Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal T. M. (toliau – ir apeliantas) atstovo advokato Gedimino Marcinkevičiaus (toliau – ir atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. birželio 30 d. nutarties, kuria netenkintas skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2026 m. vasario 27 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-5110-2026 ir šis nutarimas paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

T. M. atstovo advokato Gedimino Marcinkevičiaus apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Apibūdinant subjektyviuosius chuliganiško vairavimo požymius pažymėtina, kad šis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Šio administracinio nusižengimo sudėties būtinasis požymis yra veikos padarymo motyvas – chuliganiškos paskatos. Pagal teismų praktiką chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-37-507/2015, 2AT-50-788/2016, 2AT-64-942/2017). Be to, vairuotojo elgesys, nulemtas chuliganiškų paskatų, dėmesingo vairuotojo požiūriu nepateisinamas ir atliekamas be jokios realios priežasties. Toks vairavimas kelia pavojų ne tik jį vairuojančiam asmeniui, bet ir eismo bei žmonių saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-50-788/2016, 2AT-16-489/2017, 2AT-64-942/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. e2AT-54-1214/2024).

Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde iš esmės yra akcentuojamos aplinkybės, kad apelianto vairuojamas automobilis pradėjo slysti dėl slidžios kelio dangos. Dėl to apeliantas, siekdamas suvaldyti automobilį, nenuvažiuoti nuo kelio ir į nieką neatsitrenkti, pradėjo didinti automobilio akceleraciją ir dėl to automobilis apsisuko kelyje. Iš esmės apeliantas laikėsi nuomonės, kad automobilio slydimas buvo įtakotas slidžios kelio dangos ir siekdamas suvaldyti automobilį, jis apsisuko sankryžoje. Aukštesnysis teismas kritiškai vertina tokius apelianto paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju minėtos aplinkybės buvo užfiksuotos vaizdo įraše „V1874-KCV033_ch1_20260110221602_20260110221710 10-AP-2102“, kai buvo filmuojama policijos automobilio priekine kamera. Pažymėtina, kad nors policijos pareigūnų automobilis nebuvo šalia prie sankryžos, kurioje sukosi apeliantas, tačiau vaizdo įraše yra aiškiai matyti automobilio judėjimo kryptis, jo sukimasis pagal šviečiančius automobilio žibintus. Būtent yra aiškiai matyti, kad įvažiuodamas į sankryžą pareiškėjas iš pradžių bando suktis į savo kairę pusę (policijos automobilis stovi dešinėje pusėje), tačiau sankryžoje automobilis iš esmės sukasi iki tol, kol atsisuka į tą kelio pusę, kurioje buvo policijos pareigūnai bei tęsdamas savo judėjimą važiuoja link jų automobilio. Be kita ko, galima matyti, kad apelianto vairuojama transporto priemonė nuolat judėjo ir nesustojo, kol nepamatė iš priekio atvažiuojančio policijos pareigūnų automobilio su įjungtais mirksinčiais signalais. Objektyviai manytina, kad tuo atveju, jeigu T. M. vairuojama transporto priemonė iš tiesų būtų slydusi dėl prastos kelio dangos, tuomet automobilis iš esmės toliau būtų išlaikęs judėjimo trajektoriją į kairiąją pusę. Be to, pagrįstai manytina, kad tuo atveju, jeigu apeliantas sankryžoje būtų turėjęs ketinimą sukti į kairę pusę, tuomet po slydimo jis būtent bandytų sustoti, apsisukti ir važiuoti ta kryptimi. Tuo tarpu kaip minėta, vaizdo įrašas patvirtina, kad automobilis sukdamasis pagal savo ašį ir išlaikydamas tolygų judėjimą įsuko į dešinį posūkį sankryžoje ir toliau tęsė savo judėjimą keliu. Pastebėtina, kad nors pirmosios instancijos teisme T. M. aiškino, kad jis bandė apsisukti po įvykio, tačiau tokias aplinkybes iš esmės paneigia vaizdo įrašas iš policijos pareigūnų automobilio. Tai leidžia spręsti apie tai, kad T. M. turėjo tyčią atlikti tokį vairavimo manevrą. Dėl to konstatuotina, kad apeliantas iš tiesų sąmoningai atliko chuliganiško vairavimo veiksmus.

Pažymėtina ir tai, kad minėtame vaizdo įraše taip pat galima matyti, kad už apelianto vairuojamo automobilio važiavo dar viena transporto priemonė, kuri vėliau aplenkia policijos sustabdytą apelianto transporto priemonę. Be to, pagal faktines aplinkybes yra nustatyta, kad kartu su apeliantu automobilyje buvo ir dar vienas asmuo – E. Č.. Dėl to įvertinus tokias faktines aplinkybes, tai leidžia spręsti, kad apeliantas kėlė pavojų ne vien tik sau, tačiau ir kitiems asmenims. Iš esmės galima konstatuoti, kad apeliantas, nepaisydamas KET ir negerbdamas kitų eisme dalyvaujančių asmenų, sąmoningai ir tyčia akseleruodamas, didino vairuojamo variklio sukimo galią į galinę ašį, susukdamas automobilio vairą, privertė automobilio galinę dalį slysti bei tokiu būdu slysdamas sukosi sankryžoje prieš laikrodžio rodyklę. Tokio pobūdžio apelianto veiksmai tik parodo jo abejingumą laikytis teisės aktais nustatytos tvarkos. Būtent pakankamai didelis slydimo kampas ir leidžia spręsti apie tai, kad T. M. veiksmuose buvo tyčia atlikti neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad T. M. pirmos instancijos teisme teigė, kad tuomet važiuojant jo greitis buvo apie 15-20 km/h. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų apie tai, kad apelianto vairuotojo automobilio padangos būtų netinkamos eksploatuoti žiemos metu, jos būtų nusidėvėjusios. Tokių aplinkybių nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde. Be to, šiuo konkrečiu atveju buvo važiuojama ne nuo nuokalnės, o pakankamai lygiu paviršiumi. Nagrinėjamu atveju yra matyti, kad automobilio slydimo kryptis ir trajektorija buvo pakankamai aiškiai išreikšta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo pozicijai, kad automobilis ėmė slysti bei suktis ne dėl paties apelianto veiksmų, o dėl slidžios kelio dangos.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad T. M. buvo pateikęs nuotraukas iš įvykio vietos, kuriose matomas slidus kelias, prastos vairavimo sąlygos, tačiau šios aplinkybės nebuvo vertintos skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad T. M. nurodyta įvykio versija būtų visiškai nevertinta ir formaliai atmesta. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad T. M., vairuodamas transporto priemonę, tyčia akseleravo, didino variklio sukimo galią ir atliko tokius vairavimo veiksmus, dėl kurių transporto priemonė pradėjo slysti bei suktis ratu, taip sukeldamas pavojų eismo saugumui, t. y. automobilis pradėjo slysti tik po to, kai T. M. padidino greitį, o ne atvirkščiai, kaip aiškino T. M.. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pozicija. Prieš tai aptartos faktinės aplinkybės apie apelianto vairuoto automobilio judėjimo trajektoriją neleidžia sutikti su tuo, kad jo vairuojamo automobilio slydimą bei sukimąsi tiesiogiai sąlygojo tame kelyje buvusi kelio danga. Dėl to yra pagrindas spręsti, kad minėtos aplinkybės gali būti laikytinos kaip pasirinkta gynybinė poziciją, kurią paneigia byloje esantis vaizdo įrašas. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodoma, kad automobilis pasisuko savo ašies atžvilgiu 180 laipsniu kampu, o ne sukosi ratu. Visgi iš policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašo aiškiai matyti, jog T. M. įvažiavo į sankryžą ir sukdamasis kairėn, tačiau išlaikant automobilio slydimą bei akceleraciją, automobilis sukosi sankryžoje iki tol, kol jis įvažiavo į dešinį kelią sankryžoje. Iš esmės galima pripažinti, kad apelianto automobilis apsisuko apie 270 laipsnių kampu, t. y. sukant į kairę buvo nuvažiuota į visai priešingą - dešinę pusę. Įvertinus paties automobilio slydimo trajektoriją, galima pripažinti, kad jis ne nevaldomai sukosi aplinkui savo ašį, o veiksmas buvo akivaizdžiai kontroliuojamas vairuotojo, po to užtikrintai įvažiuojama į sankryžos dešinę. Dėl to teiginiai apie tai, kad transporto priemonės judėjimas būtų buvęs netinkamai įvertintas, negalima. Vertintina ir tai, kad pats T. M. nėra linkęs visais atvejais laikytis teisės aktais nustatytos tvarkos ir jis anksčiau yra baustas administracine tvarka už KET pažeidimus. Administracinių nusižengimų registro duomenys patvirtina, kad penkerių metų laikotarpiu T. M. buvo baustas už tai, kad jis vairavo automobilį, kuris neįregistruotas nustatyta tvarka, vairuodamas automobilį rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone telefonu be laisvų rankų įrangos, vairuojant transporto priemonę viršijo leistiną greitį. Tokios faktinės aplinkybės taip pat iš esmės paneigia T. M. paaiškinimus, kad jis visada stengiasi atsakingai laikytis KET reikalavimų.

Apelianto atstovas teigia, kad priimant sprendimą buvo remiamasis išimtinai prielaidomis, policijos pareigūnai blogai matė įvykio aplinkybes ir jų neprisiminė, todėl būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir visus neaiškimus vertinti apelianto T. M. naudai. Aukštesnysis teismas nesutinka su tuo, kad pripažįstant T. M. kaltu padarius administracinį nusižengimą, toks sprendimas būtų grindžiamas tik prielaidomis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-78-788/2016, 2AT-10-693/2018, 2AT-9-976/2020). Asmens kaltumas administracinio nusižengimo bylose gali būti konstatuotas tik kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pagal administracinių nusižengimų teisenoje galiojantį nekaltumo prezumpcijos principą (ANK 566 straipsnio 1 dalis), būtent Institucijai tenka pareiga įrodyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikos neteisėtumą (ANK 567 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-20-719/2024). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis administracinio nusižengimo byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-23-489/2020, 2AT-36-511/2022, 2AT-17-303/2023, 2AT-46-697/2024, 2AT-15-976/2025). Nagrinėjamu atveju faktinės įvykio aplinkybės buvo užfiksuotos vaizdo įrašuose. Kaip minėta, nors įvykis buvo tamsios paros metu ir policijos pareigūnų automobilis buvo kiek nutolęs nuo sankryžos, kurioje sukosi apeliantas, tačiau vaizdo įraše yra aiškiai užfiksuotas automobilio judėjimas. Šių skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina ir tai, kad 2026 m. gegužės 21 d. apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja policijos pareigūnė E. B. parodė, kad „buvo surašytas ne vienas toje vietoje pažeidimų protokolas, (duomenys neskelbtini). Ten daug automobilių susirenka ir chuliganiškai vairuoja. Policija gauna skundų ir jie į tai reaguoja. <...> Ji buvo su kolega, jie buvo netoli, kad pastebėti daromus nusižengimus, kamera turėjo užfiksuoti šį nusižengimą. Labai abejoja ar paslydo, nes toks vairavimas atsiranda tik veikiant tyčia“. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokios aplinkybės, kad minėtoje vietoje buvę policijos pareigūnai stebėjo aplinką, leidžia pripažinti, kad jie buvo pasirinkę tokią vietą iš kurios būtų galima aiškiai matyti kitų vairuotojų elgesys. Vertintina ir tai, kad pareigūnai kelyje budėdami stovėjo, todėl jie sutelkę dėmesį į sankryžą galėjo aiškiai matyti visus įvykius. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prie T. M. priėjęs policijos pareigūnas I. N. klausė, ar jis paslydo ir apeliantas į tai atsakė teigiamai. Susipažinus su minėto policijos pareigūno „bodycam“ vaizdo įrašu „export-qhm66 10-AP-2102“ galima matyti, kad policijos pareigūnas to paklausė, tačiau po to jis kalba apie tai, kad minėtoje vietovėje gyvenantys asmenys skundžiasi dėl tokio pobūdžio padarytų administracinių nusižengimų ir iš esmės teigia, kad T. M. padarė tokį administracinį nusižengimą ir jis galės pateikti paaiškinimą. Taip pat galima pripažinti, kad policijos pareigūnas iš tiesų matė apelianto vairuojamo automobilio judėjimą. Pažymėtina ir tai, kad pagal policijos pareigūno „bodycam“ vaizdo įrašą galima matyti, kad pats apeliantas iš esmės pradėjo atsiprašinėti už sukimąsi sankryžoje. Tai taip leidžia pagrįstai teigti, kad apeliantas iškart po sustabdymo suvokė savo neleistinų veiksmų pobūdį. Nors skunde buvo teigiama, kad T. M. dėl automobilio slydimo buvo išsigandęs, tačiau aplinkybės, kad jis po sukimosi toliau važiavo su automobiliu bei jo bendravimo pobūdis su policijos pareigūnu taip pat verčia abejoti tokia versija. Be kita ko, nors apeliaciniame skunde buvo nurodomi teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teisme Institucijos atsiliepimą į skundą pateikęs asmuo nebuvo įvykio dalyvis ar asmuo kitaip fiksavęs byloje esančius įrodymus, bet tai niekaip neleidžia spręsti, kad toks asmuo būtų buvęs nesusipažinęs su bylos medžiaga ir duomenimis bei negalėtų pateikti išsamių paaiškinimų apie nagrinėtą įvykį. Tuo tarpu pagrindo manyti, kad minėti policijos pareigūnai būtų susidarę neigiamą nuomonę apie T. M., būtų linkę jį apkalbėti ir būtų suinteresuoti tam tikru procesiniu sprendimu, nėra. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų užfiksuotos aplinkybės ir paaiškinimai gali būti laikytini pakankamai patikimais bei objektyviais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad E. Č. pateikė objektyvius paaiškinimus, vis dėlto nagrinėjamu atveju negalima išimtinai remtis tik šio asmens parodymais. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad nors E. Č. važiavo automobilyje kartu su T. M., jis yra pastarojo draugas. Dėl to yra pagrindas manyti, kad jis gali turėti tam tikrą suinteresuotumą teikti savo draugui naudingus paaiškinimus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal policijos pareigūno „bodycam“ vaizdo įrašą matyti, kad kuomet pareigūnas bendravo su automobilyje buvusiu apeliantu T. M., E. Č. visiškai nieko nesakė. Be to, 2026 m. gegužės 21 d. posėdžio metu E. Č. teigė, kad kai jie automobiliu išvažiavo iš sankryžos, jie sustojo ir tik tada prie jų privažiavo policijos pareigūnų automobilis. Tokias aplinkybes paneigia vaizdo įrašas iš policijos pareigūnų automobilio, kuriame matyti, kad T. M. automobilis, išvažiavęs iš sankryžos toliau juda į priekį, jis sustoja tik tada, kai policijos pareigūnų automobilis įsijungia mirksinčius signalus bei priartėja prie apelianto vairuoto automobilio. Dėl to įvertinus vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes, policijos pareigūnų paaiškinimus, tai leidžia spręsti apie tai, kad buvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kurie pagrindžia tai, kad T. M. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 2 dalyje. Vien tai, kad apeliaciniame skunde yra kritiškai vertinamos tam tikros T. M. nepalankios faktinės aplinkybės, tai niekaip nesąlygoja, kad skundžiamoje apylinkės teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartyje ir Institucijos 2026 m. vasario 27 d. nutarime įrodymai būtų netinkamai ištirti bei įvertinti. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad T. M. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniame skunde nėra nurodoma įtikinamų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo ir Institucijos padarytas išvadas.

Aukštesnysis teismas taip pat sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų šališkas yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas pats apeliantas, liudytojai. Taip pat buvo objektyviai ištirti visi byloje esantys įrodymai. Skundžiamoje apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartyje buvo remiamasi aktualia teismų praktika, joje buvo pakankamai motyvuotai nurodytos aplinkybės, kurios lėmė tokio procesinio sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde kritiškai buvo vertintos aplinkybės dėl to, kad liudytoju nebuvo apklaustas policijos pareigūnas I. N., tačiau 2026 m. birželio 18 d. posėdžio metu T. M. ir jo atstovas teigė, jog nėra būtinumo apklausti šį policijos pareigūną. Vien tai, jog buvo priimtas apeliantą ir jo atstovą netenkinantis procesinis sprendimas, neleidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas. Dėl to laikytina, kad minėti skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pažeidimų dėl administracinės nuobaudos skyrimo. Spręsdamas dėl T. M. skirtos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimo pagrįstumo aukštesnysis teismas pažymi, kad ANK 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą šio kodekso XXXIII ir XXXV skyriuose nustatyta tvarka, administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 2 dalimi, baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Pagal ANK 34 straipsnio 3 dalį, asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatoma ne trumpesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

Kaip minėta, padarius ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą asmeniui gali būti skirta bauda vairuotojams nuo keturių šimtų penkiasdešimt iki penkių šimtų penkiasdešimt eurų, o pagal ANK 420 straipsnio 6 dalį, už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju T. M. atsakomybę sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Kaip minėta, jis anksčiau yra baustas administracine tvarka už kitus KET pažeidimus. Dėl to sprendimas T. M. skirti penkių šimtų eurų baudą, kas atitinka sankcijoje numatytos baudos vidurkį, laikytinas proporcingu bei teisingu. Taip pat privalomos paskirti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas septyniolikai mėnesių, kas yra kiek mažesnis už administracinio poveikio priemonės vidurkį, laikytinas objektyviu bei pagrįstu sprendimu. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad tiek skirta bauda, tiek skirta administracinio poveikio priemonė nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir proporcingos padarytam administraciniam nusižengimui, jos atitinka administracinių nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkamos administracinės nuobaudos tikslams pasiekti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. birželio 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. birželio 30 d. nutartį nepakeistą ir T. M. atstovo advokato Gedimino Marcinkevičiaus apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.