Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Mindaugo Povilansko,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Reditos Vinterytės, nuteistojo A. T. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir nuteistojo V. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. T. paskirta subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. T. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus švelnesnės 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausmės dalį – 30 (trisdešimt) parų arešto, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir A. T. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

A. T. pripažintas recidyvistu.

V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. D. paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalies 4 punktu, 6 dalimi, V. D. paskirti įpareigojimai ir draudimai: 1) būti savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), nuo 23.30 val. iki 5 val., jei tai nesusiję su darbu ar vykimu į sveikatos priežiūros įstaigą; 2) tęsti darbą arba būti be pažeidimų registruotam Užimtumo tarnyboje; 3) atlyginti nukentėjusiajai L. U. nusikalstama veika padarytą 1 000 Eur neturtinę žalą; 4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, t. y. 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, ir V. D. paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra bei įpareigojimais ir draudimais: 1) būti savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nuo 23.30 val. iki 5.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar vykimu į sveikatos priežiūros įstaigą; 2) tęsti darbą arba būti be pažeidimų registruotam Užimtumo tarnyboje; 3) atlyginti nukentėjusiajai L. U. nusikalstama veika padarytą 1 000 Eur neturtinę žalą; 4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

V. D. pripažintas recidyvistu.

Nukentėjusiosios L. U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš A. T. priteista 1 664,58 Eur turtinei žalai ir 8 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš V. D. – 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai iš A. T. priteista 934,14 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš A. T. priteista 1 672,79 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinei ieškovei ADB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą iš A. T. ir V. D.. Klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Procesas pagal L. U. pateikto civilinio ieškinio dalį, kuria buvo prašoma priteisti iš A. T. 2 853,06 Eur, taip pat solidariai iš V. D. ir A. T. 5 294,05 Eur turtinei žalai atlyginti, nutrauktas.

A. T. turtui, t. y. 14 250 Eur piniginėms lėšoms, taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžio dalies, kuria patenkinti nukentėjusiosios L. U. ir civilinės ieškovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo civiliniai ieškiniai, įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo A. T. gynėjo advokato L. Žalnieriūno apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga, visų pirma, patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunduose išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, antra, papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Dėl BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymo (prokurorės apeliacinio skundo)

Pagal BK 64¹ straipsnio 1 ir dalių nuostatas, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu; ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esą kaltas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose užbaigti daug greičiau. Siekiant šio tikslo, BK įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms – BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, jiems skiriama bausmė mažinama vienu trečdaliu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2017, 2K-264-697/2017, 2A-7-1/2014). Taigi, aptariamos nuostatos taikome esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta esą kaltas. Nesant bent vienos šių sąlygų, BK 64¹ straipsnio nuostatos netaikytinos.

Sprendžiant dėl pirmos sąlygos (ne)egzistavimo nagrinėjamu atveju aktualus tik klausimas, ar ši baudžiamoji byla iš tikrųjų buvo išnagrinėta sutrumpinto proceso tvarka. Sutrumpintas įrodymų tyrimas reglamentuojamas BPK 273 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai pareikšti dviem asmenims, todėl aktualios yra ir BPK 273 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias, kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems. Taip pat pažymėtina, kad A. T. buvo kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, viena kurių yra tęstinė, todėl svarbu atkreipti dėmesį į teismų praktiką, kurioje išaiškinta, jog BPK 273 straipsnyje neįtvirtinta galimybė atlikti dalinį sutrumpintą įrodymų tyrimą, pavyzdžiui, kai kaltinamasis pripažįsta tik dalį jam inkriminuotos tęstinės veikos epizodų ar pripažįsta tik dalį inkriminuotų pavienių veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98-495/2021, 2K-7-29-594/2025).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto proceso tvarka, kaltinamasis A. T. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Šios aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui ne tik pripažinti A. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bet ir skiriant bausmę taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, t. y. skiriamą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Prokurorė apeliaciniu skundu ginčija BK 64¹ straipsnio taikymą, o savo baigiamojoje kalboje, išsakytoje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, papildomai prašė pašalinti minėtą pirmosios instancijos teismo nustatytą A. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Priešingai nei teigia prokurorė, teisėjų kolegija mano, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės pašalinimas, kai to nebuvo prašoma apeliaciniu skundu, laikytinas nuteistojo padėties pabloginimu (BPK 320 straipsnio 4 dalis), todėl plačiau dėl to nepasisako. Be to, įstatymas BK 64¹ straipsnyje nurodytos lengvatos taikymo nesieja su atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-511/2022).

Sprendžiant klausimą, ar šioje byloje buvo visos sąlygos taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, tikslinga pradėti nuo A. T. pozicijos dėl kaltės ikiteisminio tyrimo metu, nes, kaip minėta, įtariamasis dar ikiteisminio tyrimo pabaigoje gali raštu pareikšti, kad sutinka, jog bylą nagrinėjant teisme būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas (BPK 218 straipsnio 2 dalis). 2024 m. spalio 28 d. apklaustas kaip įtariamasis A. T. tik iš dalies prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tuo metu kvalifikuotą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nes nepripažino dalies jam inkriminuotos tęstinės veikos epizodų. Įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą, pozicijos dėl kaltės neišreiškė ir nurodė, kad į šį klausimą atsakys teisme. Kaltinamajame akte prokurorė nurodė, kad nėra galimybės atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, nes A. T. pozicija dėl kaltės nėra žinoma. Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. T. pareiškė, kad visiškai pripažįsta savo kaltę ir sutinka duoti parodymus, pripažįsta visas kaltinime nurodytas inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, civilinių ieškovių draudimo bendrovių civilinius ieškinius ir tai, jog savo veiksmais padarė nukentėjusiajai neturtinės žalos, tik nesutinka su jos dydžiu. Pirmosios instancijos teismui iškėlus klausimą dėl galimumo atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, prokurorė ir A. T. gynėja neprieštaravo, todėl teismas, konstatavęs, kad yra visos sąlygos taikyti BPK 273 straipsnio nuostatas, nutarė bylą nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Šiame kontekste pažymėta, kad minėtos proceso dalyvių pozicijos išreikštos ir teismo sprendimas šiuo klausimu priimtas 2025 m. gegužės 19 d. teisiamajame posėdyje, tačiau šio posėdžio protokole tai neužfiksuota. Kita vertus, kaip teisingai nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, ši informacija užfiksuota teismo posėdžio garso įraše.

Susipažinusi su vėlesniais teisiamųjų posėdžių protokolais teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad tolesnė teisminio nagrinėjimo eiga akivaizdžiai liudija, jog dėl A. T. procesinio elgesio išnyko viena iš būtinų sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo ir atitinkamai BK 64¹ straipsnio taikymo sąlygų – visiškas kaltės prisipažinimas. Kaip matyti, dėl šių aplinkybių buvo atlikti tam tikri įrodymų tyrimo veiksmai, nors, kaip minėta, taikant BPK 273 straipsnio nuostatas įrodymų tyrimas, apklausus kaltinamąjį ir paskelbus įrodymus (BPK 291 straipsnyje nustatyta tvarka) nutraukiamas, išskurus tam tikras išimtis, pavyzdžiui, kai būtina patikslinti aplinkybes dėl civilinių ieškinių, tačiau šiais patikslinimais neturi būti keliamos abejonės dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, nes viena iš aptariamo straipsnio taikymų sąlygų yra tai, kad nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės neturi kelti abejonių. Prokurorės apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad A. T. ginčijo inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes: sugandinto turto sudėtį, konkrečių daiktų vertes, tam tikrus nukentėjusiosios terorizavimo epizodus). Dėl šios pozicijos pirmosios instancijos teismas nenutraukė įrodymų tyrimo, o kreipėsi į civilines ieškoves (draudimo bendroves) dėl žalų administravimo bylų pateikimo, tyrė gautus duomenis, teisiamajame posėdyje apklausė specialistą A. B., peržiūrėjo vaizdo įrašą, t. y. atliko įrodymų tyrimą. Be to, tenkinus gynybos prašymą, iš nukentėjusiosios buvo išreikalauta buto pirkimo–pardavimo sutartis. A. T. reikalavo skirti ekspertizę dėl turtinės žalos dydžio nustatymo. Sutiktina su prokurorės apeliaciniame skunde pateiktu vertinimu, kad šios aplinkybės leidžia teigti, jog teisminio bylos nagrinėjimo pradžioje A. T. išreikštas visiškas kaltės pripažinimas ir sutikimas su kaltinimu, draudimo bendrovių civilinių ieškinių pripažinimas, t. y. sutikimas su sutrumpintu įrodymų tyrimu, buvo deklaratyvus ir iš esmės prieštaraujantis vėlesnei procesinei pozicijai ir elgesiui.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo buvo priimtas 2025 m. gegužės 19 d. teisiamajame posėdyje, tačiau įrodymų tyrimo stadija baigta tik 2025 m. lapkričio 27 d. teisiamajame posėdyje, šiuo laikotarpiu buvo paskirta 16 teisiamųjų posėdžių. Tai niekaip nedera su jau minėta BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindine paskirtimi – sudaryti galimybę baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose užbaigti daug greičiau. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad po pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo neliko pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad prokurorė teisminio nagrinėjimo metu ne kartą išsakė nuomonę, kad A. T. ginčijant nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes (sugadinto turto sudėtį, padarytos turtinės žalos dydį, t. y. aplinkybes, kurios yra susijusios ne tik su byloje pareikštų civilinių ieškinių dalyku, bet ir kaltinimo dalį, nuo kurios priklauso teisinė kvalifikacija pagal atitinkamą BK 187 straipsnio atitinkamą dalį) išnyko galimybė atlikti įrodymų tyrimą, o tuo pačiu taikyti 64¹ straipsnio nuostatas ir mažinti skiriamos bausmės dydį vienu trečdaliu. Netaikyti šios privilegijos prokurorės buvo prašoma ir baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme metu.

Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas iš esmės tuo, kad A. T. pripažino kaltinime nurodytas esmines aplinkybes, neginčijo kaltinime nurodyto nusikalstamų veikų kvalifikavimo, pripažino, jog turtinė žala nukentėjusiajai ir draudimo bendrovėms yra didesnė nei 500 Eur, sprendė, kad nukentėjusiosios apklausa dėl civilinio ieškinio, turto vertintojo apklausa dėl automobilio remonto kainos, šešių liudytojų apklausos ne dėl A. T. įvykdytų nusikaltimų aplinkybių, o dėl taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo, atitinka sutrumpinto įrodymų tyrimo sampratą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios skundžiamame nuosprendyje nurodytos išvados netiksliai atspindi byloje susiklosčiusią procesinę situaciją.

A. T. kvestionavo kaltinime nurodytą sugadinto turto sudėtį, t. y. ginčijo automobilio „Mercedes-Benz“ variklio gaubto sugadinimą 2024 m. spalio 8 d. įvykio degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ metu, taip pat nukentėjusiosios bute buvusių daiktų (televizoriaus, kėdžių ir kt.) sugadinimą ir vertę. Turint omeny, kad BK 187 straipsnio nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, minėtos ginčijamos aplinkybės negali būti laikomos neesminėmis ir tinkamam veikos kvalifikavimui nereikšmingomis aplinkybėmis. Nepaisant deklaruoto visiško sutikimo su kaltinimu, A. T. vėliau nurodė, kad jam kyla abejonių dėl nukentėjusiosios nurodytos turtinės žalos dydžio, nes jos teiginiai neatitinka įvykio vietos apžiūros protokoluose nurodytos informacijos ir draudimo bendrovės paskaičiuotos žalos sąmatoje pateiktų duomenų, kėlė klausimą dėl specialių žinių, vertinant daiktų apgadinimus, jų kilmę, pobūdį, padarymo laiką, teigė, jog dalis žalos yra nesusijusi su jo veiksmais ir pan.

Be abejo, teismų praktikoje išaiškinta, kad prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020). Tačiau nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad A. T. pripažino esmines faktines jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes. Prokurorės apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad svetimo turto sugadinimu ar sunaikinimu kaltinamam asmeniui ginčijant inkriminuotas aplinkybes dėl konkretaus turto sugadinimo ar sunaikinimo bei šio turto vertės, visiškas kaltės prisipažinimas negali būti konstatuojamas. Prokurorė yra teisi ir teigdama, kad minėta šioje byloje faktiškai susiklosčiusi procesinė situacija liudija akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kai deklaratyviai išreiškus visišką kaltės prisipažinimą ir sutikimą su sutrumpintu įrodymų tyrimu toliau procese pozicija dėl esminių kaltinimo aplinkybių keičiama, reiškiamos įvairaus pobūdžio abejonės, teikiami prašymai dėl papildomų duomenų surinkimo, tyrimo veiksmų atlikimo, taip de facto (faktiškai) inicijuojant įrodymų tyrimą. Tai neatitinka sąžiningo procesinio elgesio kriterijaus ir kartu leidžia konstatuoti, kad nėra pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnyje numatytos privilegijos.

Reziumuodama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinęs nuteistajam A. T. paskirtą bausmę vienu trečdaliu, padarė teisės taikymo klaidą, todėl ši nuosprendžio dalis naikintina. Minėta, kad sutrumpintą įrodymų tyrimą galima tik tuo atveju, jeigu BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems, todėl kitam nuteistajam V. D. taip pat nebuvo pagrindo taikyti aptariamų nuostatų, dėl tos pačios priežasties naikintina ir ši nuosprendžio dalis.

Dėl nuteistajam A. T. paskirtos bausmės

Skundžiamu nuosprendžiu A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 187 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), o kita – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 145 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į tai, kad yra nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti (jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi jo atsakomybę sunkinančios (jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistu, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai) aplinkybės. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad skiriant bausmę A. T. buvo įvertinti jo asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. anksčiau jis teistas vienuolika kartų, be kita ko, už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnyje, daugiau kaip penkiolika kartų baustas administracine tvarka, daugiausia už šiurkštaus pobūdžio administracinius nusižengimus (smulkią vagystę, melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą, transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam), paskirtų piniginių baudų nemoka, nors dirba. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti A. T.: 1) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant didesnį nei baudžiamajame įstatyme numatytas sankcijos vidurkis; 2) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalį, paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant didesnį nei baudžiamajame įstatyme numatytas sankcijos vidurkis. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas nuteistajam A. T. už dvi nusikalstamas veikas atskirai paskirtas bausmes, t. y. vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai subendrintos bausmių apėmimo būdu, kadangi veikos buvo padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, ir nuteistajam A. T. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, švelninti nuteistajam A. T. paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba atidėti jos vykdymą, kaip to prašoma gynėjo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro išrašo duomenų matyti, kad nuteistasis A. T. anksčiau teistas net vienuolika kartų, tarp jų ir už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, susijusią su grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimu, taip pat už kitas įvairias nusikalstamas veikas (vagystę, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardo pasisavinimą, privertimą lytiškai santykiauti, melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, nesunkų sveikatos sutrikdymą, vairavimą neblaiviam ir kitas nusikalstamas veikas). Anksčiau jam buvo skirtos tiek griežtesnės (laisvės atėmimo), tiek švelnesnės (arešto) bausmės, taip pat du kartus taikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau, kaip matyti, A. T. išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nepadarė, nepakeitė požiūrio į visuomenėje priimtinas elgesio taisykles ir baudžiamajame įstatyme numatytus reikalavimus bei darė naujas veikas. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenų matyti, kad nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka už jau minėtus įvairius šiurkštaus pobūdžio administracinius nusižengimus. Šios aplinkybės itin neigiamai apibūdina nuteistąjį ir atskleidžia jo nenorą laikytis visuomenėje nusistovėjusių normų. Nors apeliaciniame skunde deklaruojama, kad tokį neteisėtą A. T. elgesį prieš nukentėjusiąją lėmė stiprūs emociniai išgyvenimai dėl nutrūkusių artimų santykių su ja, tačiau tai savaime nepateisina jo atliktų neteisėtų veiksmų ir nemažina jo padarytų nusikalstamų veikų intensyvumo bei pavojingumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis nuo 2024 m. rugsėjo 29 d. iki 2024 m. spalio 24 d. net kelis kartus išdaužė nukentėjusiosios buto langus, tyčia sukėlė eismo įvykį ir sugadino jos automobilį, taip pat apgadino tą patį automobilį, kuris stovėjo gyvenamojo namo kieme, grasino nukentėjusiajai tiek rašydamas žinutes, tiek ir gyvai pats ar per kitus asmenis, kad ją nužudys, sutrikdys jos sveikatą, grasino sužaloti ir jos artimuosius, skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad nukentėjusioji teikia seksualines paslaugas ir serga (duomenys neskelbtini), skleidė melagingą informaciją, kad jis ją užkrėtė (duomenys neskelbtini), ant nukentėjusiosios automobilio padėjo gedulo vainiką ir degančią žvakę. Pabrėžtina, kad tokie veiksmai nebuvo spontaniški ir nulemti vien tik nuteistojo trumpalaikių emocinių išgyvenimų, o priešingai, jie buvo sistemingi ir iš anksto suplanuoti.

Apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo socialinę integraciją ir realias galimybes siekti bausmės tikslų netaikant realaus laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija su tuo neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog nuteistasis A. T. dirba (Sodros duomenimis, jis yra MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius), turi šeimą ir palaiko tamprius socialinius ryšius, turi teisėtas pajamas, neturi priklausomybių nuo psichoaktyvių medžiagų ar alkoholio, neabejotinai laikytinos svarbiomis ir vertintinos tik teigiamai. Kita vertus, jos, turint omeny minėtą A. T. kriminalinę praeitį, nesuponuoja išvados, kad jis nebedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis visuotinai priimtinų bendro elgesio normų, o bausmės tikslai bus pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Papildomai pasisakytina, kad akivaizdu, jog nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, o tai yra nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys, nulemtas siekio nuolat nusikalsti ir daryti teisės pažeidimus. Vien aplinkybė, kad nuteistasis A. T. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnyje, yra teisiamas ne pirmą kartą, parodo, kad bauginimas, grasinimai ar psichinė prievarta yra iš tikrųjų jo įprastas iškilusių problemų sprendimo būdas. Manytina, kad tiek ankstesni teistumai, tiek kitos aptartos reikšmingos aplinkybės neduoda pagrindo spręsti, kad nuteistasis yra linkęs keisti savo nusikalstamu elgesiu pagrįstą gyvenimo būdą, todėl nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Kitų svarbių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nuteistasis gali pakeisti savo elgesį nebūdamas izoliuotas nuo visuomenės, nėra. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam, kuris sistemingai daro nusikalstamas veikas, gali būti pasiekti sumažinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį arba atidedant jos vykdymą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažino nuteistajam A. T. paskirtą subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę vienu trečdaliu, panaikinus šią nuosprendžio dalį, keistina skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria pirmosios instancijos teismo A. T. paskirta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Taigi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, t. y. dalinio sudėjimo būdu, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridedama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu paskirtos 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausmės dalis, t. y. 30 (trisdešimt) parų arešto, kuri, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, pakeista 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausme, ir nuteistajam A. T. skirtina galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Dėl nuteistojo A. T. bausmės vykdymo pradžios nustatymo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad nuteistajam A. T. bausmės vykdymo pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio priėmimo dienos, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio įsiteisėjimą ir vykdymą. Teisėjų kolegija sutinka su šiais argumentais.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis Lietuvos Respublikos teismo nuosprendis. Kita vertus, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nuteistasis nuosprendžio paskelbimo metu yra suimtas arba atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, bausmės pradžia gali būti skaičiuojama nuo naujo nuosprendžio paskelbimo dienos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-66/2010, Nr. 2A-4-699/2016). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad skundžiamo nuosprendžio paskelbimo metu nuteistasis atlikinėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę (15 t., b. l. 92). Tačiau šiuo atveju susiklostė procesinė situacija, kai A. T. apeliacinio proceso metu buvo paleistas į laisvę, todėl skaičiuoti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo nėra pagrindo. Taigi, ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina, nustatant, kad bausmės vykdymo pradžia A. T. yra skaičiuojama nuo jo sulaikymo, vykdant skundžiamą nuosprendį, dienos.

Dėl nukentėjusiosios L. U. patirtos neturtinės žalos dydžio

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji L. U. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį, kurį teisminio bylos nagrinėjimo metu patikslino, prašydama priteisti iš A. T., be kita ko, 140 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (10 t., b. l. 1–21). Patikslintas civilinis ieškinys iš esmės grindžiamas tuo, kad nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą dėl nuolatinio terorizavimo, psichologinio smurto, pastovaus persekiojimo, grasinimų susidoroti ir nužudyti ar kitaip sutrikdyti sveikatą, be to, nukentėjusioji bijojo dėl savo vaikų saugumo. Dėl vykstančio nuolatinio persekiojimo jai teko išvykti iš Lietuvos. Dėl visų šių įvykių ji jaučia padidėjusį nerimą, įtampą, nemigą, galvos skausmus, spaudimą bei nuolatinį nesaugumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino šį civilinio ieškinio reikalavimą ir nukentėjusiajai iš nuteistojo A. T. priteisė 8 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistojo A. T. gynėjas nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad jis yra neproporcingas ir neatitinka teismų praktikos, be to, nors nukentėjusioji patyrė stresą, tačiau jai nebuvo nustatytas joks sveikatos sutrikdymas, todėl yra pagrindas sumažinti neturtinės žalos dydį iki 3 000 Eur.

Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, ji turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis A. T. kelis kartus išdaužė nukentėjusiosios buto langus, rašė jai ir jos artimiesiems grasinančio pobūdžio žinutes (grasino ją apipilti rūgštimi, suleisti jai narkotinių medžiagų, padegti jos automobilį, ją nužudyti), gąsdino nukentėjusiąją, jog apkrėtė ją (duomenys neskelbtini), viešai gyvenamojo namo kieme skleidė tikrovės neatitinkančią ir nukentėjusiąją žeminančią informaciją, kad ji teikia seksualines paslaugas ir serga (duomenys neskelbtini), neteisėtai naudodamas jos atvaizdą, tokio pobūdžio pranešimus perskaitė nukentėjusiosios artimieji ir jos tėvas, kuris dėl to labai išgyveno, varžė jos laisvę, tyčia sukeldamas eismo įvykį apgadino jos automobilį, taip pat tą patį automobilį apgadino stovintį namo kieme, ant nukentėjusiosios automobilio padėjo gedulo vainiką ir degančią žvakę pranašaudamas jos mirtį. Tokiais savo veiksmais A. T., naudodamas prieš nukentėjusiąją psichinę prievartą ir gadindamas jos turtą, sistemingai baugino nukentėjusiąją, siekė sukelti nukentėjusiajai baimės, nesaugumo ir nerimo jausmus bei neabejotinai padarė jai neturtinę žalą. Akivaizdu, kad nukentėjusioji dėl A. T. neteisėtų veiksmų patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, stresą, nuolatinę įtampą, pažeminimą bei kitus papildomus nepatogumus. Patikslintame civiliniame ieškinyje ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nurodė, kad yra sužlugdyta morališkai ir psichologiškai, kad nebegali aiškiai reikšti minčių ir mąstyti, ji buvo priversta kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir išvykti gyventi į užsienį, nes savo gyvenamojoje vietoje, kurioje gyveno iki nagrinėjamo įvykio, nebesijautė saugi, jaudinosi dėl savo vaikų ir kitų artimųjų saugumo, bylai aktualiu laikotarpiu nukentėjusiajai ir jos vaikams teko lankyti psichologo konsultacijas bei rūpintis papildomomis saugumo priemonėmis (įrengti gyvenamojoje vietoje vaizdo kameras, įsigyti vaizdo stebėjimo registratorių, atminties korteles, diktofoną, dujų balionėlį). Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiajai iš tikrųjų nėra nustatytas sveikatos sutrikdymas ir nebuvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę atsižvelgė nustatydamas neturtinės žalos dydį ir pagrįstai jį sumažino nuo 140 000 Eur iki 9 000 Eur. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertino ir tai, kad A. T. iš dalies atlygino nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą, t. y. 300 Eur, todėl sumažino jos dydį iki 8 700 Eur.

Pažymėtina ir tai, kad teismų praktika analogiško ir panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos priteisimo, kai tyčia grasinama nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, yra įvairi, kadangi skiriasi nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės. Kiekvienu konkrečiu atveju patirta neturtinė žala pinigine išraiška vertinama individualiai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nukentėjusiosios sistemingą bauginimą ir terorizavimą, jos patirtus stiprius dvasinius išgyvenimus, nuteistojo veiksmų intensyvumą, kuriais buvo siekiama palaužti nukentėjusiąją, ją įbauginti ir sukelti daug neigiamų išgyvenimų, neturi pagrindo spręsti, kad nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis yra aiškiai neproporcingas ar neatitinkantis teismų praktikos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių kliūčių, kurioms esant, nuteistasis negalėtų atlyginti nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, t. y. bylos duomenimis nustatyta, kad A. T. yra pakankamai jauno ir darbingo amžiaus, neturi sveikatos problemų, yra dirbantis ir turi teisėtų pajamų. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio suma neturtinei žalai atlyginti iš tikrųjų nėra per didelė ir laikytina pagrįsta, atitinkančia protingumo, proporcingumo bei teisingumo principus, todėl ją dar labiau mažinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro 2024 m. spalio 29 d. nutarimu, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, laikinas nuosavybės teisių apribojimas paskirtas nuteistojo A. T. nuosavybės teise priklausančiam turtui – 14 250 Eur gryniesiems pinigams, rastiems ir paimtiems kratos, atliktos A. T. gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), metu. Skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta, kad A. T. turtui, t. y. 14 250 Eur gryniesiems pinigams, taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą palikti galioti iki šio teismo nuosprendžio dalies, kuria nukentėjusiosios L. U. ir civilinės ieškovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo naudai priteisti civiliniai ieškiniai, įvykdymo. Pasak nuteistojo A. T. ir jo gynėjo, laikinas nuosavybės teisių apribojimas piniginėms lėšoms turėtų būti panaikintas, o pačios piniginės lėšos turėtų būti grąžintos E. T., t. y. nuteistojo motinai, nes ji yra šių piniginių lėšų savininkė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir pakankamai išsamiai ištyrė visus byloje pateiktus duomenis ir aiškiai bei nedviprasmiškai jais grindė savo išvadas dėl minėtų grynųjų pinigų priklausomybės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors butas, esantis (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybės teise priklauso nuteistojo A. T. motinai E. T., tačiau bylai aktualiu laikotarpiu šiame bute faktiškai gyveno būtent nuteistasis A. T., taip pat jame deklaruota A. T. gyvenamoji vieta. Tai patvirtino ir pats nuteistasis A. T. apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu. Iš kratos protokolo matyti, kad minėtame bute buvo rasti ir paimti ne tik grynieji pinigai – 14 250 Eur, tačiau ir kiti daiktai – du mobiliojo ryšio telefonai, kurie priklausė A. T.. Pažymėtina ir tai, kad kratos protokole pasirašė ne buto savininkė E. T., o A. T. sutuoktinė V. T., kuri dalyvavo kratos atlikimo metu (3 t., b. l. 73–79). Nuteistojo A. T. sutuoktinė neišreiškė jokių pastabų dėl kratos metų rastų ir paimtų grynųjų pinigų, o nuteistasis A. T., kuriam buvo įteiktas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro 2024 m. spalio 29 d. nutarimas skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą gryniesiems pinigams, rastiems bute, taip pat neišreiškė jokių pretenzijų dėl piniginių lėšų priklausomybės ir minėtą nutarimą pasirašė (3 t., b. l. 87–88). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistojo versija, jog minėti grynieji pinigai priklauso jo motinai, buvo iškelta tik praėjus daugiau kaip dviem savaitėms po kratos atlikimo. Be to, pirminiame savo prašyme grąžinti pinigines lėšas teisėtai jų savininkei, t. y. jo motinai, nuteistasis A. T. nurodė, kad minėtame bute esančiame seife, be rastų grynųjų pinigų, taip pat buvo ir jo grynieji pinigai, jis nežinojo, apie kuriuos pinigus eina kalba (3 t., b. l. 91). Tačiau vėliau proceso eigoje A. T. teigė, kad jokių jo grynųjų pinigų bute apskritai nebuvo. Taigi, esant tokiems nuteistojo A. T. paaiškinimų ir parodymų prieštaravimams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Be to, kai minėtas nuteistojo A. T. prašymas dėl piniginių lėšų grąžinimo jų teisėtai savininkei buvo paliktas nenagrinėtinu, praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po kratos atlikimo, 2025 m. sausio 31 d. į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą su prašymu grąžinti kratos metu jos bute rastas ir paimtas pinigines lėšas kreipėsi pati nuteistojo motina E. T. (3 t., b. l. 94–95). Manytina, kad jeigu kratos metu rasti ir paimti grynieji pinigai būtų iš tikrųjų priklausę nuteistojo motinai, ji nedelsiant kreiptųsi dėl jų grąžinimo. Kita vertus, byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad nuteistasis A. T. disponavo savo motinos vardu atidaryta AB „Swedbank“ banko kortelės sąskaita, iš kurios buvo atliekami nuolatiniai bankiniai pavedimai ir finansinės operacijos su pakankamai didelėmis pinigų sumomis. Tai patvirtina AB „Swedbank“ banko pateiktas banko sąskaitos finansinių operacijų išrašas, iš kurio matyti, kad nuo 2024 m. sausio 29 d. iki 2024 m. liepos 18 d. su minėta banko sąskaita buvo atliktos 1095 finansinės operacijos, taip pat į šią banko sąskaitą buvo gaunamos įmokos, susijusios su automobilių pirkimo-pardavimo sandoriais, o gauti pinigai buvo arba išgryninami, arba kortele buvo atsiskaitoma už prekes, taip pat vykdomi bankiniai pavedimai kitiems asmenims, t. y. pačiai motinai E. T., nurodant mokėjimo paskirtyje „papildymas“, nuteistojo sutuoktinei V. T., nurodant mokėjimo paskirtyje „perduoti sunui“, nukentėjusiajai L. U., nurodant mokėjimo paskirtyje „uz odos proceduras“ ir „pavedimas“, nuteistojo sūnui, nurodant mokėjimo paskirtyje „Uz auksine grandinele“, nuteistojo vadovaujamai įmonei MB „(duomenys neskelbtini)“, nurodant mokėjimo paskirtyje „Per estu pinigu uz paskolos grazinyma grazinymas“, taip pat buvo atsiskaitoma už internetinės svetainės „Autoplius“ paslaugas. Be to, pats nuteistasis A. T. apklausiamas nurodė, kad, nors jo vadovaujamos įmonės finansinė padėtis yra gera, tačiau pagrindines jo pajamas sudaro neįgalumo pensija, taip pat jį išlaiko motina ir sutuoktinė bei pripažino, kad 2024 metų mokėjimai už automobilių pardavimus buvo vykdomi ne į jo banko sąskaitą, o į nukentėjusiosios L. U. sąskaitą, tokiu būdu jis slėpė gaunamas pajamas nuo savo sutuoktinės ir antstolių. Tas pačias aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji L. U. apklausta bylą nagrinėjant teisme. Ji parodė, kad A. T. iki to laiko, kol buvo užblokuota nuteistojo motinos E. T. sąskaita, į minėtą motinos kortelę gaudavo pinigus už parduodamus automobilius, o užblokavus motinos kortelę, jis daugiau negalėjo gauti pinigų į sąskaitą, todėl pinigus pervedinėjo jai (L. U.), taip pat A. T. buvo padaryta nauja banko kortelė, į kurią jis gaudavo pinigus, jie kartu vykdavo juos išsigryninti ir tuos grynuosius pinigus A. T. pasilikdavo sau. Akivaizdu, kad pakankamai dideles sumas už automobilių pirkimo–pardavimo veiklą nuteistasis gaudavo į skirtingų asmenų, įskaitant ir savo motinos, banko sąskaitas, iš kurių vėliau šiuos pinigus išsigrynindavo ir disponuodavo savo nuožiūra. Įvertinus šių reikšmingų aplinkybių visumą, šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, kad kratos atlikimo metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuteistasis A. T. galėjo disponuoti tokia rastų ir paimtų grynųjų pinigų suma ir tai, kad šie grynieji pinigai iš tikrųjų priklauso jam. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo daryti priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, todėl laikinas nuosavybės teisių apribojimas į minėtus grynuosius pinigus pagrįstai paliktas galioti iki skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria nukentėjusiosios L. U. ir civilinės ieškovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo naudai priteisti civiliniai ieškiniai, įvykdymo.

Dėl nuteistajam V. D. paskirtos bausmės

Skundžiamu nuosprendžiu V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 187 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajam bausmės dydį ir rūšį, atsižvelgė į tai, kad yra nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti (jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi jo atsakomybę sunkinančios (jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistu, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai) aplinkybės. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad buvo įvertinti ir nuteistojo V. D. asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. jis anksčiau devynis kartus teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas (išžaginimus, vagystę, plėšimą, transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam, svetimo turto sugadinimą), jo teistumas tęsiasi daugiau kaip penkiolika metų ir nebuvo panaikintas, aptariamą nusikalstamą veiką taip pat padarė turėdamas neišnykusį teistumą. V. D. baustas administracine tvarka, daugiausia už šiurkštaus pobūdžio nusižengimus (vairavimą transporto priemonės neturint tokios teisės ir esant neblaiviam), paskirtų baudų nemoka, nors dirba. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti V. D. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jo terminą nustatant ilgesnį nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės rūšies termino vidurkis. Be to, kartu su paskirta laisvės apribojimo bausme, nuteistajam pagrįstai paskirta intensyvi priežiūra ir BK 48 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktuose, 5 dalies 4 punkte, 6 dalyje numatyti įpareigojimai ir draudimai: 1) tam tikru laiku būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar vykimu į sveikatos priežiūros įstaigą; 2) tęsti darbą arba būti be pažeidimų registruotam Užimtumo tarnyboje; 3) atlyginti nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą 1 000 Eur neturtinę žalą; 4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad V. D. nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį galutine 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausme. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis V. D. aptariamą nusikalstamą veiką padarė iki minėto ankstesnio nuosprendžio priėmimo. Taigi, šiuo atveju, panaikinus BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymą ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės sumažinimą vienu trečdaliu, keičiama ir skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam V. D. paskirta bausmė subendrinta su ankstesniu minėtu nuosprendžiu paskirta bausme. Kadangi BK 48 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, t. y. dalinio sudėjimo būdu, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmės pridedama ankstesniu nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmės dalis, t. y. 3 (trys) mėnesiai, ir nuteistajam V. D. skirtina galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų mėnesių laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra bei aptartais įpareigojimais ir draudimais. Taigi, nuteistajam V. D. skirtina tokia pat galutinė subendrinta bausmė, kokia jam buvo paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė nėra per griežta, o yra teisinga ir tinkamai individualizuota. Kaip minėta, apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl to plačiau nepasisako.

Kita vertus, apeliaciniame skunde nuteistasis V. D. prašo netaikyti jam intensyvios priežiūros. Pasak apelianto, jis dirba, moka mokesčius ir skolas, kartu su sutuoktine augina mažametį neįgalų sūnų ir labai gailisi dėl savo atliktų veiksmų. Vis dėlto, minėtos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo naikinti nuteistajam intensyvią priežiūrą. Pažymėtina, kad intensyvi priežiūra yra asmens kontrolė elektroninėmis stebėjimo priemonėmis. Tai reiškia, kad nuteistasis privalo dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą bei laikytis nustatytos dienotvarkės. Kaip matyti, nuteistojo V. D. judėjimo laisvė yra apribota tik pakankamai vėlyvu nakties ir ankstyvo ryto metu, t. y. nuo 23.30 val. iki 5.00 val. Tokiu laiku gydymo įstaigos, reabilitacijos centrai ir kitos įstaigos nedirba. Be to, nuteistajam V. D. yra numatyta išimtis vykti į darbą ir sveikatos priežiūros įstaigą. Tai reiškia, kad nuteistajam, dėvint elektroninį stebėjimo įtaisą, nėra apribota galimybė išvykti iš gyvenamosios vietos nuo 5.00 val. iki 23.30 val. bei yra suteikta galimybė, net kai judėjimo laisvė yra apribota, vykti į darbą ir į sveikatos priežiūros įstaigą, jeigu būtų tokia būtinybė. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad mokesčių ir skolų mokėjimui intensyvi priežiūra neturi įtakos. Taigi, nuteistojo V. D. apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymų matyti, kad iš nuteistojo V. D. valstybės naudai prašoma išieškoti 804,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, paskirtos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gynėja nuteistajam buvo paskirta ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Be to, nors bylos duomenimis, V. D. dirba ir gauna pastovias pajamas, tačiau jo finansinė padėtis nėra pakankamai gera, skundžiamu nuosprendžiu jis yra įpareigotas atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. Atsižvelgiama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. D. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Reditos Vinterytės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. T. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam A. T. pirmosios instancijos teismo paskirta subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu iki 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria ši sumažinta bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. T. paskirtos subendrintos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu paskirtos 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausmės dalį, t. y. 30 (trisdešimt) parų arešto, kurią, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, pakeisti 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausme, ir nuteistajam A. T. skirti galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistajam A. T. bausmės vykdymo pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam V. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu iki 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria ši sumažinta bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. D. paskirtos 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmės pridėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmės dalį, t. y. 3 (tris) mėnesius, ir nuteistajam V. D. skirti galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų mėnesių laisvės apribojimo bausmę su intensyvia priežiūra bei nustatyti jam BK 48 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktuose, 5 dalies 4 punkte, 6 dalyje numatytus įpareigojimus ir draudimus: 1) būti savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nuo 23.30 val. iki 5 val., jei tai nesusiję su darbu ar vykimu į sveikatos priežiūros įstaigą; 2) tęsti darbą arba būti be pažeidimų registruotam Užimtumo tarnyboje; 3) per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajai L. U. nusikalstama veika padarytą 1 000 Eur neturtinę žalą; 4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš nuteistojo V. D. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.