Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Paužaitės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. (J. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį (2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIII-1929 redakcija) – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta J. R. 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio J. R. sulaikymo vykdant šį teismo nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsnio 1, 2 dalimis, J. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 5 (penkerius) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. spalio 24 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, konfiskuotas automobilis „Peugeot 406“, valst. (duomenys neskelbtini), saugomas Lietuvos policijos departamento Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, ir, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti.

J. R. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą, nuspręsta palikti nepakeistas iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o teismo nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Mažametės nukentėjusiosios V. R. įgalioto atstovo advokato Šarūno Vadeikos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš civilinės atsakovės draudimo bendrovės ADB „Compensa Vicnna Insurance Group“ mažametės nukentėjusiosios V. R. naudai priteista 7 750 Eur (septyni tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt eurų) jos patirtai neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penki) procentais metinių palūkanų už šią sumą skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl mažametei nukentėjusiajai V. R. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš J. R. atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

J. R. nuteistas už tai, kad būdamas neblaivus, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, t. y. 2024 m. spalio 23 d., apie 4.02 val., Vilniaus rajone, Mickūnų seniūnijoje, Viktariškių kaime, Pramonės gatvėje ties sankryža su Vilnios gatve, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimą, nustatantį draudimą vairuoti transporto priemones neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems asmenims, vairavo M. K. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Peugeot 406“, valst. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones ir būdamas neblaivus (vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, 8.15 val. alkoholio matuokliu „Alkotest 7510“ Nr. ARKB0285 nustatytas 1,22 promilės girtumas), be to, važiuodamas juo vienintele savo judėjimo krypties eismo juosta nuo Mickūnų kaimo pusės link Vilniaus miesto pažeidė KET 127 punkto reikalavimus, nustatančius, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, tai yra, neatsižvelgė į tai, kad važiuodamas tamsiu paros metu, keliu su šlapia danga, važiavo leistiną didžiausią 50 km/val. greitį viršijančiu apie 97 km/val. greičiu, dėl ko ties sankryža su Viktariškių kaimo Vilties gatve nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio sankasos į kairę ir, slysdamas šonu bei virsdamas, trenkėsi į medį. Eismo įvykio metu automobilio „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivė M. K. patyrė kūno sužalojimus, dėl kurių 2024 m. lapkričio 22 d. ligoninėje mirė. Šiais savo veiksmais J. R. padarė BK 281 straipsnio 6 dalyje nustatytą nusikaltimą (2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIII-1929 redakcija).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ir paskyrė aiškiai per griežtą, neteisingą bausmę.

Skunde teigiama, kad formalios BK 75 straipsnio taikymo sąlygos yra visiškai įvykdytos, kadangi nuteistajam inkriminuotas nusikaltimas yra neatsargus, o paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė – 2 (dveji) metai – neviršija įstatyme neatsargiems nusikaltimams nustatytos 6 (šešerių) metų ribos. Nurodoma, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Skunde pažymima, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą ir anksčiau nebuvo teistas, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Taip pat nurodoma, kad nuteistasis dirba, teigiamai charakterizuojamas darbovietės ir (duomenys neskelbtini) bendruomenės, vykdo turtines pareigas – kas mėnesį moka išlaikymą savo nepilnametei dukrai, byloje nėra duomenų apie jo gydymąsi nuo priklausomybės ligų ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą, t. y. nenustatytas sisteminis, su priklausomybe susijęs pavojingas elgesys. Skunde teigiama, kad atsisakymą atidėti bausmės vykdymą teismas iš esmės grindė tuo, kad nuteistasis po įvykio, t. y. 2025 m. vasario 26 d., buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą neturint teisės ir tuo, kad anksčiau (2022 m.) taip pat buvo baustas administracine tvarka, tačiau, apelianto vertinimu, administracinis vairavimas neturint teisės nėra nei nusikaltimas, nei tas pavojingas elgesys, kuris lėmė eismo įvykį ir sunkius padarinius. Eismo įvykį nulėmė girtumas (1,22 promilės) ir greitis nakties bei šlapios dangos sąlygomis, todėl būtent ši rizika ir turi būti vertinama sprendžiant dėl pakartotinio pavojaus visuomenei. Administracinio nusižengimo „prilyginimas“ tokiam pavojingumui dirbtinai sustiprina nuteistojo pavojingumo vaizdą ir iškreipia BK 75 straipsnio vertinimą. Skunde nurodoma, kad specifinė rizika, kuria rėmėsi teismas, jau yra neutralizuota pačiu nuosprendžiu – nuteistajam 5 (penkeriems) metams uždrausta naudotis specialia teise vairuoti, o automobilis konfiskuotas ir naikintinas. Todėl realus laisvės atėmimas prevencijos prasme nieko esmingo prie šių priemonių neprideda. Skunde teigiama, kad bausmės vykdymo atidėjimas nėra ir negali būti suvokiamas kaip nebaudžiamumas, nes atidėtas vykdymas yra savarankiška, realiai juntama baudžiamosios atsakomybės forma, o bet koks nustatytų sąlygų pažeidimas užtraukia realų bausmės vykdymą. Skunde taip pat nurodoma, kad realaus laisvės atėmimo paskyrimas neproporcingai paveikia nuteistojo nepilnametės dukters interesus, kadangi eismo įvykyje žuvo mergaitės motina, todėl reali nuteistojo izoliacija faktiškai atimtų iš nepilnametės ir antrąjį iš tėvų visam bausmės laikui, o tai prieštarauja vaiko interesams ir pačios BK 75 straipsnio 2 dalies 4 punkte (past. – tikėtina, kad apeliaciniame skunde padaryta atidumo klaida ir siekiama buvo nurodyti BK 75 straipsnio 6 dalies 4 punktą) įtvirtintos pareigos (auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, juos išlaikyti) logikai.

Skunde nurodoma, kad būtent tais atvejais, kai sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas, BK 55 straipsnyje įtvirtinta kryptis realizuojama per BK 75 straipsnį – teismas paskiria vienintelę įmanomą laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atideda. Pažymima, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog BK 75 straipsnio paskirtis ir laikymo sąlygos suponuoja teismo pareigą motyvuoti, kodėl asmeniui skiriama sunkiausia iš sankcijoje numatytų bausmių – laisvės atėmimas, ir kodėl jo vykdymas neatidedamas. Skundžiamu nuosprendžiu teismas plėtojo argumentus dėl bausmės dydžio ir dėl BK 75 straipsnio netaikymo, tačiau visiškai neįvertino BK 55 straipsnyje įtvirtintos įstatymų leidėjo direktyvos ir nesusiejo jos su sprendžiamu bausmės vykdymo atidėjimo klausimu. Skunde daroma išvada, kad įvertinus BK 55 straipsnio kryptį kartu su gausiomis teigiamomis aplinkybėmis, realaus laisvės atėmimo paskyrimas šioje byloje prieštarauja įstatymų leidėjo valiai ir bausmės individualizavimo principui.

Skunde pabrėžiama, kad nors padariniai yra ypač skaudūs – žuvo žmogus – baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja įvertinti ne tik veikos pavojingumą, bet ir kaltės formą (neatsargumas), nuteistojo asmenybę ir jo elgesį po veikos. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, viena vertus, konstatavo nuoširdžią atgailą, teigiamą charakteristiką ir lengvinančią aplinkybę, nesant sunkinančių aplinkybių, kita vertus – paskyrė griežčiausią galimą reakciją – realų laisvės atėmimą, nors įstatymas tokios kategorijos asmenims numato švelnesnę kryptį. Skunde daroma išvada, kad toks nuosprendžio vidinis prieštaringumas rodo, jog bausmė nėra tinkamai individualizuota, o yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nuteistojo naudai įvertino visas byloje nustatytas palankias aplinkybes, o būtent tai, kad J. R. savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi, o tai nustatė kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nenustatė, įvertino tai, kad jis dirba, yra teigiamai charakterizuojamas, moka išlaikymą nepilnametei dukrai, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų apie jo gydymąsi nuo priklausomybės ligų, be to, įvertino ir nuteistojo nurodytas aplinkybes dėl jo santykių su žuvusiąja bei po įvykio patiriamus emocinius išgyvenimus. Atsiliepime nurodoma, kad šios aplinkybės nėra naujos ir pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos sprendžiant tiek dėl bausmės rūšies ir dydžio, tiek dėl galimybės atidėti jos vykdymą, todėl jų pakartotinis akcentavimas apeliaciniame skunde savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmę ar kad paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad pagrįstai buvo vertinamas nuteistojo ankstesnis elgesys. Byloje nustatyta, kad po nagrinėjamo eismo įvykio J. R. 2025 m. vasario 26 d. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti, taip pat anksčiau buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus. Šias aplinkybes teismas įvertino sprendžiant, ar nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį ir ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės.

Apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo nepilnametės dukters interesų taip pat nesudaro pagrindo keisti nuosprendį. Teismas šią aplinkybę žinojo ir vertino, tačiau ji negali būti suabsoliutinta ir savaime lemti bausmės vykdymo atidėjimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą suteikė nusikalstamos veikos pavojingumui, jos sukeltoms negrįžtamoms pasekmėms ir būtinybei užtikrinti bausmės paskirtį. Be to, byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos gyvybės neteko mažametės mergaitės motina, todėl vertinant teisingumo ir proporcingumo principus negali būti ignoruojami ir nukentėjusiosios šeimos patirti padariniai. Teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, išsamiai vertino mažametės patirtą motinos netektį, bei jos sukeltus ilgalaikius neigiamus padarinius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas. .

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis J. R. prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas įvertino galimybę nuteistojo J. R. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir padarė išvadą, kad šiuo atveju tokio pagrindo nėra. Bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis). Taigi, vadovaujantis komentuojamu straipsniu teismui sprendžiant dėl asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo yra svarbūs du kriterijai: kokios rūšies nusikaltimas yra padarytas ir kokio dydžio bausmė yra paskirta, taip pat ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-654/2023). Nors nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir egzistuoja formalusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus, tačiau teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo nuosprendžio išvadoms, sutinka, jog materialusis BK 75 straipsnio kriterijus, susijęs su bausmės tikslais, nebūtų įgyvendintas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų reikalavimų nepažeidė bei teisėtai ir motyvuotai nusprendė nuteistojo atžvilgiu netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų bei jo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėti.

Bausmės tikslai yra nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, tai siekis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės vykdymo atidėjimu irgi siekiama tų pačių tikslų. Tiek BK 75 straipsnio 5 dalies kriterijus – numanymas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, tiek bausmės tikslas – siekis paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, yra susiję su ateities prognoze, tikėtinumu, numatymu, kad asmuo daugiau nenusikals. Tik analizuodami ir vertindami buvusį ir esamą asmens elgesį bei jo asmenybę teismai gali susidaryti pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik dalį bausmės. Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-217-976/2018).

Šiame kontekste aukštesnės instancijos teismas pažymi ir tai, jog svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, 2K-244-976/2021, 2K-18-697/2023, Nr. 2K-45-654/2023).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, netaikydamas BK 75 straipsnyje įtvirtinto bausmės vykdymo atidėjimo instituto, įvertino ne tik bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad J. R. įvykdyta veika buvo itin šiurkščiai pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai ir dėl to sukelti sunkūs negrįžtami padariniai – žuvo žmogus. Nustatyta, kad nuteistasis būdamas neblaivus (1,22 promilės neblaivumas nustatytas 2024 m. spalio 23 d., 8.15 val., 1,73 promilės neblaivumas nustatytas 2024 m. spalio 23 d., 8.33 val. (t. 1, b. l. 88–93)), paryčiais (apie 4.02 val.), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 ir 127 punktų reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems asmenims, vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, dėl ko automobilio nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir trenkėsi į medį. J. R. sukelto eismo įvykio metu nukentėjo jo sugyventinė M. K., kuri dėl patirtų sužalojimų 2024 m. lapkričio 22 d. mirė. Pažymėtina, kad dėl nusikalstamos veikos prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje (žmogaus gyvybė, sveikata yra absoliučios, labiausiai teisės ginamos vertybės), sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, kaip ir skiriant bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, negali būti ignoruojamos ir kitų aptariamu aspektu reikšmingų aplinkybių kontekste privalo būti įvertintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-697/2023).

Ne mažiau svarbi aplinkybė yra ta, kad eismo įvykio metu automobilyje buvo ir mažametė J. R. ir M. K. dukra. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į teismo klausimus, J. R. nurodė, kad būdami abu neblaivūs (tiek jis, tiek jo sugyventinė) 4 val. ryto, pasiėmę su savimi vaiką, važiavo iki degalinės nusipirkti cigarečių. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog toks elgesys yra ne tik lengvabūdiškas ir neatsakingas, tačiau sukeliantis potencialų pavojų ir vaikui, kuris tik laimingo atsitiktinumo dėka nenukentėjo eismo įvykio metu. Byloje nustatyta, kad automobilis vartėsi, rėžėsi į medį, galiausiai sustojo ant stogo, todėl akivaizdu, jog dėl šio eismo įvykio vaikas patyrė didžiulį stresą, stiprius išgyvenimus, kurie dar labiau sustiprėjo nuteistajam ir jo dukrai pamačius įvykio vietoje sunkiai sužalotą M. K..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš esmės eismo įvykį lėmė nuteistojo girtumas, greitis, nakties metas bei šlapia kelio danga, o ne nuteistojo asmenybės pavojingumas, tačiau su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Aplinkybė, kad minėti veiksniai buvo tiesioginės eismo įvykio priežastys, nepaneigia būtinybės juos vertinti sprendžiant dėl nuteistojo asmenybės ir jo būsimo elgesio prognozės. Pažymėtina, kad nors nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, jos faktinės aplinkybės rodo J. R. elgesio pavojingumą, kadangi jo padaryta nusikalstama veika nebuvo susijusi su vienu netikėtu ar atsitiktiniu Kelių eismo taisyklių pažeidimu. J. R. sąmoningai pasirinko vairuoti transporto priemonę neturėdamas tokios teisės, būdamas neblaivus ir pasirinkdamas konkrečiomis eismo sąlygomis akivaizdžiai nesaugų greitį. Be to, ypač reikšmingas nagrinėjamu atveju yra J. R. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nors J. R. pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi (tai pripažinta kaip jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe), tačiau po eismo įvykio jis neinformavo policijos pareigūnų apie įvykį. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja M. L. (Greitosios medicinos pagalbos gydytoja) patvirtino, kad važiavusią pro šalį Greitąją medicinos pagalbą, mojuodama rankomis, sustabdė mergaitė, kuri stovėjo prie nukentėjusios moters. Liudytojai paklausus, kas vairavo automobilį, eismo įvykio vietoje buvęs vyras atsakė: „Čia tokio nėra“. Pradėjus nukentėjusiai moteriai teikti pagalbą, liudytoja pamatė, kad vyriškis kartu su mergaite išėjo iš įvykio vietos (t. 2, b. l. 31–34). Kaip liudytojas apklaustas, policijos pareigūnas V. V. (V. V.), taip pat parodė, kad atvykęs į įvykio vietą 2024 m. spalio 23 d., rado ten telefoną „Redmi“, priklausantį J. R.. Tuomet apie 8.05 val. nuvyko jo gyvenamosios vietos adresu. Namo kieme pamatė J. R. seserį, M. K. tėvą J. K. ir patį J. R.. Tačiau nuteistasis iš pradžių vengė pasakyti kas jis yra, kol liudytojas nesulygino jo išvaizdos su duomenų registruose esančia nuotrauka (t. 2, b. l. 35–38). Apklaustas 2024 m. spalio 24 d. kaip įtariamasis J. R. nurodė, kad jie važiavo taip anksti, nes M. K. buvo paskirtas vizitas pas gydytoją, o dukra su jais važiavo dėl to, kad jai anksti į mokyklą. Nurodė, kad apie įvykį nieko negali papasakoti, nes buvo šoke (t. 2, b. l. 89–91). Apklaustas 2024 m. spalio 30 d. nuteistasis pakartojo jo anksčiau nurodytas aplinkybes apie M. K. vizitą pas gydytoją, o dukros – į mokyklą. Taip pat nurodė, kad jiems važiuojant, pastebėjo, jog dukra paliko kuprinę namie, pradėjo jos ieškoti ir įvyko avarija. J. R. taip pat paaiškino, kad jis išėjo iš įvykio vietos namo, nes matė, kad jau atvažiavusi greitoji. Taip pat norėjo paskambinti J. K.. Namie po įvykio išgėrė pusę butelio degtinės. Tą dieną, prieš važiuodamas, alkoholinių gėrimų nevartojo. Be to, nurodė, kad kai reikia, važiuoja be vairuotojo pažymėjimo (t. 2, b. l. 92‒94). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo tai, kad savo kaltę kaltinime nurodytomis aplinkybėmis J. R. faktiškai pripažino tik 2025 m. birželio 18 d. kuomet, kaip ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodė, kad jie visi kartu važiavo pirkti cigarečių, mažametė dukra nenorėjo likti viena namuose ir irgi sėdo važiuoti kartu. Jiems važiuojant, buvo tamsu, kelias neapšviestas, šlapias. Nuteistasis važiavo apie 100 km/val. greičiu, automobilis pradėjo slysti, negalėjo jo suvaldyti, nuslydo į kairę ir daug kartų vartėsi (t. 2, b. l. 98–100).

Teisėjų kolegija nepritaria ir apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams esą administracinio nusižengimo „prilyginimas“ tokiam pavojingumui dirbtinai sustiprina nuteistojo pavojingumo vaizdą ir iškreipia BK 75 straipsnio vertinimą. Informacija apie J. R. padarytus administracinius nusižengimus iš esmės charakterizuoja jo asmenybę, rodo apie asmens požiūrį į teisės reikalavimus, jo gebėjimą laikytis nustatytų apribojimų ir kritiškai vertinti savo elgesį. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas J. R. elgesį ir požiūrį į Kelių eismo taisyklių laikymąsi pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jo įvykdyta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Remiantis Administracinių nusižengimų registro išrašu apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 (penkerius) metus matyti, kad J. R. yra baustas du kartus už transporto priemonių vairavimą neturint tokios teisės, taip pat už važiavimo greičio viršijimą (t. 3, b. l. 88‒90). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad paskutinį kartą neturėdamas tokios teisės nuteistasis vairavo automobilį 2025 m. vasario 26 d., nors tuo metu J. R. ne tik neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, bet ši teisė, 2024 m. spalio 24 d. tyrėjos nutarimu paskiriant jam kardomąją priemonę buvo sustabdyta (t. 2, b. l. 101). Atsižvelgiant į tai, J. R. neabejotinai žinojo apie jam taikomus apribojimus, žinojo apie jo sukelto eismo įvykio pasekmes, įskaitant žmogaus sunkų sužalojimą, lėmusį jo mirtį, tačiau nepaisydamas šių aplinkybių vėl sėdo prie automobilio vairo neturėdamas teisės vairuoti. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis J. R. pats nurodė, kad tais atvejais, kai jam reikia, jis vairuoja ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo. Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. R., kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, savo elgesio nevertina kritiškai (nesusimąsto apie priešingus teisei veiksmus, atliktus dėl apsvaigimo nuo alkoholio įtakos ir kitų KET pažeidimų bei dėl to kilusias pasekmes), o padarytas neatsargus nusikaltimas yra logiška jo gyvenimo būdo ir požiūrio į KET reikalavimų laikymąsi pasekmė.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistajam paskirtas 5 (penkerių) metų uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti bei automobilio konfiskavimas jau savaime neutralizuoja jo keliamą riziką, taip pat yra nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės nėra tapačios teisinės poveikio priemonės, jų paskirtis ir poveikio nuteistajam pobūdis skiriasi, todėl vien baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimas savaime neeliminuoja realaus laisvės atėmimo bausmės būtinybės, jeigu, įvertinus visas bylos aplinkybes, nustatoma, kad be realaus bausmės atlikimo nebus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymas neproporcingai paveiktų nuteistojo nepilnametės dukters interesus, nes eismo įvykio metu žuvo mergaitės motina, todėl J. R. izoliavimas faktiškai reikštų, kad iš nepilnametės visam bausmės laikui būtų atimtas ir antrasis iš tėvų. Teisėjų kolegija, vertindama šį pateiktą argumentą analizuoja realų J. R. santykį su dukra ir jo dalyvavimą jos gyvenime. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-13517-600/2026 J. R. neterminuotai apribota tėvo valdžia dukters V. R. atžvilgiu. Pažymėtina, kad nurodytame sprendime nustatytos aplinkybės reikšmingos vertinant ir apeliaciniame skunde nurodytą argumentą dėl būtinybės išsaugoti jo ryšį su dukra. Iš 2026 m. sausio 29 d. Vilniaus rajono socialinių paslaugų centro pagalbos plano duomenų nustatyta, kad J. R. neįdėjo pakankamai pastangų glaudesniam ryšiui su dukra atkurti, vieno gyvo susitikimo nepakako nuosekliam dalyvavimui vaiko gyvenime, suprasti vaiko emocinę būklę, jos poreikius ir pomėgius, jis nebendravo su vaiko sveikatos priežiūros specialistais ir ugdymo įstaigos atstovais. Specialistai nurodė, kad bendravimas su dukra buvo minimalus, o pati mergaitė išreiškė lūkestį, jog tėvas rodytų daugiau iniciatyvos ir dėmesio. Be to, nustatyta, kad nuo 2025 m. lapkričio 18 d., kai vaikui buvo nustatyta nuolatinė globa, J. R. bendradarbiavimas su socialinių paslaugų teikėjais tapo itin ribotas – jis neatsiliepdavo telefonu, neatskambindavo, vengė tiesioginio kontakto, o dėl svarbių klausimų siūlė bendrauti trumpaisiais pranešimais. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodomas argumentas apie tai, jog būtent realus laisvės atėmimas iš esmės nutrauktų J. R. ir dukters ryšį, nėra pakankamai pagrįstas. Taip pat reikšminga, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33964-1229/2025 V. R. buvo nustatyta nuolatinė globa ir nuolatiniais globėjais paskirti J. K. ir J. K. (M. K. tėvai). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vaiko priežiūros, gyvenimo sąlygų, ugdymo ir kasdienio saugumo klausimai jau yra išspręsti atskiru civilinės teisės nustatyta tvarka priimtu sprendimu, todėl apelianto argumentas, kad realus laisvės atėmimas savaime reikštų, jog nepilnametė liktų be asmens, galinčio ją faktiškai prižiūrėti ir ja rūpintis, yra nepagrįsti. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. R. atliekant laisvės atėmimo bausmę remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, yra suteikiamos galimybės tiek į pasimatymus, tiek į skambučius, o bausmę atliekant atvirosios kolonijos tipo įstaigose ‒ ir galimybė išvykti į namus, dirbti bei gauti lėšų pragyvenimui bei dukros išlaikymui (BVK 35 straipsnis). Taigi, tik nuo J. R. valios ir pastangų atliekant laisvės atėmimo bausmę priklausys tai, kiek stiprus ir pagrįstas realiais veiksmais jo noras neprarasti ryšio su mažamete dukra.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas J. R. bausmę nesivadovavo BK 55 straipsnio nuostatomis, kuriose reglamentuota, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Apeliaciniu skundu taip pat siekiama pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, J. R. būtų skirta kitokia, nei sankcijoje nustatyta, bausmė.

Už nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 6 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato – už šį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.

BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-185-495/2020 ir kt.).

Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.

BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nagrinėjamu atveju J. R. kaltės pripažinimas, nuoširdus gailėjimasis, teigiama charakteristika, darbas, šeiminės ir turtinės pareigos bei jo patiriami emociniai išgyvenimai dėl žuvusios ilgametės gyvenimo draugės buvo išsamiai įvertinti apylinkės teismo individualizuojant bausmę. Tačiau šios aplinkybės, vertinamos kartu su itin šiurkščiais KET reikalavimų pažeidimais, vairavimu neblaiviam, vairavimu neturint teisės, beveik dvigubai viršytu leistinu greičiu, mažametės dukters vežimu tokiomis aplinkybėmis ir dėl veikos kilusia žmogaus mirtimi, nėra tokios išimtinės, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas J. R. atžvilgiu aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šias aplinkybes papildomai sustiprina tai, kad J. R. elgesys po nusikalstamos veikos ir tai, kad net žinodamas apie įvykio pasekmes bei jam taikomus apribojimus jis vėliau vėl vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti. Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti laisvės atėmimo bausmę, šiuo atveju būtų aiškiai neteisingas ar neproporcingas, ar prieštarautų teisingumo principui.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti J. R. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. R. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, nustatė minėto straipsnio sankcijoje numatytos vienintelės bausmės rūšies – laisvės atėmimo bausmės – minimalų dydį teisingai. Apylinkės teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas, kartu ir atsižvelgdamas ne tik į nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bet ir kitas aptartas nuteistąjį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, be to, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas ir bausmę sumažinus vienu trečdaliu, galutinės paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis ‒ dveji metai, yra mažesnė, nei BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyta minimali bausmė. Šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu nustatytos bausmės dydį mažinti dar labiau ar skirti su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes nėra jokio pagrindo, ji nustatyta laikantis BK 61 straipsnio nuostatų.

Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo J. R. skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 281 straipsnio 6 dalyje, o paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų J. R. polinkius nusikalsti ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog eismo įvykyje žuvo artimiausias nuteistajam žmogus, jo ilgametė gyvenimo draugė ir nepilnametės dukters motina, o pats nuosprendis nuteistajam yra negrįžtama asmeninė tragedija ir savaime itin sunki, visą gyvenimą juntama našta, nelaikytinos išskirtinėmis ir nepaneigia jau minėtų išvadų dėl bausmės paskirties įgyvendinimo. Tokios skunde nurodytos aplinkybės įvyko dėl paties kaltų J. R. veiksmų, už kuriuos atsakingas yra tik jis pats. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, nagrinėjamoje byloje tik realus laisvės atėmimas atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo J. R. (J. R.) apeliacinį skundą atmesti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.