Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos Suomijos bendrovės Combi Works OY AB prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Helsinkio arbitražo teismo 2025 m. liepos 15 d. galutinį sprendimą byloje Nr. FAI 31/2024, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Kevija“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja Combi Works OY AB prašo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Helsinkio arbitražo teismo 2025 m. liepos 15 d. galutinį sprendimą, kuriuo Arbitražo teismas pareiškėjai iš suinteresuoto asmens UAB „Kevija“ priteisė 12 552,75 Eur nuostolius kartu su Suomijos palūkanų įstatymo 4.1 straipsnyje numatyto dydžio delspinigiais, skaičiuojamais nuo 2024 m. balandžio 9 d., 3 487,52 Eur nuostolius kartu su Suomijos palūkanų įstatymo 4.1 straipsnyje nustatyto dydžio delspinigiais, skaičiuojamais nuo 2024 m. lapkričio 15 d., 1 500 Eur papildomas išlaidas, susijusias su procesu, kartu su Suomijos palūkanų įstatymo 4.1 straipsnyje nustatyto dydžio delspinigiais, skaičiuojamais nuo arbitražo sprendimo priėmimo dienos, taip pat arbitražo proceso išlaidas (bylos Nr. 31/2024).

5. Užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą (CPK 809 straipsnio 1 dalis). Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygos nustatytos 1958 metų Niujorko konvencijoje dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – 1958 metų Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatyme (toliau – KAĮ) (CPK 810 straipsnio 6 dalis, KAĮ 51 straipsnio 1 dalis).

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Todėl sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 straipsnio 4 dalis, 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnis). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitražo teisme išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008 ir kitos).

7. 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija.

8. Suinteresuotas asmuo UAB „Kevija“ atsiliepime remiasi Arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindu, numatytu 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a) punkte ir poziciją grindžia tokiais apibendrintais argumentais: 1) UAB „Kevija“ vadovas nepasirašė bendrųjų sąlygų sutarties dalies, kurioje įtvirtintas ginčų, kylančių iš sutarties, sprendimo būdas arbitraže Suomijoje, toks ginčų sprendimo būdas yra primestas ir juo siekiama išvengti teismų jurisdikcijos; 2) apie tai, kad pareiškėja kreipėsi į arbitražo teismą Suomijoje, suinteresuotas asmuo sužinojo tik gavęs dokumentus iš pareiškėjos atstovo, tačiau ne iš arbitro (Arbitražo teismo); 3) šalims nesuderinus valios dėl ginčo sprendimo arbitraže, ginčas negalėjo būti nagrinėjamas arbitraže.

9. Spręsdamas dėl arbitražinės išlygos galiojimo, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir atitinkamos valstybės teismas gali jo nepripažinti, tačiau niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. teismas ex officio (pagal pareigas) gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007; 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2012; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-470/2012). Kitu atveju, arbitražinio susitarimo šalys taip pat turi teisę arbitražinį susitarimą nuginčyti. Tokia šalies teisė netiesiogiai yra pripažįstama 1958 metų Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalyje, tokią galimybę patvirtina ir KAĮ 11 straipsnio nuostatos, pagal kurias arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Tokią praktiką šiuo klausimu yra suformavęs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012, 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2012). Be to, pagal KAĮ 11 straipsnio 2 dalį, prasidėjus arbitražiniam nagrinėjimui, arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą nagrinėja arbitražo teismas, kuriam priskirta nagrinėti ginčą arbitražiniame susitarime, spręsdamas savo kompetencijos nagrinėti ginčą klausimą (KAĮ 19 straipsnis).

10. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2023 m. vasario 17 d. šalys sudarė sutartį, kurios pagrindu suinteresuotas asmuo įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis pristatyti gaminius pagal pareiškėjos užsakymą. Nors suinteresuotas asmuo teigia, kad šalys pasirašė tik dalį sutarties, pavadintos „Sutarties Sąlygos ir bendrųjų Sąlygų išimtys“, o bendrųjų sąlygų, kurių 19 skirsnyje numatyta arbitražinė išlyga, suinteresuotas asmuo nepasirašė ir tokiu būdu neakceptavo ginčų sprendimo arbitraže, teisėjų kolegija su tokia suinteresuoto asmens pozicija nesutinka. Pažymėtina, kad 2023 m. vasario 17 d. sutarties dalyje „Sutarties Sąlygos ir bendrųjų Sąlygų išimtys“, kurios pasirašymo suinteresuotas asmuo neneigia, įtvirtintos tokios formuluotės: 1) šioje sutartyje ir jos prieduose, įskaitant CW bendrąsias sąlygas, pridedamas prie šios sutarties kaip 1 priedas, išsamiai išdėstytos visos šalių sutartos sąlygos; 2) toliau nurodyti dokumentai sudaro šalių sutartį tokia eilės tvarka: bendrosios taisyklės ir sąlygos; priimtinų subrangovų sąrašas. Taigi, priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, pasirašydamos aptariamą sutarties dalį, šalys akceptavo, be kita ko, ir bendrąsias sutarties sąlygas, kuriose yra numatyta arbitražinė išlyga, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šalys nesuderino valios dėl ginčų, kylančių iš 2023 m. vasario 17 d. sutarties, sprendimo Arbitražo teisme.

11. Tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje laikomasi pozicijos, kad iškilus abejonei dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (sutarties naudai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002; 2013 spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-510/2014 ir kitos).

12. Tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje išskiriami du esminiai principai, kurie yra itin aktualūs vertinant arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas). Arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos. Antra, Lietuvos teismų praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Taigi, kompetencijos–kompetencijos doktrina arbitražo teismui suteikia galimybę spręsti dėl savo kompetencijos. Tai taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-72-381/2018).

13. Pareiškėją Combi Works OY AB ir suinteresuotą asmenį UAB „Kevija“ siejančio arbitražinio susitarimo buvimo ir galiojimo faktą patvirtina ir prašomą pripažinti arbitražo sprendimą priėmusio Helsinkio arbitražo teismo savo kompetencijos spręsti tarp šalių kilusį ginčą pripažinimas. Iš prašomo pripažinti Helsinkio arbitražo teismo 2025 m. liepos 15 d. sprendimo matyti, kad Arbitražo teismas, susidedantis iš vienintelės arbitrės L. A., nenustatė aplinkybių, susijusių su ginčo šalis siejančio arbitražinio susitarimo nebuvimu ar trūkumais, kurie sąlygotų Arbitražo teismo kompetencijos nebuvimą. Arbitražo teismo sprendimo 11 punkte taip pat pažymėta, kad atsakovas (suinteresuotas asmuo UAB „Kevija“) neginčijo arbitražinės išlygos galiojimo ir taikymo, taip pat nepateikė prieštaravimų dėl vienintelės arbitrės jurisdikcijos.

14. Iš arbitražo bylos Nr. 31/2024 medžiagos ir prašomo pripažinti Arbitražo teismo sprendimo matyti, kad bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo neteikė prieštaravimų dėl Arbitražo teismo kompetencijos spręsti kilusį ginčą, nors tokią teisę turėjo, remiantis taisyklėmis, reglamentuojančiomis arbitražo veiklą, o būtent – remiantis Suomijos centrinių prekybos rūmų taisyklėmis (toliau – ir Arbitražo taisyklės). Šių Arbitražo taisyklių 8.2 b) punkte numatyta, jog atsakovas, teikdamas atsakymą (angl. Answer) dėl pareiškimo apie arbitražą, turi nurodyti bet kokius prieštaravimus dėl to, kad pagal šias taisykles sudarytas arbitražo teismas neturi kompetencijos spręsti ginčą. Arbitražo taisyklėse taip pat įtvirtinta, kad prieštaravimas dėl arbitražo teismo kompetencijos turi būti pateikiamas ne vėliau nei su atsiliepimu į ieškinį (angl. Statement of Defence) arba, jei tai susiję su priešieškiniu ar įskaitymo reikalavimu,- atsiliepime į priešieškinį ar įskaitymo reikalavimą (Arbitražo taisyklių 32.2 papunktis). Prieštaravimų dėl arbitražo teismo kompetencijos nepareiškimas per nustatytą terminą sąlygoja šios teisės praradimą (UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 4 straipsnis).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvada dėl Arbitražo teismo jurisdikcijos spręsti kilusį ginčą darytina ne tik dėl suinteresuoto asmens prieštaravimų dėl šio arbitražo teismo kompetencijos spręsti kilusį ginčą nepateikimo, bet ir dėl suinteresuoto asmens konkliudentinių veiksmų arbitražo bylos nagrinėjimo metu, kurie įrodo jo sutikimą su Arbitražo teismo kompetencija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atsiliepimo į ieškinį atsiuntimas arbitražo teismui reiškia sutikimą su arbitražo teismo jurisdikcija konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004).

16. Suinteresuotas asmuo 2024 m. birželio 24 d. pateikė atsiliepimą į Arbitražo teismo prašymą, kuriame užginčijo visus ieškovės (pareiškėjos Combi Works OY AB) reikalavimus. Suinteresuotas asmuo taip pat pranešė apie ketinimą iki 2025 m. rugpjūčio 15 d. pateikti priešieškinį, tačiau to nepadarė. Suinteresuotas asmuo 2024 m. lapkričio 11 d. sumokėjo jam tenkančią arbitražo išlaidų avanso dalį. Suinteresuotas asmuo 2025 m. kovo 24 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį ir papildomus dokumentus. Iš Arbitražo teismo sprendimo turinio matyti, kad suinteresuotam asmeniui arbitražo procese atstovavo T. R. iš advokatų kontoros „Juridicus Ltd“. Be to, 2025 m. balandžio 29 d. per konferencijų programą „Microsoft Teams“ įvyko arbitražo teismo posėdis, kuriame suinteresuotą asmenį atstovavo minėtas atstovas, o liudytoju buvo apklaustas suinteresuoto asmens vadovas L. M.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pripažįsta, kad suinteresuoto asmens procesinis elgesys Helsinkio arbitražo teisme savaime paneigia suinteresuoto asmens argumentus dėl 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtinto nepripažinimo pagrindo egzistavimo. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo dalyvavo bylos nagrinėjime, arbitražo bylos nagrinėjimo metu teikė procesinius dokumentus dėl ginčo esmės, kuriuose išreiškė nesutikimą su pareiškėjo reikalavimais, dalyvavo bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka.

18. 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, dėl kurių buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

19. Teisėjų kolegija nustatė, kad Arbitražo teismo sprendimas yra priimtas dėl nuostolių atlyginimo, pateikus netinkamos kokybės detales. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, nenustatė, kad ginčas patektų į KAĮ 12 straipsnyje nurodytų ginčų, kurie negali būti perduoti arbitražui, taikymo sritį.

20. Vertindama 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto egzistavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006, 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-969/2019). Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija aplinkybių, leidžiančių padaryti išvadą, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Arbitražo teismo sprendimas prieštarautų viešajai tvarkai, nenustatė.

21. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, teisėjų kolegija nusprendžia, jog Helsinkio arbitražo teismo 2025 m. liepos 15 d. galutinis sprendimas byloje Nr. FAI 31/2024 yra pripažįstamas ir jį leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291, 810–811 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos Suomijos bendrovės Combi Works OY AB prašymą tenkinti.

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Helsinkio arbitražo teismo 2025 m. liepos 15 d. galutinį sprendimą byloje Nr. FAI 31/2024.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per trisdešimt dienų nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.