Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Daivos Kazlauskienės ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui R. S. (R. S.), jo gynėjui advokatui Andriui Kaluinai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžio (patikslinto 2026 m. balandžio 22 d. nutartimi), kuriuo R. S., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš R. S. priteista 167,20 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios A. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš R. S. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusi civilinio ieškinio dalis atmesta, taip pat priteista 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga, visų pirma, patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, antra, papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. S. savo nesutikimą su skundžiamu nuosprendžiu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl apelianto atliktų nusikalstamų veiksmų nepagrįstai grindė prieštaringais nukentėjusiosios A. S. parodymais, taip pat iš nukentėjusiosios paaiškinimų išvestiniais policijos pareigūnų parodymais ir jų darytomis nuotraukomis, iš kurių negalima nustatyti sužalojimų. Be to, apelianto įsitikinimu, jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis. Galiausiai, apeliantas nesutinka su tuo, kaip byloje išspręsti civiliniai ieškiniai ir nukentėjusiosios patirtų atstovavimų išlaidų atlyginimo klausimas. Prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, nagrinėjamu atveju itin svarbu išaiškinti nagrinėjamai bylai aktualias aplinkybes. Bylos duomenimis, R. S. ir nukentėjusioji A. S. yra buvę sutuoktiniai ir turi bendrą mažametį vaiką. Skundžiamame nuosprendyje, įvertinus tiek R. S., tiek nukentėjusiosios parodymus, teisingai nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio dieną tarp jų įvyko žodinis konfliktas, kurio priežastis yra nesutarimai dėl bendravimo su vaiku tvarkos, t. y. R. S. nurodė, kad vaikas liks ir gyvens su juo, o A. S. tam nepritarė. Šias aplinkybes patvirtina tiek nukentėjusiosios A. S., tiek R. S. parodymai. Visgi, jų žodinis konfliktas peraugo į abipusį fizinio smurto panaudojimą. Dėl šio įvykio buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, t. y. Nr. 01-1-28162-22, kuriame A. S. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir kuris buvo nutrauktas, atleidus A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), taip pat ikiteisminis tyrimas, kuriame R. S. pareikšti įtarimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuris pasibaigė kaltinamojo akto surašymu ir bylos perdavimu teismui.

Dėl R. S. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų

Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai suponuoja išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui tyčiniais veiksmais sukeliamas fizinis skausmas ir (ar) padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto fizinį skausmą. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais (mušant ar kitaip smurtaujant), taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. S. abipusio konflikto metu, paimdamas už riešų, tyčia už nugaros užlaužė iš pradžių dešinę, po to kairę A. S. ranką ir šiais savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Kaip minėta, apelianto R. S. nesutikimas su tokiu sprendimu argumentuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. S. kaltę grindė išimtinai nukentėjusiosios parodymais, kurie yra prieštaringi, todėl turėjo būti vertinami kritiškai. Pasak R. S., jis jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, o tik pastūmė ją nuo savęs, kad galėtų apsiginti. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

R. S. viso proceso metu nepripažino savo kaltės dėl to, kad jis atliko kokius nors smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją. Priešingai, jis laikėsi pozicijos, kad nukentėjusioji norėjo jį pasmaugti, todėl jis paėmė jos ranką ir ją tik pastūmė nuo savęs, tokiu būdu gynėsi, jokių kitų veiksmų ar smūgių prieš ją nenaudojo. Ikiteisminio tyrimo metu R. S. parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu jis ruošėsi išvažiuoti iš namų, tačiau jam paskambino jo buvusi uošvienė (buvusios sutuoktinės A. S. motina), kuri pranešė, jog A. S. neadekvačiai elgiasi, pagrasino jai policija ir vaikų namais bei apgaulės būdu paėmė jų abiejų bendrą vaiką ir išsivežė. Pakalbėjęs telefonu su buvusia uošviene, jis pastebėjo, kad priešais namą sustojo baltos spalvos automobilis ir iš jo išlipo jo buvusi sutuoktinė su jų bendru vaiku D. S.. Jis privažiavo prie jų. Išlipęs ir priėjęs ramiu balsu paklausė, ką ji daro ir kam jai to reikia. Ji atsakė, kad čia ne jo reikalas, vaikas liks su ja. Tarp jo ir buvusios sutuoktinės įvyko žodinis konfliktas. Kadangi ji buvo neadekvati, savęs nekontroliuoja, jis pasakė vaikui, kad šis sėstų į automobilį. A. S. pasakė, kad vaikas niekur nevažiuos ir pradėjo pirma jį (R. S.) stumdyti. Jis įspėjo ją, kad ši patrauktų savo rankas. Savo abejomis rankomis ją nuo savęs atstūmė ir paprašė, kad jo neliestų ir laikytųsi atstumo, kadangi jam yra nemalonu. Tada A. S. nutolo nuo jo ir pasuko galvą, nes tuo momentu vaikas pasislėpė jam už nugaros. Pasukusi galvą A. S. vaiko paklausė, su kuo jis gyvens – su tėvu ar motina. Vaikas atsakė, kad su tėvu. Ji dar labiau supyko ir tapo iš viso nekontroliuojama, dešine ranka griebė jam (R. S.) už gerklės, jo manymu, norėdama pasmaugti, bet pas ją plastmasiniai nagai, todėl veiksmo atlikti negalėjo, dėl to jis dešine ranka suėmė jai kažkur už dešinės rankos riešo ir atitraukė ranką nuo savęs bei ją atstūmė. Jis tokiais veiksmais gynė save, nes ji neturi teisės jam sugriebti už kaklo ir prie jo prisiliesti. Ji buvo prieš tai keletą kartų įspėta, kad nesiartintų prie jo ir neliestų. Kai atstūmė A. S. nuo savęs, ji jam kuprine sudavė keletą smūgių į dešinį petį. Kuprinė buvo tuščia, sudėti vaikiški žaisliukai, todėl didelės žalos jam nepadarė. Po sudavimų su kuprine buvusi sutuoktinė metė į jį rankoje laikytą vaiko kuprinę (1 t., b. l. 164-168). Iš esmės analogiškos pozicijos R. S. laikėsi ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau patikslino, kad jis paprašė vaiko kuprinės, bet A. S. jos jam nedavė, paslėpė už savęs. Pasilenkė prie vaiko ir paklausė, su kuo jis liks. Vaikas pasakė, kad su tėčiu. Tada nukentėjusioji sugriebė jam (R. S.) dešine ranka už kaklo ir pradėjo smaugti, vėliau dar du kartus sudavė kuprine į petį. Didelės žalos tai nepadarė, bet kažkurį laiką negalėjo kvėpuoti. Patraukė jos ranką nuo savo peties ir šiek tiek A. S. pastūmė. Kitų veiksmų prieš ją neatliko, smūgių nesudavė. Ji metė į jį kuprinę ir nuėjo namo. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo tikėti R. S. parodymų dalimi, kad jis tik atitraukė nukentėjusiosios ranką nuo savęs ir daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus vertino kaip prieštaringus, tačiau tik tą parodymų dalį, kurioje kalbama apie jos pastūmimą, patirtus rankų ir kojų sužalojimus (patinimus, mėlynavimus, kraujosruvas) bandant atimti iš jos kuprinę, kurie, kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje, nepasitvirtino ir dėl kurių R. S. kaltinimai nėra pareikšti, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako. Tam tikrų netikslumų yra ir nukentėjusiosios parodymų dalyje, kurioje ji iš pradžių teigia, kad jai kairės rankos neskaudėjo, skaudėjo tik dešinę, tačiau vėliau ji nurodė, kad skaudėjo ir kairę ranką, tik dešinę ranką skaudėjo labiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie netikslumai nėra esminiai. Nagrinėjamos bylos kontekste esminę reikšmę turi tai, kad viso proceso metu nukentėjusioji nuosekliai ir išsamiai teigė apie patį faktą, kad R. S. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje išsuko jai abi rankas, sukeldamas jai fizinį skausmą. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios parodymus nėra pagrindo laikyti nepatikimais. Juolab, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau pagrįstai įvertino ir kitus juos patvirtinančius byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad policijos pareigūnų parodymai ir vaizdo įrašai nepatvirtina nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių. Priešingai, iš policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų matyti nukentėjusiosios sužalojimai, dėl kurių ji patyrė fizinį skausmą. Iš vaizdo įrašo Nr. 2022_0727_180136_006 matyti, kad moteris (kaip vėliau nustatyta – A. S.) klausia policijos pareigūnų, kur jai kreiptis, nes jai stipriai skauda ranką. Nurodo, kad buvęs sutuoktinis (kaip vėliau nustatyta – R. S.) buvo užsukęs jai abi rankas, dėl to ji pajuto fizinį skausmą. Policijos pareigūnai jai atsako, kad ji gali kreiptis į medicinos įstaigą. Vaizdo įraše Nr. 2022_0727_180636_007 užfiksuota, kaip ta pati moteris (A. S.) pasakoja, kad šiandien įvykis įvyko gatvėje iki „(duomenys neskelbtini)“ stotelės. Ją atvežė pažįstamas, o buvęs sutuoktinis laukė jos ir sūnaus, atidarė automobilio duris ir pasakė sūnui lipti į jo automobilį. Ji pasakė buvusiam sutuoktiniui, kad vaikas bus namuose, o jis atsakė, kad ne. Taip prasidėjo konfliktas. Policijos pareigūnai klausia A. S., kodėl buvęs sutuoktinis stvėrė jai už rankos. Ji atsakė, kad jis išrovė jai iš rankų kuprinę, kurią padėjo į savo automobilį. Toliau ji norėjo pasiimti šią kuprinę, tačiau tarp jos ir buvusio sutuoktinio prasidėjo grumtynės. Pareigūnas paklausė, ar buvęs sutuoktinis buvo ją paėmęs už vienos rankos. A. S. jam atsako, kad buvęs sutuoktinis paėmė ją už vienos rankos, pasuko ją, o po to, kai ji pradėjo jam priešintis, jis užsuko jai antrą ranką. Vieną ranką jis sudraskė, o dešinę ranką išsuko. A. S. aiškina, kad dešinė ranka truputi patinusi, kad jai skauda, nes buvęs sutuoktinis ją pasuko. Vėliau ji laikė šią ranką po šaltu vandeniu visą valandą, nes labai skaudėjo. Iš vaizdo įrašo Nr. 2022_0727_181634_009 matyti, kad policijos pareigūnams paklausius, kuriuo momentu įvykio metu ji smaugė savo buvusį sutuoktinį, ji atsakė, kad nežino, nesmaugė, nebuvo prie jo prisilietusi nei pirštu. Pareigūnas jai sako, kad ant buvusio sutuoktinio kaklo jis matė nagų įdrėskimo žymę. A. S. atsako, kad galimai tuo metu, kai buvęs sutuoktinis buvo jai užsukęs ranką, ji užsimojusi įdrėskė jam, tačiau to neprisimena. Buvęs sutuoktinis taip jai užsuko rankas, kad tuo metu liko stovėti jai už nugaros, užsukęs jai rankas už jos nugaros. Galimai tada, norėdama ištrūkti, jam mostelėjo. A. S. nurodė pareigūnams, kad yra likusios kraujosruvos. Taip pat nurodė, kad sūnus verkė, liko su buvusiu sutuoktiniu, o ji, nenorėdama daugiau tęsti konflikto, nuėjo namo, prieš tai pasakiusi buvusiam sutuoktiniui, jog jį pasodins. Vaizdo įraše Nr. 2022_0727_182133_010 matyti, kaip A. S. tęsia pasakojimą ir nurodo, kad pamačiusi, jog sūnus nervinasi ir verkia, paliko jį su tėvu ir pati nuėjo namo. Policijos pareigūnas prašo A. S. parodyti dešinę ranką. Vaizdo nesimato, tačiau policijos pareigūnas nurodo, kad mato kraujosruvas. Toliau policijos pareigūnas prašo parodyti kairę ranką, nurodo, kad mato įdrėskimus. A. S. paaiškina, kad šią ranką buvęs sutuoktinis buvo suspaudęs kartu su ant rankos buvusiu laikrodžiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šių vaizdo įrašų metu policijos pareigūnas, žiūrėdamas į nukentėjusiosios rankas, neatpasakojo nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, o komentavo tai, ką pats matė tą akimirką, o būtent – įbrėžimus ir paraudimus ant jos abiejų rankų. Taigi, jeigu laikytis R. S. versijos, kad jis nukentėjusiąją tik pastūmė nuo savęs, bet jokio fizinio smurto prieš ją nenaudojo, nelogiška ir nesuprantama, kaip ir kokiu būdu ant nukentėjusiosios rankų galėjo atsirasti policijos pareigūnų nurodytos žymės, kadangi stūmimo metu to fiziškai padaryti neįmanoma, juolab, pats R. S. negalėjo to paaiškinti. Be to, vaizdo įrašuose užfiksuota kaip nukentėjusioji policijos pareigūnams aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, jog ji dėl abiejų rankų užsukimo pajuto fizinį skausmą.

R. S. iškeltą versiją, kad jis smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, paneigia ir byloje pateiktos policijos pareigūnų įvykio vietoje darytos rankų nuotraukos. Jose užfiksuotos nukentėjusiosios A. S. rankos su riešu. Ant kairės rankos matyti laikrodis su apyrankėmis ir rausvai violetinė hematoma, o ant dešinės rankos – paraudimas ir įbrėžimai (1 t., b. l. 42–43). Šiose nuotraukose užfiksuoti paraudimai ir įbrėžimai ant rankų visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes policijos pareigūnams, kad R. S. konflikto metu jai išsuko abi rankas. Kaip minėta, vienas iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų vaizdo įrašuose pats patvirtino, kad matė ant nukentėjusiosios rankų įdrėskimus ir kraujosruvas. Taip pat byloje pateiktos ir nukentėjusiosios darytos nuotraukos. Iš vienos iš šių nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad nufotografuota kairė ranka ir toje pačioje vietoje (ant riešo), kaip ir policijos pareigūnų darytose nuotraukose, užfiksuota rausvai violetinė hematoma. Ant nuotraukos pavadinimo matyti, kad ji buvo padaryta 2022 m. liepos 27 d., t. y. nagrinėjamo įvykio dieną (1 t., b. l. 50). Apklausta teisiamajame posėdyje A. S. patvirtino, kad šiose nuotraukose yra užfiksuotos jos rankos. Šias aplinkybes patvirtina ir į įvykio vietą atvykusių bei su nukentėjusiąja ir R. S. bendravusių policijos pareigūnų N. P. bei A. Š. parodymai. Apklaustas liudytoju N. P. parodė, kad ant nukentėjusiosios dešinės rankos buvo matomi subraižymai, o pas R. S. – žymė ant kaklo; ant nukentėjusiosios rankos ar ant jų abiejų buvo kraujosruvos ir mėlynės, tiksliai neprisimena. Apklaustas liudytoju A. Š. taip pat nurodė, kad moteris pasakojo, jog buvęs sutuoktinis buvo jai paėmęs už rankos, ant rankos matėsi spaudimo žymės, todėl jas nufotografavo. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad šiose nuotraukose užfiksuotos būtent nukentėjusiosios A. S. rankos, ant kurių matyti žymės. Be kita ko, pasak liudytojo A. Š., įbrėžimai ir paraudimai buvo užfiksuoti ir ant R. S. kaklo, kuriuos jis nufotografavo, o tai patvirtina, kad tiek pas R. S., tiek pas nukentėjusiąją užfiksuotos žymės atsirado nagrinėjamo įvykio dieną to paties konflikto metu.

Pažymėtina ir tai, kad fizinio skausmo sukėlimas nepalieka pėdsakų ant nukentėjusiojo asmens kūno, kaip sužalojimai, be to, tai yra individualus dalykas priklausantis tiek nuo asmens sveikatos būklės ypatumų, tiek nuo individualių asmens savybių, todėl ekspertai (specialistai) jo nustatyti negali. Bylos duomenimis nustatyta, kad tą pačią nagrinėjamo įvykio dieną nukentėjusioji nedelsiant nuvyko į gydymo įstaigą – (duomenys neskelbtini). Iš 2022 m. liepos 27 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo duomenų matyti, kad juose užfiksuoti nukentėjusiosios nusiskundimai. Nukentėjusiajai nustatyta dešinės ir kairės pečių lankų, dešinės rankos dilbio skausmas, pažymėta, kad sumušta buvusio sutuoktinio, būklės įvertinimo situacijoje nurodyta skausminga abiejų rankos sąnarių palpacija, labai skausminga dešinio žąsto alkūnės ir dilbio palpacija, judesiai lydimi skausmo, sužalojimo pobūdis – dilbio suspaudimas (1 t., b. l. 72). Nors šiame ambulatorinio apsilankymo aprašyme užfiksuoti duomenys yra pačios nukentėjusiosios nurodyti nusiskundimai, vis dėlto, įvertinus jau minėtus duomenis ir palyginus juos tarpusavyje matyti, kad jie sutampa ne tik su nukentėjusiosios duotais parodymais ir paaiškinimais, kuri viso proceso metu vienareikšmiškai teigė, kad ji juto rankų fizinį skausmą, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, kurie neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu R. S. užsuko už nugaros iš pradžių nukentėjusiosios dešinę, po to kairę ranką ir būtent dėl tokių jo smurtinių veiksmų ji patyrė fizinį skausmą. Apelianto argumentai, kad nukentėjusioji klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, t. y. bandė susieti su įvykiu savo sveikatos sutrikimus, kurie su juo nebuvo susiję, slėpė informaciją apie savo gydymą, savaime nesudaro pagrindo nesivadovauti jos parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti minėti įrodymai (policijos pareigūnų parodymų, vaizdo įrašai ir nuotraukos).

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, matyti, kad aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina, kad R. S. žodinio konflikto su nukentėjusiąja A. S. metu smurtaudamas sukėlė jai fizinį skausmą. Kaip minėta, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. S., užlauždamas nukentėjusiosios abi rankas, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo nukentėjusiajai gali būti sukeltas fizinis skausmas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė pirmosios instancijos teismas bei R. S. išteisinti nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. S. veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis, kadangi nukentėjusioji prieš jį naudojo fizinį smurtą (jis buvo smaugiamas, apdraskytas jo kaklas), o jo veiksmai buvo skirti tik nutraukti šiuos smurtinius veiksmus. Teisėjų kolegija nepritaria šiems apelianto argumentams. Pažymėtina, kad BK 28 straipsnyje 1 dalyje numatyta asmens teisė į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad fizinio smurto naudojimas tarp nukentėjusiosios A. S. ir R. S. konflikto metu iš tikrųjų buvo abipusis. Vis dėlto, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kadangi R. S. atlikti smurtiniai veiksmai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kaip minėta, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad prieš nukentėjusiąją A. S. buvo pradėtas priepriešinis ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji konflikto metu su buvusiu sutuoktiniu R. S. dešine ranka griebė jam už gerklės ir suspaudė, atimdama galimybę laisvai kvėpuoti, ir jį apdraskė, tokiais savo veiksmais sukėlė R. S. fizinį skausmą. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Vilniaus rajonas) prokuroro 2022 m. gruodžio 27 d. nutarimu minėtas ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis BK 37 straipsniu, t. y. dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, buvo nutrauktas. Šis procesinis sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad šiame priešpriešiniame ikiteisminiame tyrime R. S. 2022 m. rugpjūčio 8 d. papildomos apklausos metu pats nurodė, kad rimtesnių sutrikimų ar sužalojimų jis nepatyrė, tokius A. S. veiksmus (smaugimą ir kaklo apdraskymą) jis laiko mažareikšmiais, nors fizinis skausmas buvo sukeltas, tačiau jis buvo nestiprus ir trumpai trunkantis, juolab, R. S. nesikreipė į gydymo įstaigą ir neprašė suteikti jam medicininę pagalbą. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad konflikto metu nukentėjusiajai sugriebus ranka R. S. už kaklo, jis paėmė jos ranką ir ją užlaužė už nugaros, o nukentėjusiajai pabandžius ištrūkti, paėmė kitą jos ranką bei taip pat ją užlaužė. Pati nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad ji juto fizinį skausmą. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje R. S. fizinį skausmą sukėlė ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o atlikdamas puolimo veiksmą, jo veiksmai buvo sąmoningai nukreipti į fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajai. Akivaizdu, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, o ne nuo konfliktiškų ar pavojingų asmenų, todėl R. S. viso proceso metu apibūdinamas nukentėjusiosios elgesys ir konfliktavimas su juo įvykio metu negali pateisinti R. S. atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją. Šiuo atveju R. S. įvardijama gynyba aiškiai neatitiko jo vaizduotėje egzistuojančio kėsinimosi. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinio ieškinio

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Nukentėjusiosios A. S. gydymo išlaidas padengė Valstybinė ligonių kasa, todėl ji turi į padariusį žalą asmenį (kaltinamąjį) regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė Valstybinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 456,88 Eur žalos, susijusios su nukentėjusiosios A. S. gydymo išlaidomis, atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkino tik iš dalies ir priteisė iš R. S. 167,20 Eur turtinės žalos. Apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka, kadangi, jo įsitikinimu, nukentėjusiajai gauti medicinines paslaugas dėl R. S. veiksmų nebuvo objektyvaus poreikio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad turtinė žala turi būti priežastiniu ryšiu susijusi su tais veiksmais, už kuriuos atsakingas kaltininkas, ir tik tokioje apimtyje, kuri atitinka kaltinimo ribas. Nagrinėjamu atveju iš tikrųjų dalis Valstybinės ligonių kasos prie civilinio ieškinio pridėtų medicininių dokumentų yra susiję su nukentėjusiajai suteiktomis gydymo paslaugomis jau po nagrinėjamo įvykio, t. y. 2022 m. rugpjūčio 16 d., ir vėlesniu laikotarpiu, kurie priežastiniu ryšiu nėra susiję su kaltininko neteisėtais veiksmais, tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos dydį, jais ir nesivadovavo. Vis dėlto, kiti byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu (2022 m. liepos 27 d.) nukentėjusiajai buvo suteiktos medicininės paslaugos (radiologiniai tyrimai ir apsilankymas pas vidaus ligų gydytoją), kurių bendra kaina sudaro 167,20 Eur (1 t., b. l. 123). Taigi, šioje dalyje civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir jo dydis pagrįstas rašytiniais įrodymais, tarp R. S. veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, dėl to nukentėjusiajai suteikta medicininė pagalba. Taigi, darytina išvada, kad Valstybinės ligonių kasos naudai iš R. S. pagrįstai priteista 167,20 Eur žala, susijusi su R. S. prieš nukentėjusiąją atliktais nusikalstamais veiksmais.

Dėl nukentėjusiosios A. S. civilinio ieškinio

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios A. S. įgaliotas atstovas pareiškė civilinį ieškinį dėl, be kita ko, 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l40–141). Skundžiamu nuosprendžiu civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai iš R. S. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. R. S. apeliaciniame skunde nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, kadangi, jo vertinimu, nukentėjusioji savo veiksmais prisidėjo prie neturtinės žalos atsiradimo ir jai neturėtų būti priteisiama maksimali teismų praktikoje nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011 ir kt.). Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių matyti, kad šioje byloje R. S. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, t. y. paimdamas jai už riešų, už nugaros užlaužė iš pradžių dešinę, po to ir kairę A. S. ranką, tokiais tyčiniais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą. Nors atlikti smurtiniai veiksmai nebuvo itin stiprūs ir intensyvūs bei nesukėlė nukentėjusiajai sunkesnių neigiamų pasekmių, tačiau nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, dėl kurio ji buvo padaryta neturtinė žala. Akivaizdu, kad nukentėjusioji A. S. dėl nusikalstamos veikos patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, nerimą ir pažeminimą, kadangi prieš ją buvo fiziškai smurtaujama viešoje vietoje ir mažamečio vaiko akivaizdoje, juolab, ji patyrė kitus papildomus nepatogumus. Pati nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji po nagrinėjamo įvykio kelis mėnesius jautė baimę, beviltiškumą, buvo išsekusi morališkai. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad nukentėjusioji pati savo veiksmais prisidėjo prie neturtinės žalos atsiradimo, kadangi, kaip minėta, byloje nustatyta, jog konfliktą lėmė tiek pačios nukentėjusiosios, tiek R. S. aktyvūs bei spontaniški veiksmai, t. y. fizinis smurtas buvo naudojamas iš abiejų konflikto dalyvių pusių. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį, vadovavosi aktualia teismų praktika, iš kurios matyti, kad analogiško ir panašaus pobūdžio bylose nukentėjusiesiems priteisiami neturtinės žalos dydžiai yra artimi nagrinėjamu atveju priteistam dydžiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai priteista 500 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė ir laikytina pagrįsta, atitinkančia protingumo, proporcingumo bei teisingumo principus, todėl jos mažinti ar visai nepriteisti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad A. S. padarytos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir teisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus.

Dėl nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo asmens interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese, taip pat kitas aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą. Bylos duomenimis nustatyta, kad šiame procese nukentėjusiajai A. S. atstovavo du advokatai. Advokatas J. Leikauskas prašė priteisti nukentėjusiajai 1320 Eur atstovavimo išlaidų, o atstovė advokatė M. Matiukevič – 1486 Eur. Abu atstovai pateikė tai patvirtinančius pinigų priėmimo kvitus ir kitus duomenis (4 t., b. l. 175–176; 5 t., b. l. 190–196; 6 t., b. l. 42–43). Taigi, iš viso nukentėjusiosios naudai buvo prašoma priteisti 2806 Eur atstovavimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas šias proceso išlaidas sumažino iki 2000 Eur ir paaiškino, kad toks priteistinų proceso išlaidų dydis yra proporcingas. Apeliantas su tokia atstovavimo išlaidų suma nesutinka, nurodo, kad ji yra per didelė, motyvuojant iš esmės tuo, kad nukentėjusiosios teiginiai apie įvykio metu tariamai patirtus sužalojimus buvo visiškai paneigti byloje surinktais įrodymais, didžioji dalis turtinių reikalavimų dėl žalos atlyginimo atmesta, o nukentėjusiosios elgesys lėmė ilgesnę teisminio bylos nagrinėjimo trukmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atstovavimo išlaidas, atsižvelgė į apelianto nurodytas aplinkybes ir jas skundžiamame nuosprendyje įvertino. Be to, pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji A. S. buvo priversta kreiptis į teisėsaugos institucijas, kadangi R. S. atliko smurtinius veiksmus prieš ją ir sukėlė fizinį skausmą, nukentėjusiosios atstovai ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teikė nukentėjusiajai teisines konsultacijas, dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, parengė civilinį ieškinį, kuris buvo patenkintas iš dalies, teikė papildomus rašytinius duomenis, pagrindžiančius nukentėjusiajai padarytą žalą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir bylos nagrinėjimo trukmę, darytina išvada, kad atstovavimo išlaidos buvo būtinos (jos patirtos ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu), o jų dydis – 2000 Eur, atsižvelgiant į minėtas advokatų nukentėjusiajai suteiktas teisines paslaugas, nelaikytinas per dideliu.

Dėl nukentėjusiosios apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo

Byloje pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad nukentėjusioji A. S. sumokėjo savo atstovei advokatei M. Matiukevič 726 Eur už šios suteiktas paslaugas, teikiant teisines konsultacijas, rengiantis ir dalyvaujant apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Aukščiau minėtos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl advokato darbo apmokėjimo galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-192-489/2019, 2K-194-895/2020). Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens R. S. apeliacinį skundą, kuris atmetamas. Taigi, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusioji turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka vyko tik vienas teismo posėdis, nukentėjusiosios atstovė jos interesams atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, taigi, jai buvo gerai žinomos bylos aplinkybės, o baudžiamoji byla nėra didelės apimties, teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens R. S. apeliacinį skundą. Priteisti nukentėjusiajai A. S. iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens R. S. 500 (penkis šimtus) Eur atstovavimo išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.