Šiaulių apygardos teismo nutartis

2026-11-18 · Civilinė byla Nr. e2S-1174-1051/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-18
Bylos Nr.
e2S-1174-1051/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-22968-2026-6
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Irma Valiuškienė
Ieškovas
PRS1
Atsakovas
G. L.
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2S-1174-1051/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22968-2026-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2;3.1.18.2.13; 3.3.1.14; 3.3.2.5; 3.3.2.6.1;3.3.2.7; 3.4.1.1(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 18 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Valiuškienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo PRS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties, priimtos pagal ieškovo PRS1 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo PRS1 ieškinį atsakovei G. L. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teismas

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovas PRS1 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pakeisti nepilnamečio vaiko O. G. (gim. (duomenys neskelbtini) ) gyvenamąją vietą, ją nustatant su vaiko tėvu (ieškovu); 2) nustatyti ieškinyje nurodytą skyriumi gyvenančios mamos (atsakovės) bendravimo su vaiku tvarką; 3) priteisti iš atsakovės nepilnamečio vaiko išlaikymui 350 Eur iki einamojo mėnesio paskutinės kalendorinės dienos mokama suma, kuri indeksuojama kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, ir kuri iki vaiko pilnametystės mokama į ieškovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią (duomenys neskelbtini) banke, o ieškovas yra skiriamas ir šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise. Dėl poreikio vaiko išlaikymui skirti papildomas lėšas sprendžiama abipusiu susitarimu arba esant objektyviam būtinumui, kuris patvirtinamas konkrečiais faktiniais duomenimis (pavyzdžiui, gydytojo rekomendacijos ar jo nurodymai), o už atitinkamas paslaugas ar pirkinius ieškovas moka 75 procentus atitinkamos kainos, o atsakovė – 25 procentus; 4) priteisti iš atsakovės vaikui išlaikymo įsiskolinimą, kuris nuo 2026 m. kovo 1 d. iki ieškinio teismui pateikimo dienos yra 2 100 Eur; 5) priteisti ieškovui iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko O. G. gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu); 2) nustatyti ieškinyje nurodytą laikiną nepilnamečio vaiko O. G. bendravimo su skyriumi gyvenančia motina (atsakove) tvarką; 3) priteisti iš atsakovės nepilnamečiui vaikui laikiną išlaikymą, kuris būtų teikiamas periodinėmis išmokomis po 350 Eur per mėnesį, nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant ieškovą.

Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria šalys, be kita ko, susitarė, kad sūnaus gyvenamoji vieta nustatoma su motina jos gyvenamojoje vietoje. Teigia, kad atsakovės elgesys kelia grėsmę esminiams vaiko interesams, be to, atsakovė pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Atsakovei sutinkant, 2026 m. vasario mėnesį šalių sūnus išvyko gyventi pas tėvą, tačiau praėjus mėnesiui atsakovė savo poziciją pakeitė ir, nevertindama vaiko pozicijos ir jo interesų, pareikalavo, kad vaikas grįžti su ja į Lietuvą. Atsakovė įtraukė vaiką į santykių su ieškovu aiškinimąsi, visiškai be pagrindo inicijavo teisinius procesus. Visi šie vaiko interesams priešingi atsakovės veiksmai neigiamai veikė vaiką. Jis buvo net kelis kartus nutraukęs bendravimą su mama, todėl ieškovui reikėjo įdėti daug pastangų, kad būtų atkurtas vaiko ir mamos bendravimas. Vaiko nenorą gyventi su mama lemia tai, kad ji ribojo jo pasirinkimus, naudojo fizinį ir psichinį smurtą, palikdavo jį vieną arba su kitais asmenimis, išnaudojo santykyje su tėvu savo materialinei gerovei. Ieškovas taip pat nurodo, kad nuo vasario mėnesio pabaigos, kuomet vaikas atvyko gyventi pas tavą, jis visa apimtimi rūpinasi vaiko poreikiais, o atsakovė prie vaiko išlaikymo neprisideda.

Atsakovė G. L. atsiliepimu į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašė atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pilna apimtimi.

Nurodė, kad ieškovas, pažeisdamas teismo patvirtintą taikos sutartį, neteisėtai, neturėdamas atsakovės sutikimo, išvežė vaiką į užsienį ir iki šiol negražina vaiko mamai, su kuria yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. 2026 m. birželio mėnesį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Teisme pradėtas procesas pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija), kuris tęsiasi iki šiol. Šiuo metu vaikas yra ieškovo žinioje užsienyje, o jo kelionės dokumentai teismo nutartimi yra sulaikyti ir saugomi teisme. Atsakovė neturi jokios galimybės dabartinę vaiko buvimo vietą pakeisti, jį išvežti ar kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą. Teigė, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės gali tapti priemone neteisėtai vaiką išvežusiam ar jį laikančiam asmeniui įteisinti faktinę situaciją ir toliau pažeidinėti tiek vaiko, tiek motinos interesus. Ieškovas vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo būtinumą grindžia teiginiais apie atsakovė taikomas netinkamas vaiko auklėjimo priemones, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti šiuos ieškovo argumentus. Galiojanti teismo patvirtinta taikos sutartis geriausiai atitinka nepilnamečio vaiko interesus, todėl nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nebus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms, nes per keturiolika metų gyvenant su atsakove susiformavo stabili, saugi, vaiko amžių, poreikius bei interesus tenkinanti šeimos aplinka, socialiniai ryšiai, vaiko raidą, fizinį ir psichinį saugumą, sveikatą ir mokslus užtikrinanti aplinka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atmetė ieškovo PRS1 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria šalys susitarė, kad nepilnamečio vaiko O. G. gyvenamoji vieta nustatoma su motina jos gyvenamojoje vietoje, išsprendė klausimus, susijusius su vaiko išlaikymu ir aptarė skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku principus. Teismas nustatė, kad faktinės aplinkybės, susijusios su šalių vaiko gyvenamąja vieta, po teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, priėmimo yra pasikeitusios.

Teismas atsižvelgęs, kad ieškovas gyvena skyriumi nuo atsakovės, padarė išvadą, jog pirmoji sąlyga ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės – laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymui su tėvu – taikymui egzistuoja. Teismas susipažinęs su ieškovo pateikta teisės psichologijos specialistų išvada, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Vaiko teisių apsaugos tarnyba) išvada, šalių paaiškinimus konstatavo, kad šioje proceso stadijoje ieškovas neįrodė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nenustačius laikinos vaiko gyvenamosios vietos su tėvu, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, todėl ieškovo prašymą nustatyti laikiną sūnaus gyvenamąją vieta su tėvu atmetė. Pažymėjo, kad nenustačius laikinos vaiko gyvenamosios vietos su tėvu, atitinkamai netenkinami ir išvestiniai prašymai nustatyti laikiną motinos bendravimo su vaiku tvarką ir priteisti iš motinos vaikui laikiną išlaikymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas PRS1 prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartį, kuria nuspręsta netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, ir priimti naują sprendimą – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko O. G. gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu); nustatyti ieškinyje nurodytą laikiną nepilnamečio vaiko O. G. bendravimo su skyriumi gyvenančia motina (atsakove) tvarką; priteisti iš atsakovės nepilnamečiam vaikui laikiną išlaikymą, kuris būtų teikiamas periodinėmis išmokomis po 350 Eur per mėnesį, nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant ieškovą; priteisti ieškovui PRS1 iš atsakovės G. L. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiama nutartis priimta neįsigilinus į situaciją ir net neįvertinus Vaiko teisių apsaugos skyriaus pozicijos, kuria pasisakyta pozityviai dėl ieškovo prašymo priteisti iš atsakovės nepilnamečiam vaikui laikiną išlaikymą bei nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančia motina (atsakove) tvarką. Akcentuoja, kad tėvas reagavo į mamos netinkamą elgesį su vaiku tiek iki jam atvykstant pas tėvą, tiek ir vaikui jau gyvenant su tėvu. Atkreipė dėmesį, kad vaikui būnant su tėvu, mamos netinkamas ir psichiškai vaiką žalojantis elgesys prasidėjo tada, kai vaikas su tėvu pradėjo keliauti po (duomenys neskelbtini). Mama vaikui aiškino, kad jis pas ją bus sugrąžintas per jėgą ir su policijos pagalba. Vaikas, siekdamas save apsaugoti nuo mamos neigiamos įtakos, nutraukė bendravimą su mama WhatsApp ir panašių programėlių pagalba, palikdamas komunikavimą tik elektroniniu paštu. Psichologai rekomendavo atkurti ryšį su mama, nes kitu atveju būtų traktuojama, kad tėvas skatina vaiko nebendravimą su mama, todėl tėvas dėjo pastangas atkurti vaiko ir mamos ryšį net ir esant tokiai situacijai, kai prieš vaiką naudojamas psichinis smurtas. Vaikui būnant (duomenys neskelbtini), mama jam atsiuntė vaizdo įrašą (su jos pačios parašytų prierašu „Kaip aš tave namo vešiu“, kuriame vaizduojama, kaip katinas per prievartą patalpinamas į narvą siekiant jį kažkur perkelti. Dėl šio vaizdo įrašo buvo kviesta ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) policija (tai fiksuojanti nuotrauka pridedama), kuri rekomendavo nutraukti vaiko ir mamos bendravimą. Kartu su ieškiniu pateikti ir kiti duomenys, kurie rodo ne tik tai, kad mama vaikui siekia pademonstruoti, kaip jo nenoras vykti pas ją bus palaužtas policijos ir prievartos pagalba, bet ir tie duomenys, kurie rodo, kad vaiko mama vaiką įtraukia į jos pačios inicijuotą konfliktą su tėvu, manipuliuoja vaiku, kad gauti naudą iš situacijos, kurią ji pati ir sukūrė. Pažymi, kad panašaus pobūdžio mamos elgesio variantai sąlygojo, kad kartu buvo pateiktas ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad nei Vaiko teisių apsaugos skyriaus, nei teismo pozicija dėl to, kad tėvas nesiėmė priemonių vaiko interesams apsaugoti, nėra teisinga. Tokia pozicija prieštarauja bylos duomenims, o tai rodo, kad į juos nebuvo įsigilinta priimant skundžiamą nutartį.

Vertina, kad laikinoji apsaugos priemonė – laikinas vaiko išlaikymas – nėra išvestinė, nes pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra absoliuti ir teismas turi užtikrinti jos įgyvendinimą. Tačiau šiuo atveju teismas nusišalino nuo įstatyminių imperatyvų, ignoravo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus išsakytą argumentą, kad laikinas išlaikymas esamoje situacijoje būtinas ir jis atitinka vaiko interesus. Pažymi, kad Hagos konvencijos pagrindu vykstančios procedūros gali trukti ir truks dar netrumpą laiką, o tai reiškia, kad visą šį laiką vaikas nėra išlaikomas iš atsakovės pusės, todėl teismas nepagrįstai nesprendė dėl vaikui laikino išlaikymo priteisimo.

Teismui skundžiama nutartimi nenustačius laikinosios laikinos bendravimo tvarkos, vaiko bendravimas su motina paliktas savieigai. Tokia situacija neatitinka vaiko interesų, stabilumo reikalavimo, ypač esant atsakovės chaotiškam, sunkiai prognozuojamam ir išskirtinai į finansinės naudos gavimą orientuotą elgesį. Teigia, kad egzistuoja pagrindai kitaip spręsti dėl ieškovo pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, nepriėmus prašomų sprendimų, nebūtų užtikrinta tinkamą vaiko interesų apsauga ir nebūtų sudarytos prielaidos ieškinio reikalavimams įgyvendinti.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė G. L. prašo apelianto PRS1 atskirąjį skundą atmesti; palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartį; priteisti atsakovei G. L. iš apelianto PRS1 patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi atsikirtimai:

Iš esmės visas atskirasis skundas grindžiamas išimtinai ieškovo klaidinga subjektyvia nuomone apie vaiko mamą. Teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nėra sprendžiamas, neatliekamas įrodymų vertinimas. Apeliantas atskiruoju skundu prašo apeliacinės instancijos teismo atlikti būtent tai, ką įstatymas draudžia ir teismas neturi pareigos atlikti: įvertinti įrodymus ir iš esmės išspręsti ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos dar nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės.

Pažymi, kad teismas tinkamai įvertino faktinę situaciją, nepilnamečio vaiko interesus, kompetentingų institucijų („Cafcass“, Vaiko teisių apsaugos skyriaus) išvadas, atsižvelgė į vykstantį procesą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Teisme pagal 1980 m. Hagos konvenciją ir pagrįstai konstatavo, kad nėra būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi nėra kilusios realios grėsmės vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, ieškovas turi pagrįsti ne vien savo tinkamumą auginti vaiką, bet būtent laikiną ir neatidėliotiną poreikį pakeisti esamą vaiko gyvenamąją aplinką iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Vertina, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad egzistuoja reali grėsmė vaiko interesams, ir tai patvirtino dvi nepriklausomos ir kompetentingos institucijos. Akcentuoja, kad ieškovo ieškinyje išsakyta pozicija apie motinos smurtinį elgesį vaiko atžvilgiu yra subjektyvi ir vertintina kritiškai, kadangi ieškovas vaiko faktiškai neaugino, vaiko gyvenime ir auklėjime nedalyvavo, nuolatinio ryšio su vaiku nepalaikė. Ieškovas nuo 2026 m. vasario mėnesio neteisėtai, prieš atsakovės valią, neturint jos sutikimo, išsivežė vaiką ir negražina vaiko motinai, dėl ko (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Teisme nagrinėjamas atsakovės prašymas dėl neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų.

Nurodo, kad vaikas faktiškai yra ieškovo žinioje užsienyje, vaiko kelionės dokumentai 2026 m. birželio 19 d. (duomenys neskelbtini) Aukštojo Teismo nutartimi byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra sulaikyti. Atsakovė neturi nei teisinės, nei faktinės galimybės dabartinę vaiko buvimo vietą pakeisti, jį išvežti ar kaip nors kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl nėra ko saugoti laikinosiomis apsaugos priemonėmis: vaiko faktinė buvimo vieta yra su ieškovu, dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, ir ši situacija nagrinėjama užsienio teisme. Teigia, kad priešingai, vieno iš tėvų neteisėtais veiksmais sukurta faktinė padėtis negali būti įteisinta laikinosiomis apsaugos priemonėmis, sprendžiant tėvų valdžios klausimus kai pradėtas bylos nagrinėjimas pagal 1980 m. Hagos konvenciją.

Vertina, kad nagrinėjama byla yra sustabdyta, todėl yra pagrįsta ir teisinga netaikyti ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių byloje. Pažymi, jog teismas neturi teisinio pagrindo nagrinėti ieškovo pareikštą ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, atitinkamai ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko O. G. gyvenamąją vietą su tėvu iki (duomenys neskelbtini)Aukštasis Teismas priims sprendimą byloje pagal atsakovės prašymas dėl neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Atkreipia dėmesį, kad Hagos konvencijos 16 straipsnyje įtvirtintas draudimas spręsti dėl vaiko globos iš esmės po to, kai gaunamas pranešimas apie neteisėtą vaiko išvežimą ar laikymą.

Teismas

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą: nuotrauką, kurioje užfiksuotas namuose sėdintis vaikas ir apsilankę policininkai.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktu nauju įrodymu, sprendžia, kad šis apelianto pateiktas naujas įrodymas neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo. Be to, apeliantas turėjo galimybę šį įrodymą pateikti pirmosios instancijos teismui iki teismui priimant skundžiamą nutartį, ir nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs tokį įrodymą priimti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas turėjo galimybę visus, jos manymu reikalingus įrodymus, būtinus sprendžiant dėl jo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, pateikti prašymą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl būtinybė pateikti naują įrodymą iškilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus jam nepalankią skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, apelianto pateiktas naujas įrodymas nelaikytinas turintis esmės sprendžiant dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto pateiktą naują įrodymą.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-19751-101/2012 patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį. Taikos sutarties 1 punkte šalys susitarė, kad nepilnamečio vaiko O. G. (gim. (duomenys neskelbtini) ) gyvenamoji vieta nustatoma su motina jos gyvenamojoje vietoje. Taikos sutarties 2–11 punktuose šalys išsprendė klausimus, susijusius su vaiko išlaikymu, o taikos sutarties 12 punkte aptarė skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku sąlygas. Šalių sūnus nuo 2026 m. vasario mėnesio išvyko gyventi pas tėvą. Atsakovės pateiktas 2026 m. birželio 18 d. prašymas dėl neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo nagrinėjamas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Teisme (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)).

Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) Aukštojo Teismo (Šeimos skyriaus) 2026 m. liepos 3 d. patikslintos nutarties, pagal 2026 m. rugpjūčio 13 d. prašymą, visi pasai, asmens tapatybės kortelės ir (ar) kelionės dokumentai, kuriuos (duomenys neskelbtini) šiuo metu saugo pagal 2026 m. birželio 19 d. (duomenys neskelbtini) skirtą paso nutartį dėl O. G., toliau lieka saugomi (duomenys neskelbtini) iki kito posėdžio, kuris įvyks 2026 m. lapkričio 23 d., pabaigos, kurio metu teismas duos tolesnius nurodymus dėl jų tolesnio saugojimo ar grąžinimo.

Dėl laikinosios vaiko gyvenamosios vietos

Nagrinėjamu atveju apeliantas būtinybę pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-19751-101/2012 nustatytą nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą sieją su pasikeitusiomis aplinkybėmis – vaikas nuo 2026 m. vasario mėnesio gyvena pas tėvą; ir motinos (atsakovės) elgesiu nukreiptu prieš vaiko interesus. Nurodo, kad atsakovė vaiką įtraukė į tėvų konfliktą; vaikui atsisakius grįžti pas motiną, vaikui aiškino, kad policija pasirūpins jo grąžinimu motinai; sūnui demonstravo vaizdo įrašą, kuriame rodoma, kaip jaunesnis vaikas paimamas jėga ir atskiriamas nuo aplinkos, kurioje jis buvo ir kt.

Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnių nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtina nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Pažymima, jog kiekvienu atveju, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tada, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip laikinoji apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008).

Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Laikinoji apsaugos priemonė – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-694-640/2024 ir kt.). Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultimaratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai (CPK 178 straipsnis).

Kaip pagrįstai skundžiama nutartimi nustatė pirmosios instancijos teismas – ieškovas gyvena skyriumi nuo atsakovės, todėl pirmoji sąlyga ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės – laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymui su tėvu – taikymui egzistuoja.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios būtinos sąlygos, atsižvelgė į ieškovo pateiktas teisės psichologijos specialistų išvadas, kuriose nurodyta, jog šalių sūnus myli mamą ir nori palaikyti su ja ryšį, tačiau santykį su mama šiuo metu apibūdina kaip įtemptą, konfliktišką. Taip pat teismas atsižvelgė į „Cafcass“ šeimos bylų teismo patarėjos 2026 m. rugpjūčio 28 d. parengtą ataskaitą, kurioje teismo patarėja nurodė, kad nemano, jog vaiko grąžinimas sukeltų jam didelės žalos riziką, kaip tai suprantama pagal Hagos konvenciją; nors vaikas mini fizinių bausmių taikymo atvejus ir jam gali būti sunku susitaikyti su motinos auklėjimo stiliumi, šias aplinkybes galima valdyti pasitelkiant specialistų ir institucijų pagalbą Lietuvoje; jei būtų priimta nutartis dėl vaiko grąžinimo, tėvas nemano, kad vaikui kiltų tokia rizika, dėl kurios jis turėtų lydėti jį į Lietuvą, o tai rodo, kad jis nelaiko būtinu vaiko gerovei, jog vaikas bet kokia kaina liktų jo globoje; taip pat nėra jokių apsaugos priemonių, kurių tėvas prašytų vaiko grąžinimo į Lietuvą atveju (ataskaitos 47 punktas).

Be to, teismas įvertino Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2026 m. rugsėjo 18 d. išvadą (duomenys neskelbtini), kurioje pateikta nuomonė, jog šiuo atveju nėra duomenų, sudarančių pagrindo spręsti, jog kurio nors iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis.

Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, priimdamas skundžiamą nutartį teismas atsižvelgė tiek į paties apelianto į bylą pateiktas teisės psichologijos specialistų išvadas, tiek į „Cafcass“ šeimos bylų teismo patarėjos 2026 m. rugpjūčio 28 d. parengtą ataskaitą, tiek į Vaiko teisių skyriaus apsaugos skyriaus išvadoje pateiktą nuomonę, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad teismas šių dokumentų nevertino.

Dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino karu su ieškiniu pateiktų įrodymu apie atsakovės netinkamus veiksmus vaiko atžvilgiu ir kt., apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas tik preliminariai vertina šalių nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. kai bus išsiaiškintos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, išklausytos šalys, gautos ir įvertintos specialistų išvados ir kt. Taigi, aplinkybės, susijusios atsakovės elgesiu vaiko atžvilgiu ir kiti byloje esantys įrodymai bus išsamiai vertinami nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant byloje galutinį sprendimą.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, reikšminga yra aplinkybė, jog pagal atsakovės pateiktą 2026 m. birželio 18 d. prašymą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Teisme yra nagrinėjama byla dėl neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal Hagos konvencijos nuostatas.

Pažymėtina, kad spręsdamas prašymą dėl leidimo grąžinti nepilnametį vaiką, kompetentingas (duomenys neskelbtini) teismas spręs, kuri valstybė yra nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, iš Hagos konvencijos nuostatų matyti (žr., pvz., Hagos konvencijos 12, 13 straipsnius), kad spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, teismas, visų pirma, turi nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ir (ar) laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. jis turi nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta ir ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba negrąžinus vaiko, yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kvalifikuojančios vaiko išvežimą ar laikymą kaip neteisėtą. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad procesas dėl leidimo grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą išdavimo turi būti vykdomas skubiai ir jam yra taikomas prioritetas kitų teisminių procesų, kuriuose yra iš esmės sprendžiami klausimai dėl nepilnamečio vaiko globos suteikimo ar tėvų valdžios įgyvendinimo, atžvilgiu. Šis siekis atsispindi tiek Hagos konvencijos preambulėje, jos 1 ir 2 straipsniuose, kuriuose nustatyti šios konvencijos tikslas ir susitariančiųjų valstybių narių įsipareigojimai, tiek konvencijos nuostatose, reglamentuojančiose konkrečias procedūras, taikytinas pagal šią konvenciją sprendžiant leidimo grąžinti vaiką išdavimo klausimus, ar nuostatose, reglamentuojančiose šio proceso ir teismo proceso dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo santykį. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante (buvusioji padėtis), kad būtų išvengta dėl faktiškai neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1925-381/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-126-790/2022).

Pastebėtina, kad esant situacijai, kai kitoje šalyje yra pradėtas procesas pagal Hagos konvenciją ir yra užsienio šalies teismo taikyti apribojimai dėl vaiko išvykimo iš tos šalies, apelianto prašoma nustatyti laikina vaiko gyvenamoji vieta su juo, šioje proceso stadijoje, nesant pagrįstų duomenų, kuriuos preliminariai vertinant būtų galima daryti išvadą, kad motina kenkia vaiko interesams, laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, galimai būtų įvertintas kaip reikšminga aplinkybė, sprendžiant užsienio valstybės teismui dėl apeliantės pareiškimo pateikto dėl vaiko pagrobimo, todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas šioje situacijoje neatitiktų tokio priemonės taikymo tikslo – laikino ginčo situacijos teisinio sureguliavimo.

Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantui neįrodžius, kad nenustačius laikinos vaiko gyvenamosios vietos su tėvu, gali nukentėti vaiko teisės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atmetė apelianto prašymą dėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymo.

Pastebėtina, kad pačios šalys teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi yra sutarusios dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pakeisti šalių taikos sutartimi numatytą vaiko gyvenamąją vietą kiltų tada, jeigu būtų nustatyta, kad šalių taikos sutartimi nustatyta vaiko gyvenamoji vieta kelia grėsmę vaiko saugumui ir jo teisėms bei teisėtiems interesams ir dėl to yra būtina imtis skubių priemonių siekiant užkirsti kelią teisių pažeidimui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reikalavimas dėl laikino išlaikymo priteisimo ir laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo yra išvestinis ir galimas tik nustačius, vaiko laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu. Skundžiama nutartimi teismas netenkino pagrindinio reikalavimo – nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, pagrįstai nesprendė dėl reikalavimo susijusio su laikinu vaikui išlaikymu ir laikinąją bendravimo tvarka su motina.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis nėra ginčą išspręsti iš esmės, o nagrinėjamu atveju jos turi laikinai sureguliuoti specifinę ginčo situaciją. Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti asmeninius neturtinius vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo interesus. Teismas daro išvadą, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį ar ją pakeisti, remiantis ieškovo atskirajame skunde nurodytais argumentais.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia šalių dėmesį, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl, esant pasikeitusioms aplinkybėms ar naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, šalys turi teisę teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, taikymo (panaikinimo). Pažymėtina, kad, pasikeitus aplinkybėms, byloje dalyvaujantys asmenys gali kreiptis dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, spręsdamas dėl laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, atsižvelgė į tai, jog neįrodyta, kad atsakovė savo veiksmais daro realią žalą nepilnamečio vaiko interesams, o netaikius šios laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstai nesprendė dėl kitų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, kurios yra išvestinės, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį pakeisti ar naikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio

1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. palikti nepakeistą.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti šalims.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Irma Valiuškienė