Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ratika“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės ,,Turto bankas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Ratika“ dėl iškeldinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Iškraustymas iš nuomojamų patalpų yra kraštutinė negrįžtama priemonė ir turėtų būti taikomas tik išnaudojus visas galimybes bylą išspręsti taikiai.

Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendime esminiai faktai pateikiami nepilnai, klaidinančiai ir tendencingai ieškovės naudai.

Byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta netinkamai, nes yra pažeista atsakovės teisė gintis ir įrodinėti savo poziciją bei siekti visapusiško bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Akivaizdu, kad teisėja buvo priėmusi šališką poziciją ir bylą siekė išspręsti kuo greičiau, nekreipdama dėmesio į atsakovės prašymus, visus juos tendencingai atsisakydama tenkinti.

Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka dalyvaujant šalims, jei teismas pritartų, kad bylą tikslinga papildyti papildomais duomenimis, kurie nebuvo pateikti ir išnagrinėti pirmosios instancijos teisme (dėl turto vertinimo ataskaitos trūkumų).

apeliantė pasibaigus sutarčiai be teisinio pagrindo toliau naudojasi turtu, - tuo yra pažeidžiamos VĮ ,,Turto bankas“, turinčios teisę valdyti, naudoti ginčo objektą bei juo disponuoti nuosavybės teise, teisės.

Sprendimą dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos gali priimti valstybės turto valdytojas. Nuomotojas (valdantis valstybės turtą patikėjimo teise) turi diskrecijos teisę spręsti dėl tolesnio ginčo turto naudojimo būdo, tad šiuo atveju ieškovė turi visišką teisę nuspręsti, kokią konkrečią sutartį sudaryti su pasirinktu asmeniu arba jos nesudaryti.

Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tokio pobūdžio bylose. Teismo sprendime nėra prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, todėl jis laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 321 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Taigi įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė yra ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių kitų duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog yra išimtinės aplinkybės, sąlygojančios žodinio teismo proceso poreikį. Nagrinėjamu atveju neiškilo būtinybė nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, todėl atsakovės prašymas netenkintinas, atsižvelgiant į tai, jog byloje esantys įrodymai yra pakankami, o žodinis procesas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą, nėra pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl prašymas netenkinamas.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, klaidingai vertino arba visiškai nevertino byloje esančių įrodymų, sistemingai atmetė visus atsakovės procesinius prašymus to tinkamai nemotyvuodamas ir dėl to neužtikrino atsakovei galimybės visapusiškai ginti savo teises. Apeliantė pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes norėjo byloje pateikti priešieškinį, bet teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, atmetė prašymą dėl bylos stabdymo. 2026 m. balandžio 22 d. sprendime esminiai faktai pateikiami nepilnai, klaidinančiai ir tendencingai ieškovės naudai, be to, pažeista atsakovės teisė gintis ir įrodinėti savo poziciją bei siekti visapusiško bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Apeliantės vertinimu, akivaizdu, kad teisėja buvo priėmusi šališką poziciją ir bylą siekė išspęsti kuo greičiau, nekreipdama dėmesio į atsakovės prašymus, visus juos tendencingai atsisakydama tenkinti.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl to sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nėra prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, be to, pažymėtina, kad iš civilinės bylos medžiagos galima spręsti, jog byloje apeliantė turėjo galimybę savalaikiai pateikti ne tik atsiliepimą, bet ir priešieškinį, taip pat pasirūpinti atstovavimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-9-1075/2024). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021).

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, paremtos įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantė, nereiškia, jog teismas nevertino jos pateiktų teisinių argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia toliau nurodytais motyvais.

Byloje esantis valstybės įmonės ,,Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovė patikėjimo teise valdo negyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), kurios nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o dar 2021 m. kovo 12 d. nuomos sutartį su atsakove dėl negyvenamųjų patalpų sudarė pradinė nuomotoja Kauno miesto savivaldybė. 2022 m. balandžio 30 d. aktu Nr. 22-A6-166 patalpas perdavus ieškovei, sudarytas 2022 m. birželio 20 d. susitarimas dėl sutarties pakeitimo, 2023 m. kovo 14 d. susitarimu Nr. 23-S4-192 nuomos terminas pratęstas iki 2025 m. kovo 12 d. Nors besibaigiant nuomos terminui, atsakovė 2025 m. sausio 27 d. raštu kreipėsi į ieškovę su prašymu pratęsti patalpų nuomos sutartį tomis pačiomis sąlygomis ir kaina, ieškovė 2025 m. vasario 5 d. raštu dėl nuomos sutarties termino pasibaigimo atsakovei pasiūlė pratęsti sutartį atnaujintomis sąlygomis perskaičiavus nuomos mokestį. Po pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptarto šalių susirašinėjimo, 2025 m. balandžio 1 d. ieškovė nurodė, kad atsakovei nesutikus atnaujinti sutarties ieškovės pasiūlytomis sąlygomis, ieškovė sutartį laiko pasibaigusia 2025 m. kovo 12 d., paragino atsakovę dėl pasibaigusios sutarties termino išsikraustyti iš užimamų patalpų.

Kaip ginčijamame sprendime teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo objektas byloje yra valstybei priklausantis turtas, - viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka, o tai, savo ruožtu, reiškia, jog sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais ir yra imperatyvūs (Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, toliau ir - VSTVNDĮ).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos teisinius santykius reglamentuoja VSTVNDĮ. Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su VSTVNDĮ 9 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Taigi, nors valstybės (savivaldybių) materialiojo turto nuomos sutartims taikytinos ir bendrosios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos, tarp jų bendrosios nuostatos, nuomos sutarčių šalių teises ir pareigas bei nuomos sutarties pabaigą nustatančios normos, tačiau jos taikytinos atsižvelgiant į specialų valstybės (savivaldybių) turto nuomos reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-403/2019). CK įtvirtintos bendrosios daiktų nuomos teisinius santykius reglamentuojančios normos valstybės ir savivaldybių turto nuomai taikomos tiek, kiek nurodytų subjektų turto nuomos nereguliuoja specialūs teisės aktai. VSTVNDĮ normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos santykius, ir CK XXVIII skyriaus „Nuoma“ normos konkuruoja kaip specialioji ir bendroji norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-381/2022).

Nors, kaip teisingai nurodo apeliantė, 2021 m. kovo 12 d. nuomos sutarties 6.2 papunktyje numatyta, kad pasibaigus nuomos terminui nuomininkas, per visą nuomos terminą laikęsis savo įsipareigojimų pagal sutartį, nuomos terminui pasibaigus turės pirmenybės teisę prieš kitus asmenis atnaujinti turto nuomos sutartį, 2022 m. birželio 20 d. susitarime dėl sutarties pakeitimo pirminė nuomos sutartis buvo papildyta 3.6 papunkčiu, kuriuo šalys aiškiai numatė, jog sutartyje numatytas nuomos mokesčio dydis gali būti didinamas, kai sutartis yra pratęsiama (atnaujinama) naujam nuomos terminui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu „Dėl Nuompinigių už valstybės ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklių patvirtinimo“. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, savivaldybės taryba nustato atitinkamai nuompinigių už valstybės ar savivaldybės ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarką. Nuompinigių už valstybės ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1K-306, 1 punkte nustatyta, kad šios taisyklės nustato valstybės ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto nuompinigių dydžio skaičiavimo tvarką. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad turto valdytojas (nuomotojas) išnuomojamo turto metinį nuompinigių dydį arba pradinį nuompinigių dydį nustato vadovaudamasis vienu iš šių būdų: turto vertintojų nustatyta ir pateikta turto nuomos verte (nuompinigių dydžiu) arba turto nuompinigių dydžio nustatymo formulėmis.

Kaip matyti iš bylos duomenų bei pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų, ieškovė ginčo turto nuomos kainą pagrindė turto vertintojų nustatyta ir pateikta turto nuomos verte - užsakė ir UAB „Apus“ 2025 m. sausio 21 d. parengė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 25/018, kurioje išsamiai aptarta ir motyvuotai nustatyta nauja nuomos kaina. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija be kita ko pažymi, kad ieškovė ne tik užsakė turto vertinimo ataskaitą, bet taip pat pateikė į bylą rinkoje esančią nuomos pasiūlymų suvestinę iš tinklapio www.ntzemelapis.lt, iš kurios matyti, kad spinduliu 4,5 km nuo ginčo turto panašių patalpų pasiūlos nuomos kaina svyruoja nuo 2,50 Eur už kv. m per mėnesį iki 5 Eur už kv. m per mėnesį, taigi vidutiniškai 3,38 Eur už kv. m per mėnesį. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodęs, jog sutinka su ieškovės pastebėjimu, kad atsakovės pageidaujama nuomos kaina - 1 Eur už kv. m per mėnesį yra neprotinga, padarė pagrįstą ir logišką išvadą, kaip ir tai, jog ieškovė, laikydamasi nurodytų teisės aktų nustatytos tvarkos, baigiantis nuomos sutarties terminui turėjo teisę nustatyti kitokią ginčo patalpų kainą ir pasiūlyti atnaujinti nuomos sutarties terminą kita kaina, o šalims iki nuomos santykių termino pabaigos nesusitarus dėl visų nuomos sutarties atnaujinimo sąlygų, pirmosios instancijos teismui laikyti, kad šalis po 2025 m. kovo 12 d. sieja nuomos santykiai, nebuvo jokio pagrindo.

Teismų praktikoje nurodoma, kad skirtingai nei privačios nuosavybės teisės atveju, kada šios teisės turėtojas savo sąskaita įgyja nuosavybėn turtą ir, siekdamas tenkinti savo poreikius, turi teisę įgyvendinti šią teisę sudarančias teises (valdyti, naudoti, disponuoti) pats savo nuožiūra, tik nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti, viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina atitinkamų institucijų pagalba, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis įstatymų leidėjo įtvirtintomis nuostatomis.

Apeliantė nagrinėjamu atveju akcentuoja CK 6.482 straipsnio svarbą, Nuomos sutarties 6.2 punktą bei aplinkybę, jog VSTVNDĮ nėra numatytas draudimas vesti derybas dėl nuomojamo turto nuomos kainos dydžio.

Pagal LR CK 6.481 straipsnį, laikoma, jog sutartis tampa neterminuota, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja. Pažymėtina, kad CK 6.481 straipsnyje nustatytų padarinių atsiradimui būtina abiejų sutarties šalių valia tęsti nuomos santykius: nuomininkas turi išreikšti interesą toliau naudotis išsinuomotu daiktu, o nuomotojas – su tuo sutikti. Jei bent viena šalis pageidauja keisti kitas sutarties sąlygas, dėl nuomos santykių tęsimo būtinas atskiras šalių susitarimas.

Įvertinus tiek CK 6.482 straipsnio, tiek ir Nuomos sutarties 6.2 punkto turinį lingvistine prasme, galima padaryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantei buvo suteikta pirmenybės teisė atnaujinti pasibaigusią nuomos sutartį naujam terminui, tačiau tai nereiškia, jog sutartis imperatyviai privalėjo būti atnaujinta išimtinai identiškomis sąlygomis arba tokiomis, kurios patenkintų būtent nuomininko interesus. Juolab CK 6.482 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad sąlygos šalių susitarimu gali būti pakeistos. Nors nagrinėjamu atveju nėra keliamas klausimas dėl viešo konkurso, susijusio su ginčo objektu, tačiau dėl CK 6.482 straipsnio taikymo valstybinio turto nuomos atveju tikslingas ir kasacinio teismo išaiškinimas, jog CK 6.482 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas gali būti taikomas ir viešas konkursas neorganizuojamas tik tais atvejais, kada yra užtikrinamas specialių savivaldybės turto nuomos santykius reglamentuojančių imperatyvių viešosios teisės normų, ir pirmiausiai VSTVNDĮ 9 straipsnyje įtvirtintų principų, taip pat ir efektyvumo principo, pagal kurį sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei, laikymasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-403/2019). Tai reiškia, kad valstybinio turto nuomos atveju prioritetas suteikiamas ne nuomininko, o būtent viešajam interesui, siekiant naudos visuomenei ir atitinkamai, nuomojamo turto kaina turi atitikti VSTVNDĮ ir Taisyklėse numatytus dydžius.

Kadangi nauja sutartis tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta nebuvo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), naudojasi be teisėto pagrindo. Pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, AB Turto bankas jas valdo patikėjimo teise, o atsakovė jomis naudojasi neturėdama teisinio pagrindo. Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, neįrodė, kad ginčo patalpomis naudojasi teisėtai ir jos elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus, o teismas taip pat nustatė, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui, atsakovė neišsikraustė iš ginčo patalpų, jų neatlaisvino ir neperdavė ieškovei.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakovę, nes atsakovė, naudodamasi Lietuvos Respublikos valstybei priklausančiu turtu, kurį patikėjimo teise valdo ieškovė, nesant tam teisinio pagrindo ir prieš turto valdytojos (ieškovės) valią, pažeidė nuosavybės teises ir trukdo turto savininkui naudotis turtu savo nuožiūra, yra patenkintas pagrįstai ir yra teisėtas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog ji, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes norėjo byloje pateikti priešieškinį, o pirmosios instancijos teismas, atsisakęs tenkinti prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, pažeidė atsakovės teisę gintis ir įrodinėti savo poziciją bei siekti visapusiško bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Nors apeliantė taip pat teigia, kad teismo pareiga yra ne tik priimti priešieškinį, bet ir paklausti atsakovės atstovo, atsižvelgiant į tai, kad jis nėra teisininkas, ar jis norėtų pateikti priešieškinį byloje, su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nuo 2025 m. balandžio mėnesio, t. y. metus laiko, tad akivaizdu, kad apeliantė turėjo galimybę byloje pateikti priešieškinį.

Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantę byloje atstovavo įgaliotas atstovas, kuris turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą pasirūpinti tinkamu atstovavimu byloje, dėl ko bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme ir buvo atidėtas, apeliantei prašant. Nepaisant to, atstovavimu apeliantės įgaliotas atstovas nepasirūpino, todėl tokį atsakovės atstovo procesinį elgesį galima pagrįstai laikyti piktnaudžiavimu procesu. Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu motyvu, kad taip apeliantė veikė prieš greitą ir operatyvų bylos nagrinėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašymą atmetė.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, jog ieškovė ketina ginčo turtą parduoti, kėlė klausimą, kad tai yra neracionalu. Kaip jau minėta šioje nutartyje aukščiau, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo bei viešosios teisės principais ir teismas turi teisę vertinti dėl valstybei ir savivaldybėms priklausančio turto nuomos santykių teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2012), tačiau jam nesuteikta teisė spręsti dėl tokio turto panaudojimo, t. y. nuomos, pardavimo, perdavimo naudotis panaudos teise ir kt. būdo, nes sprendimą dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos gali priimti valstybės turto valdytojas, o sprendimą dėl savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos – savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-226-553/2021).

Bendra apeliantės procesinė pozicija, dėstomi argumentai, nors ir akcentuojant derybų su ieškove, priešieškinio poreikį, parodo jos tikslą patenkinti išimtinai asmeninę poziciją. Pažymėtina, kad vienos iš šalių procesinė pozicija nėra savaime vertinama kaip objektyvi tiesa. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertino bylos šalių pateiktus argumentus, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Dėl civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo

2026 m. balandžio 21 d. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas prašymas dėl bylos sustabdymo iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-15378-877/2026, kurioje sprendžiamas VĮ ,,Turto bankas“ siūlytos 156 % padidintos nuomos kainos teisėtumo klausimas ir klausimas dėl nekilnojamo turto vertintojo UAB ,,Apus“ atliktos pastato vertės nustatymo ataskaitos trūkumų. Tokį prašymą teismas atmetė. Šį prašymą apeliantė pakartotinai reiškia ir apeliacinės instancijos teisme.

CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011).

CPK 164 straipsnio 4 punkte įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą ir tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinės bylos sustabdymas neabejotinai reiškia ilgesnį teismo procesą, todėl šio procesinio instituto taikymui įstatymas nustato griežtas sąlygas (CPK 163-167 straipsniai). Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinės bylos sustabdymo paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali išnagrinėti civilinės bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2009). Nagrinėjamu atveju matyti, kad prašymas stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme yra siejamas su reikšto byloje priešieškinio reikalavimais, kurie šiuo metu yra nagrinėjami kitoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teisme. Tokią procesinę situaciją lėmė pačios apeliantės nesavalaikiai teikiami prašymai pirmosios instancijos teismui, netinkamas pareigos pasirūpinti atstovavimu įgyvendinimas, taigi teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartos aplinkybės negali turėti lemiamos įtakos civilinės bylos nagrinėjimo stabdymui apeliacinėje instancijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra privalomo šios civilinės bylos sustabdymo pagrindo (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 164 straipsnio 4 punktas), nes visus teisiškai reikšmingus faktus šiai bylai išnagrinėti teismas galėjo nustatyti ir nustatė nagrinėdamas bylą.

Dėl bylos baigties

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės ,,Ratika“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis neskundžiama.