Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4601-653-2016, kuriuo atmestas akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Žemės ūkio paskolų garantijų fondui dėl garantinių išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė akcinė bendrovė Šiaulių bankas (toliau – AB Šiaulių bankas) kreipėsi į teismą, prašydama jai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo (toliau – UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas) priteisti 54 755,35 Eur garantinių išmokų pagal 2005 m. gruodžio 21 d. garantiją Nr. 1G-401 ir 2006 m. rugsėjo 29 d. garantiją Nr. 1G-708, taip pat priteisti 518,00 Eur žyminio mokesčio, 260,00 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų bei 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Ieškovė nurodė, kad pagal kredito sutartį akcinė bendrovė Ūkio bankas (toliau - AB Ūkio bankas) suteikė uždarajai akcinei bendrovei „Gintarūna“ (toliau - UAB „Gintarūna“) kreditą. Kredito gavėjos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui, be kitų užtikrinimo priemonių, buvo pateiktos atsakovės garantijos, kuriomis atsakovė įsipareigojo grąžinti bankui kredito dalį, jei UAB „Gintarūna“, suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui arba bankui prieš laiką nutraukus kredito sutartį, negrąžins ar nepilnai grąžins kreditą. UAB „Gintarūna“ prievolių įvykdymo užtikrinimui pagal sutartį Nr. KR07-224/05, be aukščiau nurodytų atsakovės išduotų garantijų, buvo įkeistas kredito gavėjos UAB „Gintarūna“ nekilnojamasis turtas, taip pat buvo pateiktas jos paprastasis vekselis, laiduotas A. Ž.. 2008 m. gruodžio 10 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Gintarūna“ buvo iškelta bankroto byla. AB Šiaulių bankas ir AB Ūkio bankas pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria nuo 2013 m. kovo 3 d. AB Šiaulių bankui buvo perduota dalis AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų, įskaitant ir reikalavimo teises į gautinas sumas/užtikrinimo priemones pagal su UAB „Gintarūna“ sudarytą kreditavimo sutartį. UAB „Gintarūna“ skola pagal kredito sutartį nebuvo išieškota. Ieškovė mano, kad atsakovės prievolės pagal 2005 m. gruodžio 21 d. garantiją Nr. 1G-401 ir 2006 m. rugsėjo 29 d. garantiją Nr. 1G-708 yra galiojančios ir privalo būti vykdomos, o jų vykdymas neturi būti siejamas su skolininko UAB „Gintarūna“ prievole ieškovei. Ieškovė nurodė, kad šiuo atveju teisinės reikšmės neturi tas faktas, kad skolininkė UAB „Gintarūna“ yra likviduota dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Garanto įsipareigojimas ir garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija ((Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – toliau CK) 6.90 straipsnio 2 dalis). Ieškovo teigimu, įstatymas nesieja garanto prievolių vykdymo pagal išduotą garantiją su juridinio asmens, už kurį buvo garantuota, likvidavimu. Atsakovės, kaip garanto, prievolė ieškovei yra vienašalė, o atsakomybė – subsidiari, todėl net ir likvidavus juridinį asmenį garanto atsakomybė prieš kreditorių išlieka. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad po UAB „Gintarūna“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, atsakovė davė sutikimą dėl garantijų perleidimo AB Šiaulių bankui. Specifinį statusą turinčiam subjektui yra keliami reikalavimai būti itin apdairiam ir rūpestingam. Ieškovės vertinimu, atsakovė, atsisakydamas apmokėti garantijas, nenurodė nė vienos iš sutartyje dėl garantijų teikimo nurodytų aplinkybių, kurios galėtų būti teisėtu pagrindu atsisakyti tenkinti ieškovės prašymą dėl garantijos apmokėjimo. Pagal atsakovės nuostatų 22 punktą, kol skolininkės UAB „Gintarūna“ turtas nebuvo realizuotas, kol nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių išieškoti skolą iš skolininkės laiduotojo, tol ieškovė, kaip kreditorė, neturėjo objektyvių galimybių kreiptis į atsakovę ir prašyti išmokėti garantines išmokas.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetėPirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš ieškovei išduotų atsakovės garantijų turinio matyti, jog garantija pasibaigia kitais pagrindais pasibaigus kredito gavėjos prievolei bankui pagal kredito sutartį. Įvertinęs šį garantijų turinį, teismas padarė išvadą, kad atsakovė išdavė paprastąją sąlyginę garantiją, kai garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės ir yra subsidiari (CK 6.90 straipsnio 1 dalis). Ieškovė (kaip AB Ūkio banko teisių perėmėja) šių garantijų pateikimo sąlygų neginčijo, jas priėmė, todėl šios sąlygos šalims tapo privalomos.Nėra ginčo, kad kredito gavėjos prievolė pasibaigė dėl jos (skolininkės) likvidavimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovės nurodytą aplinkybę, jog iki UAB „Gintarūna“ likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl garantijų Nr. 1G-401 ir Nr. 1G-708 įvykdymo.Ta aplinkybė, kad 2013 m. liepos 30 d., t.y. tuo metu, kai UAB „Gintarūna“ jau buvo likviduota, atsakovė sutiko dėl AB Ūkio bankui suteiktų garantijų Nr. 1G-401 ir Nr. 1G-708 perleidimo AB Šiaulių bankui, negali būti vertinama kaip prievolės mokėti garantiją pripažinimas, nes apie skolininkės pasibaigimą ieškovė atsakovės neinformavo. Nors atsakovė turėjo galimybę šią informaciją pasitikrinti viešajame juridinių asmenų registre, šiuo atveju atsakovė neturėjo tokios pareigos, tuo labiau, kad sutarties šalys turi pareigą sąžiningai bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnis). Be to, AB „Ūkio bankas“ pagal sutarties dėl garantijų teikimo 4.1 punktą turėjo pareigą sekti kreditų, už kuriuos garantavo, būklę ir teikti atitinkamą informaciją atsakovei. Įvertinęs ieškovės netinkamą elgesį, jai neinformavus atsakovės apie esminę reikšmę garantijos galiojimui turinčią aplinkybę, teismas darė išvadą, kad minėtas atsakovės sutikimas dėl garantijų perleidimo neįrodo atsakovės prievolės vykdyti garantijose nurodytus įsipareigojimus pripažinimo.Šalių paaiškinimai ir ieškovės 2015 m. vasario 3 d. raštas patvirtina, kad apie UAB „Gintarūna“ išregistravimą ieškovė pranešė atsakovei tik 2015 m. vasario mėn. Pagal CK 6.92 straipsnio 5 dalį tuo atveju, kai garantas sužino, kad garantija užtikrinta pagrindinė prievolė pasibaigė kitais pagrindais, apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti kreditoriui ir skolininkui. Po tokio pranešimo gavęs pakartotinį kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę, garantas reikalavimą turi patenkinti tik tuo atveju, kai kreditorius pateikia įrodymus, kad prievolė nepasibaigusi ir galioja. Kadangi šiuo atveju tokių įrodymų nebuvo pateikta ir ieškovės reikalavimas neatitinka garantijų sąlygų (4.1 punktas), toks reikalavimas negali būti tenkinamas (CK 6.92 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į sutarties šalių laisvės principą, į tai, kad ieškovė yra verslo subjektas, kuris veikia savo rizika, konstatavo, jog šiuo atveju turi būti vadovaujamasi garantijų sąlygomis, o faktas apie atsakovės savalaikį neinformavimą apie pagrindinės prievolės pasibaigimą turi būti vertinamas ieškovės nenaudai.

Apeliaciniame skunde ieškovė AB Šiaulių bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 54 755,35 EUR garantinių išmokų pagal 2005 m. gruodžio 21 d. garantiją Nr. 1G-401 ir 2006 m. rugsėjo 29 d. garantiją Nr. 1G-708, priteisti ieškovės naudai 6 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:UAB ,,Gintarūna“ prievolė prieš ieškovę, už kurią buvo garantavusi atsakovė, nėra pasibaigusi, kadangi ši prievolė buvo užtikrinta UAB ,,Gintarūna“ akcininko ir vadovo A. Ž. laidavimu pagal UAB „Gintarūna“ pateiktą vekselį. Tokia nuostata buvo įrašyta į kredito sutartį (kredito sutarties Nr. KR07-224/05 1.10.2 punktas), pagal kurią atsakovė išdavė garantijas. Būtina įvertinti ir tai, kad vekselis yra pateiktas visai kredito sumai (su palūkanomis), kuri buvo suteikta kredito gavėjai, kad nuoroda į vekselį su jo laidavimu įtraukta į kredito sutarties tekstą, kad laidavimą pagal vekselį išdavė pagrindinės skolininkės akcininkas ir direktorius, pats inicijavęs kredito gavimą ir bendrovės įsipareigojimų pagal kredito sutartį užtikrinimą, kad garantijas atsakovė suteikė žinodama, kokiomis sąlygomis ieškovė suteikė kreditą pagrindiniam skolininkui.Atsakovė, suteikdama garantiją ieškovei, nenumatė tokio jos prievolės garantuoti ieškovei už pagrindinį skolininką pasibaigimo pagrindo, kaip pagrindinės skolininkės likvidavimas ir išregistravimas iš viešojo registro.Ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl garantinių išmokų išmokėjimo tiksliai laikydamasi teisės aktuose ir susitarime dėl garantijos suteikimo numatytos tvarkos bei eiliškumo. Atsakovės prievolė garantuoti ieškovės suteiktą pagrindiniam skolininkui kreditą yra subsidiari, todėl ieškovė turėjo galimybę kreiptis į atsakovę tik išnaudojusi visas kitas skolos atgavimo priemones, užtikrintas turto įkeitimu, vekseliu ir laidavimu pagal vekselį. Susiklosčius bankroto teisiniams santykiams, teisinis reguliavimas ir teismų praktika formuojama tokiu būdu, kad bankroto bylos būtų pabaigtos ir bankrutavusios įmonės išregistruotos kiek įmanoma operatyviau ir greičiau. Šiuo atveju ieškovė neturėjo jokio pagrindo ir jokių galimybių sustabdyti pagrindinio skolininko išregistravimo iš viešojo registro, o neišnaudojus visų kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – neturėjo teisės kreiptis į ieškovę dėl garantinių išmokų. Atsakovė išdavė rašytinį patvirtinimą, kad jos garantijos galioja jau po to, kai pagrindinis skolininkas buvo išregistruotas iš viešojo registro, tuo pripažindama, kad jos prievolė ieškovės atžvilgiu nėra pasibaigusi. Jeigu atsakovė savo atsisakymą išmokėti garantines išmokas sieja su faktu, kad pagrindinė skolininkė yra išregistruota iš viešojo registro, pati atsakovė privalėjo patikrinti viešojo registro duomenis prieš išduodama ieškovei patvirtinimą, kad garantijos yra galiojančios.Vertinant, ar valstybės valdoma atsakovė, kuri pasidalijo kredito suteikimo riziką su kredito įstaiga, teisėtai atsisakė įvykdyti savo įsipareigojimą ir išmokėti garantinę išmoką, turi būti įvertintas ir teisėtų lūkesčių principas, kurį buvo įgijusi kredito įstaiga (šiuo atveju – ieškovė, kaip tokios įstaigos teisių perėmėja), sutikusi suteikti kreditą UAB ,,Gintarūna“ su valstybės įsteigtos ir kontroliuojamos įmonės garantija. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės AB Šiaulių banko apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti atsakovės naudai iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, funkciją, o tuo atveju, kai teikiamos garantijos prilyginamos valstybės garantijai, garantijų teikimo nuostatuose nurodytų imperatyviųjų normų laikymas yra itin reikšmingas.Atsakovės išduotų garantijų Nr. 1G-401 ir Nr. 1G-708 4.2. punkte nustatyta, jog išduota garantija pasibaigia kitais pagrindais pasibaigus kredito gavėjo prievolei bankui pagal kredito sutartį. Prievolių pasibaigimo pagrindai įtvirtinti CK 6.123 – 6.129 straipsniuose. CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog prievolė baigiasi, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas. Taigi, kredito davėja AB Ūkio bankas sutiko su tokia atsakovės išduotų garantijų sąlyga ir įsipareigojo ja vadovautis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovei, kaip AB Ūkio bankas reikalavimų perėmėjai, ši nuostata neturėtų būti taikoma.Ūkio bankas sutartimi dėl garantijų teikimo įsipareigojo sekti kreditų, už kuriuos garantavo atsakovė, būklę ir informuoti atsakovę apie kredito gavėjos perkėlimą į abejotinų ar nuostolingų aktyvų grupes, taip pat kas mėnesį (iki 10 dienos) pateikti atsakovei informaciją apie kreditų, suteiktų su atsakovės garantija, grąžinimą ir palūkanų mokėjimą. Vadinasi, ieškovės teiginiai apie tai, jog ne ji, kaip AB Ūkio bankas reikalavimų perėmėja, turėjo pareigą informuoti atsakovę apie kredito gavėjos UAB „Gintarūna“ likvidavimą, o atsakovė galėjo ir turėjo pati surinkti šią informaciją, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys sutarties, kurią AB Ūkio bankas sudarė laisva valia, nuostatoms. Jei atsakovė tuo metu, kai sutiko AB Ūkio bankui suteiktas garantijas Nr. 1G-401 ir Nr. 1G-708 perleisti ieškovei, būtų žinojusi apie tai, kad kredito gavėja UAB „Gintarūna“ yra likviduota, ji nebūtų turėjusi teisinio pagrindo perleisti garantijas jau žlugusiam projektui, nes pagal nustatytą reguliavimą atsakovė teikia garantijas tik tiems kreditams, kurie finansiniu požiūriu yra komerciškai pagrįsti, ir neturi teisės teikti garantijas kreditams, kurių gavėjai yra likviduoti.Ieškovė, nutylėdama informaciją apie kredito gavėjos UAB „Gintarūna“ prievolių jai pabaigą dėl likvidavimo, elgėsi nesąžiningai, nebendradarbiavo su atsakove. Toks ieškovės elgesys pažeidžia CK 6.200 straipsnyje įtvirtintus sutarties vykdymo principus, kuriais grindžiama sutartis dėl garantijų teikimo Nr. 14A-4, ir iš jos kylančias ieškovės pareigas. Ieškovė, be kita ko, akivaizdžiai netinkamai vykdė jai iš sutarties kylančias pareigas, todėl, atsakovės įsitikinimu, būtent ieškovei tenka iš to kylančios pasekmės. Atmestinas ieškovės argumentas, kad atsakovės išduotos garantijos nėra pasibaigusios, nes UAB „Gintarūna“ prievolė taipogi buvo užtikrinta tos bendrovės vadovo laidavimu ir ši nuostata įrašyta tarp ieškovės ir kredito gavėjos UAB „Gintarūna“ sudarytoje kredito sutartyje. Pažymėtina, jog atsakovės suteiktų garantijų pasibaigimo pagrindai įtvirtinti tiek sutartyje dėl garantijų teikimo, tiek ir pačiose garantijose. Tai reiškia, jog šalys sutiko dėl tokių sąlygų ir įsipareigojo jų laikytis, suprasdamos, kad tik prisiimtų įsipareigojimų laikymasis (vykdymas) sukuria atitinkamas teises ir pareigas.Ieškovei, kaip kredito įstaigai (bankui), yra keliami didesni veiklos organizavimo reikalavimai. Ieškovė (bankas), vykdydama savo veiklą, teikdama paslaugas, kurios savo esme yra rizikingos (paskolų teikimas), įgyvendindama paslaugų kitiems asmenims teikimo tvarką, vertindama klientų rizikingumą, mokumą ir t. t., privalo griežtai laikytis nustatytų teisės aktų reikalavimų, veikti atsakingai, siekti išvengti galimų nuostolių, kurie gali kilti dėl rizikingos veiklos. Ieškovė (bankas) yra verslo subjektas, laikytinas savo srities profesionale, kuriai, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taikytini didesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl jai žinomi / turi būti žinomi teisiniuose santykiuose taikomi elgesio standartai, jų nesilaikymo pasekmės ir su tuo susijusi galima jai pačiai tenkanti rizika. Banko, kaip profesionalaus verslininko, statusas nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė nesuvokė ar negalėjo suvokti sutartyje dėl garantijų teikimo ir atsakovės išduotose garantijose nustatytų sąlygų reikšmės. Nesilaikydama tų nustatytų sąlygų, ieškovė, kaip profesionali verslo dalyvė ir ūkio subjektas, veikė savo rizika ir tokiu veikimu susikūrė atitinkamas pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių pateiktus argumentus.Byloje nustatyta, kad AB Ūkio bankas suteikė UAB „Gintarūna“ kreditą. Kredito gavėjos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui, be kitų užtikrinimo priemonių, buvo pateiktos atsakovės garantijos, kuriomis atsakovė įsipareigojo grąžinti bankui kredito dalį, jei kredito gavėja UAB „Gintarūna“, suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui arba bankui prieš laiką nutraukus kredito sutartį, negrąžins ar nepilnai grąžins kreditą. UAB „Gintarūna“ prievolių įvykdymo užtikrinimui pagal sutartį Nr. KR07-224/05, be aukščiau nurodytų atsakovės išduotų garantijų, buvo įkeistas kredito gavėjos UAB „Gintarūna“ nekilnojamasis turtas, taip pat buvo pateiktas jos paprastasis vekselis, laiduotas A. Ž.. Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. nutartimi UAB „Gintarūna“ buvo iškelta bankroto byla. Apeliantė (ieškovė) ir AB Ūkio bankas pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria nuo 2013 m. kovo 3 d. apeliantei buvo perduota dalis AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų, įskaitant ir reikalavimo teises į gautinas sumas/užtikrinimo priemones pagal su UAB „Gintarūna“ sudarytą kreditavimo sutartį.

Dėl pagrindinės prievolės pabaigos

Apeliantė nurodė, kad prievolė, už kurią buvo garantavusi atsakovė, nėra pasibaigusi, kadangi šios prievolės vykdymas taip pat buvo užtikrintas ir likviduotos UAB ,,Gintarūna“ akcininko bei vadovo A. Ž. laidavimu pagal šios bendrovės vekselį, įrašant tokią nuostatą į kredito sutartį (kredito sutarties Nr. KR07-224/05 1.10.2 punktas), pagal kurią atsakovė išdavė garantijas.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal CK 6.92 straipsnio 5 dalį tuo atveju, kai garantas sužino, kad garantija užtikrinta pagrindinė prievolė pasibaigė kitais pagrindais, apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti kreditoriui ir skolininkui. Po tokio pranešimo gavęs pakartotinį kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę, garantas reikalavimą turi patenkinti tik tuo atveju, kai kreditorius pateikia įrodymus, kad prievolė nepasibaigusi ir galioja. Kadangi šiuo atveju tokių įrodymų nebuvo pateikta ir ieškovės reikalavimas neatitinka suteiktų garantijų sąlygų (4.1 punktas), toks reikalavimas negali būti tenkinamas (CK 6.92 straipsnio 4 dalis). Atsakovės suteiktų kredito įstaigai AB Ūkio bankui garantijų Nr. 1G-401 ir Nr. 1G-708 4.2. punkte nustatyta, jog garantija pasibaigia kitais pagrindais pasibaigus kredito gavėjo prievolei bankui pagal kredito sutartį. Prievolių pasibaigimo pagrindai įtvirtinti CK 6.123 – 6.129 straipsniuose. CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog prievolė baigiasi, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas. Garantijų gavėja AB Ūkio bankas sutiko su tokia atsakovės suteiktų garantijų sąlyga ir įsipareigojo ja vadovautis. Nėra pagrindo teigti, kad apeliantei, kaip AB Ūkio bankas reikalavimo teisių perėmėjai, ši nuostata negalėtų būti taikoma.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius faktinius duomenis ir šalių pateiktus argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo teisinį santykį dėl UAB ,,Gintarūna“ prievolės kreditorei (ieškovei) pasibaigimo. Kaip nurodyta CK 6.128 straipsnio 3 dalyje, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios, jog po UAB ,,Gintarūna“ likvidavimo prievolę turi įvykdyti kiti asmenys, o pagal įstatymuose nustatytą tvarką ir teismų suformuotą teisės normų aiškinimo bei taikymo praktiką garanto pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos sąlygos.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų kitose bylose, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Dėl atsakovės pareigos patikrinti viešųjų registrų duomenis

Apeliantė nurodė, kad atsakovė, pasirašydama rašytinį patvirtinimą, jog garantijos galioja jau po to, kai pagrindinė skolininkė buvo išregistruota iš Juridiniu asmenų registro, tuo pripažino savo prievolės egzistavimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nustatė, kad apeliantė, perimdama sutartines teises ir pareigas iš AB Ūkio bankas, turėjo įvertinti ir tai, jog ši buvo įsipareigojusi informuoti atsakovę apie kredito gavėjo perkėlimą į abejotinų ar nuostolingų aktyvų grupes, taip pat kas mėnesį (iki 10 dienos) pateikti atsakovei informaciją apie kreditų, suteiktų su atsakovės garantija, grąžinimą ir palūkanų mokėjimą. Šiuo atveju apeliantė (jos pirmtakė) nevykdė savo pareigos, o atsakovė, nors ir galėjo surinkti tokią informaciją ar jos dalį, tačiau tokios pareigos neturėjo.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės aiškinimu, kad jei būtų žinojusi apie tai, kad kredito gavėja UAB „Gintarūna“ yra likviduota, pagal nustatytą teisinį reguliavimą ji nebūtų turėjusi teisinio pagrindo perleisti garantijas, dėl prievolės pagal kurias vykdymo iškilo ginčas šioje byloje.Pažymėtina, kad sutarties šalys yra saistomos bendrųjų sąžiningumo (CK 6.158 straipsnis) ir sutarties šalių bendradarbiavimo (CK 6.200 straipsnis) imperatyvų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė, perimdama iš AB Ūkio bankas reikalavimo teisę į UAB ,,Gintarūna“, turėjo pareigą sutartines prievoles vykdyti tinkamai ir sąžiningai, todėl darytina išvada, jog nepranešusi atsakovei apie UAB „Gintarūna“ pasibaigimą ir išregistravimą iš Juridinių asmenų registro, apeliantė pripažintina ne tik nevykdžiusia jai iš sutarties kilusių konkrečių pareigų kas mėnesį pateikti atsakovei informaciją apie kreditų, suteiktų su atsakovės garantija, grąžinimą ir palūkanų mokėjimą, bet ir nesilaikiusi bendrosios šalių bendradarbiavimo pareigos.

Dėl kreipimosi į atsakovę tvarkos

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, jog iki UAB „Gintarūna“ likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl prievolių pagal garantijas Nr. 1G-401 ir Nr. 1G-708 įvykdymo.CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu to kreditoriaus skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garantija savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo garantas įsipareigoja sumokėti nurodytą pinigų sumą kreditoriui, jei jis savo reikalavimą garantui pareikš laikydamasis visų garantijoje nustatytų reikalavimų. Kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012).Atsižvelgiant į tai, kad šalys sutiko dėl garantijų teikimo sutarties sąlygų ir įsipareigojo jų laikytis, suprasdamos, kad tik prisiimtų sutartinių įsipareigojimų laikymasis (vykdymas) sukuria atitinkamas teises bei pareigas, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl to, jog ši neturėjo galimybės iki UAB „Gintarūna“ likvidavimo kreiptis į atsakovę dėl garantijų Nr. 1G-401 ir Nr. 1G-708 įvykdymo, yra atmestinas.Iš apeliantės ieškinio šioje byloje matyti, kad dar 2010 m. sausio mėn. – 2011 spalio mėn. laikotarpiu iš laiduotojo – UAB ,,Gintarūna“ direktoriaus A. Ž. išieškota suma sudarė 339,42 Lt ir jau tada buvo aišku, kad iš laiduotojo realus skolos išieškojimas yra neįmanomas, t.y. tokia informacija apeliantei buvo žinoma dar prieš UAB „Gintarūna“ likvidavimą. Apeliantė nepateikė argumentų, kodėl realizavus UAB ,,Gintarūna“ įkeistą bankui turtą ir iš jo gautų lėšų nepakakus skolinei prievolei įvykdyti, nedelsdama (dar iki sprendimo UAB „Gintarūna“ likviduoti dėl bankroto ir išregistruoti priėmimo) nesikreipė į atsakovę dėl garantinių prievolių vykdymo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad apeliantės argumentas, jog ši neturėjo jokio pagrindo ir galimybių sustabdyti pagrindinio skolininko išregistravimo iš viešojo registro procedūrą, o neišnaudojus visų kitų prievolės užtikrinimo būdų – neturėjo teisės kreiptis į ieškovę dėl garantinių išmokų, yra atmestinas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi esminės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis iš esmės pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis ir 302 straipsnis).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantei AB Šiaulių bankui nepriteistinas (CPK 93 straipsnis ir 98 straipsnis).Atsakovė UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas pateikė teismui prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 551 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kartu su šias išlaidas patvirtinančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, iš apeliantės AB Šiaulių banko priteisiamos atsakovės UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Žemės ūkio paskolų garantijų fondui (juridinio asmens kodas 124261860) iš ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko (juridinio asmens kodas 112025254) 551 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.