Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-291-988/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-05
Bylos Nr.: 1A-291-988/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-24036-2023-5
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Darius Pranka, Rasa Paužaitė, Marijus Kursevičius
Kaltinamasis: K. R.
Nukentėjusysis: E. R., L. M., L. Ž., K. Ž., T. Ž., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros

Kategorijos

1.2.25.4.6Kvalifikuotas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas (BK 281 str. 2–6 d.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-291-988/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24036-2023-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.6; 2.4.7 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 5 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Rasos Paužaitės ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Aistei Bareikei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Survilai,išteisintajam K. R., jo gynėjai advokatei Rasai Aurelijai Kučinskaitei,nukentėjusiajai E. R., jos atstovei advokatei Indrei Panavaitei,nukentėjusiesiems L. M., L. Ž., K. Ž., T. Ž., jų atstovui advokatui A. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų L. M., L. Ž., K. Ž., T. Ž. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų L. M., K. Ž., L. Ž., T. Ž. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Nukentėjusiųjų L. M., K. Ž., L. Ž., T. Ž. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

K. R. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, – jis, 2023 m. birželio 29 d., apie 18.30 val. Vilniuje, Olandų gatvėje, ties nereguliuojama nelygiareikšmių kelių sankirta su Kirkuto al., vairuodamas automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę – link Kirkuto al., pažeidė Kelių eismo taisyklių 101 punkto reikalavimą, numatantį, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, 128 punkto reikalavimą, numatantį, kad jei atsirado kliūtis, ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, 157 punkto reikalavimą, numatantį, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai, tai yra, vairuojamu automobiliu važiavo Olandų gatvės antra eismo juosta, link S. B. gatvės, privažiavo sankirtą su Kirkuto al., ir sukdamas į kairę, neįsitikino savo veiksmų saugumu, prieš išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, turėdamas galimybę nustatyti, kad šia juosta priešinga kryptimi motociklas juda didesniu nei leistinu 50 km/val. greičiu, nesustojo ir nedavė kelio Olandų gatve priešpriešais, antra eismo juosta link Antakalnio g. važiavusiam „Yamaha“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. Ž. didesniu nei leistinu greičiu, dėl ko susidūrus transporto priemonėms, automobilio „Toyota Avensis“ keleivei E. R. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, A. Ž. patyrė sunkius sužalojimus, nuo kurių 2023 m. birželio 30 d. VšĮ „Vilniaus universitetinėje ligoninėje“ mirė.

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Nukentėjusieji L. M., K. Ž., L. Ž., T. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 6 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, K. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje bei patenkinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma atlikti įrodymų tyrimą, papildomai apklausti specialistą V. M. bei apklausus specialistą, esant poreikiui ir pagrindui spręsti klausimą dėl pakartotinio (papildomo) eksperimento atlikimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus ir priimdamas nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie betarpiškai buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Vis dėlto, teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, rėmėsi kitos baudžiamosios bylos medžiaga, joje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, citavo specialisto paaiškinimus ir pagal tai darė išvadas nagrinėjamoje byloje. Baudžiamosios bylos Nr. 2K-65-719/2024 medžiaga, sprendimai, specialisto parodymai ir išvados nebuvo nagrinėjamoje byloje tirti, analizuoti ir specialistas dėl šių aplinkybių nebuvo apklaustas. Teismo nuosprendžio grindimas duomenimis, kurių nėra baudžiamojoje byloje, kurių teismas betarpiškai netyrė bylos nagrinėjimo metu, ir kurie nėra žinomi proceso dalyviams, neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies ir BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias nuosprendyje galima remtis tik tais duomenimis, kurie teisiamajame posėdyje buvo ištirti tiesiogiai.

Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismas neturi pagrindo remtis 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvados dalimi, nes eksperimento metu gauti rezultatai yra nepatikimi. Teismas savo tokį sprendimą motyvavo tuo, kad eksperimento metu už automobilio vairo sėdėjo pareigūnas, o ne pats K. R., be to, šalia sėdėjo eksperimentą organizavusi ir visą ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė; pareigūnas, sėdėjęs už automobilio vairo, buvo iš anksto įspėtas apie būsimą kliūtį kelyje – atidžiai stebėjo kelią ir specialiai koncentravo dėmesį tam, kad pamatyti jam iš anksto žinomai pasirodysiantį objektą; eksperimento metu automobilis buvo statinėje padėtyje – nejudėjo, o motociklas vienu atveju judėjo itin lėtai, o kitu - buvo stumiamas. Visų pirma, liudytoja R. L. apklausta pirmosios instancijos teisme nurodė, jog eksperimento metu vairuotojo vietoje buvo pasirinktas toks asmuo, kuris buvo panašaus ūgio, amžiaus, kaip ir išteisintasis. Eksperimento metu buvo pasodintas kitas asmuo, siekiant objektyvumo atliekant eksperimentą. Antra, eksperimente dalyvavęs asmuo buvo visiškai nesusijęs su atliekamu ikiteisminiu tyrimu ir byloje nėra jokių duomenų, kad jis savo pareigą būtų atlikęs nesąžiningai. Taip pat nėra duomenų, kad minėto asmens nurodyta informacija būtų buvusi klaidinga. Pareigūnė, sėdėjusi šalia buvo tik tam, kad palaikytų ryšį su prie motociklo buvusiu asmeniu, kad galėtų sustabdyti jo judėjimą, automobilyje esančiam asmeniui pamačius motociklą, kad galima būtų išmatuoti tikslų atstumą. Pažymėtina ir tai, kad eksperimento metu visi asmenys buvo informuoti kaip bus atliekamas eksperimentas, kokia veiksmų tvarka.

Taip pat nesutinkama su teismo argumentu, kad nesivadovaujama eksperimento metu gautais duomenimis, nes eksperimento metu automobilis buvo statinėje būklėje – nejudėjo. Pažymėtina, kad eksperimento metu sudaromos maksimaliai identiškos sąlygos buvusios autoavarijos metu. K. R. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme nurodė, kad prieš darydamas apsisukimo manevrą, prieš išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą sustojo, kad įsitikintų ar priešpriešinėje juostoje nėra atvažiojančių transporto priemonių. Nukentėjusioji E. R. taip pat teigė, kad automobilis, vairuojamas K. R., prieš išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą buvo sustojęs. Esant nurodytiems duomenims ir eksperimentai buvo atliekami maksimaliai identiškomis sąlygomis, kaip nurodė K. R.. Siekiant tikslumo ir objektyvumo, atliekant eksperimentą, motociklas priešpriešinėje eismo juostoje buvo pastatytas važiavimo pozicijoje, tačiau tokiu atstumu, kad iš automobilio vairuotojo vietos motociklas visai nesimatytų. Pirmosios instancijos teismas pritarė, kad atlikti eksperimentą mieste, dienos metu, motociklui važiuojant didesniu nei leistinu mieste greičiu yra pavojinga ir tai daryti nėra tikslinga. Todėl ir eksperimentų metu motociklas su motociklininku lėtai važiavo ar buvo stumiamas tol, kol jį pilnai pamatė automobilyje vairuotojo vietoje sėdėjęs asmuo. Tokiu būdu gauti duomenys buvo objektyvūs ir pakankamai tikslūs.

Atliktų eksperimentų metu buvo gauti duomenys, kad automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas, sustojęs prie perėjos Olandų gatvėje galėjo ir turėjo galimybę matyti priešpriešinėje eismo juostoje atvažiuojantį motociklą, kuris buvo nuo jo 178,2 m (1-ojo eksperimento metu) ir 161,4 m (2-ojo eksperimento metu) bei 199,2 m (2-ojo eksperimento metu), kai automobilio stovėjimo vietą patikslino K. R.. Teismas privalo byloje esančius duomenis vertinti tiek atskirai, tiek ir visumoje, juos palyginti ir padaryti atitinkamas išvadas. Vis dėlto, vertinant aplinkybę apie vairuotojo K. R. galėjimą matyti atvažiuojantį motociklininką, teismas šių reikalavimų nesilaikė. Liudytojas B. A.-B. nurodė, kad važiuodamas paskui A. Ž. vairuojamą motociklą, matė, kaip pilkos spalvos automobilis įvažiavęs į motociklininko važiavimo eismo juostą judėjo skersai link laidojimo rūmų. Jis įvykį matė iš 150 m atstumo, t. y. atstumu, kuris yra labai artimas eksperimentų metu gautam atstumui. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojo B. A. – B. nurodytas atstumas nebuvo preciziškai matuotas, kaip tai buvo daroma, eksperimentų metu, tačiau abeji duomenys yra panašūs. Liudytojas K. Ž. teisme nurodė, kad įvykio vietą jis apžiūrėjo kelis kartus iš visų pusių ir nurodė, kad matomumas ten yra pakankamai geras ir yra apie 200-300 m nuo vietos, kur galimai stovėjo K. R. vairuojamas automobilis. Liudytojas T. Ž. taip pat teisme nurodė, jog jis buvo nuvykęs į brolio žūtis vietą, ją apžiūrėjo, analizavo ir nurodė, kad matomumas tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos yra nuo 150-220 metrų. Vis dėlto, teismas minėtų liudytojų parodymų apie matomumą, jų konkrečius matomumo atstumus nevertino, jų nesulygino su kitais duomenimis gautais eksperimentų metu, kas rodo, kad teismas priėmė nuosprendį neištyręs visų esminių faktinių aplinkybių.

Byloje esančiose 2023 m. spalio 12 d. ir 2024 m. gruodžio 5 d. specialistų išvadose teigiama, kad abi transporto priemonės prieš susidūrimą ant kelio dangos nepaliko stabdymo pėdsakų, dėl to negalima apskaičiuoti jų greičių prieš eismo įvykį. Tik pasinaudojant mokslinio tyrimo metodologija buvo gauti duomenys, kad motociklas judėjo 107-108 km/h greičiu, o automobilis apie 13 km/h greičiu. 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvadą pateikęs V. M. teisme ne tik ją patvirtino, bet ir paaiškino bei atsakė į visus klausimus, t. y. kai K. R. automobilis pajudėjo iš vietos, atliekant apsisukimo manevrą, motociklas nuo jo buvo nutolęs apytiksliai 101,4 m, o kai priekiniu kampu įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, motociklas nuo jo buvo nutolęs apytiksliai 44,7 m. Taip pat specialistas nurodė, jog K. R. pakako matyti artėjantį motociklą iš apytiksliai 89 metrų, kad suprastų, jog jo greitis yra didesnis nei 50 km/h. Be to, specialistas paaiškino, kad įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą K. R. sudarė kliūtį priešinga kryptimi važiavusiam motociklininkui A. Ž., kuris tuo metu tikėtina buvo apie 44,7 m atstumu, todėl turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su juo, stabdydamas, atsisakydamas daryti apsisukimo manevrą.

Taigi, motociklininkas A. Ž. važiavo savo krypties eismo juosta, jo matymo lauke važiuojamoje juostoje nebuvo jokių kliūčių, tame tarpe ir K. R. vairuojamo automobilio. Teismas nuosprendyje sutinka, kad išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, atliekant apsisukimo manevrą, vairuotojas privalo praleisti priešinga kryptimi važiuojančias transporto priemones. Be to, vairuojant transporto priemones galioja pasitikėjimo principas, t. y. vairuojantis transporto priemonę asmuo turi pagrįsti teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-325-942/2017). Šiuo atveju A. Ž. važiavo visiškai laisvu keliu, jo važiavimo kryptimi nei pirmoje, nei antroje eismo juostoje nebuvo transporto priemonių. Nepaisant to, kad motociklininkas viršijo mieste leistiną maksimalų greitį, jis nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykusia autoavarija. Jei K. R. vairuojamas automobilis nebūtų išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir užtvėręs eismo juostos, kuria važiavo A. Ž., autoįvykis nebūtų įvykęs, nes kokiu greičiu bebūtų važiavęs motociklininkas, nesant jo kelyje kliūties jis būtų nuvažiavęs toliau, kaip ir važiavo iki staiga atsiradusios kliūties. K. R. veiksmai, staiga išvažiuojant į priešpriešinę eismo juostą, nepraleidžiant ten važiuojančio motociklo, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykusia autoavarija.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ištiesinamąjį nuosprendį selektyviai vertino bylos duomenis, suabsoliutindamas paties K. R. prieštaringus parodymus ir nutylėdamas jam nepalankius bylos duomenis. Pažymėtina, kad pirmuose K. R. parodymuose nėra jokių duomenų, kad jis prieš išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą būtų sustojęs ar pristabdęs. 2023 m. liepos 14 d. antroje apklausoje – K. R. nurodė esminę aplinkybę, kad prieš pasukdamas į kairę, jis buvo pristabdęs. Taigi, antruose išteisintojo parodymuose atsiranda pristabdymo veiksmas, o ne sustojimo. Tuo tarpu 2023 m. lapkričio 30 d. trečioje apklausoje – atsiranda trečioji versija, kurios išteisintasis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, o būtent, kad prieš pasukdamas į kairę, jis buvo sustojęs. Pažymėtina, kad vienintelis nešališkas liudytojas A. P., kuris matė įvykį, nurodė, kad K. R. vairuojamas automobilis važiavo Olandų gatve nuo Olandų žiedo ir darė kairį posūkį link Kirkuto alėjos. Liudytojas A. P. nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, niekada nenurodė, jog K. R. vairuojamas automobilis prieš išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą būtų sustojęs. Vis dėlto, šių liudytojų nurodytų aplinkybių su K. R. parodymais, teismas nevertino, nelygino ir savo išvadų nepateikė.

Be kita ko, teismas nutylėjo aplinkybę dėl apsisukimo manevro. K. R. teisme nurodė, kad suko drąsiai, nes buvo įsitikinęs, kad nieko nėra, buvo įjungtas pirmas bėgis, koja buvo ant akseleratoriaus. Pasak išteisintojo, tada jis nuspaudė akseleratorių, tačiau automobilis nereagavo, nes buvo ant pirmojo bėgio. Taip pat K. R. nurodė, kad jo įprotis yra, sustojus parkavimui įjungti antrą pavarą ir naudoti rankinį stabdį. Po avarijos, K. R. automobilio nelietė. Teismas šių išteisintojo paaiškinimų nevertino ir nelygino su kitais byloje esančiais duomenis. Antai, 2023 m. birželio 29 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas automobilis po įvykio ir nustatyta, kad automobilio pavarų dėžė mechaninė, bėgio svertas 4 padėtyje, rankinis nėra užtrauktas. Taigi, teismas neįvertino, kad nors K. R. teigia, kad važiavo 1-a pavara, automobilyje po įvykio buvo įjungta 4-ta pavara; nors K. R. nurodė, kad išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą buvo sustojęs, liudytojas A. P., matęs autoįvykį, niekada nenurodė, kad automobilis būtų sustojęs; nors K. R. teigė, kad automobiliui važiuojant 1-a pavara jis paspaudė akseleratorių, bet automobilis nereagavo, nors pagal elementarius mechanikos dėsnius automobilis turėjo staigiai šokti į priekį, tačiau automobilio apžiūros protokole užfiksuota, jog automobilyje įjungta 4-ta pavara, kuri esant nedideliam greičiui, staiga nuspaudus akseleratorių, gali nereaguoti, kaip kad nurodo K. R.; nors K. R. teigė, kad darydamas kairį posūkį bandė staigiai pagreitėti, t. y. spaudė akseleratorių, tačiau liudytojas A. P., matęs autoįvykį nurodė, kad automobilis kirto per stabdžius.

Nurodytos esminės ir prieštaringos aplinkybės liudija, kad K. R. paaiškinimai apie avarijos aplinkybės ir jo veiksmus, prieštarauja byloje surinktiems duomenims, kurių teismas tarpusavyje nepalygino, nevertino ir savo išvadų nepateikė. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad teismas priimdamas nuosprendį ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes. Be to, teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepateikė savo vertinimo bei išvadų dėl vienos byloje esančių duomenų grupės, t. y. 2023 m. liepos 14 d. apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota, kad buvo atlikta vaizdo įrašų (policijos pareigūnų kūno kamerų) peržiūra. Minėtame apžiūros protokole nurodyta, jog įvykio liudytojas nurodė, kad motociklas važiavo antra eismo juosta nuo kalno ir išlindo automobilis „Toyota“. Automobilio vairuotojas pareigūnams teigė, kad jie dar susimėtė, motociklininkas lygtai antra juosta važiavo, K. R. dar ant akseleratoriaus, tada jis į pirmą. TV-3 reportaže iš įvykio vietos K. R. nurodė „<...> ir atlekia motociklas, čia dar galvojau prašoksiu, bet jis, matyt, irgi susimėtė, jis pamatė, jeigu jis būtų važiavęs, jis suko į pirmą juostą, jeigu būtų važiavęs į antrą - būtų prašokęs“. Nurodyti duomenys teismo nuosprendyje nebuvo vertinti nei atskirai, nei visete su K. R. ir liudytojo A. P. parodymais. Taigi, iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kodėl vienais bylos duomenimis teismas vadovaujasi, o kitais ne ar apie juos nutyli. Pirmosios instancijos teismas nepašalino bylos nagrinėjimo metu kilusių neaiškumų ir prieštaravimų, todėl priėmė sprendimą pilnai neištyręs visų bylos aplinkybių, kas laikytina esminiu BPK pažeidimu, dėl ko nuosprendis turi būti naikintinas.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroras Artūras Survila apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį: K. R. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir skirti jam 3 metų terminuotą laisvės atėmimo bausmę, taikant BK 75 straipsnio nuostatas bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant K. R. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei skirti BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 50 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tenkinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. R. padaryti KET pažeidimai nebuvo priežastiniu ryšiu susijęs su eismo vykiu ir jo pasekmėmis. Apylinkės teismo vertinimu, motociklo vairuotojui važiuojant leistinu 50 km/val. greičiu, nestabdant ir nesukant į pirmą eismo juostą, transporto priemonės būtų prasilenkusios ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad asmuo, jau pradėjęs posūkio manevrą, negali tikėtis, jog tuo pačiu metu priešinga kryptimi itin dideliu, daugiau nei dvigubai leistiną greitį viršijančiu greičiu, judės kita transporto priemonė. Teismas neturėjo pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad K. R. galėjo objektyviai pamatyti A. Ž. motociklą, įvertinti jo greitį ir nuspręsti, kad posūkio į kairę manevras yra nesaugus. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tuo, jog atliktų eksperimentų metu gauti rezultatai, kuriais yra paremta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvada Nr. 11-2437(24), yra nepatikimi. Teismas pripažino, kad eksperimentai dėl motociklo matomumo nustatymo iš automobilio vairuotojo vietos buvo atlikti sąlygomis, kurios yra ženkliai nutolusios nuo byloje aptariamų ir turinčių lemiamą reikšmę. Nagrinėjami atveju, nustačius, kad eksperimento metu gauti rezultatai laikytini nepatikimais, teismas neturėjo pagrindo remtis ir kita 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvados dalimi. Be to, specialisto išvados rezultatai teismui sukėlė abejones ir dėl to, kad motyvuojamoje dalyje nėra atlikti jokie konkretūs skaičiavimai, taip pat neanalizuoti jokie baudžiamosios bylos duomenys, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad viso judėjimo metu motociklas važiavo pastoviu greičiu, kuris siekė 108 km/val. Vis tik nesutinkama su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs K. R. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nuosprendyje išdėstė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, ir tai sąlygojo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsajas, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Vis dėlto, K. R. veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, ir tai išplaukia iš atlikto eksperimento metu gautų rezultatų, eksperto V. V. paaiškinimo, eksperto V. M. pateiktos išvados, jo, kaip eksperto paaiškinimų teisme, taip pat liudytojų parodymų. Nors ekspertizė yra tik vienas iš alternatyvių duomenų šaltinių teikiant teisines išvadas, vis dėlto pagal bylos duomenis galima konstatuoti, kad šiuo atveju teisinė išvada dėl priežastinio ryšio atitinka pateiktą specialisto išvadą techniniu požiūriu. Klaidingas pirmosios instancijos teismo išvadas, nustatant būtinąjį priežastinį ryšį lėmė tai, kad teismas nepagrįstai nesirėmė specialisto išvada bei atlikto eksperimento rezultatais, visas abejones vertinęs išteisintojo naudai. Pažymėtina, kad apylinkės teismas neturėjo pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad K. R. galėjo objektyviai pamatyti A. Ž. motociklą, įvertinti jo greitį ir nuspręsti, kad posūkio į kairę manevras yra nesaugus. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tuo, jog atliktų eksperimentų metu gauti rezultatai, kuriais yra paremta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvada Nr. 11-2437(24), yra nepatikimi, nes eksperimentai dėl motociklo matomumo nustatymo iš automobilio vairuotojo vietos buvo atlikti sąlygomis, kurios yra ženkliai nutolusios nuo byloje aptariamų ir turinčių lemiamą reikšmę, tačiau su tokiu teismo vertinimu nesutinkama.

Pažymėtina, kad nustačius, jog kaltininkas, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Nustatant priežastinį ryšį būtina remtis bylos duomenimis, leidžiančiais spręsti, ar kaltininkas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu nebūtų pažeidęs kelių eismo taisyklių. Priežastinis ryšys nustatomas teismui vertinant įrodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie eismo įvykio dalyvių veiksmai ir jų padaryti KET pažeidimai lemia kylančius padarinius, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nustatytų eismo dalyvių poelgių. Specialios teismo techninių ekspertizių ekspertų, eismo įvykių specialistų, žinios, kurios pasitelkiamos eismo saugumo pažeidimų bylose turi reikšmės nustatant priežastinį ryšį. Šioje byloje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvadoje Nr. 11- 2437(24) konstatuota, kad techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų transporto priemonių vairuotojų veiksmai. Automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas sankryžoje apsisukdamas sudarė kliūtį kaire kelio puse priešinga kryptimi judėjusiam motociklui. Motociklo „Yamaha YZFIOOOD“ vairuotojas, važiuodamas nustatytu apie 108 km/val. greičiu, viršijo 50 km/val. greitį, dėl to neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu, stabdydamas vairuojamą transporto priemonę. Ekspertui nebuvo pagrindo teigti, kad prieš susidūrimą motociklas buvo stabdomas. Be to, motociklo vairuotojui važiuojant leistinu 50 km/val. greičiu, nestabdant ir nenusukant į pirmą eismo juostą, transporto priemonės būtų prasilenkusios ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad automobilio vairuotojas iš Olandų g. antros eismo juostos sankryžoje su Kirkuto al. apsisukinėjo. Įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą jis sudarė kliūtį priešinga kryptimi važiavusiam motociklui „Yamaha YZF1000D“, kuris tuo metu buvo, tikėtina, 44,7 m atstumu bei kurio greitis buvo apie 108 km/h. Automobilio vairuotojas, prieš įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą turėjo galimybę nustatyti, kad šia juosta priešinga kryptimi motociklas juda didesniu nei leistinu 50 km/val. greičiu, ir duodamas kelią priešinga kryptimi judėjusiam motociklui turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su juo.

Taikant baudžiamąjį įstatymą, kilo būtinumas teisingai nustatyti teisinį priežastinį ryšį, kad būtų įvertinta, ar automobilio vairuotojo K. R. KET pažeidimai sukūrė pavojingą situaciją, kuri buvo aktyvi ir nesibaigė iki pat pavojingų padarinių atsiradimo momento. Proceso metu buvo neginčijamai nustatytos visos pagrindinės kaltinime išdėstytos eismo įvykio mechanizmo aplinkybės, tarp jų ir eismo įvykio dalyvių judėjimo kryptis, trajektorijos, jų susidūrimo vieta. Šių aplinkybių visuma leido tvirtinti, kad susikirtus dviejų eismo dalyvių judėjimo trajektorijoms, vairuojamu automobiliu „Toyota Avensis“ Olandų gatve važiuojantis ir sankryžoje su Kirkuto alėja apsisukinėjantis (suko į kairę link Antakalnio gatvės) K. R., laikydamasis KET 101, 128, 157 punktų reikalavimų, privalėjo praleisti priešinga Olandų gatvės kelio eismo kryptimi važiavusį A. Ž. vairuojamą motociklą. Prieš apsisukimo manevrą, įvažiuodamas iš priešpriešinio eismo juostos, duodamas kelią priešinga kryptimi judėjusiam motociklui „Yamaha YZF1000D“, K. R. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su juo. Vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus, būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas šio momento nenustatė, kadangi abejones teismui sukėlė specialisto išvadoje esantys prieštaravimai dėl motociklo „Yamaha YZF1000D“ judėjimo greičio ir jo pagrindu nustatytų atstumų, sietinų su motociklo padėtimi bylai aktualiu laiku. Vertindamas liudytojų B. A.- B., A. P., K. Ž., specialisto išvadą parengusio specialisto parodymus, teismas padarė prielaidą, kad motociklo 108 km/val. greitis yra gan nepatikimas, jo pastovus važiavimo greitis iki susidūrimo buvo žymiai didesnis nei tas, kuris nurodytas specialisto išvadoje, motociklas galimai sulėtino greitį ir prieš pat susidūrimą pasiekė tą greitį, kuris, remiantis smūgio į automobilį parametrais, buvo būtent 108 km/val. Teismo vertinimu, motociklui važiuojant didesniu nei išvadoje nurodytu greičiu, jo atstumai nuo susidūrimo vietos ir laiko tarpai, per kuriuos ši transporto priemonė priartėtų prie kito automobilio kistų. Vis dėlto, teismas klaidingai vertino, kad tai turėtų lemiamą reikšmę automobilio vairuotojo galimybei pamatyti artėjantį motociklą, kai automobilio atlikto manevro trukmė siekė tik 3,38 s.

Pažymėtina, kad specialisto išvadoje buvo nurodyti du motociklo atstumai nuo susidūrimo su automobiliu „Toyota Avensis“ vietos: kai automobilis pajudėjo iš vietos (atstumas – 101,4 m), ir kai automobilis priekiniu kairiu kampu įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip sudarant kliūtį motociklo judėjimui (atstumas – 44,7 m), kurie nustatyti, vertinant, kad viso judėjimo metu motociklas važiavo pastoviu greičiu, kuris siekė 108 km/val. Nors šie eksperto nustatyti atstumai yra tikėtini, tačiau tai ekspertizės išvadų tikrumo, patikimumo, objektyvumo savaime nepaneigia, nes ekspertizė buvo atlikta pagal įvykio vietoje užfiksuotus objektyvius duomenis, esant sąlygoms, artimoms eismo įvykio metu. Kita vertus, koks būtų atstumas nuo motociklo iki susidūrimo vietos tuo atveju, jei motociklo greitis būtų didesnis nei 108 km/val., eksperto nustatinėjamas nebuvo, kadangi ši situacija nebūtų aktuali, neatspindėtų realiai buvusio transporto priemonių suartėjimo, jų padėties viena kitos atžvilgiu būtent tuo momentu, kai nukentėjusiojo kelyje atsirado kliūtis, t. y. kai K. R. automobilis pradėjo įvažinėti į priešingos krypties eismo pusę, ir jis turėjo realią galimybę pamatyti pagrindiniu keliu artėjančią transporto priemonę. Be to, šis motociklo greitis turėjo įtakos apskaičiuojant tik atstumą, nuo kurio išteisintasis galėjo įvertinti, kad motociklas juda padidintu greičiu (atstumas – 89 m), kuris šiuo atveju nėra lemiamas, kadangi nagrinėjamu atveju K. R. atsakomybė siejama su jo galimybe pamatyti besiartinantį motociklą, o ne su galimybe įvertinti jo greitį.

Teisminio proceso metu ekspertas V. M. patvirtino, kad pirmosios instancijos teismui abejones keliantis motociklo judėjimo greitis, t. y. 108 km/val., kuriuo vadovaujantis buvo atliekami atstumų skaičiavimai, suformuluojant galutinę išvadą – kas sąlygoja šio eismo įvykio kėlimą, buvo suformuluota kategoriškai, kadangi pakankamai didelė atsarga lyginant sustabdymo atstumą ir reakcijos laikus. Pažymėtina, kad situacija vertinama nuo kliūties sudarymo momento, kai automobilis įvažiavo į motociklininko judėjimo juostą. Išteisintasis parodė, kad kai jis darė manevrą, jis įsitikino, kad kelyje, kurį jis ketina kirsti, nieko nėra, tačiau tokie išteisintojo parodymai nepasitvirtino. 2024 m. birželio 25 d. ir 2024 m. rugpjūčio 29 d. eksperimentų metu, atliktų siekiant nustatyti kliūties (motociklo) matomumą iš automobilio vairuotojo vietos, buvo nustatyti atstumai atitinkamai 178,2 m ir ne mažesnis kaip 161,4 m. Tokios nustatytos motociklo matomumo reikšmės yra didesnės nei specialisto išvadoje nustatytas motociklo atstumas iki automobilio, prieš jam pradedant apsisukimo manevrą ar prieš įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą (atstumas 101,4 m). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad eksperimentų rezultatai nepatikimi, dėl ko jai nesivadovavo. Teismo nurodyta aplinkybė, kad eksperimento metu už vairo buvo ne išteisintasis, o policijos pareigūnas, nedaro šio proceso veiksmo neteisėtu bei neturi jokios įtakos eksperimentų rezultatams, o priešingai, neleidžia abejoti jų objektyvumu. Teismo vertinimu, eksperimentų metu transporto priemonės buvo statiškos, nejudėjo tokiu greičiu, kaip įvykio metu, todėl tai galėjo turėti įtakos nustatant motociklo matomumo atstumą, dėl ko eksperimento rezultatai ir jie negali būti patikimi. Vis dėlto, tokia teismo pozicija neteisinga, kadangi stovinčias transporto priemones kelyje sunkiau pastebėti nei judančias, juo labiau dideliu greičiu, kaip tai buvo nustatyta nagrinėjamu atveju. Judantis objektas iškart atkreipia dėmesį, o stovintis automobilis susilieja su aplinka, ką patvirtino ekspertas V. M. nurodęs, kad jeigu greitis yra didesnis nei 50 km/val., automobilio vairuotojas gali pamatyti motociklo vairuotoją ir dar įvertinti, kad motociklas juda didesniu nei leistinu greičiu: kuo didesnis greitis, tuo didesniu atstumu galima įvertinti greičio viršijimą.

Automobilio vairuotojas, pajudėjęs iš vietos, kai turėjo įsitikinti savo daromų veiksmų saugumu, turėjo bent pastebėti besiartinantį motociklą, net ir neįvertinęs jo greičio. Nagrinėjamu atveju automobilio vairuotojas K. R. neturėjo galimybės įvertinti motociklo greičio ne dėl tiksliai nenustatyto motociklo vairuotojo viršyto greičio, o dėl to, kad jis jo išvis nepastebėjo. Tai, kad K. R. motociklo išvis nematė, rodo vairuotojo, darančio pavojingą manevrą, neatidumą ir neatsakingumą, kuris šiuo atveju turi būti vertinamas kaip neatsargi kaltė, pasireiškianti nusikalstamu nerūpestingumu. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojama, kad motociklas iki susidūrimo galimai judėjo didesniu nei 108 km/val. greičiu, netgi galimai važiavo ant vieno rato, be to, jo motoro skleidžiamas garsas buvo didelis, ir išteisintasis negalėjo jo negirdėti. Šiuo atveju nustatyta priežastinio ryšio situacija, kad automobilio vairuotojui buvo tikėtina, jog kelyje bus kliūtis ir jis tokią kliūtį turėjo galimybę pamatyti iš anksto ir į ją reaguoti. Eksperto V. M. nuomone, automobilio vairuotojas prieš pradėdamas manevrą ir manevro metu, privalėjo stebėti aplinką ir turėjo vertinti besikeičiančią situaciją manevro atlikimo metu. Pastebėjęs artėjančią kliūtį K. R. turėjo galimybę išvengti susidūrimo, laiku sustabdęs automobilį. Vairuotojas, atlikdamas manevrą, turi stebėti kelią ir užtikrinti, kad nebūtų sudaryta kliūtis priešpriešais važiuojančioms transporto priemonėms. Šiuo atveju, išteisintasis kelio nestebėjo, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai darė manevrą, jis įsitikino, kad nieko nėra ir patvirtino, kad tada jis jau nebežiūrėjo, visą laiką kelio nestebėjo, darant kairį posūkį, jis jau nematė, kas vyksta. Neįtikinami K. R. ir E. R. parodymai, kad prieš automobiliui pasukant į kairę, jie negirdėjo motociklo skleidžiamo variklio garso. Visiškai tikėtina, kad dideliu greičiu besiartinantis motociklas skleidė stiprų garsą, jau būdamas automobilio vairuotojo matymo lauke, pakankamame, kad šis sureaguotų ir sustabdytų pradedamą manevrą.

K. R. padaryti KET 101, 128, 157 punktų reikalavimų pažeidimai ne tik buvo būtinoji pasekmių (t. y. motociklo vairuotojo žūties) kilimo sąlyga, bet ir susiję tiesioginiu, dėsningu (būtinuoju) priežastiniu ryšiu su kilusiais pavojingais padariniais. Kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas, t. y. leistino greičio viršijimas, neapribojo išteisintojo galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Prieš pat atlikdamas manevrą pažiūrėjęs į kelią, išteisintasis turėjo galimybę ne tik pastebėti greitai besiartinantį motociklą (kuris tuo momentu buvo jau ne 101,4 m, o, tikėtina, 44,7 m atstumu nuo automobilio), įvertinti jo greitį, atstumą bei galimybę atlikti manevrą ir pasielgti teisingai, tačiau ja nepasinaudojo. Svarbu įvertinti ir tai, kad, kaip matyti iš specialisto išvados bei K. R. ir B. A.-B. parodymų, motociklas prieš susidūrimą pakeitė judėjimo trajektoriją, t. y. važiavo skersai, tarp antros ir pirmos juostos, taip, tikėtina, bandydamas išvengti susidūrimo, kur vis tik ir įvyko susidūrimas. Tuo tarpu K. R., motociklo vairuotoją pastebėjęs tik prieš pat susidūrimą, t. y. jau kirtęs antrą juostą, kuria judėjo motociklas, ir įvažiavęs į pirmą juostą, tuo metu spaudė ant akceleratoriaus, o ne stabdė.

Teismų praktikoje nurodoma, jog nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi, nors išteisintasis ir liudytoja E. R. parodė, kad kelias buvo laisvas, tačiau tai savaime nepatvirtina, kad K. R. buvo pakankamai atidus, kas įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, patvirtina, kad nors K. R. nesuprato daromos veikos rizikingumo ir pavojingumo ir nenumatė galimų žalingų padarinių, tačiau pagal visas aplinkybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Išteisintojo parodymai vertintini kritiškai, kadangi juos paneigia ikiteisminio tyrimo metu atliktų eksperimentų rezultatai. Tai reiškia, jog BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą jis padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Byloje nėra jokių duomenų, kad susiklosčiusios aplinkybės viršytų vairuotojo galimybes laikytis KET reikalavimų, priešingai tiems, kad vairuotojas nebuvo atidus užtikrinant maksimalų saugumą. Aptartos aplinkybės rodo, kad K. R. veiksmai ir jų padariniai atitinka BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes nevertino šioje byloje surinktų įrodymų viseto, neteisingai sprendė apie faktines bylos aplinkybes ir dėl to padarė klaidingas teisines išvadas, nepagrįstai išteisindamas K. R. dėl jam pareikšto kaltinimo.

Teismo posėdžio metu nukentėjusieji L. M., L. Ž., K. Ž., T. Ž., jų atstovas ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroras Artūras Survila prašė savo apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja, nukentėjusiosios E. R. atstovė apeliantai prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiųjų L. M., L. Ž., K. Ž., T. Ž. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliaciniai skundai atmetami Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniais skundais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, K. R. išteisinimu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nes, anot apeliantų, buvo nustatyti visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo

Kaip minėta, apeliantai nesutinka su skundžiamo teismo nuosprendžio išvada, kad tarp automobilio vairuotojo K. R. veiksmų ir kilusių padarinių – eismo įvykio kilimo, kurio metu žuvo motociklą vairavęs A. Ž., o automobilio „Toyota Avensis“ keleivei E. R. dėl patirtų sužalojimų nesunkiai sutrikdyta sveikata, buvo priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismas su šia dalimi apeliacinių skundų argumentų sutinka, tačiau sprendžia, kad išteisintojo veiksmuose nėra kito būtino nagrinėjamos nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės.

Žemesnės instancijos teismas

BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. KET 9 punkte yra nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 101 punkte nurodyta, kad, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, o KET 157 punkte nurodyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas) vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, – ir lenkiančioms transporto priemonėms.

Nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du aspektus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykles ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reiškia atsakymą į klausimą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – tai konstatavimas, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis. Tais atvejais, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais.

Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas, loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga padaryti išvadai, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Priežastinis ryšys tarp kaltininko padaryto KET pažeidimo ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių yra vienas iš objektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. Tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia nusikalstamą veiką ir padarinius į bendrą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2010, 2K-373-976/2018, 2K-18-976/2021 ir kt.). Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina eismo įvykio kilimo sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga), o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas. Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009, 2K-204-895/2018, 2K-309-699/2018, 2K-97-976/2020 ir kt.).

Vertinant, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, pažymėtina, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados (ekspertizės aktai) – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto ar eksperto, o teismo kompetencija. Šioje byloje buvo pasitelkti ekspertai ir gautos specialistų išvados, atsakančios į klausimą, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. spalio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1660(23), 11-2162(23) konstatuota, kad techniniu požiūriu, šio eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų transporto priemonių valdytojų veiksmai. Automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas, sukdamas į kairę, sudarė kliūtį priešpriešais atvažiuojančiam motociklui „Yamaha“, ir transporto priemonės susidūrė. Motociklo „Yamaha“ vairuotojas, važiuodamas nustatytu apie 107 km/val. greičiu, viršijo leistiną 50 km/val. greitį, ir trenkėsi į kairio posūkio kreive judantį automobilį „Toyota Avensis“, kuomet motociklo vairuotojui važiuojant leistinu 50 km/val. greičiu, nestabdant ir nenusukant į pirmą eismo juostą, transporto priemonės būtų prasilenkusios ir eismo įvykis nebūtų įvykęs (2 t., b. l. 162–173). 2024 m. birželio 25 d. ir 2024 m. rugpjūčio 29 d. įvykio vietoje atlikus eksperimentus, buvo gauta papildoma Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvada Nr. 11-2437 (24), kurioje be tų pačių 2023 m. spalio 12 d. specialisto išvadoje minėtų teiginių, buvo konstatuota ir tai, kad tuo momentu, kai automobilis „Toyota Avensis“ priekiniu kairiu kampu įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, pastoviu apie 108 km/val. greičiu prie jo artėjęs motociklas „Yamaha YZF1000D“ buvo, tikėtina, 44,7 m. atstumu iki susidūrimo vietos. Automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas K. R., prieš įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, turėjo galimybę nustatyti, kad šia juosta priešinga kryptimi motociklas juda didesniu nei leistinu 50 km/val. greičiu. Automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas K. R., prieš apsisukimo manevro metu, įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, duodamas kelią priešinga kryptimi judėjusiam motociklui „Yamaha YZF1000D“, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su juo (2 t., b. l. 222–233).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. M. (V. M.) parodė, kad galutinė išvada tokia, jog šiuo atveju automobilio vairuotojas neįvykdė reikalavimo praleisti priešpriešai važiavusio motociklo, o motociklas, važiuodamas 108 km/val. greičiu, viršijo didžiausią leistiną gyvenvietėje, 50 km/val., greitį, todėl jis neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su jam sudaryta kliūtimi. Anot eksperto, jeigu motociklas judėtų 50 km/val. greičiu, tai jis 44,7 metrų atstumą įveiktų per 3,23 sekundės, o anksčiau buvo nustatyta, kad kliūties sudarymo laikas yra 1,49 sekundės, tai reiškia, kad motociklas 44,7 metrų atstumą įveikė per 1,49 sekundės, jeigu motociklas judėtų 50 km/val., jis prie susidūrimo vietos su automobiliu priartėtų vėliau, per 1,73 sekundės. Reiškia, tiek laiko automobilis papildomai galėtų judėti iki motociklas priartėtų prie susidūrimo vietos. Po to, buvo nustatyta, kad judėjimas pastoviu 13 km/val., automobilis dar papildomai nuvažiuotų 6,43 metro ir būtų pilnai atlaisvinta motociklui judėjimo juosta. 1,73 sekundės yra skirtumas tarp laikų. Per kiek motociklas priartėtų prie susidūrimo vietos, jeigu važiuotų leistinu greičiu ir važiuodamas nustatytu laiku. Jeigu važiuoji 50 km/val., tai važiuoji per 3,22 sekundės, jeigu važiuoji 105 km/val., tai per 1,49 sekundės, o 1,73 sekundės – tai yra skirtumas tarp šitų dydžių. Tikėtina, kad tuo momentu, kai automobilis pajudėjo iš vietos, motociklas buvo apie 101 metro atstumu, todėl buvo apskaičiuota, kad atstumas, nuo kurio automobilio vairuotojas galėjo nustatyti, kad motociklas juda didesniu nei leistinu greičiu, yra 89 metai, tai yra mažiau nei 101 metras. Vadinasi, kad prieš pajudėdamas iš vietos, tikėtina, kad automobilio vairuotojas negalėjo nustatyti, kad priešpriešais judantis motociklas juda didesniu nei leistina greičiu, bet įsibėgėjant, kai motociklas judėjo link automobilio, automobilio vairuotojas manevro metu turėjo ir galėjo įvertinti, kad motociklas juda didesniu nei leistinu greičiu ir tokiu atveju jis turėjo nutraukti apsisukimo manevrą. 101 metrų atstumu vairuotojas galėjo matyti motociklą, bet negalėjo įvertinti, kad motociklas judėjo didesniu nei leistinu greičiu. Kai įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, jis jau galėjo daryti išvadą dėl greičio viršijimo, t. y. kai buvo 89 m. Kalbant apie 108 km/val. motociklo greitį, tai buvo laikoma, kad toks greitis buvo pastovus nuo tada, kai automobilis pajudėjo iš vietos iki susidūrimo momento.

Aplinkybes dėl motociklo itin didelio greičio bei išteisintojo K. R. veiksmų, sukant automobilį į kairę ir nepraleidžiant priešpriešais atvažiuojančio ir greitį viršijančio motociklo vairuotojo, patvirtino ir liudytojai B. A. – B., A. P., byloje esantys vaizdo įrašai iš įvykio vietos (pareigūnų kūno kamerų įrašai), iš dalies paties išteisintojo parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas ekspertų išvadas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, sprendžia, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo K. R. veiksmai, prieštaravę Kelių eismo taisyklių reikalavimams, nes atlikdamas sankryžoje manevrą, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir nepraleido tiesiai važiuojančio motociklo, kuris turėjo pirmumo teisę. Sutiktina, kad motociklo vairuotojo A. Ž. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas (žymiai viršijant leistiną greitį) taip pat buvo priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais (eismo įvykiu, dėl kurio žuvo pats A. Ž. bei nukentėjusiajai E. R. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata), tačiau jo veiksmai (viršytas leistinas greitis) vis dėlto nebūtų sukėlę eismo įvykio, jei automobilio vairuotojas K. R. būtų įsitikinęs manevro saugumu ir būtų davęs kelią priešinga kryptimi važiuojančiam motociklui, kurį objektyviai pagal nustatytus matomumo atstumus jis turėjo matyti ir privalėjo duoti jam kelią.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino atliktų dviejų eksperimentų metu gautus rezultatus. Anot apylinkės teismo, šių procesinių veiksmų atlikimo metu transporto priemonės buvo valdomos policijos pareigūnų, kuriems iš anksto buvo žinomas šių eksperimentų atlikimo tikslas ir objektas, kurį siekiama pamatyti, todėl asmenys buvo sąmoningai susikoncentravę į tą kelio dalį, kurioje tam tikru momentu turėjo pasirodyti motociklas. Be to, atliekant eksperimentus visiškai nebuvo atkartota transporto priemonių judėjimo dinamika – automobilis buvo statinėje padėtyje – nejudėjo, o motociklas vienu atveju judėjo itin lėtai, o kitu – apskritai buvo stumiamas. Akivaizdu, kad transporto priemonių judėjimo greičiui turint lemiamą įtaką jų matomumui, šios aplinkybės nebuvo atkartotos, pripažįstant, kad motociklo judėjimas 108 km/val. greičiu yra itin pavojingas, todėl nekartotinas. Todėl eksperimentų metu gauti rezultatai nelaikytini validžiais.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog motociklo greitis ar policijos pareigūnų dalyvavimas šiame veiksme, negalėjo turėti esminės įtakos aplinkybei, kokiu atstumu nuo Olandų gatvėje, ties pėsčiųjų perėja, esančia ties įvažiavimu į Kirkuto alėją, antroje eismo juostoje įvykio metu buvusio automobilio (t. y. vietos, kurioje tikėtina prieš darydamas manevrą buvo K. R., vairuodamas automobilį „Toyota Avensis“) iki vietos Olandų gatvėje link sankryžos su Filaretų gatve, automobilio vairuotojui tampa pilnai matomas motociklininkas ir motociklas. Eksperimentų metu nustatyta, kad automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas, prieš pradėdamas sukti į kairę, galėjo matyti artėjantį motociklą 161,4 m - 178 m atstumu arba net 199,2 m atstumu. Pažymėtina, kad eksperimentai buvo atlikti labai panašiomis sąlygomis, toje pačioje vietoje, kurioje įvyko eismo įvykis, panašiomis į įvykio dieną oro sąlygomis – giedru oru, esant geram matomumui, naudojant tokios pačios markės ir modelio automobilį. Byloje nėra duomenų, kad K. R. regėjimas iš esmės skirtųsi nuo policijos pareigūnų regėjimo, kas leistų abejoti jo matomumo galimybėmis tokiomis pačiomis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys leidžia remtis šio procesinio veiksmo metu gautais rezultatais, nes aplinkybė, kokiu greičiu važiavo motociklas neturi jokios įtakos tam, kurioje vietoje jį galima realiai pamatyti iš automobilio vairuotojo vietos, esančios Olandų gatvėje, ties pėsčiųjų perėja, esančia ties įvažiavimu į Kirkuto alėją. Kitaip tariant net ir 108 km/h greičiu toje vietoje atsiradęs motociklas, automobilio vairuotojui bus matomas toje pačioje vietoje, kaip ir lėčiau važiuojantis motociklas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju motociklo greitis ir realus jo pamatymo atstumas nėra niekaip susiję, todėl tokie skundžiamo nuosprendžio teiginiai vertinami kritiškai. Teigtina, kad motociklo greitis turi įtakos ne atstumui, kuriuo automobilio vairuotojas jį gali pastebėti, o automobilio vairuotojo galimybėms jį pastebėti tinkamu laiku ir dėl to priimti tolimesnius sprendimus (apie tai plačiau pasisakoma vėliau), kas gali būti vertinama nustatant išteisintojo kaltės formą ir rūšį.

Sprendžiant dėl priežastinio ryšio nustatymo ir nustatant, kurio vairuotojo veiksmai buvo būtina sąlyga padariniams kilti, šioje byloje svarbūs ir ekspertų išvadose pateikti skaičiavimai. Anot eksperto V. M., tuo momentu, kai automobilis pajudėjo iš vietos, motociklas buvo apie 101 metro atstumu, o kai automobilis „Toyota Avensis“ priekiniu kairiu kampu įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, pastoviu apie 108 km/val. greičiu prie jo artėjęs motociklas „Yamaha YZF1000D“ buvo, tikėtina, 44,7 m. atstumu iki susidūrimo vietos. Kaip jau minėta, tiek 101 m, tiek 44,7 metrų atstumu esantis motociklas turėjo būti matomas K. R., todėl automobilio vairuotojas, objektyviai turėjo pareigą pagal KET reikalavimus jį praleisti, o to neparęs, sukėlė eismo įvykį. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad būtent išteisintojo K. R. veiksmai buvo būtinoji sąlyga padariniams kilti, nes jeigu jis būtų praleidęs priešpriešai atvažiuojantį motociklą, eismo įvykis nebūtų kilęs, nepriklausomai nuo to, kokiu greičiu motociklas važiuotų.

Tačiau tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 281 straipsnį, nepakanka nustatyti vien tik pirmiau aptartus objektyviuosius požymius (šiuo atveju apeliantų ginčijamą priežastinį ryšį). Turi būti nustatytas ir subjektyvusis požymis – kaltė. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015 ir kt.).

BK 281 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 7 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Dėl nusikalstamo pasitikėjimo jis padaromas tada, kai kaltininkas suvokia rizikingą savo veikos pobūdį numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas (pvz., greičio viršijimas, netinkamas manevravimas, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimas) gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje nustatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi tokių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad kaltininkas minėtus padarinius numato kaip mažai tikėtinus ir tikisi, jog šiomis konkrečiomis aplinkybėmis jų nekils. BK 281 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje nustatytų padarinių, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-689/2018).

Žemesnės instancijos teismas

Vertinant išteisintojo kaltės turinį, būtina atsižvelgti į jo paaiškinimus, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės buvo nuoseklūs. Nuo pat tyrimo pradžios atliktų apklausų metu K. R. paaiškino, kad važiavo nuo Kalnų parko, pasuko į Olandų gatvę, kur iš pirmos eismo juostos persirikiavo į antrąją, esančią ties susikirtimu su Kirkuto alėja, į kurią ketino atlikti posūkio manevrą į priešpriešinę eismo juostą (ketino apsisukti). Prieš atlikdamas posūkio manevrą, jis įsitikino, kad nėra jokių priešinga eismo juosta atvykstančių transporto priemonių – kelias buvo tuščias, todėl jis ir pasuko. Manevro metu, jau būdamas viduryje priešpriešinio kelio dalies, jis pamatė dideliu greičiu į jį atvažiuojantį motociklą, kuris netrukus atsitrenkė į vairuojamo automobilio vidurinę dalį. Taigi nustatyta ir bylos duomenimis nepaneigta, kad išteisintasis prieš pradėdamas manevrą priešpriešinėje Olandų gatvės dalyje motociklininko nematė, todėl pradėjo apsisukimo manevrą ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad K. R. tik antrosios apklausos metu teigė, jog prieš atlikdamas posūkio manevrą buvo pristabdęs, ir tik paskutinių apklausų metu nurodė, jog buvo visiškai sustojęs. Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad po įvykio apžiūrinti išteisintojo automobilį, buvo užfiksuotas ketvirtas bėgis, kas vertinant kartu su įvykio vietoje jo išsakyta versija (kad tikėjosi, jog „prašoks“), leidžia spręsti apie tai, kad K. R. posūkį darė nesustabdęs automobilio ir didesniu greičiu. Vis dėlto, teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Visų pirma, KET taisyklės prieš atliekant kairį posūkį nereikalauja visiškai sustabdyti transporto priemonės, todėl aplinkybė, ar K. R. buvo visiškai sustojęs, ar tik pristabdęs automobilį, neturi esminės reikšmės, nustatant priežastinį ryšį ar kaltę. Antra, anot liudytojo A. P., jis matė kaip automobilis sulėtėjo, jungė posūkio signalą, pradėjo sukti, bet nedaug pasukus įvyko susidūrimas. Automobilis, sprendžiant iš variklio garso, važiavo pakankamai ramiai, apie 50 km/val. Automobilis prieš posūkį pristabdė. Ekspertų išvadose nurodyta, jog posūkio metu automobilis judėjo apie 13 km/h pagreičiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nenustatyta, kad K. R. kairį posūkį atliko nesulėtinęs automobilio ar neįsitikinęs manevro saugumu, kas galėjo trukdyti pastebėti priešpriešai atvažiuojantį motociklą. Vien tai, kad po eismo įvykio automobilyje buvo įjungtas ketvirtas bėgis, nereiškia, kad K. R. tokiu bėgiu ir atliko posūkį, kadangi tokia bėgio padėtis galėjo atsirasti nuo smūgio, posūkio metu mėginant perjungti bėgį iš pirmo į antrą ir pan. Kita vertus, kaip jau minėta, eksperimentų metu ir specialistų išvadose nustatyta, kad išteisintajam atliekant apsisukimo manevrą, motociklininkas buvo apie 44-100 metrų atstumu nuo automobilio, todėl teigtina, jog objektyviai automobilio vairuotojui tuo metu jis turėjo būti matomas. Vis dėlto, šiuo atveju nustatant K. R. kaltę remtis vien šiais objektyviais duomenimis nebūtų pagrįsta ir teisinga.

Šioje situacijoje artimiausia K. R. veiksmams yra neatsargios kaltės rūšis – būtent nusikalstamas nerūpestingumas. Kaip jau minėta, tokiu atveju kaltininkas nesupranta daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumato, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje nustatytų padarinių, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turi ir gali tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti atitinkamus teisės aktus, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę, įvykio situaciją, aplinkos ypatumus, kitas aplinkybes ir pan.

Kaip nurodyta K. R. pateiktame kaltinime, pagal atitinkamus KET reikalavimus, jis turėjo pareigą laikytis eismo dalyvio – vairuotojo pareigų, o būtent apsisukdamas sankryžoje nekliudyti kitiems eismo dalyviams – šiuo konkrečiu atveju praleisti priešpriešais Olandų gatve atvažiuojantį motociklo vairuotoją, o to nepadaręs, turėjo numatyti padarinius. Taigi tokia išteisintojo pareiga objektyviai egzistavo. Tačiau būtina nustatyti ne tik turėjimą, t. y. objektyvią pareigą numatyti padarius, bet ir galėjimą tą padaryti, t. y. konkretaus kaltininko realią subjektyvią galimybę konkrečioje situacijoje numatyti nusikalstamus padarinius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, K. R. šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu tokios galimybės neturėjo iš esmės dėl to, kad motociklo vairuotojas važiavo mieste itin dideliu greičiu, žymiai viršydamas leistiną greitį, kai matomumas toje vietoje yra iš dalies ribotas.

Kaip jau minėta, buvo nustatyta, kad prieš pat susidūrimą su K. R. vairuojamu automobiliu, A. Ž., vairuodamas motociklą „Yamaha“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)“, važiavo apie 108 km/val. greičiu. Paminėtą aplinkybę patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvada (2 t., b. l. 222–232), taip pat šią išvadą parengusio specialisto V. M. teisiamojo posėdžio metu pateikti paaiškinimai (4 t., b. l. 78–87). Tokiu greičiu važiuodamas motociklas per 1 sekundę nuvažiuoja 30 metrų (108 / 3,6). Kaip nustatyta eksperimentų metu, mažiausias atstumas nuo automobilio, besiruošiančio sukti į kairę, stovėjimo vietos iki vietos, kurioje pilnai matomas motociklas yra 161,4 m. Vadinasi, toje vietoje gatvės matomumas pakankamai geras ir apsisukantis vairuotojas gali matyti priešpriešai atvažiuojančius kitus eismo dalyvius ne mažesniu nei 161,4 m atstumu. Įprastai vairuotojas, prieš pradėdamas apsisukimo manevrą, pažiūri į priešpriešinę gatvę ir ten nesant kitų eismo dalyvių ar jiems esant saugiu atstumu, pradeda apsisukimo manevrą. Svarbu ir tai, kad visiškai logiška ir pateisinama, jog nuo pasižiūrėjimo į priešpriešinę gatvę iki manevro pradžios gali praeiti tam tikras laiko tarpas – nuo vienos iki kelių sekundžių. Tokio laikotarpio reikia įprastiems veiksmams atlikti – reakcijai (nuo pamatytos tuščios gatvės iki akseleratoriaus paspaudimo ir manevro pradžios), bėgio įjungimui ar perjungimui (šiuo atveju K. R. važiavo automobiliu su mechanine pavarų dėže), automobilio pajudėjimui bei judėjimui iki priešpriešinio eismo juostos. Taigi tuo momentu, kai K. R. pažiūrėjo į priešpriešinę gatvę, jo matymo zonoje galėjo nebūti motociklo, ką viso proceso metu tvirtino pats K. R.. Tačiau nuo to momento praėjus vos vienai sekundei motociklas galėjo atsirasti 161,4 metrų atstumu ar dar gerokai arčiau, t. y. prieš vieną sekundę buvęs išteisintojo nematomumo zonoje, per ją nuvažiuoti apie 30 metrų ir daugiau. Pažymėtina, kad važiuodamas 108 km/h greičiu motociklas per 5 sekundes nuvažiuoja 150 metrų, kas reiškia, kad per šį laikotarpį, motociklas, prieš tai buvęs nematomumo zonoje, galėjo atsirasti labai netoli apsisukinėjančio automobilio, kai galimybės išvengti susidūrimo nebebuvo. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad apsisukinėdamas toje vietoje K. R. negalėjo ir neturėjo viso apsisukimo manevro metu nepertraukiamai stebėti priešpriešinę gatvę, kadangi jam buvo būtina stebėti eismo dalyvius ir kitose gatvės dalyse. Šiuo atveju kiti eismo dalyviai galėjo būti tiek Kirkuto alėjoje ar išvažinėti iš jos, tiek kirsti pėsčiųjų perėją, esančią Olandų gatvėje, kurią K. R. turėjo pravažiuoti iš karto po apsisukimo. Todėl visiškai akivaizdu, jog K. R., įsitikinęs, kad priešpriešinėje gatvėje nėra kitų eismo dalyvių, dar prieš apsisukimo manevrą ar prieš išvažiavimą į priešingą eismo juostą, turėjo įsitikinti ir tuo, kad nekliudo kitose gatvės vietose (Kirkuto alėjoje ar Olandų gatvėje esančioje pėsčiųjų perėjoje) esantiems eismo dalyviams, ar įsitikinti, kad jų ten nėra, nes būtent tokia kryptimi automobiliu toliau jis ketino važiuoti. Ir tik tuomet automobiliu galėjo pradėti (tęsti) apsisukimo manevrą ar išvažiuoti į priešingą eismo juostą. Pagal eksperto paaiškinimus, visas automobilio manevras apytiksliai truko 3,38 sekundės. Teisėjų kolegijos vertinimu, dar kelių sekundžių reikėjo kitiems minėtiems veiksmams atlikti, kas reiškia, kad realiai nuo to momento, kai K. R. pažiūrėjo į priešpriešinę gatvę (ir ten dar nebuvo motociklo) iki automobilio pajudėjimo ar išvažiavimo į priešpriešinę gatvę momento galėjo praeiti bent kelios sekundės.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų praktiką, nustatant asmens kaltę, būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017). Taigi šiuo atveju būtina įvertinti ir A. Ž. padarytų KET pažeidimų pobūdį ir aplinkybę, ar šie pažeidimai galėjo apriboti K. R. galimybes numatyti nusikalstamus padarinius.

Visų pirma, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia neabejotinai spręsti, jog pajudėjęs nuo Olandų – Filaretų gatvių sankryžos A. Ž. motociklu dideliu greičiu važiavo ant vieno rato. Apylinkės teisme apklaustas liudytojas B. A. – B., parodė, kad tuo metu, kai motociklininkas atsisuko atgal pasižiūrėti, ko gero, ar nėra policijos, užsidarė stikliuką ir pagreitėjo pirmu bėgiu, įsijungė antrą bėgį, su antru bėgiu pergazuodamas su sankaba pasikėlė ratą ir važiavo. Tą atstumą ant vieno rato, jis vertintų kokius 60 procentų kelio, ar panašiai. Tą, ką nupasakojo, tai įvyko per kokį 100-150 m., tada jis pasikėlęs ratą nuvažiavo tikrai greitai. Pasikėlimas ant vieno rato, tai yra pakankamai greitas manevras. Motociklas ant vieno rato važiavo pakankamai ilgą atstumą. Nors ikiteisminio tyrimo metu B. A. – B. apie tokią aplinkybę nieko nenurodė, tačiau apklausos teisme metu dėl to pažymėjo, jog dėl vieno rato ikiteisminio tyrimo metu neminėjo, nes turbūt neklausė, negali atsakyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti šio liudytojo parodymais, kadangi buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, nėra niekaip susijęs nei su viena iš bylos šalių, neturi jokio intereso apkalbėti kurį nors iš jų, pats vairuoja motociklą, įvykio metu buvo arti motociklo, jį gerai matė ir sugebėjo tiksliai papasakoti visas su tuo susijusias aplinkybes. Be to, iš dalies liudytojų parodymus netiesiogiai patvirtina aplinkybė, jog A. Ž. tokį važiavimo motociklu būdą gana dažnai praktikuodavo. Iš byloje esančių A. Ž. į socialinius tinklus įkeltų vaizdo įrašų ir nuotraukų matyti, jog jis motociklu dažnai važinėdavo ant vieno rato, be kita ko, tokiu būdu važinėdavo ir mieste, ir tose vietose, kur didelis eismas. Pažymėtina, kad tokiu būdu jis važiuodavo staigiai manevruodamas ir iš skirtingų pusių apvažiuodamas eisme žymiai lėčiau važiuojančius automobilius, tai darydamas itin dideliu greičiu, kuris ne viename vaizdo įraše ar nuotraukoje fiksuotas didesnis kaip 140 km/h, 150 km/h ar net kai kuriais atvejais daugiau kaip 180 km/h. Teisėjų kolegijos vertinimu, važiavimas motociklu ant vieno galinio rato dėl priekinio žibinto šviesos srauto nukreipimo aukštyn kitiems eismo dalyviams apsunkina galimybes jį pastebėti, kartu tokioje pozoje esantį motociklą 100-200 metrų atstumu sunkiau įvertinti būtent kaip transporto priemonę. Be to, pagal liudytojo B. A. – B. parodymus, ant vieno rato buvo važiuota daugiau nei pusę kelio iki susidūrimo, kas reiškia ir tai, kad tokioje padėtyje važiuojančiam motociklininkui pačiam buvo gerokai sunkiau matyti priešais jį gatvėje vykstantį eismą ir kitus eismo dalyvius, juo labiau atsižvelgiant ir į tai, kad matomumas toje Olandų gatvės atkarpoje nėra didelis (161-178 metrų). Dėl šių aplinkybių motociklo vairuotojas turėjo ne tik, kad neviršyti leistino greičio ar nevažiuoti pakankamai ilgą atstumą vieno rato, bet važiuodamas būti itin atidus ir maksimaliai stebėti kitus eismo dalyvius.

Antra, kaip minėta, motociklininko greitis (108 km/h) buvo apskaičiuotas tik susidūrimo metu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, specialisto išvados motyvuojamoje dalyje nėra atlikti jokie konkretūs skaičiavimai, taip pat neanalizuoti jokie baudžiamosios bylos duomenys, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad viso judėjimo metu motociklas važiavo pastoviu greičiu, kurio dydis siekė 108 km/val. Priešingai, ekspertai atlikdami skaičiavimus darė prielaidą, jog tai motociklo greitis buvo pastovus, t. y. kai automobilis pajudėjo iš vietos iki susidūrimo momento, motociklas judėjo pastoviu – 108 km/val. greičiu. Kartu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas V. M. paaiškino, kad negalima atmesti, jog motociklas prieš susidūrimą buvo lėtinamas, kad jis judėjo pagreičio rėžimu, nes tiesiog nėra jokių objektyvių duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti motociklo judėjimo rėžimą. Vis dėlto, byloje yra duomenys, kad A. Ž. pradėdamas važiuoti motociklu nuo Filaretų – Olandų gatvių sankryžos staigiai ir stipriai didino greitį. Anot liudytojo B. A. – B., jis sustojo dešiniau ties šviesoforo signalu, motociklininkas jam iš kairės. Jie abu pirmi stovėjo prie šviesoforo. Tiesiog kartu išsuko, išsitiesino kelias ir motociklininkas atsuko rankeną. Atsuko rankeną, tai turi omenyje, kad gerokai pagreitėjo (teismo pastaba: motociklo akseleratorius yra rankenoje, ir greitis didėja ją pasukant). Kai pradėjo važiuoti, garsas pasikeitė taip, kaip motociklas visada keičiasi jam greitėjant, važiuojant, dirbant. Motociklo greitis, realistiškai, buvo 150-160 km/val., važiavo ant vieno rato, įsijungęs antrą bėgį. Žino, kas tai yra per greitis, motociklininkas buvo įsijungęs antro bėgio pavarą, jis yra tikras, kad buvo 120 km/val., o ir daugiau buvo. Motociklas bandė stabdyti, turbūt užgesino variklį, nes užtilo garsas ir tada buvo smūgio garsas. Pagarsinus dalį liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, kad motociklas pradėjo staigiai stabdyti ir suko į dešinę, liudytojas šią aplinkybę patvirtino. Daug laiko praėjo, negali visko atsiminti. Motociklą jis pats vairuoja nuo 2017 metų, todėl apie motociklus, jų greitį ir skleidžiamą garsą žino. Aplinkybę, kad važiuodamas motociklininkas didino greitį patvirtino ir policijos pareigūnų „Body“ kameromis užfiksuotas užsienietis, kuris teigė matęs, kaip motociklininkas stipriai greitėjo, spaudė akseleratorių. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis K. Ž. parodė, kad kai motociklą pasiėmė iš saugojimo aikštelės ir su draugu jį vežė, gali pasakyti, kad prieš avariją sūnus stabdė, nes yra užsikirtę priekiniai ir galiniai stabdžiai, nes yra ABS sistema. Prieš įvykį jis dar spėjo stabdyti, visos kaladėlės yra užkirstos. Priekiniai ir galiniai ratai yra užsiblokavę. Daiktų (motociklo „Yamaha YZF1000D“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)) 2023 m. birželio 30 d. apžiūros protokole nurodyta, kad motociklo galinis ratas užfiksuotas (1 t., b. l. 34–45), kas reiškia eismo įvykis įvyko stabdant motociklą.

Taigi iš aptartų duomenų galima spręsti, kad A. Ž., pradėdamas važiuoti su motociklu, staigiai ir stipriai didino greitį, o prieš pat susidūrimą stabdė motociklą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki susidūrimo momento A. Ž. važiavo žymiai didesniu greičiu nei 108 km/h. Šiame kontekste sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog tokiu atveju K. R. išvažiuojant į priešingą eismo juostą, motociklas turėjo būti dar arčiau susidūrimo vietos ir geriau matomas automobilio vairuotojui. Vis dėlto, didesnis motociklo greitis reiškia ir tai, kad šiame procesiniame sprendime jau aptartą atstumą nuo K. R. nematomos priešingos Olandų gatvės pusės iki įvykio vietos motociklas įveiks žymiai greičiau. Kitaip tariant, pasiruošti atlikti posūkio manevrą ir jį atlikti K. R. tokiu atveju turėjo likti dar mažiau laiko. Vadinasi, K. R. pažiūrėjus į priekį ir įsitikinus, jog nėra priešpriešai atvažiuojančių transporto priemonių, jam reikėjo pasukti galvą jo važiavimo kryptimi ir toliau judėti su automobiliu. O tuo metu, kai jis jau posūkio metu pasuko galvą ir antrą kartą pasižiūrėjo į Olandų gatvę, motociklininkas buvo visiškai šalia automobilio. Kaip matyti iš K. R. paaiškinimų (ypač pareigūnų „Body“ kamerų įrašuose) ir ikiteisminio tyrimo metu, jis tuo metu dar spaudė akseleratorių, nes tikėjosi „prašoks“ motociklą, bet to padaryti nespėjo. Atsakant į apeliacinių skundų argumentus, pažymėtina, kad aplinkybė dėl „prašokimo“ šiuo atveju reiškia, jog K. R. tikėjosi tą padaryti, kai jau paties posūkio metu, būdamas pilnai priešingoje eismo juostoje, pamatė motociklą visiškai šalia automobilio, o ne tai, kad tikėjosi „prašokti“ kai pastebėjo motociklininką dar prieš manevro pradžią ar prieš įvažiuodamas į priešingą eismo juostą. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, paneigiančių K. R. parodymus, jog prieš posūkio manevro pradžią jis priešingoje gatvėje motociklo nepastebėjo, todėl jo veiksmai negali būti vertinami lengvabūdiško pasitikėjimo kaip neatsargios kaltės rūšies kontekste.

Trečia, svarbu ir tai, kad K. R. pasižiūrėjęs į priekį ir matydamas tuščią gatvę galėjo pakankamai ramiai atlikti kairio posūkio manevrą, kadangi jo matymo zona buvo apie 161,4 metro atstumu. Leidžiamu 50 km/h greičiu tokį atstumą galima nuvažiuoti per 11,6 sekundės. Kaip minėta, apsisukimo manevrui (įskaičiuojant visus pasiruošimo veiksmus, pradėjimą judėti, patį manevrą ir pan.) gali reikėti apie kelių (3-5) sekundžių, kas reiškia, kad tokiu atveju, jei motociklininkas būtų važiavęs 50 km/ greičiu, K. R. turėjo gerokai daugiau laiko negu būtina reikalingam manevrui atlikti. Dar daugiau, net ir tuo atveju, jeigu K. R. už 161,4 metrų būtų matęs motociklą, jis tokiu atstumu nebūtų galėjęs įvertinti jo greičio, todėl pagrįstai tikėdamasis, jog kitas eismo dalyvis laikysis KET ir bent jau itin ženkliai neviršys leidžiamo greičio, galėjo priimti sprendimą atlikti apsisukimo manevrą.

Ketvirta, nors šioje byloje tokios aplinkybės ir nenustatytos, tačiau šioje situacijoje būtina atsižvelgti ir į tai, ar tuo atveju, jeigu K. R. būtų matęs artėjantį motociklą, jis būtų galėjęs suprasti, jog motociklininkas važiuoja itin dideliu greičiu, dėl ko atlikti posūkio manevrą jam būtų nesaugu. 2023 m. spalio 12 d. ir 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvadose konstatuota, jog atstumas, kuriuo automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas, grėsmės saugumo kilimo momentu, tikėtina turėjo galimybę nustatyti, kad priešpriešai artėjantis motociklas juda didesniu nei leistinu 50 km/val. greičiu, buvo 89 m. 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvadoje konstatuota ir tai, kad kai automobilis „Toyota Avensis“ pajudėjo iš vietos, atliekant apsisukimo manevrą, motociklas, važiuojantis apie 108 km/val. greičiu, nuo susidūrimo su automobiliu vietos buvo nutolęs 101,4 m atstumu (2 t., b. l. 222–232). Kitaip tariant, pajudėdamas iš vietos K. R. turėjo matyti 101,4 m atstumu nuo jo esantį motociklą ir šiam nuvažiavus daugiau 12,4 m, turėjo suprasti, kad šis važiuoja ne tik, kad viršydamas greitį, bet ir itin dideliu greičiu. Tokį atstumą motociklininkas 108 km/h greičiu nuvažiuotų per 0,4 s. Šioje vietoje iš dalies sutiktina su nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos Nr. 2K-65-719/2024 medžiaga, o būtent tos bylos nagrinėjimo metu apklausto specialisto paaiškinimu dėl greičio įvertinimo, t. y. jog iš tokio atstumo neįmanoma įvertinti, kad motociklas artėja kur kas didesniu, nei leistina, greičiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi rėmimasis precedentais yra svarbi vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-10-895/2019, 2K-P-58-697/2019, 2K-124-697/2019).

Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, 2K-297-303/2019), o esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, taip pat ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylas kaip precedentais turi vadovautis jų sprendimų priėmimo metu esamais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo panašiose bylose suformuluotais (pateiktais) išaiškinimais.

Vis dėlto, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pasirėmė ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo panašioje byloje suformuotu išaiškinimu, bet vertino toje byloje išsakytą eksperto paaiškinimą bei, kaip galima suprasti iš skundžiamo nuosprendžio, jį pripažino įrodymu šioje nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012, 2K-23-976/2015). Kita vertus, šiuo atveju tokie duomenys nebuvo gauti, prijungti ir ištirti šioje baudžiamojoje byloje, todėl jais remtis pirmosios instancijos teismas negalėjo. Kaip minėta, precedento esmė yra tokia, kad panašios bylos būtų sprendžiamos taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas. Kitaip tariant, precedentas leidžia bylą nagrinėjančiam teismui įvykio faktines aplinkybes baudžiamojo įstatymo kontekste vertinti taip, kaip tokios ar labai panašios aplinkybės buvo įvertintos kitoje baudžiamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo precedentas jokiu būdu bylą nagrinėjančiam teismui nesudaro pagrindo remtis toje byloje surinktais įrodymais (specialistų išvadomis, paaiškinimais, liudytojų parodymais ir pan.), jeigu jie nustatyta tvarka nebuvo teismo ištirti ir patikrinti, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnis.

Taigi, viena vertus, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl rėmimosi bylos Nr. 2K-65-719/2024 nagrinėjimo metu apklausto specialisto paaiškinimu dėl greičio įvertinimo vertinama kritiškai ir tokie specialisto paaiškinimai nelaikomi įrodymais šioje byloje. Kita vertus, šis nuosprendžio trūkumas esminės įtakos galutiniam sprendimui neturi, nes net ir neturint specialių žinių, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog per 0,4 sekundės (ar dar greičiau, kai motociklas važiavo didesniu nei 108 km/h greičiu) iš 89 ar 100 metrų atstumo neįmanoma įvertinti, kad motociklas daugiau nei dvigubai viršija leistiną greitį, juo labiau sureaguoti į tokią situaciją, nutraukti pradėtą manevrą ir pan. Pažymėtina, kad šiuo atveju K. R. privalėjo turėti subjektyvią galimybę įvertinti būtent tokį itin didelį greičio viršijimą, kadangi tokiu greičiu važiuojančiam motociklui automobiliui sukant į kairę buvo sudaryta neišvengiama kliūtis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra pagrįstų ir abejonių nekeliančių duomenų, jog K. R. matė artėjantį motociklą, suprato, jog šis itin viršija leistiną greitį, tačiau vis dėlto nusprendė atlikti posūkio manevrą.

Kartu šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-719/2024 buvo sprendžiama itin panaši situacija, kai vairuotojas, Vilniaus mieste, kur leidžiamas greitis 50 km/h, sankryžoje sukdamas į kairę, taip pat nepraleido priešpriešai gatve 108 km/h greičiu važiuojančio motociklo, dėl ko įvyko susidūrimas, kurio metu buvo sunkiai sužalotas motociklo vairuotojas. Kasacinis teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad kaltinamasis nurodė, jog matė priešais esančioje sankryžoje stovinčias transporto priemones, iš jų ir motociklą, savaime nereiškia, kad kaltinamasis prieš susidūrimą visą laiką galėjo stebėti ir nukentėjusiojo vairuojamą motociklą, taip pat matė, kada konkrečiai motociklas pradėjo judėti ir kokiu greičiu jis judėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo parodymus, sugretinęs juos su kitais byloje surinktais įrodymais, tinkamai taikė in dubio pro reo principą, spręsdamas, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Apibendrinusi išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog K. R. Olandų gatvės ir Kirkuto alėjos sankryžoje sukdamas į kairę nepraleido priešpriešai Olandų gatve motociklu važiuojančio A. Ž., ką padaryti pagal KET reikalavimus turėjo. Vis dėlto, įvertinus itin didelį motociklo greitį, jo važiavimą ant vieno rato, dėl ko buvo iš dalies ribotas matomumas motociklo vairuotojui bei tuo pačiu patį motociklą buvo sunkiau pastebėti ir K. R., įvykio vietos aplinką, t. y. aplinkybes, jog K. R. įvykio sukant į kairę priešpriešinio eismo matomumas iš dalies ribotas (gatvė matoma 161-178 metrų atstumu), kartu ir tai, kad tokiu atveju buvo ribotas matomumas ir motociklo vairuotojui, kadangi važiuojant Olandų gatve link Kirkuto alėjos yra gatvės pakilimas, per kurį didelę dalį Olandų gatvės (važiuojant nuo Filaretų gatvės) Kirkuto alėjos nesimato (kas reiškia, kad tokiu atveju A. Ž. turėjo būti itin dėmesingas ir atsargus), darytina išvada, kad K. R. pagal minėtas veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes negalėjo numatyti, kad savo veiksmais sukels eismo įvykį, kurio metu kitiems eismo dalyviams kils nesunkus sveikatos sutrikdymas ir bus atimta gyvybė. Taigi K. R. veiksmuose nenustačius neatsargios kaltės turinio, vieno iš būtinų jo elementų, paliekamas galioti pirmosios instancijos išteisinamasis nuosprendis, priimtas nesant išteisintojo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiųjų L. M., L. Ž., K. Ž., T. Ž. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 6 d. nuosprendį. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Marijus KursevičiusRasa PaužaitėDarius Pranka