Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Kazlauskienės (teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Svetlanos Paninos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Minijos 1“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 20 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Minijos1“ dėl sumokėtos turto kainos grąžinimo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys – TAR1 ir valstybės įmonė „Registrų centras“ bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Minijos1“ priešieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovui buvo pasiūlyta perimti neatidalintas ginčo patalpas valdyti kartu su patalpose esančiu nuomininku. Nelaukiant su VĮ Registrų centras kilusio ginčo baigties, atsakovė kreipėsi į notarą dėl pirkimo–pardavimo sutarties parengimo. Atsakovė 2024-07-19 pakvietė ieškovą pirkimo–pardavimo sutarties įforminimui bei paprašė pateikti notarei visus reikiamus savo duomenis. Notarė Agnė Griškevičienė 2024-07-23 parengė pirkimo–pardavimo sutartį dėl 803/32062 dalies (32,12kv. m.) Negyvenamosios patalpos – Sandėliavimo patalpos su Paslaugų ir gydymo paskirties patalpomis, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo. Anot atsakovės, ieškovui nepateikus atsakymo dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ji buvo sudaryta tik neįforminta.

Pagal UAB „Minijos 1“, atstovaujamos R. S., VĮ Registrų centras pateiktą 2024-08-20 prašymą Kadastro tvarkytojas 2024-08-21 įrašė patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 261straipsnyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias dalinio sprendimo priėmimo sąlygas. Iš ieškovo pareikštų reikalavimų matyti, kad jie visi gali būti išsprendžiami vienu teismo sprendimu, yra tarpusavyje susiję, ieškovui pareiškus pagrindinį reikalavimą priteisti sumokėtą avansą ir išvestinius reikalavimus dėl netesybų ir nuostolių priteisimo. Be to, teismas apskųstame daliniame sprendime aiškiai nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju priima dalinį sprendimą.

Prieš teismo posėdį ieškovas įkėlė į bylą procesinį dokumentą, kuris dėl LITEKO veiklos trikdžių nebuvo priimtas ir išsiųstas kitai šaliai. Atsakovė nesutiko, kad byloje būtų priimtas dalinis sprendimas, taip pat nesutiko tęsti teismo posėdžio ir pareiškė prašymą sudaryti galimybę susipažinti su į bylą prieš posėdį ieškovės pateiktu dokumentu, pareikšti atsikirtimus. Teismui šio prašymo netenkinus, buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai.

Teismas nepagrįstai dalinį sprendimą grindė remdamasis neįsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eI3-458-386/2026.

Teismo išvada, kad 2023-11-20 preliminariąja sutartimi buvo sutarta atidalinti patalpas pastate, tačiau parduodamos patalpos laiku nebuvo atidalintos, nes statybos deklaracija buvo pateikta tik 2024-08-05 (pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui), yra nepagrįsta. Teismas neįvertino, kad ši deklaracija yra visiškai nesusijusi su parduodamos patalpos antro aukštu dalimi pažymėta indeksu 2-7, o yra susijusi su statybos darbais pastato pirmame aukšte.

Teismas netinkamai įvertino preliminariosios sutarties turinį ir sutartį sudariusių asmenų valią. Sutarties 1.4 punkte šalys susitarė, kad pagrindinė sutartis bus sudaroma tik ieškovui pilnai atsiskaičius su atsakove ir tik po to, kai Turtas – patalpa pastate bus atidalintas, suteikiant jam atskirą nekilnojamojo turto unikalų numerį ir Turto kadastro pakeitimai įregistruoti VĮ Registrų centras, bet ne vėliau, kaip iki 2024-01-31. Turtas – patalpa, kurios kabinetas žymimas indeksu 2-7 pastate atidalintas, suteikiant atskirą nekilnojamojo turto unikalų numerį (duomenys neskelbtini), ir šie duomenys įregistruoti VĮ Registrų centras nuo 2023-11-15. Ieškovas su atsakove atsiskaitė 2023-11-23. Todėl formaliai vertinant, pirkimo–pardavimo sutartį buvo galima sudaryti nuo 2023-11-23.

Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovės valios. Atsakovė siekė išsaugoti sutartinius santykius, skundė VĮ Registrų centras sprendimus, parengė patalpos padalinimo dokumentus ir gavo tam reikiamus dokumentus iš Klaipėdos savivaldybės administracijos Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus bei 2024-07-19 pakvietė ieškovą pirkimo–pardavimo sutarties įforminimui. Tačiau ieškovas atsisakė tai padaryti. Teismas neįvertino ieškovo paaiškinimų, kad notarės parengtos sutarties įforminimo negalimumą nulėmė tai, jog patalpa jam tapo nereikalinga.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo patalpa ieškovui nebuvo perduota, nes nebuvo sudarytas priėmimo-perdavimo aktas. Nepagrįsta ir teismo dalinio sprendimo išvada, kad ieškovo gautos sumos už ginčo patalpų nuomą vertinamos tik kaip siekis mažinti ieškovo nuostolius, o ne kaip faktinio patalpų valdymo įrodymas. Ieškovo 2024-04-24 ir 2024-06-18 sąskaitų už ginčo patalpos nuomą išrašymo metu jokie nuostoliai apskritai negalėjo kilti, nes pagal Susitarimą Nr.2 iki 2024-06-30 vyko Preliminariosios sutarties vykdymas.

Apeliantė apeliaciniame skunde klaidingai sutapatina nesusijusius tarpusavyje dvi faktines aplinkybes ir duomenis: parduodamo Turto sąvoką ir duomenis, su pačios atsakovės iniciatyva ir tik jai žinomais tikslais, įvykdytu pastato dalies patalpų atidalinimu ir kadastrinių duomenų pasikeitimo įregistravimo duomenimis, kurie buvo atlikti 2023-11-15, t. y. dar iki Šalims sudarant minėtą 2023-11-20 Preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

Pažymėtina, kad ieškovui parduodamas Turtas – patalpa, pažymėta indeksu 2-7, kurios plotas tėra 28,46 kv. m., o patalpų, kaip Turto, pažymėto unikaliu numeriu (duomenys neskelbtini), kuris susideda iš daugelio patalpų, kurių bendras plotas yra 1 281,47 kv .m., nėra tapačios sąvokos ir kadastro objektai, kaip detaliai nurodome šiame atsiliepime.

Ieškovas, kaip pirkėjas, niekada neketino pirkti neatidalinto ir neįregistruoto VĮ Registrų centras turto, kuris neturi atskiro unikalaus numerio ir kuriam nėra suformuota atskira kadastrinė bylutė. Todėl Sutartyje šalys susitarė ir du kartus patvirtino (Sutarties 1.4.p. ir 2.3p.), kad parduodamas turtas turi būti ne tik atidalintas, suteikiant atskirą unikalų numerį, bet ir šie kadastro pasikeitimai įregistruoti VĮ Registrų centras. Atsakovė šios esminės Sutarties sąlygos neįvykdė iki Sutarties galiojimo pabaigos, t. y. 2024-06-30.

Nors vėliau atsakovė įvykdė dalį įsipareigojimų, t. y. parengė atskirą kadastrinę bylutę ir suteikė ieškovo perkamai patalpai, pažymėtai indeksu 2-7, atskirą unikalų numerį (duomenys neskelbtini) duomenų dėl savo kaltės neįregistravo VĮ Registrų centras iki preliminarios sutarties galiojimo pabaigos 2026-06-30, nes nepateikė registro tvarkytojui duomenų apie statybos (remonto) pabaigą (statybos darbų užbaigimo deklaraciją), ką atsakovė padarė tik 2024-08-05 (deklaracijos numeris ARCCR-30-240805-04206). Nėra abejonių, kad visas aplinkybes dėl statybos užbaigimo ir deklaracijos pateikimo VĮ Registrų centras būtinybės atsakovė (apeliantė) tikrai žinojo arba turėjo žinoti jau sudarydama su pirkėju Preliminariąją sutartį 2023-11-20. Anot ieškovo, atsakovė vengė sudaryti pagrindinę sutartį, dėl ko jai kilo pareiga atlyginti visus ieškovo nuostolius.

Apeliantė nepagrįstai ginčija pirmos instancijos teismo procesinę teisę nuspręsti, kaip teisingai ir operatyviau išspręsti šalių ginčą. Teismas aiškiai motyvavo savo sprendimą, nurodydamas, kad ginčas yra sudėtingas ir ieškovas patikslintu ieškiniu iš esmės kėlė du reikalavimus, o antrasis – priteisti nuotolius – nėra visiškai aiškus, nes ieškiniu prašoma priteisti po 340,42 Eur sumą už kiekvieną kalendorinį mėnesį, kaip būsimų nuostolių sumą, todėl šis reikalavimas turi būti tikslinamas.

Nors atsakovės atstovas per teismo posėdį ir išreiškė prieštaravimą dėl dalinio teismo sprendimo priėmimo, prieštaravimą motyvavo tik tuo, kad tariamai jam neaišku, dėl kokio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo šalys iš viso susitarė, nors pati atsakovė parengė ginčo preliminariąją sutartį ir jos 1.1.1. p. aiškiai nurodė, kad parduodamas Turtas yra negyvenama patalpa, pažymėta indeksu 2-7, esanti antrame aukšte pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), bei jo plotą nurodė Priede Nr.1. Ieškovo vertinimu, atsakovė siekia vilkinti civilinę bylą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo, kuriuo teismas nusprendė priteisti ieškovui iš atsakovės 70 000 Eur sumą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atsakovės priešieškinį atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl teismas pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo daliniame sprendime padarytų išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai yra glaudžiai susiję ir turėjo būti išnagrinėti kartu priimant galutinį teismo sprendimą. Be to, teismas aiškiai nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju priima dalinį sprendimą. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

Pagal CPK 261 straipsnio 1 dalį daliniu sprendimu galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis sprendimas gali būti priimamas tuo atveju, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Dalinis sprendimas yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje. Apskundus dalinį sprendimą, dėl kitų reikalavimų ar reikalavimo dalies byla nagrinėjama toliau (CPK 261 straipsnio 2 dalis). CPK 261 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas iš anksto praneša byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą priimti dalinį sprendimą arba sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir išklauso šių asmenų nuomonę. Kai byla šiame Kodekse nurodytais atvejais nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, byloje dalyvaujantys asmenys informaciją gauna ir ją pateikia raštu.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad dalinio sprendimo priėmimas taikytinas tokiais atvejais, kai dalis byloje pareikštų reikalavimų faktinių aplinkybių aspektu yra itin sudėtingi, ir dėl kitos reikalavimų dalies išsprendimo netikslinga laukti, kol bus surinkti visi įrodymai, reikalingi visiems pareikštiems reikalavimams išspręsti. Taip sudaroma galimybė bent dėl dalies reikalavimų pagreitinti teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą. Dalinis sprendimas neturėtų būti priimamas, jei tai prieštarauja ginčo pobūdžiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357-248/2015).

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta ir tai, kad daliniu sprendimu išsprendžiami reikalavimai turi būti pakankamai savarankiški, kad galėtų būti išsprendžiami atskirai nuo kitų pareikštų reikalavimų, t. y. turi būti atsižvelgiama į visų pareikštų reikalavimų esmę ir jų tarpusavio ryšį. Sprendžiant, ar pareikšti reikalavimai yra pakankamai savarankiški, reikėtų atsižvelgti į tai, ar kiekvienas ieškovo pareikštas reikalavimas galėtų būti nagrinėjamas atskiroje byloje ir toje byloje teismas galėtų priimti galutinį sprendimą. Reikalavimų savarankiškumas priklauso nuo materialiųjų teisinių santykių, iš kurių šie reikalavimai yra kilę, specifikos. Jei remiantis materialiuosius teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis yra galima priimti sprendimą dėl vieno ar kelių reikalavimų, neišsprendus likusių reikalavimų, reikalavimai yra savarankiški ir gali būti sprendžiami daliniu sprendimu. Kiekvienu atveju galimybę priimti dalinį sprendimą atsižvelgdamas į konkrečios bylos specifiką įvertina bylą nagrinėjantis teismas, kuris, be kita ko, yra saistomas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti 70 000 Eur sumą, tiesioginius nuostolius 781,50 Eur, būsimus ieškovo tiesioginius nuostolius po 340,42 Eur kas mėnesį, dėl kintamų palūkanų bankui sumokėjimo, iki atsakovė grąžins ieškovui 6 5842 kredito sumą, 3 500 Eur delspinigių, 5 procentų metinių procesinių palūkanų sumą, nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimus, sprendžia, kad jie yra pakankamai savarankiški, objektyviai galėtų būti nagrinėjami, kaip atskiri ieškinio reikalavimai atskirose civilinėse bylose. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas 2025 m. gruodžio 29 d. nutartyje nurodė, jog ieškovas byloje suformulavo iš esmės du reikalavimus: 1) priteisti iš atsakovės jo sumokėtą ir jam negrąžintą 70 000 Eur pinigų sumą ir 2) priteisti nuostolius. Teismas vertino, kad ieškinio reikalavimas priteisti vidutiniškai po 340,42 Eur nuostolių dėl palūkanų sumokėjimo yra neaiškus ir tikslintinas. Pažymėjo, kad minėtas reikalavimas priteisti palūkanas kaip būsimus nuostolius gali būti svarstomas tik jei bus patenkintas pirmas ieškinio reikalavimas priteisti 70 000 Eur ir kartu atmestas atsakovo priešieškinis pripažinti sandorį galiojančiu. Jei priešieškinis bus patenkintas ieškovo ieškinys negalės būti tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas 2025 m. gruodžio 29 d. nutartimi taip pat informavo bylos šalis apie ketinimą priimti byloje dalinį sprendimą, dėl ieškovo ieškinio dalies priteisti 70 000 Eur ir atsakovės priešieškinio dėl sandorio pripažinimo galiojančiu. Byloje paskirtas 2026 m. sausio 12 d. 14.00 val. teismo posėdis, siekiant išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę apie dalinio sprendimo priėmimą. Todėl apeliantės nurodyti nesutikimo su dalinio sprendimo priėmimu argumentai, kai tokią procesinę galimybę esant dalinio sprendimo priėmimo sąlygoms aiškiai įtvirtina ir įstatymas, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2025 m. gruodžio 29 d. nutartimi informavo šalis apie ketinimą priimti dalinį sprendimą ir paskyrė teismo posėdį. Išklausius teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad teismas sudarė galimybę šalims pasisakyti dėl teismo ketinimo priimti byloje dalinį sprendimą, išklausė šalių nuomonę, ieškovo nesutikimo su dalinio sprendimo priėmimo argumentus ir, nustatęs CPK 261 straipsnyje numatytas sąlygas daliniam sprendimui priimti, nusprendė dalį ieškinio reikalavimų išnagrinėti daliniu sprendimu. Pirmosios instancijos teismas informavo bylos šalis apie ketinimą priimti dalinį sprendimą, išklausė jų nuomonę teismo posėdyje, vykusiame žodinio proceso tvarka, kaip tai numato CPK 261 straipsnio 5 dalis. Todėl apeliantės argumentai, kad buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai, atmestini kaip nepagrįsti.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė įsipareigojimą atidalinti perkamas patalpas ir atlikti su tuo susijusius veiksmus, siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį įvykdė tinkamai, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino preliminariosios sutarties turinį ir sutartį sudariusių asmenų valią.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bylos šalys 2023-11-20 Preliminariojoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 2023/11/20-1 (toliau – ir Preliminari sutartis, Sutartis) sulygo, kad pardavėja (atsakovė) įsipareigoja parduoti, o pirkėjas (ieškovas) įsigyti ginčo turtą – negyvenamąsias patalpas antrame aukšte, pažymėtas indeksais 2-7, pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5F3/p, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Preliminarios sutarties 2.3. punkte atsakovė UAB „Minijos 1“ įsipareigojo atidalinti perkamas patalpas, suteikiant joms atskirą nekilnojamojo turto unikalų numerį, paruošti naują parduodamų patalpų inventorinę bylutę, Turto kadastro pakeitimus įregistruoti VĮ Registrų centras ir tai atlikti iki 2024-01-31. 2024-01-27 Susitarimu Nr. 1 šis terminas buvo pratęstas iki 2024-06-15, o 2024-06-14 Susitarimu Nr. 2 – iki 2024-06-30.

Apeliantė teigia, kad nebuvo kliūčių sudaryti pagrindinę sutartį, nes ji pareigą atidalinti turtą ir įregistruoti VĮ Registrų centras pasikeitusius patalpų kadastrinius duomenis įvykdė dar 2023-11-15, kai atidalintoms patalpoms buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Pažymėtina, kad minėto turto atidalinimo veiksmo ir su tuo susijusių duomenų įregistravimo nėra pagrindo laikyti tinkamu Sutarties vykdymu, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog buvo atidalintas ne tas turtas, kurį atidalinus, ieškovas būtų turėjęs pareigą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Visų pirma, šio argumento prieštaringumą atskleidžia aplinkybė, kad apeliantės nurodomos patalpos buvo atidalintos, suteikiant joms unikalų numerį 2023-11-15, t. y. dar iki 2023-11-20 Preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kurioje šalys sulygo, jog turto atidalinimas, kaip esminė pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sudarymo sąlyga, dar bus įvykdyta ateityje. Be to, kaip teisingai atkreipia dėmesį ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, jis išreiškė valią įsigyti konkrečią patalpą, konkrečioje pastato vietoje, žymimą indeksu 2-7 ir kurios plotas sudaro 28,46 kv. O apeliantės nurodyto objekto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bendras plotas buvo 1 281,47 kv. m. Todėl nėra pagrindo nuspręsti, kad buvo atidalintos ieškovo siektos įsigyti patalpos, o Preliminarios sutarties sąlyga dėl patalpų atidalinimo buvo įvykdyta.

Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą grindė neįsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eI3-458-386/2026. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo motyvų darytina išvada, kad teismas sprendimą grindė ne vien Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimu ir administracinėje byloje Nr.eI3-458-386/2026 nustatytomis aplinkybėmis, tačiau į šioje byloje nustatytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių duomenų visuma.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-458-386/2026 išnagrinėjo UAB „Minija 1“ skundą dėl VĮ Registrų centras 2024 m. kovo 15 d. atsisakymo įregistruoti pakeistus pastato ir jame formuojamų patalpų kadastro duomenis, be kita ko, keičiant dalies patalpų paskirtį iš sandėliavimo į paslaugų paskirtį. Regionų administracinis teismas minėtame sprendime konstatavo, kad keičiant neypatingo statinio dalies paskirtį kartu su prašymu turėjo būti pateiktas Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytas dokumentas – statytojo deklaracija apie statybos užbaigimą, kuri VĮ Registrų centras pateikta nebuvo. Atitinkamai, todėl nebuvo įregistruoti prašomi įregistruoti kadastro duomenų pakeitimai.

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė laiku neatliko visų veiksmų, būtinų ginčo patalpų kadastro duomenų pakeitimui įregistruoti, t. y. kartu su prašymu VĮ Registrų centras nebuvo pateikti dokumentai, reikalingi statinių ir patalpų duomenims įregistruoti keičiant jų paskirtį. Taigi kliūtis duomenų įregistravimui kilo ne vien dėl Registrų centro veiksmų, bet ir dėl pačios atsakovės laiku nepateikto būtino dokumento.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovo vengimu sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pažymi, kad ieškovas neturėjo pareigos sudaryti šią sutartį. Visų pirma, kaip byloje nustatyta, atsakovė neįvykdė Preliminariojoje sutartyje sulygtų įsipareigojimų tam, kad pagrindinė sutartis galėtų būti sudaryta. Antra, iš byloje esančios 2024 m. liepos 3 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pagal jos 2.1. punktą atsakovė siūlė ieškovui kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigyti 803/32062 dalis, t. y. 32,12 kv. m. negyvenamosios patalpos-sandėliavimo patalpos su paslaugų ir gydymo paskirties patalpomis, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau pagal Preliminariosios sutarties 2.3. punktą pardavėja įsipareigojo per nustatytą terminą atidalyti ieškovo perkamas patalpas, suteikti joms atskirą unikalų numerį, parengti atskirą kadastrinių matavimų bylą ir kadastro duomenų pakeitimus įregistruoti. Taigi, preliminariąja sutartimi šalys susitarė dėl konkrečios atidalytos patalpos įsigijimo, o atsakovės parengtame pagrindinės sutarties projekte buvo siūloma įsigyti dalį neatidalyto kito turto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovės parengtame pagrindinės sutarties projekte parduodamas nekilnojamojo turto objektas neatitiko preliminariojoje sutartyje nurodyto ieškovo ketinto įsigyti turto, pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą pripažinti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta.

Taigi, bylos medžiaga patvirtina tiek tai, kad Preliminari sutartis pasibaigė, tiek tai, kad pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta atsakovei neįvykdžius Sutarties 2.3. punkte įtvirtintos pareigos (be kita ko, atidalinus turtą įregistruoti kadastro duomenis), nes VĮ Registrų centras nebuvo pateikta privaloma tokių duomenų įregistravimui statybos užbaigimą patvirtinanti deklaracija. Atsižvelgdamas į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis faktiškai nebuvo sudaryta ir tai lėmė atsakovės Sutarties 2.3. punkte įtvirtintos pareigos tinkamas neįvykdymas. CK 6.165 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu šalys per preliminarioje sutartyje nurodytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Byloje nustačius, kad pagrindinė patalpų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta per numatytą terminą, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos ir teisingos išvados, kad atsakovei kilo pareiga grąžinti ieškovui pagal Preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį avansu sumokėtą 70 000 Eur sumą.

Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindamas aukščiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius duomenis, teisingai aiškino ir taikė dalinio sprendimo priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skirti atsakovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos paskiriant ieškovui. Ieškovas nurodo, kad apeliantė klaidinančiai pateikia faktines ginčo aplinkybes, apgaulingai nurodo aplinkybes ir faktus, susijusius su ginčo turto atidalinimu ir įregistravimu VĮ Registrų centras 2023 m. lapkričio 15 d. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė už piktnaudžiavimą procesu paskirti baudą. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti apeliacinį skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Pažymėtina tai, kad piktnaudžiavimas proceso teisėmis yra sunkus pažeidimas, aiškiai nepagrįsto ieškinio, prašymo pareiškimas ar kitokio pobūdžio procesinio dokumento pateikimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas nesiekiant pažeistų teisių gynybos, bet turint kitokių, nedeklaruojamų tikslų ar ketinimų (sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, sudarantys jos procesinę gynybinę poziciją, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad ji procesinėmis teisėmis naudojasi akivaizdžiai ne pagal paskirtį, siekdama vilkinti procesą ar veikia prieš teisingą bylos nagrinėjimą. Taigi, teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo taikyti CPK 95 straipsnyje reglamentuojamas sankcijas. Todėl ieškovo prašymas skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinamas.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nors atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – iki procesinio teismo sprendimo byloje priėmimo nepateikė šių išlaidų patyrimo faktą ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų. Todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Minijos 1“ apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 20 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo IES1 prašymo dėl baudos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Minijos1“ už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo netenkinti. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.