Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ramūnas Keidūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. M. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas apelianto skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2026 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-6304-2026 administracinio nusižengimo byloje pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

ANK 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, D. M. neginčija kaltės, tačiau nesutinka su administracinio poveikio priemone – specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu – prašo neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba dar labiau sušvelninti paskirtą administracinio poveikio priemonę. Apelianto įsitikinimu, toks terminas yra neproporcingas, todėl aukštesnės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako dėl administracinio poveikio priemonės skyrimo ir proporcingumo.

Kaip minėta, D. M. Institucijos 2026 m. kovo 16 d. nutarimu nubaustas už ANK 424 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo padarymą, nes jis 2026 m. vasario 26 d. 2.00 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nėra įrengtas antialkoholinis variklio užraktas, kai vairuotojui skirtas apribojimas (kodas 69 (2026 m. gegužės 28 d.)) ir leidžiama vairuoti transporto priemonę, kurioje yra įrengtas antialkoholinis variklio užraktas.

ANK 424 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už transporto priemonių vairavimą, kai nesilaikoma draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai. ANK 424 straipsnio 7 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad už šio straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų. Analizuojant aptariamos teisės normos turinį matyti, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas numatytas kaip privalomai skirtina administracinio poveikio priemonė. Nustatyta, kad Institucijos nutarimu jam buvo nustatytas specialiosios teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo terminas 8 mėnesiams, tačiau D. M. apskundus Institucijos nutarimą, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi specialiosios teisės atėmimo (teisės vairuoti transporto priemones) terminas sutrumpintas iki minimalaus, t. y. 6 mėnesių. Apeliantui prašant sutrumpinti ir šį paskirtą administracinio poveikio priemonės terminą, reikalinga įvertinti, ar yra galimybė D. M. taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas dar labiau sutrumpinti specialiosios teisės terminą ar jo visai neskirti.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, be kita ko gali administracinio poveikio priemonės neskirti. Pažymėtina, kad ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje nustatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga. ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas gali būti pagrįstas nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nurodytos nuobaudos, administracinio poveikio priemonės arba ją švelninant. Tačiau tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose 2AT-38-895/2019, 2AT-36-387/2021, 2AT-39-648/2023, 2AT-1-654/2025).

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs D. M. asmenybę, nusižengimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, tai, kad jis kaltę pripažino, gailisi, tokio pobūdžio nusižengimą padarė pirmą kartą, įsirengė automobilyje antialkoholinį variklio užraktą, už kitus nusižengimus baudas sumokėjo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad administracinių nuobaudų tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti pritaikius sutrumpinus specialiosios teisės atėmimo terminą. Aukštesnysis teismas su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka, tačiau pagrindo dar labiau mažinti administracinio poveikio priemonės termino, analogiškai kaip ir apylinkės teismas, nenustatė.

Nėra pagrindo išskirtinėmis pripažinti D. M. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad jo darbinei veiklai būtina vairuoti automobilį, nusižengimo padarymo metu buvo blaivus, eismo įvykis neatsitiko, žala nepadaryta, nebuvo pavojingo vairavimo, pažeidimą pripažino ir nuoširdžiai gailisi, bendradarbiavo su pareigūnais ir ėmėsi veiksmų, jog ateityje vairuotų tik tinkamai įrengtą transporto priemonę. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, aplinkybę, kad apeliantui darbinėms funkcijos atlikti reikalingas automobilis, pirmosios instancijos teismas įvertino, sumažindamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Be to, pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kita vertus, aukštesniojo teismo vertinimu, vien tai, jog asmeniui dėl specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo kils papildomų sunkumų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius, nesudaro pagrindo spręsti, kad tokios priemonės paskyrimas prieštaraus teisingumo ir proporcingumo principams. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama administracinio poveikio priemonė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas (pasunkinta galimybė laisvai ir komfortiškai judėti, nuvykti į kitą vietą, tinkamai atlikti savo šeimos ar darbo pareigas, patiriami finansiniai nepatogumai) savaime neturėtų būti laikomos išskirtinio pobūdžio aplinkybėmis, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Net taikant specialiosios teisės atėmimą D. M. yra pilnavertis eismo dalyvis, jis savo poreikius gali sėkmingai įgyvendinti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, naudojantis viešuoju transportu, taksi paslaugomis, pėsčiomis, prašant kitų asmenų pagalbos jį pavėžėti ir pan.

Be to, viena iš aplinkybių, sprendžiant klausimą dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo, yra išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-38-303/2016, 2AT-58-697/2017). Pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog apelianto padarytas nusižengimas yra pakankamai šiurkštus, o vien tai, kad dėl jo nekilo kažkokių sunkesnių pasekmių niekaip nesąlygoja to, kad jam paskirta administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga. Negatyvių pasekmių buvimas apeliantui yra būtina sąlyga, nes priešingu atveju, skiriamos nuobaudos už administracinius nusižengimus būtų beprasmiškos ir nepasiektų joms keliamų tikslų. Todėl, įvertinus apelianto asmenybę, nusižengimo pobūdį, nėra abejonės, kad dar labiau sutrumpinti Institucijos paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino, nėra jokio teisinio pagrindo.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jo asmeninės gyvenimo aplinkybės, susijusios su būtinybe turėti teisę vairuoti asmeninių poreikių tenkinimui, negali būti vertinamos kaip prioritetinės, nulemiančios jo intereso prioritetą prieš viešąjį interesą. Be to, visos šios aplinkybės egzistavo iki nusižengimo padarymo ir buvo apeliantui žinomos. Pažeidėjo asmeniniai poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo. Pats asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga tenkinant gyvenimiškus poreikius, darbinėje veikloje, turi būti suinteresuotas neprarasti šios specialios teisės. Nekyla jokių abejonių, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas turi įtakos D. M. gyvenimui ir darbinei veiklai, tačiau tai yra neišvengiamos šios administracinio poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats pažeidėjas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, skundą išnagrinėjęs apygardos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartis, kuria iš dalies tenkintas D. M. skundas, yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto D. M. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.