Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2026-07-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-348-990/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNuosprendis · 2026-07-30Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2026-11-05Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2026-07-30
Bylos Nr.
1A-348-990/2026
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-46629-2023-7
Bylos rūšis
Baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Žimkienė, Mindaugas Ražanskas, Eglė Venckienė
Nuteistasis
K. Ž.
Ieškovas
UAB „Top Sport“
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-348-990/2026
Teisminis procesas Nr. 1-01-1-46629-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.7.1; 1.2.14.1.2.4; 2.4.6.4.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mindaugo Ražansko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Venckienės ir Nijolės Žimkienės,

dalyvaujantteismo posėdžių sekretorei Renatai Vanagienei,prokurorui Renaldui Budriui,nuteistajam K. Ž., jo gynėjui advokatui Mariui Zabitai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Ž. gynėjo advokato Mariaus Zabitos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo K. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, K. Ž. skirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu K. Ž. skirta bausme ir K. Ž. skirta galutinė subendrinta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į K. Ž. skirtą bausmę įskaitytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu atliktas ir įskaitytas bausmės laikas;

vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, K. Ž. pripažintas recidyvistu.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendis buvo priimtas ir dėl L. S., tačiau jis apeliacinio skundo nepadavė, taip pat dėl jo apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu K. Ž. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su L. S., įsibrovę į saugyklą pagrobė svetimą turtą: 2023 m. lapkričio 20 d. apie 3.03 val. jie, būdami UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizuojamų lošimų vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdami bendrą tikslą ir veikdami kartu, bendrais veiksmais išlaužė lošimo automato „Magic Games 4“, Nr. 422163, dureles ir iš lošimų automato pinigų surinkimo dėžės paėmė bendros 394 eurų vertės 197 2 eurų nominalo monetas, po ko, tęsdami savo nusikalstamą veiką, apie 3.40 val. išlaužė lošimo automato „Magic Games 4 (FV680)“, Nr. 227188, dureles ir iš automato pinigų surinkimo dėžės paėmė bendros 1 402 eurų vertės 701 2 eurų nominalo monetą ir iš lošimų punkto vietos pasišalino, tokiu būdu K. Ž. ir L. S. pagrobė svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį bendros 1 796 eurų vertės turtą.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu K. Ž. gynėjas advokatas Marius Zabita prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendį: K. Ž. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį ir skirti K. Ž. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, panaikinti K. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas K. Ž. kaltę dėl įsibrovimo į lošimų automato pinigų dėžę iš esmės grindė vaizdo įrašo interpretacija, darbuotojų parodymais ir po įvykio atliktos inventorizacijos duomenimis, tačiau kiekvienas iš šių duomenų yra riboti pagrindžiant tiek kaltę, tiek nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, kvalifikaciją:

iš vaizdo įrašo nėra aiškiai ir neginčijamai matyti konkretūs K. Ž. veiksmai įsibraunant į saugyklą, o būtent mechaninio užrakto įveikimas. Vaizdo įraše neužfiksuota, nei kokia pinigų suma buvo paimta iš lošimų automatų, nei tai, kad visa inventorizacijos metu nustatyta suma buvo išnešta iš lošimų punkto. Apkaltinamasis nuosprendis šiuo atveju paremtas tik prielaidomis, kad pasilenkimas prie automato reiškė durelių išlaužimą ir atidarymą; kad ekrano spalvos pasikeitimas reiškė pinigų dėžės arba saugyklos atidarymą; kad atidarymas reiškė įsibrovimą; kad kiekvienas po įvykio nustatytas inventorizacijos trūkumas atsirado būtent dėl K. Ž. ir L. S. veiksmų; kad visa suma buvo pagrobta ir ne panaudota lošimui, bet pagrobta ir užvaldyta; abu asmenys veikė bendra tyčia. Tokia išvada nėra pakankama apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes baudžiamajame procese nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir negali būti pakeičiamos tikėtinumo teorija;

teismas, vertindamas kaltinamųjų parodymus, akcentavo jų nenuoseklumą, tačiau nenuoseklūs buvo ir liudytojų parodymai. Be to, kaltinamojo parodymų vertinimas savaime nepanaikina teismo pareigos įrodyti visus nusikalstamos veikos sudėties požymius ir net teismui netikint K. Ž. paaiškinimais tai dar nereiškia, kad yra įrodyta nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 3 dalyje;

byloje nėra ginčo, kad lošimo automato pinigų surinkimo ar išmokėjimo dėžė gali būti vertinama kaip saugykla baudžiamosios teisės prasme, tačiau ginčijama tai, kad byloje nėra pakankamai duomenų, o kartu ir neįrodyta, kad K. Ž. į tokią saugyklą įsibrovė, t. y. įveikė realią fizinę ar kitokią apsaugos priemonę ir pagrobė saugykloje buvusias 898 2 eurų nominalo monetas, kai monetų svoris ir tūris į kišenę vargu ar tilptų;

nuosprendyje konstatuota, kad lošimo automatų durelės buvo atidaromos, o ekrano spalvos pasikeitimas rodė durelių atidarymą, tačiau šios išvados nebuvo pagrįstos specialisto ar eksperto išvada, automatų sistemos žurnalais, spynų ar užraktų apžiūra. Byloje nėra aiškiai nustatyta, ar durelės prieš tai buvo užrakintos, kokia konkreti apsaugos priemonė buvo įveikta, ar buvo sugadinta spyna, ar buvo sugadintas užraktas, ar buvo paliktos mechaninio įsilaužimo žymės;

byloje apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai aiškino lošimo automatų veikimą, ekranų spalvas, pinigų dėžių ir durų fiksavimo mechanizmus, tačiau tokie darbuotojų paaiškinimai nėra techninė ekspertizė. Darbuotojai gali paaiškinti bendrą darbo praktiką, bet negali pakeisti objektyvaus tyrimo ar apžiūros protokolo dėl konkrečių automatų būklės konkrečiu momentu ir tai yra atlikto ikiteisminio tyrimo spraga. Teismas neturėjo objektyvaus techninio pagrindo vien iš ekrano spalvos pasikeitimo daryti neabejotiną išvadą, kad buvo įveikta saugyklos apsauga, o liudytojų parodymai nepakeičia specialių žinių reikalaujančios specialisto išvados ar bent jau apžiūros protokolo;

pirmosios instancijos teismas neatskyrė dviejų skirtingų dalykų: automato durelių atidarymo ir įsibrovimo į saugyklą. Jei lošimų automato durelės buvo neužrakintos, sugadintos, netinkamai uždarytos, dėl techninės klaidos atsidariusios ar kitaip prieinamos neįveikiant apsaugos, vien turto paėmimas iš tokios vietos savaime neįrodo nusikalstamos veikos kvalifikuojančio požymio – įsibrovimo į saugyklą;

K. Ž. buvo nurodęs, kad jam pradedant lošti su automatu buvo kažkas negerai ir durelės buvo atidarytos (atrakintos), ši abejonė liko nepašalinta ir ji nėra formali, nes ji tiesiogiai lemia veikos kvalifikavimą. Neįrodytas įsibrovimas į saugyklą lemia tai, kad veikos kvalifikavimas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį negali būti paliktas galioti ir veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 1 dalį;

kvalifikuodamas K. Ž. veiksmus teismas pripažino, kad K. Ž. ir L. S. veikė kartu, tačiau bendrininkavimui nepakanka vien to, kad asmenys buvo toje pačioje vietoje, vienas kitą pažinojo, kartu lošė ar matė vienas kito veiksmus - būtina nustatyti jų abiejų bendrą tyčią ir kiekvieno bendrininko realų indėlį į konkrečią nusikalstamą veiką:

L. S. teisiamajame posėdyje kaltės nepripažino ir nurodė neėmęs iš automato pinigų, taip pat, kad bendro susitarimo paimti monetų iš automato nebuvo. Teismas šiuos parodymus vertino kritiškai, tačiau vien jų atmetimas nepanaikina pareigos įrodyti bendrą tyčią kitais patikimais duomenimis. Vaizdo įraše yra matomas abiejų asmenų kontaktas, taip pat kontaktas su trečiu asmeniu, gestai ir kalbėjimasis, tačiau nėra fiksuota, kad L. S. nors kartą ėmė pinigus iš automato. Šios aplinkybės neįrodo, kad abu asmenys iš anksto ar veikos metu susitarė grobti svetimą turtą įsibraunant į saugyklą;

teismo išvada, kad abu kaltinamieji „suprato vienas kito veiksmus“, iš esmės yra vertinamoji prielaida, nes K. Ž. davė monetų, tačiau tuo pačiu matyti, kad L. S. mesdamas monetas irgi lošė. Ši išvada nėra pagrįsta aiškiu pokalbio turiniu ar kitais duomenimis, nei objektyviai nustatytu pinigų kaip bendro rezultato pasidalijimu;

pirmosios instancijos teismas 1 796 eurų dydžio žalą iš esmės siejo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktais piniginių lėšų inventorizacijos aktais, tačiau inventorizacijos aktuose nustatytas trūkumas konkrečiuose lošimo automatuose savaime dar neįrodo, kad visa ši suma buvo fiziškai paimta būtent K. Ž. ir L. S., ir dar mažiau įrodo, kad visa ši suma buvo jų užvaldyta bei išnešta iš lošimų punkto:

byloje liko nepašalintos kelios esminės abejonės: kiek monetų įvykio metu iš tiesų buvo paimta iš konkrečių automatų; kiek monetų galėjo būti panaudota lošimui kituose UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiuose automatuose; kiek monetų, jeigu jos buvo paimtos, realiai buvo išnešta iš lošimų salono; ar inventorizacijos trūkumas nėra tiesiog apskaitinis skirtumas, apskaičiavus įmestų monetų skaičių su esamomis pinigų dėžėje; ar apskaitos duomenys buvo patikrinti techniniu būdu, leidžiančiu tiksliai susieti trūkumą su konkrečiais vaizdo įraše matomais veiksmais;

viena 2 eurų nominalo moneta sveria apie 8,5 gramo, taigi visa inkriminuota monetų masė (898 monetos) sudarytų apie 7,6 kilogramo. Tokios sumos paėmimas ir išnešimas iš salono negalėtų likti nepastebėtas ar nereikalaujantis aiškių fizinių požymių. Be to, iš vaizdo įrašų matyti ne tik pasilenkimai, bet ir tolesnis lošimas, monetų naudojimas žaidimui, buvimas salone, o ne greitas pasišalinimas su dideliu kiekiu monetų. Jeigu dalis tų pačių monetų buvo panaudota lošimui tame pačiame ir kituose automatuose, jos objektyviai grįžo to paties juridinio asmens – UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, todėl nurodoma žala yra ne žala, o negautos pajamos;

vien konkrečių automatų pinigų trūkumas negali būti vertinamas kaip žala visoje 1 796 eurų sumoje. Ši aplinkybė nebuvo pakankamai išanalizuota, nors ji tiesiogiai susijusi tiek su kaltės apimtimi, tiek su civilinio ieškinio dydžiu, tiek su bausmės individualizavimu;

pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. Ž. realią laisvės atėmimo bausmę, iš esmės rėmėsi jo ankstesniais teistumais, recidyvo aplinkybe ir tuo, kad ankstesnės bausmės neva nedarė teigiamo poveikio. Skirta reali laisvės atėmimo bausmė nėra nei būtina, nei proporcinga. Nusikalstama veika, dėl kurios priimtas skundžiamas nuosprendis, padaryta 2023 m. lapkričio 20 d., veika yra turtinio pobūdžio, nesmurtinė, nebuvo susijusi su fizinio asmens sužalojimu, grasinimu ar tiesioginiu pavojumi žmogaus sveikatai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra juridinis asmuo, o žala iš esmės yra piniginė ir dalis žalos jau yra atlyginta: po nuosprendžio paskelbimo K. Ž. atlygino daugiau nei pusę priteistos sumos – 908,33 eurų iš 1 796 eurų. Ši aplinkybė yra reikšminga bausmės individualizavimui, kadangi ją galima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tokios aplinkybės objektyviai negalėjo įvertinti, nes mokėjimai atlikti po nuosprendžio paskelbimo, tačiau tai rodo asmens požiūrį į veiką ir siekį atlyginti žalą, t. y. nuo veikos nukentėjusio asmens turtinių interesų patenkinimą, kuris įmanomas tik asmeniui dirbant ir gaunant pajamas, todėl apeliacinės instancijos teismas turi naują ir reikšmingą pagrindą peržiūrėti paskirtą bausmę. Teismų praktikoje skiriant bausmes ne kartą pasisakyta, kad individualizuojant bausmę reikšmingi ir nukentėjusiojo interesai;

jeigu apeliacinės instancijos teismas nematytų pagrindo perkvalifikuoti K. Ž. veiką, BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės – bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų, kas reiškia, kad įstatymų leidėjas šios veikos atveju realaus laisvės atėmimo nelaiko vienintele ir neišvengiama reakcija už nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl šiuo atveju K. Ž. izoliavimu gali būti pasiekti bausmės tikslai. Teismo išvada iš esmės paremta tik bendra K. Ž. praeities charakteristika, o ne konkrečia šios bylos veikos ir aplinkybių analize, žalą patyrusio subjekto interesų užtikrinimu. Be to, skundžiamu nuosprendžiu L. S., kuris pripažintas kaltu dėl tos pačios veikos, skirta laisvės apribojimo bausmė. K. Ž. teistumai ir recidyvo aplinkybė gali lemti griežtesnį vertinimą, tačiau skirtumas tarp laisvės apribojimo ir realaus laisvės atėmimo yra per didelis. Vien teistumų išvardijimas tokio motyvavimo nepakeičia. Šioje byloje bausmės tikslus galima pasiekti K. Ž. taikant laisvės apribojimo bausmę, kuri leistų realiai kontroliuoti K. Ž. elgesį, įpareigoti jį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba), tęsti individualią veiklą, sistemingai atlyginti likusią žalą, nesilankyti lošimų vietose, nevartoti psichoaktyviųjų medžiagų, dalyvauti elgesio korekcijos ar priklausomybių prevencijos programose. Reali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju gali būti mažiau veiksminga, nes nutrauktų galimybę dirbti ir atlyginti likusią žalą (UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesas nėra K. Ž. izoliavimas savaime, bet patirtos žalos atlyginimas). Po nuosprendžio atlikti mokėjimai rodo, kad būdamas laisvėje K. Ž. turi realią galimybę vykdyti šį įsipareigojimą, o jį izoliuojanti bausmė šią galimybę sumažintų;

jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad laisvės atėmimo bausmės rūšis vis dėlto turi būti palikta, taikytinos BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas BK 75 straipsnio galimybės iš esmės neanalizavo pakankamai individualizuotai. Teismo išvada, kad ankstesnės bausmės nedarė teigiamo poveikio, yra bendro pobūdžio. BK 75 straipsnio taikymo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai, o įvertinus, kokios konkrečios pareigos, priežiūros priemonės ir draudimai gali būti paskirti, kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Šiuo atveju tokios priemonės egzistuoja ir yra tiesiogiai susijusios su veikos priežastimis: intensyvi priežiūra elektroninio stebėjimo priemonėmis; pareiga dirbti, tęsti individualią veiklą arba registruotis Užimtumo tarnyboje; pareiga nustatytu grafiku atlyginti likusią UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytą žalą; draudimas lankytis lošimų organizavimo vietose ir dalyvauti azartiniuose lošimuose; pareiga nevartoti psichoaktyviųjų medžiagų ir, jei probacijos tarnyba ar teismas matytų poreikį, dalyvauti priklausomybių prevencijos ar elgesio korekcijos programose; pareiga būti namuose nustatytu laiku, išskyrus darbą, gydymą ar kitus teismo leidžiamus atvejus. Šios pareigos leistų pasiekti ir specialiosios prevencijos tikslus, ir užtikrintų žalos atlyginimo tęstinumą, tuo tarpu realus laisvės atėmimas būtų kraštutinė priemonė, kuri šioje turtinio pobūdžio byloje nėra būtina;

teismo nuosprendyje nurodyta, kad K. Ž. konstatuoti socialaus tipo asmenybės sutrikimo ir psichikos bei elgesio sutrikimų, susijusių su kelių narkotinių ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, požymiai, tačiau kartu konstatuota, kad nusikalstamos veikos metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šie duomenys nepaneigia pakaltinamumo, tačiau jie svarbūs parenkant adekvačią bausmės rūšį. Tokie duomenys rodo, kad vien trumpalaikis realus įkalinimas nebūtinai spręs elgesio priežastis - priešingai, kryptinga probacija, draudimas lankytis lošimų vietose, darbo pareiga, žalos atlyginimo įpareigojimas ir priklausomybių prevencijos/elgesio korekcijos priemonės yra labiau susijusios su realių rizikos veiksnių valdymu. Ekspertizės duomenys neturėtų būti kaip argumentas izoliuoti K. Ž., bet priešingai - turėtų būti vertinami kaip pagrindas parinkti tikslingas kontrolės ir korekcijos priemones.

Teismo posėdžio metu K. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti; prokuroras prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo K. Ž. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar dėl jų gautas skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl įsibrovimo į saugyklą kvalifikuojančio požymio

Visų pirma apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas K. Ž. veiksmuose nepagrįstai nustatė įsibrovimo į saugyklą kvalifikuojantį požymį, kadangi vaizdo įraše neužfiksuota, kokiu būdu K. Ž. įsibrovė į lošimų automatų pinigų dėžes, o vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, susijusios su lošimų automatų ekranų spalvos pasikeitimu, negali būti aiškinamos remiantis liudytojų parodymais: apelianto teigimu, išvados dėl įsibrovimo į saugyklą turi būti pagrįstos specialisto ar eksperto išvada, automatų sistemos žurnalais, spynų ar užraktų apžiūra.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad vaizdo įraše nėra aiškiai ir detaliai užfiksuoti K. Ž. veiksmai, kuriais jis įveikia mechaninius lošimų automatų pinigų dėžių užraktus – vaizdo stebėjimo kamera, fiksavusi K. Ž. veiksmus, įrengta lošimų automatų patalpos palubėje, o lošimų automatų pinigų dėžės – lošimų automatų apačioje, ties kuria pasilenkusio K. Ž. kūnas užstoja vaizdą ir neleidžia vaizdo kamerai fiksuoti visų K. Ž. manipuliacijų rankomis. Visgi teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-976/2025, 2K-133-813/2025 ir kt.). Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios, nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-976/2017, 2K-334-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-129-495/2020, 2K-7-165-648/2021 ir kt.).

Šio baudžiamojo proceso metu surinktus duomenis vertindama minėtų kasacinės instancijos išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip K. Ž., iš pradžių lošęs vienu lošimų automatu, iš kišenės išsitraukia daiktą, sudarytą iš rankenos ir ilgos plonos dalies, kurį laikydamas rankoje pasilenkia link lošimų automato, kuriuo prieš tai lošė ir kurio ekranas švietė, apačios, kur įrengta lošimų aparato pinigų dėžė, ir po keliolikos sekundžių šio lošimų automato ekranas išsijungia, tuo tarpu kai kurie minėto lošimų aparato mygtukai šviečia toliau; vėliau K. Ž., minėto lošimų aparato ekranui nešviečiant, o kai kuriems lošimų automato mygtukams šviečiant, daug kartų lenkiasi link minėto lošimų automato apačios, kur įrengta lošimų automato pinigų dėžė, kažką paima ir deda į kišenes. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad minėtos vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės negali būti aiškinamos remiantis liudytojų parodymais – liudytojos I. P. ir L. G. dirbo lošimų punkte, iš kuriame buvusių lošimų automatų buvo pavogti pinigai, aptarnavo šiuos lošimų automatus, taigi joms žinomi minėtų lošimų automatų sandara, veikimo ypatumai ir principai, tame tarpe ir lošimų automatų ekranų spalvų bei užrašų reikšmė manipuliuojant lošimų automatų pinigų dėžių durelėmis. I. P. ir L. G. parodė, kad lošimų automatų pinigų dėžės apsaugotos rakinamomis durelėmis, kurių raktu disponuoja tik lošimų punkto darbuotojai. Nors apeliantas kelia versiją, kad minėtos durelės galėjo būti neužrakintos, tačiau iš vaizdo įrašų matyti, kad lošimų automato, iš kurio pinigų dėžės buvo pavogti pinigai, ekranas išsijungia (taigi ir atidaromos pinigų dėžės durelės) ne iš karto K. Ž. pasilenkus link lošimų automato pinigų dėžės, kas galėtų patvirtinti apelianto versiją apie neužrakintas pinigų dėžės dureles, bet praėjus keliolikai sekundžių po to, kai K. Ž. pasilenkia link lošimų automato pinigų dėžės, rankoje laikydamas daiktą, sudarytą iš rankenos ir ilgos plonos dalies, kas patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad K. Ž. minėtu daiktu išlaužė lošimų automato pinigų dėžės dureles, ką padaryti jam prireikė keliolikos sekundžių. Šiai išvadai padaryti nebūtina atlikti apelianto nurodytus veiksmus – specialisto tyrimą ar ekspertizę, apžiūrėti automatų sistemos žurnalus, spynas ar užraktus – minėta, kad nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus; kita vertus, teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nagrinėjamu atveju įrodymų visuma – vaizdo įrašai bei šiuose užfiksuotas aplinkybes paaiškinantys liudytojų I. P. ir L. G. parodymai sudaro nuoseklią bei vientisą loginę grandinę, sudarančią pagrindą daryti išvadą, kad K. Ž. svetimą turtą pagrobė įsibrovęs į saugyklą.

Dėl pagrobto turto vertės

Apeliantas taip pat ginčija K. Ž. pagrobto turto vertę, teigdamas, kad vaizdo įraše neužfiksuota, kokia pinigų suma buvo paimta iš lošimų automatų; neįrodyta, kad visa inventorizacijos metu nustatyta suma buvo išnešta iš lošimų punkto, o ne panaudota lošimui kituose UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiuose lošimų automatuose (jeigu dalis tų pačių monetų buvo panaudota lošimui tame pačiame ir kituose lošimų automatuose, jos objektyviai grįžo to paties juridinio asmens – UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, todėl nurodoma žala yra ne žala, o negautos pajamos); nenustatyta, ar inventorizacijos trūkumas nėra tiesiog apskaitinis skirtumas, apskaičiavus įmestų monetų skaičių su esamomis pinigų dėžėje; apskaitos duomenys nebuvo patikrinti techniniu būdu, leidžiančiu tiksliai susieti trūkumą su konkrečiais vaizdo įraše matomais veiksmais; 898 2 eurų nominalo monetų svoris ir tūris į kišenę vargu ar tilptų bei tokio kiekio monetų išnešimas iš salono negalėtų likti nepastebėtas ar nereikalaujantis aiškių fizinių požymių.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad vaizdo įrašuose nėra užfiksuota, kokią pinigų sumą K. Ž. paima iš lošimų automatų pinigų dėžių – vaizdo įrašuose užfiksuota, kad po to, kai atidaro lošimų automatų pinigų dėžes, K. Ž. daug kartų lenkiasi link minėtų lošimų automatų apačios, kur įrengtos lošimų automatų pinigų dėžės, kažką paima ir deda į kišenes. Teisėjų kolegija pažymi, kad piniginių lėšų trūkumas lošimų automatų pinigų dėžėse buvo nustatytas inventorizacijų, atliktų iš karto po nustatytos vagystės, metu. Abejones inventorizacijos aktais apeliantas iš esmės grindžia versija, kad visos ar dalis pagrobtų monetų galėjo būti panaudota tuose pačiuose lošimų automatuose, kas iškreiptų inventorizacijos duomenis. Visgi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes, kad lošimų automatais, iš kuriuose įrengtų pinigų dėžių buvo pagrobtos monetos, nei K. Ž., nei L. S. nelošia (monetos buvo pagrobtos iš dviejų kraštinių lošimų automatų, o K. Ž. ir L. S. monetas deda į vidurinį lošimų automatą), taigi nėra pagrindo abejoti inventorizacijų aktuose nurodytais duomenimis apie lošimų automatų pinigų dėžėse esančių piniginių lėšų trūkumą. Kita vertus, tai, kad dalį pagrobtų monetų K. Ž. ir L. S. panaudojo kitame tame pačiame punkte įrengtame lošimų automate, nereiškia, kad tokiu būdu jie grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalį pagrobto turto – pagrobtą turtą naudodami kitame lošimų automate jie ne atlygino savo veiksmais padarytą žalą, bet tenkindami savo interesus lošė ir pagrobtas monetas dar kartą perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn.

Vertindama apelianto teiginius, kad pagrobtos monetos sveria apie 7,6 kilogramo ir toks monetų svoris ir tūris į kišenę vargu ar tilptų bei tokio kiekio monetų išnešimas iš salono negalėtų likti nepastebėtas ar nereikalaujantis aiškių fizinių požymių, teisėjų kolegija pažymi, kad vaizdo įrašuose užfiksuota, jog pagrobtas monetas K. Ž. deda ne į vieną kišenę, bet į abi kelnių kišenes, taip pat į megztinio bei ant kėdės kabančios striukes kišenes; kita vertus, 7,6 kilogramo monetų nėra akivaizdžiai per sunkus daiktas, kad K. Ž. negalėtų jas įdėti į rūbų kišenes ir išsinešti, taigi apelianto abejonės dėl pagrobtų monetų netilpimo į kišenes bei galėjimo jas be didelių fizinių pastangų išsinešti yra nepagrįstos.

Dėl veikimo bendrininkų grupėje

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad K. Ž. ir L. S. veikė kartu – bendrininkavimui nepakanka vien to, kad asmenys buvo toje pačioje vietoje, vienas kitą pažinojo, kartu lošė ar matė vienas kito veiksmus - būtina nustatyti jų abiejų bendrą tyčią ir kiekvieno bendrininko realų indėlį į konkrečią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija pažymi, jog aprašydamas K. Ž. ir L. S. padarytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jie veikė kartu bendrais veiksmais, turėdami bendrą tikslą, tačiau nenurodė, kokia bendrininkavimo forma jie veikė. Visgi skirdamas K. Ž. ir L. S. bausmes pirmosios instancijos teismas jų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jie veikė bendrininkų grupėje.

Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Visgi, pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y., jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2011, 2K-1-719/2020, 2K-77-648/2021, 2K-123-697/2021, 2K-239-495/2024, 2K-21-697/2024, 2K-59-628/2025). Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti ir tai, kad, vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia.

K. Ž. ir L. S. veiksmus vertinant minėtų nuostatų kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš vaizdo įrašų, K. Ž. laužiant lošimų automatų pinigų dėžių dureles ir iš pinigų dėžių imant ir į kišenes dedant monetas L. S. šiuos veiksmus stebi, su K. Ž. bendrauja, paima iš K. Ž. kelias monetas, taip pat lošia lošimų automatu, į kurį monetas deda K. Ž., kas patvirtina L. S. interesą pasinaudojant aktyviais K. Ž. veiksmais įgyti svetimą turtą – monetas, kurias vėliau panaudoti lošiant, kas savo ruožtu leidžia pagrįstai teigti, kad K. Ž. ir L. S. veikė susitarę. Visgi teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad K. Ž. ir L. S. veiksmų intensyvumas iš esmės skyrėsi: K. Ž. aktyviai, naudodamasis daiktu, sudarytu iš rankenos ir ilgos plonos dalies, išlaužė lošimų automato pinigų dėžės dureles ir daug kartų pasilenkęs link minėtų lošimų automatų apačios, kur įrengtos lošimų automatų pinigų dėžės, ėmė ir į kišenes dėjosi monetas, tuo tarpu L. S. veiksmų intensyvumas buvo ženkliai mažesnis, jo veiksmai buvo iš esmės nereikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nesudarė sąlygų K. Ž. veiksmams ir pastarųjų nepapildė. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neatsižvelgė į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį ir nepagrįstai bendrininkavimą pripažino K. Ž. ir L. S. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą K. Ž. ir L. S. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinti aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Dėl K. Ž. skirtos bausmės

Spręsdamas dėl kaltinamajam skirtinos bausmės rūšies ir dydžio teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad skiriant bausmę atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai), asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Skiriant bausmę privalu nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl bausmės skyrimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, iš esmės tinkamai nustatė bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skundžiamu nuosprendžiu K. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, už kurio padarymą numatytos baudos arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės. Parinkdamas K. Ž. skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos terminą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – K. Ž. padarė tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, įvertino K. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad skiriant bausmę buvo įvertinti ir K. Ž. asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. tai, kad K. Ž. vykdo individualią veiklą, baustas administracinėmis nuobaudomis, skirtų baudų nemoka, teistas, šio baudžiamojo proceso metu nagrinėjamą nusikalstamą veiką jis padarė nepraėjus nė metams po to, kai paleistas lygtinai iš įkalinimo įstaigos buvo išbrauktas iš probuojamų asmenų sąrašo. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti K. Ž. skyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę, jos terminą nustačius trumpesnį už sankcijoje nustatytą vidurkį.

Minėta, kad skundžiamame nuosprendyje konstatuota BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta K. Ž. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, naikintina, tačiau vien tik minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio K. Ž. pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jam skirtą bausmę, o nuteistojo padaryto nusikaltimo rūšis, pavojingumas ir kt. iš esmės lieka tie patys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo padarytą veiką ir asmenybę, atsižvelgiant ir į tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė naikintina, nesuteikia pagrindo spręsti, kad K. Ž. skirta bausmė nėra teisinga ir turėtų būti švelninama.

Nors apeliantas teigia, kad švelnesnė bausmė K. Ž. turėtų būti skirta dėl to, kad jo padaryta veika yra turtinio pobūdžio, nesmurtinė, nebuvo susijusi su fizinio asmens sužalojimu, grasinimu ar tiesioginiu pavojumi žmogaus sveikatai, teisėjų kolegija pažymi, kad vagystė pagal savo pobūdį yra turtinio pobūdžio veika, už kurios padarymą numatyta, be kita ko, ir terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Apelianto teiginys, kad žala padaryta juridiniam asmeniui, nepatvirtina mažesnio K. Ž. ar jo padarytos veikos pavojingumo bei nepagrindžia švelnesnės bausmės skyrimo K. Ž.. Teisėjų kolegija teigiamai vertina tai, kad po nuosprendžio paskelbimo K. Ž. atlygino dalį - 908,33 eurų savo veiksmais padarytos turtinės žalos, tačiau vien ši aplinkybė, ją vertinant kitų jau paminėtų aplinkybių kontekste, neleidžia pagrįstai teigti, kad K. Ž. skirta bausmė yra per griežta. Apelianto akcentuojamas civilinio ieškovo – UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesas, susijęs su greitesniu patirtos žalos atlyginimu K. Ž. būnant laisvėje, negali būti pernelyg sureikšminamas ir paneigti valstybės interesą pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį.

Nors apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu kitam nuteistajam L. S. skirta švelnesnė - laisvės apribojimo bausmė, tačiau teisėjų kolegija pakartoja, kad K. Ž. ir L. S. veiksmų intensyvumas iš esmės skyrėsi, darant šio baudžiamojo proceso metu nagrinėjamą nusikalstamą veiką L. S. vaidmuo buvo antraeilis, taigi skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs ir kitas K. Ž. bei jo padarytą veiką apibūdinančias aplinkybes, pagrįstai K. Ž. skyrė griežtesnę – terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad ankstesniais nuosprendžiais K. Ž. už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą buvo skirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, kurių vykdymą atidedant K. Ž. buvo skirti įvairūs įpareigojimai ir draudimai, tačiau tokios valstybės prievartos priemonės savo tikslo nepasiekė – K. Ž. nusikalto vėl, padarydamas turtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti K. Ž. skiriant bausmę, švelnesnę už terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

BK 75 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, privalo tokį sprendimą motyvuoti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl K. Ž. skirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo netaikymo. Visgi teisėjų kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016). Kadangi baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas šį klausimą, teismai turėtų vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018 ir kt.). Kitaip tariant, toks sprendimas turi atitikti BK 41, 54 ir kituose straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei, taigi turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (arba asmeniui atlikus tik jos dalį) ir kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, intensyvią priežiūrą ir (ar) BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytas pareigas. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-693/2017, 2K-244-976/2021, 2K-197-719/2022 ir kt.).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl galimybės atidėti K. Ž. skirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įvertina tai, kad K. Ž. praeityje skirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės bei taikytas laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimas nepaveikė, kad jis laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų. K. Ž. nėra linkęs keisti savo elgesio, t. y. nusikalstamą veiką jis padarė praėjus neilgam laiko tarpui po to, kai paleistas lygtinai iš įkalinimo įstaigos buvo išbrauktas iš probuojamų asmenų sąrašo, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

K. Ž. gynėjo advokato Mariaus Zabitos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendžio tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas K. Ž. ir L. S. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupėje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Mindaugas RažanskasEglė VenckienėNijolė Žimkienė