Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ritos Kisielienės, Vido Stankevičiaus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2016 sausio 5 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; priteisti iš atsakovų ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo surašymą, bei prijungti prie bylos rašytinį įrodymą - Vilniaus miesto savivaldybės Fabijoniškių seniūnijos schemos VP 07-60 - 11. kopiją. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą, neįvertino nei ieškovų, nei atsakovių, nei trečiųjų asmenų nurodytų aplinkybių, žodinių paaiškinimų bei pateiktų rašytinių įrodymų, nepasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) suformuotos praktikos, t. y. netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl ieškovų pateikto UAB „Geomanai“ matininko J. G. parengto 2014-12-15 žemės sklypo, t. y. jo esančio S. S. g., Vilniuje, naudojimosi tvarkos plano, suderinto su atsakove NŽT, nenustatė jo konkrečių trūkumų ir/ar neatitikimų žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Skundžiamu sprendimu iš esmės užkertama ieškovams galimybė, netgi ir tuo atveju, jei būtų konstatuoti pateikto plano trūkumai - juos pašalinti ir kreiptis pakartotinai į teismą bei realizuoti įstatymu jiems įtvirtintą teisę - valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės objektu savo nuožiūra.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į susiklosčiusią faktinę ginčo žemės sklypo naudojimo tvarką, t. y. į tai, kad ieškovų pateiktas J. G. parengto 2014-12-15 žemės sklypo projektas iš esmės atitinka tą naudojimosi bendru turtu tvarką, kuri faktiškai egzistuoja ilgą laiką, t. y. 7 metus, kad automobilių stovėjimo aikšteles ieškovai įsirengė savo lėšomis net 6 automobilių vietoms (iš kurių naudojasi tik 4), perkėlė vaikų žaidimo aikštelę į saugesnę ir žalesnę sklypo dalį, išsaugojo žemės sklypo želdinius. Teismas nevertino nei plano, nei proceso dalyvių paaiškinimų, iš kurių akivaizdu, kad bendram naudojimuisi yra palikta žemės sklypo tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams, praėjimams ir pravažiavimams. Šią aplinkybę patvirtina ieškovų pateiktas, bet kaip įrodymas visiškai nevertintas - 2015-11-24 antstolio D. K. Faktinių aplinkybių protokolas Nr. 174/15/092, posėdžio metu pateiktos nuotraukos.Teismas visiškai nevertino ieškovų ir trečiųjų asmenų nesutarimo priežasčių ir siekių bei pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nevertino ir pačių trečiųjų asmenų pateiktų rašytinių įrodymų, kurie tik patvirtina, jog žemės sklypo plotas yra pakankamas, kad tretieji asmenys savo lėšomis (taip kaip padarė ieškovai) pašalintų parkavimo problemą, jei ji yra pagrįsta.Teismas nevertino, jog didžioji dalis gyventojų 2015-01 mėn. raštu atsisakė savo parašų (iš 50 prieštaravusių - 26 gyventojai savo parašų atsisakė), kuriuos rinko ir pateikė NŽT net ne namo gyventojas, ir net ne įgaliotas gyventojų asmuo - T. U.. Tik pasibaigus procesui paaiškėjo, kodėl buvo kurstomi namo gyventojai prieštarauti ieškovų prašomai nustatyti žemės sklypo naudojimo tvarkai. Vilniaus miesto savivaldybės Fabijoniškių seniūnijos schemoje VP 07-60 matyti (pateikiama teismui), jog šalia ginčo sklypo ir mokyklos sklypo - atsirado suformuotas 0,3 ha žemės sklypas T101, kuris neturi privažiavimo. Akivaizdu, jog matininku dirbantis T. U., parengtame žemės sklypo plane, pravažiuojamą dalį rekonstruoja ir plečia taip, kad ieškovų žemės sklypo pravažiuojamoji dalis ribotųsi su 0,3 ha žemės sklypu T101. Tada ieškovų įrengtos stovėjimo vietos tampa kliūtimi - patekti į kaimyninį sklypą.Priimdamas sprendimą, teismas pažeidė CK nuostatas ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, iš esmės vadovavosi tik trečiųjų asmenų emocijomis, sprendime net netirdamas ir nevertindamas ar 24 butų savininkų, prieštaraujančių šiuo metu naudojimosi tvarkos nustatymui, išsakyti argumentai yra pagrįsti (byloje nepateikta įrodymų, jog prieštaraujantys tvarkai sklypo naudotojai iš viso turi automobilius, o teismo išvada dėl apribotos šių asmenų teisės naudotis bendru žemės sklypu automobilių parkavimui grindžiama tik prielaida), t. y. ar tikrai būtų apribotos kitų asmenų teisės naudotis bendru žemės sklypu, ar priešingai, dėl nustatytos tvarkos, namo bendraturčiai išvengtų tolimesnių ginčų ateityje.Pagal viešo registro duomenis žemės sklypo, unik. Nr. 4400-2798-2860, esančio S. g. , Vilniuje - daikto pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta – „kita“, žemės sklypo naudojimo būdas - daugiabučiu gyvenamųjų pastatu ir bendrabučiu teritorijos. Detalizuodamas žemės sklypo „kita“ paskirtį, teismas pats sau alogiškai prieštarauja bei patvirtina, kad ieškovai tiek pagal UAB „Geomanai“ matininko J. G. parengtą 2014-12-15 žemės sklypo naudojimosi tvarką, tiek pagal 2015-11-24d. antstolio D. K. Faktinių aplinkybių protokolą Nr. 174/15/092 siekia ir naudoja žemės sklypą pagal jame nurodytą paskirtį. Ieškovai, vengdami ginčų su trečiaisiais asmenimis (name 80 butų, vyksta pastovi savininkų kaita) pagal faktiškai nusistovėjusią tvarką nori turėti konkrečias automobilių stovėjimo vietas (saugyklą), kurias patys savo lėšomis įsirengė, išsaugodami visą kitą žemės sklype, esančią daikto naudojimo paskirtį.Žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, todėl nesutiktina su teismo išvada, jog nenustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos, nėra paneigiama ieškovų nuosavybės teisė. Atsakovė ir tretieji asmenys nepateikė priešieškinio su žemės sklypo naudojimosi planu, jų nuomone, atitinkančiu visų namo bendraturčių ir žemės sklypo naudotojų interesus, nors valstybė, jei nesutinka su kitų savininku siūloma žemės sklypo naudojimosi tvarka, kaip žemės sklypo savininkė šioje byloje turi veikti vadovaujantis CPK 12 str. įtvirtintu rungtyniškumo principu.Teismas iš esmės paneigė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą bei CK 4.37 str. įtvirtintą nuosavybės teisę - savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teisių objektą.Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė procesinės teisės normas - CPK 183 str. 3 d., 185 str. 1 d., 263 str. 1 d. ir 265 str. 1 d. nuostatas, kuriose nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, įtvirtintus CPK 12 str., 17 str., taip pat betarpiškumo principą, kurį reglamentuoja CPK 14 str. 1 d., todėl objektyviai neatskleidė bylos esmės. Dėl nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų byloje teismas priėmė neteisėtą sprendimą, nepagrįsta teisės aktų konkrečiomis normomis bei priešingą teisiniam reguliavimui, susiformavusiai teismų praktikai, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja neabejotinas pagrindas - panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Jeigu vis dėlto apeliacinės instancijos teismas darytų išvadą, kad pagal pateiktus byloje įrodymus galima išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme, tai būtina taikyti CPK 326 str. 1 d. 2 p.Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nėra tinkamas atsakovas pagal pareikštus reikalavimus, nes bendro žemės sklypo savininkas yra valstybė ir kad ieškovai nereiškia NŽT jokių materialinio pobūdžio reikalavimų. Ieškovai atsakovės NŽT nurodymais, parengė 2014-12-15 Žemės sklypo planą, pasitelkdami kvalifikuoto specialisto UAB „Geomanai“ matininko J. G. pagalba. 2014-12-19 UAB „Geomanai“ matininko J. G. žemės sklypo planas suderintas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausiosios specialistės R. V. dėl išorinės žemės sklypo ribos, o 2014-12-30 patikrintas ir suderintas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pavaduotojos Ž. S. dėl Lietuvos Respublikai priklausančios 5403/5600 dalies, valdomos NŽT patikėjimo teise. Kita žemės sklypo dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovams. 2015-01-15 iš NŽT buvo gautas raštas „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame buvo reikalaujama pateikti notarinės sutarties projektą, informuojama, kad į skyrių 2014- 12-22 kreipėsi žemės sklypo naudotojai su pareiškimu, kuriame prieštarauja naudojimosi tvarkos nustatymui bei pažymima, kad pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka bus nagrinėjama iš esmės. Ieškovai kreipėsi į Vilniaus rajono 1 notarų biurą, kuriame buvo parengtas Susitarimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo projektas, tačiau susitarimas nebuvo pasirašytas - atsakovei NŽT atsisakius pasirašyti susitarimą dėl nepagrįsto žemės sklypo naudotojų prieštaravimo. Atsakovė - NŽT tik teisme nurodė, kad parengtas žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas yra ydingas ir pažeidžiantis naudotojų interesus, o iki kreipimosi į teismą - ieškovų parengtas planas buvo suderintas kaip atliktas tinkamai, nes atsakovės nurodymu (parengto ir suderinto plano pagrindu) buvo rengiamas notarinio susitarimo projektas. Ieškovai atsakovės NŽT buvo klaidinami, sukuriant teisinę situaciją, kad planas suderintas, teigiant, kad pasiūlyta tvarka ir žemės sklypo naudotojų prieštaravimai bus tiriami iš esmės, tačiau procedūra baigėsi absoliučiu NŽT neveikimu. Esant NŽT atsiliepimuose nurodytoms aplinkybėms, teismui net nebuvo galimybės įvertinti prašomos nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarkos racionalumo. Todėl ieškovai pagrįstai atsakovu dėl netinkamo veikimo/neveikimo byloje nurodė - NŽT, nes akivaizdu, kad byloje dėl netinkamo atsakovės NŽT veikimo ieškovai nepagrįstai patyrė bylinėjimosi išlaidas bei žalą (turėtas išlaidas už žemės sklypo naudojimosi tvarkos plano rengimą, notarinio susitarimo projekto rengimą), dėl kurios atlyginimo ateityje gali būti pareikštas atskiras reikalavimas.Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei ginčijamo Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimo turinį, akivaizdu, jog visi esminiai byloje esantys rašytiniai įrodymai net nebuvo tiriami, padarytos išvados yra formalios, nepagrįstos byloje esančiais įrodymais, šalių bei trečiųjų asmenų žodiniais paaiškinimais. Šalių bei trečiųjų asmenų pateikti įrodymai netirti ir nevertinti. Teismas neaptarė ir nė nesiaiškino pagal suformuotą teismų praktiką esminių byloje aplinkybių - bendraturčių nesutarimų priežasties, nusistovėjusios faktinės žemės sklypo valdymo tvarkos. Ieškovų nuomone, šių aplinkybių neįmanoma ištirti be žodinio proceso. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai pritaikius materialines ir procesines teisės normas.Apeliantų siūloma nustatyti naudojimosi Žemės sklypu tvarka, vadovaujantis kuria apeliantai atskirai naudotųsi jiems priskirtomis dalimis, o taip pat ir kartu su kitais gyvenamojo namo bendraturčiais, dar nerealizavusiais savo teisės įgyti Žemės sklypo dalį, kartu naudotųsi ir Lietuvos Respublikai atskirai naudotis skirta dalimi, sąlygotų, kad apeliantai iš esmės įgytų daugiau teisių, negu kiti žemės sklypo naudotojai, t. y. apeliantai galėtų naudotis visu Žemės sklypu, kai tuo tarpu tretieji asmenys prarastų galimybę naudotis apeliantams išskirtomis Žemės sklypo dalimis. Apeliantų siūlomas Žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektas, atvirkščiai negu teigia apeliaciniame skunde patys apeliantai, keltų prielaidas naujų konfliktų atsiradimui.Apeliantų siūlomas naudojimosi tvarkos projektas yra ydingas iš esmės, t. y. nustačius Žemės sklypo naudojimosi tvarką apeliantų siūlomu būdu, būtų pažeistos tiek trečiųjų asmenų, tiek ir pačių apeliantų teisės, todėl net ir ištaisius techninius Plano trūkumus, tokia naudojimosi Žemės sklypu tvarka negalėtų būti tvirtinama. Alternatyvaus naudojimosi tvarkos projekto byloje nebūvimas pats savaime nereiškia, kad apeliantų siūloma naudojimosi tvarka yra pagrįsta ir atitinka Žemės sklypo savininkų ir naudotojų interesus.Apeliantai visiškai nepagrįstai nurodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba suklaidino apeliantus dėl galimybės nustatyti siūlomą naudojimosi tvarką, suderino galimai ydingą Planą, reikalavo parengti notarinį susitarimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo projektą. Vilniaus miesto skyriaus specialistai, patikrinę Planą, suderino tik žemės sklypo išorinę ribą. Apie tai liudija pačiame Plane esantis įrašas „derinama išorinė žemės sklypo riba, pažymėta ribos posūkio taškais Nr. 1-12“, t. y. Vilniaus miesto skyrius nederino apeliantų siūlomos naudojimosi tvarkos projekto ir jai nepritarė. Byloje pateiktas Vilniaus miesto skyriaus susirašinėjimas su apeliantais suponuoja išvadą, kad apeliantams buvo žinoma, kad siūlomas naudojimosi tvarkos projektas gali būti nepatvirtintas nesant Žemės sklypo naudotojų sutikimo, todėl apeliantai visiškai nepagrįstai teigia, kad buvo suklaidinti.Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, apeliantai nepagrįstai tapatina bylinėjimosi išlaidų ir žalos atlyginimo institutus. Apeliantai nei pirminiame ieškinyje, nei jo patikslinimuose, nekėlė klausimo dėl žalos išieškojimo.Apeliantai nenurodo priežasčių, kodėl prašomas prijungti prie bylos rašytinis įrodymas negalėjo būti pateiktas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu, taip pat iš esmės nepagrindžia, kokios reikšmės nagrinėjamai bylai turi minėtas dokumentas, atsakovas prašo šio dokumento neprijungti prie bylos.

Trečiasis asmuo A. N. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, iš ieškovo priteisti trečiajam asmeniui, pateikusiam šį atsiliepimą į apeliacinį skundą, visas su byla susijusias išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Vilniaus miesto apylinkės teismas įsigilino į bylos esmę, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai pritaikė visa apimančius teisingumo, protingumo, teisėtumo principus ir apgynė viešąjį interesą. Apeliantų veiksmai, neatsižvelgiant į kitų daugiabučio namo gyventojų poreikius ir interesus, vienašališkai nusistatyti sklypo vietą, jo dydį, sunaikinti vaikų žaidimo aikštelę, išardyti gatvę ribojančias betonines plytas padarant įvažiavimą į nusižiūrėtą sklypą, užsitverti su betoniniais atitvarais ir spynomis rakinamas savavališkai sau priskirtas automobilių stovėjimo vietas apriboja kitų namo gyventojų galimybes eksploatuoti gyvenamajam namui priskirtą teritoriją pagal paskirtį, taip pat neatitinka universalių teisingumo, protingumo, teisėtumo principų, nes pirmiausia buvo fiziškai paruošta vieta mašinų stovėjimo vietoms, o tik paskui siektąją įteisinti. Tokiu būdu patys apeliantai pažeidė pricipą ex injuria jus non oritur. Atkreiptinas dėmesys, kad sklypų išsipirkimo procesas nėra baigtas. Apeliacinio skundo teiginys, kad dabar prie šio namo esančių automobilių aikštelių užtenka visiems gyventojams, turintiems automobilius, neatitinka tikrovės. Šiuo metu prie šio namo esančiose automobilių stovėjimo aikštelėse yra vietos pastatyti apie 50 automobilių, dar 3-5 automobiliai statomi ant žolės. Trečiasis asmuo D. S. (P.) atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliantų argumentai yra nepagrįsti, todėl skundas yra atmestinas. Ieškovų savavališkas žemės sklypo užgrobimas nesuteikia jiems nuosavybės teisės į šį sklypą. Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą ir apgynė teisėtą viešąjį interesą.

Motyvuojamoji dalis

I. A. instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliantai prašė bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje ginčas yra kilęs tarp sklypo bendrasavininkių iš vienos pusės bei valstybei priklausančios sklypo dalies patikėtinės NŽT ir teisėtų sklypo naudotojų iš kitos pusės, o taip pat tarp sklypo naudotojų, trečiųjų asmenų atsakovo pusėje dėl naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo.Remiantis byloje pateiktu Nekilnojamojo turto registro 2015 02 23 išrašu ieškovams: R. V., H. V., A. G. V. jungtine sutuoktinių nuosavybe bei R. Z. asmenine nuosavybe priklauso po 22/5600 žemės sklypo, įsigytos pagal 2014 11 19 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. 1-14478; A. Ž. asmenine nuosavybe priklauso 66/5600 įsigytos pagal 2015 04 28 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 1-4170 iš G. L. ir A. L.. Savo ruožtu G. L. ir A. L. prieš parduodami 66/5600 dalis sklypo, buvo įsigiję: A. L. su sutuoktiniu G. L. 65/5600 dalis sklypo jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, pagal 2014 11 17 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1-14356; G. L. su sutuoktine J. L. 66/5600 dalis sklypo jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, pagal 2014 05 23 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1-16278. (t. 1,b.l. 10-13, 71-75). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismas ištyrė tiek pateiktus rašytinius įrodymus, tiek šalių pasisakymus ir nurodė kodėl šis planas pažeidžia kitų sklypo naudotojų teises. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) suformuota praktika (LAT 2014 09 26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2014).Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi faktu, kad apeliantai 2014 12 17 kreipėsi į atsakovą, prašydami nustatyti naudojimosi sklypu tvarką, kurį atsakovas, pagrįstai, remdamasis galiojančiu teisiniu reguliavimu ir nusistovėjusia teismų praktika atsisakė tenkinti nurodydamas, jog naudojimosi sklypu tvarka gali būti nustatoma bendrasavininkių susitarimu dėl tokios naudojimosi tvarkos, o nepasiekus susitarimo kreipiantis į teismą, taip pat nurodė jog į atsakovą kreipėsi kiti butų S. g. savininkai ir ginčo sklypo naudotojai prieštaraujantys tokios tvarkos nustatymui. Pirmosios instancijos teismas iš byloje pateikto minėto kitų namo gyventojų 2014 12 22 laiško, adresuoto atsakovui, turinio pagrįstai sprendė, jog ieškovų teikiama sklypo naudojimosi tvarka neatitiko visų sklypo naudotojų interesų, be to, laiške nurodyta, kad buvo pradėti sklypo pravažiuojamosios dalies praplatinimo projektinių sprendinių paruošiamieji darbai, kuriuos įgyvendinus ir užtikrinus pakankamą parkavimo vietų skaičių visiems žemės sklypo naudotojams ir savininkams, bus rengiama viso žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo schema, nepažeidžiant žemės sklypo naudotojų ir savininkų interesų. Taip pat, kad namo S. g. pradėti važiuojamosios sklypo dalies praplatinimo darbai. Šie faktai buvo pakankamas pagrindas teismui spręsti jog apeliantai nesiekė kaip nors derinti sklypo naudojimosi tvarką su kitais butų savininkais ir sklypo naudotojais, kurie siekia kolektyviai išspręsti parkavimosi prie gyvenamojo namo problemas. Taip pat sutiktina su atsakovo atsiliepime į patikslintą ieškinį išsakytomis pastabomis, kad ieškovų byloje pateiktas planas neatitinka reikalavimų ir yra ydingai suformuotas, nes jame valstybei nuosavybės teise priskiriama sklypo dalis G pažymėta taškais nuo 1 iki 12 žyminčiais visą sklypą. Taigi neaišku kaip apeliantai ruošiasi naudotis savo sklypo dalimis, nes jame nepažymėtos bendro naudojimosi sklypo dalys, neaišku kaip atsakovą ruošiasi pateikti į jiems skirtas dalis. Kolegijos nuomone atsižvelgiant į tai, kad sklypo paskirtis yra kita, naudojimosi būdas daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos, sklypas skirtas pastatų tinkamai eksploatacijai ir priežiūrai užtikrinti, rengiant tokį naudojimosi tvarkos nustatymo planą jame pirmiausia turėtų būti nustatytos bendro naudojimosi dalys be kurių nustatymo neįmanoma, naudotis gyvenamuoju namu ir jį eksploatuoti (praėjimai privažiavimai, vaikų žaidimų aikštelės ir kt.) ir ši bendrojo naudojimo sklypo dalis atitenkanti kiekvienam iš savininkų ir tik po to d individualiai kiekvienam iš savininkų galėtų būti priskiriamos likusios dalys, kurias išskaičiuojant būtina atsižvelgti ir į kitų sklypų naudotojų, kurie taip pat turi teisę išsipirkti dalį sklypo interesus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovų prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka pažeidžia namo S. S. g., Vilniuje, butų savininkų, kaip teisėtų ginčo žemės sklypo naudotojų teises, pagrįsta ir teisinga, o reikalavimas nustatyti reikalaujamą naudojimosi tvarką pagal pateiktą planą nepagrįstas. Apeliantų teiginiai jog ginčo sklypo plotas yra pakankamas, kad visi gyventojai galėtų savo jėgomis išspręsti parkavimo problemas taip pat nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl jau aukščiau minėtų ieškovų pateikto plano, pagal kurį ieškovai siekia nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka trūkumų.Teisingi taip pat ir pirmosios instancijos teismo pastebėjimai, jog galiojantis teisinis reguliavimas (Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 10 punktas) numato privalomus reikalavimus gyvenamajam pastatui skirto sklypo struktūrai. Tai pastato užimamas plotas, priėjimai ir privažiavimai prie pastato, automobilių saugykla, želdynai su vaikų žaidimo ir sporto aikštelėmis, ramaus poilsio vietomis vyresniojo amžiaus ir neįgaliems žmonėms, dviračių saugykla, vieta buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti, inžinerinių sistemų statiniai. Šiomis sklypo dalimis gyventojai, tiek sklypo bendrasavininkiai tiek, naudotojai turi teisę naudotis bendrai ir šios sklypo vietos plane turi būti paliekamos bendrajam, naudojimui, įskaitant bendro naudojimo sklypo dalis į kiekvienam iš bendrasavininkių atitenkančią idealiąją dalį.Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad žemės sklypo naudotojų teisės patvirtinus naudojimosi tvarką pagal pateiktą sklypo planą būtų suvaržytos padarė taip pat atsižvelgdamas į į neužstatyto pastatu žemės sklypo plotą bei automobilių parkavimui skirtą žemės sklypo plotą, name esančių butų kiekį ir pagrįstai sutiko su trečiųjų asmenų atsiliepime į ieškinį išdėstytu argumentu, jog ieškovų siūloma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka suteiktų ieškovams išskirtines teises naudotis konkrečiomis žemės sklypo dalimis, lyginant su kitais pastato bendraturčiais, kas vertinama kaip lygiateisiškumo ir proporcingumo principų pažeidimas.Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl plano, kuriuo ieškovams suteikiama teisė atskirai nuo kitų bendraturčių naudotis konkrečiomis žemės sklypo dalimis ydingumo, patvirtinus pagal jį naudojimosi tvarką, būtų pažeista visų žemės sklypo naudotojų ir pastato bendraturčių teisė naudoti bendru žemės sklypu, pagal tiesioginę jo paskirtį ir naudojimo būdą, nes iš esmės apeliantai siekia naudotis ir visu likusiu sklypu privažiavimais priėjimais prie namo, prie inžinerinių tinklų, vaikų žaidimų aikštelėmis ir dar atskirai vien jiems skirtomis sklypo dalimis kas aiškiai iškreipia lygybės principus.Kolegija taip pat atmeta apeliantų teiginius dėl jų nuosavybės teisių pažeidimo. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo jog ieškovai turi tokias pačias teises, kaip ir kiti bendraturčiai, naudotis bendru žemės sklypu pagal jo paskirtį i naudojimo būdą. Įsigydami žemės sklypo dalis nuosavybėn, ieškovai žinojo, jog įsigyja idealiąsias sklypo dalis ir nesikreipė į bendraturčius ir kitus teisėtus žemės sklypo naudotojus siekdami suderinti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką, todėl negalėjo ir tikėtis, kad būtent jiems patogi naudojimosi tvarka atitiks ir kitų sklypo naudotojų interesus. Ieškovai įsigydami idealiąsias sklypo dalis negalėjo tikėtis įgyti dagiau teisių, nei jiems užtikrino nuosavybės perleidimo sandoris ir nustatyti ir viešajame registre įregistruoti įsigyjamo žemės sklypo paskirtis bei naudojimo būdas. Ta aplinkybė kad tretieji asmenys ir atsakovas nepateikė priešieškinio ir alternatyvaus pasiūlymo kaip nustatyti kitokią naudojimosi sklypu tvarką nei ieškovai, taip pat neįgalina teigti, jog ieškovų pasiūlytoji naudojimosi sklypu tvarka atitinka abiejų šalių ir trečiųjų asmenų interesus.Pasisakant dėl tinkamo atsakovo byloje kolegija pažymi, jog NŽT valdo valstybei nuosavybės teisėmis priklausančią žemę perduotą jai patikėjimo teise, todėl turi teisę atstovauti valstybės interesus šioje byloje ir yra tinkamas atsakovas. Tačiau pažymėtina jog remiantis kasacinio teismo (pvz. LAT nutartis 2014 09 26 civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2014) formuojama praktika sprendžiant ginčus dėl naudojimosi bendrai naudojamu gyvenamiesiems pastatams priskirtu sklypu tvarkos nustatymo, būtina atsižvelgti, jog teisėti valstybinės žemės naudotojai (privatizuotų butų savininkai) turi lygias teises į sklypo dalį kaip ir sklypo dalių bendrasavininkiai. Todėl namo S. g. butų savininkai sprendžiant tokį ginčą turėjo būti traukiami atsakovais. Tačiau nesant trečiųjų asmenų skundo šiuo klausimu ši aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Apeliantas apeliaciniu skundu iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir kitaip nei teismas vertina tuos pačius įrodymus. Kolegija su šiomis apeliacinio skundo nuostatomis nesutinka. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LAT 2011 10 18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (LAT 2013 02 13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių trečiųjų asmenų paaiškinimus ir jų visumos pagrindu padarė išvadas. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmestini, nes ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (LAT 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą remiantis CPK 93 straipsniu iš apeliantų, trečiųjų asmenų atsakovo pusėje naudai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą apmokėti, pagal pateiktą mokėjimo pavedimo kopiją sudarančio 500 Eur, kuri, atsižvelgiant į minėto procesinio dokumento apimtį, bylos sudėtingumą ir Teisingumo ministerijos Rekomendacijas mažinama iki 350 Eur sumos priteisiant ją lygiomis dalimis iš visų apeliantų po 50 eurų iš kiekvieno, šias bylinėjimosi išlaidas apmokėjusio trečiojo asmens A. N. naudai .

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų: G. L. asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. L. asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. Ž. asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. Z. asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. V. asmens kodas (duomenys neskelbtini) H. V. asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. G. V. asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens A. N. naudai po 50 Eur (penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.