Šiaulių apygardos teismo nutartis

Š I A U L I Ų A P Y G A R D O S T E I S M A S N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Čebatoriūtė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (apeliantės) KŪB „D.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2LP-26965-1044/2026, kuria buvo išspręstas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareikšto skunde dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė A. S., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Pareiškėja KŪB „D.“ (toliau – ir pareiškėja) padavė 2026 m. birželio 12 d. skundą dėl antstolės A. S. (toliau – ir antstolė) veiksmų (neveikimo), kuriame prašė: nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0177/23/01752, Nr. 0177/24/01129, Nr. 0177/24/01213, o jeigu teismas manytų, kad byloje surinktų duomenų nepakanka antstolei įpareigoti nutraukti vykdomąsias bylas, įpareigoti antstolę per teismo nustatytą terminą priimti motyvuotą procesinį sprendimą dėl pareiškėjos 2026 m. gegužės 13 d. pateikto prašymo, sistemiškai įvertinant visus vykdomosiose bylose esančius dokumentus, įsiteisėjusius teismų sprendimus ir nutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Paaiškina, kad objekto (duomenys neskelbtini) statybos darbai faktiškai sustabdyti nuo 2022 m. gruodžio mėn., nors galiojantis statybą leidžiantis dokumentas nėra panaikintas, nėra nuginčytas ir iki šiol sukelia visus įstatyme numatytus teisinius padarinius. Savavališka statyba buvo konstatuota tik dėl atskirų konstrukcinių sprendinių, kurie galėjo būti ir buvo koreguojami negriaunant teisėtai pastatytų statinio dalių. Nepaisant to, vykdymo procesas faktiškai lėmė viso objekto statybos sustabdymą. Analogiška situacija susiklostė ir objekte (duomenys neskelbtini). Statybos darbai faktiškai sustabdyti nuo 2023 m. kovo mėn., nors Inspekcijos priekaištai buvo susiję tik su tam tikrais projektiniais sprendiniais dėl būsimų mansardų. Šiuo metu byloje jau yra ne tik specialistų ir ekspertų išvados, bet ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad statybos darbai atlikti tinkamai, projektiniai sprendiniai atitinka teisės aktų reikalavimus, o įrengti viršutiniai aukštai atitinka mansardos sąvoką. Šios aplinkybės iš esmės pakeitė faktinę ir teisinę situaciją, tačiau teismas jų reikšmės, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, tinkamai neįvertino;

Atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas iš esmės pradėjo vertinti tuos pačius faktinius duomenis, kurie sudaro pagrindinės bylos nagrinėjimo dalyką, ir padarė išvadą, kad vien aplinkybė, jog antstolė kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, yra pakankamas pagrindas tęsti vykdymo procesą iki bus išspręstas ginčas. Toks vertinimas faktiškai suponuoja išankstinę prielaidą, kad antstolės pasirinkta vykdymo proceso eiga buvo tinkama, nors būtent šis klausimas ir yra pagrindinės bylos nagrinėjimo objektas. Be to, teismas reikšmingą reikšmę suteikė aplinkybei, kad antstolė kreipėsi į Inspekciją dėl informacijos pateikimo, tačiau nevertino, ar toks procesinis veiksmas buvo pakankamas, ar jis atitiko specialiojo įstatymo reikalavimus ir ar galėjo pateisinti ilgesnį procesinio sprendimo nepriėmimą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, nurodydamas, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal vykdytiną dokumentą atlikimo, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo.

Inspekcija nesutinka su apeliantės apeliaciniu skundu. Paaiškina, kad inspekcija 2026-05-14 gavo Antstolės patvarkymą Nr. S-26-177-18490, kuriuo buvo prašoma pateikti informaciją ar yra įvykdyti inspekcijos apeliantei surašyti PN1, PN2, PN3. Pažymi, kad minėtų administracinių aktų įvykdymo patikrinimas yra numatytas 2026-07-28. Pareiškėja apie šį patikrinimą informuota 2026-06-10 kvietimu Nr. 2D-15096. Tačiau inspekcija iki šios dienos iš apeliantės nėra gavusi dokumentų, patvirtinančių, kad ji yra įvykdžiusi PN1, PN2, PN3. Taip pat patikrinus Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ (toliau – IS „Infostatyba“) esančius duomenis, nerasta, kad apeliantei buvo išduoti statybą leidžiantis dokumentas / ai inspekcijos užfiksuotiems savavališkiems statybos darbams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, inspekcija, tik atlikusi patikrinimą vietoje galės nustatyti ar apeliantė yra įvykdžiusi minėtus administracinius aktus;

Nurodo, kad joks išieškojimas vykdomosiose bylose nėra vykdomas. Apeliantė ilgą laiką nevykdo inspekcijos surašytų PN1, PN2, PN3 ir visais įmanomais būdais siekia išvengti privalomųjų nurodymų nevykdymo pasekmių taikymo, bei vilkina vykdymo procesą. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad antstolė šiuo metu būtų surašiusi Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą CPK 771 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, ar kreipusis į teismą dėl baudos apeliantei skyrimo šiuo pagrindu. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, tik tuomet, kai antstolis nustatyta tvarka patikrina faktines aplinkybes, surašo specialios formos sprendimų vykdymo instrukcijos aktą ir kreipiasi į teismą dėl baudos skyrimo, skolininkui kyla reali teisinių padarinių grėsmė. Kol šie procesiniai veiksmai nėra atlikti, skolininko teisių suvaržymas teisiškai neegzistuoja. Todėl sutiktina su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad apeliantės „nurodoma galimybė, kad ateityje gali būti atliekami papildomi vykdymo veiksmai ar inicijuojami procesai dėl baudų skyrimo, vertintina kaip hipotetinio pobūdžio prielaida, kuri savaime nepatvirtina realios grėsmės.“;

Pažymi, kad apeliantė neįrodė, kad vykdymo veiksmų tęsimas sukeltų tokias negrįžtamas teisines ar faktines pasekmes, kurios objektyviai užkirstų kelią įvykdyti galimai jai palankų teismo sprendimą. Apeliantės argumentai iš esmės argumentuojami siekiu laikinai sustabdyti vykdymo procesą ir išvengti PN1, PN2, PN3 neįvykdymo teisinių pasekmių, tačiau tokio pobūdžio aplinkybės nėra tapačios grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties, ekonomiškumo, proporcingumo ir sąsajumo principų, taip pat nepagrįstai pažeistų vykdomųjų dokumentų privalomumo principą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl pareiškėjos atskirojo skundo.

Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdymo procese.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0177/23/01752, Nr. 0177/24/01129, Nr. 0177/24/01213 iki skundo išnagrinėjimo ir galutinio procesinio sprendimo įsiteisėjimo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės nevertino pirmosios CPK 144 straipsnio taikymo sąlygos - pareikšto skundo tikėtino pagrįstumo. Nors nutartyje pažymėta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus pareikšto skundo vertinimas, tačiau toks vertinimas faktiškai nebuvo atliktas. Teismas neanalizavo nei pareiškėjos skunde nurodytų teisinių argumentų, nei pateiktų įrodymų visumos, apsiribodamas išvada, kad antstolė kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl papildomos informacijos gavimo.

CPK 510 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per šio Kodekso 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia šio Kodekso nustatyta tvarka.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo klausimą yra aktualūs tokie principai kaip ekonomiškumas bei proporcingumas, visų ginčo šalių interesų pusiausvyros užtikrinimas, todėl bet kurios laikinosios apsaugos priemonės, taip pat ir išieškojimo vykdymo procese sustabdymo taikymas, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įrodoma, kad nesustabdžius išieškojimo ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas bus iš esmės apsunkintas arba taps visiškai neįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai nei paprastai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-516/2018). Šis institutas negali būti naudojamas nei kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal įsiteisėjusį vykdytiną dokumentą atlikimo prieš naują bylą inicijavusį asmenį tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019).

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo (vykdomojo rašto) vykdymo privalomumo principas.

Teismas, spręsdamas dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma, turi nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjai) palankus teismo sprendimas. Tam būtina prima facie (iš lot. preliminarus vertinimas) įvertinti ieškiniu (pareiškimu) pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar pareikšti reikalavimai galėtų būti pripažinti tikėtinai pagrįstais. Preliminarus ieškovo (pareiškėjos) pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad pareiškėjai palankus procesinis sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.

Preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Taigi, pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu. Pagal teismų praktiką pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos (ir) tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016 ir kt.). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017, 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018).

Nagrinėjamu atveju iš teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenų nustatyta, jog pareiškėjos KŪB „D.“ skundas dėl antstolės A. S. veiksmų, kurio reikalavimų užtikrinimui pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jau yra išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. spalio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-27069-1094/2026, kuria skundas dėl antstolės veiksmų atmestas. Nors nutartis, kuria pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų atmestas, nėra įsiteisėjusi ir dėl jos nėra paduotas atskirasis skundas, tačiau atsižvelgiant į suformuotą Lietuvos apeliacinio teismas praktiką, spręstina, jog tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi nėra pagrindo spręsti apie skundo preliminarų pagrįstumą, kuris yra viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai išsprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – antstolio vykdymo veiksmų sustabdymo, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais, teismas,

n u t a r i a: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.