- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-09
- Bylos Nr.
- e2S-1847-1187/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33842-2025-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Legertas“
- Kategorijos
- 3.1.7.5Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo
- 3.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Legertas“ dėl atliktų darbų aktų ir vekselio pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, rangos sutarties nutraukimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas V. Š. (toliau – ieškovas, apeliantas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti, kad negalioja 2012 m. sausio 16 d. ieškovo su atsakove UAB „Legertas“ (toliau – atsakovė) sudarytos rangos sutarties Nr. Požerūnai-12/01/16 pagrindu išrašyti atliktų darbų aktai dalyje dėl 2015 m. birželio 22 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros komisijos pažeidimų administravimo klausimams spręsti posėdžio protokole nurodytų darbų (bendra neatliktų darbų suma sudaro 33 399,23 Eur), panaudotų karkasinių sienų apkalimui lentų kiekio (bendra neatliktų darbų suma sudaro 24 547,97 Eur), panaudotų keramikinių plytelių kiekio (bendra neatliktų darbų suma sudaro 12 344,36 Eur); taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovui 12 220,66 Eur; pripažinti negaliojančiu 2016 m. vasario 9 d. ieškovo išduotą atsakovės naudai vekselį 77 500,00 Eur sumai; nutraukti 2012 m. sausio 16 d. sudarytą su UAB „Legertas“ rangos sutartį Nr. Požerūnai-12/01/16 dėl atsakovės kaltės; priteisti iš UAB „Legertas“ bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje prašė atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo dėl sunkios finansinės būklės ir šiam prašymui pagrįsti pateikė 2025 m. birželio 23 d. išrašą iš banko sąskaitos, 2025 m. kovo 24 d. VĮ Registrų centro išrašą ir duomenis apie 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. birželio 23 d. draudžiamąsias pajamas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi ieškovui nustatytas dešimties dienų terminas ieškinio trūkumams pašalinti ir prašymui dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo pateikti.
2025 m. gruodžio 22 d. gautas ieškovo prašymas pratęsti terminą ieškinio trūkumams pašalinti. 2025 m. gruodžio 29 d. nutartimi terminas ieškinio trūkumams pašalinti pratęstas iki 2025 m. gruodžio 30 d.
2025 m. gruodžio 30 d. teisme gautas ieškovo atstovo prašymas pratęsti terminą trūkumams pašalinti. Šis prašymas 2025 m. gruodžio 30 d. rezoliucija tenkintas iš dalies, terminas ieškinio trūkumams pašalinti pratęstas iki 2026 m. sausio 6 d.
2026 m. sausio 7 d. gautas 2026 m. sausio 6 d. pasirašytas patikslintas ieškinys. Ieškovas nurodė, kad dalies reikalingų dokumentų nespėjo gauti, todėl prašo priimti patikslintą ieškinį be tam tikrų dokumentų.
Šalies argumentai
2026 m. sausio 12 d. gautas patikslintas ieškinys. Patikslintame ieškinyje, be kita ko, nurodė, kad ieškovas paaiškina dėl sunkios finansinės būklės: ginklų ir akcijų ieškovas ir jo sutuoktinė neturi, negali sumokėti viso mokėtino žyminio mokesčio, todėl sumokėjo tik 450 Eur ir prašo atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo.
Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 27 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio; nustatė ieškovui 10 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus – primokėti trūkstamą 1 380 Eur žyminio mokesčio dalį.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už pateiktą patikslintą ieškinį turėjo būti sumokėtas 1 800 Eur žyminis mokestis. Ieškovas pateikė duomenis, kad yra sumokėjęs 420 Eur žyminį mokestį, nuo likusios dalies mokėjimo prašo atleisti. Patikslintame prašyme nurodo, kad dėl sunkios finansinės būklės (ginklų ir akcijų ieškovas ir jo sutuoktinė neturi) negali sumokėti viso žyminio mokesčio.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad iš ieškovo pateiktų VĮ Registrų centro išrašų matyti, jog ieškovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 1/4 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ klėties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)8, ¼ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ klojimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kaimo turizmo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Patikrinus VĮ Registrų centro skelbiamas šių objektų vidutines rinkos vertes, galiojančias nuo 2026-01-01, matyti, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė (be miško medynų vertės) yra 114 Eur, 1/4 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 2625 Eur, ¼ klėties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 41,75 Eur, ¼ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 119,25 Eur, ¼ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 119,75 Eur, ¼ tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 244,25 Eur, ¼ klojimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 312,50 Eur, žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 11 600 Eur, kaimo turizmo pastato vertė – 70 100 Eur, t. y. bendra ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra ne mažesnė nei 85 157,25 Eur. Šis ieškovui priklausantis turtas, kaip ir ieškovo banko sąskaitos, yra areštuotas vykdymo procesuose. Ieškovas pateikė banko sąskaitų išrašus, tačiau šiuose išrašuose matomos tik rezervuotos (areštuotos) sumos bei išlaidos, tačiau ieškovo įplaukos neatskleistos.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas pateikė VSDFV pažymą už 2025 m. sausio 1 d. – 2025 m. birželio 23 d. laikotarpį, iš kurios matyti šio laikotarpio ieškovo draudžiamosios pajamos (iš viso 2 990,98 Eur). Iš šios VSDFV pažymos matyti, kad ieškovas gauna draudžiamąsias pajamas iš asociacijos „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nurodytu laikotarpiu gavo ligos išmoką. Vis dėlto, teismui patikrinus 2025 m. sausio - 2026 m. vasario mėn. VSDFV duomenis, nustatyta, kad ieškovas nuo 2010 m. liepos 1 d. yra individualios įmonės V. Š. firmos „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, nuo 2012 m. balandžio 1 d. verčiasi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą, nuo 2015 m. liepos 30 d. yra MB „(duomenys neskelbtini)“ tikrasis narys, dirba asociacijoje „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie savo pajamas, gaunamas iš nurodytų veiklų (išskyrus iš asociacijos „(duomenys neskelbtini)“). Teismo vertinimu, ieškovas savo tikrosios finansinės padėties neatskleidžia. Pažymėjo ir tai, kad ieškovo tariamai sunki finansinė padėtis nekliudo ieškovui turėti byloje atstovą, kuriam, tikėtina, ieškovas moka honorarą, ieškovas valstybės garantuojama teisine pagalba nesinaudoja, tikėtina, nesant tam įstatyminių pagrindų.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad negalima daryti vienareikšmės išvados, jog ieškovo finansinė padėtis yra tokia sunki, kad būtų pagrindas jį atleisti nuo likusios 1 380 Eur žyminio mokesčio sumos už ieškinį sumokėjimo. Pažymėtina, kad teikiamu ieškiniu ieškovas iš esmės siekia ne tik sumažinti iš jo išieškomas sumas, bet ir susigrąžinti jau sumokėtas sumas, t. y. ieškinio tenkinimo atveju jo turtinė padėtis pagerėtų.
Atskirojo skundo teisiniai argumentai
Apeliantas (ieškovas) V. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartį ir grąžinti Vilniaus miesto apylinkės teismui patikslinto ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pripažino, kad ieškovo turimos sąskaitos ir turimas turtas yra areštuoti vykdymo procesuose. Šio fakto analizė leidžia daryti išvadą, kad jis negali disponuoti nurodytomis sąskaitomis ir turtu, t. y. iš šių pajamų ir turto negali gauti lėšų, reikalingų trūkstamos dalies žyminio mokesčio sumokėjimui, bet teismas tokios išvados nepadarė.
Teismo žinioje buvo VSDF pažyma, apibendrinanti visas ieškovo pajamas, kurios analizė leidžia daryti išvadą, kad ieškovas iš individualios įmonės V. Š. firmos „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ negavo pajamų, bet teismas tokios išvados nepadarė.
Teismo nuomonė, kad ieškovo finansinė padėtis yra sunki tariamai, neparemta jokiais faktais ir prieštarauja byloje esantiems dokumentams.
Teismo nuomonė, kad tikėtina, jog valstybės garantuojama teisine pagalba nesinaudoja todėl, kad esą nėra tam įstatyminių pagrindų, paremta tik teismo spėlionėmis, o ne faktais. Pažymėtina, kad šioje byloje yra reikšminga 10 metų senatis, gi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gavimas ir ieškinio reikalavimų pagrindimas reikalauja laiko, tad buvo reali grėsmė, jog minėta senatis bus praleista. Be to, ieškovo atstovas – advokato padėjėjas, sutiko paimti nedidelį honorarą.
Apeliacinės instancijos teismas k o n s t a t u o j a :
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017 9 punktas). CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismo nutartis dėl šio prašymo turi būti motyvuota.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad šia įstatymo nuostata siekiama užtikrinti, jog asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Atleidimas nuo žyminio mokesčio yra išimtis iš taisyklės, pagal kurią už kiekvieną ieškinį, apeliacinį ar kasacinį skundą mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1, 4 dalys) ir teismui nustatyta tik teisė, bet ne pareiga atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, esant motyvuotam asmens prašymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-469-302/2023 14–15 punktai; 2026 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-358-553/2026 10 punktas).
Sprendžiant klausimą, yra pagrindas atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo ar ne, būtina įvertinti asmens pateiktus duomenis, patvirtinančius jo sunkią turtinę padėtį. Teismas, spręsdamas tokį prašymą, turi įvertinti, ar asmuo gali sumokėti visą įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei ne – nustatyti, nuo kokios šio mokesčio dalies jis gali būti atleistas. Atleisti pareiškėją beveik nuo visos žyminio mokesčio sumos galima tik išimtiniais atvejais, nes pagal teisinius padarinius toks procesinis veiksmas iš esmės prilygsta visiškam asmens atleidimui nuo žyminio mokesčio, o tai leistina tik konkrečiais įstatymuose nustatytais atvejais (CPK 83 straipsnio 1 dalis). Taigi, asmuo, prašantis atleisti jį nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, turi pateikti išsamius ir aiškius duomenis, pagrindžiančius jo sunkią turtinę padėtį (CPK 83 straipsnio 3 dalis, 178, 179 straipsniai).
Pagrindinė įstatyme įtvirtinta asmens atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo taikymo sąlyga – asmens, turinčio prievolę sumokėti žyminį mokestį, sunki turtinė padėtis. Teismų praktikoje pripažinta, kad galimybė iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra siejama ne vien su asmens turimomis lėšomis, o su realia turtine padėtimi. Tai reiškia, kad teismas, vertindamas asmens galimybę sumokėti žyminį mokestį ir poreikį atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, atsižvelgia į jam priklausančio viso turto kiekį bei jo vertę. Teismas, atlikdamas tokį vertinimą ir spręsdamas dėl galimybės atleisti asmenį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, turi patikrinti visus įmanomus duomenis apie galimai turimą asmens turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-85-186/2019 11 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus duomenis bei patikrinęs jam prieinamuose registruose esančią informaciją, sprendė, jog ieškovas savo tikrosios finansinės padėties neatskleidė bei negalima daryti vienareikšmės išvados, kad ieškovo finansinė padėtis yra tokia sunki, kad būtų pagrindas jį atleisti nuo likusios 1 380 Eur žyminio mokesčio sumos už ieškinį sumokėjimo, todėl prašymo dėl atleidimo nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo netenkino. Nesutikdamas su teismo nutartimi, ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriame iš esmės teigia, kad ieškovas pateikė pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo sunkią finansinę padėtį, o pirmosios instancijos teismas netinkamai juos įvertino.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs baigtinio sąrašo aplinkybių, į kurias, vertinant asmens galimybę sumokėti žyminį mokestį, turėtų būti atsižvelgiama, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar pateikti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra pakankami tokiam prašymui patenkinti, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad turtinę asmens padėtį apibūdina Nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-876-934/2024, 16 punktas; 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-607-912/2025, 24 punktas).
Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad vien tai, jog turimos sąskaitos ir turimas turtas yra areštuoti vykdymo procesuose, pagrindžia, kad apeliantas neturi lėšų, reikalingų trūkstamos dalies žyminio mokesčio sumokėjimui. Pažymėtina, kad priverstinio išieškojimo metu nėra išskaičiuojamos visos skolininko (šiuo atveju ieškovo) gaunamos piniginės lėšos. Iš darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų pajamų išskaitomi tik įstatymo nustatyti atitinkami procentai, atsižvelgiant į CPK 736 straipsnyje numatytus išskaitymų dydžių ribojimus, kuriais siekiama užtikrinti, kad skolininkui būtų paliktos pakankamos lėšos poreikiams tenkinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas nėra pateikęs jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kokia darbo užmokesčio dalis, atskaičius mokesčius ir antstoliams pervedamas sumas pagal priverstinius išieškojimus, jam yra išmokama kiekvieną mėnesį.
Antra, apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantu, kad pateikta VSDFV pažyma patvirtina, jog ieškovas negauna jokių kitų pajamų. Pažymėtina, kad VSDFV pažyma paprastai patvirtina tik asmens draudžiamąsias pajamas, t. y. pajamas, nuo kurių mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Kuomet pajamos gaunamos iš individualios veiklos, paprastai VSD įmokos nėra mokamos kas mėnesį, todėl VSDFV duomenys ne visada atspindėti realaus asmens pajamų lygio atitinkamu laikotarpiu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, patikrinęs 2025 m. sausio - 2026 m. vasario mėn. VSDFV duomenis, nustatė, kad ieškovas nuo 2010 m. liepos 1 d. yra individualios įmonės V. Š. firmos „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, nuo 2012 m. balandžio 1 d. verčiasi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą, nuo 2015 m. liepos 30 d. yra mažosios bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ tikrasis narys, dirba asociacijoje „(duomenys neskelbtini)“. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, kad ieškovui nepateikus jokių duomenų apie savo pajamas, gaunamas iš nurodytų veiklų (išskyrus iš asociacijos „(duomenys neskelbtini)“), darytina išvada, jog ieškovas savo tikrosios finansinės padėties neatskleidžia.
Pagrįstų abejonių dėl tikrosios ieškovo finansinės padėties kelia ir tai, jog nors ieškovas byloje yra pateikęs jo vardu atidarytos URBO banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašus, tačiau nei iš vieno sąskaitos išrašo nesimato, jog jam yra pervedamas darbo užmokestis iš asociacijos „(duomenys neskelbtini)“, todėl lieka neaišku, ar atsakovas yra pateikęs visų jo atidarytų banko sąskaitų išrašus. Dar daugiau, iš minėtos URBO banko sąskaitos matyti, jog ieškovas yra ūkininkas, todėl taip pat lieka neaišku, ar ieškovas negauna jokių pajamų iš ūkininko veiklos. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas byloje nėra pateikęs metinės pajamų deklaracijos už 2025 m., kurioje tikėtina matytųsi iš ūkininko ir/ar individualios veiklos gautos pajamos.
Ketvirta, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš ieškovo pateiktų jo sutuoktinės sąskaitų išrašų matyti, kad į šią sąskaitą ieškovo sutuoktinė gauna darbo užmokestį, išmoką vaikui, kitas pinigines sumas (pavyzdžiui, antstolių pervedamos sumos), 2026 m. sausio 5 d. sąskaitoje buvo 754,67 Eur likutis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovo sutuoktinės gaunamas darbo užmokestis, atskaičius mokesčius ir išskaitymus pagal priverstinius išieškojimus, yra didesnis nei minimali mėnesinė alga (MMA 2025 m. 777 Eur, 2026 m. 846 Eur atskaičius mokesčius) ir sudaro 1 072,65 Eur – 1 163,11 Eur per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas neturi galimybių sumokėti likusios 1 380 Eur žyminio mokesčio dalies.
Penkta, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas, kreipdamasis į teismą, turi teisę pasirinkti advokatą. Tačiau pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri, įvertinusi apelianto turtinę padėtį, galėjo suteikti nemokamą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, taip pat ir atleisti nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis). Apeliantui atstovauja ne Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas, todėl teismui pagrįstai kilo abejonių dėl apelianto negalėjimo sumokėti žyminį mokestį. Tuo tarpu apelianto argumentas, jog jis nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gavimo, nes būtų praleidęs 10 metų ieškinio senaties terminą, laikytinas kaip gynybinė pozicija, kadangi ieškovas nepateikė jokių paaiškinimų dėl negalėjimo kreiptis anksčiau dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos gavimo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės dėl nepakankamai atskleistos ieškovo finansinės padėties, taip pat ieškovo sutuoktinės gaunamų pajamų, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas tinkamai įrodė esant pagrindą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinio pateikimą mokėjimo. Pateiktų įrodymų visuma neleidžia teismui nuspręsti, kad įstatyme nustatyto žyminio mokesčio sumokėjimas apeliantui yra per didelė našta, dėl kurios būtų pagrindas jį atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Byloje pateikti duomenys nepatvirtina itin sunkios apelianto turtinės padėties, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti išimtį iš taisyklės, pagal kurią už ieškinio pateikimą mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo atleisti ieškovo nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio ieškovo prašymo.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinį, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismo nustatytas procesinis terminas ieškinio trūkumams pašalinti yra pasibaigęs, todėl nustatytinas naujas dešimties kalendorinių dienų terminas, išaiškinant, kad žyminio mokesčio ar jo dalies sumokėjimą ir turtinę padėtį patvirtinantys duomenys turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 316 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Atmesti apelianto (ieškovo) V. Š. atskirąjį skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nustatyti ieškovui V. Š. 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą, skaičiuotiną nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartyje nustatytiems ieškinio trūkumams pašalinti – primokėti trūkstamą 1 380 Eur žyminio mokesčio dalį. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.