- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-07
- Bylos Nr.
- e2YT-1581-819/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17835-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Misiūnaitė-Bashir
- Pareiškėjas
- K. B. R.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo K. B. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Suinteresuotu asmeniu byloje dalyvauja Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas pateiktu pareiškimu šioje byloje prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. R. ir Š. J. R. yra vienas ir tas pats asmuo, kuris turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę.
Pareiškime pareiškėjas nurodo, kad jis pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Prašymą pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Įstatymo 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, - asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktuose nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: <...> yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ar yra tokio asmens palikuonis. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
Pareiškėjas pareiškime taip pat paaiškina, kad prašymą Migracijos departamentui jis grindė aplinkybe, kad jo prosenelė E. (E., K., K., H., H., C., C.) R. (R., R., R., K. (mergautinė pavardė)) (toliau – E. R.), gimusi (duomenys neskelbtini), remiantis kai kuriais prie pareiškimo pridedamais įrodymais – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė 2024 m. liepos 8 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-438, kuriuo, be kita ko, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo. Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Migracijos departamento 2024 m. kovo 25 d. teikimu Nr. 24TR94 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“. Migracijos departamentas informavo pareiškėją MIGRIS sistemoje, kad pareiškėjo prašymas neatitinka Įstatyme nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygų, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis S. J. R. (Š. J. R.) (toliau – S. R.), gimęs apie (duomenys neskelbtini), remiantis kai kuriais prie pareiškimo pridedamais dokumentais – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nėra dokumentų, patvirtinančių, kad S. R., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir Š. J. R., gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio tėvai M. ir C. R., yra tas pats asmuo, nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis S. R., gimęs apie (duomenys neskelbtini), iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, turėdamas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pažymi, kad pareiškėjas Migracijos departamentui prašymą pateikė remdamasis savo prosenelės E. R. turėta Lietuvos Respublikos pilietybe, tačiau Migracijos departamentas sprendimą priėmė remdamasis kito asmens, t. y. pareiškėjo senelio S. R., Lietuvos Respublikos pilietybės faktu. Pranešime Migracijos departamentas motyvavo, kad dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelių (arba vieno iš jų) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą pilietybę, negali daryti įtakos priimtam sprendimui neatkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės, nes pareiškėjo senelis S. R., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvai paskelbus nepriklausomybę (1918 m. vasario 16 d.), jau buvo pilnametis, todėl Lietuvos pilietybė pareiškėjui negalėtų būti atkurta, nes tokiu atveju būtų pažeistas minėtas Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas. Todėl pareiškėjas teikia pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Nurodo, kad pareiškėjas yra S. R. vaikaitis. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo K. B. R. gimimo liudijimo išrašas, kuriame nurodyta, kad jis gimė (duomenys neskelbtini), kad jo motina yra F. H., o tėvas H. E. R., pareiškėjo tėvo H. E. R. gimimo liudijimo išrašas, kuriame nurodyta, kad jis gimė (duomenys neskelbtini), jo motina D. L., o tėvas S. R., kuris sūnaus gimimo metu buvo (duomenys neskelbtini) m., vadinasi, gimęs (duomenys neskelbtini), pastarąją aplinkybę pripažino ir Migracijos departamentas. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjo senelis S. R. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos išvyko nuolat gyventi į kitą valstybę, nustatymas lemtų, kad pareiškėjas įgytų Įstatymo įtvirtintą subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir neprarastų turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės. Todėl šis faktas jam yra juridiškai reikšmingas.
Pareiškėjas kartu su prašymu Migracijos departamentui pateikė dokumentus, kuriais siekė patvirtinti, kad jo prosenelė E. R. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. 2022 m. lapkričio 15 d. pareiškėjo prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas iki kol pareiškėjas pateiks dokumentus apie pareiškėjo senelio S. R. išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) bei kad Š. J. R. ir S. R., įrašytas H. E. R. gimimo liudijime, yra tas pats asmuo. Pareiškėjas pateikė prašomus dokumentus, gautus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos: 2021 m. sausio 25 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos raštą Nr. S-30(1.7), 2020 m. gruodžio 7 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-4703, 2021 m. sausio 7 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-56, 2021 m. vasario 11 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą Nr. (1-668)P2-1669, 2020 m. gruodžio 3 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą Nr. (P1-8075)P2-13145, taip pat pateikė E. R. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvykstančių keleivių ir įgulų sąrašą, E. R. mirties liudijimo išrašą, prosenelio M. R. prašymą suteikti pilietybę natūralizacijos būdu, S. R. pilietybės pažymėjimą. Tai liudija, kad Migracijos departamentas savo iniciatyva vertino kito pareiškėjo giminaičio, nei buvo remiamasi prašyme, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą. Pabrėžia, kad pareiškėjas neturi kitų nei Migracijos departamentui pateiktų dokumentų, galinčių patvirtinti, kad jo prosenelis S. R. ir Š. J. R. yra vienas ir tas pats asmuo, iki pat 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir ją turėdamas iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko į kitą valstybę nuolat gyventi. Todėl pareiškėjas prašo juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti remiantis netiesioginiais įrodymais.
Tokiais netiesioginiais įrodymais pareiškėjas prašo laikyti įrodymus, kad pareiškėjo senelis S. R. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1919 m. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nustatytus kriterijus, įtvirtintus 4 punkte, t. y. S. R. buvo Lietuvos Respublikos piliečio vaikas. Šią aplinkybę pareiškėjas grindžia tuo, kad pareiškėjo senelio S. R. motina buvo E. R., kuri buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pasak pareiškėjo, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. gruodžio 3 d. pažymoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenės metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gimė M. ir C. R. sūnus Š. J. Pareiškėjo tėvo H. E. R. gimimo liudijime, kurio sudarymo data (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad S. R. sūnaus gimimo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų mažiaus, vadinasi, gimė apie (duomenys neskelbtini). Taigi, Š. J. R. ir S. R. gimimo metai skiriasi tik 1 metais, kas tikėtina tėra apsirikimas. C. ir E. yra laikomas to paties moteriško vardo variantas, atsiradęs iš transkripcijos iš vienos kalbos į kitą. Pavardžių R. ir R. skirtingumas paaiškinimas tuo, jog priebalsis „t“ prieš „b“ dėsningai suskardėja, todėl užrašant pavardę pagal tarimą nesunku apsirikti. 2021 m. vasario 11 d. Lietuvos valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad M. ir R. K. duktė C. (E. R.) gimė (duomenys neskelbtini). Jos gimimo vieta – (duomenys neskelbtini), nurodyta ir prie 2020 m. gruodžio 7 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pridėtuose dokumentuose apie E. R. išduotus vidaus pasą Nr. (duomenys neskelbtini) bei užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). E. R. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvykstančių keleivių ir įgulų sąraše nurodyta, jog E. R. (dokumente E. R.) gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, jos tautybė/pilietybė – lietuvė. E. R. mirties liudijime nurodyta jos gimimo vieta (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, kadangi E. R. gimė carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu, beveik visuose turimuose dokumentuose apie E. R., jog gimimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad E. R. gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje. 2020 m. lapkričio 23 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad nėra duomenų apie E. R. Lietuvos pilietybės netekimą iki 1940 m. birželio 15 d. Įvertinus tai, pareiškėjo teigimu, pareiškėjo senelis S. R. taip pat buvo Lietuvos Respublikos pilietis pagal 1919 m. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktą.
Pareiškėjas prašo įvertinti ir tai, kad pagal S. R. tėvo M. R. prašymą suteikti (duomenys neskelbtini) pilietybę, S. R. į (duomenys neskelbtini) atvyko (duomenys neskelbtini), kai buvo mažametis. Dokumentų, patvirtinančių, jog S. R. iki (duomenys neskelbtini) išvykimo į (duomenys neskelbtini) gyveno ne Lietuvoje, nėra, todėl tikėtina, kad S. R. nuo gimimo (duomenys neskelbtini) iki išvykimo į (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini). Kadangi S. R. į (duomenys neskelbtini) išvyko būdamas mažametis, akivaizdu, kad Lietuvos pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje patvirtinančių dokumentų objektyviai rasti nėra įmanoma, tačiau duomenų, jog iki tol S. R. būtų įgijęs kitą, negu (duomenys neskelbtini) pilietybę, arba duomenų, jog būtų netekęs Lietuvos pilietybės, nėra. Pagal M. R. prašyme suteikti (duomenys neskelbtini) pilietybę pateiktus duomenis, M. R. ir E. R. turėjo 4 vaikus, kurių vienas, vardu J., gimė P., (duomenys neskelbtini), o kiti S. R., Z. ir E. gimė (duomenys neskelbtini), tikėtina, dėl to, kad jų gimimo metu Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos. E. R. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį įrašyti 3 asmenys. Kadangi trys iš keturių E. R. vaikų gimę Lietuvoje, tikėtina, jog į E. R. vidaus pasą Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrašyti sūnūs – S. R., Z. ir E. Aplinkybė, jog nėra duomenų apie S. R. Lietuvos Respublikos pasą, nepatvirtina, kad jis jo neturėjo, ir nepatvirtina, kad S. R. nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu. Faktiškai S. R. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kaip Lietuvos Respublikos piliečio vaikas, nes 1919 m. Pasų įstatai nenumatė pilietybės netekimo dėl to, kad nėra išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas (Pasų įstatų 17 punktas). Asmuo buvo laikomas netekusiu pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų taryba. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. sausio 7 d. pažymoje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių apie S. R. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą iki 1940 m. birželio 15 d., nėra. Todėl, pareiškėjo teigimu, būtina vadovautis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimis, numatančia, kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę yra asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo ir Š. J. R. asmens tapatumo, pareiškėjas prašo įvertinti pareiškėjo senelio gimimo liudijimą, jo (duomenys neskelbtini) pažymėjimą, 2020 m. gruodžio 3 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą, M. R. prašymą suteikti (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pažymi, kad skirtingai šiuose dokumentuose nurodomą S. vardą S. J. ir Š. J. lemia tai, kad vardo Š. J. vertimas iš (duomenys neskelbtini) kalbos į anglų kalbą yra S. J. Pareiškėjas prideda senelio S. R. antkapio nuotrauką, kurioje matomas ant antkapio užrašytas pareiškėjo senelio vardas S. R. , kuris įvardijamas greta esančiame užraše kaip S. Y., todėl kad tai yra transkripcija iš vienos kalbos į kitą.
Pabrėžia, kad pagal nuo 2022 m. sausio 28 d. įsigaliojusią Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, - tai asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos teismai, aiškindami pastarąją Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, yra pažymėję, kad įstatymo leidėjui priėmus pastarąją nuostatą, tampa nebeaktuali Lietuvos teismų praktika, formuojama ta linkme, jog net ir nesant archyvuose dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, būtina išsiaiškinti svetimos valstybės pilietybės įgijimo teisinius padarinius ir taikytas procedūras ją įgijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020). Tam, kad būtų konstatuota, jog tam tikras asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., pakanka nustatyti, kad atitinkamas asmuo pilietybę turėjo bet kuriuo metu iki šios datos. Išimtis gali būti daroma tik tuo atveju, jei yra tai tiesiogiai patvirtinantys tuo metu kompetentingų institucijų priimti sprendimai.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriuo teismo prašo pareiškėjo pareiškimo netenkinti.
Nurodo, kad Įstatymo 38 straipsnis reglamentuoja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė konstatuoja, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Praktikoje ši aplinkybė konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra sustabdoma. Pareiškėjo prašymas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo išnagrinėtas ir 2024 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras įsakymu Nr. 1V-468 pareiškėjui atsisakė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas minėtą įsakymą gali skųsti teismui/ teikti prašymą dėl apskundimo termino atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjas, išnagrinėjus jo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nėra pateikęs naujo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir Migracijos departamentas nėra priėmęs tarpinio sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, jog pateiktų dokumentų nėra pakankamai, todėl pareiškėjo prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės. Pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir teismai (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-199-866/2023).
Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis, kai jis neskundžia administracine tvarka dėl jo prašymo jau priimto sprendimo, tačiau kreipiasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, traktuotinas kaip piktnaudžiavimas juridinio fakto institutu – pareiškėjas siekia apeiti administracines procedūras, taip pat sprendimo apskundimo teisme procedūras.
Motyvuojamoji dalis
Taip pat nurodo, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikos ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Įstatymo 2 straipsnio 7 punktas nurodo, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje arba darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai ar kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ar kiti dokumentai. Lietuvos vyriausias administracinis teismas išaiškino, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tiek asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir tokių asmenų palikuonys (2018 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA2-4691-756/2017). Lietuvos Aukščiausias Teismas konstatavo, kad Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1969/2018). Pabrėžia, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad S. R., gim. apie (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) su šeima atvyko į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) tapo (duomenys neskelbtini) piliečiu. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, jei S. R. būtų turėjęs Lietuvos pilietybę, jo pilietybės tęstinumas iki 1940 m. birželio 15 d. būtų nutrūkęs. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad S. J. R. būtų kreipęsis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įsigijimo ar asmens dokumentų išdavimo.
Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad kreipimasis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą instituciją, šiuo atveju – Migracijos departamentą, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir šios institucijos konstatavimas, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvos teismų praktikoje laikoma imperatyviai nustatyta privaloma ikiteismine ginčo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sprendimo tvarka, po kurios įgyjama teisė (atsiranda prielaidos teisės įgyvendinimui) kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl atitinkamą juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Lietuvos teismai pažymi, kad prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatytu pagrindu atsiranda nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente konstatuota, jog duomenys nėra pakankami. Pareiškėjo teigimu, byloje surinkti įrodymai liudija, Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu yra konstatavęs, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nėra pakankami pripažinti, kad pareiškėjo senelis S. R. ir Š. J. R. yra vienas ir tas pats asmuo, kuris turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Būtent dėl šios aplinkybės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė priėmė įsakymą neatkurti pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad pasibaigusi asmens inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus įsakymą neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės nesudaro pagrindo laikyti, jog asmens teisė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėtų būti ribojama remiantis tuo, kad nėra pradėta (ir nebaigta) administracinė procedūra dėl pilietybės atkūrimo (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1012-603/2023, 2004 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-780/854/2024).
Pareiškėjas taip pat nesutinka su suinteresuoto asmens Migracijos departamento argumentu, kad pareiškėjas privalėjo pirma skųsti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymą dėl pilietybės neatkūrimo administracine tvarka. Nurodo, kad Lietuvos teismai plėtoja nuoseklią praktiką, priimdami nagrinėti pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo administracinei procedūrai pasibaigus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu. Teismai nekelia reikalavimo, jog tam, kad pareiškėjai įgytų Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatytą teisę dėl pilietybės fakto konstatavimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro sprendimas visų pirma turi būti apskundžiamas administracinės teisenos tvarka.
Pareiškimas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021). Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).
Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prašo pareiškėjo pareiškimą palikti nenagrinėtą, nes pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neturi juridinės reikšmės pareiškėjui, pareiškėjas gali kitokia tvarka gauti dokumentus, patvirtinančius prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tokią poziciją Migracijos departamentas grindžia tuo, kad pareiškėjo paduotas prašymas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę jau yra išnagrinėtas ir 2024 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-438 (toliau – ir Įsakymas) pareiškėjui yra atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas turėjo ir turi galimybę šį Įsakymą skųsti teismui, tačiau šia teise nesinaudoja. Naujo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pareiškėjas taip pat nėra pateikęs, o Migracijos departamentas nėra priėmęs tarpinio sprendimo, kuriame būtų konstatuota, kad pateiktų dokumentų nepakanka pastarajam faktui nustatyti.
Įstatymo 2 straipsnio 10 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatyme nustatyta tvarka (Įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (Įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalis).
Įstatymo 38 straipsnio 4 dalis numato, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal Įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Vadovaujantis Įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo pateikęs Migracijos departamentui prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Šio prašymo nagrinėjimo eigoje Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 8 d. raštu sustabdė pareiškėjo pateikto prašymo nagrinėjimą, paprašydamas pareiškėją pateikti papildomus dokumentus. 2023 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė papildomus dokumentus. 2024 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Migracijos departamento 2024 m. kovo 25 d. teikimą Nr. 24TR94 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, priėmė įsakymą Nr. 1V-438, kuriuo nutarė pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. 2024 m. liepos 10 d. rašte Nr. 24SD16020 Migracijos departamentas, paaiškindamas tokio sprendimo priežastis, pareiškėjui nurodė, kad nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis S. R., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjo iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonis, nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis S. R., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir Š. J. R., gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio tėvai M. ir C. R., yra tas pats asmuo, nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis S. R., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, turėdamas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę.
Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina tiek tai, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta ikiteismine tvarka priėmė sprendimą, jog pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka nustatyti jo šioje byloje prašomą nustatyti faktą, kad S. R. ir Š. J. R. yra vienas ir tas pats asmuo, kuris turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, tiek tai, kad toks faktas turi reikšmę pareiškėjui, nes lemia jo neterminuotą subjektinę teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, 9 straipsnio 1 dalį. Vien tai, kad šiuo metu Migracijos departamentas yra baigęs pareiškėjo inicijuotą administracinę procedūrą, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras yra priėmęs Įsakymą, kurio pareiškėjas neskundė teismine tvarka, neriboja pareiškėjo teisės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tokią šios teisės aiškinimo ir taikymo praktiką formuoja ir Lietuvos teismai, ką pagrįstai papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė pareiškėjas (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1012-603/2023).
Kita vertus, teismas, vertindamas į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti, kad jų pakanka teismine tvarka nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. R. ir Š. J. R. yra vienas ir tas pats asmuo, kuris turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176-185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-323/2012). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jo paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami konkrečiai faktinei aplinkybei nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. R. ir Š. J. R. yra vienas ir tas pats asmuo, kuris turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, grindžia iš esmės tik įvairiais dokumentais, kuriuose yra gausu vienokių ar kitokių neatitikimų, pvz., gimimo metų, gimimo datų, gimimo vietos, vardų ir pavardžių skirtumų. Šiuos neatitikimus pareiškėjas, išskyrus prosenelės vardo C. ir E. bei pavardės R. ir R. skirtumus, grindžia bendro pobūdžio paaiškinimais, kurie nesusiejami su konkrečiai jam kaip S. R. anūkui žinomais duomenimis (pvz., pasakojimais, girdėtais iš tėvo, kitų giminaičių apie prosenelių ir/ar senelio gimimo vietą, jų turėtą pilietybę, atvykimo į (duomenys neskelbtini) aplinkybes). Todėl spręsdamas dėl pareiškėjo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, teismas vertina byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą, siekdamas nustatyti kiek šie, taip pat kiti neatitikimai įtakoja prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto (ne)pagrįstumą.
Byloje nėra ginčo, kad pagal pareiškėjo turimus ir į bylą pateiktus dokumentus pareiškėjo senelis buvo S. R. Tą neginčijamai patvirtina pareiškėjo tėvo H. E. R. gimimo liudijimas. Tačiau byloje yra ginčas, kur gimė pareiškėjo senelis S. R. Pareiškėjas teigia, kad jis gimė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), nepaisant to, kad jo turimuose dokumentuose – tėvo H. E. R. gimimo liudijime, prosenelio M. R. prašyme suteikti pilietybę natūralizacijos būdu jo gimimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Tokią aplinkybę pareiškėjas prašo nustatyti remdamasis Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. (P1-8075)P2-13145, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenių archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gimė M. ir C. R. sūnus vardu Š. J. Vertindamas šį įrodymą kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, teismas sutinka, kad Š. J. gimimo data galimai yra panaši į pareiškėjo senelio S. R. gimimo datą, kuri, nors ant jo antkapio nurodyta (duomenys neskelbtini), galėjo būti ir (duomenys neskelbtini), įvertinus pareiškėjo prosenelio M. R. prašyme suteikti pilietybę natūralizacijos būdu nurodytą šią datą, S. R. amžių pareiškėjo tėvo gimimo momentu ((duomenys neskelbtini) jis negalėjo būti (duomenys neskelbtini) metų, jeigu jis būtų gimęs (duomenys neskelbtini)). Tačiau, teismo vertinimu, to tikrai nepakanka konstatuoti, kad S. R. ir Š. J. R. yra tas pats asmuo. Visų pirma, ką nurodė ir Migracijos departamentas, byloje objektyviais įrodymais nėra pagrįstas pareiškėjo senelio vardo skirtumas nuo Š. J. Pareiškėjo subjektyvių paaiškinimų, kad toks pasikeitimas atsirado dėl transkripcijos į anglų kalbą nepakankamas, nes ant pareiškėjo senelio antkapio nurodytas ne Š. J., o S. Y. vardas.
Kita vertus, į ką atkreiptinas ypatingas dėmesys, pareiškėjo akcentuojamoje Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. gruodžio 3 d. pažymoje Nr. (P1-8075)P2-13145 nurodoma taip pat Š. J. mama C. R., kuri, pareiškėjo teigimu, yra jo prosenelė, gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), M. ir R. K. šeimoje. Tokią aplinkybę pareiškėjas grindžia Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2021 m. vasario 11 d. pažyma Nr. (P1-668)P2-1669. Į bylą yra pateiktas E. R. mirties liudijimas, kuriame nurodyta, kad ji mirė tikėtina (duomenys neskelbtini), sulaukusi (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Tai leidžia teigti, kad E. R. gimimo metai gali sutapti su C. K. (C. R.) gimimo metais. Tiesa, ant E. R. antkapio jie nurodyti (duomenys neskelbtini), ne (duomenys neskelbtini). Tačiau lyginant šiuos du dokumentus tarpusavyje akivaizdu, kad juose yra esminių skirtumų, kurių nepaaiškina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Pareiškėjos prosenelės E. R. mirties liudijime jos tėvais nurodomi M. J. ir P. J., tuo tarpu Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2021 m. vasario 11 d. pažymoje Nr. (P1-668)P2-1669 C. tėvais nurodomi asmenys, visai kitais vardais/pavardėmis, M. ir R. K.
Be to, pareiškėjas teigia, kad jo prosenelei E. R. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas vidaus pasas, o (duomenys neskelbtini) užsienio pasas, o ji su jais (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini). Tačiau tokios pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kurios grindžiamos Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. gruodžio 7 d. pažyma Nr. R4-4703, pareiškėjo prosenelės E. R. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvykstančių keleivių ir įgulų sąrašu, nesutampa su pačio pareiškėjo paaiškinimais, pateiktais Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 9 d. raštu, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjo prosenelis į (duomenys neskelbtini) atvyko kartu su prosenele E. R. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) jau (duomenys neskelbtini), anot pareiškėjo, jo proseneliams gimė ketvirtasis vaikas J., ką liudija pareiškėjo prosenelio M. R. prašymas suteikti pilietybę natūralizacijos būdu. Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad E. R. vidaus pase nurodyti trys asmenys buvo pareiškėjo senelis S. bei dar du jos tuo metu ((duomenys neskelbtini)) turėti vaikai Z. ir E. (Duomenys neskelbtini) S., Z. ir E. jau buvo pilnamečiai, todėl jie negalėjo būti įrašomi į tėvų pasus. Pagal pateiktą asmenų, kuriems buvo išduotas užsienio pasas, sąrašą jame nurodyta ne tik E. R., bet ir Z. R., kuriam tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) m. Ši aplinkybė, vertinant ją su pateiktu kaip pareiškėjo prosenelės E. R. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvykstančių keleivių ir įgulų sąrašu, kuriame nurodyta, kad E. R. atvyko į (duomenys neskelbtini) pas sūnų L. R., kelia teismui pagrįstas abejones, kad (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) m. gyveno dar kiti asmenys, turėję panašią į pareiškėjo protėvių pavardę, kurie taip pat atvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Jų susieti su pareiškėjo seneliu S. R. ar jo protėviais ar nustatyti, kad pareiškėjo senelio S. R. gimimo vieta buvo ne (duomenys neskelbtini), o Lietuva, (duomenys neskelbtini), byloje surinktų įrodymų bet kuriuo atveju nepakanka.
Taigi, visuma byloje surinktų įrodymų, teismo vertinimu, nepakankama nustatyti, kad pareiškėjo senelis S. R. yra vienas ir tas pats asmuo, kuris turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177–197, 259, 444–448 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjo K. B. R. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkinti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.