Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Paužaitės,

dalyvaujant prokurorui Dariui Žvirbliui (dalyvavimas užtikrintas nuotolinėmis vaizdo ir garso priemonėmis),

nuteistajam Ž. J. ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, Ž. J. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktais, 6 dalimi bausmės vykdymo laikotarpiu jam paskirti įpareigojimai: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnametę dukrą, rūpintis jos sveikata bei išlaikyti ją.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Ž. J. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 23 d. iki 2025 m. spalio 24 d., būdamas darbingas ir sveikas, žinodamas, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą privalo teikti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui ‒ K. J., po 150 Eur per mėnesį, pradedant mokėti nuo 2020 m balandžio 23 d., priteistą išlaikymą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją iki vaikų pilnametystės O. Š. naudai, šios pareigos pagal teismo sprendimą mokėti išlaikymo įsiskolinimą ir nustatyto dydžio mėnesines įmokas vengė, kitokios materialinės paramos savo vaikui neteikė, dėl to iki 2025 m. sausio 24 d. susidarė 9 746,00 Eur įsiskolinimas O. Š. vaikui išlaikyti.

II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvių argumentai

Skunde nurodoma, kad nuteistasis Ž. J. nesutinka su teismo išvada, jog neegzistuoja BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga – kad yra pagrindas manyti, jog kaltinamasis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nurodoma, jog teismas nepagrįstai išplėtė šios sąlygos turinį, suteikdamas jai nežinomai ateičiai išplečiamą įrodomąją reikšmę ir iš esmės padarydamas prielaidą, kad ateityje Ž. J. ne tik nevykdys pareigos išlaikyti vaiką, bet ir gali daryti kitas nusikalstamas veikas, nors nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas tik vienos konkrečios nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, padarymo klausimas. Skunde teigiama, kad teismas, spręsdamas BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo klausimą, negalėjo remtis prielaidomis apie nežinomus ateities įvykius ar galimą nuteistojo elgesį ateityje, nes tokios išvados nėra pagrįstos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Skunde nurodoma, kad teismas nepakankamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog po Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo tarp nukentėjusiosios O. Š. ir Ž. J. realiai egzistavo ir buvo vykdomas žodinis susitarimas, pagal kurį jų nepilnametė dukra K. J. pakaitomis po savaitę gyveno su kiekvienu iš tėvų, todėl faktiškai po dvi savaites per mėnesį buvo išlaikoma kiekvieno iš jų. Teigiama, kad tokiomis aplinkybėmis Ž. J. nuolat rūpinosi dukra, vežiojo ją į mokyklą (duomenys neskelbtini), pirko drabužius, higienos priemones, maistą, organizavo jos laisvalaikį bei tenkino kitus kasdienius vaiko poreikius, todėl realiai vykdė pareigą išlaikyti vaiką, nors ir ne ta forma, kuri buvo nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Teisme nuteistasis Ž. J. pripažino netinkamai supratęs teismo sprendimą, nes manė, jog tuo laikotarpiu, kai vaikas gyvena su juo ir jis pats visiškai rūpinasi vaiku, jam nebereikia papildomai mokėti teismo priteisto periodinio išlaikymo. Nurodoma, kad jis nesikreipė į teismą dėl išlaikymo dydžio ar bendravimo tvarkos pakeitimo, nes klaidingai manė, kad pakanka abiejų tėvų tarpusavio susitarimo. Skunde teigiama, jog tokios aplinkybės paneigia Ž. J. tyčią vengti išlaikyti vaiką, o jo padarytas pažeidimas iš esmės siejamas su tuo, kad jis kartu su O. Š. laiku nesikreipė į teismą ar notarą dėl faktiškai susiklosčiusios vaiko gyvenimo ir išlaikymo tvarkos teisinio įforminimo.

Be to, nurodoma, kad proceso metu nukentėjusioji O. Š. patvirtino neturinti Ž. J. jokių pretenzijų dėl vaiko išlaikymo įsiskolinimo, paaiškino, jog vykdomoji byla nebuvo nutraukta tik dėl likusių nesumokėtų vykdymo išlaidų, o ne dėl reikalavimo išieškoti išlaikymo skolą. Nurodoma, kad O. Š. patvirtino, jog jokio išlaikymo įsiskolinimo iš Ž. J. nebereikalauja, kartu su juo susitaikė ir pateikė teismui prašymą taikyti BK 38 straipsnį, kurį proceso metu palaikė ir prokuroras.

Byloje buvo nustatyta, jog apie faktinį vaiko gyvenimą lygiomis dalimis su kiekvienu iš tėvų buvo žinoma ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, tačiau nei vienai iš šalių nebuvo rekomenduota įforminti pasikeitusios faktinės situacijos kreipiantis į teismą ar sudarant atitinkamą susitarimą įstatymo nustatyta tvarka. Nurodoma, kad tiek O. Š., tiek Ž. J. neturi teisinio išsilavinimo ir neturėjo praktinės patirties sprendžiant tokius klausimus, todėl jų neveikimas negali būti vertinamas kaip sąmoningas siekis išvengti įstatyme nustatytų pareigų.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skunde daroma išvada, kad nuteistojo elgesys nepatvirtina tyčinio vengimo išlaikyti vaiką, nes jis faktiškai nuolat rūpinosi dukra ir prisidėjo prie jos išlaikymo, o jo kaltė siejama tik su tuo, kad nebuvo laiku teisiškai įformintas tarp šalių faktiškai susiklostęs susitarimas. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos nebuvimą, o byloje buvo visos įstatyme nustatytos prielaidos taikyti BK 38 straipsnį ir atleisti Ž. J. nuo baudžiamosios atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – atleisti Ž. J. nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 38 straipsniu, ir baudžiamąją bylą Ž. J. atžvilgiu nutraukti. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo manyti, kad Ž. J. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat teismas netinkamai įvertino aplinkybes, kad tarp nukentėjusiosios O. Š. ir Ž. J. realiai egzistavo ir buvo vykdomas žodinis susitarimas, kurio Ž. J. laikėsi ir rūpinosi savo dukra. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, teisingai įvertino bylos medžiagoje esančius duomenis ir pagrįstai nustatė, kad nėra BK 38 straipsnio taikymo sąlygų visumos.

BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra nustatytos to paties straipsnio 1 dalies 1 ‒ 4 punktuose nurodytos sąlygos. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį gali būti taikomas tik esant šių sąlygų visumai: asmuo padarė atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką (veikas); asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (veikas); savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos vadovu; yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad tokia įstatymo konstrukcija įtvirtina, jog, net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą, teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas ad hoc (konkrečiu atveju) sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis, gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Tai, kad nukentėjusysis atleido nuteistajam, taip pat nustatytos kitos BK 38 straipsnyje nurodytos sąlygos, kaip jau minėta, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šio intereso pažeidimo mastą, įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, Nr. 2K-52-942/2020, 61 punktas; Nr. 2K-21-495/2025, 28 punktas).

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste primintina ir kasacinės instancijos teismo praktika, kad teismo išvada dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas. Nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, atlygino padarytą žalą) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-606/2006, Nr. 2K-589/2011, Nr. 2K-21-495/2025, 29 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ž. J. padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje, praeityje paskutinį kartą teistas 2023 m. gegužės 5 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 243 straipsnį areštu 20 (dvidešimčiai) parų. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme Ž. J. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltę pripažino visiškai, dėl to buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kuomet buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Ž. J., apklausiamas kaip įtariamasis kaltės nepripažino, nurodydamas, kad teikė išlaikymą dukrai, ir kad viskas „pas juos buvo puikiai iki 2025 m. rugpjūčio mėn., iki kol buvusi žmona norėjo visam laikui išsivežti dukrą į užsienį“ (t. 1, b. l. 158-159). Pastebėtina, kad nėra pagrindo sutikti su Ž. J. nurodoma skunde pozicija, kad jis neteisingai suprato teismo sprendimą, kad manė, jog jis neprivalomas ir galima jo nesilaikyti, kad žodžiu susitarė su buvusia žmona dėl išlaikymo, bei apie jo apklausoje paminėtą gražų bendravimą tarp buvusių sutuoktinių. Iš byloje pateikto susirašinėjimo (t. 1, b. l. 6-9) matyti, jog vykstant bendravimui tarp O. Š. ir Ž. J. dėl dukros išlaikymo Ž. J. buvusią sutuoktinę vadina necenzūriniai žodžiais, „proto invalide“, „dalbajobe“ ir kt., kad iš jo ji daugiau nei cento negaus“, vietoje to, kad taikiai išspręstų kilusią problemą dėl dukros išlaikymo. Taigi, tokios aplinkybės paneigia skunde dėstomą poziciją, jog Ž. J. neteisingai suprato teismo sprendimą, nes diskusija dėl dukros išlaikymo buvo kilusi dar iki O. Š. kreipiantis į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis ir nukentėjusioji yra sudarę susitarimą susitaikyti, kuriame nukentėjusioji priėmė nuteistojo atsiprašymą, jam atleido ir nurodė neprašanti jokios materialinės kompensacijos (t. 2, b. l. 118-119). Tačiau šis susitarimas surašytas 2026 m. balandžio 29 d. t. y. jau bylą pradėjus nagrinėti pirmosios instancijos teisme, o iki tol, kol vyko ikiteisminis tyrimas Ž. J. jokių pastangų procesą baigti taikiai nedėjo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios nustatytos aplinkybės rodo, jog formaliai egzistuoja BK 38 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytos sąlygos atleisti Ž. J. nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ž. J. neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos, t. y. nėra pagrindo tikėti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Ž. J. ir jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojantys duomenys nesuteikia pagrindo besąlygiškai teigti, kad nuteistasis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Praeityje iki nusikaltimo padarymo šioje byloje Ž. J. Lietuvos Respublikoje iš viso buvo teistas 6 kartus: 1) Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 227 straipsnio 3 dalį nubaustas 4 MGL 520 litų dydžio bauda; 2) Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti viešieji darbai 2 mėn. per mėnesį atliekant po 40 val. viešųjų darbų, bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – 2 mėnesių viešųjų darbų ir 520 litų dydžio bauda; 3) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė 1 metų 3 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė; 4) Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 242 straipsnį nubaustas 4 mėnesių terminuota laimės atėmimo bausme, bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – 1 metų 6 mėnesių terminuotas laisvės atėmimas; 5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nubaustas 40 MGL 2 000 Eur bauda, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams ir turto konfiskavimas; 6) Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu pagal BK 243 straipsnį nubaustas 20 parų areštu. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. J. buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, priimti procesiniai sprendimai ir užsienio valstybėse: 2010 m. vasario 15 d. priimtas sprendimas Vokietijoje, 2011 m. spalio 26 d. ir 2012 m. birželio 1 d. priimti sprendimai Danijoje. Nors ankstesni asmens teistumai savaime nesudaro pagrindo netaikyti BK 38 straipsnio, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ankstesnių teistumų skaičius rodo pasikartojantį neteisėtą Ž. J. elgesį ir nepakankamą ankstesnių teismo sprendimų poveikį jo elgesiui, dėl ko apeliacinės instancijos teismui kyla pagrįstos abejonės, kad Ž. J. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu buvo nutraukta byla pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 38 straipsniu, t. y. Ž. J. jau buvo taikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, institutas. Kaip paminėta anksčiau, net ir po šio nuosprendžio priėmimo Ž. J. buvo teistas dėl naujų nusikalstamų veikų darymo. Šios aplinkybės rodo, kad anksčiau taikytas BK 38 straipsnis neturėjo teigiamos įtakos Ž. J. elgesiui, jis ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas, dėl ko, apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad Ž. J. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors Ž. J., kaip nurodo skunde, nusikalstamos veikos darymo laikotarpiu ir po jo rūpinosi savo dukra, tačiau, aptartos aplinkybės ir Ž. J. charakterizuojantys duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Ž. J. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl nėra nustatyta BK 38 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma ir nėra galimybės taikyti susitaikymo su nukentėjusiuoju institutą bei baudžiamąją bylą nutraukti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo

Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. rugsėjo 15 d. pažyma Nr. APD-2026-09352, kuria prašoma priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias nuteistajam teikiant antrinę teisinę pagalbą. Išlaidas sudaro advokato, kuris apeliacinės instancijos teisme atstovavo nuteistajam Ž. J., užmokestis, nurodomas išlaidų dydis – 137,50 Eur.

Vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Nors apeliacinis procesas buvo inicijuotas pagal nuteistojo skundą, kuris netenkinamas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis šiuo metu nedirbantis ir jam nustatytas 50 procentų darbingumas, darytina išvada, jog jo materialinė padėtis nėra gera, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi

nutaria:

nuteistojo Ž. J. apeliacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš Ž. J. nepriteisti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.