Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Renatos Beinoravičienės, Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-115-1103/2026 pagal ieškovės IES1 ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Panevėžio rajono savivaldybei, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Ieškovė IES1 (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba), ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė, abi kartu – atsakovės) solidariai priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė aplinkybėmis, kad:

2024 m. birželio 23 d. apie 7.30 val. (duomenys neskelbtini), savo žemės ūkio paskirties sklype, už žuvies rūkyklos parduotuvės, kurios adresas (duomenys neskelbtini), į pietų pusę, rinko jonažoles/vaistažoles. Išeidama iš sklypo į asfaltuotą keliuką, kelis metrus turėjo eiti per su jos sklypu besiribojantį pakelės valstybinį žemės sklypą. Žengusi žingsnį įkrito į 5–6 metrų gylio atvirą šulinį, kuris buvo neuždengtas, apaugęs aukšta žole ir jo visiškai nesimatė. Jokio įspėjamojo ar perspėjamojo ženklo, kad čia pavojinga zona, nebuvo. Tarp jos žemės sklypo ir valstybinio žemės sklypo, per kurį ėjo, tvoros nėra, sklypai tarpusavyje nėra atskirti jokia matoma kliūtimi. Šulinio anksčiau nebuvo mačiusi, nežinojo, kad jis yra būtent toje vietoje. Niekada ten nevaikščiodavo. Tyrimo metu rasti net 6 tokie atviri/neuždengti šuliniai, kurie buvo ne vienoje vietoje, o visoje pakelėje. Visi apaugę žolėmis, be matomų įspėjamųjų ženklų. Nurodė, kad po įvykio telefonu informavo Panevėžio rajono seniūniją/savivaldybę, prašė, kad imtųsi saugumo priemonių ir uždengtų visus atvirus šulinius, nes jie yra nematomi, gilūs ir labai pavojingi. Deja, buvo informuota, kad už šulinius nė viena institucija neprisiima atsakomybės, jie niekam nepriklauso. Prieš 4–5 metus sūnus pastebėjo, kad grėsmė nepašalinta, šuliniai atviri/neuždengti. Šį kartą su prašymu uždengti šulinius jis skambino į Velžio seniūniją, UAB „Aukštaitijos vandenys“, bet ir vėl nepavyko rasti atsakingų asmenų, kurie sureaguotų, uždengtų, pasirūpintų saugumu.

Dėl žemės savininko (valstybės) ir savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemės sklypas nerūpestingumo, aplaidumo, nesirūpinimo turtu, patyrė sunkų kūno sužalojimą su ilgalaikėmis, visam gyvenimui pasekmėmis sveikatai. Iš darbo rinkos iškrito 7 mėnesiams, patyrė ne tik moralinę, finansinę, psichologinę, bet ir fizinę žalą. Krisdama į šulinį, patyrė sunkius kūno sužalojimus (sutrenktas visas kūnas, dubens kaulai, galva, žandikaulis, atviras dešinės kojos blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžis, kelio įplėšimas, neteko 4 apatinių dantų). Dėl visiškai nulūžusios kojos (atviras abiejų blauzdos kaulų lūžis, suplėšytas kelis), negalėjo atsistoti/paeiti. Žolei esant aukštai jos nesimatė, tad teko iki keliuko šliaužti, ieškotis pagalbos. Dėl trauminio įvykio ir potrauminės būsenos teko lankytis pas psichologą. Nurodė, kad iki šiol kankina nuolatiniai galvos ir nugaros skausmai, prarado kokybišką kramtymo funkciją, sutrikusi vaikščiojimo funkcija (nepilnai lankstosi čiurna, jaučia kelio nestabilumą, skausmą kai kuriose kojos padėtyse, nuolatinį kojos blauzdos skausmą, tynimą, tempimą, tirpimą, komplikuotas šeivikaulio kaulo gijimas/suaugimas, nepilna kaulų konsolidacija, sektina dinamikoje dėl galimos pseudoartrozės, diagnozuotas potrombozinis sindromas). Jau 5 kartą paskirta reabilitacija. Darbe dirbti tausojančiu režimu galimybės nėra, o naujo sėdimo darbo paieška jos amžiuje sudėtinga. Dirba su nuolatiniu kojos skausmu, tirpimu, tynimu, vartodama nuskausminamuosius vaistus. Laukia dar viena operacija – kojoje įtvirtinto strypo išėmimas, po ko vėl laukia apie 2–3 mėn. nedarbingumas, reabilitacija. Dėl įvykio patirtą neturtinę žalą vertina 20 000 Eur suma ir prašė ją priteisti iš atsakovių solidariai.

Nelaimingas atsitikimas įvyko žemės sklype, kurio savininkas yra Lietuvos Respublika. Patikėtiniu paskirta Nacionalinė žemės tarnyba.

Atsakovė Tarnyba su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad valdo žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), patikėjimo teise. Žemės sklypas yra suformuotas, jo paskirtis – kita, žemės sklypo naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos. Žemės sklype jokių melioracijos statinių (šulinių, vandens pralaidų, drenažo rinktuvų ir kt.), kurie patikėjimo teise priklausytų Tarnybai, nėra. Tarnybai, kaip viešojo administravimo institucijai, teisės aktais priskirta valstybinės žemės administravimo funkcija, tačiau jokiais teisės aktais nepriskirta pareiga atlikti ūkinę veiklą valstybei nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Teisės aktais Tarnybai nenumatyta pareiga vykdyti ūkinę veiklą ir savo lėšomis tvarkyti bei prižiūrėti valstybei priklausančius žemės sklypus. Tokio pobūdžio veiklos vykdymui Tarnybai neskiriamos biudžeto lėšos. Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos savarankiškosios savivaldybių funkcijos, be kita ko, vykdyti kitas funkcijas, nepriskirtas valstybės institucijoms. Pagal Panevėžio rajono savivaldybės inžinerinių tinklų žemėlapį, informacinę sistemą „Regia“, VĮ Registrų centro posistemę „Geomatininkas“, žemės sklype yra ne vienas inžinerinis tinklas, tačiau teisės aktai nenumato Tarnybai nei teisės, nei pareigos patikėjimo teise valdomuose žemės sklypuose tvarkyti ir prižiūrėti inžinerinius tinklus, šalinti ar įteisinti juos ar kitaip prisidėti prie patikėjimo teise valdomų žemės sklypų tvarkymo darbų. Be to, bešeimininkius, nerealizuotinus statinius, įrenginius (šulinius) ar jų dalis į apskaitą įtraukia valstybės ar savivaldybių institucijos, nurodytos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 3.2.2 papunktyje. Tarnyba iki ieškovei atsitikusio nelaimingo įvykio ir dėl to pradėto ikiteisminio tyrimo nebuvo gavusi jokios informacijos apie žemės sklype galimai esančius neuždengtus ir pavojingus visuomenei inžinerinius statinius (nuotekų šulinius). Neturinčių savininkų, bet savivaldybės teritorijoje esančių inžinerinių tinklų, lietaus nuvedimo sistemų, lietaus surinkimo ir išleidžiamų paviršinių nuotekų tinklų priežiūrą atlieka vietos savivalda. Taip pat nurodė, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2024 m. liepos 3 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad ieškovė pati dėl savo didelio neatsargumo įkrito į neuždengtą šulinį jo nepastebėdama. Prokuratūros vertinimu, sunkų sveikatos sutrikimą nulėmė ieškovės neatsargus bei itin neatidus elgesys, pažymint ir tai, kad ieškovė daug metų žinojo apie žemės sklype esančius neuždengtus šulinius, tačiau rizikingai pasirinko vaikščioti šiame žemės sklype, todėl turėjo būti itin atsargi bei atidi, įvykis įvyko dėl nelaimingo atsitikimo. Pažymėjo, jog ieškovė sužalojimus patyrė ne dėl valstybės nuosavybe esančio žemės sklypo, o dėl sklype esančio nenustatytam savininkui priklausančio, atviro inžinerinio statinio – nuotekų šulinio, kuris nepriklauso valstybei ir kurio Tarnyba nevaldo, neprižiūri, neadministruoja ir netvarko. Tarp valstybei atstovaujančios Tarnybos veiksmų ir ieškovės patirtos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Pačios ieškovės neatsargus, itin neatidus ir rizikingas elgesys, nustatytas ikiteisminio tyrimo metu (atvirų šulinių teritorijoje vaistažolių rinkimas), yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su įvykusiu nelaimingu atsitikimu ir ieškovės patirtais sužalojimais. Todėl dėl ieškovės patirtos žalos valstybei nekyla deliktinė civilinė atsakomybė.

Atsakovė Savivaldybė su ieškiniu taip pat nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, tačiau patikėjimo teise žemės sklypą valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Žemės sklypas yra kaimiškoje vietovėje, todėl 2023 m. lapkričio 15 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 887 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2022 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 1418 „Dėl valstybinės žemės sklypų perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise savivaldybėms taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ šis sklypas nebuvo perduotas valdyti Savivaldybei. Jokie minėtame žemės sklype esantys statiniai, tarp jų ir lietaus kanalizacijos šuliniai, niekada nebuvo perduoti Savivaldybei, todėl savivaldybė neturėjo pareigos prižiūrėti šiuos statinius, taip pat nebuvo jokio teisinio pagrindo įtraukti juos į apskaitą. Šie statiniai nepriklauso savivaldybei nei nuosavybės, nei patikėjimo teise. Be to, šie statiniai teismo nepripažinti bešeimininkiais. Tai, kad statinys yra Savivaldybės teritorijoje, nesuponuoja prielaidos teigti, jog už jo priežiūrą yra atsakinga Savivaldybė. Be to, būtent pačios ieškovės neatsargus, nerūpestingas ir neatidus elgesys lėmė nelaimę – daugelį metų žinodama, kad galimai esama neuždengtų šulinių, ne tik kad nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl jų uždengimo, tačiau rizikingai pasirinko vaikščioti minėtame žemės sklype. Nei Panevėžio seniūnijoje, nei administracijoje niekada nebuvo registruota skundų dėl atvirų šulinių šiame žemės sklype, apie šią situaciją nieko nežinojo. Po nelaimingo atsitikimo administracija žodžiu gavo prašymą padėti uždengti šulinį, kas ir buvo padaryta. Taip pat nurodo, jog „pooperacinis trombas“ niekaip priežastiniu ryšiu nesusijęs su įvykio metu ieškovės patirta trauma, t. y. – kojos lūžiu – nelaimingo atsitikimo pasekme. Per vėlai diagnozuotas darinys priežastiniu ryšiu susijęs su atlikta operacija ir medikų priežiūra po jos, tačiau ne su patirta trauma. Ieškovės nurodomos aplinkybės nėra pakankamas ir objektyvus pagrindas neturtinei žalai atsirasti.

Atsakovė Savivaldybė 2025 m. lapkričio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad ginčo teritorija ir į ją patenkantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) iki 2002 m. detaliojo plano rengimo buvo vientisa ir į atskirus žemės sklypus nesuskaidyta teritorija, t. y. buvo vienas žemės sklypas, kurį valdė AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ joje esančios bendrovei nuosavybės teise priklausančios radijo relinės stoties ir joje esančių statinių eksploatavimui. Bendrovė nuomojamą žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), naudojo jame esančios radijo relinės stoties ir statinių eksploatavimui, visi teritorijoje buvę statiniai, tame tarpe inžinerinė infrastruktūra su lietaus kanalizacijos tinklais, nuosavybės teise priklausė bendrovei. Padalijus žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), į atskirus sklypus, jame buvusios inžinerinės infrastruktūros paskirtis nepasikeitė, nes ji buvo sukurta ir skirta būtent radijo relinei stočiai su statiniais aptarnauti. Šuliniai AB „Lietuvos radijo ir televizijos centro“ teritorijoje priklauso tai pačiai sistemai. Visi šuliniai eina į vieną liniją ir ji priklauso AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“. Tik vėliau detaliuoju planu teritorija buvo suskaidyta sklypais. Nėra jokių duomenų, kad AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ būtų kam nors tuos inžinerinius tinklus perdavęs. Ikiteisminio tyrimo metu Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys patvirtina, kad ginčo teritorijoje esantys inžineriniai tinklai priklauso tai pačiai vidaus sistemai. Šie lietaus nuotekų inžineriniai tinklai yra vietiniai, nes nebuvo prijungti prie savivaldybės tinklų sistemos. Todėl nėra jokio pagrindo ginčo lietaus nuotekų tinklų ir šulinio laikyti savivaldybei priklausančia infrastruktūra. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra ginčo teritorijoje esančių pastatų ir inžinerinės infrastruktūros funkcinė priklausomybė, t. y. kam ši infrastruktūra buvo sukurta ir naudojama. Ginčo aplinkybės patvirtina, kad šie inžineriniai tinklai buvo projektuojami ir įrengiami ne laisvai žemei eksploatuoti, bet jie buvo sukurti naudojimui pagal paskirtį – surinkti ir nuvesti paviršinį vandenį nuo teritorijoje esančių pastatų, aikštelių, kiemo dangos, t. y. tarnauti šioje žemėje esančių radijo relinės stoties pastatų kompleksui, būtent šiuos statinius ir inžinerinius tinklus sieja ūkinė paskirtis, todėl jie atitinka priklausinio požymius. Nėra žinomos jokios aplinkybės, patvirtinančios, kad ginčo inžineriniai tinklai prarado savo, kaip priklausinio, savybes. Ieškinio reikalavimas turėtų būti nukreiptas kitiems asmenims, o ne savivaldybei. Jokių savivaldybei priklausančių statinių ar įrenginių minėtame žemės sklype nėra.

Trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ atsiliepimu į ieškinį prašė dėl ieškinio pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2003 m. balandžio 18 d. Valstybinio žemės sklypo nuomos sutarties Nr. Ž3-0036 pagrindu šiuo metu nuomoja du valstybinius žemės sklypus: (i) žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini); (ii) žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Kitų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) nei šiuo metu, nei ieškovei kilusios žalos momentu, nenuomoja ir nevaldo. Nevaldo žemės sklypų adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei juolab juose esančios nuotekų ar kitos požeminės infrastruktūros, todėl niekaip ir jokia apimtimi negali būti atsakinga už įvykį. Šalia esanti jų valdoma teritorija yra reguliariai prižiūrima, aptverta, šienaujama ir tinkamai tvarkoma. Ieškovė turėjo aiškių faktinių žinių apie pavojingą teritorijos pobūdį, tačiau savo elgesio vis vien nepritaikė prie akivaizdžių rizikų. Ieškovės elgesys neatitiko protingo, atidaus ir rūpestingo asmens standartų. Ji sąmoningai pateko į teritoriją, kuri nėra viešai naudojama, yra sunkiai pasiekiama, apaugusi aukšta žole ir kurioje pati žinojo esant pavojingų objektų.

Trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ 2025 m. lapkričio 25 d., 2025 m. gruodžio 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad sutinka, jog iki 2002 m. detaliojo plano (duomenys neskelbtini)sklypas kartu su (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sklypais, sudarė vieną bendrą žemės sklypą, kad šiuo sklypu naudojosi bendrovė ir kad šiame sklype buvo jai priklausantys statiniai – radijo relinė stotis. Tačiau, tai nereiškia, kad inžineriniai statiniai, įskaitant ir šulinį, į kurį įkrito ieškovė, 2002 m. ir iki to laiko priklausė bendrovei ir ji įvykio metu buvo atsakinga už šio šulinio priežiūrą. Žemės sklype esantis šulinys, į kurį įkrito ieškovė, yra žemės sklypo priklausinys, o ne radijo relinės stoties priklausinys. Šis šulinys priklauso Lietuvos Respublikai, todėl bendrovė negali būti laikoma atsakinga už ieškovei galimai sukeltą žalą. Byloje nėra įrodymų, kad bendrovė yra (buvo) šulinio ar kitų inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini) sklype, savininkas ar valdytojas. (duomenys neskelbtini) sklype esantys inžineriniai tinklai, įskaitant ir šulinius, niekada nepriklausė ir nepriklauso, ginčo šulinys nepapuola į bendrovei priklausančius nuotekų tinklus. Nei vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina, jog visaverčiam bendrovei nuosavybės teise priklausančių statinių naudojimuisi pagal paskirtį būtina nuolat naudotis šuliniu ir (ar) kitais inžineriniais tinklais, esančiais (duomenys neskelbtini) sklype. Visiškai realu, jog šulinys tuo pačiu tarnavo ir ieškovės žemės sklypui bei jame esantiems statiniams, nes galimai surinkdavo lietaus nuotekas ir nuo gretimų sklypų ir pastatų (ieškovės sklypo, UAB „Vitramas“ pastatų, transformatorinės, priklausančios AB „Energijos skirstymo operatorius“, ir kt.). Bendrovei valdant žemės sklypą, kuriame tuo metu galimai buvo šulinys, į kurį įkrito ieškovė, visuomet buvo imtasi visų saugumo priemonių, kad panašios situacijos, kaip ši neįvyktų. Be to, nelaimingas atsitikimas atsitiko ne todėl, kad šulinys buvo atviras, o todėl, kad žemės sklypas, priklausantis Lietuvos Respublikai, buvo neprižiūrėtas ir neaptvertas – sklype esanti žolė buvo nenupjauta, o pačio šulinio neįmanoma vizualiai įžiūrėti. Jeigu valstybiniu žemės sklypu būtų rūpintasi tinkamai, t. y. jis būtų šienaujamas ir aptvertas, tuomet nelaimingas atsitikimas nebūtų atsitikęs – nebūtų turėję reikšmės ar šulinys uždengtas, ar ne. Bendrovė nėra atsakinga už ieškovei dėl nelaimingo atsitikimo galimai sukeltą neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1996 m. gruodžio 6 d. įsakymu bendrovei buvo perleisti atskiri, konkretūs pastatai ir statiniai. Bendrovė nei faktiškai, nei teisiškai neperėmė paviršinių nuotekų infrastruktūros ir neturėjo bei neturi pareigos jos eksploatuoti ar prižiūrėti, ypač įvertinus tai, jog ši infrastruktūra yra žemės sklype, kurio bendrovė nei valdo, nei naudoja daugiau nei 10 metų. Bendrovei nutraukus valstybinės žemės nuomos sutartis (prieš daugiau nei 10 metų) ir šioms teisėms bei pareigoms pasibaigus, visos su žemės sklypo naudojimu, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų laikymusi bei inžinerinės infrastruktūros eksploatavimu susijusios prievolės perėjo naujam žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Bendrovė atliko išsamią dokumentų paiešką archyve ir nerado jokių dokumentų, kuri yra pateikta. Paviršinių nuotekų tinklai, esantys (duomenys neskelbtini) sklype, nėra reikalingi bendrovės valdomo (duomenys neskelbtini) sklypo paviršinėms nuotekoms surinkti ir nuvesti, o jų būklė ar priežiūra nedaro jokios įtakos bendrovės infrastruktūros eksploatacijai. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtintą Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentą bendrovei nekyla pareiga organizuoti ar vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymo funkcijų. Be to, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sklypų teritorijoje buvo vykdomi įvairūs inžinerinių tinklų įrengimo ir tvarkymo darbai trečiųjų asmenų iniciatyva. Jokie su minėtais inžinerinių tinklų įrengimo ar tvarkymo darbais susiję projektai, leidimai, techniniai sprendiniai ar kiti dokumentai su bendrove nebuvo derinami.

Trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu prašė dėl ieškinio pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad atliko patikrinimą žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir 2025 m. gruodžio 16 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Jokių kitų duomenų ar informacijos apie šulinius ir (ar) jų įrengimą Inspekcija neturi. Turimų dokumentų ir informacijos nepakanka, kad galėtų nustatyti šulinių įrengimo (statybos) metus ir (ar) šulinių savininką, statytoją, valdytoją ar naudotoją. Atsižvelgiant į 2025 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akte nurodytus šulinių diametrus, šuliniai priskirtini I grupės nesudėtingiesiems inžineriniams statiniams. Šulinių, priskirtinų I grupės nesudėtingiesiems inžineriniams statiniams, įrengimui (statybai) statybą leidžiantis dokumentas šiuo metu neprivalomas. Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2020 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T-139 „Dėl Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje esančių statinių, kurie neturi savininkų (ar savininkai nežinomi), nustatymo, apskaitymo, priežiūros organizavimo, dokumentų pateikimo pripažinti statinius bešeimininkiais ir perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punkte nurodyta, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracija, gavusi raštišką pranešimą iš fizinio ar juridinio asmens, kurio žinioje yra statinys ar kuris sužinojo apie tokio statinio buvimą, inicijuoja savivaldybės teritorijoje esančio turto pripažinimo bešeimininkiu ir perėmimo savivaldybės nuosavybėn procedūrą. Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad statinių, nenurodytų šio straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos.

Teismo posėdžio metu proceso dalyviai palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, reikalavimus bei atsikirtimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, t. y. iš atsakovių solidariai ieškovės naudai priteisė 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (15 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. birželio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iš kiekvienos atsakovės po 1 000 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą; iš kiekvienos atsakovės trečiojo asmens AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ naudai priteisė po 3 040,13 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

2024 m. birželio 23 d. apie 7.30 val. (duomenys neskelbtini), ieškovė IES1 savo sklype vaikščiojo po pievą ir rinko jonažoles. Išeinant iš savo sklypo, per gretimą žemės sklypą, adresas (duomenys neskelbtini), ji įkrito į vandens nubėgimo šulinį, 4-6 m. gylio, ir susižalojo. Šulinys buvo atidengtas, apaugęs aukšta žole, jo visiškai nesimatė. Teritorija neaptverta, įspėjamųjų ženklų, jog tai pavojinga zona, nebuvo. Vieta yra vieša, už keleto metrų nuo žuvies rūkyklos, gyventojų lankomoje priemiesčio zonoje.

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad IES1 nustatyti sužalojimai: kairio klubo ir galvos sumušimas, dešinio blauzdikaulio ir šeivikaulio atviras lūžis, padarytas kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2024 m. birželio 23 d., krentant iš aukštumos į šulinį. IES1 nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl atviro dešinio blauzdikaulio lūžio jos sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, sužalojimai jai sukėlė fizinį skausmą.

Dėl įvykio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariatas atliko ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini). 2025 m. vasario 14 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius jokio priežastinio ryšio tarp IES1 nelaimingo atsikimo ir kitų asmenų neteisėtos veikos, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkas yra Lietuvos Respublika, nuo 2010 m. birželio 18 d. šį žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos (el. b. 1 t., b. l. 135-137). Teritorijoje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – vandens tiekimo ir nuotekų, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, elektros tinklų apsaugos, elektroninių ryšių tinklų elektroninių ryšių infrastruktūros apsaugos zonos. Žemės sklype yra statiniai: 0,1354 ha asfalto danga, priklausanti AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, pastatas – transformatorinė, priklausanti AB „Energijos skirstymo operatorius“ (anksčiau AB „Lesto, AB „Rytų skirstomieji tinklai“) (el. b. 1 t., 131-137). 2025 m. rugsėjo 19 d. žemės sklype registruotas servitutas – teisės tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis), servituto gavėjas – AB „Energijos skirstymo operatorius“.

Šulinys, į kurį įkrito ieškovė, yra lietaus nuotekų sistemos dalis, jo koordinatės: 6173652,88 m. (šiaurė), 524080,64 m. (rytai), šulinio vieta žemės sklypo plane – 243 (el. b. 2 t., b. l. 25-31, ikiteisminio tyrimo bylos 1 t., b. l. 169-171). Lietaus nuotekų sistema nėra pajungta į bendrą miesto ar rajono tinklą, aptarnauja 7,57 ha teritoriją, kurią iki 2002 m. detaliojo plano parengimo valdė ir ja naudojosi AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“.

Ginčo nėra, kad 2002 m. buvo atliktas sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padalinimo detalusis planas ir suformuoti aštuoni žemės sklypai. Iš 2003 m. kovo 13 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), plano aiškinamojo rašto teismas nustatė, kad planuojama teritorija turi vandentiekio, buitinių nuotekų, lietaus kanalizacijos, šilumos tiekimo, ryšių ir elektros tiekimo tinklus (el. b. 1 t., b. l. 123-124, 2 t., b. l. 144-146). Suformuotais sklypais Nr. 3 ir Nr. 7 nuomininko teise naudojasi AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, o sklypai Nr. 1, 2, 4, 5, 6, 8 – laisvo valstybinės žemės fondo žemė. Į naujai suformuotą žemės sklypą Nr. 4 patenka 1 064 m² asfaltuotos dangos, kuri priklauso bendrovei. Suplanuoto žemės sklypo Nr. 4, t. y. sklypo, kuriame į šulinį įkrito ieškovė, paskirtis – inžinerinės infrastruktūros.

Aiškinamajame rašte nurodoma, jog specialios žemės naudojimo sąlygos – lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų apsaugos zona nustatoma sklypams Nr. 1, 2, 3, 4, 7. Analogiški duomenys užfiksuoti 2003 m. kovo 13 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtintas žemės sklypo padalijimo projektas, bei sklypo Nr. 4 kadastrinių matavimų byloje (ikiteisminio tyrimo byla 1 t., b. l. 164-171). Prie duomenų apie statinių ir inžinerinių įrenginių savininkus, naudotojus ar nuomininkus (jeigu jie nesutampa su žemės sklypo savininku, naudotoju ar nuomininku) nurodoma informacija apie 0,1354 ha asfalto dangos priklausymą AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, daugiau įrašų nėra. Byloje esantys žemės sklypų formavimo dokumentai, kadastrinių matavimų duomenys paneigia atsakovių poziciją, jog lietaus kanalizacijos sistema, tarnauja tik AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ valdomiems pastatams, o ne visai 7,57 ha teritorijai, joje esantiems statiniams ir tinklų linijoms.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų teismas nustatė, kad ginčo kadastrinėje vietoje esantys pastatai – techninis pastatas, garažas, transformatorinė, televizijos bokštai ir kt., pradėti ir baigti statyti 1986 m., t. y. iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo (el. b. 1 t., b. l. 131-134). Iki 1997 m. lapkričio 18 d. pastatai priklausė valstybei, juos patikėjimo teise valdė AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“. 1996 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos įsakymu Nr. 142 bendrovei leista pastatus, statinius ir patalpas teisiškai įregistruoti (el. b. 2 t., b. l. 120-121). 2002 m. gegužės 20 d. rašto pagrindu duomenys nekilnojamojo turto registre buvo tikslinami, nurodant, kad AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ vardu klaidingai registruotas transformatorinės pastatas, šis pastatas dar 1986 m. buvo perduotas Panevėžio elektros tinklams (el. b. 2 t., b. l. 120-121). Iš šių duomenų akivaizdu, kad jau po pastatų sukūrimo juos valdė ne viena valstybinė įmonė.

2003 m. balandžio 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. Ž3-0035, Ž-3-0036 pagrindu AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ išnuomoti du naujai suformuoti žemės sklypai (el. b. 2 t., b. l. 140-143). Jokių duomenų apie tai, kad visos buvusios teritorijos lietaus kanalizacijos eksploatacija ir priežiūra perduota trečiajam asmeniui, dokumentuose nėra. 2025 m. lapkričio 11 d. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ rašte nurodoma, kad bendrovės balanse turto „Lietaus kanalizacija“ adresu (duomenys neskelbtini), neturi ir pagal archyvinius duomenis – neturėjo, statinių adresu (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) nevaldo (el. b. 2 t., b. l. 83).

Teismas nurodė, jog byloje nėra rašytinių dokumentų, pagrindžiančių atsakovių poziciją, kad visa lietaus kanalizacijos sistema yra AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ valdomų televizijos bokštų ir pastatų priklausinys, funkciškai jiems reikalinga, juolab, įrodymų, kad ji buvo perduota bendrovei (CPK 12, 178 straipsniai). Pastebėjo, kad atsakovių argumentai, jog visa lietaus kanalizacijos sistema priklauso trečiajam asmeniui, kilo tik šios bylos pasekoje, iki tol, o ir ikiteisminio tyrimo metu, atsakovės nelaikė AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ tinklo savininke, pretenzijų dėl šulinių nepriežiūros nereiškė. Priešingai nei teigia atsakovės, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nei sutarčių, nei norminių aktų pagrindu lietaus kanalizacijos sistemos dalis, esanti už jų iš valstybės nuomojamų žemės sklypų ribos, bendrovei neperduota, todėl ji neturėjo pareigos ją prižiūrėti bei nėra atsakinga už kilusią žalą.

Teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad 2002 m. atliekant žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padalinimą procese dalyvavo tiek žemės sklypo savininko atstovė, tuo metu Panevėžio apskrities viršininko administracija, tiek Panevėžio rajono savivaldybė. Ieškovės, liudytojų A. R., V. R. paaiškinimai patvirtina, kad žemės sklypas, kuriame yra ginčo šulinys, netvarkomas ir neprižiūrimas 10–15 metų, kas apytiksliai sutampa su Nacionalinės žemės tarnybos žemės valdymo patikėjimo teise perėmimu (nuo 2010 m. liepos 1 d.). Iš Panevėžio rajono savivaldybės pateiktų dokumentų, atstovių paaiškinimų perengiamųjų ir teismo posėdžių metu nustatė, kad inžineriniai statiniai – lietaus kanalizacijos atšaka, esanti (duomenys neskelbtini), po apskričių panaikinimo jai perduota nebuvo (el. b. 1 t., b. l. 119-122). Taip pat statiniai nebuvo perduoti naujam patikėtiniui – Nacionalinei žemės tarnybai (ikiteisminio tyrimo bylos 1 t., b. l. 195). Lietaus kanalizacijos atšaka aptarnauja visą 7,57 ha teritoriją (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. gretimus valstybinius ir privačius sklypus, pastatus ir kitus inžinerinius tinklus. Taigi, lietaus kanalizacijos atšakos dalis, esanti (duomenys neskelbtini), yra likusi savininko – Lietuvos Respublikos žinioje ir jokia institucija jos valdymo nėra perėmusi (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai reiškia reikalavimą žemės sklypo savininkei Lietuvos Respublikai.

Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-17838 patvirtintos Panevėžio rajono savivaldybės teritorijos tvarkymo ir švaros taisyklės numato, kad visapusiškai tvarkai savivaldybės teritorijoje užtikrinti, draudžiama palikti netvarkomą, apleistą, piktžolėtą nuosavybės teise priklausančią, nuomojamą, naudojamą ar kitaip valdomą žemę (38.5. punktas). Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad valstybinis žemės sklypas dar iki nelaimingo atsitikimo buvo neprižiūrimas, apaugęs aukšta žole, neaptvertas, jame gyventojai kartas nuo karto pastebėdavo neuždengtus šulinius, kurie kėlė pavojų aplinkiniams. Šias aplinkybes patvirtino ieškovės, liudytojų V. R., A. R., A. A. paaiškinimai ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu, ikiteisminio tyrimo byloje esantis UAB „Aukštaitijos vandenys“ 2024 m. rugsėjo 12 d. raštas, jog pranešimai apie atvirus paviršinių (lietaus) nuotekų šulinius buvo gauti 2021 m. kovo 21 d., 2024 m. sausio 8 d., apie tai buvo informuota seniūnija, 2024 m. spalio 11 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Panevėžio seniūnijos raštas, jog prieš keletą metų buvo sulaukę asmenų ar bendruomenės kreipimosi dėl neuždengtų šulinėlių. Iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų, ikiteisminio tyrimo byloje esančio vaizdo įrašo nustatė, kad nelaimingo atsitikimo metu (duomenys neskelbtini) sklype esanti žolė buvo nenupjauta, tankiai suaugusi, o pačio šulinio neįmanoma vizualiai įžiūrėti. Papildomos įvykio vietos apžiūros metu (2024 m. rugsėjo 9 d.) žolės aukštis siekė apie 70 cm.

Teismas nurodė, kad savivaldybės, pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savivaldybės bendruomenei ir šios interesais, turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 1 straipsnio 1 punktas). Prie savarankiškų savivaldybės funkcijų, be kita ko, priskiriama statinių naudojimo priežiūra (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 21 punktas); aplinkos kokybės gerinimas ir apsauga (28 punktas); šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas (30 punktas); kitos funkcijos, nepriskirtos valstybės institucijoms (46 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo (nuo 2022 m. liepos 8 d. galiojanti įstatymo redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą savivaldybių nuosavybėn perimamas šis savivaldybių apskaitoje registruotas ir jų valdomas arba savivaldybių faktiškai valdomas valstybės turtas – vandenvietės, vandentiekio lauko inžineriniai tinklai, vandens siurbimo stotys ir valymo įrenginiai, nuotekų tinklai. Savivaldybių nuosavybėn priskiriamas tik šio straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas, kuris faktiškai buvo savivaldybių teritorijose iki 1998 metų ir nebuvo perimtas savivaldybių nuosavybėn. Pagal šį įstatymą savivaldybių nuosavybėn perimamą turtą savivaldybės perima savivaldybės tarybos sprendimu (minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Be to, savivaldybei pareiga tvarkyti statinių ar jų dalių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) apskaitą, spręsti dėl jų saugojimo, priežiūros kyla ir pagal Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“, 3.2.2., 231.1. punktų pagrindus.

Atsižvelgdamas į įstatyminį reglamentavimą, teismas sprendė, kad nors ginčo turtas nebuvo savivaldybės apskaitoje, ji turėjo pareigą spręsti dėl šio turto konkretaus valdytojo nustatymo arba saugojimo ir priežiūros užtikrinimo (CPK 185 straipsnis). Savivaldybė negali nevykdyti jai įstatymais priskirtų kitų funkcijų, motyvuodama tuo, jog turto jos balanse nėra. Iš ikiteisminio tyrimo byloje esančio seniūnijos rašto, liudytojų A. A., A. R., V. R. paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje nustatė, kad gyventojai ne kartą kreipėsi į savivaldybę, kitas viešąsias paslaugas teikiančias įstaigas, tačiau jokių veiksmų dėl turto valdymo ir jo priežiūros klausimų išsprendimo atsakovė nesiėmė. Dėl ko, valstybinės žemės sklype esantys lietaus kanalizacijos šuliniai buvo neprižiūrimi, net ir gavus informacijos, jog jie atviri, nesiimta priemonių aplinkinių saugumui užtikrinti, dėl jų trūkumų atsiradusiam pavojui pašalinti. Esant šiai faktinei situacijai, teismas konstatavo, kad už žalą, kilusią dėl inžinerinio statinio, esančio valstybiniame žemės sklype, trūkumų deliktinė atsakomybė kyla tiek sklypo savininkui – valstybei, tiek savivaldybei (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.266 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, nustatė, kad ieškovė sunkiai susižalojo. Byloje esantys medicininiai dokumentai, išrašai, ieškovės, teisme apklaustų liudytojų A. R., V. R., T. R. paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė po traumos buvo pristatyta į VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę, operuota, penkis kartus taikytas reabilitacinis gydymas (el. b. 1 t., b. l. 18-22). 2025 m. sausio 13 d. jai nustatytas užsitęsęs kaulo suaugimas, tinimas, skausmas, riboti judesiai, išlikęs nedarbingumas (el. b. 1 t., b. l. 30-57). Nedarbingumas ieškovei buvo tęsiamas iki 2025 m. sausio 17 d. (el. b. 1 t., b. l. 71-72). Be to, dėl įvykio metu traumuoto apatinio žandikaulio ieškovei 2024 m. liepos mėnesį buvo pašalinti 9 dantys, sudarytas kramtymo funkcijos atstatymo planas, vėliau taikytas protezavimas (el. b. 1 t., b. l. 29, 87-90). Dėl sunkios traumos ieškovė du mėnesius praleido lovoje, keturis mėnesius kankino didelis viso kūno jautrumas, pusę metų sunkiai galėjo judėti, buvo priklausoma nuo aplinkinių, patyrė didelį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo nedarbinga, todėl nukentėjo finansiškai. Trauminio įvykio ir sunkios potrauminės būsenos pasekoje ieškovei buvo teikiama psichologo pagalba (el. b. 1 t., b. l. 25-26).

Nors po įvykio yra praėję beveik du metai, traumos pasekmes ieškovė jaučia iki šiol – koja po didesnio krūvio tinsta, dėl to jai sunku dirbti stovimą darbą. Ieškovę iki šiol kankina kojos, galvos ir nugaros skausmai, dėl ko tenka vartoti nuskausminamuosius vaistus. Pooperaciniai randai yra išlikę. Reabilitacinės pagalbos taikymą ir efektyvumą apsunkina nustatytas pooperacinis trombas. Traumos pasekmės lydės ieškovę ir ateityje – laukia dar viena operacija – strypo išėmimas, po jos vėl reabilitacinis laikotarpis. Iš ieškovės, liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad trauma ir sužalojimai turėjo neigiamos įtakos ieškovės gyvenimo būdui, laisvalaikiui, santykiams su aplinkiniais, visos šeimos emocinei būsenai. Sunkią traumą ir dėl jos atsiradusius sveikatos sužalojimus lėmė inžinerinio statinio trūkumai bei žemės sklypo nepriežiūra, t. y. dėl aukštos, tankiai suaugusios žolės ieškovė, įžengusi į kaimyninį žemės sklypą, nepastebėjo statinio trūkumų – atviros šulinio angos ir į ją įkrito.

Šiuo atveju teismas konstatavo, kad atsakovių, sklypo savininkės, veikiančios per patikėtinius, ir Panevėžio rajono savivaldybės, neteisėtas neveikimas neužtikrinant veiksmingo inžinerinio statinio valdymo, priežiūros, nekontroliuojant valstybinio sklypo tinkamos priežiūros, sudarė palankias sąlygas žalai atsirasti ir buvo neabejotina žalingų pasekmių atsiradimo sąlyga, todėl tarp atsakovių neveikimo ir atsiradusios žalos ieškovės sveikatai yra priežastinis ryšys, kuris pakankamas atsakovių deliktinei atsakomybei kilti.

Teismas taip pat nurodė, kad atsakovės, prašydamos atmesti ieškinį, rėmėsi ieškovės dideliu neatsargumu, rizikingu elgesiu žengiant į žemės sklypą, kuriame žinojo galint būti atvirų šulinių. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad ieškovės šeimos nariai ne kartą yra kreipęsi dėl šulinių uždengimo, skambinę įvairioms įstaigoms ir tarnyboms, ji žinojo, kad prieš dešimt metų buvo dingęs šuo, kuris vėliau rastas negyvas šulinyje. Pagal planų duomenis žemės sklype yra kelios eilės įvairios paskirties šulinių. Byloje nėra duomenų, kad atviri šuliniai sklype būdavo nuolat, tie patys, juolab jie nebuvo pažymėti. Ieškovė ėjo šviesiu paros metu, nurodė konkrečios vietos, kur yra tie šuliniai, nežinojusi, ėjusi sklypo pakraščiu link keliuko. Kaip jau minėta, žemės sklypas nebuvo aptvertas, ženklo, įspėjančio ar draudžiančio vaikščioti jame, nebuvo. Dėl to, ieškovės veiksmai vertinti kaip paprastas neatsargumas, į kurį atsižvelgtina sprendžiant dėl žalos dydžio, tačiau atsakovių atsakomybės dėl kilusių pasekmių nepašalina (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, aukščiau aptartus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, įvertinęs pažeistų vertybių svarbą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kasacinio teismo praktiką, teismas ieškovei iš atsakovių solidariai priteisė 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.279 straipsnio 1, 4 dalys).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovė Panevėžio rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kur teismas nusprendė priteisti iš atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės solidariai 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (15 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. birželio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį atsakovei Panevėžio rajono savivaldybės administracijai; priteisti atsakovei Panevėžio rajono savivaldybės administracijai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia sekančiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, neatskleidė bylos esmės, neteisingai vertino bylos įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nes, viena vertus, teismas nustatė, kad statinių, esančių 7,57 ha teritorijoje, valdymas buvo perduotas valstybinėms įmonėms, tačiau, kita vertus, sprendė, kad šioje teritorijoje likę inžineriniai statiniai liko valstybės nuosavybė ir kad apskritai turi būti laikomi bešeimininkiu turtu. Tokios išvados padarytos tinkamai nenustačius aplinkybių, ar ginčo teritorijoje esantys inžineriniai tinklai buvo antraeiliai daiktai, kas buvo jų savininkas ir kaip jis keitėsi. Pasak apeliantės, sprendžiant dėl atsakomybės už ginčo statinio defektus, turėjo būti nustatyta, ar lietaus nuotekų tinklai yra ginčo teritorijoje esančių statinių priklausiniai, kas buvo jų savininkas jų sukūrimo metu ir kaip keitėsi jų savininkai.

Teismas netyrė ir nesiaiškino aplinkybių dėl ginčo statinio, kaip priklausinio, teisinio statuso ir kieno priklausinys jis yra, taip pat, kaip keitėsi jo savininkai nuo sukūrimo momento. Teismas iš esmės pasirėmė tik ta aplinkybe, kad lietaus kanalizacijos sistemos dalis nebuvo perduota AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ (toliau – ir Telecentras), nes nėra įrodymų – sutarčių ar norminių aktų – patvirtinančių jos perdavimą. Tačiau priklausinio neidentifikavimas pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje nelemia priklausinio teisinio statuso, t. y. neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-916/2018). Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014). Teismo išvados dėl ginčo statinio likimo buvo padarytos tinkamai neištyrus esminių bylos aplinkybių bei neįvertinus teisinio reguliavimo (CK 4.14 straipsnis, 4.19 straipsnis), nei teismų praktikos šiuo klausimu. To pasekmė yra teismo sprendimas, kuriuo žalos atlyginimas priteisiamas ne iš to asmens, kuriam kyla civilinė atsakomybė (CK 6.266 straipsnis), ir kuris nėra nei statinio, į kurį įkrito ieškovė, savininkas (valdytojas), nei turi atsakyti už jo trūkumus ir eksploataciją.

Ginčo byloje dėl to, kad ieškovė įkrito į statinį – neuždengtą lietaus kanalizacijos šulinį – ir kad žala ieškovei atsirado dėl šio statinio trūkumų, byloje nebuvo. Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Todėl pagal CK 6.266 straipsnio nuostatą prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą tenka statinio – šiuo atveju lietaus nuotekų tinklų – savininkui ar valdytojui. Tai yra imperatyvi teisės norma, t. y. pagal šią normą negali atsakyti kiti asmenys, pvz., asmenys, kurie galimai galėjo atlikti kokius nors veiksmus vykdydami kitus kontrolės veiksmus, pavestus jiems atliekant viešojo administravimo funkcijas ir pan., kaip kad ginčo atveju sprendė teismas taikydamas civilinę atsakomybę savivaldybei, kuri, teismo nuomone, nevisiškai tinkamai atliko kitų savininkų (valdytojų) valdomų statinių naudojimo priežiūrą ar galimai nesprendė klausimo dėl bešeimininkio turto (kuris ginčo atveju net neaišku, ar yra bešeimininkis).

Esminė aplinkybė, kuri byloje turėjo būti nustatyta, buvo tai, kas yra ginčo statinio savininkas ar valdytojas. Tuo tarpu tai, ar savivaldybė vykdė pareigas, susijusias su jos teritorijoje esančio valstybinės žemės sklypo ar jame esančio ir jai nepriklausančio turto priežiūra, jokio ryšio su ieškovei įvykusiu nelaimingu atsitikimu neturi ir jai kilusi žala, patirta dėl traumos įkritus į šulinį, su tuo priežastiniu ryšiu nėra susijusi. Šioje byloje turėjo būti sprendžiama dėl griežtosios civilinės atsakomybės taikymo, nes žala atsirado dėl statinio trūkumų, o ne dėl žemės sklypo nepriežiūros.

Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad ginčo statinys buvo pastatytas 1986 m. kartu su Panevėžio radijo relinės stoties statinių kompleksu – pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ginčo teritorijoje esančių statinių statybos pabaigos metai nurodyti 1986 m. (I t., b. l. 131-134, 157-160). Taigi, ginčo statinys buvo sukurtas sovietmečiu, kurio metu visas valstybinis turtas priklausė valstybei ir yra preziumuojama, kad toks turtas pirminio jos savininko – valstybės – buvo pastatytas ir valdomas teisėtai (žr., pvz., išaiškinimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-08-746-05). Jokių įrodymų, kad ginčo teritorijoje esantys statiniai, tarp jų ir lietaus nuotekų tinklai su kanalizacijos šuliniais, būtų perduoti savivaldybei, byloje nėra. Priešingai, teismo nustatyta, kad ginčo turto nėra savivaldybės apskaitoje, t. y. pats teismas nustatė, kad savivaldybė nėra nei lietaus nuotekų tinklo savininkas, nei valdytojas.

Tačiau byloje yra įrodymai, kad visas Panevėžio radijo relinės stoties statinių kompleksas buvo perduotas valstybės įmonei „Lietuvos radijo ir televizijos centras“. Ši įmonė buvo vienintelė teritorijoje esančių statinių savininkė. Taip pat bylos įrodymuose užfiksuota, jog ta teritorija, kurioje yra ginčo statinys, turi vandentiekio, buitinių nuotekų, lietaus kanalizacijos, šilumos tiekimo, ryšių ir elektros tiekimo tinklus. Apeliantės teigimu, visi teritorijoje buvę statiniai, tame tarpe inžinerinė infrastruktūra su lietaus kanalizacijos tinklais, nuosavybės teise priklausė Telecentrui, nes visa infrastruktūra buvo skirta šioje teritorijoje esančiai Telecentro Panevėžio radijo relinei stočiai aptarnauti. Maža to, turto perdavimo Telecentrui 1996 m. gruodžio 6 d. įsakymu momentu visa komplekso teritorija buvo aptverta, o tvora yra net įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip Telecentro nuosavybė. Tačiau po detalaus plano patvirtinimo kažkas šią tvorą nugriovė, dėl ko dalis teritorijos tapo atvira ir joje galėjo vaikščioti kiti asmenys, kurių vienas – ieškovė – patyrė traumą. Telecentras bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti nei kas, nei kada, nei kokiu pagrindu šią tvorą nugriovė. Tvoros kadastro duomenys Nekilnojamojo turto registre iki šiol nepatikslinti, t. y. teisiškai net ir šiuo metu visas kompleksas yra aptvertas tvora, priklausančia Telecentrui, tačiau faktiškai dalis Telecentro tvoros nugriauta, todėl teisiškai Telecentro tvora iki šiol laikoma aptverta teritorija ir tapo neprižiūrima. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad lietaus nuotekų tinklai ir šulinys, į kurį įkrito ieškovė, buvo skirtas tuometei radijo relinei stočiai ir jos pastatų aptarnavimui, nes per juos buvo surenkamos šio pastatų komplekso paviršinės nuotekos. Šie lietaus nuotekų inžineriniai tinklai yra vietiniai, nes buvo skirti konkrečiai radijo relinės stoties teritorijai aptarnauti ir nebuvo prijungti prie savivaldybės tinklų sistemos. Iš aiškinamojo rašto matyti, kad aplink Telecentro naudojamą teritoriją buvo geodeziškai neapmatuotos žemės savininkų valdos ir valstybinio žemės fondo žemė. Nėra jokių duomenų, kad radijo relinės stoties teritorijoje esantys inžineriniai tinklai buvo skirti ir kitoms teritorijoms ar už jos esantiems pastatams aptarnauti ar visuomenės poreikiams tenkinti. Savivaldybė šių inžinerinių tinklų niekada nevaldė, jai jie nebuvo perduoti ir pareigos jų prižiūrėti neturėjo.

Nors Telecentras rėmėsi aplinkybe, kad dalis teritorijoje esančių statinių buvo perleista kitiems asmenims ir šiuo metu Telecentrui nebepriklauso, tačiau nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl statinių perleidimo pasikeitė lietaus nuotekų tinklų paskirtis ar kad šie tinklai tapo kokios nors bendros inžinerinės sistemos dalimi, kurios valdymas ir priežiūra perėjo kitiems subjektams.

Teismas, remdamasis suinteresuoto asmens Telecentro paaiškinimais, kad jam lietaus kanalizacijos sistema neperduota ir bendrovės balanse turto „Lietaus kanalizacija“ adresu, (duomenys neskelbtini), neturi ir pagal archyvinius duomenis – neturėjo, darė nepagrįstas išvadas, kad Telecentras neturėjo pareigos ją prižiūrėti bei nėra atsakingas už kilusią žalą. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra ginčo teritorijoje esančių pastatų, statinių ir inžinerinės infrastruktūros funkcinė priklausomybė, t. y. kam ši infrastruktūra buvo sukurta ir naudojama. Ginčo aplinkybės patvirtina, kad šie inžineriniai tinklai buvo projektuojami ir įrengiami ne laisvai žemei eksploatuoti, bet jie buvo sukurti naudojimui pagal paskirtį – surinkti ir nuvesti paviršinį vandenį nuo teritorijoje esančių pastatų, aikštelių, kiemo dangos, t. y. tarnauti šioje žemėje esančių radijo relinės stoties pastatų kompleksui, būtent šiuos statinius ir inžinerinius tinklus sieja ūkinė paskirtis, todėl jie atitinka priklausinio požymius (CK 4.19 straipsnis). Kadangi inžineriniai tinklai laikytini statinių priklausiniais, todėl atsakomybė už jų priežiūrą tenka ne žemės, kurioje jie yra, bet statinių savininkui. Taip pat nėra jokio pagrindo laikyti, kad perduodant ginčo teritorijoje esančius statinius valstybinėms įmonėms, kartu su šiais statiniais nebuvo perduoti ir su jais funkciškai susiję priklausiniai – inžineriniai tinklai.

Telecentras pateikė su UAB „Vitramas“ dėl pastato – kontrolės posto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – vandens skaitiklio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo 2014 m. gegužės 14 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nėra nurodyta, kad yra perleidžiami ir lietaus nuotekų tinklai. Šie statiniai buvo perleisti Telecentro generaliniam direktoriui juos pripažinus nereikalingais ir netinkamais (negalimais) naudoti. Savivaldybė nėra tarp Telecentro ir UAB „Vitramas“ sudarytos sutarties šalis ir jai nėra ir negali būti žinomos su jos sudarymu ir turto pardavimu susijusios aplinkybės. Teismas netyrė ir nesiaiškino šių statinių perleidimo reikšmės ginčo lietaus nuotekų tinklo teisiniam statusui, nurodydamas, kad „Byloje esantys žemės sklypų formavimo dokumentai, kadastrinių matavimų duomenys paneigia atsakovių poziciją, jog lietaus kanalizacijos sistema, tarnauja tik AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ valdomiems pastatams, o ne visai 7,57 ha teritorijai, joje esantiems statiniams ir tinklų linijoms“. Byloje yra duomenys, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra pastatas – transformatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti AB „Energijos skirstymo operatorius“ (anksčiau AB „Lesto“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“) ir pačiam Telecentrui priklausantys mažiausiai du (o ne vienas, kaip nurodoma teismo sprendime) statiniai – Kapitalinis įrenginys (tikėtina, tai ir yra lietaus nuotekų tinklas, nes teismo sprendime nurodoma asfalto danga nėra klasifikuojama įrenginiu, – atsakovo past.) ir 0,1354 ha asfalto danga. Architekto V. U. aiškinamajame rašte nurodyta, kad į naujai suformuotą sklypą: Nr. 4 patenka 1064 m2 asfaltuotos dangos, kuri priklauso AB „LRTC“. Todėl net ir laikant teismo išvadą, kad byloje esantys žemės sklypų formavimo dokumentai, kadastrinių matavimų duomenys paneigia atsakovių poziciją, jog lietaus kanalizacijos sistema, tarnauja tik AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ valdomiems pastatams, o ne visai 7,57 ha teritorijai, joje esantiems statiniams ir tinklų linijoms, pagrįsta, tai nereiškia, kad Telecentras nėra ginčo statinio savininkas (valdytojas). Teismas nesiaiškino ir netyrė aplinkybių, kokiems teritorijoje esantiems statiniams tarnauja lietaus kanalizacijos sistema. Taip pat nesvarstė dėl tokių statinių savininkų įtraukimo į bylą.

Apeliantė cituoja kasacinio teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2010. Nurodo, kad cituojamos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios ta apimtimi, kad ir ginčo statinys, priešingai nei bandė įrodyti Telecentras ir pati ieškovė, nelaikytinas hidrotechnikos (melioracijos) statiniu. Pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.03:2017 „Statinių ir patalpų klasifikavimas“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, nustatantį pastatų ir patalpų, suformuotų atskirais Nekilnojamojo turto kadastro objektais, inžinerinių statinių klasifikavimą pagal jų naudojimo paskirtį, paskirčiai būdingus funkcinius, inžinerinius, socialinius, Nekilnojamojo turto kadastro objektų kiekio, užimamo sklypo ir kitus požymius, ginčo statinys yra priskiriamas inžinerinių tinklų grupei ir yra laikomas inžineriniu statiniu, skirtu nuotekoms surinkti. Tuo tarpu hidrotechniniai statiniai patenka į visai kitą inžinerinių statinių grupę, kurios paskirties ir požymių ginčo statinys neatitinka. Tai, kad pagal cituojamo reglamento nuostatas ginčo lietaus nuotekų tinklai yra priskiriami inžinerinių tinklų grupei, o nuotekų šalinimo tinklai – inžinerinių statinių pogrupiui, bet ne hidrotechniniams statiniams, savo atsiliepime į ieškinį yra nurodžiusi ir į bylą trečiuoju asmeniu įtraukta Inspekcija. Todėl pagal aukščiau cituotus kasacinio teismo išaiškinimus šioje byloje turėjo būti nustatytas už lietaus nuotekų tinklų, kaip pagrindinio statinio priklausinio, o ne žemės sklypo, kuriame jie yra, valdymą ir priežiūrą atsakingas asmuo. Šiuo, kaip ir cituotos bylos, atveju Telecentro valdytoje teritorijoje statiniai buvo pastatyti sovietmečiu ir aukščiau nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad ginčo inžinerinio statinio, esančio lietaus nuotekų infrastruktūros dalimi, paskirtis buvo tarnauti teritorijoje esančios radijo relinės stoties su pastatais kompleksui, todėl būtent šių statinių, o ne žemės savininko ar naudotojo pareiga yra saugoti bei tinkamai prižiūrėti ne tik pagrindinį daiktą, bet ir jo priklausinį.

Vien tai, kad statinys yra Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje, nereiškia, jog už jo priežiūrą yra atsakinga Panevėžio rajono savivaldybė. Kita vertus, teismo minimuose teisės aktuose nurodytų pareigų tariamas netinkamas vykdymas niekaip nėra susijęs su ieškovei įvykusiu nelaimingu atsitikimu ir jai kilusia žala, nes ne dėl to, kad žemės sklypas buvo neprižiūrėtas ir apaugęs žole ieškovė patyrė traumą, krisdama iš kelių metrų aukščio, bet dėl to, kad ji įkrito į atidengtą lietaus kanalizacijos šulinį, t. y. patyrė traumą dėl statinio defektų, kas lemia CK 6.266 straipsnio nuostatų taikymą.

Lietaus nuotekų tinklas negali būti laikomas bešeimininkiu turtu, dėl kurio apskaitos tvarkymo ir priežiūros turi spręsti savivaldybė. Šio tinklo savininkas (valdytojas) yra buvusio Panevėžio radijo relinės stoties statinių komplekso savininkas. Taip pat negali būti laikoma bešeimininke ta šio tinklo dalis, kuri patenka į valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, nes kaip nurodyta aukščiau, lietaus nuotekų tinklas yra vientisas ir nėra suskaidytas į atskiras dalis. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti dėl bešeimininkio turto priežiūros ir taikyti teismo cituotas Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634. Tuo labiau, kad pats teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad lietaus kanalizacijos atšakos dalis, esanti (duomenys neskelbtini), yra likusi savininko – Lietuvos Respublikos žinioje ir jokia institucija jos valdymo nėra perėmusi (CPK 12, 178, 185 straipsniai), kas pagal paties teismo išvadas reiškia, jog toks turtas negali būti laikomas bešeimininkiu.

Pagal teismo cituotus teisės aktus nėra nustatyta savivaldybės pareiga uždenginėti kitų savininkų (valdytojų) šulinius, priešingai, pareiga rūpintis savo turtu, kyla patiems turto savininkams (valdytojams), o ne savivaldybei. Todėl savivaldybei, kuri nėra lietaus nuotekų tinklų savininkė (valdytoja) ir kuriai nekyla pareiga prižiūrėti svetimo turto ar užtikrinti veiksmingo inžinerinio statinio valdymo, atsakomybė negali būti taikoma.

Nagrinėjamos bylos atveju ginčas kilęs dėl žalos, padarytos dėl statinio trūkumo, atlyginimo. Šiuo atveju savivaldybė nėra tinkamas atsakomybės nurodytu pagrindu (CK 6. 266 straipsnis) subjektas, turintis atsakyti už žalą be kaltės, nes savivaldybė nėra ginčo statinio savininkė ir šio statinio nevaldo ir niekada nevaldė jokiais pagrindais. Todėl savivaldybei solidarioji prievolė atlyginti žalą kartu su NŽT materialiosios teisės normos (CK 6.266 straipsnio) pagrindu nekyla.

Atkreipia dėmesį, kad ieškovė neįrodinėjo, kad savivaldybė yra nuotekų (lietaus) inžinerinių tinklų ir šulinio, į kurį įkrito ieškovė, savininkė. Ieškinio pagrindu ieškovė nurodė aplinkybes, jog savivaldybė nevykdė pareigos prižiūrėti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurios teritorijoje jis yra, ir rėmėsi Žemės įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis žemės savininkų ir naudotojų pareigas. Tačiau ieškovė prašo atlyginti žalą CK 6.266 straipsnio pagrindu, t. y. taikyti atsakovams griežtąją civilinę atsakomybę, kurio taikymui yra svarbu nustatyti, kas yra turto, dėl kurio trūkumų buvo padaryta žala, savininkas (valdytojas), bet ne kitų asmenų pareigų, susijusių su šio turto tinkama priežiūra, (ne)vykdymą. Žalą ieškovė patyrė ne dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bet dėl jame esančio inžinerinio statinio trūkumų. Be to, savivaldybė jokių pareigų, susijusių nei su žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nei su jame esančių statinių priežiūra, neturėjo, ir kaip minėta, atsakomybės taikymui pagal CK 6.266 straipsnį reikšminga nustatyti turto savininką ir būtent jo, o ne kitų asmenų, kurie nėra tokio turto savininkai, netinkamą su šio turto priežiūra susijusių pareigų vykdymą. Todėl šiuo atveju egzistavo pagrindas taikyti netinkamos šalies pakeitimo į tinkamą institutą, įtvirtintą CPK 45 straipsnyje. Kadangi ieškovė nesutiko pakeisti netinkamo atsakovo tinkamu, buvo pagrindas ieškovės reikalavimus, pareikštus savivaldybei, kaip neturinčiai pareigos atsakyti už kilusią žalą, atmesti. Teismas, priteisęs žalos atlyginimą solidariai iš savivaldybės, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžiamoje dalyje, kurioje teismas nepagrįstai Lietuvos Respublikos atžvilgiu taikė deliktinę civilinę atsakomybę, priteisė iš Lietuvos Respublikos ieškovei lėšas žalai atlyginti, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas ir priteisė iš Lietuvos Respublikos AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ naudai bylinėjimosi išlaidas, bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti Tarnybai bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės. Apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad:

Tarnyba nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė turėjo pagrindą reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja Tarnyba (Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas), dėl tos aplinkybės, kad, pirmosios instancijos teismo vertinimu, inžineriniai statiniai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tarnybos nuomone, teismo konstatuota aplinkybė, kad lietaus kanalizacijos tinklo dalis, esanti žemės sklype, priklauso Lietuvos Respublikai yra tik prielaida, nes civilinėje byloje nebuvo jokių įrodymų, kad šie inžineriniai tinklai Lietuvos Respublikos nuosavybė, o ne teritorijoje esančių statinių priklausinys, ar bešeimininkis turtas. Iš prielaidų, gali būti daromos kitos prielaidos, bet ne faktai, o bešeimininkiu turtu rūpinasi savivaldybė. Panašiose išnagrinėtose civilinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjamos situacijos, kai nelaimingi atsitikimai įvyko valstybei priklausančioje žemėje, Lietuvos Respublikai atstovaujanti Tarnyba nebuvo laikoma asmeniu, galinčiu atsakyti pagal ieškinius dėl žalos atlyginimo (pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-10-267/2016 (teisminio proceso Nr. 2-07-3-02850-2012-2), kurioje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje apleistoje valstybinėje žemėje gaisrą gesinusiam puskarininkiui žuvus, jam įkritus į duobę žemėje; Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-205372/2023 (teisminio proceso Nr. 2-70-3-02592-2022-6), kurioje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas dviem nenaudojamiems gelžbetoniniams elektros stulpams, buvusiems valstybinės žemės sklype, užkritus ant transporto priemonės). Tokiu atveju, jei pirmosios instancijos teismas vertino, kad lietaus kanalizacijos šulinys (nekilnojamasis daiktas) ir visa lietaus kanalizacijos trasa priklauso valstybei, turėjo nustatyti dėl Lietuvos Respublikai priklausančio turto galintį valstybei atstovauti asmenį ir jį įtraukti į bylą, nes ieškovė įrodinėjo, kad patyrė žalą įkritusi į inžinerinį statinį (lietaus kanalizacijos šulinį).

Tarnyba iki ieškovei atsitikusio nelaimingo įvykio ir dėl to pradėto ikiteisminio tyrimo, nebuvo gavusi jokios informacijos apie žemės sklype galimai esančius neuždengtus ir pavojingus visuomenei inžinerinius statinius (nuotekų šulinius). Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismo paminėtas ikiteisminio tyrimo byloje esantis UAB „Aukštaitijos vandenys“ 2024 m. rugsėjo 12 d. raštas, jog pranešimai apie atvirus paviršinių (lietaus) nuotekų šulinius buvo gauti 2021 m. kovo 21 d., 2024 m. sausio 8 d., apie tai buvo informuota seniūnija, 2024 m. spalio 11 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Panevėžio seniūnijos raštas, jog prieš keletą metų buvo sulaukę asmenų ar bendruomenės kreipimosi dėl neuždengtų šulinėlių ginčo teritorijoje, įrodo, kad už statinių priežiūrą atsakinga institucija (Panevėžio rajono savivaldybės administracija) turėjo pareigą vykdyti statinių priežiūrą, pasirūpinti bešeimininkiu turtu (jei buvo požymių, kad turtas bešeimininkis), pašalinti pavojingą statinio būklę.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatyta, kad statinių naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracija. Statybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinio naudojimo priežiūrą, turi teisę: 1) paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, pareikalauti, kad statinio naudotojas imtųsi priemonių žmonėms apsaugoti, jeigu būtina, pareikalauti, kad būtų organizuota jų evakuacija, sustabdytas statinio naudojimas, uždrausta bet kokia veikla statinyje (jeigu reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje); 2) nustatyti terminus visiems 1 punkte išvardytiems veiksmams įvykdyti ir nedelsiant pranešti statinio savininkui (kai naudotojas nėra statinio savininkas); 3) kreiptis į policiją, kad būtų laikinai apribotas patekimas į statinio teritoriją ar patalpą, būtų sustabdyti vykdomi darbai, apribotas ar uždraustas transporto eismas, jeigu kyla pavojus aplinkai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui ir kt. Tarnybos nuomone, paminėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad dėl Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje esančių inžinerinių tinklų, lietaus nuvedimo sistemų, lietaus surinkimo ir išleidžiamų paviršinių nuotekų tinklų priežiūrą buvo atsakinga Panevėžio rajono savivaldybės administracija, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti, kad Tarnyba yra tinkamas atsakovas pagal ieškovės ieškinį.

Ta aplinkybė, kad žemės sklypo dalis, kuri buvo neužstatyta minėtų bendrovių statiniais, buvo apaugusi žole, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui vertinti, kad dėl nenušienautos žolės ieškovei kilo žala, nes žala kilo ir ieškovės sveikata sutrikdyta buvo ne dėl žemės sklypo ar jo savybių, ar žolės aukščio, o dėl to, kad inžinerinis statinys – lietaus kanalizacijos šulinys buvo netinkamai eksploatuojamas, be dangčio ir dėl to, kad ieškovė, iš anksto žinodama, kad toje teritorijoje yra atvirų šulinių, savo rizika pasirinko vaikščioti po tokį sklypą, o nepastebėjusi neuždengto lietaus kanalizacijos šulinio, įkrito į jį ir susižalojo. Taigi, jei ir žemės sklype būtų buvusi trumpesnė žolė, būtų buvusi lygiai tokia pati tikimybė ieškovei paslysti ir įkristi į neuždengtą lietaus kanalizacijos šulinį, nes ji ėjo per žemės sklypą anksti ryte, dar esant šlapiam žemės paviršiui ir esant iš po nakties nenudžiūvusiai rasai nuo augalų. Tačiau visais atvejais ieškovės sveikata nebūtų sutrikdyta, jei žemės sklype esantis lietaus nuotekų šulinys būtų buvęs uždengtas, net jei žemės sklype esanti žolė ir nenupjauta.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl netvarkingo inžinerinio statinio dalies (šulinio), į kurį įkrito ieškovė, atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą tenka Lietuvos Respublikai (atstovaujamai Tarnybos), kuri nėra ginčo šulinio valdytoja ar savininkė (bylos medžiagoje valstybės nuosavybę patvirtinančių duomenų nėra). Tarnyba nėra institucija turinti pareigą ir teisės aktais priskirtą valstybinę funkciją prižiūrėti statinius, vertinti jų naudojimą, duoti nurodymus sutvarkyti pavojingus statinius.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę Lietuvos Respublikai, kuriai atstovavo Tarnyba, ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepasisakė, nevertino, nenustatė ir neatskleidė visų būtinųjų atsakovių deliktinės solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų (bendrų abiejų atsakovių veiksmų), nes Tarnybos ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos nesieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, Tarnyba niekaip neprisidėjo prie žalos ieškovei atsiradimo, Tarnybos ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos nesieja bendra kaltė dėl žalos ieškovei atsiradimo, žala ieškovei atsirado ne dėl Tarnybos veiksmų (neveikimo), nes ne žemės sklypas buvo pavojingas, o inžinerinis statinys, kuris ieškovei sukėlė sveikatos sutrikdymą, Tarnyba nėra atsakinga už Panevėžio rajono savivaldybės administracijos veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šulinys, į kurį įkrito ieškovė, yra lietaus nuotekų sistemos dalis, jo koordinatės: 6173652,88 m. (šiaurė), 524080,64 m. (rytai), šulinio vieta žemės sklypo plane – 243 (el. b. 2 tomas, b. l. 25-31, ikiteisminio tyrimo bylos 1 tomas, b. l. 169-171). Lietaus nuotekų sistema nėra pajungta į bendrą miesto ar rajono tinklą, aptarnauja 7,57 ha teritoriją, kurią iki 2002 m. detaliojo plano parengimo valdė ir ja naudojosi Telecentras. Ir nors pirmosios instancijos teismas vertino 2002 m. detaliojo plano sprendinius, kurių pagrindu žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) su visais jame esančiais statiniais ir antžeminiais ir požeminiais inžineriniais statiniais ir įrenginiais padalintas į aštuonis žemės sklypus, tačiau nevertino, kad iš 2002 m. parengto detaliojo plano pagrindinio brėžinio taip pat buvo matyti, kad lietaus kanalizacija (kurios sutartinis žymėjimas 2002 m. detaliajame plane „KL“ yra nutiesta iš 0,1377 ha ploto žemės sklypo (projektinis Nr. 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) ir jame esančių UAB „Vitramas“ (juridinio asmens kodas 303293878) pastatų, eina per žemės sklypą (projektinis Nr. 4), per 3,6621 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 7) ir nuvesta į Žagienės upelį, o taip pat, kad lietaus kanalizacija nuvesta nuo teritorijos, kurią įvykio metu naudojo ir Telecentras.

Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, ar inžineriniai tinklai nėra antraeiliai daiktai, ar jų eksploatacija ir priežiūra neturėjo rūpintis teritorijos naudotojai, tame tarpe ir Telecentras, o taip pat ir UAB „Vitramas“, kuris 2014 m. gegužės 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. MK-3078 įsigijo iš Telecentro statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini)), nes, visų pirma, iš 2002 m. parengto detaliojo plano pagrindinio brėžinio buvo matyti, kad drenažas įrengtas ir iš jo lietaus nuotekos nuvestos nuo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių statinių tolyn į Žagienės upelį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad 2003 m. balandžio 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. Ž3-0035, Ž-3-0036 pagrindu AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ išnuomoti du naujai suformuoti žemės sklypai (el. b. 2 t., b. l. 140-143). Darė išvadą, kad jokių duomenų apie tai, kad visos buvusios teritorijos lietaus kanalizacijos eksploatacija ir priežiūra perduota trečiajam asmeniui, dokumentuose nėra. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, tokie duomenys nėra tikslūs, nes teismo sprendime nenurodyta, kokiu laikotarpiu pagal minėtas žemės nuomos sutartis Telecentras nuomojosi žemės sklypus, kokios aplinkybės iš šių sutarčių dėl kilusios žalos nustatymo aplinkybių vertinamos, nes įvykio metu (2024 m. birželio 23 d.) minėtos žemės nuomos sutartys nebegaliojo, o 2024 m. birželio 23 d. būklei galiojančių žemės nuomos sutarčių, ar VĮ Registrų centro išrašų, kuriuose būtų nurodytos galiojančios žemės nuomos sutartys, Telecentras nebuvo pateikęs.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad žalą priteisia iš Panevėžio rajono savivaldybės, kurios juridinio asmens kodas faktiškai yra – 111107182, o teismo sprendime nurodė juridinio asmens Panevėžio rajono savivaldybės administracijos kodą 188774594, kai faktiškai į bylą Panevėžio rajono savivaldybė (juridinio asmens kodas 111107182) nebuvo į bylą įtraukta. Tarnybos nuomone, teismo sprendimas turi būti aiškus, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, neturėjo pagrindo naudoti vieno juridinio asmens pavadinimo, o kito juridinio asmens kodo, turėjo išsiaiškinti, kas yra tinkamas atsakovas: Panevėžio rajono savivaldybė (juridinio asmens kodas 111107182), atstovaujama Panevėžio rajono savivaldybės administracijos, ar Panevėžio rajono savivaldybės administracija (juridinio asmens kodas 188774594).

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas, nes priimtas dėl neįtrauktų į bylą asmenų su kurių teisėmis ir pareigomis yra susijęs. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neįtraukęs į nagrinėtos bylos procesą Lietuvos Respublikai (juridinio asmens kodas 111105555), turėjusio teisę ir pagrindą atstovauti asmens (VĮ Turto bankas), nes nepagrįstai vertino, kad byloje pagal ieškinį dėl žalos, susijusios su statiniu (kurį pripažino valstybės nuosavybe) Tarnyba yra tinkamas Lietuvos Respublikos atstovas ir nepagrįstai iš Lietuvos Respublikos priteisė dalį ieškovės reikalautos žalos, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas ieškovės bei Telecentro naudai.

Panevėžio rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Tarnybos, apeliacinį skundą, prašo Tarnybos apeliacinį skundą dalyje, kurioje pasisakoma dėl civilinės atsakomybės taikymo savivaldybei, laikyti nepagrįstu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad:

Tarnyba apeliaciniame skunde, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko, pasisako ir dėl savivaldybės pareigų, susijusių su statinių naudojimo priežiūra, bešeimininkio turto apskaita ir priežiūra. Su šiais Tarnybos apeliacinio skundo argumentais savivaldybė nesutinka. Kaip kad išdėstyta savivaldybės apeliaciniame skunde, ginčo atveju yra taikoma griežtoji atsakomybė, kurios esmė yra ta, jog pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Tai yra imperatyvi teisės norma, t. y. pagal šią normą negali atsakyti kiti asmenys, pvz., asmenys kurie galimai galėjo atlikti kokius nors veiksmus vykdydami kitus kontrolės veiksmus, pavestus jiems atliekant viešojo administravimo funkcijas ir pan., kaip kad ginčo atveju sprendė teismas taikydamas civilinę atsakomybę savivaldybei, kuri, teismo nuomone, nevisiškai tinkamai atliko kitų savininkų (valdytojų) valdomų statinių naudojimo priežiūrą ar galimai nesprendė klausimo dėl bešeimininkio turto (kuris ginčo atveju net neaišku, ar yra bešeimininkis). Taigi, nepaisant teismo sprendime nurodytų faktų apie tariamai netinkamą savivaldybei pavestų funkcijų statinių priežiūros srityje vykdymą (su kuriais savivaldybė kategoriškai nesutinka), tokie faktai neturi jokios įtakos nagrinėjamai bylai, kadangi savivaldybė nėra (ir niekada nebuvo) lietaus nuotekų tinklo ir jo sudėtinės dalies – šulinio, į kurį įkrito ieškovė, – valdytoja, o pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį ginčo bylos atveju atsakomybė yra taikoma būtent statinio valdytojui.

Tarnybos pastebėjimo, kad teismas nurodė, jog žalą priteisia iš Panevėžio rajono savivaldybės, bet pateikė savivaldybės administracijos juridinio asmens kodą, nelaiko esminiu.

Tarnyba atsiliepime į Panevėžio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą nurodo, kad pritaria savivaldybės reikalavimui dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir pažymi, kad Tarnyba yra pateikusi apeliacinį skundą, jame išdėsčiusi savo motyvus ir argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, todėl atsiliepimu jų nebekartoja.

Ieškovė IES1 atsiliepimais į Panevėžio rajono savivaldybės administracijos ir Tarnybos apeliacinius skundus prašo juos atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovių ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į Panevėžio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad:

Teismas pagrįstai konstatavo, kad buvusiame 7,57 ha žemės sklypo plote yra statinys transformatorinė, kuri priklausė nuo 1986 m. Panevėžio elektros tinklams, pastatas – transformatorinė, priklausanti AB „Energijos skirstymo operatorius“ (anksčiau AB „Lesto, AB „Rytų skirstomieji tinklai“). 2025 m. rugsėjo 19 d. žemės sklype registruotas servitutas – teisės tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis), servituto gavėjas – AB „Energijos skirstymo operatorius“. Šių aplinkybių atsakovė Panevėžio rajono savivaldybė apeliaciniame skunde neginčija. Konstatuotina, kad 7,57 ha žemės sklype buvo pastatyti įvairios paskirties statiniai, kurie priklausė, buvo valdomi skirtingų juridinių asmenų. Labiausiai tikėtina, kad skirtingos paskirties, skirtingų asmenų valdomų statinių statybai ir aptarnavimui, numatomam žemės sklypo įsisavinimui, valstybės buvo suprojektuoti ir valstybės lėšomis pastatyti lietaus nuotekų tinklai. Tikėtina, kad lietaus nuotekų tinklai buvo skirti surinkti paviršinį vandenį nuo šalia esančių įvažiavimo kelių, kurie yra ir buvo ne tik formuojamoje tuo metu 7,57 ha teritorijoje.

2002 m. buvo atliktas sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padalinimo detalusis planas ir suformuoti aštuoni žemės sklypai. Iš 2003 m. kovo 13 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), plano aiškinamojo rašto matyti, kad planuojama teritorija turi vandentiekio, buitinių nuotekų, lietaus kanalizacijos, šilumos tiekimo, ryšių ir elektros tiekimo tinklus. Iš suformuotų žemės sklypų, sklypai Nr. 3 ir Nr. 7 perduoti nuomos teise AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, o likę sklypai Nr.: 1, 2, 4, 5, 6, 8 valdomi ir naudojami valstybės. Ieškovė įkrito į šulinį, kuris yra suformuotame žemės sklype Nr. 4. Šio žemės sklypo paskirtis – inžinerinės infrastruktūros. Tokia žemės sklypo paskirtis yra naudojama susisiekimo komunikacijoms ir vandentiekio, nuotekų, elektros, dujų, ryšių linijoms tiesti bei aptarnauti. Šiame žemės sklype yra ir AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ priklausantis asfaltuotas pravažiavimo kelias (pastaba: nuosavybė šiam asmeniui teisiškai neregistruota). Pažymi, kad inžinerinės infrastruktūros teritorijoms priklauso ir elektros pastotės. Lietaus kanalizacijos paskirtis yra surinkti paviršinį vandenį ne tik nuo stogų, kietų dangų, bet ir nuo viso žemės paviršiaus.

2002 metais perduodant nuomos teise AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ du naujai suformuotus žemės sklypus, šių sklypų savininke išliko valstybė. Tame tarpe valstybė ir žemės sklypo Nr. 4 savininkė ir valdytoja.

Nekyla ginčų dėl to, kad AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), turi lietaus surinkimo sistemą, kuri yra jų nuomojamame iš valstybės žemės sklype, ir nuomojamame sklype esanti surinkimo sistema yra pajungta į lietaus surinkimo sistemą, kuri aptarnauja ir kitus naujai suformuotus žemės sklypus, tikėtina ir didesnes aplinkines teritorijas, nepatenkančias į buvusį 7,57 ha ploto žemės sklypą. Ta aplinkybė, kad AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nuomojamame ir naudojamame žemės sklype yra įrengta lietaus nuotekų sistema, surenkanti vandenį nuo pastatų ir statinių (aikštelių), kuri pajungta į bendrą vietinę nuotekų sistemą, nereiškia, kad AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ yra bendros vandens surinkimo sistemos valdytojas, naudotojas ar tuo labiau savininkas. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ yra atsakingas už jų išsinuomotame žemės sklype esančių, faktiškai naudojamų lietaus surinkimo sistemos įrenginių priežiūrą. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ neturi pareigos rūpintis jiems neperduotais nuosavybėn, naudojimui, valdymui lietaus surinkimo sistemos inžineriniais įrenginiais, kurie yra valstybei priklausančiuose žemės sklypuose.

Atsižvelgiant į tai, kad lietaus nuotekų sistema yra skirta visų suformuotų buvusiame 7,57 ha žemės sklype (tame tarpe ir tų, kuriuose yra statiniai, kiti inžineriniai įrenginiai (tame tarpe keliai, elektros pastotė, sarginė)) naujai suformuotų žemės sklypų aptarnavimui, naudojimui, negalima teigti, kad bendra visiems žemės sklypas suformuota lietaus nuotekų sistema buvo perduota tik vienam asmeniui – AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“. Toks aiškinimas pažeistų kitų žemės sklypo naudotojų teises, tame tarpe ir valstybės, kaip inžinerinių tinklų, interesus.

Pirmosios instancijos teismas analizavo nuomos sutartis, kuriomis AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ perduoti žemės sklypai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2003 m. balandžio 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. Ž3-0035, Ž-3-0036 pagrindu AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ išnuomoti du naujai suformuoti žemės sklypai. Jokių duomenų apie tai, kad visos buvusios teritorijos lietaus kanalizacijos eksploatacija ir priežiūra perduota trečiajam asmeniui, dokumentuose nėra. 2025 m. lapkričio 11 d. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ rašte nurodoma, kad bendrovės balanse turto „Lietaus kanalizacija“ adresu (duomenys neskelbtini), neturi ir pagal archyvinius duomenis – neturėjo, statinių adresu (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) nevaldo.

Byloje konstatuota faktinė aplinkybė, kad valstybei nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, tame tarpe ir žemės sklypas, kuriame yra šulinys, į kurį įkrito ieškovė ir susižalojo, turi inžinerinius įrenginius – lietaus vandens surinkimo sistemą, kuri priklauso valstybei ir yra niekieno neprižiūrima. Šį turtą privalėtų perimti Panevėžio rajono savivaldybė, tačiau jo neperima, teritorijos (žemės sklypo), kuriame yra inžineriniai statiniai priežiūros funkcijos nevykdo. Dėl to, kad teritorija (žemės sklypas) buvo neprižiūrėta, apaugusi nešienaujama žole, dėl to ieškovė šulinio nepamatė ir įkrito. Šioje byloje atsakomybė kyla ne tik dėl to, kad buvo neprižiūrimas inžinerinis įrenginys (paliktas atviras šulinėlis), bet ir dėl to, kad pati teritorija buvo neprižiūrėta. Ši aplinkybė taip pat yra svarbi ir yra priežastiniame ryšyje su nelaimingu atsitikimu ir ieškovės sužalojimu, ieškovei padaryta žala.

Panevėžio rajono savivaldybė neneigia fakto, kad ji neatliko žemės sklypo, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas priežiūros, nereagavo į pranešimus apie tai, kad žemės sklypas yra neprižiūrimas, atviri šuliniai. Toks atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės elgesys laikytinas neapdairiu, nerūpestingu. Atsakovė Panevėžio rajono savivaldybė apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 28 d. nutartimi c/b Nr. e3K-3-55-933/2025, kitomis nutartimis, reglamentuojančiomis pagrindinio daikto, antraeilio daikto, priklausinio reglamentavimą. Taigi, šioje byloje atsakovė ginčija tik vieną iš dviejų pagrindų, kuriuo ieškinys šio asmens atžvilgiu buvo patenkintas, aiškindama, kad lietaus nuotekų tinklų savininku yra AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ ir todėl už žalą atsakingas didesnio pavojaus šaltinio (inžinerinio statinio) valdytojas. Kitų aplinkybių, dėl kurių atsirado žala ir kilo pareiga atlyginti padarytą žalą – dėl Panevėžio rajono savivaldybės neatliekamos žemės sklypo nepriežiūros, lietaus nuotekų sistemos neperėmimą savo balansan (nuosavybėn), nereagavimo į pranešimus apie atvirus lietaus vandens šulinius, atsakovė apeliaciniu skundu neginčija.

Atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės apeliaciniame skunde pateikti teisės aiškinimai yra pateikti bylose, kurių ratio decidendi (sprendimo pagrindas) skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

Atsiliepime į Tarnybos apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad:

Tarnyba yra Aplinkos ministerijos struktūrinis padalinys, centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas. Byloje nustatyta, kad žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkas yra Lietuvos Respublika, nuo 2010 m. birželio 18 d. šį žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos. 2002 m. buvo atliktas sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padalinimo detalusis planas ir suformuoti aštuoni žemės sklypai. Sprendimus dėl žemės sklypų formavimo priėmė Panevėžio apskrities viršininkas ( įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)). Formuojant žemės sklypus buvo nustatyta, kad planuojama teritorija turi vandentiekio, buitinių nuotekų, lietaus kanalizacijos, šilumos tiekimo, ryšių ir elektros tiekimo tinklus. Panevėžio apskrities viršininko administracija suformuodama žemės sklypus, valstybei priklausančių sklypuose esančių vietinių lietaus kanalizacijos tinklų niekam neperdavė. Valstybė liko šio turto valdytoja, savininkė.

2003 m. kovo 13 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtintas žemės sklypo padalijimo projektas, bei sklypo Nr. 4 kadastrinių matavimų byloje (ikiteisminio tyrimo byla 1 t., b. I. 164-171) nėra duomenų apie lietaus kanalizacijos savininkus, valdytojus, naudotojus. Prie duomenų apie statinių ir inžinerinių įrenginių savininkus, naudotojus ar nuomininkus (jeigu jie nesutampa su žemės sklypo savininku, naudotoju ar nuomininku) nurodoma informacija apie 0,1354 ha asfalto dangos priklausymą AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, daugiau įrašų nėra.

Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas nustato, kad teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atlieka Statybos inspekcija (3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 8 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje ir 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas apima teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atlieka Tarnyba. Tarnyba atlieka teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą žemėtvarkos schemų ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo atvejais (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Taigi, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, atsakomybė kyla dėl jai patikėto žemės sklypo ir joje esančių įrenginių, priklausančių valstybei netinkamos priežiūros.

Priešingai nei teigia apeliantai, šiuo atveju CK 6.271 straipsnis, nustatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, netaikytinas, nes jis reglamentuoja tuos atvejus, kai žala padaroma viešojo administravimo srityje. Tuo tarpu šioje byloje valstybės atsakomybė iš esmės kyla bendrųjų teisės normų pagrindu, ji atsako lygiais pagrindais su privačiais asmenimis.

Byloje nustatyta, kad valstybė nesirūpino savo turtu, kad žemės sklype yra neprižiūrimi, niekam neperduoti valstybės lėšomis pastatyti lietaus nuotekų tinklai, kurių šuliniai būna atviri. Valstybė šio turto neprižiūrėjo. Tai rodo, kad valstybė visiškai nesirūpino savo turtu ir gyventojų saugumu. Valstybė neveikė taip, kaip turi veikti apdairus, rūpestingas savininkas. Pagrindo pateisinti savo nesirūpinimą valstybei savo turtu nėra (CK 6.248 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tarp valstybės nerūpestingumo ir ieškovams atsiradusios žalos yra netiesioginis priežastinis ryšys, pakankamas civilinei atsakomybei kilti (CK 6.247 straipsnis). Panevėžio apskrities viršininkas dar 2003 metais formuodamas žemės sklypus privalėjo spręsti sklype esančių inžinerinių statinių priežiūros klausimą, nes iš esamų duomenų buvo aišku, kad sklype yra lietaus kanalizacija.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ (toliau – ir LRTC) atsiliepimu prašo atmesti apeliančių apeliacinius skundus. Atsiliepimą grindžia argumentais:

Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes pagrįstai konstatavo, jog lietaus nuotekų tinklai (šulinys, į kurį įkrito ieškovė) nėra LRTC pastatų priklausinys. LRTC neneigia, kad iki 2002 m. detaliojo plano (duomenys neskelbtini) sklypas kartu su (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sklypais sudarė vieną bendrą žemės sklypą, kad šiuo sklypu naudojosi LRTC ir kad šiame sklype buvo LRTC priklausantys statiniai – radijo relinė stotis. Tačiau, tai nereiškia, kad (i) inžineriniai statiniai, įskaitant ir šulinį, į kurį įkrito ieškovė, 2002 m. ir iki to laiko priklausė LRTC; (ii) inžineriniai statiniai, įskaitant ir šulinį, esantį (duomenys neskelbtini) sklype, 2024 m. birželio 23 d. (nelaimingo atsitikimo metu) priklausė LRTC ir LRTC buvo atsakinga už šio šulinio priežiūrą. Savivaldybė savo skunde visiškai nepagrįstai skiria fokusą kas neva buvo iki 2002 m., ir ignoruoja faktinę situaciją, kuri buvo po to, kai LRTC grąžino žemės sklypą valstybei ir kuri buvo nelaimingo atsitikimo metu. Tokia savivaldybės pozicija yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsta. (duomenys neskelbtini) sklype esantis šulinys, į kurį įkrito ieškovė, yra (duomenys neskelbtini) sklypo priklausinys, o ne radijo relinės stoties priklausinys. Šis šulinys priklauso Lietuvos Respublikai, todėl Telecentras negali būti laikomas atsakingu už ieškovei galimai sukeltą žalą.

Priešingai nei bando pavaizduoti savivaldybė skunde, Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1996 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 142 ir Nekilnojamojo turto registro įrašai apie įregistruotas Telecentro nuosavybės teises į Panevėžio radijo relinės stoties statinių komplekso statinius jokia apimtimi nepagrindžia, kad 1996 m. Telecentras perėmė nuosavybės teises į lietaus nuotekų tinklą kartu su visais kitais komplekso statiniais. Kaip matyti iš įsakymo, minėtu įsakymu nebuvo perduota paviršinių (lietaus) nuotekų infrastruktūra, įskaitant lietaus nuotekų tinklus ar šulinius. Aplinkybė, kad 1996 m. įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota LRTC nuosavybės teisė ne tik į pastatus, bet ir įsakyme tiesiogiai nenurodytus kiemo statinius (kiemo aptvėrimą, kiemo aikštelę), nepatvirtina, kad tuo pačiu pagrindu LRTC būtų perėmęs ir lietaus nuotekų tinklus.

Priešingai nei bando pavaizduoti savivaldybė skunde, vien 2002 m. detaliojo plano rengimo dokumentacija (aiškinamasis raštas), nepatvirtina kitokių aplinkybių: aiškinamajame rašte nurodyta, kad žemės sklypas užstatytas pastatais, kiemo įrenginiais ir dviem bokštais. „Pastatai <...> tvora <...> asfaltas <...> ir du bokštai <...> priklauso AB „LRTC“ Panevėžio radijo relinei stočiai“. Tačiau jame nėra nurodyta, kad inžineriniai statiniai, įskaitant šulinius, priklauso LRTC. Jame paprasčiausiai nurodyta, kad būtent šie išvardinti objektai – pastatai, tvora, asfaltas ir du bokštai – priklauso LRTC. Aiškinamajame rašte pažymėta, kad „Planuojama teritorija turi vandentiekio, buitinių nuotekų, lietaus kanalizacijos, šilumos tiekimo, ryšių ir elektros tiekimo tinklus“, t. y. nurodyta, kad teritorijoje yra inžineriniai tinklai, tačiau vėlgi, nepasakyta, kad šie tinklai, priešingai nei pastatai, tvora, asfaltas ir du bokštai, priklauso LRTC. Tiesiog aiškinamajame rašte pažymėta, kad žemės sklype, kuris buvo padalintas, yra inžineriniai tinklai, tačiau nepasakyta nei kas jų savininkas, nei kam jie tarnauja, nei kada jie sukurti.

Telecentro kartu su 2025 m. lapkričio 25 d. paaiškinimais pateikta Geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis ir jos priedas „Vandentiekio ir nuotekų tinklų priklausomybių ribos“ pagrindžia, kad šulinys, į kurį įkrito ieškovė (kaip užfiksuota 2025 m. spalio 10 d. Vietos apžiūros protokole, šulinio vieta plane Nr. 243), nepapuola į Telecentrui priklausančius nuotekų tinklus. Telecentro kartu su 2025 m. lapkričio 25 d. paaiškinimais pateiktas patvirtinimas taip pat pagrindžia, jog jis neturi jokio turto nei (duomenys neskelbtini) žemės sklype, nei (duomenys neskelbtini) sklype.

Bylos įrodymai patvirtina, kad ginčo nuotekų tinklai (šulinys) funkcine prasme netarnauja Telecentro pastatams (Panevėžio radijo relinei stočiai). Byloje nėra įrodymų, apart deklaratyvių savivaldybės teiginių, kad šulinys kartu su kitais inžineriniais statiniais būtų skirtas aptarnauti Telecentro pastatams. Nei vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina, jog visaverčiam Telecentrui nuosavybės teise priklausančių statinių naudojimuisi pagal paskirtį būtina nuolat naudotis šuliniu ir (ar) kitais inžineriniais tinklais, esančiais (duomenys neskelbtini) sklype. Priešingai, Telecentras į bylą yra pateikęs įrodymus – 2025 m. gruodžio 5 d. LRTC administravimo skyriaus pažymą, kuri patvirtina, jog paviršinių nuotekų tinklai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sklypuose, nėra reikalingi Telecentro valdomo (duomenys neskelbtini) sklypo paviršinėms nuotekoms surinkti ir nuvesti, o jų būklė ar priežiūra nedaro jokios įtakos Telecentro infrastruktūros eksploatacijai. Todėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sklypuose esanti paviršinių nuotekų infrastruktūra Telecentrui yra neaktuali, nevaldoma ir nenaudojama, kas paneigia bet kokias prielaidas dėl Telecentrui priskirtinos atsakomybės.

Byloje esančių įrodymų pagrindu, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad lietaus nuotekų sistema aptarnauja aplinkinę teritoriją, t. y. gretimus valstybinius ir privačius sklypus, pastatus ir kitus inžinerinius tinklus, todėl negali būti priskirtas vienam konkrečiam subjektui:

2025 m. spalio 10 d. vietos apžiūros protokole pažymėta: „Šulinio vieta. Už šulinio sklypas, priklausantis ieškovei IES1.“ T. y., remiantis šia nustatyta aplinkybe, visiškai realu, jog šulinys tuo pačiu tarnavo ir ieškovės žemės sklypui bei jame esantiems statiniams, nes galimai surinkdavo lietaus nuotekas ir nuo gretimo (ieškovės sklypo).

Šalia (duomenys neskelbtini) sklypo, yra (duomenys neskelbtini) žemės sklypas su pastatu, kuriame įsikūrusi Žuvies rūkykla. Kaip pagrindė Telecentras savo atsiliepime į ieškinį, šis pastatas dar 2014 m. buvo perleistas UAB „Vitramas“, kuris nuo 2014 m. gegužės 22 d. įregistruotas taip pat kaip (duomenys neskelbtini) esančios valstybinės žemės valdytojas. Taigi, jeigu savivaldybė teigia, jog (duomenys neskelbtini) sklype esantis šulinys aptarnavo Telecentrui kituose žemės sklypuose priklausančius statinius, pagal tokią pačią logiką, (duomenys neskelbtini) sklype esantis šulinys tuo pačiu aptarnavo ir aptarnauja (duomenys neskelbtini) pastatą, kuris tiek 2024 m. birželio 23 d., tiek ir dar anksčiau (nuo 2014 m.) priklauso UAB „Vitramas“; bei valstybei priklausantį žemės sklypą.

Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagoje užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) sklype taip pat yra transformatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti AB „Energijos skirstymo operatorius“. Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) esantys lietaus nuotekų tinklai, įskaitant ir šulinį, taip pat aptarnavo ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ turtą, nes buvo užtikrinamas ir šio turto tinkamas eksploatavimas.

Teismo sprendimo 26 punkte nustatyta, kad „Aiškinamajame rašte nurodoma, jog specialios žemės naudojimo sąlygos – lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų apsaugos zona nustatoma sklypams Nr. 1, 2, 3, 4, 7. Analogiški duomenys užfiksuoti 2003-03-13 Panevėžio apskrities viršininko įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtintas žemės sklypo padalijimo projektas, bei sklypo Nr. 4 kadastrinių matavimų byloje (ikiteisminio tyrimo byla 1 t., b. l. 164-171)“ – tai reiškia, kad nuotekų tinklai buvo skirti aptarnauti ir kitoms teritorijoms, t. y. ne tik toms, kuriose yra LRTC pastatai / statiniai.

Teismo sprendimo 27 punkte nustatyta, kad „2002-05-20 rašto pagrindu duomenys nekilnojamojo turto registre buvo tikslinami nurodant, kad AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ vardu klaidingai registruotas transformatorinės pastatas, šis pastatas dar 1986 m. buvo perduotas Panevėžio elektros tinklams (el. b. 2 t., b. l. 120-121)“. Vadinasi, dar nuo 1986 m. ginčo lietaus nuotekų tinklai (darant prielaidą, kad jie tuo metu buvo įrengti) aptarnavo ir kitų asmenų pastatus, ne tik Telecentro.

Aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių nei Savivaldybė, nei Tarnyba pirmosios instancijos teisme nei ginčijo, nei kvestionavo.

Melioracijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis aiškiai numato, kas šio įstatymo prasme yra laikoma melioracijos statiniais ir įtvirtina, kad šuliniai yra laikomi melioracijos statiniais: „Melioracijos statiniai – melioracijai naudojami įvairūs statiniai (grioviai, slenksčiai, greitvietės, vandens pralaidos, drenažo rinktuvai ir sausintuvai, siurblinės, tvenkinių žemės užtvankos, pylimai, drėkinimo vamzdynai, šuliniai, vandens nuleistuvai ir kiti)“. Melioracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad žemės sklype esantys melioracijos statiniai yra žemės sklypo priklausiniai ir nuosavybės teise priklauso žemės sklypo savininkui, jeigu sutartis nenustato kitaip, išskyrus valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos ir hidrotechnikos statinius, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje. Telecentro įsitikinimu, šulinys kartu su inžineriniais statiniais yra būtent žemės sklypo priklausinys. Telecentro poziciją, kad inžineriniai statiniai, įskaitant ir šulinį, į kurį įkrito ieškovė, yra būtent žemės sklypo priklausinys patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje žala įkritus į neuždengtą šulinį buvo priteista iš savivaldybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365).

Šulinys, kaip ir kiti inžineriniai tinklai, esantys (duomenys neskelbtini) sklype, yra (duomenys neskelbtini) sklypo priklausiniai. Šiuo atveju Telecentras nėra (duomenys neskelbtini) sklypo savininkas. Telecentras nėra netgi šio žemės sklypo valdytojas. Byloje ginčo nėra, kad (duomenys neskelbtini) savininku tiek dabar, tiek nelaimingo atsitikimo metu yra ir buvo Lietuvos Respublika. Taigi, savivaldybės teiginys, jog šulinys yra LRTC Panevėžio radijo relinės stoties priklausinys prieštarauja teisiniam reguliavimui.

LRTC sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Panevėžio rajono savivaldybės teritorijos tvarkymo ir švaros taisyklės numato, kad visapusiškai tvarkai savivaldybės teritorijoje užtikrinti, draudžiama palikti netvarkomą, apleistą, piktžolėtą nuosavybės teise priklausančią, nuomojamą, naudojamą ar kitaip valdomą žemę. Telecentras atkreipia dėmesį, kad nelaimingas atsitikimas, t. y. ieškovė įkrito į (duomenys neskelbtini) sklype esantį šulinį, pirmiausia atsitiko ne todėl, kad jis buvo atviras, o todėl, kad (duomenys neskelbtini) sklypas, priklausantis Lietuvos Respublikai buvo neprižiūrėtas ir neaptvertas. Jeigu valstybiniu žemės sklypu būtų rūpintasi tinkamai, t. y. jis būtų šienaujamas ir aptvertas, tuomet nelaimingas atsitikimas nebūtų atsitikęs – nebūtų turėję reikšmės ar šulinys uždengtas, ar ne.

Telecentras pažymi, kad ginčo, jog (duomenys neskelbtini) sklypas būtų tinkamai prižiūrėtas, aptvertas tuomet, kai šį sklypą valdė Telecentras apskritai nėra. Tai patvirtina ir detaliojo plano rengimo dokumentacija (aiškinamasis raštas) bei, kaip teigia pati savivaldybė skunde, iki detaliojo plano parengimo visa Telecentro faktiškai naudojama teritorija buvo aptverta tvora, kaip ir yra aptverta teritorija, kuria šiuo metu naudojasi Telecentras. Tą, taip pat patvirtino ir ieškovės kviesti liudininkai. Taigi, Telecentrui naudojantis žemės sklypu, jeigu tuo metu toje teritorijoje buvo šulinys, Telecentras visuomet užtikrino pakankamas saugumo priemones. Tuo tarpu, byloje yra duomenys, kad ne tik ginčo šulinys buvo atidengtas (neprižiūrimas), tačiau ir teritorija neaptverta, neprižiūrėta.

Atkreipia dėmesį, jog pirmos instancijos teisme nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad ir pati Tarnyba sutartyse dėl žemės sklypo naudojimo numatė specialiąsias sąlygas, kuriose buvo apribotas sklypo naudojimas dėl jame esančios infrastruktūros. Nepaisant to, Tarnyba žemės sklypu nesirūpino, neprižiūrėjo, neužtikrino, jog į tokį sklypą nepatektų pašaliniai asmenys.

Savivaldybė byloje užima poziciją, kad šulinys priklauso Telecentrui, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu savivaldybės pozicija buvo kitokia. Pati savivaldybė (jos darbuotojas) ikiteisminiame tyrime patvirtino, kad „žemės sklypas kuriame yra šulinys priklauso Lietuvos Respublikai, o šulinys į kurį įkrito IES1 yra neregistruotas ir niekam nepriklauso“. Šią aplinkybę de facto nustatė ir teismas.

LRTC paneigė, jog yra šulinio ir kitų inžinerinių tinklų savininkas. Taigi, jeigu savininkas yra ne LRTC, ne Lietuvos valstybė (su kuo LRTC nesutinka, nes lietaus nuotekų šulinys yra žemės sklypo priklausinys) ir ne koks nors kitas asmuo, tuomet toks turtas yra laikomas bešeimininkiu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, nors ginčo turtas nebuvo savivaldybės apskaitoje, ji turėjo pareigą spręsti dėl šio turto konkretaus valdytojo nustatymo arba saugojimo ir priežiūros užtikrinimo.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (liet. iš pareigos) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, t. y. apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).

Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo atsakovių apeliaciniuose skunduose bei ieškovės, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsiliepimuose išdėstytų argumentų kontekste.

Byloje pareikšti reikalavimai atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba), bei Panevėžio rajono savivaldybei, atstovaujamai administracijos (toliau – ir Savivaldybė), dėl žalos atlyginimo, susiję su tuo, kad 2024 m. birželio 23 d. gretimame savo žemės sklypui žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), į atidengtą šulinį (lietaus kanalizacijos) įkrito ir patyrė sunkius kūno sužalojimus (žalą) ieškovė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, kad už ieškovės patirtą žalą yra atsakingos abi atsakovės, todėl iš atsakovių solidariai priteisė ieškovei 15 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Teismas sprendimą grindė esminiais argumentais, kad lietaus kanalizacijos atšaka aptarnauja visą 7,57 ha teritoriją, t. y. gretimus valstybinius ir privačius sklypus, pastatus ir kitus inžinerinius tinklus; ši atšaka yra likusi žemės sklypo savininko (valstybės) žinioje ir jokia institucija jos valdymo nėra perėmusi; kad, nors ginčo turtas nebuvo savivaldybės apskaitoje, ji taip pat turėjo pareigą spręsti dėl šio turto konkretaus valdytojo nustatymo arba saugojimo ir priežiūros užtikrinimo (sklypas buvo apaugęs žole, nenušienautas).

Atsakovės su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl joms tekusios atsakomybės atlyginti ieškovės patirtą žalą nesutinka, nurodo, kad ne jos yra atsakingos už tokią žalą, kadangi nėra žemės sklype, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, esančio šulinio savininkės ar valdytojos.

Pasak Savivaldybės, sprendžiant dėl atsakomybės už ginčo statinio defektus, turėjo būti nustatyta, ar lietaus nuotekų tinklai yra ginčo teritorijoje esančių statinių priklausiniai, kas buvo jų savininkas jų sukūrimo metu ir kaip keitėsi jų savininkai, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino. Jos teigimu, visi teritorijoje buvę statiniai, tame tarpe inžinerinė infrastruktūra su lietaus kanalizacijos tinklais, nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, nes visa infrastruktūra buvo skirta šioje teritorijoje esančiai šio asmens Panevėžio radijo relinei stočiai ir jos pastatams aptarnauti, nes per tinklus buvo surenkamos šio pastatų komplekso paviršinės nuotekos, todėl nagrinėjamu atveju būtent šis asmuo yra atsakingas už ieškovės patirtos žalos atlyginimą.

Tarnybos nuomone, aplinkybė, kad lietaus kanalizacijos tinklo dalis, esanti žemės sklype, priklauso Lietuvos Respublikai yra tik prielaida, nes civilinėje byloje nebuvo jokių įrodymų, kad šie inžineriniai tinklai yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, o ne teritorijoje esančių statinių priklausinys, ar bešeimininkis turtas. Bešeimininkiu turtu rūpinasi savivaldybė. Šios apeliantės teigimu, už Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje esančių inžinerinių tinklų, lietaus nuvedimo sistemų, lietaus surinkimo ir išleidžiamų paviršinių nuotekų tinklų priežiūrą yra atsakinga Panevėžio rajono savivaldybės administracija. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, turėjo būti aiškintasi, ar inžineriniai tinklai nėra antraeiliai daiktai, ar jų eksploatacija ir priežiūra neturėjo rūpintis teritorijos naudotojai, tame tarpe ir AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, o taip pat ir UAB „Vitramas“.

Savo ruožtu ieškovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ su atsakovių pateiktais apeliaciniais skundais nesutinka ir neigia juose išdėstytas pozicijas.

Dėl ginčo esmės

Bylos duomenimis nustatyta, kad šulinys, į kurį įkrito ieškovė, yra žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad šio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė yra Lietuvos Respublika, valstybinės žemės patikėjimo teise nuo 2010 m. birželio 18 d. šį žemės sklypą valdo Tarnyba. Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita; būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos. Šiame žemės sklype yra šie statiniai: 0,1354 ha asfalto danga, priklausanti AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, bei pastatas – transformatorinė, priklausanti AB „Energijos skirstymo operatorius“ (anksčiau priklausė AB „Lesto“; AB „Rytų skirstomieji tinklai“). 2025 m. rugsėjo 19 d. žemės sklype registruotas servitutas – teisės tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis); servituto gavėjas – AB „Energijos skirstymo operatorius“.

Nustatyta, kad šulinys, į kurį įkrito ieškovė, yra lietaus nuotekų sistemos dalis, jo koordinatės: 6 173 652,88 m. (šiaurė), 524 080,64 m. (rytai), šulinio vieta žemės sklypo plane – 243. Lietaus nuotekų sistema nėra pajungta į bendrą miesto ar rajono tinklą, aptarnauja 7,57 ha teritoriją, kurią iki 2002 m. detaliojo plano parengimo valdė ir ja naudojosi AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“. Iki minėto detaliojo plano parengimo ginčo žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)) kartu su žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), sudarė vientisą žemės sklypą, kuriuo naudojosi AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, ir šiame vientisame žemės sklype, be kita ko, buvo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ priklausantis statinys – Panevėžio relinė radijo stotis.

Nustatyta, kad 2002 m. buvo parengtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo detalusis planas, pagal kurį suformuoti aštuoni nauji žemės sklypai. Iš 2003 m. kovo 13 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) ir plano aiškinamojo rašto matyti, kad planuojama teritorija turi vandentiekio, buitinių nuotekų, lietaus kanalizacijos, šilumos tiekimo, ryšių ir elektros tiekimo tinklus. Suformuotais žemės sklypais Nr. 3 ir Nr. 7 nuomos teise naudojasi AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, o sklypai Nr. 1, 2, 4, 5, 6 ir 8 priskirti laisvos valstybinės žemės fondo žemei. Naujai suformuotame žemės sklype Nr. 4 (ginčo sklype – (duomenys neskelbtini)) yra 1 064 kv. m ploto asfaltuota danga, priklausanti AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, taip pat transformatorinė, priklausanti AB „Energijos skirstymo operatorius“. Žemės sklypo Nr. 4 ((duomenys neskelbtini)), kuriame į šulinį įkrito ieškovė, paskirtis – inžinerinės infrastruktūros.

Ginčo byloje dėl to, kad ieškovė įkrito į statinį, neuždengtą lietaus kanalizacijos šulinį, ir kad žala ieškovei atsirado dėl šio statinio trūkumų, byloje nėra. Ginčas byloje kilo dėl to, kas yra atsakingas už ieškovės patirtą žalą ir kam tenka pareiga ją atlyginti.

Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Byloje nustatyta, kad žala ieškovei padaryta dėl lietaus kanalizacijos šulinio, kaip statinio, trūkumo (šulinys buvo be dangčio), dėl kurio ieškovė įkrito į šulinį ir patyrė sunkius kūno sužalojimus. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino CK 6.266 straipsnio nuostatą, kad prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą tenka šulinio savininkui ar valdytojui. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato ar statinio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris viešame registre nurodytas kaip jo savininkas (valdytojas). Valdytoju pripažįstamas asmuo, kuris deliktinės ar prievolinės teisės pagrindu yra atsakingas už tinkamą statinio eksploatavimą ir priežiūrą. Nagrinėjamu atveju lietaus kanalizacijos šulinys viešame registre neįregistruotas, todėl svarbu nustatyti, kas buvo šio statinio savininkas (valdytojas) ir privalėjo rūpintis tinkama jo priežiūra.

Teisėjų kolegija nesutinka su Savivaldybės ir Tarnybos apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsiaiškino aplinkybių, reikšmingų nustatant ginčo objekto teisinį statusą ir jo pripažinimą pagrindinio daikto priklausiniu. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo objekto paskirtimi, funkciniu ryšiu su kitais statiniais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šulinys, į kurį įkrito ieškovė, nėra trečiajam asmeniui AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ priklausančios Panevėžio relinės radijo stoties ir kitų statinių priklausinys. Vien aplinkybė, kad iki 2003 m. vientisą žemės sklypą, kuriam priklausė ir teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, ir jame esančius statinius valdė trečiasis asmuo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, savaime nereiškia, kad ginčo šulinys ir šiuo metu priklauso šiam asmeniui ir kad jam tenka pareiga rūpintis šiuo statiniu. Byloje nėra duomenų, kad minėta vientisa žemės sklypo teritorija dar 1996 m. šiam asmeniui buvo perduota valdyti kartu su visa inžinerine infrastruktūra, įskaitant šulinius. Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1996 m. gruodžio 6 d. įsakymas Nr. 142 ir Nekilnojamojo turto registro duomenys apie AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nuosavybės teisių į Panevėžio radijo relinės stoties statinių komplekso statinius įregistravimą savaime nepatvirtina, kad 1996 m. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ kartu su kitais komplekso statiniais buvo perduotos ir nuosavybės teisės į lietaus nuotekų tinklą. Iš minėto įsakymo turinio matyti, kad paviršinių (lietaus) nuotekų infrastruktūra, įskaitant lietaus nuotekų tinklus ar šulinius, nėra nurodyta kaip perduodamo turto objektas. Aplinkybė, kad, remiantis šiuo įsakymu, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nuosavybės teisės ne tik į pastatus, bet ir į įsakyme tiesiogiai nenurodytus kiemo statinius – kiemo aptvėrimą ir kiemo aikštelę, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad tuo pačiu pagrindu AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ buvo perduotos ir nuosavybės teisės į lietaus nuotekų tinklus. Pažymėtina, kad 2003 m. minėtas žemės sklypas buvo padalytas į aštuonis atskirus žemės sklypus, todėl nuo šio momento trečiajam asmeniui nebepriklauso teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš 2003 m. balandžio 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. Ž3-0035, Ž-3-0036, kurių pagrindu AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ išnuomoti du naujai suformuoti žemės sklypai, nematyti, kad šių dokumentų pagrindu visos buvusios teritorijos lietaus kanalizacijos eksploatacija ir priežiūra būtų atiduota trečiajam asmeniui.

Taigi, nors iki 2003 m. visa ginčo teritorija priklausė trečiajam asmeniui, ši aplinkybė savaime nepatvirtina trečiojo asmens nuosavybės teisės į ginčo šulinį. Nelaimingo atsitikimo metu ginčo žemės sklypas, kuriame yra šulinys, į kurį įkrito ieškovė, trečiajam asmeniui nebepriklausė. Be to, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių nustatyti, kas pastatė (įrengė) ginčo šulinį, kam jis priklausė jo įrengimo metu. Taip pat nėra įrodymų, kad trečiasis asmuo, tuo metu valdydamas visą ginčo teritoriją, būtų pastatęs ar įrengęs ginčo šulinį ir vėliau jį valdęs nuosavybės teise. Vien aplinkybė, kad ginčo šulinys buvo įrengtas teritorijoje, kuri tam tikru laikotarpiu priklausė trečiajam asmeniui, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog šulinys buvo trečiojo asmens nuosavybė. Priešinga išvada būtų grindžiama vien prielaida, o ne byloje esančiais objektyviais įrodymais.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad buvusioje vientisoje žemės sklypo teritorijoje, dar iki jos padalijimo į aštuonis atskirus žemės sklypus, esančių statinių statybos metai nurodyti 1986 m. Šie statiniai nuosavybės teise priklausė valstybei, o trečiasis asmuo juos patikėjimo teise valdė tik nuo 1997 m. Taigi nuo statinių pastatymo 1986 m. iki jų perdavimo trečiajam asmeniui patikėjimo teise 1997 m. statiniai priklausė valstybei ir buvo valstybės nuosavybė. Neatmestina, kad ginčo teritorijoje esantys lietaus nuotekų tinklai galėjo būti įrengti pačios valstybės, todėl, kaip minėta, vien jų buvimo teritorijoje, kuri tam tikru laikotarpiu buvo valdoma trečiojo asmens, nepakanka išvadai, kad šie tinklai, įskaitant ginčo šulinį, priklausė trečiajam asmeniui.

Kita vertus, teismas pažymi, jog byloje nėra įrodymų, jog šulinys būtų reikalingas ir būtinas, skirtas aptarnauti būtent AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ Panevėžio relinę radijo stotį. Priešingai, byloje yra pateikta AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ pažyma, kurioje nurodyta, kad paviršiniai nuotekų tinklai, esantys sklype adresu (duomenys neskelbtini), nereikalingi surinkti ir nuvesti paviršines nuotekas nuo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ valdomo sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), aikštelių bei statinių stogų, kadangi teritorijos ir paviršinių nuotekų tinklų nuolydis yra į priešingą pusę; be to, paviršinių nuotekų tinklų sklype (duomenys neskelbtini) netinkama priežiūra, tinklo pažeidimai nedaro įtakos kokybiškai paviršinių nuotekų tinklų eksploatacijai AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ valdomame žemės sklype.

Teisėjų kolegija, be kita ko, sutinka su trečiojo asmens AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ atsiliepimo argumentais, kad, jeigu Savivaldybė teigia, jog (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype esantis ginčo šulinys aptarnauja AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ kitame žemės sklype esantį statinį, t. y. (duomenys neskelbtini) esančią Panevėžio relinę radijo stotį, tai, remiantis pačios Savivaldybės pasirinktu funkcinio ryšio su statiniais kriterijumi, turėtų būti nustatyta, ar ginčo šulinys nėra skirtas ir kitiems, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) žemės sklype ar gretimuose sklypuose esantiems objektams aptarnauti. Antai (duomenys neskelbtini) esantis pastatas tiek nuo 2014 m., tiek 2024 m. birželio 23 d. priklausė UAB „Vitramas“, tačiau Savivaldybė šio pastato su ginčo šuliniu nesieja ir neteigia, kad ginčo šulinys yra šio pastato priklausinys. Be to, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype yra transformatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti AB „Energijos skirstymo operatorius“. Priešingai, aplinkybė, kad ginčo žemės sklype yra AB „Energijos skirstymo operatorius“ priklausantis objektas, gretimame žemės sklype UAB „Vitramas“ priklausantis pastatas, sudaro pagrindą vertinti, jog (duomenys neskelbtini) esantys lietaus nuotekų tinklai, įskaitant ginčo šulinį, galėjo būti skirti ne AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ priklausančių statinių, bet ir kitų asmenų šiuo metu valdomų objektų tinkamam naudojimui ir eksploatavimui užtikrinti.

Atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti Savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, kad Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytas trečiajam asmeniui priklausantis kapitalinis įrenginys yra lietaus nuotekų tinklas. Nors Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklauso asfalto danga ir kapitalinis įrenginys, tačiau iš šio įrašo nėra galimybės nustatyti, koks konkretus objektas yra identifikuojamas kaip kapitalinis įrenginys. Taigi vien pats Nekilnojamojo turto registro įrašas nesudaro jokio pagrindo teigti, kad jame nurodytas kapitalinis įrenginys yra būtent lietaus nuotekų tinklas ir kad jis apima ir ginčo šulinį.

Atitinkamai Savivaldybei ir Tarnybai neįrodžius, kad ginčo šulinys buvo sukurtas, įrengtas ar kartu su statiniais perimtas AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nuosavybėn, taip pat nenustačius tokio šulinio funkcinio ryšio su trečiajam asmeniui priklausančiu statiniu, nėra pagrindo ginčo šulinį priskirti AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ statinių priklausiniu.

Kaip minėta, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad ginčo žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika, valstybinės žemės patikėjimo teise nuo 2010 m. birželio 18 d. šį žemės sklypą valdo Tarnyba.

Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ 15 straipsnio 1 punktu ir 16 straipsniu bei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 2 straipsnio 30 dalimi, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos paaiškinimais, ginčo šulinys, atsižvelgiant į jo diametrus, priskirtinas I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, kurio statybai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas.

Trečiasis asmuo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo (toliau – Melioracijos įstatymas) 2 straipsnio 5 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, šuliniai laikytini melioracijos statiniais, kurie yra žemės sklypo priklausiniai ir nuosavybės teise priklauso žemės sklypo savininkui, jeigu nenustatyta kitaip. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie trečiojo asmens argumentai nagrinėjamu atveju nėra pagrįsti, kadangi nėra pagrindo ginčo šulinį kvalifikuoti kaip melioracijos statinį. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypas, kuriame yra šulinys, į kurį įkrito ieškovė, nėra žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kuriame būtų dirbama žemė. Todėl nėra pagrindo ginčo šuliniui taikyti Melioracijos įstatymo nuostatų ir, remiantis jomis, daryti išvadą, kad šulinys šio įstatymo pagrindu yra žemės sklypo priklausinys, priklausantis šio žemės sklypo savininkui – šiuo atveju valstybei.

Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2020 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T-139 „Dėl Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje esančių statinių, kurie neturi savininkų (ar savininkai nežinomi), nustatymo, apskaitymo, priežiūros organizavimo, dokumentų pateikimo pripažinti statinius bešeimininkiais ir perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punkte nurodyta, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracija, gavusi raštišką pranešimą iš fizinio ar juridinio asmens, kurio žinioje yra statinys ar kuris sužinojo apie tokio statinio buvimą, inicijuoja savivaldybės teritorijoje esančio turto pripažinimo bešeimininkiu ir perėmimo savivaldybės nuosavybėn procedūrą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo žemės sklypas, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, yra Panevėžio rajono savivaldybei priklausančioje teritorijoje. Byloje nėra duomenų, kad būtų inicijuota savivaldybės teritorijoje esančio ginčo šulinio, atsižvelgiant į tai, kad šis neturi savininko (ir jis nežinomas), pripažinimo bešeimininkiu ar perėmimo savivaldybės nuosavybėn procedūra. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo šulinio, esančio valstybiniame žemės sklype, valdymas nėra perimtas nei savivaldybės, nei kitų institucijų, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad ginčo šulinys yra likęs žemės sklypo, kuriame yra ginčo šulinys, savininko (valstybės) žinioje.

Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, savivaldybės, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savivaldybės bendruomenei ir šios interesais, turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 1 straipsnio 1 punktas). Prie savarankiškų savivaldybės funkcijų, be kita ko, priskiriama statinių naudojimo priežiūra (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 21 punktas); aplinkos kokybės gerinimas ir apsauga (28 punktas); šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas (30 punktas); kitos funkcijos, nepriskirtos valstybės institucijoms (46 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą savivaldybių nuosavybėn perimamas šis savivaldybių apskaitoje registruotas ir jų valdomas arba savivaldybių faktiškai valdomas valstybės turtas – vandenvietės, vandentiekio lauko inžineriniai tinklai, vandens siurbimo stotys ir valymo įrenginiai, nuotekų tinklai. Savivaldybių nuosavybėn priskiriamas tik šio straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas, kuris faktiškai buvo savivaldybių teritorijose iki 1998 metų ir nebuvo perimtas savivaldybių nuosavybėn. Pagal šį įstatymą savivaldybių nuosavybėn perimamą turtą savivaldybės perima savivaldybės tarybos sprendimu (minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).

Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad statinių, nenurodytų šio straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos. Statybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinio naudojimo priežiūrą, turi teisę: 1) paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, pareikalauti, kad statinio naudotojas imtųsi priemonių žmonėms apsaugoti, jeigu būtina, pareikalauti, kad būtų organizuota jų evakuacija, sustabdytas statinio naudojimas, uždrausta bet kokia veikla statinyje (jeigu reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje); 2) nustatyti terminus visiems 1 punkte išvardytiems veiksmams įvykdyti ir nedelsiant pranešti statinio savininkui (kai naudotojas nėra statinio savininkas); 3) kreiptis į policiją, kad būtų laikinai apribotas patekimas į statinio teritoriją ar patalpą, būtų sustabdyti vykdomi darbai, apribotas ar uždraustas transporto eismas, jeigu kyla pavojus aplinkai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui ir kt.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje esančiame ginčo žemės sklype buvo atidengtas šulinys, į kurį įkrito ieškovė, todėl akivaizdu, kad nebuvo užtikrinta tinkama šio objekto priežiūra ir saugumas. Be to, pats ginčo žemės sklypas buvo nenušienautas, apaugęs aukšta žole, neaptvertas, jame nebuvo įrengta jokių įspėjamųjų ar kitų pavojų signalizuojančių ženklų.

Nors ginčo statinys nebuvo perimtas Savivaldybės nuosavybėn, ši aplinkybė savaime neatleidžia Savivaldybės nuo pareigos imtis aktyvių veiksmų, kai jai yra žinoma apie jos teritorijoje esantį pavojų žmonių saugumui. Bylos duomenys patvirtina, kad apie šiame žemės sklype atidengtų šulinių keliamą pavojų gyventojai ne kartą kreipėsi tiek į Savivaldybę, tiek į kitas viešąsias paslaugas teikiančias įstaigas, tačiau, nepaisant šių kreipimųsi, nebuvo imtasi veiksmingų priemonių pavojui pašalinti ar bent jau tinkamai aptverti ir pažymėti pavojingą objektą. Savivaldybė, gavusi informaciją apie atidengtą ir pavojų keliantį šulinį, turėjo imtis aktyvių veiksmų nustatyti tokio objekto savininką ar valdytoją ir užtikrinti, kad pavojingas objektas būtų tinkamai apsaugotas. Atsižvelgiant į tai, Savivaldybės atsakomybės klausimas nagrinėjamu atveju sietinas ne su nuosavybės teise į ginčo šulinį, bet su jos pareiga, gavus informaciją apie jos teritorijoje esantį pavojingą objektą, imtis aktyvių ir veiksmingų veiksmų, kad būtų užtikrintas asmenų saugumas. Todėl vien aplinkybė, kad ginčo statinys nebuvo perimtas Savivaldybės nuosavybėn ir neįtrauktas į jos apskaitą, savaime nepaneigia jos pareigos imtis veiksmų dėl žinomo ir realaus pavojaus pašalinimo, taip pat rūpintis žemės sklypo tinkama priežiūra.

Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad atsakovių – ginčo žemės sklypo savininkės, veikiančios per patikėtinę Tarnybą, ir Panevėžio rajono savivaldybės – neteisėtas neveikimas, pasireiškęs tinkamo inžinerinio statinio valdymo ir priežiūros neužtikrinimu bei nepakankamu valstybinio žemės sklypo priežiūros vykdymu, sudarė sąlygas ieškovės žalai kilti. Šių pareigų nevykdymas buvo ieškovės žalingų padarinių atsiradimo sąlyga. Todėl tarp atsakovių neteisėto neveikimo ir ieškovei kilusios žalos sveikatai egzistuoja priežastinis ryšys, kurio pakanka atsakovių solidariai deliktinei atsakomybei kilti. Konstatuotina, kad atsakovės yra tinkami subjektai atlyginti ieškovei padarytą žalą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovių apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisinių taisyklių, teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Netenkinus atsakovių apeliacinių skundų, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos. Teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ieškovė ir trečiasis asmuo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“.

Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už advokato teisinę pagalbą, t. y. atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą. Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius šių išlaidų apmokėjimą – PVM sąskaitą faktūrą, mokėjimo pavedimo kopiją. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ taip pat pateikė teismui prašymą dėl 4 356 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo. Patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat grindžia pridedamais įrodymais.

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijų nuostatomis, atsižvelgdama, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos neviršija maksimalių galimų priteisti sumų, sprendžia iš atsakovių lygiomis dalimis ieškovei priteisti 3 000 Eur (t. y. po 1 500 Eur iš kiekvienos), trečiajam asmeniui AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ – 4 356 Eur (po 2 178 Eur iš kiekvienos) apeliacinės instancijos bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, ir Panevėžio rajono savivaldybės, atstovaujamos administracijos, apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, ir Panevėžio rajono savivaldybės, atstovaujamos administracijos, juridinio asmens kodas 111107182, ieškovės IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai priteisti lygiomis dalimis iš kiekvienos po 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Iš atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, ir Panevėžio rajono savivaldybės, atstovaujamos administracijos, juridinio asmens kodas 111107182, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, akcinės bendrovės „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, juridinio asmens kodas 120505210, naudai priteisti lygiomis dalimis iš kiekvienos po 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.