Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovui ATS1 , dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Teismas n u s t a t ė : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

IES1 (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš ATS1 (toliau – ir atsakovas) 900 Eur dydžio skolą; 2 160 Eur dydžio palūkanas; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad paskolino atsakovui 900 Eur sumą grynaisiais pinigais, kurios grąžinimas buvo užtikrintas 2015 m. gegužės 27 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu (toliau – Vekselis) su 4 procentų dydžio mėnesinėmis palūkanomis. Pinigai, t. y. 900 Eur, atsakovui buvo perduoti Vekselio išrašymo dieną, t. y. 2015 m. gegužės 27 d., adresu (duomenys neskelbtini). Paskolintos sumos grąžinimas buvo sutartas jį pateikus, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, atsakovas visiškai nebendradarbiavo ir ignoravo ieškovo reikalavimus grąžinti paskolintą 900 Eur dydžio sumą. Be to, ieškovas prašė priteisti 5 proc. mėnesines palūkanas už penkerius metus bei 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo ir teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė su ieškiniu nesutinkantis. Paaiškino, kad 2015 m. gegužės 27 d. ieškovas su atsakovu pasirašė Vekselį ir atsakovui buvo perduota 900 Eur pinigų suma. Bet jis ( ATS1 ), tiek Vekselį, tiek visas palūkanas yra apmokėjęs, todėl ieškinys nepagrįstas. Atsiliepime taip pat nurodė, kad pagal Vekselį atsakovas turėjo mokėti 4 proc. palūkanas, kurios kas mėnesį sudarė po 36 Eur, o per metus palūkanos siekė 48 proc. nuo paskolos sumos. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas skolinosi pinigus ir be pateikto šio Vekselio buvo dar vienas vekselis 1 200 Eur sumai, kuriame taip pat buvo numatytos 4 proc. mėnesinės palūkanos, kas sudarė 48 Eur per mėnesį. Viso, vien palūkanomis ieškovui kas mėnesį grynais pinigais buvo perduodama po 84 Eur. Atsakovas žinojo ir suprato, kad moka ieškovui lupikiškas palūkanas. Abi skolos su einamomis mėnesio palūkanomis buvo ieškovui grąžintos 2021 metais rudenį, paduodant grynus pinigus, dalyvaujant liudytojams. Prie liudytojų abu vekselius suplėšė. Tai matė du žmonės, kurie pažįsta ieškovą. Tokiu būdu ieškovas teikia nesąžiningą ieškinį, nes vekseliai buvo apmokėti. Palūkanas ieškovas pasiimdavo kas mėnesį, tai ne kartą matė liudytojai, kurie žinojo apie paskolas ir procentus. Atsakovui ieškovo pateiktas ieškinys yra siurprizinis, nes ieškovas ketina vėl prisiteisti pinigus, kurie jam yra grąžinti.

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino ir ieškovui iš atsakovo 900 Eur skolos, 2 160 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 3 060 Eur sumos nuo 2025 m. birželio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 669 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad byloje esantis Vekselis, kuriuo atsakovas raštu pasirašydamas įsipareigojo grąžinti ieškovui atitinkamą pinigų sumą, įrodo, jog ginčo šalis tuo metu siejo paskoliniai teisiniai santykiai, t. y. egzistavo atsakovo piniginė - turtinė mokėjimo prievolė ir prisiimtas įsipareigojimas ją įvykdyti. Vekseliu įsipareigota ne tik grąžinti 900 Eur sumą, bet ir sumokėti palūkanas, kas yra įprasta ir natūrali paskolos teisinių santykių savybė, kuomet asmeniui suteikiama atlygintinė paskola.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog ieškovas Vekselio apmokėti laiku įstatymų nustatyta tvarka nepateikė, todėl nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, jog, kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Teismas pažymėjo, kad praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi.

Teismas nurodė, kad byloje įrodyta, jog ieškovas paskolino atsakovui 900 Eur. Atsakovas fakto, kad pinigus gavo, neneigė. Teismas taip pat nusprendė, kad šioje byloje galioja įstatymo įtvirtinta prezumpcija (CK 6.65 straipsnis), jog skolininkas (atsakovas) skolos negrąžino, nes skolos (vekselio) dokumentas iki jo pateikimo teismui buvo pas ieškovą. Jei atsakovas skolą būtų grąžinęs, jis (atsakovas) turėjo pareikalauti iš ieškovo (kreditoriaus) jam perduoti skolos dokumentą, tačiau tai nebuvo padaryta. Atsakovas skolos grąžinimą įrodinėjo liudytojų parodymais. Teismas pažymėjo, kad liudytojų R.G. ir V.J. parodymai nėra pakankami patvirtinti faktą, jog atsakovas skolą grąžino. Abu liudytojai tiksliai negalėjo nurodyti, kada ir kokią konkrečią pinigų sumą atsakovas sumokėjo (grąžino) ieškovui, taip pat kokį konkrečiai dokumentą suplėšė ieškovas. Teismas konstatavo, kad liudytojų šioje byloje duoti parodymai nėra pakankami pripažinti, jog atsakovas paskolą ir palūkanas pagal 2015 m. gegužės 27 d. jo paties išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį grąžino.

Teismo vertinimu, atsakovas šioje byloje nepaneigė nurodytos pagal įstatymą preziumuojamos aplinkybės dėl ginčo paskolos sutarčių atlygintinumo. Teismas pažymėjo, kad pelno palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas, tačiau tokio reikalavimo byloje atsakovas nepareiškė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas ATS1 apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2026 m. kovo 9 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

Teismas netinkamai išaiškino vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos. Teismas nepagrįstai Vekselį vertino kaip pinigų gavimą ar paskolos sudarymą patvirtinantį dokumentą.

Pagal kasacinio teismo praktiką vekselis ir iš jo kylanti abstrakti prievolė yra savarankiška, jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Dėl šių priežasčių, skirtingai nei nusprendė teismas, pats Vekselis negalėjo nei patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimo, nei paskolos negrąžinimo fakto. Dėl šių priežasčių teismas, nesant tam jokio teisinio ir faktinio pagrindo, byloje esantį atsakovo ranka surašytą Vekselį, kuris yra nerealizuotinas, vertino kaip skolininko kreditoriui išduotą prievolei patvirtinti skolos dokumentą, t. y. kaip paskolos raštelį. Dėl to buvo padarytos ir kitos nepagrįstos išvados apie tam tikrus preziumuojamus faktus.

Pažymėjo, kad vekselis negali būti vertinamas kaip paskolos raštelis, nes jame nėra įvardinti nei pinigų gavimą patvirtinantys įrašai, nei įsipareigojimas gautus pinigus grąžinti. Vekselyje buvo užfiksuotas tik abstraktus atsakovo įsipareigojimas sumokėti (ne grąžinti) jame nurodytą sumą. Tačiau vekseliui tapus nerealizuotinu (nepateikus apmokėjimui įstatymų nustatytais terminais), jis neteko savo kaip vertybinio popieriaus – vekselio savybių. Ir tuo pačiu jis negalėjo būti vertinamas nei kaip paskolos raštelis, nei kaip kitoks skolininko kreditoriui išduotas prievolei patvirtinti skolos dokumentas.

Teismas nesilaikė įstatymuose įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Teismas, spręsdamas bylą, turėjo vertinti visus liudytojų parodymus, o ne nepagrįstai suteikti visą įrodomąją (prezumpciją) reikšmę nerealizuotinam vekseliui.

Liudytoju apklaustas R.G. patvirtino, kad jis žinojo, jog atsakovas skolinosi iš ieškovo pinigų. Taip pat matė, kaip klube atsakovas ieškovui atidavė pinigus ir tuo pačiu metu buvo suplėšyti kažkokie skolos dokumentai. Jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka ir kito liudytojo V.J. nurodytos aplinkybės. Iš esmės abu liudytojai nurodė tas pačias aplinkybes, sutapo tiek laikas (svarbu, jog atitinkamas laikas yra gerokai po Vekselio išrašymo, t. y. po karantino), tiek vieta, tiek ir kitos faktinės aplinkybės. Be to, nors V. J. ir negalėjo nurodyti tiksliai grąžintos paskolos sumos, tačiau bent kelis kartus skirtingų asmenų klausinėjamas patvirtino, kad girdėjo, kaip ieškovas patvirtino, jog atsakovas visiškai atsiskaitė. V.J. paliudijo, jog tam, kad atsakovas atsiskaitytų su ieškovu, paskolino atsakovui 2 000 Eur, t. y. tiek kiek reikia visai skolai padengti. Teismas V.J. parodymų apie visišką atsakovo atsiskaitymą nevertino ir nepasisakė, dėl ko šiuos parodymus atmeta.

Nežiūrint į tai, kad ir pats ieškovas pripažino, kad bent už dalį laikotarpio buvo gavęs iš atsakovo palūkanas, tačiau, kreipdamasis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, kreipėsi dėl visos palūkanų sumos, įskaitant ir tos, kurią pripažino kaip sumokėtą, išieškojimo. Tik atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl teismo priimto įsakymo, ieškovo atstovui supratus, jog bus prašoma taikyti ieškinio senatį, ieškovas sumažino reikalavimus. Šie ieškovo veiksmai parodo ieškovo nesąžiningumą.

Atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestini ir visi kiti išvestiniai reikalavimai, tiek dėl palūkanų, tiek ir dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas IES1 atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10.1. Ieškovas nurodo, kad pats atsakovas pripažino gavęs vekselyje nurodytą 900 Eur sumą, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui kilo pareiga minėtą skolą grąžinti. Apelianto teiginiai, neva, vekselis negali būti prilygintas skolos rašteliui, prieštarauja teismų praktikai ir yra nepagrįsti. Taip pat pats atsakovas pripažino, jog iš ieškovo pasiskolino ginčo sumą, todėl apelianto gynybinė pozicija, kuomet jis pripažįsta pasiskolinęs Vekselyje nurodytą sumą, tačiau nepripažįsta Vekselio kaip skolos raštelio ir nesutinka skolos grąžinti, vertintina kritiškai. Taigi, byloje buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas laikyti Vekselį skolos rašteliu ir priteisti negrąžintą skolą ieškovui.

10.2. Nagrinėjamoje byloje teismas vertino visas aktualias skolos atsiradimo aplinkybes ir dėl to priėmė pagrįstą sprendimą. Apeliantas nepaneigia, kad nepriklausomai nuo to, ar dokumentas būtų vadinamas vekseliu, paskolos rašteliu ar kitu skolos dokumentu, šioje byloje lemiamą reikšmę turėjo tai, kad jis pats pripažino pinigų gavimą, o paskolos grąžinimo neįrodė, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Vekselio kvalifikavimo negali paneigti sprendimo teisėtumo.

10.3. Nagrinėjamu atveju apeliantas pripažino, kad ieškovas suteikė Vekselyje nurodytą sumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad Vekselis negalėjo būti vertinamas kaip paskolos raštelis ar kaip kitoks skolininko kreditoriui išduotas prievolei patvirtinti skolos dokumentas. Byloje nekilo ginčo dėl Vekselio formos ar paskolos suteikimo fakto, todėl teismas pagrįstai vadovavosi Vekseliu kaip skolą patvirtinančiu dokumentu.

10.4. Byloje apklausti liudytojai tik paviršutiniškai žinojo apie ieškovo suteiktą paskolą apeliantui, tačiau nežinojo, nei konkrečios paskolintos sumos, nei paskolos suteikimo sąlygų, nei kiek kartų buvo skolintasi, o paties Vekselio nematė. Įvertinus šias aplinkybes teismas pagrįstai pripažino, kad minėtų liudytojų parodymai nėra pakankami, pripažinti, jog atsakovas paskolą ir palūkanas pagal vekselį grąžino.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2015 m. gegužės 27 d. paskolino atsakovui 900 Eur. Paskolos pinigų gavimo faktą patvirtina paties atsakovo ranka surašytas tos pačios dienos Vekselis, kuriuo jis įsipareigojo nurodytą skolą grąžinti bei sumokėti keturių procentų mėnesines palūkanas.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos ir palūkanų priteisimo, prašydamas priteisti iš atsakovo 900 Eur dydžio skolą, 2 160 Eur dydžio palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė paskolos suteikimo faktu ir atsakovo išrašytu Vekseliu.

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 9 d. sprendimu (skundžiamas sprendimas) ieškovo ieškinį patenkino visiškai. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovas įrodė 900 Eur paskolos atsakovui faktą. Teismas taip pat nurodė, kad byloje galioja įstatymo įtvirtinta prezumpcija (CK 6.65 straipsnis), jog skolininkas (atsakovas ATS1 ) skolos negrąžino, nes skolos (Vekselio) dokumentas iki jo pateikimo teismui buvo pas ieškovą. Pažymėjo, kad liudytojų R.G. ir V.J. parodymai nėra pakankami patvirtinti faktą jog atsakovas skolą grąžino.

Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismu sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad: 1) teismas netinkamai išaiškino vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos; 2) teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti aukščiau nurodytiems apeliantės argumentams. Įvertinus apskųsto sprendimo turinį ir bylos medžiagą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių šalių nurodytų faktinių aplinkybių, argumentų bei byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos. Apelianto teigimu byloje nekilo ginčo dėl to, jog jis buvo pasiskolinęs iš ieškovo 900 Eur. Šią faktinę aplinkybę sąžiningai pripažino pats atsakovas. Tačiau toks pripažinimas negali suteikti į bylą pateiktam nerealizuotinam Vekseliui paskolos raštelio teisinę galią. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai Vekselį vertino kaip pinigų gavimą ar paskolos sudarymą patvirtinantį dokumentą.

Civilinio kodekso (CK) 1.97 straipsnio 1 dalyje ir 1.101 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius, suteikiantis teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą. CK 1.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Iš esmės tokia vekselio sąvoka yra įtvirtinta ir Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybė – vekselyje įtvirtintos mokėjimo prievolės ir iš jos atsiradusios reikalavimo teisės abstraktus pobūdis. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2021).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

Tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas atsakovui 2015 m. gegužės 27 d. paskolino 900 Eur. Tai patvirtina prie ieškinio pateiktas atsakovo surašytas Vekselis (originalas), tai kad atsakovas pinigus gavo, atsiliepime į ieškinį bei teismo posėdyje pripažino pats atsakovas (CPK 187 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apelianto argumentai, kad laiku apmokėti nepateiktas Vekselis negali būti vertinamas kaip paskolos suteikimą patvirtinantis dokumentas, yra nepagrįsti.

Pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Todėl vien tai, kad ieškovas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais nepateikė Vekselio apmokėti, savaime nepanaikina ir nenutraukia tarp šalių egzistuojančios pagrindinės prievolės. Ši aplinkybė lemia tik tai, kad ieškovas nebegali savo reikalavimo įgyvendinti kaip savarankiško reikalavimo pagal ĮPVĮ, todėl ginčas turi būti sprendžiamas pagal pagrindinį teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių iškilusį ginčą išsamiai aiškinosi vekselio išrašymo aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu padarė pagrįstą išvadą, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai.

Byloje nustatyta, kad 2015 m. gegužės 27 d. atsakovas surašė Vekselį, kuriuo įsipareigojo ieškovui grąžinti 900 Eur bei mokėti sutartas palūkanas. Be to, pats atsakovas pripažino faktinę aplinkybę, kad iš ieškovo buvo pasiskolinęs 900 Eur. Todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas vekseliui nepagrįstai suteikė paskolos raštelio teisinę galią, yra nepagrįsti. Be to, dokumento įrodomoji reikšmė negali būti vertinama atsietai nuo kitų byloje esančių duomenų. Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad pats atsakovas pripažino, jog iš ieškovo buvo pasiskolinęs 900 Eur. Taigi, pinigų perdavimo ir paskolos teisinių santykių faktas byloje yra tinkamai ir pakankamai įrodytas. Nors šiuo atveju vekselyje nėra atskiro įrašo apie pinigų perdavimą, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo paneigti paskolos teisinių santykių egzistavimą, juolab, kai pats atsakovas paskolos faktą pripažįsta.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas Vekselio nevertino kaip galiojančio ir realizuotino reikalavimo ĮPVĮ prasme, teismas jį pagrįstai vertino kaip vieną iš byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius. Toks Vekselio vertinimas visiškai atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotas vekselis, sprendžiant dėl iš jo kylančio reikalavimo pagrindo ir turinio, tampa paprastu rašytiniu įrodymu, o reikalavimo pagrįstumas vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei bendrąsias procesines įrodinėjimo taisykles. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Nagrinėjamu atveju teismo išvada, kad ĮPVĮ nustatyta tvarka laiku nerealizuotas vekselis šiuo atveju vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas, patvirtinantis skolininko prievolę atsiskaityti su kreditoriumi, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką.

Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas nesilaikė įstatymuose įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Apeliaciniame skunde pažymi, kad apeliantas nuo pat pradžių nuosekliai paaiškino visas aplinkybes apie paskolos grąžinimą bei prie jo akių suplėšytus dokumentus. Apelianto teigimu, aplinkybes apie paskolos grąžinimą patvirtino du byloje liudytojais apklausti asmenys, kurių parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Minėti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad liudytojų parodymai nėra pakankami aplinkybei, jog atsakovas grąžino būtent šioje byloje reikalaujamą 900 Eur paskolą, patvirtinti. Liudytojas R. G. patvirtino tik tai, kad buvo girdėjęs apie atsakovo skolą ieškovui ir matė, kaip atsakovas ieškovui perdavė pinigus, tačiau negalėjo nurodyti nei perduotos pinigų sumos, nei konkretaus laiko. Be to, liudytojas negalėjo pasakyti, kokius dokumentus ieškovas suplėšė po pinigų perdavimo. Liudytojas V. J. nurodė žinojęs apie atsakovo skolą ieškovui ir matęs pinigų perdavimą, tačiau taip pat negalėjo nurodyti, kokia konkrečiai suma buvo grąžinta. Nors liudytojas teigė matęs, kaip po pinigų perdavimo buvo suplėšytas vekselis, jis negalėjo nurodyti, kokiai sumai išduotas dokumentas buvo suplėšytas, taip pat negalėjo paaiškinti ir kitų reikšmingų aplinkybių.

Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kuria jis grindžia savo atsikirtimus į ieškinį, t. y. paskolos grąžinimo faktą. Vien abstraktūs ir nepakankamai konkretūs liudytojų parodymai, kai liudytojai negali nurodyti nei grąžintos sumos, nei konkretaus dokumento, kurio pagrindu atsirado prievolė, negali būti laikomi pakankamu šios aplinkybės įrodymu. Nagrinėjamu atveju, pats ieškovas nurodė atsakovui suteikęs ne vieną, o kelias paskolas, ir pas jį buvo likę kitų atsakovo pasirašytų vekselių. Todėl vien aplinkybė, kad liudytojai matė pinigų perdavimą ir neidentifikuoto dokumento suplėšymą, neleidžia nustatyti, kad buvo grąžinta būtent ginčo 900 Eur paskola ir suplėšytas būtent su šia prievole susijęs Vekselis. Esant keliems tarp šalių susiklosčiusiems paskolos santykiams, būtina nustatyti konkretų prievolės dalyką ir jo įvykdymą patvirtinančias aplinkybes. Atsižvelgiant į nurodyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad liudytojų parodymų visuma nėra pakankama pripažinti, jog atsakovas įvykdė būtent iš 2015 m. gegužės 27 d. paskolos kylančią prievolę ir grąžino ieškovui 900 Eur bei pagal susitarimą mokėtinas palūkanas.

Nagrinėjamu atveju Vekselyje nustatyta 4 proc. dydžio mėnesinių palūkanų norma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šią palūkanų normą vekselyje įrašė pats atsakovas. Ši aplinkybė patvirtina, kad palūkanų dydis buvo šalių tarpusavio susitarimo dalis.

Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė prašymo sumažinti šalių sutartas palūkanas, taip pat nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad sutartas palūkanų dydis šiuo atveju turėtų būti mažinamas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teismui savo iniciatyva įsiterpti į šalių sutartinius santykius ir pakeisti jų laisva valia prisiimtų įsipareigojimų turinį. Todėl, nenustačius aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti šalių sutartas palūkanas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šalių susitarimu ir pripažino atsakovo pareigą mokėti vekselyje nustatytas 4 proc. dydžio mėnesines palūkanas.

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.