- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-20
- Bylos Nr.
- e2S-2348-871/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07163-2026-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Beinoravičienė (pran.)
- Ieškovas
- IES1
- Atsakovas
- mažajai bendrijai Montega, MB Montega
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Beinoravičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei mažajai bendrijai Montega dėl sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo:
nutraukti tarp ieškovės ir atsakovės 2025 m. gruodžio 21 d. sudarytą motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 202512/21 dėl motorinės transporto priemonės (duomenys neskelbtini), identifikavimo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini);
grąžinti atsakovei automobilį, o ieškovei – 25 000 Eur;
priteisti ieškovei iš atsakovės 2 268,96 Eur nuostolių atlyginimą;
priteisti ieškovei iš atsakovės 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
priteisti ieškovei iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį turtą 27 268,96 Eur sumai, įskaitant kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant atsakovei priklausančiu turtu disponuoti ar bet kokiu būdu apsunkinti.
Prašymas grindžiamas tuo, kad:
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė teisinius argumentus ir faktines aplinkybes, kurie pagrindžia ieškinio reikalavimus bei pateikė ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, todėl ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas.
Įvertinus ženklios vertės ieškinio sumą bei aplinkybę, kad su ieškove nėra bendradarbiaujama, atsisakoma suremontuoti automobilį, neatsakoma į pretenziją, ieškovė mano, kad gali būti bandoma atsakovės turtą paslėpti, dėl ko tikėtina, kad galimai palankus ieškovei teismo sprendimas bus neįvykdytas.
Pagal viešai prieinamus duomenis, atsakovės pardavimai per visus 2025 metus buvo mažesni nei 70 000 Eur, įmonę valdo tik vienas akcininkas. Ieškovės turimais duomenimis bendrovė jokio nekilnojamojo turto neturi, bet užsiima naudotų automobilių importu iš JAV. Galima daryti pagrįstą išvadą, kad greitai realizavus šiuo metu nuosavybės teise valdomas transporto priemones ir nutraukus ar sustabdžius bendrovės veiklą, galimai palankus ieškovei teismo sprendimas nebus įvykdytas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2026 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovės IES1 prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas, preliminariai įvertinęs pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą, t. y. faktinį bei teisinį ieškinio pagrindą, pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais ieškovė įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje daryti preliminarią išvadą, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Todėl teismas pripažino pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – tikėtiną ieškinio pagrįstumą – nustatyta. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra tiesioginių įrodymų, kad atsakovė mažoji bendrija (toliau – MB) Montega ketina perleisti nuosavybės teisę į savo turimą kilnojamąjį registruotiną ar nekilnojamąjį turtą nėra. Pagal teismų praktiką, nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl šios aplinkybės neįrodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui. Ieškovė nepateikė įrodymų pagrindžiančių ieškovės nesąžiningumą, jos realius ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, kitų įrodymų apie realią grėsmę būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo įmanomumui. Nenustačius grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo įmanomumui, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Vien dėlto, kad atsakovės pardavimai per 2025 metus buvo mažesni nei 70 000 Eur, o prašoma priteisti suma yra 27 268,96 Eur nereiškia, kad teismui priėmus galimai ieškovui palankų sprendimą, atsakovė nebūtų finansiškai pajėgi tokią sumą sumokėti ieškovei. Pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl ieškovo nurodytos aplinkybės dėl atsakovės finansinės padėties ir pati ieškinio reikalavimo suma neįrodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui. Teismas darė išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, jog atsakovė nesąžiningai gali vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovei priklausantį turtą 27 268,96 Eur sumai, įskaitant kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant atsakovei priklausančiu turtu disponuoti ar bet kokiu būdu apsunkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Egzistuoja pirmoji sąlyga, būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. ieškinio prima facie pagrįstumas, todėl ši skundžiamos nutarties dalis yra pagrįsta.
Įvertindama ženklios vertės ieškinio sumą bei aplinkybę, kad su ieškove nėra bendradarbiaujama, atsisakoma suremontuoti automobilį, per nustatytą laiką neatsakyta į pretenziją, ieškovė mano, jog gali būti bandoma atsakovės turtą paslėpti, dėl ko tikėtina, kad galimai palankus ieškovei teismo sprendimas bus neįvykdytas.
Pagal viešai prieinamus duomenis, atsakovės pardavimai per visus 2025 metus buvo mažesni nei 70 000 Eur, įmonę valdo tik vienas akcininkas.
Ieškovės turimais duomenimis, bendrovė jokio nekilnojamojo turto neturi, bet užsiima naudotų automobilių importu iš JAV. Galima daryti pagrįstą išvadą, kad greitai realizavus šiuo metu nuosavybės teise valdomas transporto priemones ir nutraukus ar sustabdžius bendrovės veiklą, galimai palankus ieškovei teismo sprendimas tikrai nebus įvykdytas.
Priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, ieškovė savo prašymą grindžia ne tik ieškinio suma, nors ir ši suma, atsižvelgus į atsakovės turtą, metinius pardavimus, vertintina kaip ženkli, ir tai yra ne pagrindinė, bet viena iš priežasčių, dėl kurių ieškovės prašymas gali būti tenkinamas. Tačiau ieškovas pateikė ir kitų argumentų – apie atsakovės prašymą sudarant sutartį nurodyti mažesnę pardavimo kainą, o likusią dalį sumokėti grynaisiais pinigais, apie galimą atsakovės nuslėpimą reikšmingų sutarčiai sudaryti faktų, apie atsakovės elgesį iki ieškinio pateikimo, vengiant bendradarbiauti, apie atsakovės galimai vykdomą prekybą naudotais automobiliais veiklą, kuri pagal viešai prieinamus duomenis neįtraukta į įmonės veiklos sričių sąrašą. Dėl visų nurodytų argumentų teismas netenkindamas ieškovės prašymo ir vertindamas, kad nėra pateikta įrodymų dėl galimo atsakovės nesąžiningumo, visiškai nepasisakė.
Netenkinus ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, proceso baigtis iš esmės gali prarasti prasmę, o ieškovė tik liks patyrusi papildomų išlaidų.
Atsakovė MB Montega atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nenustačius bent vienos iš jų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindo nėra.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo pirmos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą – preliminarų ieškinio pagrįstumą. Apeliantė atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio proceso ribų, dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisakys (CPK 320, 338 straipsniai).
Kaip minėta, preliminaraus ieškinio pagrįstumo konstatavimas savaime nėra pakankamas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes turi būti identifikuota ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Todėl toliau bus vertinamas antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – (ne)buvimas.
Dėl grėsmės sprendimo įvykdymui
CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik individualiai įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad šio itin asmens teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie asmens, kuriam prašoma taikyti atitinkamus disponavimo turtu ribojimus, atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas yra išvengti jam galbūt nepalankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019, 16 punktas; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 19 punktas). Vadinasi, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemtų asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie atsakovo nesąžiningi veiksmai, o tik tie, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-970-464/2025, 18 punktas).
Pažymėtina, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atsakovės atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1146-330/2022; 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1155-1120/2022; 2024 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-400-790/2024). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir panašiai). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).
Pirmosios instancijos teismas apeliantės argumentus, kuriais ji grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui siejo su atsakovės nebendradarbiavimu, atsisakymu suremontuoti automobilį, atsakymo į pretenziją per nustatytą terminą nepateikimu, įvertino kaip savaime nepakankamus atsakovės nesąžiningumui ir grėsmei teismo sprendimo įvykdymui konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas su tokia skundžiamoje nutartyje padaryta išvada sutinka. Apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu (nevykdymu), nebuvo aktualios sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Tokio pobūdžio faktinių aplinkybių teisinis vertinimas atliekamas tik bylą nagrinėjant iš esmės, įvertinant atsakovės (ne)sąžiningumą sutartiniuose santykiuose. Ieškovės nurodomas atsakovės vengimas bendradarbiauti, suremontuoti automobilį sudaro apeliantei pagrindą kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, tačiau nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo vertinant pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą.
Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia ieškinio suma, jog ši suma, atsižvelgus į atsakovės turtą, metinius pardavimus, vertintina kaip ženkli.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslą – skolininko nesąžiningų veiksmų užkardymas, turint konkrečių duomenų, kad jis gali imtis atitinkamų veiksmų, susijusių su turto masės arba jo vertės mažinimu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018, 11 punktas). Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018, 13 punktas). Todėl tokios priemonės, kaip skolininko turto areštas, jas taikant iki sprendimo priverstinio vykdymo proceso pradžios, nėra tapačios vykdymo procese taikomoms procesinėms priemonėms. Turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, galiojanti tik iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nėra skirtas nei skolininko turto paieškoms įgyvendinti, nei skolos išieškojimui iš sulaikyto (areštuoto) turto ar piniginių lėšų palengvinti. Iš apeliantės prašymo dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo bei atskirojo skundo argumentų galima spręsti, kad jos siekis, akcentuojant blogą (blogėjančią) atsakovės finansinę padėtį, būtent ir yra noras užsitikrinti, kad, įsiteisėjus jos naudai priimtam teismo sprendimui, būtų galimybė iš karto išieškoti priteistą skolą. Tačiau tokie apeliantės ketinimai nedera su laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtimi ir jo taikymo tikslais.
Šiuo aspektu taip pat paminėtina, kad neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos. Tik pastarosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai, o tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-418-241/2020, 15 punktas).
Įvertinus pateiktą informaciją apie atsakovės finansinę padėtį, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nesant objektyvių duomenų apie atsakovės veiksmus disponuojant turtu, kuriais būtų siekiama išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl atsakovės finansinės padėties ir ieškinio reikalavimų sumos, grėsmės, kaip būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nepatvirtina. Pagal aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis nesuabsoliutinami ir nepriskiriami prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui aplinkybių (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018, 23 punktas).
Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodė, kad atsakovės nesąžiningumą pagrindžia nurodytos aplinkybės apie atsakovės prašymą sudarant sutartį nurodyti mažesnę pardavimo kainą, o likusią dalį sumokėti grynaisiais pinigais; apie galimą atsakovės nuslėpimą reikšmingų sutarčiai sudaryti faktų; apie atsakovės galimai vykdomą prekybos naudotais automobiliais veiklą, kuri pagal viešai prieinamus duomenis neįtraukta į įmonės veiklos sričių sąrašą. Tokie atskirojo skundo argumentai taip pat nepatvirtina skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo.
Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenka pareiga jį įrodyti. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės (nutarties 24 punktas) nėra pakankamos konstatuoti atsakovės nesąžiningumą. Visų pirma, ieškovė atsakovės nesąžiningumą grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su jos elgesiu ir veiksmais sutartiniuose santykiuose, tačiau atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų nustatymas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Antra, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atsakovės atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje. Ieškovės nurodomos aplinkybės nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo vertinant pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą ar kad ši siektų paslėpti, perleisti, sunaikinti savo turtą ar kitaip sukelti grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui. Ieškovė konkrečių duomenų (pavyzdžiui, duomenų apie turto perleidimą kitiems asmenims ar ketinimą tai padaryti, turto paslėpimą, sunaikinimą ar nurodytų veiksmų grėsmę, kitokius veiksmus, pažeidžiančius ieškovės interesus) dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė. Byloje nesant jokių faktinių duomenų apie atsakovės atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomu, prielaidų konstatuoti sprendimo neįvykdymo grėsmę, kaip antrą būtinąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, nėra.
Apeliantė nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvertino visų prašymo argumentų. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020). Todėl tokie atskirojo skundo argumentai nepatvirtina skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo.
Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai kitokios išvados, nei padaryta skundžiamojoje nutartyje, nesuponuoja.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.