Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Raben Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-54-1005/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pongas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Raben Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo praradus dalį krovinio, tretieji asmenys byloje „BMV CHAMBERY FRANCE EXPRESS“ ir „Mazet International - Est de LYON“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar krovinio dalis buvo prarasta, ar visgi krovinys buvo pristatytas gavėjui ar jo įgaliotam asmeniui pilnos sudėties. Tačiau teismas nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kuriuose krovinio trūkumas ar pažeidimas neužfiksuotas. Taip pat liko neįvertinti atsakovės argumentai, kad šiuo atveju turėjo būti taikomas CMR konvencijos 30 straipsnio 1 punktas, kuris numato: „Jeigu gavėjas priima krovinį neįvertindamas kartu su vėžėju krovinio būklės ir nepareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai manoma, kad gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje; akivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti pareiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu“, t. y. taikoma tinkamo pristatymo prezumpcija.

Tuo atveju, jei būtų buvę nustatyta, kad krovinio dalis yra prarasta, byloje turėjo būti nustatyta, ar vežėjo veiksmai krovinį įteikiant R. S. kaimynei A. J. laikomi krovinio įteikimu netinkamam gavėjui ir atitinkamai tyčiniais vežėjo veiksmais taikant vežėjui neribotą atsakomybę CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovės įsitikinimu, krovinys buvo pristatytas tinkamai, nesant jokių vežėjo tyčinių veiksmų, dėl ko vežėjui, nustačius krovinio dalies praradimą ir tuo atveju, jei nebūtų nustatyti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai, galėtų būti taikoma tik dalinė atsakomybė, ką patvirtina tokios aplinkybės, į kurias skundžiamame sprendime neatsižvelgta: byloje neginčijamai nustatyta, kad krovinys buvo pristatytas į paskirties vietą, t. y. važtaraštyje nurodytu adresu; krovinį priėmė R. S. kaimynė A. J. su R. S. žinia ir sutikimu. Tai reiškia, kad šiuo atveju teismas nepagrįstai konstatavo, jog krovinys buvo pristatytas netinkamam gavėjui, kadangi krovinys buvo pristatytas krovinio gavėjo įgaliotam asmeniui, t. y. tinkamai. Krovinys buvo pristatytas galiausiai R. S.. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog krovinį priėmė R. S. kaimynė, neturėjo įtakos krovinio dingimui, jei toks buvo įvykęs, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp krovinio galimo dingimo ir jo įteikimo A. J. Tokiu būdu, vežėjui galėtų būti taikoma tik ribota atsakomybė ir atitinkamai vertinama, ar nėra pagrindų atleisti vežėją nuo atsakomybės. Taip pat vežėjo veiksmai krovinį atiduodant R. S. kaimynei atitiko geriausius tiek siuntėjo, tiek gavėjo interesus, dėl ko taikoma CMR konvencijos 14 straipsnio 2 dalis.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas atleisti vežėją nuo civilinės atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies b ir e punktų pagrindu, kadangi krovinys nebuvo tinkamai supakuotas ir paženklintas, kas sudarė sąlygas krovinio dalies dingimui (jei toks įvyko). Be to, ieškovė pažeidė atsakovės teikiamų transporto paslaugų bendrųjų sąlygų 7.1.2 ir 7.1.5 punktus dėl krovinio tinkamo paruošimo ir ženklinimo, už kurių pažeidimą atsakomybė tenka ieškovei.

Tuo atveju, jei butų vertinama, kad vežėjas visgi atsako už krovinio dalies praradimą, vežėjo atsakomybė yra ribota ir negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Vežėjo atsakomybės ribos šiuo atveju sudaro 404,53 Eur.

Skundžiamu sprendimu nepagrįstai ieškovei priteista 354,12 Eur liofilizatoriaus atgabenimo iš JAV kaina ir 65,65 Eur ieškovės sumokėtas importo mokestis už liofilizatoriaus „Harvest Right“ atgabenimą iš JAV (iš viso 419,77 Eur). Su krovinio atgabenimu į Lietuvos Respubliką susiję mokesčiai yra laikomi krovinio įsigijimo kaštais, sąlygotais ieškovės pasirinkto krovinio įsigijimo būdo ir neturintys įtakos krovinio rinkos vertei. Be to, atgabenimo iš JAV kaina ir importo mokestis priežastiniu ryšiu pernelyg nutolusios nuo kitų su krovinio vežimu susijusių išlaidų. Taigi, 419,77 Eur suma priteista nepagrįstai, kadangi tokio pobūdžio išlaidos priskiriamos kitų, nekompensuojamų išlaidų kategorijai (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis).

Atsakovė nepagrįstai ginčija aplinkybę, kad dalis jai patikėto krovinio dalies buvo prarasta. Visi atsakovės įvardinti įrodymai - vežėjo „BMV CHAMBERY FRANCE EXPRESS“ važtaraštis, kuriame nurodyta, kad pristatytas krovinys svėrė 80 kg, kaip jis ir turėjo sverti pagal atsakovės prarastame arba dėl kitų priežasčių nepateiktame ieškovei ir teismams CMR važtaraštyje, atsakovės ir kitų suinteresuotų bylos baigtimi asmenų sugeneruotos iškrovimo ataskaitos, kažkokių (kurių ryšio su nagrinėjama byla neįmanoma nustatyti) krovinių nuotraukos, - nėra objektyvūs įrodymai. Nei vienas iš atsakovės nurodytų įrodymų, sugeneruoti suinteresuotų bylos baigtimi asmenų, tiesiogiai nepatvirtino ieškovei priklausančio krovinio būklės ir sudėties krovinio perdavimo metu. Taip pat pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu vienu metu buvo vežami keli ieškovei priklausantys kroviniai - pirmas turėjo būti pristatytas gavėjui J. G., o antras Up-Starter BV, taigi, net jeigu atsakovė pateiktų krovinių, panašių į ieškovės krovinį, nuotraukas, vis tiek atsakovė privalėtų įrodyti, kad tai yra būtent dalinai prarasto ieškovės krovinio nuotraukos, o ne vieno iš kitų ieškovės krovinių arba tiesiog panašiai sudėlioto krovinio nuotraukos. Tokių įrodymų atsakovė byloje nepateikė.

Apeliantės argumentai, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas atleisti vežėją nuo atsakomybės, kadangi krovinys nebuvo tinkamai supakuotas ir paženklintas, kas galėjo sudaryti sąlygas krovinio dalies dingimui, yra nepagrįsti. Jokių pretenzijų dėl galimai netinkamo krovinio įpakavimo atsakovė nereiškė ieškovei krovinio priėmimo metu, nors turėjo tokią pareigą pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalies b punktą, o pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 2 dalį atsakovė privalėjo neatitikimą motyvuoti ir pažymėti CMR važtaraštyje, bet to padaryta nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė priėmė iš ieškovės net penkis vienodai supakuotus krovinius, nei dėl vieno krovinio pakavimo nereiškiant jokių pretenzijų ir nepažymint jokių neatitikimų, nenurodant jokių motyvų dėl tariamų neatitikimų, keturis krovinius atsakovė pristatė tinkamai ir be ekscesų. Tai, kad atsakovės surašytose Sąlygose nurodytos krovinio pakavimo sąlygos yra perteklinės ir neadekvačios, įrodo ir tas faktas, jog ieškovės krovinys buvo priimtas atsakovės gabenti be jokių pastabų, po to, kaip nurodo ir pati atsakovė, šis krovinys buvo kelis kartus perkraunamas tame tarpe ir skirtingų vežėjų ir byloje nėra duomenų, kad nors vienas iš jų pareikštų, kad krovinys buvo netinkamai įpakuotas. Todėl yra akivaizdu, kad ieškovė tinkamai supakavo savo krovinį, ir nei atsakovei, nei vienam iš kitų vežėjų net negalėjo kilti abejonių, kad jų dalinai prarastas krovinys buvo ne taip supakuotas. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, laikoma, kad pakuotė buvo tinkama, jeigu vežėjas galėjo patikrinti, bet nepatikrino ir nenurodė pastabų važtaraštyje. Dėl atsakovės argumentų, susijusių su netinkamu krovinio paženklinimu, pažymėtina, kad riboto atleidimo nuo atsakomybės taikymas šiuo pagrindu paaiškinamas tuo, jog remiantis CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktu, vežėjo pareiga yra atlikti patikrinimą ir esant neatitikimams tai nurodyti važtaraštyje. Važtaraštyje nenurodžius pastabų laikoma, kad kroviniui skirtų vietų ženklinimas ir numeriai atitinka tuos, kurie nurodyti važtaraštyje (CMR konvencijos 9 straipsnis).

Apeliantė nepagrįstai ginčija ieškovės apskaičiuotą nuostolių dydį tuo aspektu, kad prilygina importo mokestį (ir kitus su krovinių atgabenimu į Lietuvos Respubliką susijusias išlaidas) aukciono mokesčiui ir sprendžia, kad šie kaštai, kaip ir aukciono mokestis, neva neturėtų būtų ieškovei kompensuojamos. Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalį, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Ieškovės reikalauti ir pirmosios instancijos teismo priteisti prekių gabenimo iš JAV kaina bei importo mokestis - tai neišvengiami mokesčiai, kurie įeina į krovinio savikainą. Nesumokėjus šių mokesčių - tai būtų kontrabanda. Pagal CMR Konvencijos 23 straipsnio 4 dalį, turi būti kompensuojami muitų rinkliavos ir mokesčiai bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, proporcingai prarastai krovinio daliai. Atsakovės nurodomas Vilniaus apygardos teismo išaiškinimas negali būti taikomas šioje byloje, kadangi net ir atsakovės minimoje nutartyje teismas nurodė, kad aukciono mokestis negali būti įtrauktas į krovinio vertę, nes tai yra krovinio įsigijimo kaštai, sąlygoti ieškovės pasirinkto krovinio įsigijimo būdo, ir neturintys įtakos krovinio rinkos vertei. Šiuo atveju ieškovės sumokėtas importo mokestis (kaip ir kiti su krovinio atgabenimu susiję kaštai) turi tiesioginę įtaką krovinio rinkos vertei, kadangi jie tiesiogiai įtakoja krovinio savikainą, o verslininkai, kaip pelno sekantys subjektai, neparduoda turto už kainą, mažesnę už turto savikainą. O aukciono mokesčiai - tai įvairios rinkliavos, kurias aukciono organizatoriai taiko už dalyvavimą aukcione, laimėjimą ir paslaugų administravimą. Taip pat apeliantė nepagrįstai teigia, kad atgabenimo iš JAV kaina ir importo mokestis priežastiniu ryšiu pernelyg nutolę nuo kitų su krovinio vežimu susijusių išlaidų, kadangi atsakovė prisiėmė įsipareigojimą nuvežti ieškovei priklausantį turtą. Turtas, kurį atsakovė vežė, būtent vežimo metu, kol nebuvo atsakovės prarastas, turėjo rinkos vertę, sudarytą tame tarpe ir iš savikainos, kurią savo ruožtu sudarė krovinio į Lietuvos Respubliką atgabenimo kaštai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl nuostolių už prarastą krovinio dalį atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2024-06-19 pateikė atsakovei užsakymą dėl krovinio (liofilizatoriaus su priedais) pristatymo įmonei „Up-Starter BV“ adresu(duomenys neskelbtini). Šis krovinys buvo sudėtas ant vienos paletės, kurios matmenys 90x60x120 cm (ilgis x plotis x aukštis), o krovinio svoris buvo 80 kg. 2024-06-19 užsakyme ir tarptautiniame važtaraštyje (CMR) prie gavėjo buvo nurodytas telefonas (duomenys neskelbtini) ir kontaktas R. S.. Krovinys iš siuntėjo buvo paimtas 2026-06-20 ir vežėjo gabenamas į pristatymo vietą pasitelkiant tarpinius vežėjus „BMV CHAMBERY FRANCE EXPRESS“ ir „Mazet International -Est de LYON“. Krovinį į paskirties vietą 2024-07-08, 16 val. 05 min., pristatė „BMV CHAMBERY FRANCE EXPRESS“, o krovinį faktiškai priėmė ir ant važtaraščio pasirašė A. J.. 2024-07-08 elektroniniais laiškais (siųstais 20:53 val., 21:36 val., 22:12 val., 22:18 val.) R. S. informavo ieškovę, kad gavo tik vieną dėžę su liofilizatoriaus priedais (nepritvirtintą diržais prie paletės) ir teiravosi, kur yra pagrindinis krovinys (liofilizatorius), užsiminė, kad galimai įvyko krovinio vagystė. 2024-07-09 ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl dingusio krovinio dalies paieškos, nesuradus krovinio prašė atlyginti nuostolius. 2024-09-16 atsakyme į pretenziją atsakovė nurodė, kad nesutinka kompensuoti pareikštos pretenzijos sumos, kadangi krovinio pristatymo metu nebuvo pareikšti jokie pastebėjimai dėl krovinio sugadinimo/praradimo. 2024-10-02 ieškovė pateikė pretenziją atsakovei dėl 2 814 Eur sumos (2 564 Eur nuostolių + 250 Eur išlaidų už advokato paslaugas) atlyginimo. Atsakovei nesutinkant atlyginti ieškovės reikalaujamą sumą, ieškovė 2024-12-27 kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 2 538,66 Eur nuostolių, patirtų praradus dalį krovinio.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino pilna apimtimi. Dėl šio sprendimo atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia toliau nurodytais motyvais.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, t. y. nenustatė, ar krovinio dalis buvo prarasta, ar visgi krovinys buvo pristatytas gavėjui ar jo įgaliotam asmeniui pilnos sudėties. Taip pat, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad krovinys buvo įteiktas netinkamam asmeniui bei nepagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp krovinio galimo dingimo ir jo įteikimo R. S. kaimynei A. J.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog vežėjas, pristatęs krovinį į paskirties vietą, perduodamas krovinį turi pareigą patikrinti, ar perduoda krovinį tinkamam asmeniui, t. y. važtaraštyje nurodytam gavėjui (jo įgaliotam asmeniui), arba siuntėjo, pasinaudojusio CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise nurodyti vežėjui atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje, reikalavimu pakeistam gavėjui. Perduodamas krovinį ne krovinio važtaraštyje nurodytam gavėjui (ne jo įgaliotam asmeniui) arba ne siuntėjo reikalavimu pakeistam gavėjui, vežėjas pažeidžia vežimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pristatyti krovinį į paskirties vietą ir perduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011). Tai lemia ir CMR konvencijoje įtvirtintų pasekmių taikymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020 57 punktą).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal CMR konvencijos 17, 18 straipsnių nuostatas, jeigu krovinys nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui, jis laikomas prarastu. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis). Pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį, būtent vežėjui tenka pareiga įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar jis pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog minėtos nuostatos leidžia teigti, kad jeigu vežėjas perduoda krovinį ne siuntėjo nurodytam gavėjui, tai prilyginama krovinio praradimui. CMR konvencija, griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtina jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai). Šios prezumpcijos buvimas lemia tai, kad būtent vežėjui tenka pareiga įrodyti, jog asmuo, kuriam jis perdavė krovinį, turėjo teisę jį gauti, t. y. kad važtaraštyje nurodytas krovinio gavėjas buvo įgaliojęs šį asmenį priimti ginčo krovinį arba kad krovinio siuntėjas, remdamasis CMR konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta teise, buvo nurodęs vežėjui atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020 58–59 punktus).

Pagal CMR konvencijos 13 straipsnio 1 dalį, pristačius krovinį į paskirties vietą, gavėjas turi teisę pareikalauti iš vežėjo jam perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių ir krovinį, parašu patvirtindamas apie krovinio gavimą.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad krovinys (liofilizatorius ir aksesuarai) pilnos sudėties 2024-06-20 buvo perduotas atsakovei (vežėjui) pristatyti gavėjo „Up Starter BV“ nurodytam asmeniui R. S. Taip pat byloje nėra ginčo, kad siuntinys buvo pristatytas užsakyme nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), Prancūzija, tačiau perduotas ne R. S., o jo kaimynei A. J.

Apeliantės teigimu, aplinkybę, kad ginčo krovinys pilnos sudėties buvo perduotas gavėjui, įrodo krovinio vežimo procese fiksuota krovinio būklė bei tai, jog siuntą priėmusi R. S. kaimynė A. J. nenurodė, kad gautas siuntinys yra nepilnos sudėties. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovės teiginiais nesutinka bei, atsižvelgęs į kilusio ginčo pobūdį bei aukščiau nurodytas CMR konvencijos 17, 18 straipsnių nuostatas, sprendžia, jog šiuo atveju vertinant, ar atsakovei kilo pareiga atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, buvo svarbu nustatyti ne tai, kokia buvo siuntinio būklė krovinio vežimo metu, tačiau ar siuntinys buvo perduotas tinkamam gavėjui, kuris turėjo objektyvią galimybę įvertinti siuntinio būklę būtent pristatymo metu. Krovinio būklė vežimo procese šiuo atveju yra teisiškai nereikšminga, nes jokia apimtimi nepatvirtina, kokios būklės ir sudėties krovinys buvo perduotas užsakyme nurodytam galutiniam gavėjui, t. y. „Up Starter BV“ įgaliotam asmeniui R. S.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantė, byloje esantys duomenys patvirtina, jog krovinys buvo pristatytas netinkamam gavėjui. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad A. J. turėjo įgaliojimą ar R. S. pritarimą (sutikimą), leidusį jai priimti ginčo siuntinį. Byloje pateiktas A. J. susirašinėjimas, priešingai nei siekia įrodyti apeliantė, tokių aplinkybių nepatvirtina. Antra, taip pat byloje nėra pateiktą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad krovinio vežėjas, neradęs krovinio gavėjo važtaraštyje nurodytu adresu, dėjo protingas ir adekvačias pastangas siekiant įsitikinti, jog krovinys gali būti perduotas kitam nei važtaraštyje nurodytam asmeniui. Apeliantės teiginiai apie tai, kad tarp R. S. ir A. J. buvo susiformavusi praktika priimti kito asmens siuntinius, teisiškai nereikšminga. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad A. J. turėjo objektyvią galimybę žinoti, kokia turėtų būti siuntinio sudėtis, todėl atsakovės pozicija, jog ieškovė prarado teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, kadangi siuntinį priėmęs asmuo nenurodė, kad trūksta tam tikros krovinio dalies bei patvirtino, jog siuntinys buvo pristatytas tinkamos būklės, yra nepagrįsta, neatitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei CRM konvencijos nuostatų. Kaip minėta, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, jeigu vežėjas perduoda krovinį ne siuntėjo nurodytam gavėjui, tai prilyginama krovinio praradimui. Šiuo atveju atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovė leistinais įrodymais neįrodė, kad važtaraštyje nurodytas krovinio gavėjas „Up Starter BV“ ar R. S. buvo įgaliojęs A. J. priimti ginčo krovinį arba kad ieškovė, remdamasi CMR konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta teise, buvo nurodžiusi vežėjui atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Tokių faktinių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, kaip pagrįstai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, tokie neatsakingi atsakovės (jos pasitelkto vežėjo „BMV CHAMBERY FRANCE EXPRESS“) veiksmai perduodant krovinį asmeniui, kuris neturėjo įgaliojimų tokį krovinį priimti, taip pat kuris neturėjo jokių duomenų, koks siuntinys turi būti pristatytas ir tuo pačiu neturėjo jokios objektyvios galimybės įvertinti perduodamo krovinio būklės, kilus ginčui dėl dalies krovinio praradimo pagrįstai pripažinti kaip ypač nerūpestingi ir neatsargūs, sąlygoję nuostolių ieškovei kilimą, todėl atsakovė, kaip vežėjas, prarado galimybę remtis CMR konvencijoje įtvirtintais atsakomybės ribojimo ar atleidimo nuo atsakomybės pagrindais (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis).

Taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog remiantis CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalimi, vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną, tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).

Plėtodamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).

Kasacinio teismo praktikoje vertinant vežėjui tenkančias pareigas yra pažymėta, jog vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingą, t. y. labai atsargų ir atidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009).

Atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą vežėjo, t. y. atsakovės UAB „Raben Lietuva“, veiksmus perduodant krovinį netinkamam gavėjui kvalifikuoti kaip didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl krovinio perdavimo ne CMR važtaraštyje nurodytam asmeniui. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantės elgesys neatitiko net minimalaus rūpestingumo standarto, kurio laikymasis būtų sudaręs prielaidas išvengti žalos kilimo.

Apeliantės argumentus, kad krovinio perdavimas A. J. atitiko geriausius tiek siuntėjo, tiek gavėjo interesus, apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta nepagrįstais, kadangi, kaip jau minėta, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog siuntinį priėmusi A. J. galėjo objektyviai įvertinti siuntinio būklę ir tokiu būdu užtikrinti tinkamą ir savalaikį galutinio siuntinio gavėjo interesų atstovavimą siuntinio priėmimo metu.

Apeliantė taip pat teigia, jog šiuo atveju egzistavo pagrindas atleisti vežėją nuo civilinės atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies b ir e punktų pagrindu, kadangi krovinys nebuvo tinkamai supakuotas ir paženklintas, kas sudarė sąlygas krovinio dalies dingimui (jei toks įvyko). Be to, ieškovė pažeidė atsakovės teikiamų transporto paslaugų bendrųjų sąlygų 7.1.2 ir 7.1.5 punktus dėl krovinio tinkamo paruošimo ir ženklinimo, už kurių pažeidimą atsakomybė tenka ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog atsakovė, priimdama krovinį, teikė ieškovei pastabas ar pretenzijas dėl netinkamo krovinio supakavimo. Pažymėtina, kad vadovaujantis CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi, vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti: a) ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje; b) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Jeigu vežėjas neturi galimybių patikrinti įrašų, minėtų šio straipsnio 1 punkto „a“ papunktyje, tai apie tai jis privalo motyvuotai nurodyti važtaraštyje. Jis taip pat privalo motyvuotai pagrįsti visas pastabas apie krovinio ir pakuotės būklę. Šios pastabos neprivalomos siuntėjui, jeigu pastarasis nenurodė važtaraštyje, kad jos yra jam priimtinos (CMR konvencijos 8 straipsnio 2 dalis). Remiantis CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalies punktu, jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei teigiant, kad dalis krovinio galėjo būti prarasta dėl ieškovės kaltės netinkamai supakuojant ir paženklinant krovinį, būtent jai kilo pareiga įrodyti tokias aplinkybes. Tačiau, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tokių duomenų byloje nebuvo pateikta ir atsakovė šių aplinkybių neįrodė.

Paminėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti, turi būti tinkamai motyvuotas. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).

Nagrinėjamu atveju atsakovė byloje įrodinėjo, kad savo pareigą pristatyti ginčo krovinį gavėjui įvykdė tinkamai, tačiau, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, byloje pateiktų įrodymų visuma šios atsakovės pozicijos nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės neatsakingi ir nerūpestingi veiksmai perduodant krovinį netinkamam gavėjui, kuris neturėjo objektyvios galimybės įvertinti krovinio būklės, sąlygojo nuostolių ieškovei atsiradimą ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo kvalifikuoti kaip didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiniams veiksmams. Atsakovei neįrodžius, kad krovinio dalis galėjo būti prarasta dėl netinkamo įpakavimo ar ženklinimo, taip pat dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, byloje pagrįstai nebuvo nustatytas pagrindas atleisti atsakovę nuo atsakomybės už krovinio dalies praradimą CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies b ir e punktų pagrindu.

Dėl ieškovės teiginių, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad, nustačius, jog vežėjas visgi atsako už krovinio dalies praradimą, vežėjo atsakomybė yra ribota ir negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis), kas šiuo atveju sudarytų 404,53 Eur, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakovės nurodyto ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis (CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje konstatavus, kad atsakovė siuntinį perdavė netinkamam asmeniui, kas pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo kvalifikuota kaip didelis atsakovės neatsargumas, ji prarado galimybę remtis CMR konvencijoje įtvirtintais atsakomybės ribojimo ar atleidimo nuo atsakomybės pagrindais (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas atsakovės argumentus dėl netinkamo nuostolio dydžio nustatymo atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 178 straipsnis).

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 354,12 Eur liofilizatoriaus atgabenimo iš JAV kainą ir 65,65 Eur ieškovės sumokėtą importo mokestį už liofilizatoriaus „Harvest Right“ atgabenimą iš JAV (iš viso 419,77 Eur). Pažymėtina, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad vežėjas, praradęs dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę (CMR konvencijos 23 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apskaičiuojant ieškovės patirtus nuostolius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės nurodyta ginčo daikto verte, apskaičiuota įskaitant tiek daikto įsigijimo kainą, tiek daikto siuntimo išlaidas iš JAV, tiek sumokėtą importo mokestį, kadangi atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų kitokią (mažesnę) ginčo daikto rinkos vertę krovinio perdavimo atsakovei metu. Pažymėtina, kad ieškovei leistinais rašytiniais įrodymais pagrindus patirtų nuostolių dydį, atsakovei teigiant, jog prarasto krovinio dalies rinkos kaina yra mažesnė nei ieškovės nurodyta, ji turėjo pareigą įrodyti tokias aplinkybes, tačiau tokių duomenų, kurie objektyviai paneigtų ieškovės apskaičiuotų nuostolių dydį, byloje nebuvo pateikta.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. e2A-2487-392/2022 suformuota praktika dėl aukciono dalyvio mokesčio nepriskyrimo pagal CMR konvenciją kompensuojamiems nuostoliams, kadangi vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vienodą teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausias Teismas, o atsakovės nurodytoje byloje teismų priimti sprendimai kasacine tvarka nebuvo patikrinti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimus, pareikštus atsakovei UAB „Raben Lietuva“, visa apimtimi. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo atleisti ją nuo atsakomybės ar sumažinti jos atsakomybę. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismas anksčiau nurodytais motyvais atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20, toliau - Rekomendacijos).

Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos, atmetus apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė pateikė prašymą priteisti 1 500 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – 2026-05-23 PVM sąskaitą faktūrą ir 2026-05-28 mokėjimo nurodymą. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, yra pagrįstos, todėl nemažinamos. Ieškovės naudai iš atsakovės priteisiama 1 500 Eur atstovavimo išlaidų, ieškovės turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Raben Lietuva“, juridinio asmens kodas 300027413, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pongas“, juridinio asmens kodas 302454951, naudai 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.