Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo K. P., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo M. P. atsakomybėn, nustatant laidavimo terminą vieneriems metams be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, K. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios L. Š. atstovės advokatės G. S. civilinis ieškinys ir iš draudimo bendrovės I. P. I. AS filialo priteista nukentėjusiajai L. Š. 7 430 (septyni tūkstančiai keturi šimtai trisdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteistos 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos iki visiško prievolės įvykdymo. Nuosprendžiu iš K. P. priteistos 2 820 (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimties) eurų dydžio išlaidos L. Š. turėtoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas K. P. (toliau – ir apeliantas) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir panaikinti nuosprendžiu paskirtą BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemonę vieneriems metams; apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės panaikinimui, prašoma skirti kitą, t. y. BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, kurią pirmosios instancijos teisme prašė taikyti prokuroras, arba sutrumpinti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

Atsikirsdama į argumentus dėl skunde nurodomų argumentų, kad apeliantas pripažino kaltę, gailėjosi, atsiprašė, yra neteistas, byloje yra apeliantą teigiamai charakterizuojantys duomenys, atstovė pabrėžia, kad visos šios aplinkybės jau buvo įvertintos sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Būtent dėl šių aplinkybių apeliantui buvo pritaikyta viena švelniausių baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų. Tos pačios aplinkybės negali būti pakartotinai vertinamos kaip pagrindas atsisakyti taikyti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad nuoširdus gailėjimasis turi būti vertinamas ne tik pagal išreikštas deklaracijas, bet ir kaltininko procesinį elgesį bei požiūrį į nukentėjusįjį.

Dėl apelianto po nusikalstamos veikos padarytų administracinių nusižengimų atsiliepime pažymima, kad reikšmingas yra ne vien jų formalus sunkumas, bet ir pobūdis. Visi nusižengimai yra susiję su KET reikalavimų nesilaikymu ir eismo saugumu, todėl yra reikšmingi vertinant apelianto požiūrį į eismo taisyklių laikymąsi bei specialiosios teisės vairuoti apribojimo būtinumą. Aplinkybė, kad apeliantas baudas sumokėjo ir administracine tvarka formaliai gali būti laikomas nebaustu, nepaneigia jų faktinės reikšmės vertinant asmens elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai, tai, kad net po eismo įvykio, kurio metu nukentėjusiajai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, apeliantas ir toliau darė KET pažeidimus, patvirtina, jog vien baudžiamojo proceso faktas nebuvo pakankama prevencinė priemonė.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su argumentais, susijusiais su apelianto darbu, profesine veikla bei sveikatos būkle. Nurodoma, kad teisė vairuoti nėra absoliuti teisė ir gali būti ribojama tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padaro nusikalstamą veiką. Vien tai, kad apelianto profesinė veikla susijusi su nuolatiniu vairavimu, vykimu į įvairius objektus, nesudaro pagrindo netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės. Priešingai, iš asmens, kurio profesinė veikla tiesiogiai susijusi su vairavimu, tikėtinas didesnis atidumo, rūpestingumo ir KET laikymosi standartas. Be to, nurodoma, kad darbinė veikla gali būti organizuojama kitais teisėtais būdais. Atsiliepime pažymima, kad nepakankamai pagrįsti ir argumentai dėl sveikatos priežiūros poreikių, todėl nurodoma, kad net jeigu apeliantas ir turi sveikatos sutrikimų ir vyksta į gydymo įstaigas, ši aplinkybė savaime neįrodo, kad teisės vairuoti apribojimas vieneriems metams būtų objektyviai neįmanomas ar akivaizdžiai neproporcingas. Apeliantas nepateikė duomenų, kad netekęs teisės vairuoti objektyviai negalėtų pasiekti gydymo įstaigų ar gauti reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų kitais būdais. Be kita ko, skundo teiginys, kad nagrinėjamas įvykis esą buvo „atsitiktinio pobūdžio“, nepagrįstai menkina nusikalstamos veikos pobūdį ir padarinius. Tai, kad apeliantas anksčiau nebuvo padaręs eismo įvykių, nepaneigia šio konkretaus įvykio pavojingumo ir jo pasekmių, be to, nurodoma, kad ši poveikio priemonė skiriama ne abstrakčiai už visą vairavimo istoriją, o už konkrečią nusikalstamą veiką, padarytą naudojantis specialiąja teise vairuoti.

Atsiliepime nesutinkama su apeliacinio skundo argumentais dėl tariamai šališko įrodymų vertinimo. Atstovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas vertino ne vien nukentėjusiosios parodymus, bet visą byloje surinktų įrodymų visumą: apelianto paaiškinimus, medicininius dokumentus, specialisto išvadas, vaizdo registratoriaus medžiagą, BPC įrašus bei kitus bylos duomenis. Vien tai, kad teismas nukentėjusiosios parodymus pripažino reikšmingais, savaime nereiškia nei šališkumo, nei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Be to, vaizdo registratoriaus įrašas savaime nepaneigia nukentėjusiosios parodymų ir, juo labiau, nepaneigia BK 68 straipsnio taikymo pagrindo. Tai, kad apeliantas po įvykio iškvietė pagalbą, bendradarbiavo su pareigūnais ir pateikė vaizdo medžiagą, nepaneigia esminės byloje nustatytos aplinkybės – būtent apelianto padaryto KET pažeidimo ir jo priežastinio ryšio su nukentėjusiajai kilusiais sunkiais padariniais. Atsakant į argumentus dėl nukentėjusiosios elgesio ir KET 59 punkto taikymo, atsiliepime pažymima, kad apeliantas nepagrįstai siekia dalį atsakomybės perkelti nukentėjusiajai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad būtent apeliantas pažeidė pareigą duoti kelią ir šis pažeidimas buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nukentėjusiajai kilusiais padariniais.

Galiausiai atsiliepime nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad vietoje teisės vairuoti atėmimo turėjo būti paskirta prokuroro siūlyta BK 71 straipsnyje numatyta įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pažymima, kad teismas nėra saistomas proceso dalyvių siūlymų dėl konkrečios baudžiamojo poveikio priemonės rūšies. Be to, pabrėžiama, kad piniginio pobūdžio priemonė neatlieka tos pačios funkcijos kaip teisės vairuoti apribojimas, nes nepašalina rizikos, susijusios su naudojimusi specialiąja teise, kuria ir buvo padaryta nusikalstama veika. Atstovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę yra teisįtas, pagrįstas ir proporcingas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas tik dalyje dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo – prašoma panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise (teisė vairuoti transporto priemones) arba sutrumpinti jos terminą, arba pakeisti kita baudžiamojo poveikio priemone – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, šioje nutartyje kaip tik pasisakys, ar nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam K. P. buvo pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, nustatytas teisingas jos terminas, ar visgi yra pagrindas šią baudžiamojo poveikio priemonę panaikinti, sutrumpinti jos terminą arba pakeisti kita baudžiamajame įstatyme numatyta poveikio priemone.

Uždraudimas naudotis specialia teise yra viena iš BK 67 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir panašiai) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgiama tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, asmens kaltę, padarytus konkrečius KET pažeidimus. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones paprastai skiriamas, nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET arba BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė, šiurkščiai pažeisdamas eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-431/2013, 2K-401/2014, 2K-261-489/2018, 2K-183-628/2023, 2K-107-697/2026 ir kt.). Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad uždraudžiant vairuoti transporto priemones asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje nustatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kaltininkui kelią toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų kaltininkui, tačiau tai nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-697/2018, 2K-107-697/2026).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė ir tinkamai individualizavo šią priemonę. Nagrinėjamu atveju nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonė paskirta BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytam minimaliam terminui. Apeliaciniame skunde nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo teisės vairuoti transporto priemones būtinumą iš esmės grindžia savo profesine veikla bei sveikatos būkle. Vis dėlto teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog teisė vairuoti yra reikalinga profesinių funkcijų vykdymui, nesudaro prielaidų išvengti specialiosios teisės apribojimo, kai nusikalstama veika (nors ir neatsargi) buvo padaryta naudojantis šia teise, be to, ši aplinkybė savaime nėra pakankamas teisinis pagrindas netaikyti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Priešingai, kai asmens profesinė veikla yra susijusi su nuolatiniu dalyvavimu kelių eisme ir transporto priemonės vairavimu, iš tokio asmens pagrįstai tikėtinas didesnis atidumo, rūpestingumo bei kelių eismo taisyklių laikymosi standartas. Šios išvados nepaneigia ir prie apeliacinio skundo pridėta įmonės pažyma, kurioje nurodoma, kad apeliantas eina įmonės direktoriaus pareigas, o teisė vairuoti kelių transporto priemones yra itin svarbi vykdant tiesiogines jo darbo funkcijas, susijusias su atitinkamų įmonės skyrių organizavimu ir turto vertinimu įvairiuose Lietuvos Respublikos miestuose ir rajonuose (2 t., b. l. 173). Be to, apelianto nurodomos aplinkybės iš esmės patvirtina galimus darbo organizavimo nepatogumus, tačiau ne objektyvų negalėjimą vykdyti profesinę veiklą. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas yra juridinio asmens vadovas, todėl nėra pagrindo manyti, jog įmonės veikla ar atskirų funkcijų atlikimas negalėtų būti organizuojami kitais teisėtais būdais – pasitelkiant darbuotojus, kitus asmenis transportavimo funkcijoms atlikti, tam tikrais atvejais naudojantis viešuoju transportu, pavežėjimo ar kitomis transporto paslaugomis. Vien mobilumo sumažėjimas ar didesni organizaciniai nepatogumai savaime nesudaro pagrindo pripažinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę neproporcinga. Tokios išvados nepaneigia ir kartu su apeliaciniu skundu pateiktų medicininių dokumentų išrašai, iš kurių matyti, kad K. P. turi sveikatos problemų, susijusių su sąnariais (jam diagnozuota M17.0 pirminė abipusė gonartrozė (2 t., b. l. 174-175)), dėl ko kreipiasi į sveikatos priežiūros įstaigas. Vis dėlto byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad apelianto sveikatos būklė reikalautų nuolatinio ar neatidėliotino gydymo, juo labiau, kad tokio gydymo užtikrinimas priklausytų nuo turimos teisės vairuoti transporto priemones. Taip pat nepateikta duomenų, kad reikalingos gydymo įstaigos būtų nepasiekiamos viešuoju transportu, pavežėjimo paslaugomis, taksi ar kitų asmenų pagalba. Tad vien aplinkybė, kad teisės vairuoti atėmimas sukels papildomų nepatogumų vykstant į gydymo įstaigas, negali būti laikoma išskirtine aplinkybe, lemiančia baudžiamojo poveikio priemonės netaikymą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apelianto nurodomos aplinkybės dėl darbo pobūdžio bei sveikatos būklės (past. – iš pateiktų medicininių dokumentų išrašų matyti, jog apeliantui kiti vidiniai sąnario pažeidimai buvo diagnozuoti 2022 m. vasario 22 d. (2 t., b. l. 176)) egzistavo ir buvo jam žinomos dar iki nusikalstamos veikos padarymo. Žinodamas, kad teisė vairuoti jam yra reikšminga tiek profesinėje veikloje, tiek kasdieniame gyvenime apeliantas turėjo pareigą elgtis itin atidžiai ir laikytis kelių eismo taisyklių reikalavimų. Suprantama, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė apsunkins apelianto padėtį, sukels nepatogumų kasdieninėje bei profesinėje veikloje, tačiau vien kylantys tam tikri suvaržymai ir nepatogumai, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019).

Pažymėtina, kad sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, vertinami ne tik apeliantui kilsiantys nepatogumai, bet ir kiti jos taikymui reikšmę turintys duomenys. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad K. P., pažeisdamas KET 154 punkto ir kelio ženklo Nr. 203 „Duoti kelią“ reikalavimus, vairuodamas automobilį ir artėdamas prie nereguliuojamos sankryžos, neįsitikino eismo saugumu, nedavė kelio pagrindiniu keliu įrengtu dviračių taku jo judėjimo krypties atžvilgiu iš kairės pusės tiesiai važiavusiai nukentėjusiajai L. Š., vairavusiai dviratį, sudarė jai kliūtį, dėl ko transporto priemonės susidūrė ir eismo įvykio metu nukentėjusiajai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Apelianto argumentai, kad nukentėjusioji galėjo išvengti susidūrimo ar turėjo elgtis atsargiau, nepaneigia pastarojo padaryto pažeidimo ir jo priežastinio ryšio su kilusiais padariniais. Pabrėžtina, kad apeliantui pažeidus naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimus ir sukėlus eismo įvykį, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, jai šio įvykio pasekmės nėra išnykusios ir jaučiamos iki šiol. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl kilusių sunkių sužalojimų nukentėjusioji iki šiol patiria ilgalaikius fizinius ir psichologinius sunkumus, jos galimybės įprastai dirbti, judėti, sportuoti bei savarankiškai atlikti kasdienes veiklas išlieka apribotos, o gydymo procesas dar nėra pasibaigęs. Be to, nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, įvykio metu buvo blaivus, nuoširdžiai gailėjosi, anksčiau nebuvo teistas, savo iniciatyva atlygino dalį neturtinės žalos ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, šios aplinkybės savaime nepaneigia BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrindo. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad būtent šios aplinkybės buvo įvertintos sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą bei nustatant baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnis 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis anksčiau neteistas (1 t., b. l. 134), todėl paskyrė BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytą minimalų uždraudimo naudotis specialia teise terminą – vienerius metus. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamai įvertinto apelianto elgesio po eismo įvykio. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad aplinkybė, susijusi su apelianto reakcija po eismo įvykio, buvo tik vienas iš papildomų asmenį apibūdinančių duomenų, vertintų kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, todėl argumentai dėl vaizdo registratoriaus įrašo turinio ar dėl to, kad jis iškvietė pagalbos tarnybas, bendradarbiavo su pareigūnais ir pateikė įrašą tyrimui, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrįstumo. Juo labiau, kad sprendžiant dėl BK 68 straipsnyje numatytos priemonės skyrimo esminę reikšmę turėjo ne ši aplinkybė, o visuma duomenų, apibūdinančių tiek padarytą nusikalstamą veiką, tiek apelianto, kaip eismo dalyvio, elgesį.

Iš teismui prieinamo Administracinių nusižengimo registro išrašo (toliau – ir išrašas) apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus per penkerius metus (2 t., b. l. 219-225) matyti, kad K. P. už KET pažeidimus buvo baustas vienuolika kartų (paskirtos baudos sumokėtos). Iki nagrinėjamo eismo įvykio apeliantas buvo keturis kartus baustas už KET pažeidimus, iš jų du kartus už nustatyto greičio viršijimą (leistiną greitį viršijant daugiau kaip dešimt kilometrų per valandą (ANK 416 straipsnio 2 dalis) ir daugiau kaip trisdešimt kilometrų per valandą (ANK 416 straipsnio 4 dalis)), taip pat už transporto priemonės vairavimą be privalomosios techninės apžiūros (ANK 415 straipsnio 2 dalis) bei už draudžiamojo kelio ženklo reikalavimų nepaisymą (ANK 417 straipsnio 1 dalis). Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad po eismo įvykio, kurio metu nukentėjusiajai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, K. P. elgesys prie kelių transporto priemonės vairo reikšmingai nepakito. Iš aktualaus išrašo matyti, kad nepraėjus nė dviem mėnesiams (2025 m. birželio 15 d. ir 2025 m. birželio 25 d.) jis buvo nubaustas už greičio viršijimą daugiau kaip dvidešimt kilometrų per valandą pagal ANK 416 straipsnio 3 dalį. Be to, nustatyta, kad 2025 m. birželio 25 d. K. P. skirtingu laiku padarė du kartus administracinius nusižengimus, t. y. 15.05 val. sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje (ANK 417 straipsnio 2 dalis), o 18.08 val., kaip jau minėta, nesilaikė leistino greičio ir jį viršijo (ANK 416 straipsnio 3 dalis). Svarbu akcentuoti, kad net septynis kartus už KET pažeidimus, susijusius su greičio viršijimu (ANK 416 straipsnio 3 dalis) bei kelių ženklinimo reikalavimų nesilaikymu (ANK 417 straipsnio 2 dalis), K. P. padarė jau po šio byloje nagrinėjamos veikos, kas reiškia, kad pastarasis, savo veiksmais sukėlęs sunkius padarinius ir kitam asmeniui padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą, naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, ir toliau nesilaiko Kelių eismo taisyklių, tokiais veiksmais keldamas grėsmę eismo saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia administracinių nusižengimų seka rodo ne pavienius ar atsitiktinius KET pažeidimus, bet iš dalies sistemingą jų nepaisymą bei atitinkamai charakterizuoja K. P. kaip nedrausmingą eismo dalyvį. Tai leidžia daryti išvadą, kad nei anksčiau taikyta administracinė atsakomybė, nei nagrinėjamas baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos, kurios padariniai apima sunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, nepaveikė K. P., kaip eismo dalyvio, kad šis nekartotų pažeidimų ir laikytųsi KET reikalavimų.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo prašymu vietoje teisės vairuoti atėmimo paskirti BK 71 straipsnyje numatytą įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nėra tikslinga skirti šią prokuroro prašytą baudžiamojo poveikio priemonę. BK 71 straipsnyje numatyta piniginio pobūdžio priemonė neatlieka tos pačios specialiosios prevencijos funkcijos kaip BK 68 straipsnyje numatytas uždraudimas naudotis specialiąja teise, kadangi nepašalina rizikos, susijusios su naudojimusi teise vairuoti transporto priemones, kuria ir buvo padaryta nusikalstama veika. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog apeliantas savo noru buvo atlyginęs dalį nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos, todėl papildomos piniginio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą pagrįstai pripažino netikslingu. Vien aplinkybė, kad tokios priemonės skyrimo prašė prokuroras, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas buvo saistomas šio siūlymo.

Tad, atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę minimaliam įstatyme numatytam vienerių metų terminui yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Kartu su atsiliepimu nukentėjusiosios atstovė advokatė prašo priteisti iš K. P. nukentėjusiajai L. Š. 600 eurų dydžio išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu.

Spręsdama dėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su nukentėjusiosios atstovavimu ir apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios atstovės nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka pagal asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą. Nukentėjusioji turėjo teise teikti atsiliepimą, ji šia teise pasinaudojo, jos atstovei pateikiant atsiliepimą, kuriame išdėstyti išsamūs motyvai dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų. Neginčytina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusioji turi teisę į procesinių išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi procesinių išlaidų dydį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, taip pat galutinį procesinį rezultatą, sprendžia, kad pateiktų išlaidų dydis yra pagrįstas ir proporcingas, todėl nukentėjusiajai L. Š. priteistina iš nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto K. P. atlyginti patirtas išlaidas už šios atstovavimą apeliacinės instancijos teisme – iš viso 600 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam byla nutraukta, K. P. apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš K. P. nukentėjusiajai L. Š. 600 (šešis šimtus) eurų advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.