Apeliantas neįrodė nei vieno skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindų, todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.
2.2. Apelianto argumentai dėl pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui nevykdymo bei tariamai geros ieškovės finansinės padėties yra deklaratyvūs, neparemti visiškai jokiais įrodymais, todėl atmestini, o pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės kvestionuojamos ne dėl tariamai padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, tačiau siekiant pakartotinio aplinkybių vertinimo, tikintis skirtingų išvadų. Apeliantas neneigia, jog jam buvo žinoma jo pareiga teikti finansinės atskaitomybės dokumentus viešajam registrui. Byloje nustatyta, o apeliantas to ir neginčija, jog ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti nė karto, nors nuo pat ieškovės įsteigimo jo vadovu buvo apeliantas, kuris žinojo tokią egzistuojančią pareigą. Tai reiškia, jog apeliantas, kaip ieškovės vadovas, sąmoningai ir tyčia slėpė ieškovės finansinę padėtį.
Šalies argumentai
2.3. Apelianto teiginiai dėl funkcijų perdavimo buhalterei nesudaro pagrindo išvadoms apie galimai teisėtą apelianto veikimą. Bendrovės finansinės atskaitomybės rengimas (pasirašymas), visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimas jos tvirtinimui yra išimtinai bendrovės vadovui nustatytos pareigos. Tai, kad buhalterė gali parengti finansinės atskaitomybės projektą, niekaip nešalina bendrovės vadovo pareigos rūpintis, jog finansinė atskaitomybė būtų parengta laiku ir teisingai. Be to, byloje nustatyta, kad apelianto minima buhalterė M. K. buvo ieškovo darbuotoja tik iki 2015 m. balandžio 30 d., todėl vėliausios finansinės atskaitomybės dokumentai jos parengti netgi negalėjo būti.
2.4. Priešingai nei teigia apeliantas, būtent jo vadovavimo laikotarpiu atsirado ieškovės prievolės, kurios egzistuoja ir bankroto bylos nagrinėjimo metu, o veiklos vykdymo metu jos tik didėjo. Apeliantui turint duomenis apie nuosekliai blogėjančią ieškovės finansinę padėtį ir didėjančius įsipareigojimus kreditoriams, akivaizdu, jog pastarasis privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme numatytą pareigą ir inicijuoti ieškovės bankroto bylą.
Žemesnės instancijos teismas
2.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. P. įmonės vadove buvo paskirta fiktyviai, apeliantui ir kitai byloje dalyvavusiai atsakovei siekiant išvengti atsakomybės, susijusios su ieškovės nemokumu. Apeliantas tokių skundžiamo sprendimo motyvų ne tik neginčija, tačiau netgi sutinka su tuo, jog M. P. buvo paskirta vadove fiktyviai. Atsižvelgiant į tai bei aplinkybę, kad apeliantas iki pat šio momento yra ieškovės akcininkas ir turi 30 proc. akcijų, konstatuotina, jog jis pažeidė įstatymuose numatytas pareigas inicijuoti bankroto bylą nemokiai ieškovei, dėl ko žala iš jo priteista visiškai pagrįstai.
2.6. Apeliacinis skundas yra visiškai deklaratyvus, jame dėstomi teiginiai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl toks skundas turi būti atmestas. Skundžiame sprendime yra išsamiai išanalizuotos visos apelianto civilinės atsakomybės sąlygos, bei pasisakyta dėl prielaidų joms taikyti egzistavimo, tačiau apeliantas iš esmės jų neginčija, o tik pakartotinai pateikia faktines bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti iš bankrutuojančios įmonės buvusio vadovo ir akcininkės padarytą kreditoriams žalos atlyginimą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
14. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi UAB „K2S“ buvo iškelta bankroto byla. Laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. birželio 30 d. įmonės vadovu buvo K. R., o nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. liepos 23 d. buvo vienintelis bendrovės akcininkas. 2013 m. liepos 1 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi 70 procentų bendrovės akcijų buvo parduota atsakovei S. K.. Laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo įmonės vadove buvo M. P.. BUAB „K2S“ administratorė prašė solidariai iš atsakovų K. R. ir S. K. priteisti 34 579,60 žalą, atsiradusią dėl to, kad atsakovai savalaikiai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos inicijavimo, nors jau nuo veiklos pradžios (2013 m. kovo 5 d.) bendrovė buvo nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir buvo nemoki, o trečiasis asmuo R. P. buvo fiktyviai paskirta vadove, realiai neatlikusi jokių vadovui priskirtinų pareigų ir funkcijų. Vadovui neatlikus įstatyme numatytos pareigos, atsirado nauji kreditorių reikalavimai, kurie buvo patvirtinti Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje UAB „K2S“ bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atsakovų K. R. ir S. K. atžvilgiu tenkino. Atsakovas K. R. nesutinka su priimta teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovės ieškinys jo atžvilgiu yra patenkintas, dėl to padavė apeliacinį skundą. Atsakovė S. K.apeliacinio skundo nepateikė.
15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo K. R. apeliacinį skundą, nusprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, pripažindama, kad nuspręsdamas patenkinti ieškovės ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, jo motyvams pritaria, jų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
16. Atsakovas K. R. teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš dalies netinkamai analizavo ir iš dalies netinkamai vertino įrodymų visetą, nepagrįstai neįvertino ir atmetė atsakovo pateiktus paaiškinimus ir argumentus, kad jo vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo moki, vykdė pelningą veiklą. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kurie yra susiję su teismo nustatytomis aplinkybėmis, įrodymų vertinimu, pripažįsta nepagrįstais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018).
17. Byloje nėra ginčo dėl atsakovo K. R. vadovavimo UAB „K2S“ laikotarpio, įmonės vadovu jis buvo nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. birželio 30 d., todėl ginčo išsprendimui svarbūs faktai, susiję su vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymu būtent šiuo laikotarpiu. Atsakovas K. R. apeliaciniame skunde neginčija įmonės vadovo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos esant tam tikroms sąlygoms pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo vadovavimo laikotarpiu ĮBĮ galiojusios redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems pagal įstatymą nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).
18. Nagrinėjant bylą apeliantas yra nurodęs, jog jam buvo žinoma, kad skolos bendrovėje pradėjo susidaryti tik 2014 m. gruodžio mėnesį, tačiau atsakovui būnant vadovu iki 2015 m. birželio, dalis skolų buvo vis padengiama. Todėl jis laikė, kad negali būti laikomas atsakingu už susidariusias bendrovės skolas bankroto bylos iškėlimo dienai, nes jam vadovaujant bendrovė buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, skolos buvo trumpalaikės ir periodiškai padengiamos. Bendrovės finansinė padėtis ėmė prastėti 2015 m. kovo–balandžio mėnesiais. Be to nurodė, jog Juridinių asmenų registrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2013 m. ir 2014 m. jis ketino pateikti 2015 m. birželio mėnesį.
19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad nors ir įmonė vykdė veiklą, tačiau nuo 2013 m. pabaigos turėjo finansinių sunkumų. Nuo 2013 m. spalio mėnesio įmonė tinkamai nevykdė pareigos mokėti mokesčius valstybei, dėl ko buvo fiksuojamas ne tik įsiskolinimas valstybei, bet ir kiekvieną mėnesį skaičiuojami delspinigiai, be to, nuo 2015 m. balandžio mėnesio nebebuvo atliekami jokie mokėjimai Valstybinio socialinio draudimo biudžetui. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad nėra tiesioginių įrodymų apie buvusius bendrovės pradelstus įsipareigojimus ir turimą turtą 2013–2015 m., kadangi bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami nei už 2013 m., nei už 2014 m., iškėlus bendrovei bankroto bylą, jokie bendrovės apskaitos dokumentai bei turtas bankroto administratoriui nebuvo perduoti.
20. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta nutarties 20 p., sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo K. R. padarytos žalos dydį nustatė, remdamasis jo vadovavimo laikotarpiu atsiradusių naujų kreditorių reikalavimų dydžiu, kurie patvirtinti bankroto byloje ir kurių patenkinti bendrovei neturint jokio turto nėra galimybės. Nustatyta, kad įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 2015 m. birželio 18 d. sudarė 2 383,45 Eur, įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. birželio 18 d. sudarė 17 445,68 Eur, įsiskolinimas UAB ,,Tele2“ 2015 m. kovo 1–31 d. sudarė 167,02 Eur, įsiskolinimas AB ,,Telia Lietuva“ nuo 2015 m. kovo 1 d., ir 2015 m. birželio 29 d. sudarė 546,70 Eur. Šios skolos atsirado atsakovo K. R. vadovavimo UAB „K2S“ laikotarpiu po to, kai jis jau buvo neįvykdęs pareigos kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „K2S“ iškėlimo.
22. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinį santykį, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, dėl to atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas ir paliktinas galioti Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė dokumentų, patvirtinančių tokias išlaidas, todėl jos nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.