Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria A. S. skundas netenkintas ir paliktas galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2026 m. balandžio 7 d. nutarimas nepradėti administracinio nusižengimo bylos teisenos administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-8204-2026 (ROIK:26299564547), panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

A. S. 2026 m. kovo 5 d. per epolicija.lt portalą pateikė pranešimą apie tai, kad 2025 m. gegužės 24 d. apie 17.03 val., Vilniuje, Taikos ir Justiniškių gatvių sankryžoje, sukdamas į kairę automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas nedavė kelio priešpriešiais atvažiuojančiai ir į dešinę sukančiai transporto priemonei. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėja S. V. 2026 m. balandžio 7 d. nutarimu nutarė nepradėti administracinio nusižengimo bylos teisenos Nr. 10-ANR_N-8204-2026 (ROIK:26299564547). Nutarime nurodoma, kad išanalizavus esančią informaciją, įskaitant ir pateiktą vaizdinę medžiagą, nustatyta, kad pateikti kaltinantys įrodymai nesuteikia pakankamai informacijos, jog būtų padarytas administracinis nusižengimas, kurio pagrindu būtų formuojamas kaltinimas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 565¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinio nusižengimo bylos teisena nepradedama. A. S., nesutikdamas su Institucijos nutarimu, pateikė skundą dėl Institucijos 2026 m. balandžio 7 d. nutarimo Vilniaus miesto apylinkės teismui. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi A. S. skundas netenkintas ir skundžiamas Institucijos 2026 m. balandžio 7 d. nutarimas ‒ nepradėti administracinio nusižengimo bylos teisenos Nr. 10-ANR_N-8204-2026 (ROIK:26299564547) ‒ nepakeistas. Nutartyje padaryta išvada, kad Institucija pagrįstai atsisakė pradėti administracinio nusižengimo teiseną, kadangi administracinio nusižengimo byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad „Toyota“ vairuotojas užkirto A. S. kelią ar sukėlė tokią kliūtį, kuri atitiktų ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius. Nesutikdamas su šia nutartimi A. S. pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniame skunde nesutinkama su priimta skundžiama nutartimi ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino Institucijos priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, kaip to reikalauja ANK 641 straipsnis bei buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam (ANK 571 straipsnis), nes dabar jį išklauso ne Institucija, o iš karto antros instancijos teismas. Institucijos nutarime buvo nurodoma, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 119 punktu, privalėjo iš sankryžos sukti į pirmą eismo juostą, todėl, Institucijos vertinimu, kitas vairuotojas, sukdamas į antrą eismo juostą, pareiškėjui kelio neužkirto, t. y. pagal KET sąvokas davė kelią. Pareiškėjas skunde šį motyvą ginčijo, nurodydamas, kad KET 108 punktas, kaip speciali taisyklė, leidžia tuo atveju, kai posūkis arba apsisukimas galimas iš vienos eismo juostos, vairuotojui pasirinkti bet kurią važiuojamosios dalies, į kurią sukama, eismo juostą. Skunde nurodoma, kad pareiškėjas turėjo teisę sukti ir į antrąją eismo juostą, bet kitas vairuotojas užkirto jam kelią. Pirmosios instancijos teismas, užuot patikrinęs Institucijos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu, pradėjo kurti savo pagrindus pareiškėjo skundui atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nesuprantama, kaip pirmosios instancijos teismas neišgirdo vaizdo įraše (2 s) užfiksuoto pareiškėjo garsinio signalo, jeigu jis aiškiai girdimas ir yra trumpas, nes turėjo laikyti vairą – sukti dešinėn, kad išvengti susidūrimo. Taip ir atsidūrė pirmoje juostoje.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad kitas vairuotojas pažeidė KET 157 punkto reikalavimus (sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, – ir lenkiančioms transporto priemonėms), kadangi privertė pareiškėją keisti greitį (stabdyti), keisti kryptį (pasukti į pirmą juostą), t. y. padarė ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad ANK 12 straipsnio baigtiniame mažai pavojingų veikų sąraše yra 417 straipsnio 7 dalis, bet nėra 417 straipsnio 3 dalies. Jei teismas klauso tik įstatymo, tai neturi jo paneigti ir savavališkai atleidinėti nuo administracinės atsakomybės, o jei mano, kad įstatymas yra neteisėtas, tai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą – kodėl ANK 12 straipsnyje nėra 417 straipsnio 3 dalies.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde nesutinka su Institucijos sprendimu nepradėti administracinio nusižengimo bylos teisenos bei pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl šio Institucijos nutarimo bei padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamu atveju Institucijos nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodoma, kad automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas pažeidė KET 157 punkte nustatytą pareigą duoti kelią, kadangi, pareiškėjo teigimu, jis buvo priverstas keisti važiavimo greitį (stabdyti) ir kryptį (pasukti į pirmą juostą), todėl tokie kito vairuotojo veiksmai atitinka ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius.

Vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, visų pirma būtina pažymėti, kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis). Administracinio nusižengimo byloje privalo būti surinkta tiek duomenų, kad pakaktų padaryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas apie administracinio nusižengimo sudėties požymių visumos buvimą asmens veiksmuose (neveikime). Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltumas gali būti konstatuotas, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-24-139/2016, 2AT-78-788/2016, 2AT-36-788/2019, 2AT-35-648/2021, 2AT-10-942/2023).

ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo duoti kelią pradedant važiuoti, įvažiuojant į kelią, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį nevykdymas, įvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant KET reikalavimus, apsisukimas geležinkelio pervažose, vietose, kur kelio matomumas bent viena kryptimi mažesnis kaip 100 metrų, draudimo vairuotojams, transporto priemonei dalyvaujant viešajame eisme (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė stovi), naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, išskyrus mobiliojo ryšio priemonių valdymą naudojant laisvų rankų įrangą, kai mobiliojo ryšio priemonė pritvirtinta specialiame laikiklyje, ar naudojant transporto priemonės įrangą, nesilaikymas užtraukia baudą vairuotojams nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamos nutarties, Institucijos nutarimo nepradėti administracinio nusižengimo teisenos, apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nenustatė esminių procesinių pažeidimų, kurie galėtų lemti skundžiamos nutarties panaikinimą. Priešingai nei teigia pareiškėjas, apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo byloje surinktų įrodymų visumą, nutartyje aptarė reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino vaizdo įraše užfiksuotą eismo situaciją, pareiškėjo argumentus dėl KET nuostatų taikymo ir padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, jog Institucijos 2026 m. balandžio 7 d. nutarimas nepradėti administracinio nusižengimo bylos teisenos yra pagrįstas, o administracinio nusižengimo byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad „Toyota“ vairuotojas užkirto A. S. kelią ar sukėlė tokią kliūtį, kuri atitiktų ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius. Vien tai, kad teismas atsakė į pareiškėjo skundo argumentus ne taip, kaip pareiškėjo vertinimu, turėjo atsakyti, savaime negali reikšti, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo nutartį, remiantis apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais, nėra objektyvaus pagrindo.

Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas pažeidė KET 157 punkte nustatytą pareigą duoti kelią, o dėl šių veiksmų pareiškėjas buvo priverstas keisti važiavimo greitį ir kryptį, todėl, pareiškėjo vertinimu, tokie kito vairuotojo veiksmai atitinka ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien KET 157 punkte įtvirtintos pareigos, sukant į kairę, duoti kelią priešpriešiais važiuojančioms transporto priemonėms, konstatavimas savaime nereiškia, kad konkrečiu atveju ši pareiga buvo pažeista ir kad dėl to kilo ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė. Administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius visas administracinio nusižengimo sudėties aplinkybes, o ne vien formaliai remiantis atskiros teisės normos egzistavimu.

Pareiškėjo argumentai dėl KET 108 punkto taikymo taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Pareiškėjas iš esmės teigia, kad tais atvejais, kai posūkis arba apsisukimas galimas iš vienos eismo juostos, vairuotojas turi teisę pasirinkti bet kurią važiuojamosios dalies, į kurią sukama, eismo juostą, todėl jis, sukdamas į dešinę, turėjo teisę pasirinkti ir antrąją eismo juostą. Iš to pareiškėjas daro išvadą, kad automobilio „Toyota“ vairuotojas, sukdamas į kairę ir įvažiuodamas į antrąją eismo juostą, privalėjo jam duoti kelią. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, pareiškėjo aiškinimas dėl KET 108 punkto taikymo ir jo pasirinktos važiavimo trajektorijos nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad transporto priemonės judėjo skirtingomis eismo juostomis, jų trajektorijos nesusikirto, o byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjui buvo realiai užkirstas kelias ar sukelta avarinė situacija. Nagrinėjamu atveju iš administracinio nusižengimo byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad reguliuojamoje sankryžoje automobilio „Toyota“ vairuotojas, sukdamas į kairę iš Taikos gatvės į Justiniškių gatvę, įvažiavo į antrąją eismo juostą, o pareiškėjo vairuojama transporto priemonė, sukdama į dešinę, įvažiavo į pirmąją eismo juostą. Šios faktinės aplinkybės yra reikšmingos vertinant, ar automobilio „Toyota“ vairuotojo veiksmai objektyviai sukėlė pareiškėjui kliūtį. Byloje nenustatyta, kad transporto priemonių trajektorijos realiai susikirto arba, kad automobilio „Toyota“ vairuotojas būtų įvažiavęs į pareiškėjo užimamą eismo juostą ir tokiu būdu objektyviai užkirtęs jam kelią. Todėl vien tai, kad pareiškėjas tam tikru momentu pristabdė transporto priemonę ar pasirinko kitą važiavimo trajektoriją, savaime neleidžia nustatyti, kad tokia reakcija buvo būtina dėl kito vairuotojo veiksmų. Eisme vairuotojai gali koreguoti greitį ar važiavimo kryptį dėl įvairių priežasčių, todėl konkrečios administracinės atsakomybės taikymas galimas tik tada, kai tokia reakcija objektyviai susiejama su kito eismo dalyvio KET pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinės atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas vertinant faktiškai susiklosčiusią eismo situaciją, o ne hipotetinę situaciją, kaip transporto priemonės būtų judėjusios, jeigu pareiškėjas būtų pasirinkęs kitą važiavimo trajektoriją. Todėl vien aplinkybė, kad pareiškėjas pagal jo nurodomą KET 108 punkto aiškinimą turėjo galimybę pasirinkti antrąją eismo juostą, neleidžia daryti išvados, kad automobilio „Toyota“ vairuotojas, įvažiuodamas į antrąją eismo juostą, pažeidė pareiškėjo teisę į saugų ir netrukdomą važiavimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo teiginį apie realiai susidariusią kliūtį patvirtina vaizdo įraše, jo teigimu, užfiksuotas garsinis signalas, taip pat aplinkybė, kad jis turėjo pristabdyti ir pasukti vairą į dešinę, kad išvengtų susidūrimo. Tačiau ir šios aplinkybės, vertinamos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad automobilio „Toyota“ vairuotojas pažeidė KET 157 punkto reikalavimą ir padarė ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Net ir pripažinus, kad vaizdo įraše yra girdimas pareiškėjo panaudotas trumpas garsinis signalas, ši aplinkybė savaime patvirtina tik tai, kad pareiškėjas tam tikru momentu reagavo į jo subjektyviai vertintą eismo situaciją, tačiau nepatvirtina, kad kito vairuotojo veiksmai objektyviai sukėlė pareiškėjui kliūtį ar privertė jį atlikti avarinį manevrą.

Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, kad ANK 12 straipsnyje, kuriame nustatytas mažai pavojingų veikų sąrašas, nurodyta ANK 417 straipsnio 7 dalis, tačiau nėra nurodyta ANK 417 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad minėtas argumentas nėra teisiškai reikšmingas, nes nei Institucijos nutarime, nei aplinkės teismo nutartyje nėra nurodyta, jog automobilio „Toyota“ vairuotojas būtų atleistas nuo administracinės atsakomybės pagal ANK 12 straipsnį ir nepripažino jo veikos mažai pavojinga. Priešingai, tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinio nusižengimo byloje nepakanka objektyvių duomenų apskritai konstatuoti ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį. Dėl šios priežasties nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo samprotavimų apie galimą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ANK 12 straipsnio.

Taip pat apygardos teismas šiuo atveju neturi pagrindo spręsti apie deklaruojamą apelianto teisės būti išklausytam pažeidimą (ANK 571 straipsnis), kadangi jis dėl priimto Institucijos 2026 m. balandžio 7 d. nutarimo pateikė skundą, jame išdėstė savo poziciją, nurodė, jo manymu, reikšmingas Kelių eismo taisyklių nuostatas, pateikė argumentus dėl „Toyota“ automobilio vairuotojo veiksmų ir jų vertinimo pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas turėjo galimybę žodžiu paaiškinti savo poziciją, o nesutikdamas su priimta nutartimi pasinaudojo ir teise ją apskųsti apeliacine tvarka. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas jo pateiktus argumentus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantas, ir jų pagrindu nepadarė jo prašomų išvadų, savaime nereiškia teisės būti išklausytam pažeidimo.

Apibendrinęs aptartas aplinkybes aukštesnysis teismas daro išvadą, kad skundžiamu Institucijos nutarimu ir skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo pagrįstai nustatytos įvykio faktinės aplinkybės, ir jų pagrindu priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną ANK 565¹ straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, naikinti ar keisti Institucijos nutarimą ir skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl A. S. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

A. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.