Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-290-1072/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-07-09
Bylos Nr.: 1A-290-1072/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-26303-2024-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: R. G.
Nukentėjusysis: M. D.
Civilinis ieškovas: Valstybinės ligonių kasos, V. D., L. D.
Ieškovas: Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-1072/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26303-2024-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.1; 2.4.6.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 9 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Karolinai Mikalauskaitei,dalyvaujant prokurorei Ivetai Galkevičienei, Indrei Zubavičiūtei,nuteistajam R. G., jo gynėjui advokatui Aleksandrui Kovalevskiui,nukentėjusiosios M. D. įgaliotajam atstovui advokatui Aivarui Giliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda.

R. G. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas bei priteista Valstybinei ligonių kasai iš R. G. 16 045,88 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios M. D. civilinis ieškinys tenkintas bei priteista M. D. iš R. G. 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinės ieškovės V. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista V. D. iš R. G. 1 857,62 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo L. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies bei priteista L. D. iš R. G. 293,96 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Priteista L. D. iš R. G. 3 388 Eur proceso išlaidų.

R. G. turtui – automobiliui „Volkswagen Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (trečia reikalavimų eilė) nuspręsta palikti galioti iki priteistų civilinių ieškinių visiško atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

R. G. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2023 m. gruodžio 5 d. apie 19.31 val. Liepkalnio slidinėjimo trasoje, esančioje (duomenys neskelbtini), snieglente čiuoždamas nuo kalno, pažeidė UAB „Trade State“ direktoriaus 2023 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. TS-2023.03.20/1 patvirtintų Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklių 5.4. papunktį, numatantį, kad naudotojas gali aplenkti kitą naudotoją iš dešinės arba iš kairės pusės ir naudotojas privalo asmeniui, kurį aplenkia, palikti pakankamai didelį trasos plotį manevrų vykdymui; 5.5. papunktį, numatantį, kad naudotojas privalo laikytis distancijos su priekyje važiuojančiais asmenimis ir vengti susidūrimo su priekyje važiuojančiais asmenimis; naudotojas, važiuojantis iš viršaus, yra atsakingas už susidūrimo su žemiau esančiu arba priekyje važiuojančiu asmeniu išvengimo, o įvykus susidūrimui – už šio susidūrimo sukeltas pasekmes, todėl trenkėsi į priekyje jo slidėmis čiuožusią mažametę M. D., tuo padarydamas jai kairio šlaunikaulio lūžį su poslinkiu, tokiu būdu jis dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios M. D. sveikatą.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. nuosprendį, kuriuo R. G. pripažintas kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį – R. G. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) skirti byloje situacijos rekonstrukcijos ir biomechaninę teismo ekspertizę; 3) Valstybinės ligonių kasos, nukentėjusiosios ir civilinių ieškovų ieškinius palikti nenagrinėtus. Tuo atveju, jeigu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. nuosprendis būtų nepanaikintas, prašoma: 1) R. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažinti rizikingą nukentėjusiosios, jos trenerės ir tėvų elgesį bei atsižvelgiant į šią aplinkybę pakeisti jam bausmę (baudos dydį); 2) sumažinti nukentėjusiosios naudai priteistos neturtinės žalos dydį; 3) sumažinti civilinių ieškovų naudai priteistos turtinės žalos dydį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, juos vertino selektyviai, nepagrįstą ir nemotyvuotą pirmenybę teikiant neva R. G. kaltinantiems įrodymams. Skundžiamame nuosprendyje ignoruota nuteistojo R. G. versija, jog jis objektyviai negalėjo matyti mergaitės, kuri staiga išvažiavo į jo trasą ir tapo jam kliūtimi, kad dėl tokio mergaitės išvažiavimo yra atsakingi jos tėvai bei trenerė, mokiusi mažametę slidinėti suaugusiųjų trasoje neleistinoje mažametei vietoje. Nukentėjusioji buvo kliūtis, kurios nuteistasis R. G. objektyviai numatyti negalėjo, nes iššoko ne jis, o ji staiga į jo nusileidimo trasos trajektoriją. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl per didelio greičio ir jo neatsargumo grindžiamos tik prielaidomis ir trenerės spėlionėmis, todėl buvo neatskleista ir tinkamai neįrodyta nuteistojo kaltė. Nuteistasis būdamas slidinėjimo trasoje taip pat turėjo tikėtis, kad kiti asmenys laikysis nustatytų taisyklių. Apie nukentėjusiosios (jos tėvų/trenerės) pareigas trasoje pirmosios instancijos teismas sąmoningai nutylėjo.

BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (konkrečiu atveju slidinėjimo saugumo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Konkrečioje byloje išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp inkriminuotų taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris slidinėjimo trasos dalyvis pažeidė taisyklių reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo svarstomas klausimas ar taisykles pažeidė keli slidinėjimo trasos dalyviai, ar nuteistojo veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais (mažametės neatsargiu sužalojimu). Skundžiamame nuosprendyje nėra atskleisti subjektyvieji požymiai – nuteistojo kaltė, kadangi nėra tinkamai išanalizuota neatsargumo forma, kuria nuteistasis R. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagrindinis dėmesys skundžiamame nuosprendyje yra koncentruojamas į padarinius. Pažymima, kad ir priteista atlyginti neturtinė žala yra neproporcinga, o nukentėjusiosios tėvams priteista turtinė žala yra išimtinai susijusi su prabangos, papildomo komforto, privatumo, greitumo, subjektyvaus siekio pasigerinti dukros mokymosi rezultatus ir kitų asmeninio pobūdžio tikslų.

Skundžiamame nuosprendyje akcentuojama tik nuteistojo R. G. pareiga numatyti padarinius ir visai neanalizuojama galimybė tai padaryti. Nuteistasis R. G. viso proceso metu aiškino, kad važiavo paskui savo draugą, mergaitė išvažiavo staiga į jų slidinėjimo juostą, todėl iš anksto jis jos matyti negalėjo, matomumą ribojo draugas, todėl išvengti susidūrimo jam nebuvo jokių aplinkybių. Pažymima, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog prieš susidūrimą mergaitė pasuko skersai kalno šlaito. Nukentėjusiosios trenerė nors ir matė, kad asmenys nuo kalno leidžiasi greitai, tačiau ji vaiko nepatraukė, leido mergaitei trasa važiuoti zigzagais. Jei vaikas nebūtų paleistas vienas, neprižiūrimas tiesiogiai ir neišvažiuotų zigzagais staigiai į trasą, susidūrimo nebūtų įvykę. Skunde teigiama, kad šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji nebuvo nei priekyje važiuojanti, nei asmuo, kurį nuteistasis R. G. ruošėsi lenkti, todėl naudojimosi slidinėjimo trasomis taisyklių punktų pažeidimai inkriminuoti nepagrįstai. Trasa buvo apžvelgiama gerai, nuteistajam pradėjus judėti ir leidžiantis didesnė trasos dalimi buvo aiški, todėl nuteistasis iki atsirandant kliūčiai, t. y. staiga išvažiavusiai nukentėjusiajai, neprivalėjo riboti greičio. Be kita ko, nustatyti labai didelį greitį nebuvo galima, nes nuteistasis leidosi nuo kalno su snieglente, taisyklės nenumatė greičio apribojimų. Nuteistasis laikėsi visų slidinėjimo trasos reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, jog nuteistasis R. G. dėl pirmiau jį čiuožusio draugo galėjo nepastebėti į trasą įvažiavusios mergaitės. Taip pat nebuvo tirtos aplinkybės kiek pavojinga trasa buvo mažamečiui, ar trenerė išvis turėjo teisę mokyti toje trasos dalyje. Taisyklės nustato, kad galima važinėti tik turint įgūdžius, o mažametė, kuri buvo pradinukų grupėje, tokių įgūdžių slidinėti, būtent tokioje trasoje, kur įvyko susidūrimas, neturėjo. Įvykusioje situacijoje tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji yra slidinėjimo trasoje dalyvaujantys asmenys, todėl nei vienas prieš kitą neturi jokių prioritetų ar išskirtinių sąlygų, tačiau pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios amžių vertino kaip išimtį nagrinėjamoje situacijoje ir be jokio teisinio pagrindo už jos (jos tėvų ar trenerės) neatsargų ir labai neatsakingą elgesį, atsakomybę skyrė nuteistajam. Šiuo atveju nukentėjusiosios trenerė ir tėvai nesilaikė taisyklių, nes nepilnametė nukentėjusioji buvo nerūpestingai išleista į trasą. Liudytoju apklaustas D. K. patvirtino, kad mergaitė įčiuožė greitai ir netikėtai. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, kad tokiu atveju, kai matoma, jog apačioje čiuožiantis asmuo neturi reikiamų įgūdžių, juolab vaikas, akivaizdu, kad tai įpareigoja imtis dar daugiau atsargumo priemonių, nieko nepagrįstas. Be to, liudytoja L. G. (trenerė) davė prieštaringus parodymus. Trenerė su mergaite neturėjo leidimo būti trasoje. Taisyklių 1.11. punkte nurodyta, jog už atlygi Trasose mokyti nusileisti snieglente arba slidėmis, ir / arba vykdyti bet kokią ūkinę arba komercinę veiklą Trasose galima tik gavus išankstinį rašytinį Savininko sutikimą. Šio punkto pažeidimas (įtarimas jo pažeidimu) yra pagrindas pripažinti Naudotoją šiurkščiai pažeidus Taisykles ir/arba neterminuotai uždrausti naudotis Trasomis. Apeliantas pažymi, jog trenerė su mergaite neturėjo leidimo būti trasoje, nes jos nebuvo klubo S. B. klubo narėmis kaip klubo narius apibrėžia šios asociacijos įstatai, todėl neturėjo teisės mokyti/mokytis trasoje, kuris buvo išduotas tik klubo S. B. nariams (sportininkams).

Skundžiamame nuosprendyje nebuvo nurodyta, kokiu būdu mergaitė atsirado trasoje. Tuo tarpu iš įrašo aiškiai matyti, kad nukentėjusioji kerta trasą skersai ir atsiduria tiesiai prieš nuteistąjį, nes po sekundės įvyksta susidūrimas. Vaizdo įrašuose matyti, kad mergaitė ne tiesiog „pasirodo“, o įčiuožia į trasą iš šono, ką patvirtino ir liudytojas D. K., todėl nuteistasis neturėjo galimybės išvengti susidūrimo. Nors skundžiamame nuosprendyje buvo akcentuota, kad pagal vaizde matomą nusileidimo trasos plotą visa nusileidimo trasos dešinė pusė (žiūrint iš trasos apačios) buvo tuščia ir pračiuožiama, tačiau tai niekaip neįrodo, kad asmuo objektyviai galėjo išvengti susidūrimo, nes mergaitė prieš jį atsirado staiga. Be to, skundžiamame nuosprendyje yra akcentuojama, kad vis „pasirodo asmuo Nr. 1“ (nukentėjusioji), kas patvirtina, jog buvo staigiai atsiradusi kliūtis. Teismas netikrino, ar nuteistasis R. G. galėjo ją matyti iš viršaus visą laiką, tokių duomenų byloje nėra, o vaizdas yra tik dviejų sekundžių laikotarpiu. Baudžiamojoje byloje yra nepašalintų abejonių, kategoriškai nepaneigta nuteistojo R. G. nurodoma susidūrimo su nukentėjusiąją versija, todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai.

Skunde nurodomas būtinumas skirti situacijos rekonstrukcijos ir biomechaninę ekspertizę, siekiant nustatyti judančių asmenų tarpusavio matomumo galimybes, reakcijos laiką bei galimybę išvengti susidūrimo pagal analogiją su eismo įvykio bylomis. Pagal analogiją tokią ekspertizę galėtų atlikti ekspertai, kurie atlieka autoįvykių ekspertizes. Būtina įvertinti aplinkybes dėl matomumo atstumo, judėjimo greičio, nuteistojo reakcijos laiko susidariusioje situacijoje. Nuteistojo manymu, laikas reakcijai buvo per trumpas, matomumas buvo ribotas, kas paneigia kaltę dėl neatsargumo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kurioms reikia specialių žinių, nustatymas yra susijęs, visų pirma, su nuteistojo objektyviu galėjimu pamatyti staigiai atsiradusią kliūtį, tinkamai sureaguoti, kad būtų išvengta susidūrimo, todėl yra būtina skirti ekspertizę. Nesant neabejotinų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių R. G. kaltę, pirmosios instancijos teismas priėmė jo atžvilgiu neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Atsiliepimas

Nukentėjusiosios M. D., civilinių ieškovų L. D., V. D. atstovas advokatas Aivaras Gilys pateikė atsiliepimą į nuteistojo R. G. apeliacinį skundą, prašant: 1) atmesti apelianto prašymą skirti biomechaninę ir situacijos rekonstrukcijos ekspertizę; 2) atmesti nuteistojo R. G. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-95-961/2026 palikti nepakeistą; 3) priteisti iš apelianto V. D. naudai jos patirtas advokato pagalbos išlaidas – 1 143,45 Eur. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Šalies argumentai

Skundžiamas nuosprendis nėra grindžiamas prielaidomis. Pirmosios instancijos teismo išvados tiksliai atspindi tai, kas yra objektyviai matoma vaizdo įrašuose, jog nuteistasis atčiuožė iš nukentėjusiosios nugaros ir į ją atsitrenkė, nors dešinė trasos pusė buvo visiškai laisva (žiūrint iš trasos apačios). Nesutinkama su apeliacinio skundo motyvais, kad nukentėjusioji galėjo būti netikėta kliūtis, nes ji jau buvo trasoje ir judėjo link jos vidurio. Nukentėjusioji ir trenerė trasoje čiuožė jau keletą minučių iki susidūrimo, ką patvirtina vaizdo įrašai. Vaizdo įraše fiksuojamas momentas 19:31:00 val., kai nukentėjusioji kartu su trenere matomos trasos dešiniajame krašte (žiūrint iš apačios) ir pradeda judėjimą link trasos vidurio, jų buvimas trasoje yra akivaizdus ir gerai matomas iš bet kurio taško virš jų, o trasa yra tuščia. Po dviejų sekundžių (19:31:02 val.) matyti, kaip nukentėjusioji su trenere toliau juda skersai trasą iš dešinės į kairę ir yra beveik ties trasos viduriu. Šioje pozicijoje jos yra trasos vidurinėje dalyje – labiausiai matomoje zonoje. Jei R. G. tuo metu ruošėsi pradėti čiuožti, ar net jei jau būtų pradėjęs nusileidimą, jis turėjo aiškiai matomą laisvą erdvę dešinėje pusėje, kuria galėjo saugiai pralenkti nukentėjusiąją ir jos trenerę judančias priešinga kryptimi nuo dešinės pusės. Lygiai 10 sekundžių po pirmojo kadro, nukentėjusioji ir jos trenerė pradeda manevrą nuo dešiniojo trasos krašto link kairiojo. Nukentėjusioji su trenere pričiuožė iki kairiojo trasos krašto ir apsisuko, pradėdama judesį atgal link dešiniojo krašto. Nukentėjusioji su trenere yra trasos viduryje ir toliau artėja link trasos dešiniosios pusės, o J. B. – šiuo metu jau yra pračiuožęs nukentėjusiąją. 19:31:11 val. – likus mažiau nei sekundei iki susidūrimo, R. G. yra tiesiogiai virš nukentėjusiosios ir dideliu greičiu artėja link jos. Tuo metu dešinioji trasos pusė (žiūrint iš vaizdo kameros perspektyvos, kuri yra iš apačios) yra visiškai tuščia – joje nėra nei vieno žmogaus. Dėl to R. G. turėjo ne tik galimybę, bet ir pakankamą erdvę manevruoti, jei tik būtų atidus, rūpestingas ir iš anksto stebėjęs trasą, joje manevruojančių slidininkų trajektorijas, pasirinkęs ne tik saugią trajektoriją, tačiau ir saugų nusileidimo greitį. R. G. čiuožia iš kalno viršaus tiesiai į nukentėjusiąją – be jokio manevro, be jokio greičio mažinimo. Nukentėjusioji šiuo metu juda į dešinę pusę, o trenerė yra kairiau – susidūrimas įvyksta trasos viduryje, tai neginčijamai parodo, kad R. G. iki pat susidūrimo akimirkos nekeitė nei greičio, nei trajektorijos, jis galėjo išvengti susidūrimo, nes dešinėje pusėje buvo laisva erdvė.

R. G. argumentai apie nenumatytą kliūtį, neįmanomą reakciją ar kazusą nepaneigia jo kaltės, tačiau priešingai, ją patvirtina. Nuteistasis iš tiesų čiuožė taip, kad bet kas, kas būtų atsidūręs jo trajektorijoje, būtų buvęs nutrenktas. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo išvadas, kurios grindžiamos tiesioginiu, nuosekliu ir išsamiu įrodymų vertinimu. Apeliacinio skundo argumentas apie 2 sekundžių reakcijos laiką dirbtinai susiaurina situacijos vertinimą, apeliantas ignoruoja faktus, kad nukentėjusioji su trenere jau kuris laikas manevravo lėtai per visą trasą. Nors buvo teigiama, kad R. G. greitis nebuvo per didelis, nes tikslus greitis nebuvo nustatytas, tačiau Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklės nereikalauja konkretaus greičio, jos reikalauja saugaus greičio. Saugus greitis yra toks, kuris leidžia sustoti ar manevruoti visais numatomais atvejais. Vaizdo įrašai patvirtina nukentėjusiosios ir nuteistojo greičių skirtumus, R. G. pripažino, kad stabdymas nepadėjo, todėl stabdymo neveiksmingumas rodo, kad tokiu greičiu nebuvo galima išlaikyti saugų atstumą nuo nukentėjusiosios. J. B. ir R. G. leidosi praktiškai vienas šalia kito, su kelių sekundžių skirtumu. J. B. matė tas pačias aplinkybes, tačiau J. B. padarė manevrą ir išvengė susidūrimo. Jei greitis iš tiesų būtų buvęs toks, kad reagavimas fiziškai neįmanomas, J. B. taip pat būtų atsitrenkęs į nukentėjusiąją. Net jei nukentėjusioji ir keitė trajektoriją, tai nepanaikina R. G. pareigos pasirinkti tokį greitį, kuris leidžia sustoti bet kokiu atveju. Taip pat pažymima, kad kazusas šiuo konkrečiu atveju netaikytinas. Nukentėjusioji su trenere galėjo būti slidinėjimo trasoje. Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklėse nėra numatyta jokių draudimų nepilnamečiam būti raudonoje trasoje, draudimai dėl amžiaus yra numatyti tik „Snow Park“ zonoje. Nukentėjusioji trasoje buvo su trenere, kuri patvirtino nukentėjusiosios gebėjimus slidinėti. Be to, teigiama, kad apeliantas neteisingai vertina minėtas slidinėjimo trasos taisykles.

Priteisiant atlyginti neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas neapsiribojo deklaratyviomis frazėmis. Materialiniu požiūriu, 5 000 Eur suma yra ne tik pagrįsta, bet ir nuosaiki. Nukentėjusiajai buvo atliktos dvi operacijos, ji buvo hospitalizuota. Mažamečiui vaikui septyniasdešimt penki lovadieniai ligoninėje per pusę metų – tai iš esmės pusmetis be normalios vaikystės. Teigiamų ateities perspektyvų neapibrėžtumas yra ypač reikšmingas mažamečio psichologinei raidai. Po pirmosios operacijos nepilnametė nukentėjusioji negalėjo savarankiškai judėti, buvo priversta naudoti vežimėlį ir ramentus, ji keturis mėnesius negalėjo lankyti mokyklos, kas nulėmė ir akademinį atsilikimą. Iš nukentėjusiosios buvo atimta galimybė lankyti sporto treniruotes, baseiną. Byloje nustatyta disfunkcija lyginant su sveika koja, randai, kurie, pasak tėvų, vis dar matomi ir ryškūs. Ateityje gali prireikti randų korekcijos operacijos. Tai reiškia, kad išgyvenimai nėra pasibaigę – jie tęsiasi ir bus jaučiami ateityje. Skundžiamame nuosprendyje priteista turtinė žala buvo detaliai argumentuota, nėra pagrindo daryti priešingų išvadų. Pažymima, kad nukentėjusiosios tėvų ir trenerės elgesį negalima pripažinti R. G. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o paskirta bauda yra proporcinga veikos pobūdžiui.

Nors apeliaciniame skunde buvo prašoma paskirti ekspertizę, tačiau tokio pobūdžio prašymas pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiamas. Nuo pat bylos pradžios buvo žinomi visi faktai (greitis, vaizdo įrašai, reakcijos laikas), kuriais dabar grindžiamas ekspertizės prašymas. Trys vaizdo įrašai, tiesiogiai fiksuojantys susidūrimą, yra pakankamas pagrindas nustatyti visas reikšmingas faktines aplinkybes. Be to, skunde nurodomi ekspertizei teiktini klausimai iš esmės jau atsakyti, kadangi R. G. greitis buvo žymiai didesnis nei nukentėjusiosios, ji buvo matomoje vietoje keletą minučių ir slidinėjo prognozuojama trajektorija.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė bei nukentėjusiosios M. D. įgaliotas atstovas, civilinių ieškovų L. D., V. D. atstovas prašė šio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos, šio skyriaus 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, teismas yra saistomas apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo. Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepašalinęs byloje kilusių abejonių, nepagrįstai jį nuteisė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, ir prašo jį išteisinti. Nesutinkant su apkaltinamuoju nuosprendžiu nurodoma, kad žemesnės instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos įrodymų visumą, netinkamai vertino nukentėjusiosios M. D. veiksmus žalai atsirasti, todėl nepagrįstai konstatavo, jog R. G. veikė nusikalstamai nerūpestingai. Apeliaciniam teismui nenustačius pagrindo nuteistąjį išteisinti, reiškiamas alternatyvus prašymas – jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti rizikingą nukentėjusiosios tėvų ir trenerės elgesį, atitinkamai mažinti paskirtą bausmę bei priteistų civilinių ieškinių dydžius. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentais bei išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė bylos aplinkybes, o būtent, kad R. G. 2023 m. gruodžio 5 d. apie 19.31 val. Liepkalnio slidinėjimo trasoje, esančioje (duomenys neskelbtini), snieglente čiuoždamas nuo kalno, pažeidė UAB „Trade State“ direktoriaus 2023 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. TS-2023.03.20/1 patvirtintų Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklių 5.4. papunktį, numatantį, kad naudotojas gali aplenkti kitą naudotoją iš dešinės arba iš kairės pusės ir naudotojas privalo asmeniui, kurį aplenkia, palikti pakankamai didelį trasos plotį manevrų vykdymui; 5.5. papunktį, numatantį, kad naudotojas privalo laikytis distancijos su priekyje važiuojančiais asmenimis ir vengti susidūrimo su priekyje važiuojančiais asmenimis; naudotojas, važiuojantis iš viršaus, yra atsakingas už susidūrimo su žemiau esančiu arba priekyje važiuojančiu asmeniu išvengimo, o įvykus susidūrimui – už šio susidūrimo sukeltas pasekmes, todėl trenkėsi į priekyje jo slidėmis čiuožusią mažametę M. D., tuo padarydamas jai kairio šlaunikaulio lūžį su poslinkiu, tokiu būdu jis dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios M. D. sveikatą. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pagrįstai R. G. pripažino kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalies dispoziciją, neteisėtas veikimas (neveikimas) yra susijęs su atitinkamų reikalavimų, draudimų ar pareigų, tiek konkrečiai įtvirtintų teisės aktuose, tiek apimančių bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai ar pagal visuotinai priimtas atsargumo taisykles, pažeidimu. Taigi, kaltininką traukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 139 straipsnio 1 dalį turi būti nustatyta, kokie konkretūs reikalavimai, kylantys iš teisės aktų ar bendrojo pobūdžio pareigų, buvo pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-648/2025).

Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti: 1) kaltininko neatsargų elgesį, poelgį (veikimą ar neveikimą), pažeidžiantį draudimus, bendro pobūdžio rūpestingumo pareigas ar visuotinai priimtas atsargumo taisykles (nustatytas norminiuose teisės aktuose ar nenustatytas, tačiau visuotinai žinomas); 2) kilusius žalingus padarinius – nukentėjusio asmens profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimą arba ilgą sirgimą, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai; 3) priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir kilusių padarinių, t. y. tai, kad būtent kaltininko veika yra nukentėjusiojo profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimo arba ilgo sirgimo, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, priežastis; 4) kaltę (neatsargumą) dėl kito žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo, t. y. kad kito žmogaus sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-511/2024).

Nagrinėjamu atveju Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvadoje Nr. 2812/2024 (01) konstatuota, kad M. D. nustatytas kairio šlaunikaulio kūno lūžis su poslinkiu, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodyto įvykio metu; sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 73). Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo nustatyta tai, kad 2023 m. gruodžio 5 d. nukentėjusiajai M. D. minėti sužalojimai buvo padaryti, kai ji ir nuteistasis R. G. susidūrė Liepkalnio slidinėjimo trasoje, adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys ir proceso dalyvių parodymai patvirtina aplinkybes apie šių sužalojimų padarymo vietą bei laiką. Dėl to nėra pagrindo abejoti sužalojimų mastu ir sukėlimo būdu, jie nėra ginčijami ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas, R. G. padarė veikdamas nusikalstamai nerūpestingai. Apeliaciniame skunde ginčijama nuteistojo kaltė, nesutinkama, kad jis neįvykdė iš saugaus elgesio taisyklių kylančios pareigos užtikrinti aplinkinių saugumą ir kad būtent jo veiksmai trasoje buvo pagrindinė nukentėjusiosios M. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, teigiama, jog R. G. objektyviai negalėjo matyti nukentėjusiosios M. D. slidinėjimo trasoje, ji į trasą pateko staiga ir jos ten neturėjo būti, be to, ji nebuvo tinkamai prižiūrima kitų asmenų.

Pažymėtina, jog esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito asmens sveikatai. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš teisės aktų, taisyklių, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus sveikatos sutrikdymą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan.

Bylos duomenimis, 2023 m. gruodžio 5 d. bilietą į Liepkalnio slidinėjimo trasas nuteistasis R. G. pirko internetu (2 t., b. l. 45-48). UAB „Trade State“ pateiktame 2025 m. sausio 10 d. rašte yra nurodoma informacija, kad internetu bilietus įsigyjantys klientai privalo susipažinti su Liepkalnio žiemos pramogų parko taisyklėmis, klientas įsigydamas bilietą privalo patvirtinti, pažymėdamas „varnele“, kad sutinka su taisyklėmis. Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklės 2023 m. gruodžio 5 d. ir šiuo metu yra skelbiamos internete, jos 2023 m. gruodžio 5 d. buvo viešai skelbiamos prie kasų ir trasos vietose (3 t., b. l. 19-21). Nuteistasis pirmos instancijos teismo posėdyje parodė, jog „neatsimena, ar pirkdamas bilietus jis uždėjo varnelę. Nėra aišku, su kokiomis taisyklėmis ten supažindina. Taisyklių neskaitė. Nežino, kodėl jis jų neskaitė. Jis taisyklių dažniausiai neskaito.“ Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad turėdamas pareigą susipažinti ir veikti pagal saugaus elgesio slidinėjimo trasose taisykles, R. G. sąmoningai pasirinko neveikimo būdą, ignoruodamas jas, kas liudija apie jo atsainų požiūrį į saugumo reikalavimus. Spręsti apie tai, kad UAB „Trade State“ nesudarė sąlygų susipažinti su taisyklėmis, nėra jokio faktinio pagrindo. Nors gynyba teigė, jog nėra įrodyta, jog R. G. tikrai uždėjo „varnelę“, pirkdamas bilietą, apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog svarbu tai, kad iš R. G. parodymų aišku, jog jis suprato, kad taisyklės, siekiant užsiimti atitinkama žiemos pramoga paslaugų teikimo vietoje, egzistuoja, perkant bilietą būtina su jomis susipažinti ir patvirtinti šį faktą, taigi jų neskaitymas liudija apie nerūpestingumą ir neatleidžia nuo atsakomybės už taisyklių pažeidimą. Visgi pažymėtina ir tai, kad analizuodamas savo elgesį trasoje, R. G. skunde nurodo, jog laikėsi visų slidinėjimo trasos reikalavimų, tai vertintina, kaip parodymų dėl taisyklių nežinojimo prieštaringumas, kas rodo jo pozicijos gynybiškumą ir siekį išvengti atsakomybės.

Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) numatyta, kad Naudotojas gali aplenkti kitą naudotoją iš dešinės arba iš kairės pusės. Naudotojas privalo asmeniui, kurį aplenkia, palikti pakankamai didelį trasos plotį manevrų vykdymui (5.4. punktas). Naudotojas privalo laikytis distancijos su priekyje važiuojančiais asmenimis ir vengti susidūrimo. Naudotojas, važiuojantis iš viršaus, yra atsakingas už susidūrimo su žemiau esančiu arba priekyje važiuojančiu asmeniu išvengimą, o įvykus susidūrimui - už šio susidūrimo sukeltas pasekmes (5.5. punktas). Apeliaciniame skunde nuteistasis neigia pažeidęs šiuos reikalavimus, argumentuodamas, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusioji nebuvo nei priekyje važiuojanti, nei asmuo, kurį nuteistasis R. G. ruošėsi lenkti, todėl naudojimosi slidinėjimo trasomis taisyklių punktų pažeidimai inkriminuoti nepagrįstai. Taip pat nuteistasis nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jis čiuožė akivaizdžiai greitai, pažymi, jog jis neprivalėjo riboti greičio, nes Taisyklės nenumatė greičio ribojimų.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su baudžiamojoje byloje esančiais vaizdo įrašais, neturi pagrindo sutikti su nuteistojo argumentais. Iš vaizdo įrašų nustatyta, kad R. G. leidosi nuo kalno, o M. D. slidinėjo zigzagais arčiau kalno papėdės, taigi ji neabejotinai buvo žemiau čiuožiantis asmuo, ir už vengimą susidurti su ja buvo atsakingas būtent R. G., kaip važiuojantis iš viršaus asmuo, ką nustato Taisyklių 5.5. punktas. Natūralu, kad vengiant susidūrimo, žemiau esantis asmuo turi būti aplenkiamas, paliekant jam pakankamą erdvę manevrams. Kaip nustatyta iš vaizdo įrašų, ir dėl ko nekilo ginčo, R. G. į nukentėjusiąją atsitrenkė, jos neaplenkdamas, kaip numato Taisyklių 5.4. punktas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad su R. G. čiuožęs J. B., apklaustas liudytoju pirmos instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 92-94), nuosekliai patvirtino, jog pastebėjęs, kad į jo trajektoriją atslysta slidininkas, padarė manevrą, kad išvengtų susidūrimo. Susipažinus su vaizdo įrašu „D01_20231205192532“ matyti, kad viršutinėje kairėje trasos pusėje, apie 19:31:10 val. pasirodo su slidėmis nuo kalno besileidžianti nukentėjusioji M. D. ir šiek tiek už jos trenerė L. G.. Tuomet greta jų, pro jų kairiąją pusę, su snieglente pračiuožia J. B.. Taigi byloje nustatyta, kad priešingai nei R. G., pirma jo nuo kalno nusileidinėjęs J. B., pastebėjęs žemiau jo čiuožiančią slidininkę, ją aplenkė ir tokiu manevru išvengė susidūrimo. Gynyba teigia, kad nukentėjusioji M. D. nebuvo priekyje čiuožiantis asmuo, o susidūrimo momentu kartu su R. G. buvo vienoje tiesėje. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, kad tokia aplinkybė, kad susidūrimo momentu asmenys būna vienoje tiesėje yra savaime suprantamas ir neįrodinėtinas dalykas, priešingu atveju, susidūrimas ir nebūtų įmanomas. O tai, kad vienas asmuo nusileidinėja nuo kalno tiesia trajektorija, kaip šiuo atveju R. G., o M. D. – zigzagais, ko nedraudžia Taisyklės, niekaip nekeičia asmenų padėties vienas kito atžvilgiu vertinimo.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog Taisyklių 5.5. punktas įpareigoja trasų Naudotoją laikytis distancijos su priekyje važiuojančiais asmenimis. Atstumo laikymasis neabejotinai užtikrina galimybę laiku pastebėti kliūtį, sustoti prieš ją ar ją aplenkti, tuo išvengiant susidūrimo. Atkreiptinas dėmesys, jog R. G., apklaustas apylinkės teisme, parodė, jog „tarp jo ir jo draugo buvo dviejų metrų atstumas. Nukentėjusiąją pamatė prieš pat atsitrenkiat. J. jam uždengė kelią. Jis iškart stabdė. Buvo per mažas atstumas, kad būtų galėjęs neatsitrenkti“. Taigi pats nuteistasis pripažino, jog distancija tarp jo ir priekyje čiuožusio J. B. buvo per maža, kad jis galėtų pastebėti kliūtį. Kad nuteistasis nesilaikė pakankamos distancijos nuo priekyje jo važiuojančio J. B. patvirtina ir liudytojais apklaustų D. K. ir J. B. parodymai. Teisiamajame posėdyje liudytojas D. K. parodė, kad „J. (past. - J. B.) su R. (past. – R. G.) čiuožė vienoje linijoje. J. galėjo užstoti R. matomumą. Tarp J. ir R. buvo gal penkių metrų atstumas. Jeigu kažkas užstoja matomumą kitam, tai gal nėra saugu čiuožti“. Tuo tarpu J. B. patvirtino, kad jis su R. G. startavo kartu arba per labai mažą laiko tarpą vienas po kito. Teisėjų kolegija, įvertinusi vaizdo įrašą „D21_20231205192531“, pastebi, jog iš jo matyti, kad nuo 19:31:10 val. stebima, kaip nukentėjusioji M. D. juda iš trasos dešinės pusės link kairės pusės, ties trasos viduriu pro ją pračiuožia J. B.. Tuomet 13:31:11 val. į nukentėjusiąją atsitrenkia nuteistasis R. G.. Remiantis išvardintais įrodymais, nustatyta, jog J. B. ir R. G. skiria atstumas, įveikiamas per sekundę, kas patvirtina ir nuteistojo, ir aptartų liudytojų parodymus, kad R. G. nuo priekyje čiuožusio J. B. laikėsi nedidelio atstumo.

Teisėjų kolegija pastebi, jog Taisyklės nenustato nei konkretaus atstumo, kurio turi laikytis asmuo nuo priekyje važiuojančių asmenų, nei konkretaus greičio, tačiau aišku tai, kad jie turi būti tokie, jog būtų galima išvengti susidūrimo, taigi, saugūs trasų naudotojams, ir už jų įsivertinimą atsakingas kiekvienas individualiai. Savaime suprantamas ir neįrodinėtinas dalykas, kad kuo greičiau judama, tuo nuo priekyje važiuojančio / čiuožiančio, saugus atstumas yra didesnis. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis apklausiamas teisme parodė, jog čiuožė tiesiai, manevrų neatlikinėjo, ką patvirtino liudytojai D. K. bei J. B., ir kas užfiksuota byloje esančiuose vaizdo įrašuose. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo argumentais, kad ne greitis buvo pagrindinė susidūrimo priežastis, nes analogišku greičiu čiuoždamas J. B. atliko lenkimo manevrą, o R. G. turima ilgametė slidinėjimo patirtis, kurios neneigė jis pats bei teisme apklausti jo draugai A. K., D. K. bei J. B., neabejotinai leido tokį manevrą atlikti ir R. G., bet, kaip pripažino jis pats, jam matomumą ribojo priekyje čiuožiantis J. B., taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo laikytasi saugios distancijos, kaip tai numatyta Taisyklių 5.5. punkte bei pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad R. G. laikėsi nustatytų elgesio slidinėjimo trasose reikalavimų.

Išdėstytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog nuteistasis R. G., judėdamas atitinkamu greičiu, kuris, bylos aplinkybėmis tiesia trajektorija nuo kalno snieglente, neabejotinai buvo ganėtinai didelis, bet nesilaikydamas tokiam greičiui atitinkamo saugaus atstumo nuo priekyje čiuožiančio asmens, turėdamas gana didelę slidinėjimo patirtį, matydamas, kad trasoje yra slidinėjančių asmenų, turėjo realią galimybę suvokti daromos veikos pavojingą pobūdį bei numatyti galimus tokios rizikingos veikos padarinius. Taip pat nenustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių R. G. nebūtų galėjęs pristabdyti, daryti manevrus, leidžiančius mažinti greitį, kad didinti distanciją nuo J. B..

Įrodinėjant subjektyviuosius nusikalstamo nerūpestingumo kaltės elementus, svarbu nustatyti, ir ar asmuo galėjo išvengti pavojingų padarinių atsiradimo. R. G. apeliaciniame skunde laikosi tos pačios pozicijos nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, jog neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja, nes ji staiga kirto trasą prieš pat nuteistąjį. R. G. pabrėžia, jog apylinkės teismas netikrino, ar besileisdamas nuo kalno R. G. galėjo mergaitę matyti visą laiką, tokių duomenų byloje nėra, o trasoje įrengta kamera fiksuoja ribotą vaizdą, užfiksuoto tiriamo įvykio vaizdo trukmė yra tik kelios sekundės, taigi visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai ir jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Bylos nagrinėjimo metu ištirtame vaizdo įraše „D21_20231205192531“ matyti, kad nuo 19:30:56 val. nukentėjusioji M. D. ir L. G. leidžiasi su slidėmis iš trasos centro į kairę pusę (žiūrint iš viršaus). Apie 19:31:00 val. jos pasisuka ir juda iš kairės pusės link dešinė trasos pusės. Nuo 19:31:04 val. jos nebėra matomos, kadangi jas užstoja medžių šakos. Nuo 19:31:10 val. matyti, kad nukentėjusioji M. D. juda iš trasos dešinės pusės link kaitės pusės, ties trasos viduriu pro ją pračiuožia J. B.. 13:31:11 val. į nukentėjusiąją atsitrenkia nuteistasis R. G. ir abu asmenys krenta ant sniego. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiame vaizdo įraše yra matoma, jog nuo tada, kai galima matyti nukentėjusiąją M. D. ir L. G. iki pasirodant J. B., kalnu nusileidžia kiti asmenys, aplenkia nukentėjusiąją ir jos trenerę. Kaip matyti, nukentėjusioji M. D. su L. G. čiuožė kalnu kartu pakankamai lėtu greičiu, jos iš esmės judėjo nuo vienos trasos krašto prie kito ir nedarė staigių pasisukimų. Dėl to darytina išvada, jog nukentėjusiosios judėjimo kryptis galėjo būti prognozuojama, be to, susidūrimas įvyko ties trasos centru, netoli nuo jos pabaigos, kas taip pat leidžia daryti išvadą, kad M. D. turėjo būti gana aiškiai matoma, nes slidinėjimo trasos pabaiga tiesi, be jokių staigių posūkių.

Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklėse numatyta, kad naudotojas, pageidaujantis pradėti važiavimą, privalo įsitikinti kad pradėjęs važiavimą jis nesukelia grėsmės sau ir/ar kitiems naudotojams (5.1. punktas). Prieš pradedant kiekvieną nusileidimą, Naudotojas privalo įvertinti trasų sniego dangos kokybę ir būklę, o taip pat kitų asmenų buvimą nusileidimo zonoje, siekiant įvykdyti saugų nusileidimą (5.2. punktas). Šios bendro pobūdžio pareigos trasų Naudotojus įpareigoja prieš leidžiantis žemyn trasa būti atidžius ir rūpestingus, nes įsivertinta situacija trasoje leidžia pasirinkti saugų nusileidimo greitį bei distanciją nuo priekyje čiuožiančių.

Apklaustas pirmos instancijos teisme R. G. parodė, jog nėra realu viską apie save matyti, jis supranta, kad leidžiantis į jo trajektoriją kažkas gali įvažiuoti, mergaitę pamatė prieš pat susidūrimą, čiuožė kaire koja į priekį, pasisukęs į dešinę – į nukentėjusiosios pusę. Byloje nustatyta, jog prieš R. G. trasa žemyn leidosi J. B., o už R. G. leidosi D. K.. Ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. kovo 26 d. liudytoju apklaustas J. B. parodė, jog „sprendimas leistis priimamas kai įsitikini, kad priekyje nėra jokių kliūčių. Jis leidosi ir maždaug trasos viduryje pastebėjo, kad iš dešinės pusės į jį atčiuožia slidininkė, tai buvo vaikas<...> Jis instinktyviai padarė manevrą, kuris padėjo išvengti galimo susidūrimo (2 t., b. l. 92). Apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas J. B. parodė, jog jis slydo dešine koja į priekį. Slysdamas jis matė ribotą vaizdą, tai nėra šimto aštuoniasdešimties laipsnių matomumas. Šiuo atveju slysdamas pasuko galvą dar labiau į šoną. Jis pastebėjo, kad į jo trajektoriją atslysta slidininkas. Jis padarė nedidelį manevrą, kad galėtų pasislinkti nuo to žmogaus. <...> Iš aukščiau jis matė, kad žmogus slysta įprastu kampu. <...> Jeigu leistųsi kaire koja, tai geriau matytų dešinėje pusėje esančius slidininkus“. Liudytoju teisme apklaustas D. K. parodė, jog matė, kaip mergaitė čiuožė ,,žirklutėmis“, darė posūkius šonuose, čiuožė nuo krašto iki krašto. Apylinkė teisme teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja L. G. parodė, kad „treniruotės metu M. atliko techninį pratimą, kuris yra lėtas, kad vaikas suprastų, kas yra atliekama. Jos leidosi žemyn vienodai ir lėtai, nebuvo kažkokių staigių posūkių. Tuo metu žmonių nebuvo daug. Nebuvo taip, kad vingiuotų tarp žmonių“.

Šie parodymai bei aptarto vaizdo įraše užfiksuoti faktai apie kitus mergaitę lenkiančius asmenis, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tik dar kartą patvirtina, jog trasų naudotojai, kurie laikėsi distancijos nuo priekyje čiuožiančių asmenų matė M. D. ir jos čiuožimo trajektorija netrukdė jiems ją aplenkti. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad slidinėjimo trasų taisyklės nenumato įpareigojimų ar draudimų čiuožti atitinkama trajektorija, manevruoti. Nustatyta, kad nuteistasis R. G. snieglente nuo kalno leidosi kaire koja į priekį, priešingai nei J. B.. Dėl to nuteistasis galėjo matyti daug didesniu kampu į tą pusę, kur buvo nukentėjusioji ir jos mokytoja L. G. prieš susidūrimą. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad nuteistojo veiksmai, tai yra, pasirinktas nesaugus atstumas nuo priekyje čiuožusio J. B., tiesiogiai sąlygojo, jog jis nukentėjusiąją pamatė nesavalaikiai, todėl neaplenkė jos, o susidūrė su ja, ko pasekoje nukentėjusiai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegija vertina, jog R. G., leisdamasis nepakankamu atstumu pagal pasirinktą greitį nuo priekyje čiuožiančio J. B., nenumatė, kad gali kilti neigiami padariniai, tinkamai neįsitikino slidinėjimo trasos saugumu, tačiau pagal visas aplinkybes, galėjo bei turėjo numatyti, kad leidžiantis nuo kalno gali atsirasti kliūtis, kurią, siekiant išvengti susidūrimo gali reikėti lenkti. Teisėjų kolegija nelogiškais ir nepagrįstais laiko R. G. argumentus, jog susidūrimą lėmė „aštrus“ nukentėjusiosios trasos kirtimas bei ribotas matomumas dėl priekyje čiuožusio J. B.. Atsakant į šį argumentą pažymėtina, kad kaip nurodo pats R. G., Taisyklės nenumato greičio ribojimų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jos nenumato ir minimalaus čiuožimo greičio, taigi jei mergaitė būtų čiuožusi tiesia trajektorija, kaip turėjo čiuožti pagal R. G. logiką, bet prieš J. B., tačiau lėtesniu greičiu, J. B. būtų turėjęs ją lenkti, siekdamas išvengti susidūrimo, tačiau akivaizdu, jog R. G., nesilaikydamas saugaus atstumo nuo priekyje čiuožusio J. B., kas jau nustatyta, vis tiek būtų ją nutrenkęs. Taigi mergaitės čiuožimas iš vieno trasos šono į kitą, manevruojant, priešingai, nei nurodo R. G., buvo nagrinėjamu atveju netgi saugesnis, nes jei R. G. būtų buvęs atidus, turėjo daugiau galimybių ją pastebėti, link kalno papėdės didinti distanciją nuo J. B., siekiant išvengti susidūrimo su galima kliūtimi, ką, kaip jau matyti iš ištirto vaizdo įrašo, darė kiti trasų Naudotojai.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau aptartais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti, kad nuteistasis veikė nusikalstamai nerūpestingai, yra pagrįstas ir teisėtas, dėl ko R. G. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Nors skunde buvo nurodomos aplinkybės, kad skundžiamame nuosprendyje nepakankamai įvertintos aplinkybės dėl nuteistojo R. G. kaltės, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Aukštesniojo teismo vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės iš esmės leidžia konstatuoti, kad visos baudžiamajai bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos. Kaip minėta, buvo apklausti tiesiogiai įvykį matė liudytojai, pats R. G., gauti įvykį užfiksavę vaizdo įrašai bei kiti reikšmingi duomenys ir dokumentai. Būtent visų šių įrodymų visuma vienas kitą patvirtina ir papildo, sudarydami pakankamai nuoseklią, aiškią ir logišką įvykių grandinę. Šiuo atveju vien tai, kad teismas vertino įrodymus kitaip, nei to pageidavo nuteistasis R. G. ir jo gynėjas, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės arba in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliaciniame skunde R. G. prašė skirti byloje situacijos rekonstrukcijos ir biomechaninę teismo ekspertizę, kad būtų objektyviai įvertinta nuteistojo galimybė išvengti susidūrimo, o tam reikalinga įvertinti judančių asmenų tarpusavio matomumo galimybes, reakcijos laiką, stabdymo / trajektorijos keitimo galimybes.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje aiškinant BPK 324 straipsnio 6 dalį yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal gautą apeliacinį skundą tikrindamas apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi teisę, o ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-976/2023, 10.2 papunktis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje reikalingų ištirti įrodymų tyrimą (tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia). Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Todėl prašymo atlikti įrodymų tyrimą atmetimas pats savaime nereiškia, kad priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad BPK 286 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė, bet ne pareiga, esant įstatyme nurodytiems pagrindams, paskirti ekspertizę. Ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Ekspertizė skiriama, kai ją atlikus gali būti nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės.

Pažymėtina, kad išsamus visų bylos aplinkybių nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-247-788/2017). Todėl apelianto teiginiai, jog apylinkės teismo sprendimas yra vienpusiškas, nes nepakankamai ištirtos faktinės bylos aplinkybės, kas neleido pašalinti abejonių dėl subjektyvaus nusikalstamo nerūpestingumo kaltės elemento, tai yra, R. G. galėjimo išvengti pavojingų padarinių atsiradimo, nes byloje turėjo būti pasitelkta specialistų pagalba bei pavesta atlikti specialiųjų žinių reikalaujančius tyrimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacijos rekonstrukcijos ir biomechaninės ekspertizės tyrimu nebūtų nustatytos naujos reikšmingos bylai aplinkybės, priešingai, kad R. G. negalėjo lenkti M. D., nes ją per vėlai pamatė, patvirtina jau surinkti ir aptarti įrodymai byloje, kurių pakanka išvadai, kad tokia situacija susidarė dėl to, jog nuteistasis R. G. pažeidė Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklių reikalavimus laikytis distancijos nuo priekyje čiuožiančių asmenų, nagrinėjamu atveju J. B., kas būtų padėję laiku pastebėti žemiau čiuožusią nukentėjusiąją, aplenkti bei išvengti susidūrimo su ja.

Esant minėtų aplinkybių visumai konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas pagrįstai pripažino R. G. kaltu padariusius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, nenustatytos jokios aplinkybės, kurios būtų leidusios apeliacinės instancijos teismui daryti priešingą išvadą, todėl nėra teisinio pagrindo Valstybinės ligonių kasos, nukentėjusiosios ir civilinių ieškovų ieškinius palikti nenagrinėtus.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bausmės skyrimo

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat prašė pripažinti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe rizikingą nukentėjusiosios M. D., jos trenerės ir tėvų elgesį ir sušvelninti jam skirtą bausmę. Apeliaciniame skunde tai buvo grindžiama iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas visą dėmesį skyrė tik nuteistojo veiksmų vertinimui, neatsižvelgiant į nukentėjusiosios, jos trenerės ir tėvų netinkamą elgesį.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog atsakomybę lengvina aplinkybė, jei veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020, 2K-29-648/2023).

Nuteistasis R. G. kėlė klausimą, ar nepilnametė nukentėjusioji apskritai turėjo teisę būti raudonojoje slidinėjimo trasoje dėl amžiaus ir turimų įgūdžių. Teisėjų kolegija pastebi, jog Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklių 1.9. punkte nustatyta, kad teisę naudoti trasas turi fizinis asmuo, ne jaunesnis nei 12 metų amžiaus, nepilnamečiai iki 12 metų amžiaus gali naudoti trasas tiktai tiesioginėje pilnamečių asmenų priežiūroje. Pagal faktines aplinkybes nustatyta, kad nepilnametei nukentėjusiajai M. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2023 m. gruodžio 5 d. buvo būtina tiesioginė pilnamečio asmens priežiūra. Tuo tarpu ji įvykio dieną buvo kartu su slidinėjimo trenere L. G.. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pagal Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio jose taisyklių 4.9. punkto reikalavimus, asmenims iki šešiolikos metų yra neleidžiama naudotis tik trasos dalimi, vadinama „Snieglenčių parku“ („Snow Park“). Be jau minėtų atvejų, kitų draudimų, neleidžiančių naudotis slidinėjimo trasomis, kurie būtų susiję su asmens amžiumi, minėtose taisyklėse nėra. Šiuo konkrečiu atveju susidūrimas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios įvyko ne „Snieglenčių parke“ („Snow Park“), M. D. būnant pilnamečio asmens - trenerės L. G. priežiūroje, taigi nepažeidžiant Taisyklių reikalavimų.

Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde pažymi, jog nukentėjusiosios tėvai trenerė elgėsi rizikingai išleisdami nepilnametę, neturinčią pakankamų įgūdžių, mokytis slidinėjimo pažengusiųjų – raudonojoje trasoje, kur įvyko susidūrimas, o ne „varlinyke“. Teisėjų kolegija tokį skundo argumentą laiko teisiškai nepagrįstu, nes Taisyklės nenumato jokių ribojimų buvimui trasose, atsižvelgiant į slidinėjimo įgūdžius. Slidinėjimo trasų žymėjimas spalvomis pagal sudėtingumą gali būti vertinamas kaip informacija Naudotojui apie trasos ypatumus, tai yra statumą, vingiuotumą, bet niekaip nėra susijęs su draudimais. Net ir buvimas trasoje mažiau įgudusio asmens neatleidžia kitų asmenų nuo atsakomybės laikytis Taisyklių reikalavimų, tai yra, pasirinkti saugų greitį, laikytis saugios distancijos, palikti erdvę kitų trasų Naudotojų saugiam manevravimui, siekiant išvengti susidūrimo ir pan. Taisyklių reikalavimai nedraudė nepilnametei M. D. lavinti slidinėjimo įgūdžius bet kurioje trasoje, išskyrus, kaip nustatyta „Snieglenčių parke“ („Snow Park“), net ir su pilnamečiu asmeniu, neturinčiu jokios sportinės kvalifikacijos. Nagrinėjamu gi atveju, mergaitė buvo mokoma L. G., turinčios sporto bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir mokytojo profesinę kvalifikaciją (3 t., b. l. 80), dėl ko nekyla abejonių, jog trenerė turėjo pakankamą kompetenciją bei gebėjimus mokyti M. D. slidinėjimo. Apeliantas pažymi, jog trenerė neturėjo teisės vykdyti komercinės veiklos trasose, dėl ko ir būti su mergaite trasose. Pastebėtina, jog pirmos instancijos teismas detaliai aptarė įrodymus šiuo aspektu, nustatė, jog nukentėjusioji buvo klubo „S. B.“ narė, ką patvirtina ir 2023 m. kovo 12 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis, pagal ją, be kita ko, buvo įsipareigota skirti trenerį ar trenerius mokinio sportinių gebėjimų ugdymui (3 t., b. l. 75-78), o 2019 m. gruodžio 2 d. susitarimo pagrindu UAB „Trade State“ suteikė leidimą klubui „S. B.“ vykdyti kalnų slidinėjimo treniruotes, Liepkalnio slidinėjimo trasose, esančiose (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 33), todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako, be to apelianto argumentą laiko teisiškai nepagrįstu, niekaip nesusijusiu su R. G. inkriminuotos veikos kvalifikavimu.

Aukštesniojo teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal susiklosčiusią faktinę situaciją nukentėjusiosios M. D., jos trenerės ar tėvų elgesys įvykio metu turėtų būti laikytinas rizikingu. Nukentėjusioji ir jos trenerė, kaip nustatyta, turėjo teisę būti slidinėjimo trasoje, jos buvo ženkliai arčiau slidinėjimo trasos pabaigos nei jos pradžios, kas taip pat leidžia teigti, kad mokymui pasirinkta atvira ir kitiems trasų Naudotojams gerai matoma erdvė. Be kita ko, pačiam nuteistajam čiuožiant su snieglente nuo kalno, turėjo objektyviai suprantama, kad joje gali būti ir kitų asmenų, net ir tarp pažengusių yra įgūdžių skirtumai, juos gali tekti lenkti, nes kitas trasos Naudotojas gali čiuožti lėčiau, nugriūti ar pan. Byloje nustatyta, jog nukentėjusioji slidinėjimo trasoje mokėsi atlikti slidinėjimo techninius judesius, ji ir trenerė turėjo specialiai tam skirtą įrangą (slides, slidinėjimo lazdas, šalmą), nukentėjusiosios tėvai sudarė sutartį dėl kvalifikuotų slidinėjimo treniruočių, taigi toks jų elgesys negali būti laikytinas rizikingu, priešingai, jie veikė teisėtai ir rūpestingai. Byloje nenustatyta, o ir apeliaciniame skunde nepateikti jokie įrodymai, jog kuris nors iš aptariamų asmenų būtų nesilaikęs bendrųjų saugumo reikalavimų, jų veiksmai būtų iššaukiantys, piktybiški ar prieštaraujantys bendriesiems protingumo principams. Dėl minėtų aplinkybių visumos, nėra pagrindo spręsti, kad egzistuotų BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta J. G. baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Aukštesniojo teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, kad nuteistajam R. G. skundžiamu apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžiu skirta bausmė būtų pernelyg griežta ar neproporcinga. Visų pirma paminėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija ir apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

BK 139 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Nuteistasis R. G. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs neatsargų nusikaltimą ir jam buvo skirta 80 MGL, t. y. 4 000 Eur dydžio bauda. Skiriant minėtą bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nėra R. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat į jį charakterizuojančius duomenis. Pagal baudžiamosios bylos duomenis nustatyta, kad jis anksčiau nebuvo teistas (1 t., b. l. 137), vienerių metų laikotarpiu buvo tris kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir jam skirtas baudas sumokėjo (1 t., b. l. 138), dirba (1 t., b. l. 139). Taigi apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į minėtas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes. Buvo parinkta viena iš sankcijoje numatytų švelnesnių bausmės rūšių. Pažymėtina, kad vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punktu, nustatoma bauda už neatsargų nusikaltimą – nuo 20 iki 750 MGL dydžio. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistajam R. G. buvo skirtas baudos dydis, kuris yra artimesnis bausmės minimaliam dydžiui. Duomenų, kurie leistų manyti, kad iki įvykio nuteistojo R. G. finansinė padėtis būtų sudėtinga ir jis negalėtų sumokėti jam skirtos baudos, nėra. Dėl to negalima pripažinti, kad nuteistajam skirta bausmė ir jos dydis būtų neproporcingi.

Teisėjų kolegija jokių aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę R. G. tinkamai įvertino ne tik padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bet ir nuteistąjį charakterizuojančių duomenų bei kitų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, todėl R. G. paskirta bausmė – bauda, nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvačia. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad būtų pagrindas pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl R. G. padarytos veikos. Dėl to tokios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie tai, kad būtų tikslinga švelninti nuteistajam skirtą bausmę.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021).

Apeliantas skunde prašė sumažinti civilinių ieškovų naudai priteistos turtinės žalos dydį. Skunde pažymima, jog nukentėjusiosios tėvams priteista turtinė žala yra išimtinai susijusi su prabanga, papildomu komfortu, privatumu, greitumu, subjektyviu siekiu pasigerinti dukros mokymosi rezultatus. Be to, prie tokių nepagrįstų išlaidų priskirtinos visos išlaidos, kurios buvo patirtos ne gydytojų nurodymu (priskyrimu), papildomam maitinimui, privačioms palatoms, neracionalaus dydžio automobilio parkavimo išlaidoms, papildomoms pamokoms, bilietų išlaidoms.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiamu nuosprendžiu tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, kuriuo ieškovei iš R. G. priteista 16 045,88 Eur suma turtinei žalai atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, jog civiliniame ieškinyje nurodyta žala dėl M. D. gydymo ir reabilitacijos atsirado dėl R. G. nusikalstamų veiksmų, civilinis ieškinys yra pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus dėl žalos pagrindo ir jos dydžio, su kuriais teisėjų kolegija visiškai sutinka, ir atsižvelgdama į tai, kad jokių argumentų, kodėl turtinės žalos dydis turėtų būti kitoks, apeliantas nenurodo, plačiau dėl žalos dydžio nepasisako.

Skunde nesutinkama su sprendimu atlyginti patirtas nukentėjusiosios M. D. tėvų išlaidas už privačią palatą bei automobilio parkavimą. Bylos duomenimis, M. D. buvo hospitalizuota ir gydoma Santaros klinikose nuo 2024 m. sausio 8 d. iki 2024 m. vasario 13 d., nuo 2024 m. vasario 26 d. iki 2024 m. kovo 27 d. Mergaitei dėl patirtų sužalojimų – šlaunikaulio lūžio su poslinkiu buvo atliekama chirurginė operacija. Bylos duomenimis, L. D. 2023 m. gruodžio 12 d. pervedė 80 Eur (3 t., b. l. 166), V. D. – 48 Eur priemoką už palatą (3, t., b. l. 132). L. D. ir V. D. paaiškino teismui, jog dukters slaugą po operacijos derino su nuotoliniu darbu, neimdami nedarbingumo pažymėjimo. Byloje pateiktas V. D. naudojamos banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio mėnesio iki 2024 m. liepos mėnesio buvo mokama už stovėjimo aikšteles P5 Santariškių g. 7, P8 Santariškių g. 16, Vilnius, bendrai buvo sumokėta – 197,30 Eur (3 t., b. l. 133-134, 135). Pagal baudžiamojoje byloje esančio Vilniaus teritorinės ligonių kasos gydymo paslaugų apskaitos išrašo duomenis nustatyta, kad nukentėjusioji nuo 2023 m. gruodžio 5 d. iki 2024 m. liepos 18 d. buvo gydoma, atliko reabilitaciją, lankėsi VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose (2 t., b. l. 73-77). Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo pozicijai, jog šios išvardintos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su mažametės ((duomenys neskelbtini)) nukentėjusiosios M. D. hospitalizavimu, reabilitacija, būtina jos slauga gijimo laikotarpiu, kadangi mergaitės gijimui buvo būtinas gulimas režimas, ji iš naujo mokėsi vaikščioti, taigi elementariems poreikiams tenkinti jai buvo būtina nuolatinė priežiūra ir pagalba, patirtos išlaidos nėra neproporcingai didelės ir negali būti sietinos su prabanga. Dėl to sutiktina su skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pozicija, kad šias civilinių ieškovų patirtas išlaidas nuteistasis turi atlyginti.

Apeliantas pažymi, jog teismas nepagrįstai priteisė gydymo, slaugymo išlaidas, kurios nebuvo gydytojų išrašytos. Pažymėtina, kad 2024 m. sausio 5 d. stacionaro epikrizėje taip pat nurodoma, kad nukentėjusiajai M. D. rekomenduojamas tolimesnis reabilitacijos etapas (3 t., b. l. 119). Tai iš esmės yra nurodoma ir 2024 m. vasario 12 d. stacionaro epikrizėje (1 t., b. l. 91-95), 2024 m. kovo 28 d. stacionaro epikrizėje (1 t., b. l. 96-100), 2024 m. gegužės 14 d. stacionaro epikrizėje (1 t., b. l. 101-104). Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad į bylą buvo pateikti septyni kvitai už atliktas reabilitacijas UAB „Kineziterapijos centras“ nuo 2023 m. gruodžio 14 d. iki 2024 m. sausio 5 d. (3 t., b. l. 120). 2024 m. sausio 5 d. stacionaro epikrizės duomenys, kuriose nurodyta, kad dėl mobilumo ir pasitarnavimo sutrikimo, psichoemocinės būklės mergaitei reikalingas lydintis asmuo <...> Judesiai per sąnarį išlieka riboti, raumenų jėga galūnėje sumažėjusi, apsunkintas mobilumas, apsitarnavimas (reikalinga didelė pagalba) (3 t., b. l. 119). Pagal 2024 m. vasario 12 d. stacionaro epikrizės duomenis, nukentėjusiosios M. D. mobilumas: pasiverčia, atsisėda užtrukdama ilgiau, atsistoja, persikelia su vidutine pagalba. Paeina keletą žingsnių su dviem pažastiniais ramentais nemindama kairės kojos (bijo minti kairę koją), ilgesnius atstumus vežama mechaniniu vežimėliu, laiptais nelipo. Pusiausvyra nepakankama, apsunkintas stovėjimas ant dešinės kojos (kaire koja priminti gali 25 proc. kūno svorio) (1 t., b. l. 92). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šiuos medicininius duomenis, vertinti, kad pirmosios instancijos priteistos V. D. patirtos išlaidos už dukters M. D. kineziterapijos paslaugas (700 Eur), neįgaliojo vežimėlio nuomą (170 Eur), medikamentus ir papildus greitesniam M. D. gijimui ir organizmo stiprinimui (92,32 Eur), o L. D. patirtos išlaidos už ramentų nuomą (32 Eur), šlaunikaulio lūžio nuotrauką (20 Eur) yra susijusios su komfortu, nėra teisinio pagrindo, o atsakant į apelianto argumentą, pažymėtina, kad ne visiems medikamentams, slaugos technikai įsigyti yra reikalingas gydytojo receptas, paskyrimas, kas susiję su valstybės kompensuojamų vaistų apskaita, sveikatos priežiūros paslaugų administravimas, ir negali būti absoliučiu kriterijumi vertinant nukentėjusiojo sveikatinimo poreikius.

Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai tenkino V. D. turtinį reikalavimą, susijusį su tikslu pagerinti dukters mokymosi rezultatus. Teisėjų kolegija su tokia skundo pozicija nesutinka. Nustatyta, kad V. D. 2024 m. sausio 23 d. el. parašu pasirašė paslaugų teikimo sutartį su MB „Corepetitus“ mokymo paslaugų (3 t., b. l. 150-152). Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. D. po sutarties sudarymo 2024 m. sausio 30 d. atliko 66,00 Eur mokėjimą, 2024 m. vasario 10 d. atliko 286,00 Eur mokėjimą ir 2024 m. kovo 11 d. atliko 264,00 Eur mokėjimą į MB „Corepetitus“ sąskaitą, t. y. iš viso sumokėjo 616,00 Eur (1 t., b. l. 156). Mokėjimai buvo atliekami tuo laikotarpiu, kai nukentėjusioji M. D. buvo gydoma, atliko reabilitaciją. Kadangi dėl patirtų sužalojimų nepilnametė nukentėjusioji M. D. nelankė mokyklos, todėl spręstina, kad ir išlaidos, kurios susidarė dėl papildomo mokymo susijusios su padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, kad V. D. atsisakė 66 Eur reikalavimo, nes ši suma buvo jai sugrąžinta, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai priteisė 550 Eur žalos atlyginimą V. D. naudai už įsigytas papildomas nuotolines pamokas nukentėjusiajai. Pažymėtina, jog skundo argumentas, kad nukentėjusioji neieškojo galimybių gauti nuotolines pamokas savo mokykloje, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nelogiškas, nes ir mokymosi procesas švietimo įstaigoje, ir gydymo, reabilitacinės procedūros ligoninėje vyksta dienos metu, be to, nukentėjusioji patyrė skausmus ir negalavimus, dėl ko jos dienos režimas nebuvo kaip eilinio sveiko mokinio, ir dėl ko mokymo paslaugos turėjo būti priderintos prie sergančio vaiko poreikių ir laiko aspektu, jos nelaikytinos asmeniniais siekiais, o būtinu poreikiu.

Nuteistasis skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu priteisti V. D. patirtą žalą dėl neišnaudoto M. D. baseino abonemento bei L. D. patirtą žalą už nepanaudotus bilietus į pramoginį renginį. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika buvo padaryta 2023 m. gruodžio 5 d. Baudžiamojoje byloje buvo pateikta 2023 m. gruodžio 1 d. UAB „Treniruočių pasaulis“ PVM sąskaita-faktūra su pirkėja V. D. dėl 80 Eur sumos, produktas – fiksuota įmoka 1k./sav. (3 t., b. l. 158). Taip pat į bylą buvo pateiktas V. D. mokėjimo nurodymas, kuris patvirtina, jog V. D. 2023 m. gruodžio 15 d. pervedė 80,00 Eur į UAB „Treniruočių pasaulis“ sąskaitą (3 t., b. l. 159). 2026 m. sausio 26 d. teisiamojo posėdžio metu V. D. paaiškino, jog sutartį su UAB „Treniruočių pasaulis“ nutraukė, bet kadangi informavimas apie sutarties nutraukimą pagal sutartį vyksta prieš mėnesį laiko, todėl patyrė vieno mėnesio baseino užsiėmimų kainos dydžio nuostolį. (4 t., b. l. 17-19). Byloje esančių interneto svetainės plaukimoseima.lt ekrano nuotraukų duomenimis, paslaugų gavėjas turi teisę vienašališkai prieš terminą nutraukti sutartį, įspėjus paslaugų teikėją prieš 30 kalendorinių dienų, pateikiant baseino administracijai pasirašytą laisvos formos prašymą (4 t., b. l. 3). Aukštesniojo teismo vertinimu, anksčiau minėtos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad nukentėjusioji M. D. po patirtų sužalojimų objektyviai negalėjo lankyti baseino 2023 m. gruodžio mėnesį, už abonementą buvo sumokėta negrąžintina pagal paslaugų sutartį suma, todėl apylinkės teismas pagrįstai priteisė iš nuteistojo civilinei ieškovei V. D. 80 Eur dydžio žalą. Pagal baudžiamojoje byloje esančius duomenis nustatyta, kad L. D. 2023 m. gruodžio 3 d. už 181,96 Eur pirko keturis bilietus į 2023 m. gruodžio 26 d. 18.00 val. renginį „Magiškas liūtas karalius ir jo pasaulis“ (3 t., b. l. 170, 171-172). L. D. 2026 m. sausio 26 d. posėdžio metu paaiškino, jog bandė nesėkmingai parduoti bilietus. Vaikas buvo ligoninėje, renginys buvo už 300 km (4 t., b. l. 20). Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į aplinkybes, kad nukentėjusiosios judėjimas buvo ženkliai apribotas dėl patirtų sužalojimų, neabejotina, kad nukentėjusioji ir jos artimieji negalėjo nuvykti į šeimos renginį, todėl nėra pagrindo laikyti, kad civilinis ieškovas reikšdamas tokį turtinį reikalavimą siekė pasipelnyti, o pirmos instancijos teismo sprendimas priteisti L. D. patirtas išlaidas dėl įsigytų bilietų būtų nepagrįstas.

Esant aptartų aplinkybių visumai, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžiu iš nuteistojo R. G. pagrįstai buvo priteista atlyginti turtinę žalą civiliniams ieškovams. Kaip buvo minėta, skunde iš esmės nėra pateikiama duomenų, kurie leistų daryti priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nukentėjusiajai M. D. sukeltus sužalojimus ir kitas aptartas aplinkybes, laikytina, jog priteistos sumos neturi būti laikytinos neproporcingomis, kadangi išlaidas pagrindžia objektyvūs byloje pateikti ir teismo aptarti duomenys. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu L. D., V. D. civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies, buvo atsisakyta priteisti V. D. išlaidas dėl maitinimo įstaigos Vaikų ligoninėje – 124,90 Eur, UAB „Mokinkis“ papildomą mokymą – 2 135,42 Eur bei atsisakyta priteisti L. D. išlaidas dėl maitinimo gydymo įstaigos – 91,70 Eur. Tokios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad skundžiamu apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžiu buvo išsamiai ir nešališkai įvertintos aplinkybės dėl prašomos atlyginti žalos. Apeliaciniame skunde be prašymo sumažinti priteistą turtinės žalos atlyginimo dydį, nėra pateikiama jokių detalesnių argumentų, kuriais būtų ginčijamos aplinkybės dėl apylinkės teismo padarytos išvados, susijusios su turtinės žalos atlyginimu. Kaip minėta, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad išlaidos susijusios su prabanga, asmeniniais siekiais, privatumu, tačiau tokia pozicija laikytina deklaratyvia. Prieš tai aptartos aplinkybės pagrindžia, kad civilinių ieškovų patirtos finansinės išlaidos susidarė dėl paties nuteistojo R. G. nusikalstamų veiksmų, taigi jos turi būti atlygintos, taigi tenkinti apeliacinio skundo dalies, kuri susijusi priteistos turtinės žalos dydžio mažinimu, pagrindo nėra.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliaciniame skunde prašoma sumažinti priteistą nukentėjusiajai M. D. 5 000 Eur neturtinės žalos dydį, nurodoma, kad priteisiant neturtinę žalą buvo tik deklaratyviai nurodyta, kad nukentėjusioji, kuri yra mažametė, patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų, tačiau buvo ignoruotos aplinkybės dėl padarytos turtinės žalos dydžio, nuteistojo kaltės ir jo turtinė padėties.

Žemesnės instancijos teismas

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

Teismas turi atsižvelgti ne tik į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, bet ir į sveikatos sutrikdymo situacijoje reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, sveikatos sužalojimo laipsnį, sunkumą, trukmę, patirtos traumos pobūdį, atsiradusias dėl sveikatos sutrikdymo turtines ir neturtines pasekmes (lėšas, būtinas sveikatai pagerinti, fizinius ir dvasinius išgyvenimus ir pan.), pasikeitimus, asmens turėtų galimybių praradimą įvairiose nukentėjusiojo gyvenimo srityse (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt.), pasveikimo galimybę, liekamuosius reiškinius, kitas aplinkybes, kurios daro tiesioginę įtaką asmens fizinių ir dvasinių išgyvenimų stiprumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-331-976/2018, 2K-166-495/2025).

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, ir vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, t. y. neatsargų nusikaltimą. Pagal bylos aplinkybes yra nustatyta, kad nuteistasis nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai M. D. padarė kairio šlaunikaulio lūžį su poslinkiu.

Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nukentėjusioji M. D. be patirto fizinio skausmo dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kurį lėmė R. G. nusikalstami veiksmai, patyrė dvasinį sukrėtimą, psichologinių išgyvenimų dėl pasikeitusio gyvenimo būdo, kitų nepatogumų, susijusių su gydymo ir reabilitacijos procesu. Nukentėjusiajai 2023 m. gruodžio 7 d. atlikta intramedulinė osteosintezė dviem 4 mm skersmens intrameduliniais Nancy strypais (1 t., b. l. 89), o 2024 m. birželio 11 d. bendroje nejautroje pašalinti du intrameduliniai Nancy strypai iš kairio šlaunikaulio (1 t., b. l. 106). M. D. ne kartą turėjo lankytis pas gydytojus būtinoms procedūroms. Baudžiamojoje byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad jai ant kojos liko randai (1 t., b. l. 112-115). Dėl tokio sužalojimo ir gydymo buvo ženkliai apribotos nukentėjusiosios galimybės savarankiškai vaikščioti, sutrukdytas mokymo procesas, užklasinė veikla. Be to, pati nukentėjusioji yra mažametė, kas leidžia daryti išvadas apie jos didesnį pažeidžiamumą. Įvertinus trukusio gydymo bei reabilitacijos terminą, akivaizdu, kad nukentėjusioji patyrė pakankamai daug neigiamų išgyvenimų.

Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala netyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais eismo įvykių bylose teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo kelių šimtų eurų iki 5 792 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2012, 2K-410/2012, 2K-239/2013, 2K-252-677/2015, 2K-287-697/2017, 2K-211-895/2018 ir kt.). Aukštesnysis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai M. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, todėl priteisdamas M. D. 5 000 Eur dydžio pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti apylinkės teismas nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo.

Teisėjų kolegijos pastebi, jog jokie detalūs argumentai dėl neturtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde be abstrakčių samprotavimų nepateikiami. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus dėl neturtinės žalos pagrindo ir dydžio, su kuriais teisėjų kolegija visiškai sutinka ir atsižvelgdama į tai, kad jokių įtikinamų motyvų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad minėta priteista suma būtų buvusi neproporcinga, apeliantas nenurodo, plačiau dėl neturtinės žalos dydžio nepasisako.

Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiai turėtų būti mažinami, nes yra neproporcingi kaltinamojo turtinei padėčiai, tačiau aukštesnysis teismas su tokia pozicija nesutinka. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis R. G. turi automobilį „Volkswagen Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Emprekis išrašo duomenimis, kaina su PVM 26 349,00 Eur (2 t., b. l. 123)), kurio atžvilgiu buvo taikytas ir tęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (2 t., b. l. 125-126, 4 t., b. l. 34-35), bet ir motociklą „Yamaha“, valst. Nr. 386 IR (2 t., b. l. 117, 121-122). Taip pat pagal Sodros duomenis, nuteistasis iki padarant nusikalstamą veiką pakankamai ilgai dirbo, jis neturėjo itin ilgų laikotarpių, kai oficialiai nedirbdavo (2 t., b. l. 139). Tokios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad dėl priteistų skundžiamu teismo nuosprendžiu sumų civilinių ieškovų patirtai žalai atlyginti, nuteistojo R. G. finansinė padėtis taps itin sudėtinga, jis visiškai nebeturės turto. Byloje nėra duomenų, kad R. G. būtų nedarbingas, turėtų sunkių sveikatos sutrikimų, dėl kurių jo galimybės dirbti būtų apribotos. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad apylinkės teismas nevertino aplinkybių, susijusių su paties nuteistojo finansine padėtimi, sprendžiant klausimus dėl priteistinos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios M. D., civilinių ieškovų L. D., V. D. atstovas advokatas Aivaras Gilys atsiliepime į skundą prašė iš R. G. priteisti V. D. naudai jos patirtas advokato pagalbos išlaidas – 1 143,45 Eur. Šios išlaidos detalizuojamos pateiktoje 2026 m. gegužės 15 d. darbų ataskaitoje, kad 2 val. truko pasirengimas ir atstovavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei 7,45 val. truko susipažinimas su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į jį parengimas, iš viso suma be PVM – 945 Eur. Pažymėtina, kad taip pat buvo pateikta 2026 m. gegužės 15 d. PVM sąskaita faktūra, jog iš viso už teisines paslaugas turėjo būti sumokėta 1 143,45 Eur suma (iš jos 198,45 Eur PVM), kuri buvo išrašyta L. D.. Pagal pateiktą AB SEB banko 2026 m. gegužės 15 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į klieno sąskaitą matyti, kad V. D. pervedė 1 143,45 Eur į advokatų profesinės bendrijos sąskaitą.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Proceso dalyvių nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o tik yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvių prašomos atstovavimo išlaidų atlyginimo sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-1073/2024, 2K-47-648/2024, 2K-65-719-2024, 2K-116-976/2025, 2K-170-654/2025).

Šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo R. G. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 19 d. nuosprendžio. Šis nuteistojo skundas yra atmetamas. Dėl to, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nukentėjusioji M. D., civiliniai ieškovai L. D. ir V. D. iš esmės turi teisę į procesinių išlaidų atlyginimą. Pagal anksčiau minėtus duomenis nustatyta, kad išlaidas dėl atstovavimo patyrė tik civilinė ieškovė V. D., kadangi būtent iš jos naudojamos sąskaitos faktiškai buvo sumokėta 1 143,45 Eur suma už suteiktas teisines paslaugas šioje baudžiamojoje byloje. Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į minėtų išlaidų dydį, aplinkybes, kad nukentėjusiosios M. D., civilinių ieškovų L. D. ir V. D. atstovas dalyvavo teismo posėdyje, taip pat apeliacinio skundo ir pateikto atsiliepimo turinius bei apimtį, spręstina, kad išlaidų dydis yra pagrįstas bei proporcingas. Esant tokioms aplinkybėms, iš nuteistojo R. G. yra priteistina V. D. naudai jos patirtos advokato pagalbos išlaidos – 1 143,45 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 19 d. nuosprendžio atmesti. Priteisti civilinei ieškovei V. D. iš nuteistojo R. G. 1 143,45 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt tris eurų ir keturiasdešimt penkių centų) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato paslaugoms apmokėti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrė TelksnienėEglė VenckienėPaulius Veršekys