Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: 1) 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Procesas dėl K. J. ir (duomenys neskelbtini) pareikštų civilinių ieškinių nutrauktas.

V. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus ją vykdyti, panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Byloje nenustatyta kokius konkrečius tyčinius veiksmus atliko nuteistasis V. L., kuriais siekė nukentėjusiajai K. J. sukelti fizinį skausmą, nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta (nustatyta), kad jis smurtaudamas ją tempė, dėl ko K. J. kaktos dešine puse ir antakiu atsitrenkė į kambario durų staktą. Taip pat nėra žinoma ar pati nukentėjusioji K. J. suprato kada ir kaip atsirado jos sužalojimas paakyje ir būtent dėl kokių konkrečių nuteistojo V. L. atliktų veiksmų. Svarbu ir tai, kad įvykio dieną apklausiama K. J. net nesuprato, jog patyrė skausmą nukritusi, o jos versija pateikta specialistui ją apžiūrint apie spyrį į sėdmenis tik dar labiau patvirtina aplinkybę, kad iš esmės visa ši situacija yra pateikiama taip, jog nuteistasis V. L. neva atliko kažkokius tyčinius jai skausmą sukėlusius veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. L. prašo vieno iš alternatyvaus naujo procesinio sprendimo priėmimo: 1) arba jį išteisinti pagal pareikštą kaltinimą, nes jo veiksmuose nėra visų BK 140 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjo nustatyto nusikaltimo sudėties požymių, dėl ko nėra galima baudžiamoji atsakomybė; 2) arba jo atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą BK 37 straipsnio (nusikalstamos veikos mažareikšmiškumas) ar 38 straipsnio (kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymas) pagrindu. Teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, taip pat nustatytas esminės reikšmės nagrinėjamam apeliaciniam skundui turinčias aplinkybes, kitus svarbius duomenis, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu V. L. pagrįstai ir teisėtai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat nėra galimas ir BK 38 straipsnio nuostatų taikymas, t. y. šioje dalyje pirmosios instancijos teismas teisės taikymo ir vertinimo klaidų, tai siejant su byloje nustatytomis svarbiomis aplinkybėmis, nepadarė.

Dėl nuteistojo V. L. kaltės

Nusikaltimas yra laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, jog jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors tokių padarinių nesiekia ir jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir panašiai. Tai yra vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-74-788/2019 ir kt.) ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020, 2K-125-628/2025). Pažymėtina ir tai, kad kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, elgesį po įvykio ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, Nr. 2K-P-498-754/2015, Nr. 2K-152-693/2016, Nr. 2K-193-697/2023 ir kt.).

Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad šio nuosprendžio 1-ame punkte aprašytomis aplinkybėmis nukentėjusiajai K. J. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (kaktos dešinės pusės, pereinančios į dešinį antakį ir dešinės akies viršutinį voką, kraujosruva). Be kita ko, kaip matyti ir iš nuteistojo V. L., nukentėjusiosios K. J. ir liudytojos M. L. viso proceso metu duotų parodymų turinio, šioje baudžiamojoje byloje nustatyta ir tai, kad pats nukentėjusiosios K. J. tempimo koridoriumi iš virtuvės į kambarį veiksmas buvo vientisas ir neišskaidytas į atskirus veikimus. Tai reiškia, kad minėti baudžiamąją atsakomybę užtraukiantys padariniai buvo padaryti būtent nenutrūkusio ir vėl iš naujo neprasidėjusio (neatsinaujinusio) tempimo veiksmo metu, kurį atliko nuteistasis V. L., t. y. šiuo gi konkrečiu atveju galimas nukentėjusiosios K. J. muistymasis (priešinimasis) jos tempimui iš esmės neturi esminės reikšmės vertinant atliktų veiksmų teisinį kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Priešingai, tai yra natūrali asmens reakcija į prieš jį nukreiptą amoralų ir jo veiksmus (judėjimą) suvaržantį bei nepageidaujamą kito asmens veikimą. Kaip matyti iš byloje esančių įvykio vietos apžiūros nuotraukų (1 t., b. l. 21–23), koridorius, kuriuo buvo tempiama nukentėjusioji, yra gana siauras ir jame yra nemažai paviršių, į kuriuos traukiamam asmeniui atsitrenkus dėl prieš jo valią atliekamų veiksmų (past. – šią tikimybę didino tiek nuteistojo V. L. atlikto tempimo pasirinktas būdas, tiek erdvės siaurumas ir išplanavimas) akivaizdu, jog būtų sukeltas fizinis skausmas bei labai realu, kad tuo pačiu ir sutrikdyta sveikata, t. y. kas ir įvyko, nes nukentėjusioji atsitrenkė į kambario durų staktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į patį nuteistojo V. L. tempimo veiksmo atlikimą. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nukentėjusioji K. J. buvo tempiama nuteistajam V. L. suėmus ją už megztinio gobtuvo, be kita ko, ir pats nuteistasis viso proceso metu neneigė, kad net nežiūrėjo į nukentėjusiąją, t. y. V. L. buvo priekyje, o nukentėjusioji gale. Tai reiškia, kad nuteistasis net nekreipė jokio adekvataus dėmesio į nukentėjusiajai galinčias kilti pasekmes, priešingai, nors jų, kaip teigia, ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, kas ir atitinka netiesioginę tyčią baudžiamojo įstatymo prasme. Iš teisėjų kolegijos aptartų aplinkybių (erdvės siaurumo ir kietų bukų paviršių daugumos) bei paties nuteistojo V. L. atliktų veiksmų (tempimas buvo nenutrūkstamojo pobūdžio; nukentėjusioji buvo tempiama net į ją nežiūrint bei jai esant gale ją tempiančio asmens; nukentėjusioji buvo tempiama ne ją laikant už rankos, o už megztinio gobtuvo, kas akivaizdžiai sudaro realią tikimybę net ir asmens smaugimo kilimui – automatiškas fizinio skausmo sukėlimas) visumos labiau nei akivaizdu, kad nuteistasis puikiai suvokė savo atliekamų veiksmų realų, o ne menamą ir sunkiai tikėtiną, pavojingą pobūdį, be kita ko, numatyti, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami. Nors, kaip jau minėta, nuteistasis V. L. teigia, kad nenorėjo sukelti fizinio skausmo ar (ir) sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai K. J., tačiau savo amoralaus veikimo būdo neatsisakė ir jo nekeitė iki kol nukentėjusioji buvo nutempta į kambarį, be kita ko, net nebandė nukentėjusiosios pašalinti iš nepageidaujamos erdvės kitais būdais (pavyzdžiui, paėmus už parankės ir ją stebint vesti; užeiti jai už nugaros ir po truputį bandyti atsargiai stumti; pačiam palikti patalpas ir laukti, kol konfliktas aprims; pagrasinti, jog kreipsis pagalbos į policijos pareigūnas, kad jie pašalintų iš gyvenamosios vietos nepageidaujamą asmenį ir kt.). Tai leidžia daryti išvadą, kad jeigu nuteistasis V. L. ir tikėjosi išvengti savo veikos realių padarinių, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais veiksniais (sėkme, likimu ir panašiai), o tai, kaip jau minėta ir cituojant kasacinio teismo išaiškinimus, vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį pagal apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pagal šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes nuteistajam V. L. baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, pirmosios instancijos teismas teisės taikymo ir (ar) faktinių aplinkybių nustatymo klaidų nepadarė, todėl apeliacinis skundas dalyje dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atmestinas.

Dėl BK 37 ar 38 straipsnių taikymo galimybės

Kaip jau minėta, apeliaciniu skundu alternatyviai prašoma nutraukti baudžiamąją bylą nuteistojo V. L. atžvilgiu BK 37 ar 38 straipsnių pagrindu. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo prašymais taip pat nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal teismų praktiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-169-689/2018, Nr. 2K-178-303/2019, Nr. 2K-101-489/2025).

Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kita vertus, kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-299-648/2015, Nr. 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šių kategorijų bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas baudžiamojo įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas ir laipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023).

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai K. J. ne tik buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau ir nežymiai sutrikdyta sveikata, prieš ją buvo panaudoti kitokio pobūdžio smurtinio pobūdžio veiksmai (nepageidaujamas tempimas, suvaržantis asmens judėjimą). Taip pat svarbu ir tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių nukentėjusiajai K. J. padaryto sužalojimo nuotraukų (1 t., b. l. 46–47), jos atsitrenkimas į kambario durų staktą (įvertinus atsiradusios kraujosruvos dydį) buvo gana stiprus, o ne laikytinas netyčiniu švelniu prisilietimu. Sprendžiamo klausimo kontekste aktualu ir tai, kad nukentėjusiajai sužalojimas buvo padarytas vienoje iš svarbiausių ir pavojingiausių jos kūno vietų – galvos srityje, o iš kraujosruvos ribų šioje dalyje matyti, jog smūgis turėjo realaus pavojaus tikimybę tiek K. J. regėjimui, tiek ir smegenų veiklai, tačiau tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta iš tiesų gana rimtų pasekmių. Sprendžiant prašomo mažareikšmiškumo instituto taikymo klausimą, įvertintinas ir jau aptartas pats nuteistojo V. L. atlikto tempimo veiksmo pobūdis, kuomet nukentėjusioji buvo tempiama net į ją nežiūrint ir nereaguojant į situaciją (asmuo nekreipė absoliučiai jokio dėmesio į jo veiksmų pavojingumą) bei pasirenkant gana grubų, pavojingą ir neracionalų tempimą laikant dešine ranka sau už nugaros nukentėjusiosios megztinio gaubtuvą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplamai nuteistojo veikimo būdas nebuvo būtinas ir adekvatus susiklosčiusiai situacijai, o pats konfliktas galėjo būti išspręstas ne vienu alternatyviu, o ypač, nesukeliančio pavojaus kito asmens sveikatai būdu, tačiau buvo pasirinktas gana amoralus ir agresyvus veikimas. Teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad nuteistojo atlikti veiksmai, realiai kilę padariniai ir kitos aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju V. L. padaryta nusikalstama veika galėtų būti vertinama kaip mažareikšmė ir būtų teisinis pagrindas jo atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą pagal BK 37 straipsnį. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajai K. J. buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas ir nekilo rimtesnių pasekmių, tačiau tai negali būti sąlyga mažareikšmiškumo instituto taikymo galimybei. Kaip jau minėta, atsižvelgiant į nuteistojo aktyvius veiksmus ir neadekvatų elgesį į kilusį konfliktą, patį tempimo būdą, padaryto sužalojimo lokalizaciją bei pakankamai stiprų atsitrenkimą į durų staktą, galima pagrįstai teigti, jog rimtesnių padarinių buvo išvengta tik laimingo atsitiktinumo dėka, t. y. pats padarytos veikos pavojingumas nebuvo kažkuo išskirtinis iš analogiško pobūdžio bylų ir labiau nei akivaizdu, kad nesiekė tokio lygio, jog veiką būtų galima pripažinti mažareikšme.

Pasisakant dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė šį gynybos prašymą priimdamas skundžiamą nuosprendį, tačiau šio teisinio instituto netaikė, nes padarė išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja realus pagrindas manyti, kad nuteistasis V. L., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas (past. – plačiai teorinis šio instituto taikymo pagrindas išaiškintas skundžiamo nuosprendžio 7–8 puslapiuose, todėl pakartotinai nebus atkartojamas, 2 t., b. l. 25–26). Teisėjų kolegija su šia išvada neturi pagrindo nesutikti.

Nustatydamas, ar yra objektyvus ir realus pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų (tuo pačiu ir laikysis kitų įstatymų), teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, atlygino padarytą žalą) ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-606/2006, 2K-589/2011).

Kaip teisingai nustatyta ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas nuteistojo V. L. elgesys negali būti laikytinas atsitiktiniu. Pažymėtina, kad tai yra jau antras kartas (past. – oficialiai užfiksuotas ir neginčijamai įrodytas), kuomet nuteistasis V. L. smurtavo prieš nukentėjusiąją K. J.. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmuoju atveju teismas buvo parodęs pasitikėjimą asmeniu ir pritaikė BK 38 straipsnyje nustatytą institutą, tačiau nuteistasis V. L. ne tik, kad nepateisino jam parodyto pasitikėjimo, tačiau ir vėl atliko analogiško pobūdžio veiksmus, t. y. smurtavo K. J. atžvilgiu. Taip pat įvertintini ir kiti asmens daromi teisės pažeidimai. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad V. L. sistemingai daro šios kategorijos teisės pažeidimus, kai kurie iš jų (pavyzdžiui, greičio viršijimas, transporto priemonės stovėjimas draudžiamoje vietoje) yra padaryti taip pat (kaip ir smurto atveju) ne po vieną kartą, o skiriamos gana švelnios administracinės nuobaudos asmens elgesiui teigiamos įtakos nedaro ir labiau nei akivaizdu, jog nuo neteisėto elgesio nesulaiko. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad asmuo nėra savikritiškas, savo elgesio nekoreguoja teigiama linkme, o tam tikri teismo posėdžio metu nurodyti teigiami poslinkiai (alkoholio nebevartojimas, metimas rūkyti, knygų skaitymas ir pan.) pradėjo ryškėti visai neseniai – po byloje nagrinėjamo įvykio. Pažymėtina, kad tokių veiksmų, kurie darytų teigiamą įtaką nuteistojo asmenybei, V. L. galėjo imtis jau ir po pirmojo atvejo, kuomet jis panaudojo smurtą K. J. atžvilgiu, tačiau to nepadarė, todėl išlieka pakankamai reali tikimybė, jog jo nurodytos aplinkybės galimai yra tik deklaratyvaus pobūdžio, siekiant sau palankaus sprendimo. Į šią tikimybę indikuoja ir tai, kad formaliai savo kaltę V. L. pripažino tik vėlesnėje baudžiamosios bylos pirmosios instancijos teisme stadijoje, kuomet buvo pateiktas prašymas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį. Pažymėtina, kad iki tol nuteistasis savo kaltę kategoriškai neigė, nors ji nekelia jokių abejonių, taip pat viso proceso metu (tai atsispindi ir apeliaciniame skunde) bandė sumenkinti savo veiksmus ir kilusius padarinius perkelti būtent pačiai nukentėjusiajai (pavyzdžiui, K. J. galimai pati (nesuprasdama bei besipriešindama tempimui) atsitrenkė į sienos kampą ar kažkur kitur), o bylos nagrinėjimo pradžioje nurodė, kad net nesupranta dėl kokių priežasčių yra teisme. Tai tik parodo gana cinišką savo veiksmų vertinimą, nesugebėjimą daryti teigiamų išvadų iš praeitis klaidų, o pats prisipažinimas ir gailėjimasis dėl savo veiksmų buvo labiau ne nuoširdus asmens atvirumas, tačiau, priešingai, apgalvotas veikimas siekiant savo interesų viršenybės baudžiamajam įstatymui ir palankaus teisminio rezultato (išteisinimo arba baudžiamosios bylos nutraukimo pagal BK 38 straipsnį). Tai – formalus nuteistojo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis, tuo pačiu negali būti pripažintina ir asmens atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kuri nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 dalyje.

Taigi, apibendrinama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nėra realaus pagrindo pagrįstai manyti, kad nuteistasis V. L. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl teisėtai ir gana argumentuotai atsisakė taikyti BK 38 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nenustačius visų būtinųjų BK 38 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumos (nenustatyta sąlyga, kad yra pagrindas manyti, jog nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų), taigi ir pagrindo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra teisinių prielaidų svarstyti ir kitas sąlygas, kurioms esant galimas BK 38 straipsnio taikymas.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja BK 59 straipsnyje nustatytų V. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Su šiuo apeliacinio skundo teiginiu sutiktina.

Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (past. – ši išvada niekaip neargumentuota, nurodant tik vieną trumpą šabloninio pobūdžio konstatuojamąjį sakinį). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog, nors nukentėjusioji K. J. ikiteisminio tyrimo metu ir buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl jai padarytos 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 61), tačiau iki priimant skundžiamą nuosprendį jo atsisakė (2 t., b. l. 9). Taip pat šioje baudžiamojoje byloje buvo pareikštas ir (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo (1 t., b. l. 78–82), kurio ši institucija neatsisakė, t. y. realiai iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos byloje buvo nustatyta tik vienintelė padaryta žala – (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 46,28 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad nuteistasis V. L. šią turtinę žalą savo noru atlygino iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos, pateikė tai patvirtinančius dokumentus (2 t., b. l. 10), apie tai pirmosios instancijos teismui buvo akivaizdžiai žinoma (past. – tai matosi ir iš skundžiamo nuosprendžio dalies „Kiti klausimai“), kitų žalų atlyginimo nebeliko, todėl tai pripažintina asmens atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kurią pirmosios instancijos teismas privalėjo pripažinti laikydamasis baudžiamojo įstatymo nuostatų. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.

Nors teisėjų kolegija pripažįsta, kad nustatyta nuteistojo V. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau tai esminės reikšmės paskirtai bausmei neturi. Pažymėtina, kad V. L. paskirta antra pagal švelnumą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta bausmė, paskirtos laisvės apribojimo bausmės dydis yra artimas vidurkiui, intensyvi priežiūra nepaskirta, o paskirti įpareigojimai nėra aiškiai per griežti ir (ar) neproporcingi, be kita ko, atsižvelgtina ir į gana mažą atlygintos žalos dydį bei žalos atlyginimo laiką (prieš paskutinį teisiamąjį posėdį), todėl V. L. paskirta bausmė nekeistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nuosprendį dalyje dėl nuteistojo V. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pripažinti nuteistojo V. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą. Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.