- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-05
- Bylos Nr.
- e2-3312-984/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35130-2025-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Asta Katinienė
- Ieškovas
- Z. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės įmonės ,,Turto bankas“, Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko
- Trečiasis asmuo
- A. J., R. J., L. J., G. J.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Civilinės bylos Nr. e2-3312-984/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35130-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.;2.6.1.4.; 3.1.7.6.; 3.2.6.1 (S)
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Katinienė, sekretoriaujant Aistei Dubietytei, dalyvaujant ieškovei Z. J. ir jos atstovui advokato padėjėjui Albertui Barkovskiui (Albert Barkovski), atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės įmonės ,,Turto bankas“ atstovei R. K., tretiesiems asmenims A. J., R. J., L. J., G. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. J. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Turto bankas“ dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tretieji asmenys: R. J., L. J., G. J. ir A. J..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu 2025 m. spalio 1 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą Nr. 2-7078, įsigaliojusį 2025 m. lapkričio 12 d.; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė, po savo sutuoktinio A. J., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, priėmė palikimą – ½ buto / patalpos-buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) – faktiškai pradėdama jį valdyti.
Nurodė, kad ieškovė ir A. J. buvo sudarę santuoką. Ieškovei ir jos sutuoktiniui A. J. būnant santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus R. J., o (duomenys neskelbtini) – L. J.. Ieškovė kartu su sutuoktiniu į butą įsikėlė ir jame gyveno nuo pat buto statybos pradžios, t. y. nuo 1993 m. Ieškovei ir jos sutuoktiniui A. J. būnant santuokoje, 2001 m. kovo 26 d. dovanojimo sutartimi Nr. 8-1537 A. J. buvo padovanota ½ buto su rūsiu esančio (duomenys neskelbtini), o kita ½ buto buvo dalis padovanota ieškovės sutuoktinio A. J. broliui G. J.. Ieškovės sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini) būdamas santuokoje. Po jo mirties liko jo turtas – ½ dalis buto su rūsiu, kuri jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. Įpėdiniais, turinčiais teisę paveldėti mirusiojo turtą pagal įstatymą, tapo ieškovės ir jos mirusio sutuoktinio vaikai – R. J. ir L. J. bei pati ieškovė. Ieškovė po savo sutuoktinio mirties priėmė palikimą, t. y. turtą faktiškai pradėdama jį valdyti nuo pat jos sutuoktinio mirties momento, t. y. nuo (duomenys neskelbtini). Ieškovės ir mirusiojo vaikai dėl palikimo priėmimo į notarą nesikreipė. Ieškovė nuo pat savo sutuoktinio mirties iki šiol nuolat gyvena bute, jį išlaiko, apmoka visas komunalines ir kitas paslaugas, prižiūri, rūpinasi ir valdo turtą kaip savo nuosavybę. Kadangi niekas dėl palikimo priėmimo nesikreipė, atsakovė, praėjus beveik šešeriems metams nuo A. J. mirties, valstybės vardu kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo ir palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo, ko pasėkoje atsakovei 2025 m. spalio 1 d. buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. 2-7078, įsigaliojęs 2025 m. lapkričio 12 d. Ieškovė apie tai, kad po jos sutuoktinio likęs palikimas nėra priimtas bei, kad jį reikėjo priimti kreipiantis pas notarą sužinojo tik po to, kai su ieškove ir jos vaikais susiekė atsakovės atstovai bei informavo, kad turtas yra priimtas valstybės.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame prašo ieškinio netenkinti.
Nurodė, kad gavo 2023 m. lapkričio 13 d. pranešimą apie nepriimtą palikėjo A. J. palikimą. Atsakovės nuomone, ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytos pretenzijos dėl valstybės paveldėjimo yra nepagrįstos, nes nuo 2023 m. spalio mėnesio iš esmės žinodama apie susidariusią faktinę situaciją dėl palikėjo palikimo, savo teisę dėl paveldėjimo įgyvendino pasyviai. Ieškovė į bylą nepateikė duomenų, jog ji po palikėjo mirties mokėjo mokesčius ir atliko kitus aktyvius veiksmus dėl paveldimo turto per nustatytus terminus. Testamentų registro duomenimis nebuvo įregistruota mirusio palikėjo palikimo priėmimo faktų ir nebuvo gauta duomenų apie palikėjo palikimo paveldėjimą, todėl atstovaudama valstybę šiuose paveldėjimo teisiniuose santykiuose, atsakovė privalėjo atlikti veiksmus dėl minėto palikimo paveldėjimo ir kreipėsi į Vilniaus miesto 26-ąjį notarų biurą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo.
Po 2025 m. spalio 1 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. 2-7078 išdavimo, buvo vykdoma palikėjo paveldėto nekilnojamojo turto apžiūra, kurios metu buvo nustatyta, kad valstybės paveldėtu nekilnojamuoju turtu naudojasi palikėjo mama. Kokiu pagrindu ji naudojo palikėjo palikimą, dokumentų nepateikė, taip pat nebuvo gauta duomenų, jog praėjus ne vieniems metams po palikėjo mirties, buvo ketinama kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į jį. Be to, apie savo ketinimą paveldėti palikėjo palikimą, ieškovė neinformavo palikimo atsiradimo vietos notarės, tai įrodo, kad ieškovė pažeidė reikalavimą veikti aktyviai ir rūpestingai, taip pat susidariusioje teisinėje situacijoje elgėsi neapdairiai. Taigi iš esmės ginčo situacija susidarė dėl ieškovės veiksmų, todėl jai pačiai turi tekti iš to atsirandančios pasekmės.
Atsiliepimas
Atsakovė pažymėjo, kad su reikalavimu dėl bylinėjimosi išlaidų, jeigu toks bus pareikštas, nesutiks. Nagrinėjama byla buvo inicijuota ne dėl atsakovės kaltų ar neatsargių veiksmų, todėl ji negali būti atsakingas už bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ir minėtos bylos inicijavimą.
Tretieji asmenys R. J., L. J. ir G. J. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pateiktu ieškiniu sutinka.
Atsiliepime L. ir R. J. patvirtino, kad ieškovė yra jų mama, o vėlionis A. J. yra jų tėvas. Jie kartu su tėvais visą savo gyvenimą gyveno ginčo bute. R. J. nurodytame bute jau negyvena. L. J. ir R. J. patvirtino, kad mirus tėčiui mama ir toliau gyveno bei iki šiol gyvena šiame bute, apmoka sąskaitas už komunalines paslaugas, tvarko šį butą ir prižiūri jį kaip savo.
G. J. pažymėjo, kad nors jis ir yra pusės buto savininkas, tačiau jis šiame bute negyvena ir jo priežiūra nesirūpina, kadangi šiame bute gyvena ir visas su butu susijusias prievoles, tame tarpe ir sąskaitų už butui suteiktas komunalines paslaugas vykdo ieškovė. G. J. patvirtino, kad nuo jo brolio A. J. mirties ieškovė perėmė buto priežiūrą ir sąskaitų apmokėjimą savo žinion, sąskaitas apmoka tvarkingai, jokių ginčų dėl neapmokėtų sąskaitų nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad ieškovės sutuoktinis A. J. mirė (duomenys neskelbtini) būdamas santuokoje su ieškove. Santuokoje jie susilaukė vaikų – R. J. ir L. J.. 2001 m. kovo 26 d. dovanojimo sutartimi Nr. 8-1537 A. J. buvo padovanota ½ buto / patalpos – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), kita ½ buto dalis buvo padovanota ieškovės sutuoktinio A. J. broliui G. J.. Po sutuoktinio mirties, ieškovė ir jos vaikai į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė. 2025 m. spalio 1 d. atsakovei buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. 2-7078, įsigaliojęs 2025 m. lapkričio 12 d.
Ieškovės teigimu, nuo pat savo sutuoktinio A. J. mirties (duomenys neskelbtini) iki šiol ji nuolat gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jį išlaiko, apmoka visas komunalines ir kitas paslaugas, prižiūri, rūpinasi ir valdo turtą kaip savo nuosavybę, t. y. priėmė palikimą pradėdama faktiškai valdyti turtą.
Dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo
Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreiškiama įstatymo nustatytais būdais ir terminais. Palikimo atsiradimo faktas savaime nuosavybės teisės į palikimą įpėdiniui nesukuria. Įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti. Įstatymo įtvirtinta keletas palikimo priėmimo būdų: įpėdinis pradeda faktiškai valdyti paveldėtą turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 2 dalis). Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.
Teismų jurisprudencijoje yra suformuluotos esminės CK 5.51 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklės. Visų pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais. Antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Taigi teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Pažymėtina, kad reikšmingų bylos teisiniam rezultatui faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas atliekamas, atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo.
Nagrinėjamoje byloje teismas iš šalių bei liudytojų parodymų nustatė, kad po ieškovės sutuoktinio A. J. mirties (duomenys neskelbtini), ieškovė kartu su sūnumis R. J. ir L. J. gyveno mirusiam sutuoktiniui priklausančioje ½ buto dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini). Šiuo metu ieškovės sūnus R. J. gyvena kitu adresu. Tretieji asmenys nurodė, kad ieškovės pateiktą ieškinį palaiko, jam neprieštarauja. Mirusio A. J. brolis G. J., kuriam priklauso likusi ½ buto dalis, esanti (duomenys neskelbtini), nurodė, kad minėtame bute negyvena, o jam priklausančioje dalyje gyvena jo motina A. J..
2026 m. balandžio 28 d. ir 2026 m. gegužės 20 d. vykusių teismo posėdžių metu trečiasis asmuo A. J. nurodė, kad gyvena ginčo bute, t. y. sūnui G. J. priklausančioje buto dalyje. Kitoje dalyje gyvena ieškovė su sūnumi L. J.. Sąskaitos už butą visada buvo mokamos laiku. Mokėjo ieškovė, o trečiasis asmuo A. J. prisidėdavo prie mokėjimų.
Posėdžių metu tretieji asmenys R. J., L. J. ir G. J. patvirtino, kad ieškovė visada gyveno minėtame bute, jį prižiūrėjo, remontavo, mokėjo mokesčius. Minėtas aplinkybes patvirtino ir 2026 m. gegužės 20 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas J. I., kuris nurodė, kad yra ieškovės kaimynas, gyvena vienoje laiptinėje, ieškovę sutinka dažnai, po sutuoktinio mirties ji gyveno minėtame bute.
Teismo posėdžio metu taip pat buvo apklausti ir liudytojai N. B. bei D. J.. Liudytojai nurodė, kad yra atsakovės darbuotojai, kurie buvo nuvykę pas ieškovę į namus. Duris atidarė A. J., kuri nurodė, kad gyvena minėtame bute. Moteris buvo nustebusi, kadangi nežinojo, kad reikėjo sutvarkyti paveldėjimo dokumentus po sūnaus mirties. Jai buvo išaiškintos teisės ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą. Į butą liudytojai nebuvo užėję, ieškovės nematė. Po apsilankymo skambino ieškovė bei tretieji asmenys, jiems buvo išaiškintos jų teisės.
Byloje pateikta AB „Miesto gijos“ atsiskaitymo pažyma už 2019 m. sausio 1 d. iki 2025 m. lapkričio 1 d. laikotarpį, kuri patvirtina, kad už šildymą bei karštą vandenį buvo mokama, skolų už minėtam butui suteiktas paslaugas nėra. Byloje pateikta UAB „Vilniaus vandenys“ pažyma, kurioje nurodyta, kad 2025 m. gruodžio 22 dienai ieškovės įsiskolinimas už butui suteiktą geriamąjį vandenį yra 0,85 Eur. Pateiktoje UAB „Naujininkų ūkis“ pažymoje nurodyta, kad 2025 m. gruodžio 31 dienai ieškovė turi 35,04 Eur įsiskolinimą už „kitas paslaugas“. Ieškovė pateikė kelis išsaugotus 2022 m. kvitus, kur buvo mokėta už dujas, už šildymą bei karštą vandenį, už buto administravimo paslaugas, už elektros energiją. Darytina išvada, kad įsiskolinimo už komunalines ir kitas paslaugas minėtame bute nėra. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad jokių bylų, susijusių su ginčo butu teismuose nebuvo užvesta.
Taigi, byloje pateikti trečiųjų asmenų R. J., L. J., G. J. ir A. J. paaiškinimai, liudytojo J. I. parodymai bei byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė nuolat gyveno ginčo bute, juo rūpinosi, mokėjo mokesčius, darė remontą. Be to, ieškovės vaikai lankė mokyklą, esančią netoli ginčo buto.
Byloje teismas nustatė, kad Utenos apylinkės teismas 2019 m. liepos 11 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-3748-277/2019 priteisė iš ieškovės UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ naudai skolą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas paslaugas. Be to, Utenos apylinkės teismas 2021 m. spalio 28 d. priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-4738-277/2021, kur priteisė iš ieškovės UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ naudai skolą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas paslaugas. Taip pat, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-26031-1044/2022 priteisė iš ieškovė skolą UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ naudai už suteiktas paslaugas butui, esančiam (duomenys neskelbtini).
Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad nieko apie turtą, esantį (duomenys neskelbtini), nežino, ten niekada negyveno. Jokių pranešimų apie skolas negavo. Be to, teismo vertinimu, skolos yra susidariusios už suteiktas komunalines paslaugas kitam turtui, todėl minėtos aplinkybės vertintinos kaip nereikšmingos nagrinėjamojoje byloje.
Teismui patikrinus informaciją Gyventojų registre nustatyta, kad ieškovė savo gyvenamosios vietos adresus nuolat keitė, t. y. nuo 2019 m. gegužės 31 d. buvo deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), nuo 2021 m. spalio 27 d. (duomenys neskelbtini), nuo 2021 m. lapkričio 19 d. (duomenys neskelbtini), nuo 2023 m. rugpjūčio 11 d. (duomenys neskelbtini), nuo 2024 m. sausio 30 d. (duomenys neskelbtini), nuo 2024 m. balandžio 14 d. (duomenys neskelbtini), nuo 2026 m. balandžio 14 d. (duomenys neskelbtini).
Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad nieko apie deklaruotus gyvenamosios vietos adresus nežino, visada gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovės atstovas nurodė, kad tai tik deklaruotas gyvenamosios vietos adresas, faktiškai ieškovė visada gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Kaip jau buvo minėta, aplinkybes, kad ieškovė visada gyveno ginčo bute, rūpinosi juo, patvirtino tretieji asmenys bei liudytojas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas/butas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2010).
Taigi, kaip jau buvo minėta, byloje dalyvaujantys asmenys patvirtino, kad ieškovė nuolat gyveno bute (duomenys neskelbtini), jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, o atsakovė nepateikė ieškovės paaiškinimus ir liudytojo parodymus paneigiančių įrodymų, nenurodė šiuos parodymus paneigiančių aplinkybių, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo abejoti ieškovės ir liudytojo paaiškinimais kaip patikimais įrodymais (CPK 178, 183, 185 straipsniai).
Faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti ir tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis tampa paveldėto turto savininku nuo palikimo atsiradimo dienos, o nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (paveldėjimo teisės liudijimas) gali būti įforminti vėliau. Pagal CK 5.66 ir 5.67 straipsnius nuosavybės teisė į paveldimą turtą įforminama paveldėjimo teisės liudijimu, kuris išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Šiose normose nenustatyta termino, kada vėliausiai gali būti kreipiamasi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, taip pat nenustatyta nuosavybės teisės pasibaigimo ar išnykimo dėl to, kad nuosavybės teisė per tam tikrą laiką neįforminta. Iš to išplaukia, kad per tris mėnesius faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti ir tuo pagrindu savininku tapęs įpėdinis gali bet kada po trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o šis turi išduoti įpėdiniui liudijimą, jeigu nėra abejonių dėl faktinio palikimo priėmimo ir jeigu šio fakto niekas neginčija. Kitais atvejais notaras gali neturėti pagrindo įforminti palikimo priėmimą, nes jam kelia abejonių faktas arba yra ginčas dėl fakto. Abi situacijas turi išspręsti teismas. Jis gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jeigu yra sąlygos ypatingosios teisenos tvarka nagrinėti bylą (CPK 445 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas, įpėdinis, priėmęs palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, negali visa apimtimi įgyvendinti paveldėto turto savininko teisių, kartu ir teisės disponuoti nuosavybės objektu. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas tokiu atveju yra galimas tik tada, kai teismas nustato palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2011).
Įvertinus ieškovės paaiškinimus, kad mirus sutuoktiniui A. J., pareiškėja rūpinosi nekilnojamuoju turtu – butu, jame gyveno, jį prižiūrėjo, tretieji asmenys ieškovės argumentus palaikė, su pateiktu ieškiniu sutiko, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos sąlygos spręsti klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – palikimo priėmimo įpėdiniui pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą. Byloje esantys įrodymai ir ieškovės išdėstytos aplinkybės, kad ji po sutuoktinio mirties rūpinosi sutuoktinio nekilnojamojo turto dalimi, t. y. mokėjo mokesčius, darė remontą, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė aktyviais veiksmais siekė priimti po sutuoktinio mirties likusį palikimą. Nagrinėjamu atveju, ieškovės elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininkės, o ji, kaip įpėdinė, priėmė turtą, kaip palikimą, faktiškai pradėjus jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad byloje pakanka duomenų išvadai, jog palikėjo A. J. įpėdinė pagal įstatymą ieškovė priėmė A. J. palikimą faktiškai pradėjusi paveldimą turtą valdyti (CK 5.51 straipsnio 1 dalis, 5.50 straipsnio 2 dalis ).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismas, spręsdamas palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimą, neturi aiškintis ir įvardyti palikto turto kiekio, jo dalių ir vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2007). Kai nėra įpėdinių ginčo, šiuos klausimus išsprendžia notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą.
Dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Vilniaus m. 26-ojo notaro biuro notarės R. D. 2025 m. spalio 1 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikai, ją atstovaujančiai valstybės įmonei Turto bankui palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. 2-7078.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad 2024 m. sausio 2 d. siuntė pranešimą dėl apsisprendimo priimti likusį palikimą po sutuoktinio mirties, tačiau kaip teismo posėdžio metu nurodė ieškovė bei tretieji asmenys, tokio pranešimo jie negavo, be to, A. J. nurodė, kad pašto dėžutė nėra tvarkinga, todėl laiškai galėjo pasimesti.
Remiantis CK 5.8 straipsnio 1 dalimi, asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.
Nagrinėjamu atveju, ieškovė apie tai, kad palikimas perėjo valstybei sužinojo tik atsakovės atstovams atvykus į ginčo butą, t. y. 2025 m. lapkričio mėn. Ieškovė į teismą kreipėsi 2025 m. gruodžio 16 d., t. y. praėjus 1 mėnesiui nuo sužinojimo, kad palikimą priėmė atsakovė. Taigi, nagrinėjamu atveju vienerių metų terminas, ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nebuvo praėjęs.
Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė po savo sutuoktinio A. J., mirties palikimą priėmė faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą, taigi, ieškovė yra tinkamas subjektas ir turi teisę reikšti reikalavimą pripažinti negaliojančiu palikimo perėjimo valstybei teisėtumą CK 5.8 straipsnio pagrindu.
Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas – vienašalis sandoris, kuris gali būti pripažintas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekse nustatytais pagrindais. Pagal CK 1.80 straipsnį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: – teisės norma, kuriai, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; – ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Įstatyme imperatyviai nustatyta, kad valstybei paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina tik tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalis).
Susidarius situacijai, kad šiuo teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė priėmė palikimą po palikėjo mirties faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti, palikimo perėjimo valstybei teisėtumas turi būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovei priėmus palikimą faktiniu valdymu, neegzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos, kurioms esant paveldimas turtas gali pereiti valstybei. Teismui nustačius, kad ieškovė priėmė palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti, yra pagrindas nurodytą palikimo priėmimo valstybei Liudijimą, išduotą Vilniaus m. 26-ojo notaro biuro notarės R. D., panaikinti, kadangi nebeliko CK 5.62 straipsnyje numatytų faktinių ir teisinių pagrindų palikimui pereiti valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis, tenkintinas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Vilniaus m. 26-ojo notaro biuro notarės R. D. 2025 m. spalio 1 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą Nr. 2-7078 (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 5.8 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1–3 dalių nuostatose įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą. CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, gali nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-93-701/2020, 90 punktas).
Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo taisyklę: kai turtą paveldi valstybė CK 5.62 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, o vėliau įpėdinis, priėmęs palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti (CK 5.51 straipsnio 1 dalis), šiuo pagrindu kreipiasi į teismą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir teismas pripažįsta palikimo perėjimo valstybei liudijimą negaliojančiu, tokioje civilinėje byloje įpėdinio patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, išskyrus atvejus, kai nustatomi neteisėti valstybės institucijų veiksmai (neveikimas), nulėmę palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimą, arba valstybės įgaliotų institucijų netinkamas procesinis elgesys civilinėje byloje, kurioje ginčijamas palikimo perėjimas valstybei (Lietuvis Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020, 32 punktas).
Teismo vertinimu, byloje nėra nustatytas valstybės įgaliotos institucijos – atsakovės netinkamas procesinis elgesys. Tai, kad atsakovė nesutiko su ieškiniu ir prašė ieškinį atmesti, savaime neleidžia daryti išvados, kad atsakovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nepagrįstai vilkino procesą byloje.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paveldėjimo būdas, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir priėmus palikimą kitu palikimo priėmimo būdu (padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo). Tačiau kai faktiniu paveldimo turto valdymu priėmęs palikimą įpėdinis ilgą laiką delsia kreiptis į notarą dėl nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo) išdavimo ir nuosavybės teisių į paveldėtą registruotiną turtą įregistravimo, pats įpėdinis negali savo nuožiūra iki galo įgyvendinti nuosavybės teisių, t. y. negali laisvai disponuoti paveldėtu registruotinu turtu. Minėta, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę valstybei paveldėti turtą pagal įstatymą, siekė išvengti palikėjo turto neapibrėžto statuso bei užtikrinti palikėjo kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą tais atvejais, jei neatsiranda paveldėtojų ar niekas šio turto nepriima. Todėl laikytina, kad įpėdinis, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, tačiau teisiškai neįforminęs palikimo priėmimo fakto, nesant akivaizdžiai išviešinto palikimo faktinio valdymo, prisiima riziką dėl valstybės atliktų veiksmų siekiant įforminti palikimo perėjimą valstybei (Lietuvis Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020, 29 punktas).
Remiantis išdėstytu, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 1 452 Eur už advokato pagalbą bei 114 Eur žyminis mokestis, iš atsakovės šioje byloje nepriteistinos.
Nagrinėjamoje byloje patirta 102,38 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė savo veiksmais sudarė situaciją, kai ilgą laiką delsė kreiptis į notarą dėl nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo) išdavimo ir nuosavybės teisių į paveldėtą registruotiną turtą įregistravimo, todėl valstybė paveldėjo turtą pagal įstatymą, atsakovės neteisėtų veiksmų byloje nenustatyta, todėl šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 96 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytu bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 – 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priėmė A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini) palikimą, priimdama jį faktiškai pradėdama jį valdyti.
Juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tikslu.
Pripažinti negaliojančiu 2025 m. spalio 1 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą (notarinio registro Nr. 2-7078) į palikimą, atsiradusį po A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirties ((duomenys neskelbtini)).
Priteisti valstybei iš ieškovės 102,38 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5662. Sumokėjus išlaidas, teismo raštinei būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.