Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-10-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-558-990/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-28
Bylos Nr.
1A-558-990/2026
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-40351-2025-5
Bylos rūšis
Baudžiamoji byla
Teisėjai
Valerij Lauš, Mindaugas Ražanskas, Ramūnas Keidūnas
Nuteistasis
J. P.
Nukentėjusysis
J. P.
Ieškovas
Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Prokuroras
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-asis skyrius (Trakai), Gediminas Vilutis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-558-990/2026
Teisminis procesas Nr. 1-01-1-40351-2025-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.3; 2.4.6.1; 2.5.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Keidūno, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Ražansko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

dalyvaujantteismo posėdžių sekretorei Teresai Darulienei,nuteistojo J. P. gynėjui advokatui Česlovui Bakasėnui,prokurorui Gediminui Vilučiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. gynėjo advokato Česlovo Bakasėno apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas J. P. laikinai sulaikytam ir suimtam išbūtas laikas nuo 2025 m. lapkričio 15 d. iki 2025 m. lapkričio 17 d. ir nuo 2026 m. gegužės 7 d. iki 2026 m. rugpjūčio 7 d.;

vadovaujantis BK 72¹ straipsniu, J. P. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas vienerius metus ir šešis mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dienos, gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. P. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 100 metrų atstumu, nebendrauti ir neieškoti ryšių su J. P., nesilankyti J. P. gyvenamojoje vietoje, kol/jeigu ji gyvens name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir kitose vietose, kur būna J. P.;

vadovaujantis BK 72² straipsniu, J. P. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant ją įvykdyti per vienerius metus nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dienos;

vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, J. P. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, įpareigojant ją įvykdyti per vienerius metus nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dienos;

J. P. pripažintas recidyvistu;

priteista Valstybinei ligonių kasai iš J. P. 3 246,56 eurų turtinė žala, jos mokėjimą išdėstant 22 mėnesiams, mokant 21 mėnesį po 150 eurų per mėnesį, o 22 mėnesį sumokant 96,56 eurų, ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. liepos 2 d. nuosprendžiu J. P. nuteistas už tai, kad naktį iš 2025 m. lapkričio 14 d. į 2025 m. lapkričio 15 d. (tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo šeimos gyvenamosios vietos – individualaus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme ir kambaryje smurtavo prieš savo šeimos narį – sugyventinę J. P.: stvėrė jai už plaukų, smaugė bei kumščiais ir kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių į galvos sritį ir kitas kūno vietas, dėl ko (ne mažiau kaip nuo 15-os trauminių poveikių) padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. J. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistojo J. P. gynėjas advokatas Česlovas Bakasėnas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. liepos 2 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą J. P. atžvilgiu dėl šeimos nario – sugyventinės J. P. sužalojimo nutraukti ir jį išteisinti arba pakeisti nuosprendį ir sumažinti pirmosios instancijos teismo skirtą bausmę. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino „šeimos nario“ sąvoką ir nepagrįstai konstatavo, kad J. P. yra J. P. šeimos narys – sugyventinė. Vien gyvenimas tame pačiame būste tam tikrą laiką savaime neįrodo šeimos santykių, nes būtina nustatyti faktinį tarpusavio ryšį: bendrą ūkį, nuolatinį gyvenimą, tarpusavio rūpinimąsi ar kitokį šeimos pobūdžio ryšį:

J. P. J. P. namuose (esančiuose (duomenys neskelbtini), kurie priklausė J. P. močiutei ir kuriuose J. P. gyvena bei yra deklaravęs gyvenamąją vietą nuo gimimo) pirmą kartą apsigyveno 2022 m. žiemą, grįžusi iš užsienio. Nors iš pradžių, turėdama užsienyje uždirbtų pinigų, ji žadėjo mokėti už elektrą ir nuomą, šiuos mokesčius mokėjo nepastoviai (tik kelis kartus davė J. P. po 100 eurų, kurių dalį vėliau atsiėmė), nes pinigus greitai iššvaistė dėl asocialaus gyvenimo būdo ir nuolatinio piktnaudžiavimo alkoholiu. Pasibaigus pinigams, būtent J. P. mama N. P. (gyvenanti tame pačiame name) iš gailesčio našlaitei, neturinčiai nuolatinės gyvenamosios vietos ir darbo, jos neišprašė iš namų ir rėmė finansiškai – pirko drabužius bei vaistus nuo epilepsijos priepuolių;

J. P. J. P. namuose gyveno tik epizodiškai, su ilgomis pertraukomis: nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. liepos mėn. (J. P. atliekant laisvės atėmimo bausmę) ji gyveno (duomenys neskelbtini), pas vyrą, pavarde M.; nuo 2023 m. liepos mėn. iki 2023 m. pabaigos ji vėl gyveno J. P. namuose; 2024 m. pavasarį ji išsikraustė gyventi pas E. B. ((duomenys neskelbtini)), kur gyveno iki E. B. mirties 2025 m. kovo 3 d.; neturėdama kur eiti, J. P. ir N. P. sutikimu ji vėl grįžo į J. P. namus, kuriuose gyveno iki 2026 m. sausio mėn., o vėliau išvyko gyventi pas tolimus giminaičius į (duomenys neskelbtini) (tai, kad nuo 2026 m. sausio mėn. ji pas J. P. nebegyvena, patvirtina ir aplinkybė, jog 2026 m. vasario mėn. policija šiuo adresu negalėjo J. P. įteikti šaukimo į teismą);

J. P. niekada nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos J. P. gyvenamojoje vietoje (jos deklaruota vieta – (duomenys neskelbtini)). J. P. ir J. P. niekada nevedė bendro ūkio, netvarkė bendro šeimos biudžeto, neturi bendrų vaikų. J. P. nesirūpino J. P. namais, šių netvarkė, nebuvo atsivežusi jokių savo baldų, buitinės technikos ar namų apyvokos daiktų, o gyvendama ten tik padėdavo N. P. ravėti daržus, todėl jokie faktiniai šeimos santykiai tarp jos ir J. P. nesusiklostė;

pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai grindė prielaidomis, nors pagal kasacinio teismo praktiką ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas kaltė negali būti preziumuojama, ji privalo būti neginčytinai įrodyta dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai, o neįrodytas kaltumas yra tolygus įrodytam nekaltumui (visos nepašalintos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai);

skirdamas dvejų metų laisvės atėmimo bausmę teismas pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą teisingumo principą bei BK 54 straipsnio reikalavimus, nes paskirta bausmė nėra adekvati ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei individualioms bylos aplinkybėms. Svarstant bausmės švelninimo klausimą apeliacinės instancijos teismo prašoma atsižvelgti į tai, kad J. P. turi išlaikytinį – 13 metų amžiaus sūnų, kuriam iki pilnametystės privalo teikti išlaikymą, atlygino žalą J. P., yra pasiryžęs registruotis į „Minesotos“ programą, sieks per nustatytą 22 mėnesių terminą atlyginti Valstybinei ligonių kasai priteistą 3 246,56 eurų žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistojo J. P. gynėjas pakartojo apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą tenkinti; prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Dėl J. P. kaip J. P. šeimos narės

BK 141 straipsnio 2 dalyje apibrėžta, kad šiame kodekse nusikalstamą veiką padariusio asmens šeimos nariai yra, be kita ko, asmuo, su kuriuo nusikalstamą veiką padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė).

Teismų praktikoje nurodyta, kad sprendžiant dėl asmens, su kuriuo nusikalstamą veiką padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), pripažinimo šeimos nariu, būtina vertinti faktiškai susiklosčiusius tarp jų santykius. Pagal gana nuoseklią teismų praktiką, kurioje remiamasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas), sprendžiant dėl partnerystės (bendro gyvenimo kartu neįregistravus santuokos) fakto, atsižvelgiama į aplinkybių, rodančių kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, visumą. Nustatant, ar kartu gyvenusių, bet santuokos neįregistravusių asmenų santykiai laikomi šeimos narių santykiais, paprastai atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio atsakomybės supratimą, savanoriškus abipusius įsipareigojimus (atitinkamų pareigų prisiėmimą vieno kitam), emocinį prieraišumą ir panašius tarpusavio ryšius (pagarbą, pagalbą, supratimą ir kt.), kaltininko požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-63-511/2021, 2K-31-489/2022). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, vien tik tai, kad bendrai gyvenusių asmenų partnerystė neįregistruota, netrukdo pripažinti nukentėjusį asmenį kaltininko (su kuriuo šis asmuo gyveno) šeimos nariu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2013).

Spręsdama, ar nagrinėjamo įvykio metu J. P. buvo J. P. šeimos narė, teisėjų kolegija įvertina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiek J. P. (t. 1, b. l. 116-119), tiek J. P. (t. 1, b. l. 57-60) nedviprasmiškai nurodė, kad jie gyvena kartu kaip sugyventiniai. 2025 m. lapkričio 17 d. apklausos metu J. P. patikslino, kad kartu su J. P. ji gyvena virš penkerių metų. Nors teisiamojo posėdžio metu tiek J. P., tiek J. P. pakeitė savo pozicijas, teigdami, jog jie yra tik draugai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad 2025 m. lapkričio 15 d. skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą J. P. mama N. P. aiškiai nurodė, kad sūnus sumušė draugę, su kuria jis gyvena (t. 1, b. l. 94-96). Tai, kad J. P. ilgą laiko tarpą gyveno su J. P. ir juos siejo šeiminiai ryšiai, patvirtina ir teismų sprendimai: Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m lapkričio 20 d. baudžiamuoju įsakymu J. P. pripažintas kaltu sukėlęs fizinį skausmą savo šeimos narei – sugyventinei J. P.. Kaip matyti iš teismo baudžiamojo įsakymo, ikiteisminio tyrimo metu J. P. parodė, kad J. P. yra jo sugyventinė, su kuria kartu jis gyvena apie trejus metus, jie gyvena jo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini); J. P. taip pat nurodė, kad J. P. yra jos sugyventinis. Kita vertus, apelianto nurodomos aplinkybės, kad J. P. J. P. namuose gyveno su pertraukomis ar laikinai buvo išsikrausčiusi, nepaneigia, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu J. P. gyveno kartu su J. P. ir vedė bendrą ūkį. Formalių finansinių įsipareigojimų (pavyzdžiui, nuomos ar komunalinių mokesčių mokėjimo) nebuvimas ar gyvenamosios vietos nedeklaravimas bendroje gyvenamojoje vietoje nėra lemiami kriterijai, ypač vertinant asmenų, neturinčių nuolatinių pajamų ir piktnaudžiaujančių alkoholiu, bendro gyvenimo modelį. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamo įvykio metu J. P. buvo J. P. šeimos narė ir J. P. veiksmus teisingai kvalifikavo kaip atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sudėties požymius.

Dėl bausmės

BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis), taip pat asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Remiantis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Skiriant bausmę privalu nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę keičia tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai neteisingą bausmę.

Skundžiamu nuosprendžiu J. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, už kurio padarymą numatyta laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl J. P. skirtinos bausmės bei termino, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į nustatytą J. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis savo noru atlygino J. P. padarytą žalą, sumokėdamas jai 500 eurų (t. 1, b. l. 61-64), taip pat įvertino J. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,97 promilių neblaivumas) (t. 1, b. l. 11), kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nors apeliantas akcentuoja žalos atlyginimo faktą, įsipareigojimą atlyginti turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai bei turimą nepilnametį sūnų, šios aplinkybės savaime nelemia išvados, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad J. P. smurtiniai veiksmai prieš J. P. buvo itin brutalūs ir intensyvūs: nuteistasis nukentėjusiąją smaugė, sudavė kumščiais į galvos sritį ir spardė, padarydamas ne mažiau kaip 15 trauminių poveikių, lėmusių daugybinius veido ir krūtinės ląstos sužalojimus, įskaitant nosikaulių, viršutinio ir apatinio žandikaulio bei trijų šonkaulių lūžius. Skundžiamu nuosprendžiu J. P. skirta bausmė, įvertinus tai, kad J. P. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo teistas penkis kartus (t. 1, b. l. 138-153), iš kurių keturis kartus – už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, iš kurių tris kartus – už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš savo šeimos narį padarymą, iš kurių vieną kartą - už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš savo šeimos narę J. P. padarymą, jam buvo skirtos tiek laisvės apribojimo, tiek terminuoto laisvės atėmimo bausmės, jų vykdymą atidedant, tačiau tai teigiamos įtakos J. P. elgesiui nepadarė ir jis nusikalto vėl, nelaikytina pernelyg griežta, neatitinkančia padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo bei nuteistąjį apibūdinančių duomenų.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. To paties straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, privalo tokį sprendimą motyvuoti.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016). Kadangi baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas šį klausimą, teismai turėtų vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018 ir kt.). Kitaip tariant, toks sprendimas turi atitikti BK 41, 54 ir kituose straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei, taigi turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (arba asmeniui atlikus tik jos dalį) ir kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, intensyvią priežiūrą ir (ar) BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytas pareigas. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose

Nr. 2K-179-693/2017, 2K-244-976/2021, 2K-197-719/2022 ir kt.).

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl J. P. skirtos bausmės vykdymo atidėjimo netaikymo pasisakė lakoniškai, tačiau teisėjų kolegija pakartoja, kad J. P. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo teistas penkis kartus, iš kurių keturis kartus – už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, iš kurių tris kartus – už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš savo šeimos narį padarymą, iš kurių vieną kartą - už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš savo šeimos narę J. P. padarymą, jam buvo skirtos tiek laisvės apribojimo, tiek terminuoto laisvės atėmimo bausmės, jų vykdymą atidedant, tačiau tai teigiamos įtakos J. P. elgesiui nepadarė ir jis nusikalto vėl, taigi J. P. praeityje skirtos laisvės apribojimo ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės, tame tarpe ir jų vykdymą atidedant, J. P. nepaveikė, kad jis laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų. Nors J. P. deklaruoja norą dalyvauti „Minesotos“ programoje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad keturias iš penkių nusikalstamų veikų, už kurių padarymą jis nuteistas, J. P. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau, nepaisydamas akivaizdžiai žalingo alkoholio vartojimo, J. P. nesiėmė visiškai jokių veiksmų, galinčių padėti įveikti priklausomybę nuo alkoholio, taigi J. P. nėra linkęs keisti savo elgesio, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo J. P. gynėjo advokato Česlovo Bakasėno apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. liepos 2 d. nuosprendžio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Ramūnas KeidūnasValerij LaušMindaugas Ražanskas