Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininko), Egidijos Tamošiūnienės ir Eglės Zemlytės (pranešėjos),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškojimą iš atsakovo į valstybės biudžetą, kai ieškovas laimi bylą dėl žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimo, o atsakovė byloje – valstybė, atstovaujama įgaliotos institucijos, aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žyminio mokesčio sumokėjimą, atleidimą ir išieškojimą į valstybės biudžetą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Žyminis mokestis – tai viena iš bylinėjimosi išlaidų rūšių (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti proceso įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį už tam tikrus įstatyme nustatytus teisme atliekamus procesinius veiksmus – ieškinio, priešieškinio, apeliacinio ar kasacinio skundo ir kt. padavimą. Žyminis mokestis turi būti sumokamas prieš atliekant šiuos veiksmus (CPK 80 straipsnis). Pagal CPK 115 straipsnio 2 dalį, jei paduodant procesinį dokumentą nesumokėtas žyminis mokestis, teismas nustato trūkumą ir terminą jam pašalinti. Šio trūkumo nepašalinus, procesinis dokumentas laikomas nepaduotu (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Taigi žyminio mokesčio sumokėjimas pagal bendrąją taisyklę yra viena iš esminių sąlygų, kad teisme būtų priimtas paduodamas procesinis dokumentas ir pradėtas atitinkamas procesas (pavyzdžiui, iškelta byla pirmosios instancijos teisme ar pradėtas apeliacinis arba kasacinis procesas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad savo prigimtimi žyminis mokestis yra atlyginimas valstybei už jos institucijos vykdomą veiklą – teismo darbą vykdant teisingumą konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2009; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2011). Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Įstatymas suteikia apsaugą abiem proceso šalims – ieškovui ir atsakovui, todėl žyminis mokestis iš dalies apsaugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017, 9 punktas).

Kaip minėta, bendroji procesinė taisyklė yra ta, kad už kiekvieną kreipimosi į teismą teisminės gynybos atvejį turi būti sumokėtas žyminis mokestis. Šios taisyklės išimtys yra įtvirtintos proceso įstatyme (pavyzdžiui, CPK 83 straipsnyje) ir kituose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 48 punktas). Žyminio mokesčio mokėjimo lengvatų paskirtis, be kita ko, yra užtikrinti tam tikrų lengvatą apibrėžiančioje normoje nurodytų asmenų teisę kreiptis į teismą. Lygiateisiškumo principas reikalauja, kad išimtinės taisyklės būtų taikomos tik tiems asmenims, kuriems jos skirtos, ir nebūtų aiškinamos plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-1075/2018, 16 punktas).

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai bylose dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu, įskaitant ir bylas dėl žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga atveju, atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kai pareiškiamas ieškinys, kurio dalyką sudaro reikalavimas atlyginti žalą, susijusią su asmens sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu, o ieškinio pagrindas yra faktinės aplinkybės, susijusios su netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų suteikimu, tokį ieškinį pareiškę ieškovai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2010).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, ieškovė, pareiškusi ieškinį dėl jai, kaip pacientei, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo proceso įstatyme įtvirtintu pagrindu. Ieškovės ieškinį teismai iš dalies patenkino, priteisdami dalį reikalauto žalos atlyginimo, ir sprendė klausimą, kam turi tekti (ar turi tekti) žyminio mokesčio atlyginimo pareiga proprocingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai.

Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis vadovavosi šią bylą nagrinėję teismai, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. CPK 96 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad Valstybinė ligonių kasa nėra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nė vienu iš CPK 83 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, taigi žyminis mokestis šiuo atveju apskaičiuotinas ir mokėtinas bendra tvarka, taikant CPK 96 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog valstybei, atstovaujamai VLK, netaikytinas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Pagal pastarąjį, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik tais atvejais, kai jos, siekdamos apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, pareiškia ieškinį ar paduoda pareiškimą, t. y. kai jos veikia kaip ieškovai ar pareiškėjai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2020, 50 punktas). Nagrinėjamoje byloje valstybė (atstovaujama VLK) procesą ne inicijavo, o dalyvauja jame kaip atsakovė, kuriai pareikštas materialusis teisinis reikalavimas atlyginti pacientei padarytą žalą. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti ir CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kadangi pagal jį nuo žyminio mokesčio atleidžiamos valstybės ar savivaldybių institucijos už ieškinius dėl lėšų išieškojimo, o ši byla iškelta pagal paciento ieškinį dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo.

Vis dėlto tai, kad valstybė, atstovaujama VLK, nepatenka į CPK 83 straipsnio 1 dalyje nurodytų nuo žyminio mokesčio atleistų asmenų ratą, savaime nereiškia, kad pacientei laimėjus bylą iš jos (valstybės) į valstybės biudžetą turi būti priteisiamas žyminis mokestis, nuo kurio ieškovė buvo atleista (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Atleidimas nuo žyminio mokesčio nėra vienintelis atvejis, kai CPK 96 straipsnio 1 dalis netaikoma. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas žyminio mokesčio priteisimo pagrįstumo klausimą, apsiribojęs lengvatų vertinimu (ar taikomos atsakovei) ir bendrosios taisyklės taikymu, nepagrįstai neaiškino šios normos pasitelkdamas kitus (papildomus) teisės aiškinimo metodus, nors tai šiuo atveju buvo būtina.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, aiškindamas teisę, taiko įvairius aiškinimo metodus ir taisykles, juos pasirinkdamas ir derindamas pagal tai, kokiame teisės akte įtvirtinta aiškintina teisės norma ar normos, atsižvelgdamas į šio teisės akto reglamentuojamų santykių sritį, poreikio aiškinti konkrečią teisės normą priežastis ir kitas svarbias aplinkybes. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama ir taikoma nemažai skirtingų ir kartu tarpusavyje susijusių teisės aiškinimo metodų – lingvistinis (gramatinis), sisteminis, teleologinis, lyginamasis, istorinis, loginis, bendrųjų teisės principų, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011; 2024 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-823/2024, 32 punktas). Teisės normų turinys aiškinamas vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025 63 punktą; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pasisakęs, kad teismai privalo aiškinti ir taikyti teisės normas atsižvelgdami į jų sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis bei į teisės normų tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/1999; 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003, kt.).

Teisėjų kolegija nurodo, kad vienas pagrindinių CPK 96 straipsnio 1 dalies normos tikslų – atlyginti valstybei už jos institucijos vykdomą veiklą – teismo darbą vykdant teisingumą konkrečioje byloje (žr. nutarties 16 punktą), o tokią pareigą (atlyginti valstybei) turi subjektas, kuris laikomas pralaimėjusia šalimi (kuriam buvo pareikštas ieškinys ir kai šis ieškinys visiškai ar iš dalies buvo patenkintas). Ši norma, kurioje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidos išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą, suponuoja pagrindą išvadai, kad asmuo, iš kurio jos išieškomos, ir valstybė, kurios naudai jos išieškomos, yra skirtingi subjektai. Todėl sprendžiant klausimą dėl to, ar minėtas tikslas nagrinėjant šią bylą gali būti pasiektas, svarbu nustatyti, kas yra subjektas, iš kurio priteisiamas žyminis mokestis.

Pagal teisinį reguliavimą bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 6.273 straipsnio 1 dalis, CPK 51 straipsnio 4 dalis). PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismine tvarka nagrinėjamose bylose dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo atsakovas yra valstybė, atstovaujama Vyriausybės įgaliotos institucijos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.21¹ punktu, Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose civilinėse bylose dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo atsakove įtrauktai valstybei atstovauja Valstybinė ligonių kasa. Taigi nagrinėjamos bylos atsakovė, kuriai yra pareikštas materialusis teisinis reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, yra valstybė, o Valstybinė ligonių kasa yra tik jos atstovė.

Vadinasi, jei CPK 96 straipsnio 1 dalis aiškinama pasitelkiant vien lingvistinį metodą bei atsižvelgiant tik į CPK 96 straipsnio ir 83 straipsnio, kuriame nustatyti atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindai, tarpusavio santykį, šios teisės normos aiškinimo rezultatas yra tas, kad valstybė (pralaimėjusi bylą šalis) turi atlyginti žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista, valstybei (teismo veiklą finansuojančiam subjektui). Toks teisės normos aiškinimas lemia absurdišką rezultatą (lot. ad absurdum), nes valstybė turėtų sumokėti žyminį mokestį pati sau. CPK 96 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, iš kurio priteisiama atlyginti išlaidas, ir valstybė, kurios naudai išlaidų atlyginimas priteisiamas, yra skirtingi subjektai, tačiau nagrinėjamu atveju jie sutampa.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad minėtos išvados nekeičia tai, jog pagal PTŽSAĮ žala pacientams atlyginama iš VLK administruojamos specialios sąskaitos, į kurią įmokas moka asmens sveikatos priežiūros įstaigos (PTŽSAĮ 24 straipsnio 8 dalis, 27 straipsnis; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. vasario 10 d. nutarimas Nr. 139 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą“), o žyminis mokestis patenka į valstybės biudžeto pajamas (CPK 96 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 8 straipsnis). Pagal PTŽSAĮ 27 straipsnio 12 dalį, minėtos sąskaitos lėšos naudojamos tik PTŽSAĮ nustatyta tvarka žalai atlyginti, Komisijos (įskaitant ekspertus) veiklai finansuoti, sąskaitos administravimo išlaidoms ir Vyriausybės įgaliotos institucijos, Komisijos, ekspertų ir kitų specialistų bylinėjimosi PTŽSAĮ 25 straipsnyje nurodytais atvejais išlaidoms padengti, t. y. sąskaitos lėšos yra priemonė, kuria vykdomos valstybės, kaip atsakovės, prievolės ir padengiamos jos išlaidos šios kategorijos bylose. Vis dėlto tai, iš kokioje sąskaitoje laikomų lėšų galėtų būti sumokėtas žyminis mokestis, nekeičia to, kad ir jo mokėtojas, ir gavėjas vis tiek būtų tas pats asmuo – valstybė. Lemiamas kriterijus šiuo atveju yra ne lėšų šaltinis, o asmuo, iš kurio žyminis mokestis priteisiamas. Kai byloje šalis yra valstybės institucija, veikianti savo vardu kaip savarankiškas teisės subjektas, žyminis mokestis iš jos priteisiamas bendra tvarka, nors jos veikla ir finansuojama valstybės lėšomis. Tačiau kai šalis yra pati valstybė, o institucija byloje veikia tik kaip jos atstovė, žyminis mokestis, nuo kurio priešinga bylos šalis buvo atleista, iš valstybės nepriteisiamas, nes tai reikštų, kad jis priteisiamas iš to paties asmens, kuriam jis turi tekti.

Minėtą išvadą pagrindžia ir kasacinio teismo išaiškinimai 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Nurodytoje byloje ieškinį, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o vienu iš atsakovų buvo įvardyta Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau, kaip išaiškino kasacinis teismas, ji buvo ne savarankiška šalis, o valstybės atstovė tokio pobūdžio bylose. Pastarojoje byloje taip pat iškilo klausimas, ar iš valstybės, kaip ginčą pralaimėjusios šalies, turi būti priteisiamas žyminis mokestis. Taigi teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis minėta byla yra panaši į nagrinėjamą bylą. Kasacinis teismas išaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra ne savarankiška atsakovė, kuriai galėtų būti reiškiamas materialinis reikalavimas, o valstybės atstovė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei iš jos pačios atstovės tokiu atveju nepriteistinas. Taigi ir minėtas išaiškinimas pagrindžia anksčiau nutartyje nurodytą CPK 96 straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį esminis kriterijus, sprendžiant klausimą dėl to, ar ši teisės norma yra taikytina, yra tai, ar valstybės institucija byloje veikia kaip šalis, ar kaip valstybės atstovė.

Pažymėtina, kad pagrindo kitokiai išvadai neteikia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2024 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eCIK-306/2024 pateikti argumentai, kuriais šioje byloje vadovavosi apeliacinės instancijos teismas. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose, kuriose pagal pacientų ieškinius valstybei VLK dalyvavo kaip valstybės atstovė, žyminio mokesčio priteisimo valstybei klausimas pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį nebuvo sprendžiamas, valstybė, atstovaujama VLK, nebuvo įpareigota sumokėti žyminio mokesčio.

Remdamasi minėtais argumentais, teisėjų kolegija formuluoja tokią CPK 96 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo taisyklę: bylose, kuriose ieškovas pagal PTŽSAĮ ieškiniu reikalauja turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo iš atsakovės – valstybės, atstovaujamos VLK, ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinus, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo CPK 96 straipsnio 1 dalis netaikoma, t. y. iš atsakovės valstybės nepriteisiamas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama nutartyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė žyminio mokesčio sumokėjimą, atleidimą ir išieškojimą į valstybės biudžetą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai taikė CPK 96 straipsnio 1 dalies nuostatas ir iš atsakovės priteisė 277,65 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Teismai neatsižvelgė į teisiškai reikšmingas aplinkybes – žyminio mokesčio paskirtį, CPK 96 straipsnio 1 dalies norma siekiamus tikslus, šioje normoje nurodytų subjektų sutaptį nagrinėjamu atveju, neįvertino žyminio mokesčio priteisimo rezultato. Šie pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria palikta nepakeista sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio priteisimo, dalį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 362 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė prašo įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti Valstybinei ligonių kasai vykdant teismo sprendimą sumokėtą žyminį mokestį. CPK 762 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine ar kasacine tvarka, savo nutartimi galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės arba nutraukia bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, išskyrus atvejus, kai pagal byloje esančią medžiagą išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka nėra galimybės. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 19 d. sprendimu priteistą 277,65 Eur žyminį mokestį Valstybinė ligonių kasa sumokėjo 2026 m. sausio 19 d. Atsižvelgiant į šios kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, atgręžtinas sprendimo vykdymas ir Valstybinei ligonių kasai grąžintina jos sumokėta 277,65 Eur suma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, priteista 277,65 Eur žyminio mokesčio valstybei, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria ši sprendimo dalis palikta nepakeista, panaikinti.

Kitas Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 19 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 13 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Atgręžti panaikintos Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalies įvykdymą ir grąžinti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (j. a. k. 191351679) 2026 m. sausio 19 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą sumokėtą 277,65 Eur žyminio mokesčio sumą (mokėjimo nurodymas Nr. 3).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.