Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriuoju (tiesioginiu ir nuotoliniu) būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. birželio 27 d. nutarties, kuria D. B. veiksmai perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį D. B. nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta.

Nutartimi nepriteista iš D. B. (Duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriui 78,67 Eur išlaidų atlyginimo už psichologės suteiktas paslaugas, jai dalyvaujant nepilnamečių liudytojų apklausose ikiteisminio tyrimo metu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. B. buvo kaltinamas, prokuroro pakeistu kaltinimu teisme, pagal BK 284 straipsnį tuo, kad 2021-11-03, apie 18 val. 35 min., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. vartojo necenzūrinius žodžius, tyčia kumščiu sudavė vieną kartą O. A. į dešinę akį, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tyčia apspjovė O. A. veidą, taip savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Pirmosios instancijos teismas ištyręs į bylą surinktus faktinius duomenis ir atlikęs jų vertinimą BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į tyčios turinį, kryptingumą ir pasekmes, D. B. veiksmus perkvalifikavo iš BK 284 straipsnio (viešosios tvarkos pažeidimo) į BK 140 straipsnio 1 dalį (tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą). Taip pat įvertinęs konflikto kilimo priežastis, įvykio eigą, jo trukmę ir pasekmes, konflikto dalyvių veiksmus, konstatavo, kad nors D. B. veiksmai formaliai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, tačiau už veiksmus, neperžengiančius būtinosios ginties ribų, jis pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Todėl skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas D. B. baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. birželio 27 d. nutartį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: D. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir paskirti jam 30 parų arešto bausmę. Taip pat prokuroras prašo nepriteisti iš D. B. (Duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriui 78,67 Eur išlaidų atlyginimo už psichologės suteiktas paslaugas, jai dalyvaujant nepilnamečių liudytojų apklausose ikiteisminio tyrimo metu. Be to, prašo kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

3.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes išnagrinėjo realiai neįsigilinęs į šią gyvenimišką situaciją, įrodymus vertino pagal atskirus segmentus, o ne jų visumą. Mano, jog apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutartį išskirtinai rėmėsi D. B. argumentais, tačiau neatsižvelgė į to paties D. B. neigiamas charakterio ypatybes, nevertino jo elgesio prieš tai ir po padarytos nusikalstamos veikos, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Prokuroro vertinimu, šie pažeidimai laikytini esminiais, kadangi sutrukdė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. Prokuroro teigimu, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad nebuvo sutrikdytas žmonių poilsis, aplinkiniai asmenys nebuvo šokiruoti ar pažeminti, nekilo didelis išgąstis ar sumaištis. Pažymi, kad liudytojais buvo apklausti P. K., K. P., R. A., kurie tiesiogiai stebėjo visą konfliktą. Be to, pažymi, jog A. T. buvo pirmoji, į kurią grasinamais veiksmais nusitaikė D. B.. Prokuroro vertinimu, šie asmenys yra visuomenės nariai, kurie buvo išgąsdinti, sumišę ar pasipiktinę.

3.3. Skunde taip pat nurodoma, kad konfliktas kilo tada, kai A. T. bandė išsiaiškinti, ar tamsiu paros metu trys vaikinai neskriaudžia jos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dukters. Tuo tarpu D. B., užuot geranoriškai paaiškinęs situaciją, be jokios priežasties pradėjo A. T. vadinti necenzūriniais žodžiais, artėjo link jos agresyvia eisena, grasindamas jai suduoti. A. T. perspėjus D. B., kad ji pakvies vyrą, D. B. atsakė, kad jam „dzin tas vyras“ ir toliau ėjo artyn A. T.. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad konfliktas tarp D. B. ir nukentėjusiojo O. A. nekilo, kadangi konfliktas jau buvo kilęs ankstesnių agresyvių D. B. veiksmų pagrindu. Dėl to O. A. buvo priverstas eiti ginti A. T., o D. B., realizuodamas savo žodžius „dzin tas vyras“, užuot pasišalinęs, toliau tęsė konfliktą, nukentėjusiajam sakydamas „ko čia atėjai, gausi ir tu į galvą“, ir to pasėkoje sudavė nukentėjusiajam kumščiu į akį, o po to dar spjovė jam į veidą (karantino metu). Prokuroras pažymi, jog D. B. jokie sužalojimai nebuvo nustatyti. Taip pat nurodoma, jog iš D. B. draugų parodymų matyti, kad jie jį ramino.

3.4. Prokuroro vertinimu, esant aukščiau paminėtoms įvykio aplinkybėms, be to, konfliktui pasibaigus ir D. B. dar išsakius grasinimą padegti, šiuo atveju, nustatyti visi BK 284 straipsnyje numatytai nusikalstamai veikai reikalingi požymiai, t. y. įžūlus elgesys, piktybiškas tyčiojimasis, grasinimas, nukentėjusiajam sutrikdyta sveikata. Todėl, prokuroro įsitikinimu, nagrinėjamu atveju turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o D. B. paskirta bausmė. Prokuroro nuomone, bausmė turi būti skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgiant į kaltinamojo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus, tikslus, jo asmenybę, t. y. tai, kad jis teistas ir dar bus teisiamas už nusikalstamų veikų padarymą, kas rodo jo atgrasų ir nihilistišką požiūrį į visuomenėje priimtų normų laikymąsi, taip pat į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nustatytu terminu negauta.

3. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. D. B. ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Prokuroras apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio 2 dalį, todėl prašo skundžiamą nutartį, kuria D. B. baudžiamoji byla nutraukta esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, panaikinti ir D. B. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, prokuroras prašo perkvalifikuoti D. B. padarytą nusikaltimą iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnį, kadangi, jo manymu, šiuo atveju, byloje buvo nustatyti visi BK 284 straipsnyje numatytai nusikalstamai veikai reikalingi požymiai, t. y. įžūlus D. B. elgesys, piktybiškas tyčiojimasis, grasinimas, nukentėjusiajam sutrikdyta sveikata.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų ir juos vertinęs selektyviai. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Tuo tarpu tai, kad pirmosios instancijos teismas priėjo kitokias išvadas, nei pageidauja prokuroras, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus ar netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 140 straipsnio 1 dalį į BK 284 straipsnį

8. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas.

9. Šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, jog konfliktas tarp D. B. ir O. A. vyko viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), t. y. vietoje, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, t. y. gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 670/2002). Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2012, Nr. 2K-719/2012, Nr. 2K-367-511/2018, Nr. 2K-239-697/2022). Tačiau, net ir esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas negali daryti neginčijamos išvados, jog D. B. veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Tam, kad būtų pripažinta, jog buvo sutrikdyta viešoji tvarka, turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018 ir kt.).

10. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog nors byloje ir nustatyta, kad kaltinamasis D. B. padarė jam inkriminuotus veiksmus – kumščiu sudavė jį užsipuolusiam O. A. į dešinę akį, taip sukeldamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pastarąjį apspjovė ir šiuos veiksmus jis atliko viešoje vietoje – gatvėje ant šaligatvio, tačiau ištirti bylos įrodymai nepatvirtina, jog tokiais kaltinamojo veiksmais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. buvo sutrikdytas žmonių poilsis, sustabdytas eismas, aplinkiniai asmenys buvo šokiruoti ar pažeminti, kilo didelis išgąstis ar sumaištis, padaryta žymi materialinė žala ir pan. Pažymėtina, jog liudytojais apklausti K. P. (b. l. 159-161, t. 2) ir R. A. (b. l. 161-162, t. 2), bei ikiteisminio tyrimo metu apklaustas P. K. (b. l. 104-107, t. 1) tiesiogiai stebėję visą konfliktą, nenurodė, jog būtų buvę šokiruoti, pažeminti, išsigandę ar sumišę dėl D. B. veiksmų prieš O. A.. Būtent O. A. aktyvūs puolamieji veiksmai prieš D. B. labiau nustebino minėtus liudytojus, dėl šių veiksmų liudytojai labiau jautėsi sumišę. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog minėti liudytojai bei A. T., inicijavusi konfliktą ir provokavusi nukentėjusiojo O. A. smurtinius veiksmus prieš kaltinamąjį D. B., šiuo atveju nelaikytini pašaliniais asmenimis, kurie netikėtai pateko į įvykio vietą. Pažymėtina, jog iš esmės R. A., K. P. ir P. K. buvo įvykio dalyviai, visą konfliktą tarp D. B. ir O. A. stebėjo nuo pradžių iki pabaigos, matė, jog konfliktą pradėjo A. T., vėliau prie jos prisijungė O. A., kuris pirmas pradėjo naudojo fizinį smurtą prieš D. B., o šis tik gindamasis nuo pavojingo puolimo, sudavė O. A. į dešinę akį.

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog konfliktas tarp D. B. ir nukentėjusiojo O. A. kilo spontaniškai ir asmeniniu pagrindu, kadangi A. T. tamsiu paros metu klaidingai suvokė situaciją, kad jos dukrai R. A. kilo pavojus ir D. B. prie jos kabinėjasi. Pažymėtina, jog konfliktas tarp D. B. ir O. A. truko neilgai, jį matė tik įvykyje dalyvavę R. A., A. T. (nukentėjusiojo O. A. šeimos narės), K. P. ir P. K. (D. B. draugai). Pažymėtina ir tai, jog konflikto metu, kurį iniciavo, po to provokavo liudytoja A. T., D. B. necenzūrinius žodžius vartojo tik po A. T. jam agresyviai išsakytų įžeidinėjimų ir tyčia kumščiu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam O. A. į dešinę akį, tik po pastarojo panaudoto fizinio smurto jo atžvilgiu, bei impulsyviai, galimai ir šoko būsenoje, kaip pats nurodo, pastarąjį apspjovė, bet ne siekdamas parodyti akivaizdų žmogaus ar visuomenės negerbimą, priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ar paniekinti elementarias moralės ir elgesio normas. Akivaizdu, jog D. B. neteisėti veiksmai buvo atsakas į agresyvų fizinį O. A. puolimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios paminėtos aplinkybės rodo, jog D. B. tyčia nebuvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog D. B. veiksmai, atsižvelgiant į jo tyčios turinį, kryptingumą ir pasekmes perkvalifikuotini iš BK 284 straipsnio (viešosios tvarkos pažeidimo) į BK 140 straipsnio 1 dalį (tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą).

Dėl būtinosios ginties situacijos

13. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėties būtinieji požymiai yra veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių bei kaltė, pasireiškianti tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

14. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad D. B., 2021-11-03, apie 18 val. 35 min., (duomenys neskelbtini), sudavęs vieną kartą ranka nukentėjusiajam O. A. į dešinę akį, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, veikė būtinosios ginties sąlygomis. Priešingai, nei teigia skunde prokuroras, teisėjų kolegijos vertinimu, D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie būtinosios ginties situaciją jo veiksmuose yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs bei neprieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai. Analizuojant vien tik D. B. parodymus matyti, kad jis viso proceso metu vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad jį nukentėjusysis O. A. užpuolė, todėl nukentėjusiajam sudavė tik gindamasis (b. l. 16-19, 25-27, t. 2, b. l. 113-115, t. 2). Tokius D. B. parodymus patvirtina nuoseklūs liudytojų, betarpiškai mačiusių konfliktą nuo pradžios iki galo ir jame dalyvavusių R. A. (b. l. 90-93, t. 1, b. l. 161-162, t. 2), K. P. (b. l. 119-122, t. 1, b. l. 159-160, t. 2) ir P. K. (b. l. 104-107, t. 1) parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme.

16. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą D. B. atžvilgiu, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo O. A. parodymais, jog ne jis, o būtent D. B. buvo konflikto iniciatorius ir pirmasis sudavė jam smūgius. Tačiau tokia nukentėjusiojo pateikta versija yra atmestina kaip neįtikinama, nelogiška, neparemta faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti ne tik D. B. parodymams dėl būtinosios ginties jo veiksmuose, kurių objektyvumu ir teisingumu nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo, bet ir kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, jog nukentėjusiojo O. A. parodymai proceso metu buvo visiškai nenuoseklūs bei neišsamūs. Tuo tarpu vien tai, kad nukentėjusysis proceso metu tvirtino, jog D. B. jam sudavė smūgį į dešinę akį ir vėliau jį apspjovė, nepaneigia D. B. veiksmuose esant visas būtinosios ginties sąlygas.

17. Todėl, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog D. B. būtų turėjęs tyčią smurtauti prieš O. A. ir sąmoningai siekęs sukelti jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors pastarojo veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai ir susidariusioje situacijoje D. B. būtinosios ginties ribų neperžengė. Kaip jau minėta, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, išsamiai išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados. Dėl to, kas pirmiau nurodyta, tenkinti prokuroro skundą jame išdėstytais motyvais ir priimti D. B. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

18. BPK 106 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje advokato darbo apmokėjimą, nustatyta, kad tada, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui nustačius, jog traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens veiksmai padaryti būtinosios ginties situacijoje, ir nutraukus asmeniui baudžiamąją bylą šiuo pagrindu, toks teismo sprendimas faktiškai atitinka asmens išteisinimo pagrindą, nustatytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte, – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, tiek teismo išteisinamasis nuosprendis, tiek ir teismo nutartis nutraukti baudžiamąją bylą dėl būtinosios ginties faktiškai turi vienodą teisinę reikšmę, nes abiem atvejais teismų sprendimai asmeniui nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-648/2023).

19. 2024-09-26 Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą D. B. priteisimo. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 128,83 Eur. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka D. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas – advokatė L. R. BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, o D. B. baudžiamoji byla lieka nutraukta, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų nepripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo D. B. jų nepriteisia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, netenkinti.