Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6325-1105/2026, kuria ieškovo G. M. ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo atsakovei L. K., trečiasis asmuo Panevėžio socialinių paslaugų centras, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, atsisakyta priimti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu. Ieškovas G. M. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. K. (toliau – ir atsakovė), prašydamas nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo tvarką bei priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą, taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo, – nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo tvarką su nepilnamečiu vaiku.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apelianto atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atskirajame skunde išdėstytų motyvų kontekste.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

Ieškovas G. M. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu atsakovei L. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su juo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį, pirmiausia motyvuodamas iš esmės tuo, jog mediacija tarp ginčo šalių buvo atlikta seniai, todėl nebeatitinka tarp šalių kilusio ginčo turinio, kas sudaro pagrindą teigti, kad privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos šiuo atveju buvo nesilaikyta.

Apeliantas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Atskirajame skunde nurodo, jog šalys yra pasinaudojusios privalomąja mediacija 2025 m. birželio 2 d., teisės normose mediacijos galiojimo trukmė nėra nustatyta, todėl ieškovas nepažeidė privalomos išankstinės ginčo sprendimo tvarkos ir turi teisę inicijuoti teisminį procesą bet kuriuo metu po mediacijos pabaigos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).

Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. Vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (VGTPT) paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo Mediacijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Mediacijos įstatymo 19 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad civilinio ginčo mediacijos pabaigos diena laikoma mediatoriaus rašytinio pareiškimo dėl mediacijos pabaigos pateikimo visoms ginčo šalims diena.

Taigi, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl šeimos ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (VGTPT) arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kartu su ieškiniu pateikė 2025 m. birželio 2 d. mediatorės D. M. pažymą dėl mediacijos atlikimo, kurioje nurodyta, jog mediatorė atliko privalomąją mediaciją iškilus ginčui tarp G. M. ir L. K. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo tvarkos, gyvenamosios vietos nustatymo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo. Mediacijos rezultatas – mediacija baigta, šalims nepasiekus taikaus susitarimo.

Ieškovo pateikta pažyma patvirtina, kad šalys atliko privalomąją neteisminę mediaciją. Mediatorės pažyma iš esmės patvirtina, kad šalys įgyvendino įstatyme nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka (Mediacijos įstatymo 19 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nėra pasinaudojęs privalomąja mediacija, kadangi nuo kreipimosi dėl privalomosios mediacijos yra praėję laiko (t. y., kad mediacijos procesas tarp ginčo šalių vyko seniai ir nebeatitinka tarp šalių kilusio ginčo turinio), yra nepagrįsta. Mediacijos įstatyme nėra nustatyto termino, per kurį šalis, po neįvykusios mediacijos arba mediacijos procese nepasiekus taikos susitarimo, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu. Pozicijos, kad Mediacijos įstatyme nėra nustatytas maksimalus laikas, per kurį nuo civilinio ginčo mediacijos pabaigos ginčo šalis turi kreiptis į teismą, laikomasi ir kituose apygardų teismuose (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1045-779/2024, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1168-1051/2025, Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-881-413/2025, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-660-565/2026).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje pateiktos mediatorės 2025 m. birželio 2 d. išduotos pažymos turinį, atsižvelgęs į Mediacijos įstatymo 19 straipsnio 2 punkte nurodytą mediacijos pabaigos sąlygą, konstatuoja, kad yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas tinkamai įvykdė nustatytą privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog su atsakove kartu nebegyvena nuo 2024 m. pabaigos. Taigi bylos duomenys nepatvirtina, kad per laikotarpį nuo neteisminės mediacijos pabaigos (2025 m. birželio 2 d.) iki ieškovas pareiškė ieškinį (2026 m. balandžio 16 d.) įvyko esminis faktinių aplinkybių pasikeitimas, dėl ko būtų tikslinga mediaciją vykdyti iš naujo. Įstatymo reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija šiuo atveju yra įgyvendintas tinkamai ir ieškovas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu. Ieškovės pateikta mediacijos pažyma negali būti laikoma neaktualia ir netinkama nagrinėjamoje byloje, papildomai atsižvelgus ir į aplinkybę, kad mediacijos metu ir buvo bandoma rasti taikų susitarimą dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų, t. y. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo tvarkos, gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų su tuo susijusių klausimų, todėl darytina išvada, jog ieškinys šiuo pagrindu nagrinėjamu atveju atsisakytas priimti nepagrįstai.

Pažymėtina, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje tik patikrina, ar su ieškiniu į teismą besikreipianti šalis pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog šalys išreikštų norą pasinaudoti mediacija, teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir vykstant bylos nagrinėjimui (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

Iš skundžiamos nutarties turinio, be kita ko, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo ieškinį, kadangi jis neteismingas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams. Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo išvada nesutinka.

Pagal CPK 29 straipsnį ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. CPK 30 straipsnio 4 dalis numato, kad ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir dėl tėvystės nustatymo gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą. Taigi tuo atveju, kai ieškiniu prašoma, be kita ko, priteisti išlaikymą, ieškovas turi teisę pasirinkti teismingumą pagal savo gyvenamąją vietą. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškinyje, be kitų reikalavimų, taip pat pareikštas reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo, ieškovas pagrįstai naudojasi teise kreiptis į teismą pagal savo gyvenamąją vietą.

Nustatyta, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu ieškovo gyvenamoji vieta, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra adresu (duomenys neskelbtini) (socialinių paslaugų centras). Nors ieškinio antrame puslapyje ieškovas nurodo, kad „<...> savo būsto neturiu, su dukra gyvename (duomenys neskelbtini), pažymėtina, jog, priešingai nei skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas šiame teiginyje nenurodo konkretaus Socialinių paslaugų centro adreso, konkrečiai (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovas ieškinyje nurodo dirbantis (duomenys neskelbtini), kuri, remiantis viešai prieinamais duomenimis, veiklą vykdo ir (duomenys neskelbtini). Taip pat pažymėtina, kad nors (duomenys neskelbtini) Socialinių paslaugų centro (duomenys neskelbtini) buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini), tačiau viešai prieinami duomenys patvirtina, jog šis centras socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslaugas teikia ne tik minėtu adresu, bet ir (duomenys neskelbtini) (paslauga akredituota Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. ADP-378), (duomenys neskelbtini) (paslauga akredituota Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ADP-480) bei (duomenys neskelbtini) (paslauga akredituota Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2025 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. DV-64). Taigi vien aplinkybė, kad ieškovas nurodė gyvenantis (duomenys neskelbtini) Socialinių paslaugų centre (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (ar (duomenys neskelbtini)). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo gyvenamoji vieta yra Klaipėdos rajone, ir, tuo remdamasis, nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams bei nepagrįstai nurodė, kad byla teisminga Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmams.

Nagrinėjamu atveju ieškovo pareikštas ieškinys yra teismingas arba Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams (pagal ieškovo gyvenamąją vietą), kur ieškovas ir teikė ieškinį, arba Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmams (pagal atsakovės gyvenamąją vietą).

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio priėmimą bei privalomąją mediaciją reglamentuojančias teisės normas, klaidingai nustatė ieškovo gyvenamosios vietos adresą, dėl ko neteisingai taikė teismingumo taisyklės, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo G. M. atskirąjį skundą tenkinti. Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui – Panevėžio apylinkės teismui - nagrinėti iš naujo. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.