Šiaulių apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugsėjo 30 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Aleksandro Rusako, Irmos Valiuškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų ATS3 ir ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų IES1 ir IES2 ( IES2 ) ieškinį atsakovams ATS3 , ATS1 , uždarajai akcinei bendrovei „Rosado“ ir mažajai bendrijai „Dausmėja LT“ dėl kliūčių naudotis servitutais pašalinimo, įpareigojimo netrukdyti naudotis servitutais nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje TAR9 , TAR7 , TAR5 , TAR4 , TAR3 , TAR8 , TAR6 , TAR2 ir TAR1 .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Rosado“ netrukdyti ieškovams naudotis kelio servitutu, Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytu žemės sklypui (duomenys neskelbtini);

Įpareigoti atsakovus mažąją bendriją (toliau – MB) „Dausmėja LT“, ATS3 , ATS1 netrukdyti ieškovams naudotis kelio servitutu, Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytu žemės sklypui (duomenys neskelbtini);

Įpareigoti atsakovę UAB „Rosado“ patraukti gelžbetonio bloką, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini) Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto kelio servituto ribose už šio servituto ribų. Teismo sprendimu nustatyti, kad neįvykdžius šios teismo sprendimo dalies per 10 (dešimt) dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet kuris ieškovas turi teisę pats (ar pasitelkdamas trečiuosius asmenis) atlikti tuos veiksmus atsakovės UAB „Rosado“ lėšomis (patraukiant blokus į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už servituto ribų) ir kartu išieškoti iš atsakovės reikiamas išlaidas;

Įpareigoti atsakovus MB „Dausmėja LT“, ATS3 , ATS1 patraukti gelžbetonio bloką, ir tvoros dalį, esančius žemės sklypui (duomenys neskelbtini) Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto kelio servituto ribose už šio servituto ribų. Teismo sprendimu nustatyti, kad neįvykdžius šios teismo sprendimo dalies per 10 (dešimt) dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet kuris ieškovas turi teisę pats (ar pasitelkdamas trečiuosius asmenis) atlikti tuos veiksmus atsakovų lėšomis (patraukiant blokus į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už servituto ribų ir išmontuojant atitinkamą tvoros dalį) ir kartu išieškoti iš atsakovų reikiamas išlaidas;

Priteisti iš atsakovų ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovui IES2 nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), o ieškovui IES1 žemės sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovai susisiekimą su savo žemės sklypais ir savo namais vykdo per atsakovams priklausančius žemės sklypus, t. y. per žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad privažiavimas prie ieškovų sklypų per atsakovams priklausančius sklypus yra vienintelis egzistuojantis ir teisėtas privažiavimo būdas. Statant namus ir gaunant statybą leidžiančius dokumentus, statybos projektai buvo suderinti, ir statybos leidimas buvo išduoti su sąlyga, kad įvažiavimą į žemės sklypus bus suprojektuoti būtent iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės. Susisiekimas per atsakovams priklausančius sklypus vykdomas teisėtai, nes servitutas nustatytas buvo administracinius aktu – Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini). Pasinaudojant žemės servitutais (įskaitant servitutus atsakovų žemės sklypuose) buvo nutiestas vientisas kelias, einantis iki pat ieškovų sklypų ribos. Servitutu ieškovai priversti naudotis, nes neturi kitos galimybės prieiti ar privažiuoti prie savo nuosavybės. Teigia, kad atsakovai trukdo ieškovams naudotis servitutu. Pradiniai atsakovai R. G., V. G., M. G. ir A. G. (toliau – ir pradiniai atsakovai G.) 2023 m. įrengė tvorą, kurios dalis įsiterpia į servitutą, nustatytą žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) Pradiniai atsakovai G. ir pradinė atsakovė UAB „BFS Card“ 2024 m. pabaigoje patalpino betono blokus, juos paguldydami tokiu būdu, kad jie įsiterpia į servitutus, nustatytus žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini), ir įsiterpia į servitutą, nustatytą žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovai gavo Vilniaus priešgaisrinio gelbėjimo valdybos pranešimą, kuriame nurodoma, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai, nes kelias vedantis į (duomenys neskelbtini) gyvenamuosius namus, ties (duomenys neskelbtini) namu, sukasi kairėn ir yra užstatytas dviem betono blokais, pro kuriuos gali pravažiuoti tik lengvasis automobilis. Teigia, kad atsakovų savavališki veiksmai lemia priešgaisrinių reikalavimų pažeidimą ir pavojų ieškovų turtui. Atsižvelgiant į tai, ieškovai kreipėsi į teismą siekdami, kad būtų jiems (ieškovams) užtikrinta teisė naudoti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytu servitutu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Detaliojo plano aiškinamajame rašte nustatyta, kad gręžinio zona susideda iš trijų apsauginių juostų, o iš Detaliojo plano brėžinio matyti, kad per Kvartalą einančio kelio gale esančios sanitarinės zonos (toliau – SAZ) skersmuo yra didesnis nei kelio plotis. Kadangi Kvartalo kelio plotis yra 7 metrai, tai vien SAZ apsaugos zonos pirmoji juosta savo skersmeniu (10 m) apima kelio plotį ir visas kelias patektų į šią juostą, jeigu jis eitų per SAZ. Todėl per šį Kvartalo kelią pravažiavimas į gretimą Padalintą sklypą negalimas dėl Kvartalo kelio pabaigoje esančio artezinio gręžinio SAZ apribojimų. Detaliajame plane SAZ privataus kelio pabaigoje yra apvalios konfigūracijos, tačiau tokia konfigūracija reiškia, kad tai ne transporto priemonių apsisukimo vieta akligatvyje, o SAZ teritorija, kurioje teisės aktai draudžia bet kokią veiklą, nesusijusią su požeminio vandens paėmimu, gerinimu ar tiekimu. Teisės aktai, draudžiantys bet kokią veiklą, draudžia ir transporto eismą, pravažiavimą per nustatytą apsaugos zoną.

Nurodo, nors skundžiamu sprendimu teismas teisingai nustatė, kad administracinėje byloje Nr. eI3-1959-780/2025 priimtas sprendimas negali būti laikomas prejudiciniu CPK 178 straipsnio prasme, vis dėlto toks sprendimas parodo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymas dėl servituto nustatymo turi būti aiškinamas būtent taip, atsižvelgiant į kvartalo 2002 m. gegužės 13 d. detalųjį planą. Pirmos instancijos teismo argumentai, kad priimant šį sprendimą nebuvo atsižvelgta į kitus aktus, yra nepagrįsti, nes, į kitus aktus negalėjo būti atsižvelgta.

Teismui padarius išvadą, kad gretimos planuojamos teritorijos (ieškovo IES1 sklypo) detalusis planas numato ir trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių byloje ir nesančių kvartalo sklypų savininkais, sklypo, besiribojančio su apeliantų sklypu, naudojimą, tokia išvada savaime niekaip neleidžia spręsti, kad dėl to kokiu nors būdu įtakojamas Kvartalo detalusis planas (jo sprendiniai).

Kaip matyti iš 2002 m. liepos 4 d. sprendimo, priimto jau po to, kai buvo patvirtintas 2002 m. gegužės 13 d. Kvartalo detalusis planas, kuriuo patvirtintas ieškovo IES1 sklypo detalusis planas, ieškovo sklypas buvo suformuotas atidalijant nuo didesnio vienam asmeniui priklausiusio sklypo, į kurį nebuvo jokių kliūčių patekti iš viešos gatvės. Ieškovas IES1 savo sklypą įsigijo iš asmens, kuris atidalinimu dirbtinai sukūrė padėtį, kai į dabartinį ieškovo sklypą tapo neįmanoma patekti iš viešos gatvės. Ieškovas IES1 pirko tokį sklypą, žinodamas tinkamo naudojimo problemą. Vien dėl to nėra jokių priežasčių laikyti, kad ieškovo sklypas atitiko potencialaus viešpataujančio daikto požymius atsakovų sklypo atžvilgiu. Dėl to ieškovui IES1 turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 4.44 straipsnio nuostatos. Ieškovas IES1 neturi tokio susisiekimo dar ir dėl to, kad jo sąmoningai atsisakė, suprojektuodamas savo sklypą taip, kad neturėtų buvusio susisiekimo su viešuoju keliu per buvusį bendrą su buvusios savininkės M. M. sklypą, todėl jis pagal CK 4.44 straipsnio taisyklę negali reikalauti iš atsakovų, kad šie susisiekimo tikslui leistų jam naudotis savo žemės sklypais. Pažymi, kad Kvartalo detalusis planas buvo patvirtintas 2002 m. gegužės 13 d., anksčiau negu buvo užbaigtas ieškovo IES1 sklypo Atidalinimo procesas jo teritorijos detaliojo plano patvirtinimu 2002 m. liepos 4 d, todėl kvartalo detaliajame plane negalėjo būti numatytas servitutas privažiavimui į IES1 sklypą. Servitutą nustatančiame 2002 m. gruodžio 9 d. įsakyme nurodyta, kad jis vadovaujasi Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2002 m. gegužės 13 d. sprendimu dėl kvartalo detaliojo plano patvirtinimo.

Teigia, kad atsakovų ir trečiųjų asmenų gyvenamojo Kvartalo 2002 m. gegužės 13 d. detalusis planas nenumato jokio pravažiavimo per ginčo vietą ir net ją imperatyviai draudžia, teismo padaryta išvada, kad dėl 2002 m. liepos 4 d. ieškovo detaliojo plano sprendinio, numatančio įvažiavimą į gretimą ieškovo IES1 sklypą toje vietoje, kur baigiasi kvartalo riba, Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymas gali būti aiškinamas kaip nustatantis servitutą viešpataujančiam daiktui – IES1 sklypui, prieštarauja minėtai Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatai.

Pažymi, kad tiesiogiai susijęs teritorijų planavimo dokumentas nagrinėjamoje byloje yra tik Kvartalo detalusis planas, patvirtintas 2002 m. gegužės 13 d., kadangi Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakyme tiesiogiai nurodoma, kad juo yra vadovaujamasi priimant šį įsakymą. Dėl to Apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymo negalima aiškinti vadovaujantis kitais, negu 2002 m. gegužės 13 d. detalusis planas, teritorijų planavimo dokumentais. Teismas aiškindamas Apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymą, tokį savo aiškinimą grindė ne Kvartalo detaliojo plano sprendiniais, o kitos, gretimos teritorijos detaliojo plano sprendiniais ir statybos projektais bei kitais aktais, kurių turinys iškreipia 2002 m. gegužės 13 d. Detaliojo plano sprendinius. Vertina, kad teismas ignoravo įstatyminį reguliavimą, nustatantį, privalomumą vadovautis tik tos planuojamos teritorijos detaliuoju planu sprendžiant dėl servituto nustatyto administraciniu aktu paskirties, apimties ir turinio aiškinimo, nesivadovavo šiam klausimui spręsti aktualia kasacinio teismo praktika ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Teismo argumentas, kad kiti aktai, kuriais jis vadovavosi spręsdamas ginčą, nėra nuginčyti, yra netinkamas, nereikšmingas ir negalintis turėti įtakos ginčo sprendimui. Teismas spręsdamas ginčą turėjo vadovautis Kvartalo detaliuoju planu ir Apskrities viršininko įsakymu, juos aiškindamas taip, taip, kad nepaneigtų Kvartalo detaliojo plano sprendinių, kiti gretimų teritorijų planavimo sprendiniai neturi įtakos ginčo sprendimui, nepriklausomai nuo to, galiojantys jie ar ne. Todėl teismo sprendimo 41 punkte padaryta išvada, kad „2002 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypų planai, taip pat 2025 m. gegužės 22 d. IĮ „Matavimų Trasa“ parengta situacijos schema ir 2025 m. vasario 25 d. matininko M. U. parengtas servituto planas leidžia daryti išvadą, kad ginčo servitutai turi faktinę ir tiesioginę jungtį su gretima teritorija“ yra neteisėta, nes prieštarauja Kvartalo detaliojo plano sprendiniams ir tokia išvada padaryta remiantis dokumentais, kurie nekeičia Kvartalo detaliojo plano sprendinių, nors jiems neteisėtai prieštarauja. Mano, kad teismas teisingai konstatavęs pareigą viešpataujančius daiktus nustatyti pagal Detaliojo plano sprendinius, tokiam nustatymui panaudojo netinkamus detaliojo teritorijų planavimo sprendinius – kitos teritorijos, tai yra ieškovo IES1 sklypo detaliojo plano sprendinius, kas neleidžiama pagal įstatymą (pvz. Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 3 dalis).

Akcentuoja, kad teismas savo sprendimo 39 punkte panaudojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-403/2023 47 punkto argumentus, pagal kuriuos kelio servitutas yra viena iš pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo sąlygų, nes šis administracinis aktas buvo priimtas dėl privačių asmenų žemės sklypo pertvarkymo, padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo, tačiau toks teismo argumentas yra paimtas iš nieko bendro su šia byla neturinčio konteksto, todėl netinkamas šiai bylai. Minima kasacinio teismo nutartimi suformuota taisyklė taikoma tik tiems atvejams, kai teritorijoms, kuriose tokie (tarnaujantys) sklypai buvo suformuoti, ... dar nebuvo parengti ir patvirtinti teritorijų planavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyti teritorijų planavimo dokumentai (LAT nutarties Nr. e3K-3-128-403/2023 47 punktas). Nagrinėjamoje byloje administracinio akto – 2002 m. gruodžio 9 d. Įsakymo dėl servituto nustatymo metu Kvartalo teritorijai jau buvo parengtas ir patvirtintas teritorijų planavimą reglamentuojančiuose įstatymo nustatyti teritorijų planavimo dokumentai – 2002 m. gegužės 13 d. patvirtintas Kvartalo detalusis planas. Todėl nurodyta kasacinio tesimo nutartis priimta iš esmės skirtingoms aplinkybėms ir negali būti precedentu byloje, kuriuo šią bylą nagrinėjančiam teismui privalu vadovautis.

Teigia, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, kad ieškovai kaip viešpataujančiaisiais pretenduojančių tapti daiktų savininkai, kada nors būtų kreipęsi į apskrities viršininką dėl servituto atsakovų sklypams nustatymo. Be to, administraciniu aktu servitutas nenustatomas privataus intereso tenkinimui. Nė viena iš Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio sąlygų negali būti pritaikoma nustatyti, kad ieškovų siekis naudotis svetimu turtu gali būti pripažintas viešuoju interesu arba visuomenės poreikiu pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. Apibendrina, kad nesant visuomenės poreikio, detaliajame plane nesant nuorodų į jokias ne kvartalo gyventojų teises arba į galinčius tapti viešpataujančiais ne kvartalo sklypus, 2002 m. gruodžio 9 d. įsakyme aiškiai nurodant, kad jį priimant remiamasi tik 2002 m. gegužės 13 d. Kvartalo detaliuoju planu, nesant sąlygų taikyti LAT nutarties Nr. e3K-3-128- 403/2023 išaiškinimus dėl servituto nustatymo už planuojamos teritorijos esančių viešpataujančių daiktų naudojimui ir (arba) neapibrėžtam asmenų ratui, 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymas negali būti aiškinamas kaip nustatantis teisę naudotis atsakovų sklypais neribotam asmenų ratui.

Pažymi, kad teismas, nurodydamas esant jungtį tarp detaliojo plano suplanuotos kvartalo teritorijos ir gretimo žemės sklypo, tokį nustatymą pagrindžia tik detaliajam planui prieštaraujančiais privačių asmenų sudarytais planais. Tokia jungtis, net jeigu būtų, neturi jokios reikšmės sprendžiant bylą, nes detalusis planas numato kvartalo kelio pabaigoje, toje vietoje, per kurią ieškovai teigia ketinantys važiuoti iš kvartalo teritorijos į gretimą sklypą, sanitarinės apsaugos zoną, aprašytą detaliojo plano Aiškinamajame rašte ir aiškiai matomą detaliojo plano grafinėje dalyje (apskritimo formos darinys kelio pabaigoje).

Atkreipia dėmesį, kad dėl šios sanitarinės apsaugos zonos jau yra pasisakęs Regionų administracinio teismas (Kauno rūmai) įsiteisėjusiu 2025 m. kovo 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1959-780/2025. Priešingai, negu teigia pirmos instancijos teismas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau ištirta ir įvertinta Kvartalo 2002 m. gegužės 13 d. detaliojo plano įtaka 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymui, atsižvelgta į gretimo su kvartalu sklypo teisinę padėtį ir jo atidalijimo laiką bei to reikšmę sprendžiant dėl servitutą nustatančio teisės akto aiškinimo, o taip pat – dėl kvartalo detaliuoju planu suformuotos sanitarinės zonos įtakos galimybei važiuoti per tą kelio dalį, kuri baigiasi šia zona – teismas jau yra pasakęs, kad tokia zona važiavimas pagal detaliojo plano sprendinius negalimas. Pabrėžė, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šis teismo sprendimas turi precedento reikšmę, nes aiškina tuos pačius teisės aktus tomis pačiomis aplinkybėmis. Teigia, kad 2002 m. liepos 4 d. detalusis planas neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl ieškovų teisės naudotis atsakovų žemės sklypais, nes jis nėra atsakovų Kvartalo teritorijos planavimo dokumentas ir juo nebuvo vadovautasi priimant 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymą. Kiti dokumentai, tokie kaip statybos projektai ir privačių matininkų planai negali paneigti 2002 m. gegužės 13 d. detaliojo planų sprendinių, o privalo jiems būti subordinuoti. Todėl net ir prieštaravimo atveju, būtina vadovautis teisės akto – detaliojo plano sprendiniais, kurie negalėjo būti paneigti kitais aktais.

Pažymi, kad ieškinį pareiškė du ieškovai, kurių teisinės padėtys iš esmės skirtingos. Ieškovo IES2 argumentai, kad jis neturi galimybės patekti į savo sklypą vien todėl, kad taip jame susiplanavo landšaftą, įrengė vartus ar garažą kitoje namo pusėje, yra nereikšmingi ir net neturi būti vertinami – įrodinėdamas neįmanomą patekimą į savo sklypą, IES2 to neįrodė. Šis ieškovas turi laisvą ir jokių išorinių veiksnių nevaržomą galimybę per jam suprojektuotą kvartalo vidaus kelią patekti į savo sklypą, o tam tikras patekimo nepatogumas (ne negalimumas) nulemtas jo paties veiksmų ir jo paties veiksmais gali būti pašalintas be įsikišimo į kitų asmenų teises ir jų varžymo. Dėl to yra neįmanoma, kad 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu ieškovo IES2 sklypas galėjo būti numatytas kaip viešpataujantis kokiu nors kitu būdu, negu tuo, kurį nurodo atsakovai.

Pažymi, nors ieškovas IES1 neturi savo įrengto privažiavimo prie savo žemės sklypo, tačiau tokia padėtis susidarė vien tik dėl paties ieškovo IES1 ir ankstesnio sklypo savininko sprendimų – sklypas buvo atidalintas iš kito sklypo ir suprojektuotas taip, kad būtų prarastas buvęs privažiavimas iš viešojo kelio. Pirkdamas savo žemės sklypą, IES1 nusipirko jį be privažiavimo. Šis ieškovas turi galimybę įsirengti savo privažiavimą iš greta esančios suprojektuotos (duomenys neskelbtini) gatvės arba susitaręs su savo sklypo pardavėju, iki šiol valdančiu gretimą su ieškovo IES1 žemės sklypą ir privažiavimą prie jo. Vien pats faktas, kad ieškovas IES1 neturi privažiavimo prie savo sklypo, savaime nereiškia, kad toks privažiavimas jam turi būti pripažintas suteiktas per atsakovų ir daugelio kitų asmenų sklypus. Ieškovo IES1 sklypas buvo suformuotas ir jo detalusis planas patvirtintas tik 2002 m. liepos 4 d., tai yra jau po to, kai buvo patvirtintas 2002 m. gegužės 13 d. kvartalo detalusis planas, todėl kvartalo detaliojo plano Aiškinamajame rašte negalėjo būti numatytas privažiavimas prie šio ieškovo sklypo, nes Aiškinamojo rašto sudarymo metu egzistavo bendras nepadalintas daugiau kaip 4 ha ankstesnės savininkės M. M. sklypas, turėjęs ir dabar tebeturintis privažiavimą iš viešos gatvės.

Atsakovai ATS3 ir ATS1 skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl tų atsakovų (jiems nustatytų teismo įpareigojimų), kurių vardu jie neturi teisės (įgaliojimo) paduoti apeliacinį skundą, todėl vadovaujantis CPK 315 straipsnio 5 dalimi, apeliacinio skundo dalį dėl skundžiamo sprendimo dalies, susijusios su reikalavimais atsakovams UAB „Rosado“ ir MB Dausmėja LT, turi būti nutrauktas. Atkreipia dėmesį, kad vienas iš atsakovų UAB „Rosado“ yra kito, nei atsakovai ATS3 ir ATS1 , žemės sklypo savininkas.

Teigia, kad apeliantai netinkamai apskaičiavo mokėtiną žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nes jie privalėjo indeksuoti žyminį mokestį pagal 2026 m. I ketvirčio vartojimo kainų indeksą. Sumokėjo 444 Eur žyminį mokestį, nors taikant indeksavimą turėjo sumokėti 476 Eur. Yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui nutartimi nustatyti terminą apeliacinio skundo trūkumui pašalinti, įpareigojant apeliantus primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, t. y. 32,00 Eur (CPK 316 straipsnio 3 dalis).

Akcentuoja, kad apeliantai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme laikosi nepagrįstos pozicijos, kad kilęs civilinis ginčas turi būti sprendžiamas remiantis tik dviem dokumentais: 2002 m. gegužės 13 d. Detaliuoju planu ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) bei jų aiškinimu atsižvelgiant tik į vienas kitą, visiškai nekreipiant dėmesio į kitus su ginčo situacija susijusius dokumentus: 2002 m. liepos 4 d. Detalųjį planą, Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. M. privačios žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ (toliau – Apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)), 2002 m. gegužės 13 d. Detaliojo plano ir 2002 m. liepos 4 d. Detaliojo plano pagrindu iki ieškovų namų įrengto kelio statybos dokumentus: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2006 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.; šių dokumentų visumos pagrindu parengtus ieškovų gyvenamųjų namų statybos dokumentus; abiejų detaliųjų planų projektuotojo – projekto vadovo R. S. 2024 m. rugsėjo 12 d. raštą „Dėl atsakymų į pateiktus klausimus“; kt.

Nesutinka su apeliantų argumentais, kad šiuo atveju servitutas turi būti aiškinimas sistemiškai kartu tik su 2002 m. gegužės 13 d. Detaliuoju planas. Apskrities viršininkui priimant 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtinti tarpusavyje suderinti 2002 m. gegužės 13 d. Detalusis planas ir 2002 m. liepos 4 d. Detalusis planas, numatę gretimų M. M. ir V. K. bei A. K. teritorijų servitutinę jungtį, vienas iš šios jungties servitutų, t. y. 2002 m. liepos 4 d. Detaliuoju planu M. M. sklypui Nr. 1 suprojektuotas servitutas, administraciniu aktu jau buvo nustatytas 2002 m. rugsėjo 25 d. ir 2002 m. spalio 17 d. įregistruotas. 2002 m. liepos 4 d. Detaliojo plano pagrindu daug anksčiau, nei 2002 m. gegužės 13 d. Detaliojo plano pagrindu, Vilniaus apskrities viršininkas priėmė administracinį aktą dėl servituto nustatymo. Pažymi, kad 2002 m. liepos 4 d. Detalusis planas dėl M. M. 4,3805 ha dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo į 2 sklypus: Nr. 1 – 4,2297 ha (žemės ūkio paskirtis), Nr. 2 – 0,1508 ha (namų valda) (ieškovo IES1 sklypas), patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini); šis detalusis planas yra su suprojektuotu įvažiavimu iš V. K. ir A. K. (ieškovo IES2 , atsakovų, trečiųjų asmenų žemės sklypų nuosavybės pirmtakų) žemės sklypo į dalijamą M. M. (ieškovo IES1 žemės sklypo nuosavybės pirmtakės) žemės sklypą su servitutu (sklypas Nr. 1), privažiavimą prie sklypo Nr. 2 (ieškovo IES1 sklypas) numatant „per V. K. ir A. K. sklypą, jame suprojektuotu keliu bei per M. M. sklypą, jame numatant servitutinį statinių statyba pravažiavimą“.

Teigia, kad apeliantai nepagrįstai sureikšmina 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymo preambulėje nurodytą 2002 m. gegužės 13 d. Detalųjį planą. 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu (3.2, 3.2.3, 3.2.14 punktai) atsakovų žemės sklypams: žemės sklypui Nr. 5, t. y. žemės sklypui (duomenys neskelbtini), kurio savininkai yra atsakovai MB Dausmėja LT, ATS3 ir ATS1 , ir žemės sklypui Nr. 16, t. y. žemės sklypui (duomenys neskelbtini), kurio savininkė yra atsakovė UAB „Rosado“, nustatytas servitutas – teisė tiesti pravažiavimą ir inžinerinius tinklus, teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti keliu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai aiškintas remiantis abiem detaliaisiais planais, kurie abu yra privalomi, ir, priešingai, nei teigia apeliantai, skirtas susisiekimui tarp gretimų teritorijų, nesiejant tik su konkrečiais tuo metu egzistavusiais žemės sklypais ar konkrečiais jų savininkais. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo servitutai turi faktinę ir tiesioginę jungtį su gretima teritorija. Apskritimo formos artezinio gręžinio teritorija patvirtina tikėtiną jungties egzistavimą su gretima šiaurine teritorija ne vien tašku, bet linija (ne trumpesnė nei 5,42 m), kertančia apskritimą dviejose vietose, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad apskritimas liečiasi vienu tašku. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemės sklypų servitutai yra identiški, todėl laikytina, kad (duomenys neskelbtini) servituto linijos ilgis yra ne mažesnis, nei įprastai reikalingas pravažiavimui automobiliui; laikytina, kad bendra šių sklypų servitutų jungtis su gretimu kelio servitutu yra ne trumpesnė nei 5,42 m; toks pravažiavimo plotis yra pakankamas visoms transporto priemonėms, tarp jų ir specialiajam transportui.

Pastebi, kad apeliantai vadovaujasi Teritorijų planavimo įstatymo naujos redakcijos nuo 2014 m. sausio 1 d. nuostatomis (4 straipsnio 3 dalimi, 17 straipsnio 2, 3 dalimis), nors 2002 m. gegužės 13 d. Detaliojo plano, 2002 m. liepos 4 d. Detaliojo plano patvirtinimo ir 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymo priėmimo metu galiojo nuo 1996 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos (2001 m. balandžio 19 d.–2003 m. balandžio 30 d. suvestinė redakcija) Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos. Apeliantų nurodytuose įstatymo straipsniuose aktualiu metu buvo įtvirtintos kitokios nuostatos. Detaliųjų planų servitutinė jungtis buvo suderinta tiek gretimų teritorijų tuometinių savininkų, tiek atsakingų institucijų, kaip numatyta įstatymo aktualioj redakcijoje, 2002 m. liepos 4 d. Detalusis planas patvirtintas ir galioja, nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl apeliantų teiginiai dėl 2002 m. liepos 4 d. Detaliojo plano tariamo prieštaravimo 2002 m. gegužės 13 d. Detaliajam planui yra nepagrįsti.

Nurodo, kad apeliantai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-403/2023 49 punktu, teiginiui, jog tiesiogiai susijęs teritorijų planavimo dokumentas nagrinėjamoje byloje yra tik 2002 m. gegužės 13 d. Detalusis planas, pagrįsti. Mano, kad Vilniaus apskrities viršininko 2002 gruodžio 9 d. įsakymo priėmimo kontekstas šį apeliantų argumentą paneigia, nes šiuo atveju turi būti remiamasi 2002 m. gegužės 13 d. Detaliuoju planu ir 2002 m. liepos 4 d. Detaliuoju planu. Pažymi, kad šios paminėtos nutarties 47 punkte suformuluota generalizuoto pobūdžio taisyklė dėl servitutų nustatymo administraciniu aktu, kuris priimtas siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Pastebi, kad nagrinėjamos bylos atveju aktualu, kad ginčo teritorijos buvo planuojamos lygiagrečiai; kitos teritorijos, tarp jų ir projektuotos 2020 m (minimos byloje), visgi dar nebuvo suplanuotos 2002 m. Apibendrindami pažymi, kad apeliantų pozicija dėl Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymo vien tik su 2002 m. gegužės 13 d. Detaliuoju planu aiškinimo ir taikymo, t. y. izoliuotai ir ribotai, yra nepagrįsta.

Nesutinka su apeliantu argumentais, kad gręžinio 5 m griežto rėžimo apsaugos zona patenka į ginčo kelio trasą, todėl pravažiavimas į gretimą padalintą sklypą negalimas dėl 2002 m. gegužės 13 d. Detaliajame plane numatytos gręžinio sanitarinės apsaugos zonos, susidedančios iš trijų apsauginių juostų, apribojimų. Pažymi, kad 2002 m. gegužės 13 d. Detaliojo plano Aiškinamajame rašte yra numatyta trijų apsauginių juostų gręžinio sanitarinė apsaugos zona, pačiame detaliajame plane nurodyta tik gręžinio vieta, konkrečius apsaugos zonų sprendinius numatant suprojektuoti vėlesnėje stadijoje. Be to, apeliantai nepagrįstai sutapatina visą numatytą vandenvietės apsaugos teritoriją su griežto režimo pirmąja juosta. Pažymi, kad 2002 m. gegužės 13 d. Detaliojo plano ir 2002 m. liepos 4 d. Detaliojo plano pagrindu pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2006 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) įrengto kelio statybos dokumentuose, suprojektuoti du vandens gręžiniai su 10 m apribojimo juostomis, iš jų – vandens gręžinių 5 metrų griežto režimo apsaugos zonos. Pastebi, kad SAZ numatyta, bet nenustatyta ir neregistruota, nes nebuvo rengiamas gręžinio techninis projektas. Vandens gręžinys su 5 metrų griežto režimo apsaugos zona, kurioje draudžiama ūkinė ir kita veikla, nesusijusi su vandens paėmimu, gerinimu ir tiekimu, šiame projekte buvo numatytas (perkeltas į) sklype Nr. 5, t. y. Žemės sklype (duomenys neskelbtini), per šią griežto režimo apsaugos zoną kelias nesuprojektuotas, t. y. kelias neina; likusiose vandenvietės apsaugos zonose nedraudžiama važiuoti transporto priemonėms. Pastebi, kad gręžinys Žemės sklype (duomenys neskelbtini) iki šiol yra neįrengtas, gręžinio projektavimui techninės sąlygos nebuvo prašytos ir nebuvo gautos; be kita ko, pagal 2021 m. Gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastato (duomenys neskelbtini), statybos projektą, įvažiavimas į šį žemės sklypą yra suprojektuotas ir įrengtas būtent per gręžinio apsaugos zonas, o numatytoje gręžinio 5 metrų griežto režimo apsaugos zonoje, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, suprojektuoti ir įrengti šio žemės sklypo elektros apskaitos spinta ir buitinių nuotekų įrenginys bei rezervuaras. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, jog gręžinio 5 metrų griežto režimo apsaugos zona nepatenka į ginčo kelio trasą, yra pagrįsta.

Akcentuoja, kad trečiųjų asmenų iniciatyva įrengtas kelio ženklas „Akligatvis“ neturi įtakos ginčo situacijai, kadangi Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo, pakeitimo ar demontavimo Vilniaus rajono savivaldybėje komisijos (toliau – Komisija) kompetencija apsiriboja tik techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo, pakeitimo ar demontavimo klausimais. Pastebi, kad Eismo organizavimo schemoje nurodyta ženklo vieta ir nenustatyta ženklo galiojimo pabaiga, be to, pagal faktinę situaciją kelias baigiasi akligatviu, nes už ieškovų sklypų kelio nebėra.

Nesutinka su apeliantais, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-1959-780/2025 yra precedentas nagrinėjamoje byloje. Pažymi, kad administracinio teismo sprendime, palyginus su šia civiline byla, aiškinti ne tie patys teisės aktai ir ne tomis pačiomis aplinkybėmis, o ginčo esmė netapati šiam ginčui. Pastebi, kad administracinio teismo sprendime net nėra paminėti šiai civilinei bylai aktualūs 2002 m. liepos 4 d. Detalusis planas, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2006 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.

Dėl ieškovo IES1 privažiavimo nurodo, kad 2002 m. liepos 4 d. Detaliuoju planu atidalijant M. M. sklypo dalį, t. y. sklypą Nr. 2 – 0,1508 ha (namų valda) (ieškovo IES1 sklypas), privažiavimas prie sklypo Nr. 2 buvo numatytas „per V. K. ir A. K. sklypą, jame suprojektuotu keliu bei per M. M. sklypą, jame numatant servitutinį statinių statyba pravažiavimą“. Apeliantų nurodyta CK 4.44 straipsnio nuostata šiuo atveju yra neaktuali. Galiojantis 2002 m. liepos 4 d. Detalusis planas numatė suprojektuoto 0,1508 ha sklypo susisiekimo su (duomenys neskelbtini) g. servitutinius sprendinius, kurie buvo įgyvendinti Vilniaus apskrities viršininkui priimant 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovo IES1 statybą leidžiantys dokumentai, išduoti kompetentingų institucijų, nebuvo ginčijami ir galioja: šiam ieškovui privažiavimas prie sklypo numatytas iš pietrytinės pusės. Šiuo metu nėra įrengtų kitų privažiavimų: iš (duomenys neskelbtini) g. ar per vakarinėje / rytinėje pusėje esančius sklypus į (duomenys neskelbtini) gatvę. Pastebi, kad 2020, 2024 m. žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai yra žemesnio lygio dokumentai, nei 2002 m. detalieji planai Servitutų jungtis tarp 2002 m. detaliųjų planų tebegalioja, tad laiko, jog 2020, 2024 m. projektais tik konstatuota esama padėtis, t. y. kad faktinis privažiavimas yra iš kelio servituto, o sprendinys – patekimas prie kelių tinklo, taikomas naujai suformuotiems sklypams, nepakeičiant esamo privažiavimo prie ieškovo IES1 žemės sklypo, kaip ir buvo projektuota ankstesniais planavimo dokumentais, kuris (privažiavimas) yra įrengtas ir kuriuo naudojamasi jau beveik 20 metų.

Dėl ieškovo IES2 privažiavimo nurodo, kad ieškovui buvo numatytas įvažiavimas iš servitutinio kelio. Apeliantai neteisūs, teigdami, kad šis ieškovas nepagrindė savo teisės naudotis servitutiniu keliu. Pastebi, kad išsami ieškovo IES2 statybą leidžiančių dokumentų analizė yra pateikta ieškovų 2026 m. sausio 27 d. prašymo (DOK-4683) 7 punkte. Ieškovo IES2 gyvenamojo namo visa infrastruktūra jo statybą leidžiančių dokumentų pagrindu įrengta nuo servitutinio kelio, esančio dabartiniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto turinio servitutui, suteikiančiam teisę tiesti pravažiavimą ir inžinerinius tinklus, teisę kitiems asmenims eiti, važiuoti keliu, ieškovas IES2 pagrįstai 20 metų naudojasi esamu įrengtu privažiavimu prie savo žemės sklypo.

Teismas netyrė aplinkybės, ar į ieškovo IES2 žemės sklypą tinkamas naudojimas nėra galimas nesinaudojant kitu svetimu nekilnojamuoju daiktu, nors dėl šios aplinkybės išsamiai pasisakė atsakovai ir tretieji asmenys. Pastebi, kad ieškovas IES2 turi privažiavimą prie savo sklypo per jam skirtą kvartalo kelią. Ieškovo argumentai, kad jam naudojimasis šiuo jam skirtu privažiavimu yra negalimas dėl to, kad jis pasistatė namą taip, kad per jo sklype esantį kiemą tapo sudėtinga privažiuoti prie kitoje nuo įvažiavimo sklypo pusėje esantį garažą, yra absurdiški teisine prasme. Teismas ignoravo aplinkybę, kad kelio servitutas yra skirtas patekti į sklypą, o ne į pastatą.

Ieškovo IES2 argumentus nepaneigia aplinkybės, kad patekimas į jo sklypą yra galimas be apsunkinimų. Patekimas į jo sklype esančius, kai kuriuos objektus yra apsunkintas dėl jo paties pasirinktų statybos sprendinių, kurių 2002 metais, nustatant servitutą, dar nebuvo, nes ieškovo IES2 namas ir garažas suprojektuoti ir pastatyti po 2002 metų (namo statybos pradžia yra 2008 m., o projektavimas vyko 2006 m.). Pažymi, kad administracinio akto, nustatančio servitutą, priėmimo metu, nebuvo jokio, net ir tariamo poreikio naudotis kokiu nors kitu svetimu nekilnojamuoju daiktu patekimui į IES2 sklypą užtikrinti ir taip jį tinkamai naudoti. Nepaisant to, teismas nusprendė pripažinti IES2 teisę į privažiavimą prie savo sklypo kitaip negu aiškina 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymą atsakovai būdu, o naudojantis atsakovų sklypais, nors jais naudotis patekimui į IES2 sklypą nėra jokio poreikio ir dėl to nebūtina. Teigia, kad teismas be jokių motyvų pripažino atsakovų sklypus tarnaujančiais IES2 sklypui kaip viešpataujančiam daiktui.

Vertina, kad teismo nustatytas privažiavimas į IES2 sklypą negalimas dėl imperatyvių teisės aktų nustatytų ribojimų ir dėl prieštaravimo detaliajam kvartalo teritorijos detaliajam planui, kuriuos teismas ignoravo arba pateisino vėliau, po 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymo priėmimo sudarytais aktais – statybos projektais, planais ir gretimos teritorijos (ieškovo IES1 ) detaliuoju planu, kuris negali turėti įtakos kvartalo detaliuoju planu nustatytam šios teritorijos planavimui ir servitutą nustatančiam administraciniam aktui, priimtam, kaip jame pačiame nurodoma, remiantis tik kvartalo teritorijos detaliuoju planu. Teismas neteisėtai nustatė, kad ieškovui IES2 trukdoma naudotis atsakovų sklypais patekimui į savo sklypą, nors servituto nustatymo sąlygų, numatytų CK 4.111 straipsnio 1 dalyje, nebuvo 2002 m. gruodžio 9 d. ir nėra šiuo metu.

Daro išvadą, kad ieškovai nepateikia įrodymų, kad jų valdomi žemės sklypai atitinka nors vieną iš viešpataujančio daikto požymių. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kad Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymo priėmimas buvo inicijuotas ieškovų arba bet kurio iš jų vieno valia. Šis administracinis aktas priimtas buvusių žemės sklypo, kurį padalinus, yra atsakovų ir trečiųjų asmenų nuosavybės teisėmis valdomi žemės sklypai, savininkų V. K. ir A. K. valios pareiškimo pasėkoje, tai yra kvartalo sklypų savininkų valia. Viešame registre nėra jokių įrašų apie ieškovo IES1 valdomą žemės sklypą kaip apie viešpataujantį sklypą servituto, nustatyto ieškovų nurodomu administraciniu aktu, pagrindu. Išrašas iš nekilnojamojo turto registro apie ieškovo IES2 valdomą žemės sklypą irgi neturi žymos apie servitutą, kadangi šis ieškovas valdo kraštinį Kvartalo sklypą, kuris nėra tarnaujantis jokiam kitam Kvartalo sklypui.

Teigia, kad vadovaujantis kasacinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartyje Nr.e3K-7-214-823/2023 suformuota praktika, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, detalusis planas, nustato tik tos teritorijos, kuriai jis skirtas, naudojimo reglamentą dėl šios priežasties greta esančios teritorijos detalusis planas negali daryti tiesioginės įtakos tai teritorijai, pagal kurios detaliuoju planu nustatytą naudojimo reglamentą sprendžiama dėl servituto. Todėl teismas, spręsdamas dėl administracinio akto, priimto remiantis kvartalo teritorijos detaliuoju planu (nurodoma pačiame 2002 m. gruodžio 9 d. įsakyme) turinio, negalėjo vadovautis gretimos teritorijos nustatančios ieškovo IES1 sklypo naudojimo reglamentą, detaliuoju planu.

Pažymi, kad administracinis aktas, kuriuo nustatomas servitutas, turi derėti su administraciniu aktu, kuriuo teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas (detalusis planas) ir jo sprendiniai. Todėl Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 359 patvirtintą Detalųjį planą ir jo sprendinius. Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakyme jokie kiti detalieji planai įsakymo preambulėje neminimi.

Teigia, kad detalusis planas numato sanitarinės apsaugos zoną geriamojo vandens gręžiniui Kvartalo kelio pabaigoje – tai yra, toje vietoje, per kurią savo teisę pravažiuoti (išvažiuoti iš Kvartalo ribų) įrodinėja turintys ieškovai. Pažymi, kad Detaliajame plane SAZ privataus kelio pabaigoje yra apvalios konfigūracijos. Tokia konfigūracija reiškia, kad tai ne transporto priemonių apsisukimo vieta akligatvyje, o SAZ teritorija, kurioje teisės aktai draudžia bet kokią veiklą, nesusijusią su požeminio vandens paėmimu, gerinimu ar tiekimu, draudžia ir transporto eismą, pravažiavimą per nustatytą apsaugos zoną. Toks Detaliojo plano ir susijusių teisės aktų, reglamentuojančių vandens gręžinio sanitarinės apsaugos režimo taikymą, aiškinimas atitinka ir įsiteisėjusiu administracinėje byloje Nr. eI3-1959-780/2025 teismo sprendimu nustatytą šio Detaliojo plano aiškinimą.

Pabrėžė, kad Kvartalo Detaliojo plano patvirtinimo metu (2002 m. gegužės 13 d.) ieškovo IES1 sklypas dar nebuvo atidalintas, todėl buvo sudėtine bendro su M. M., iš kurios sklypą ieškovas IES1 pirko 2002 m. spalio 15 d., žemės sklypo dalimi. Ieškovo IES1 sklypas atidalintas tik 2002 m. liepos 4 d., kai Kvartalo Detalusis planas jau buvo patvirtintas, todėl 2002 m. gegužės 13 d. tvirtinant Kvartalo Detalųjį planą neegzistavo joks būtinumas atsižvelgti į poreikį patekti į ieškovo sklypą. Ieškovo IES2 reikalavimas yra nepagrįstas vien todėl, kad jis nuo pat Kvartalo Detaliojo plano patvirtinimo turėjo ir dabar turi privažiavimą prie savo sklypo per Kvartalo vidaus kelių sistemą ir tam, kad iš viešosios gatvės patektų į savo sklypą, jam nėra būtinumo važiuoti per atsakovų sklypus, o ginčo blokų stovėjimas ant kelio ribos niekaip neįtakoja jo faktinių ir teisinių galimybių patekti į savo sklypą Kvartale.

Nurodo, kad ieškovas IES1 nesinaudojo savo teise gauti privažiavimą prie savo žemės ir namo per sklypą, nuo kurio buvo atidalintas jo perkamas sklypas, atidalijimo metu turėjusį ir dabar turintį privažiavimą per viešą gatvę, todėl, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo atsakovai, ieškovui IES1 turi būti taikomos CK 4.44 straipsnio numatytos pasekmės.

Pažymi, kad statybos dokumentai turi atitikti teritorijos planavimo dokumentus, o ne priešingai, todėl negalima detaliojo plano aiškinti jam prieštaraujančiais statybos dokumentais ir dėl to aiškinti detalųjį planą kitaip, negu jame pačiame nustatyta. Dėl to teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą dėl nesirėmimo precedentu. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. e3K-3-128-403/2023, kuria rėmėsi ieškovai, negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje. Minima nutartimi aiškinama apie ypatingą atvejį, numatantį išimtį iš taisyklės, pagal kurią administraciniu aktu servitutas negali būti nustatytas neapibrėžtam asmenų ratui. Atkreipia dėmesį, kad minima kasacinio teismo nutartimi suformuota taisyklė taikoma tik tiems atvejams, kai teritorijoms, kuriose tokie (tarnaujantys) sklypai buvo suformuoti, dar nebuvo parengti ir patvirtinti teritorijų planavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyti teritorijų planavimo dokumentai. Nagrinėjamoje byloje Kvartalo teritorijai buvo parengtas ir patvirtintas teritorijų planavimą reglamentuojančiuose įstatymo nustatyti teritorijų planavimo dokumentai – 2002 m. gegužės 13 d. patvirtintas Kvartalo detalusis planas.

Vertina, kad ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai – statybą leidžiantys dokumentai ir statybos projektiniais brėžiniai – neturi jokio ryšio su galimybe spręsti dėl ieškovų teisės naudotis atsakovų ir trečiųjų asmenų nuosavybės teisėmis valdomais žemės sklypais. Šie dokumentai nėra teritorijų planavimo dokumentai, juose negali būti numatomi teritorijų planavimo sprendiniai (aktualiu atveju – servitutai, pravažiavimai), be to, šie dokumentai neatitinka galiojančių teritorijų planavimo dokumentų (Kvartalo detaliojo plano).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Apeliaciniame skunde atsakovai prašo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi dėl gausos sudėtingų faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas jų tinkamai neištyrė ir padarė daugybę ne tik teisės, bet ir fakto vertinimo klaidų. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su tokiu apeliantų prašymu.

Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad toks nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų būtina nukrypti nuo bendros apeliacinių skundų nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka taisyklės. Apeliantų prašymas nėra pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta žodinio proceso tvarka, šalims buvo sudarytos galimybės įgyvendinti visas procesines teises, teikti paaiškinimus, užduoti klausimus ir pateikti įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad byloje esančios medžiagos pakanka išsamiai ir objektyviai įvertinti apeliaciniame skunde keliamus klausimus. Vien apeliantų prašymas savaime nesudaro pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, apeliantų prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl ieškovų prašymų (ne)priėmimo

Apeliacinės instancijos teisme gautas 2026 m. rugpjūčio 10 d. ieškovų prašymas dėl trečiųjų asmenų atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-158-1115/2026 trūkumų nustatymo, kuriuo prašo nustatyti trečiųjų asmenų pateikto procesinio dokumento trūkumus ir nurodyti pateikti patikslintą atsiliepimą į apeliacinį skundą, iš atsiliepimo pašalinant faktinius ir teisinius pagrindus, nenurodytus apeliaciniame skunde.

Taip pat apeliacinės instancijos teisme gautas 2026 m. rugsėjo 1 d. ieškovų patikslintas prašymas dėl trečiųjų asmenų atsiliepimo į apeliacinį skundą trūkumų nustatymo, kuriuo prašo nustatyti trečiųjų asmenų pateikto procesinio dokumento trūkumus ir nurodyti pateikti patikslintą atsiliepimą į apeliacinį skundą, iš atsiliepimo pašalinant faktinius ir teisinius pagrindus, nenurodytus apeliaciniame skunde.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022). Atsižvelgęs į tai, kad ieškovų rašytiniuose prašymuose nurodyti atsikirtimai į trečiųjų asmenų atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, nurodant jų trūkumus, be to, klausimą dėl trečiųjų asmenų atsiliepimo į apeliacinį skundą priėmimo yra išsprendęs pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovų 2026 m. rugpjūčio 10 d. ir 2026 m. rugsėjo 1 d. rašytinius prašymus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad trečiųjų asmenų atsiliepimas į apeliacinį skundą bus vertinamas tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl naujų įrodymų (ne) priėmimo

Ieškovai papildomai pateikė 2026 m. rugsėjo 1 d. prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, kuriuo pateikė nuotrauką, kurioje užfiksuota asfaltuoto kelio atkarpa, kurios, kaip nurodo prašyme ieškovai, nuo 2026 m. liepos 27 d. asfaltavimo darbus atliko apeliantai ir tretieji asmenys, ir tuo pačiu buvo atlikti asfaltavimo darbai SAZ zonoje. Šio įrodymo pateikimo būtinumą grindžia aplinkybėmis, kad 1) šio įrodymo pirmosios instancijos teismui pateikti negalėjo, nes asfaltavimo darbai faktiškai pradėti 2026 m. liepos 27 d.; 2) įrodymai pateikiami užfiksavus visus atliktus darbus; 3) įrodymai turi akivaizdų ryšį su byla – faktinis apeliantų ir trečiųjų asmenų elgesys patvirtina ieškovų argumentus dėl apeliacinio skundo dalies, susijusios su SAZ, nepagrįstumo ir paneigia apeliantų ir trečiųjų asmenų dėstomas aplinkybes, susijusias su SAZ.

Taip pat ieškovai pateikė 2026 m. rugsėjo 7 d. prašymą dėl papildomo įrodymo pridėjimo, kuriuo pateikė nuotrauką, kurioje užfiksuotas asfaltuotas kelias. Prašyme ieškovai nurodo, kad apie 2026 m. rugsėjo 1 d. – 2026 m. rugsėjo 4 d. ieškovai atliko kelio (atkarpos), vedančios link jų sklypo, asfaltavimo darbus (kelio asfaltavimas buvo atliekamas tose ribose, kur kelią numato kelio statybą leidžiantys dokumentai – taip realizuotas kelio statybos projektas.

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/201933 punktą; 2023 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/202343 punktą; 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 21–22 punktus).

Atsižvelgiant į ieškovų pateiktų naujų įrodymų turinį, teisėjų kolegija vertina, kad minėti įrodymai neturi esminės reikšmės apeliacinio skundo nagrinėjimui, nes ginčui aktualaus kelio išasfaltavimas, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl servituto nustatymo, todėl teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovų apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui IES2 nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovui IES1 nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini)A.

Atsakovei UAB „Rosado“ nuo 2025 m. gegužės 16 d. nuosavybės teise priklauso 0,1866 ha ploto žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas suformuotas, atliekant kadastrinius matavimus. Žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Sklype yra pastatas – dvibutis gyvenamasis namas ( (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nurodyta daiktinė teisė – kelio servitutas (tarnaujantis), 0,0297 ha ploto. Nurodyta, kad šiame servitute leidžiama tiesti pravažiavimą ir inžinerinius tinklus, leidžiama kitiems asmenims eiti, važiuoti keliu. Servitutas įregistruotas pagal 2002 m. gruodžio 9 d. Apskrities viršininko įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), įrašas galioja nuo 2002 m. gruodžio 9 d.

Atsakovams MB „Dausmėja LT“, ATS3 , ATS1 nuo 2025 m. pavasario bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso (t. 2, b. l. 107-110) 0,1795 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas suformuotas, atliekant kadastrinius matavimus. Žemės sklypo naudojimo būdas yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Sklype yra pastatas-dvibutis gyvenamasis namas ( (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantis), 236 kv. m ploto. Servitutas įregistruotas pagal 2002 m. gruodžio 9 d. Apskrities viršininko įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2025 m. kovo 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Nekilnojamojo turto kadastro skyriaus vyresniojo patarėjo sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); įrašas galioja nuo 2025 m. kovo 5 d.

Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl V. K. ir A. K. žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo bei pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo (duomenys neskelbtini) rajone patvirtintas 40 000 kv. m ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo ( (duomenys neskelbtini) nustatytas servitutas - teisė tiesti pravažiavimą ir inžinerinius tinklus, teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti keliu žemės sklypuose Nr. 2-3, 5-16, 18-21 (įsakymo 3.2.1–3.2.18 papunkčiai).

Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Nekilnojamojo turto kadastro skyriaus vyresnysis patarėjas 2025 kovo 4 d. sprendimu dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo, patvirtino žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal matininko M. U. parengtą elektroninę žemės sklypo kadastro duomenų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri saugoma Nekilnojamojo turto registro posistemės „GeoMatininkas“ elektroniniame archyve (1 punktas). Šiuo sprendimu taip pat nurodyta, kad žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), išlieka galioti 2002 m. gruodžio 9 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas 236 kv. m ploto kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantis), (duomenys neskelbtini).

Dėl apeliacinio skundo ribų

Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad apeliantai ATS3 ir ATS1 skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl tų atsakovų (jiems nustatytų teismo įpareigojimų), kurių vardu jie neturi teisės (įgaliojimo) paduoti apeliacinį skundą.

CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pagal CPK 315 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą tuo atveju, jeigu CPK 315 straipsnio 3 punkte nurodytas trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį.

Skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys, yra priimtas atsakovų ATS3 , ATS1 , UAB „Rosado“ ir MB „Dausmėja LT“ atžvilgiu.

Atsakovai ATS3 ir ATS1 nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą visa apimtimi ir ieškovų ieškinį atmesti, t. y. apeliantai apeliaciniu skundu skundžia sprendimą ne tik dalyje, kurioje nuspręsta dėl jų teisių ir pareigų, bet ir dėl kitų atsakovų, t. y. UAB „Rosado“ ir MB „Dausmėja LT“, kurių interesų apeliantai neturi teisės atstovauti teisme. Pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 1 d. teisėjo rezoliucija atsakovų ATS3 ir ATS1 apeliacinis skundas priimtas.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas pagal atsakovų ATS3 ir ATS1 apeliacinį skundą pradėtas ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad apeliantai skundžia pirmosios instancijos sprendimą visa apimti, t. y. ir dalyje, kuri susijusį su kitų atsakovų t. y. UAB „Rosado“ ir MB „Dausmėja LT“, interesais, tačiau įvertinus, kad atsakovei MB „Dausmėja LT“ ir apeliantams nuosavybės teise priklauso tas pats žemės sklypas ir apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas turės reikšmės ne tik apeliantų bet ir atsakovės MB „Dausmėja LT“ teisėms ir pareigoms, tačiau neturės tokios reikšmės atsakovei UAB „Rosado“ (kuriai nuosavybės teise priklauso kitas sklypas), darytina išvada, kad sprendimo dalis susijusi su atsakove UAB „Rosado“ negali būti atsakovų ATS3 ir ATS1 apeliacijos objektu, todėl apeliacinis procesas dėl Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 28 d. sprendimo dalies priimtos atsakovės UAB „Rosado“ LT“ atžvilgiu, nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nutrauktas dalyje, kuri susijusi su pirmosios instancijos teismo dalimi atsakovės UAB „Rosado“ atžvilgiu ir įvertinus tai, kad ieškinyje buvo keliami keturi neturtiniai reikalavimai, iš kurių du yra glaudžiai susiję su apeliantų ir atsakovės MB „Dausmėja LT“ kaip to paties žemės sklypo savininkų teisėmis ir pareigomis, apeliantams gražintina už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio pusė sumos, t. y. 222 Eur (444 Eur : 2).

Kadangi apeliacinis procesas dėl šios bylos dalies nutrauktinas, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl šalių procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, susijusių su ginčo dalies atsakovės UAB „Rosado“ atžvilgiu, esmės.

Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą

Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad apeliantai netinkamai apskaičiavo mokėtiną žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nes jie privalėjo indeksuoti žyminį mokestį pagal 2026 m. I ketvirčio vartojimo kainų indeksą.

Už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos (CPK 80 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovai už pareikštą ieškinį, kuris pirmosios instancijos teisme gautas 2025 m. vasario 13 d., sumokėjo 444 Eur žyminį mokestį. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškovų patikslintas ieškinys buvo patenkintas. Apeliantai apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą visą apimtimi. Atsižvelgiant į tai, kad už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai už apeliacinį skundą sumokėjo tinkamo dydžio žyminį mokestį, kuris atitinka už ieškinio pareiškimą sumokėtą žyminio mokesčio sumą, todėl atmeta ieškovų argumentus, jog apeliantai sumokėjo permažai žyminio mokesčio.

Dėl 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu nustatyto kelio servituto apimties

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs teisinį reguliavimą padarė išvadą, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas gali būti aiškinamas sistemiškai kartu su teritorijų planavimo dokumentais ir gali užtikrinti ne tik administraciniame akte tiesiogiai įvardytų, bet ir teritorijų planavimo dokumentuose numatytų žemės sklypų tinkamą naudojimą, jeigu tai būtina racionaliam teritorijos naudojimui, susisiekimui ir visuomenės poreikiams užtikrinti. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pertvarkomas vientisas 40 000 kv. m žemės sklypas, padalijant jį į 24 atskirus sklypus bei kartu nustatant bendrą susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros sistemą keliuose tarpusavyje susijusiuose sklypuose.

Apeliantai skunde argumentuoja, kad nagrinėjamoje byloje tiesiogiai susijęs teritorijų planavimo dokumentas yra tik Kvartalo detalusis planas, patvirtintas 2002 m. gegužės 13 d., kadangi Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 19 d. įsakyme tiesiogiai nurodoma, kad juo yra vadovaujamasi priimant šį įsakymą, todėl minėto įsakymo negalima aiškinti vadovaujantis kitais, negu teritorijų planavimo dokumentais. Pirmos instancijos teismas, aiškindamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymą, tokį savo aiškinimą grindė ne Kvartalo detaliojo plano sprendiniais, o kitos, gretimos teritorijos detaliojo plano sprendiniais ir statybos projektais bei kitais aktais, kurių turinys iškreipia ir paneigia Kvartalo teritorijai vienintelio imperatyviai privalomojo teritorijos planavimo dokumento sprendinius – 2002 m. gegužės 13 d. Detaliojo plano sprendinius.

Taigi, apeliacinius skundu iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentu dėl servituto aiškinimo sistemiškai kartu su teritorijų planavimo dokumentais, tačiau apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad aiškinant Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 19 d. įsakyme nustatyto servituto apimtį, reikia vadovautis ne tik tiesiogiai šiame įsakyme nurodytu 2002 m. gegužės 13 d. detaliuoju planu, bet 2002 m. liepos 4 detaliuoju planu bei kitais susijusias dokumentais.

Kaip minėta, Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) 3.2 papunkčiu nustatytas servitutas - teisė tiesti pravažiavimą ir inžinerinius tinklus, teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti keliu žemės sklypuose Nr. 2-3, 5-16, 18-21.

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servituto paskirtis nėra teisių naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu suteikimas konkrečiam asmeniui. Servituto turinį sudarančiomis teisėmis gali naudotis tie asmenys, kurių naudojimasis tomis teisėmis užtikrina viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-403/2023, 26 punktas).

Kelio servituto turinį reglamentuoja CK 4.117 straipsnis, kuriame nustatyta, kad kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti. Žemės sklype esant nustatytam kelio servitutui, suteikiančiam teisę važiuoti transporto priemonėmis, ta žemės sklypo vieta, kurioje nustatyta teisė naudotis tokiu servitutu suteikiamomis teisėmis, bendriausia prasme servituto turėtojas turi teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, eiti kaip pėsčiasis ir vesti už pasaito galvijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-403/2023, 32 punktas).

Sprendžiant, ar administraciniu aktu nustatomas kelio servitutas turi tokių ypatumų, dėl kurių jis galėtų būti nustatomas ne konkrečių daiktų (viešpataujančiųjų daiktų) tinkamam naudojimui užtikrinti, bet neapibrėžto asmenų rato poreikiams tenkinti, reikšmingas CK, Žemės įstatyme ir kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose su teritorijų planavimu susijusius santykius, įtvirtintas teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-403/2023, 36 punktas).

Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, servitutų nustatymo administraciniu aktu CK detaliau nereglamentuoja. Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejus reglamentuoja Žemės įstatymas. Kadangi kelio servitutą žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nustatytas Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualios Žemės įstatyme (redakcija nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2003 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Žemės įstatymo aktuali redakcija) įtvirtintos teisės normos, skirtos su žemės servitutų nustatymu administraciniu aktu susijusiems santykiams reguliuoti.

Žemės įstatymo aktualios redakcijos 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius Lietuvos Respublikoje. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai.

Žemės įstatymo aktualios redakcijos 2 straipsnio 8 punkte buvo nustatyta, kad žemės servitutai – žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi.

Pagal Žemės įstatymo aktualios redakcijos 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą žemės servitutai nustatomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Tokia pat tvarka jie galėjo būti ir panaikinami (Žemės įstatymo aktualios redakcijos 11 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apskrities viršininkas apskrities teritorijoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustatė žemės servitutus ir veiklos apribojimus (Žemės įstatymo aktualios redakcijos 30 straipsnio 4 dalies 9 punktas).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 1278 „Dėl Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1995, Nr. 81-1861, aktuali redakcija 1995 m. spalio 5 d. – 2004 m. spalio 20 d.) 7 punkte nustatyta, kad sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybinės žemės naudotojas arba (jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti) privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų, leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti per jo naudojamo žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų bei įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius (7.1 papunktis); kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu (taku), nutiestu per jo naudojamą žemės sklypą, jeigu ši kelio (tako) vieta pažymėta teritorinio planavimo dokumente, arba tais atvejais, kai tenkinti šių asmenų pageidavimų kitaip neįmanoma (7.2 papunktis); jo naudojamame žemės sklype tiesti ryšių ir elektros linijas, vandentiekio, kanalizacijos trasas bei kitas požemines ir antžemines komunikacijas, kasti melioracijos griovius, įrengti drenažo ar drėkinimo sistemas, aptarnauti ir remontuoti šias linijas, komunikacijas ir įrenginius – jeigu to reikia miestų ir gyvenviečių infrastruktūrai plėtoti, viešojo naudojimo objektams aptarnauti, taip pat kitiems visuomenės poreikiams (7.3 papunktis); prieiti arba privažiuoti prie valstybei ar kitiems asmenims priklausančių vandens telkinių fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems teisę šiuos vandens telkinius naudoti (juos eksploatuoti, prižiūrėti ir saugoti) (7.4 papunktis) ir kt.

Minėto nutarimo 9 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimuose dėl žemės servitutų nustatymo ar rašytinėse sutartyse dėl žemės servitutų nurodoma žemės sklypo dalis, kurioje nustatomas servitutas, jo vieta ir ribos, kelių (takų), kuriais bus naudojamasi servituto teise, pločiai, naudojimosi servitutais teisės, sąlygos ir laikas, nuostolių dėl žemės servitutų atlyginimo sąlygos (nurodant, kad suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi neatlygintinai, arba konkrečius nuostolių ar žalos atlyginimo būdus). Prie rašytinės sutarties dėl žemės servitutų turi būti pridedamas 5 punkte nurodyta tvarka parengtas ir apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos patvirtintas žemės sklypo, kuriame nustatomi žemės servitutai, planas.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija akto redakcija, galiojusi nuo 2001 m. gegužės 9 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, detalieji planai yra dokumentai, kuriais remiantis nustatomi veiklos sklype apribojimai, statybos ir teritorijos tvarkymo reikalavimai, žemės servitutai, žemės naudojimo tikslinė paskirtis, rengiami žemėtvarkos projektai, taip pat statybos projektai, visuomenės poreikiams paimama žemė ir kitas nekilnojamasis turtas. Pagal šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą detaliojo planavimo procesą, be kita ko, sudaro pagrindinio brėžinio ir aiškinamojo rašto, kuriuose numatomi sprendiniai (tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir jos pakeitimai; skaidomų ir sujungiamų žemės sklypų arba valdų ribos; teritorijos naudojimo pobūdis; įrenginių ir statinių išdėstymas arba išdėstymo pobūdis; urbanistiniai, gamtos ir kultūros paveldo, architektūriniai, inžineriniai teritorijos tvarkymo ir naudojimo parametrai; vandens išteklių naudojimo sąlygos; inžinerinės įrangos ir tinklų išdėstymas arba šiai įrangai ir tinklams rezervuojamos teritorijos; žemės servitutai), parengimas ir patvirtinimas.

Teisėjų kolegija įvertinusi šios nutarties 61–66 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat atsižvelgdama, kad Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pertvarkomas vientisas 40 000 kv. m žemės sklypas, padalijant jį į 24 atskirus sklypus bei kartu nustatant bendrą susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros sistemą keliuose tarpusavyje susijusiuose sklypuose, pritaria skundžiamame sprendime teismo padarytai išvada, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas gali būti aiškinamas sistemiškai kartu su teritorijų planavimo dokumentais ir gali užtikrinti ne tik administraciniame akte tiesiogiai įvardytų, bet ir teritorijų planavimo dokumentuose numatytų žemės sklypų tinkamą naudojimą, jeigu tai būtina racionaliam teritorijos naudojimui, susisiekimui ir visuomenės poreikiams užtikrinti.

Teisėjų kolegija spręsdama dėl skundžiamo sprendimo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-403/2023 esančiais išaiškinimais. Pažymėtina, kad tiek minėtoje byloje, tiek nagrinėjamoje byloje yra panašios bylų faktinės aplinkybės dėl apskrities viršininko įsakymais žemės sklypuose nustatytų kelio servitutų paskirties: kasacinio teismo nutartyje pasisakyta dėl servitutų nustatymo administraciniu aktu, kuris priimtas siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, ir įsakyme nėra įvardyta, kokių konkrečių viešpataujančiųjų daiktų atžvilgiu yra nustatytas servitutas. Nagrinėjamoje byloje vertinamos aplinkybės, kai ginčo teritorijos buvo planuojamos lygiagrečiai, taip pat keičiant žemės naudojimo paskirtį, kai vienas detalusis planas patvirtintas, dar nesat patvirtintam kitam planui, o Apskrities viršininko įsakyme taip pat nėra nurodyta, kokių konkrečių viešpataujančiųjų daiktų atžvilgiu yra nustatytas servitutas. Taigi, minėta kasacinio teismo nutartimi pagrįstai skundžiamame sprendime rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar, kilus abejonių dėl administraciniu aktu nustatyto kelio servituto turinio, netaikomas minimalaus savininko teisių ribojimo principas, reikšmingas CK 4.112 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta, kad, kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (2 dalis); jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį lemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-403/2023, 49–50 punktai).

Taip pat minėtoje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta, jog tais atvejais, kai administraciniu aktu nustatyto kelio servituto turinys nėra nurodytas pačiame administraciniame akte, jis nustatomas pagal su tokiu administraciniu aktu tiesiogiai susijusius teritorijų planavimo dokumentus, kurie privalo būti parengti. Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniu aktu nustatyto kelio servituto turinys neapima asmenų, kurie turi teisę servituto pagrindu naudotis tarnaujančiuoju daiktu atsižvelgiant į servituto turinį. Tokių asmenų nustatymas sietinas ne su servituto turinio, bet su viešpataujančiojo daikto (viešpataujančiųjų daiktų) nustatymu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-403/2023, 49–50 punktai).

Atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo aiškintis servituto turinį, o ne faktinę situaciją dėl viešpataujančio daikto. Nagrinėjamu atveju yra svarbi ta aplinkybė, kad administraciniame akte nėra aiškiai ir baigtinai įvardyti visi viešpataujantieji daiktai, savaime nereiškia, jog servitutas negali būti naudojamas kitų toje teritorijoje esančių ar suformuotų žemės sklypų tinkamam naudojimui užtikrinti. Priešingai, administraciniame akte vartojama formuluotė „teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti keliu“ rodo, kad servituto paskirtis nebuvo siejama tik su konkrečiais tuo metu egzistavusiais žemės sklypais ar konkrečiais jų savininkais.

Pažymėtina, kad Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu 3.2 punkte nustatytas kelio servitutas yra viena iš pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo sąlygų, nes šis administracinis aktas buvo priimtas dėl privataus asmenų žemės sklypo pertvarkymo, padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtu įsakymu nustatytas servitutas buvo ne atsitiktinis ar papildomas apribojimas, bet esminė teritorijos planavimo ir sklypų urbanistinio funkcionavimo sąlyga, užtikrinanti būsimos teritorijos susisiekimo infrastruktūrą.

Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakyme (3.2, 3.2.3, 3.2.14 punktuose) yra aiškiai nustatytas atsakovų ir apeliantų žemės sklypams servitutas: žemės sklypui Nr. 5, (duomenys neskelbtini), kurio savininkai yra atsakovė MB „Dausmėja LT“ bei apeliantai ATS3 ir ATS1 , ir žemės sklypui Nr. 16, (duomenys neskelbtini), kurio savininkė yra atsakovė UAB „Rosado“; nustatytas servitutas – teisė tiesti pravažiavimą ir inžinerinius tinklus, teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti keliu, (duomenys neskelbtini) – 297 kv. m ploto, (duomenys neskelbtini) – 236 kv. m ploto. Pažymėtina, kad minėtas servitutas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, taip pat žemės sklypo atveju, kurio dalies savininkai yra apeliantai, servituto galiojimas patvirtintas 2025 m. kovo 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu dėl kadastro duomenų pakeitimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius 2002 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypų planus, 2025 m. gegužės 22 d. IĮ „Matavimų Trasa“ parengta situacijos schemą ir 2025 m. vasario 25 d. matininko M. U. parengtą servituto planą sprendė, kad ginčo servitutai turi faktinę ir tiesioginę jungtį su gretima teritorija. Apeliantai skunde teigia, kad tokia teismo išvada yra neteisėta, nes prieštarauja 2002 m. gegužės 13 d. detaliojo plano sprendiniams.

Sprendžiant, ar apeliantų žemės sklypui ((duomenys neskelbtini)) nustatytas servitutas turi faktinę ir tiesioginę jungtį su gretima teritorija, tikslinga pasisakyti dėl 2002 m. liepos 4 d. detaliojo plano. Minėtas 2002 m. liepos 4 d. Detalusis planas, kuriuo M. M. 4,3805 ha dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), padalijamas į du sklypus: Nr. 1 – 4,2297 ha (žemės ūkio paskirtis), Nr. 2 – 0,1508 ha (namų valda) (šiuo metu ieškovo IES1 sklypas), patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtame detaliajame plane yra numatytas įvažiavimas iš gretimo V. K. ir A. K. žemės sklypo į dalijamą M. M. žemės sklypą su servitutu (sklypas Nr. 1), privažiavimą prie sklypo Nr. 2 (ieškovo IES1 sklypas) numatant „per V. K. ir A. K. sklypą, jame suprojektuotu keliu bei per M. M. sklypą, jame numatant servitutinį statinių statyba pravažiavimą“. Pažymėtina, kad detaliajame plane yra V. K. ir A. K. 2002 m. gegužės 22 d. parašai, M. M. 2002 m. gegužės 23 d. parašas, atsakingų institucijų suderinimo žymos. Aplinkybė, kad detaliajame plane pasirašė gretimo žemės sklypo savininkai V. K. ir A. K. (dabar atidalinta dalis šio sklypo yra apeliantų nuosavybė) patvirtina, kad ankstesni apeliantų žemės sklypo savininkai sutiko, kad į atidalijamą M. M. žemės sklypą būtų įvažiavimas per jiems priklausantį žemės sklypą detaliąja plane pažymėtoje vietoje, t. y. per ginčo kelią, kuriam nustatytas servitutas.

2002 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 3.2.1 punktu 42297 kv. m ploto žemės sklypui (M. M. sklypui Nr. 1) nustatytas 473 kv. m ploto servitutas: teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu. Šio įsakymo pagrindu 2002 m. spalio 17 d. buvo įregistruota, daiktinė teisė – Kelio servitutas (tarnaujantis daiktas), plotas: 0,0473 ha (2026 m. sausio 27 d. prašymo (DOK-4683) priedai Nr. 6 ir 7). Tai gi, iki Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymo priėmimo, jau buvo patvirtintas 2002 m. liepos 4 d. detalusis planas ir 2002 m. rugsėjo 25 d. Apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintas M. M. sklypui Nr. 473 kv. m ploto kelio servitutas, kuris, kaip matyti iš detaliojo plano, siejasi su detaliajame plane pažymėtu įvažiavimu iš V. K. ir A. K. žemės sklypo, išviešintas 2002 m. spalio 17 d. įregistravus nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ginčo servituto, pagrįstai rėmėsi abiem detaliais planais, kuriuose yra numatyti servitutais skirti susiekimui tarp gretimų žemės sklypų (M. M. ir V. ir A. K.).

Aplinkybę, kad apeliantų žemės sklypas, kaip ir atsakovės UAB „Rosado“, turi faktinę ir tiesioginę jungtį su gretima teritorija ne vien tašku, bet ir linija, kertančią apkritimą dviejuose vietose, patvirtina 2002 m. rugsėjo 5 d. žemės sklypo planuose pažymėtas žemės sklype Nr. 5 – susikirtimas linijoje tarp taškų 10–17 ir žemės sklype Nr. 16 – susikirtimas linijoje tarp taškų 17–14. Bendra šių sklypų servitutų jungtis su gretimu kelio servitutu yra ne trumpesnė nei 5,42 m. Taip pat šią aplinkybę patvirtina 2025 m. gegužės 22 d. IĮ „Matavimų Trasa“ parengta situacijos schema ir 2025 m. vasario 25 d. matininko M. U. parengtas servituto planas. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog ginčo kelias turi tęstinumą ir paneigia apeliantų bei trečiųjų asmenų atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, kad ginčo kelias, kuriam nustatytas servitutas, buvo suplanuotas kaip izoliuotas akligatvis be susisiekimo jungties su gretima teritorija.

Taip pat galiojantys teritorijų planavimo dokumentai, kurie yra norminiai teisės aktai, t. y. 2019 m. gruodžio 18 d. bendrasis planas, kuris skelbiamas Teisės aktų registre ir savivaldybės interneto svetainėje bei 2014 m. gruodžio 17 d. specialusis planas skelbiamas savivaldybės interneto svetainėje, pagrindžia nagrinėjamai bylai reikšmingą aplinkybę, kad teritorijos, suplanuotos 2002 m. gegužės 13 d. detaliuoju planu, ir teritorijos, suplanuotos 2002 m. liepos 4 d. detaliuoju planu, turi jungtį – pravažiavimą, kaip teritorijos infrastruktūros dalį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi 2002 m. gegužės 13 d. ir 2002 m. liepos 4 d. detaliuosius planus, kurie yra galiojantys, neturi pagrindo daryti išvadą, kaip teigia apeliantai ir tretieji asmenys, kad minėti detalieji planai vienas kitam prieštarauja. Priešingai, abu detalieji planai yra susiję ir juose yra pažymėtas ginčo kelio tęstinumas į gretimą žemės sklypą. Atsižvelgiant į šios nutarties 68–71 punktuose nurodytus argumentus, atmestini apeliantų argumentai, kad ginčo kelias yra skirtas tik kvartalo gyventojų poreikių tenkinimui ir neturi jungties su gretimu žemės sklypu.

Dėl pravažiavimo per sanitarinės apsaugos zoną (SAZ)

Apeliantai skunde argumentuoja, kad dėl sanitarinės apsaugos zonos yra pasisakęs Regionų administracinio teismas (Kauno rūmai) įsiteisėjusiu 2025 m. kovo 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1959-780/2025, taip pat prejudiciniais faktais laikytinos aplinkybės, nustatytos sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1025-595/2026. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepripažino, kad administracinėse bylose priimti sprendimai turi prejudicinę galią nagrinėtoje civilinėje byloje ir atmetė apeliantų argumentus, grindžiamus administracinio teismo sprendimais.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo pasisakyta, jog ne kiekviena įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime paminėta faktinė aplinkybė gali būti pripažinta prejudiciniu faktu. Tokią galią turi tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022 45 punktą).

Regionų administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-1959-780/2025 pagal pareiškėjų TAR7 , V. Z., A. S., L. J., V. B., D. B., G. K., TAR1 , TAR3 ir TAR2 skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, suinteresuoti asmenys – I. J. (I. J.), B. J., M. M., I. S., G. B.. Minėtoje administracinėje byloje Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Minėtoje byloje pareiškėjai prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo ( (duomenys neskelbtini).

Regionų administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-1025-595/2026 pagal pareiškėjų TAR7 , S. K., TAR3 , TAR5 , TAR1 ir V. Z. skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Minėtoje administracinėje byloje Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. A33(1)-4072 „Dėl prašymo Nr. A34(1)-2943“ ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2023 m. kovo 26 d. prašymą.

Minėtoje byloje pareiškėjai prašė: 1) Panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau - Administracija) direktoriaus 2024-11-29 raštą Nr. A33(1)-4072 „Dėl prašymo Nr. A34(1)-2943“ (toliau – ir Sprendimas); 2) Įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją inicijuoti, organizuoti ir savo ištekliais atlikti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2019-12-18 sprendimu Nr. T3-477 patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos dalies („U“ žemės naudojimo funkcinės zonos (duomenys neskelbtini) seniūnijose) bendrojo plano koregavimą, juo užtikrinant sprendinių tarpusavio suderinamumą su galiojančiu Kvartalo Detaliuoju planu, tai yra: 1. pašalinant D kategorijos viešosios gatvės sprendinį Kvartalo teritorijoje esančiuose sklypuose; 2. pašalinant „planuojamų vidaus kelių“ sprendinį Kvartalo teritorijoje esančiuose sklypuose; 3. pažymint galiojančiame Kvartalo Detaliajame plane numatytus sprendinius - esamus Kvartalo vidaus kelius atitinkamu žymėjimu (ištisine mėlyna linija), artezinio gręžinio sanitarinę gręžinio zoną ir akligatvį.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl minėtų sprendimų priimtų administracinėse bylose prejudicinės galios, pažymi, kad ieškovai nedalyvavo nė vienoje administracinėje byloje, Šiose administracinėse bylose nebuvo analizuojamas šiai bylai reikšmingas 2002 m. gegužės 13 d. ir 2002 m. liepos 4 d. detaliųjų planų tarpusavio ryšys bei jų pagrindu suformuotos susisiekimo jungtys. Nors Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-1959-780/2025 yra pasisakyta dėl ginčo kelio servituto, tačiau šioje administracinėje byloje ginčo esmė nėra tapati ginčui nagrinėjamoje civilinėje byloje. Minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiama, ar Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo ((duomenys neskelbtini). Nagrinėjamai civilinei bylai aktualus 2002 m. gegužės 13 d. detaliojo plano ir 2002 m. liepos 4 d. detaliojo plano santykis minėtoje administracinėje byloje nebuvo analizuotas, be to minėtoje administracinėje byloje ir šioje civilinėje byloje nesutampa įrodinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 13 d. ir 2026 m. kovo 4 d. sprendimų turinčių prejudicinę galią ir juose nustatytus faktus turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjamai civilinei bylai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje taip pat nesiremia minėtuose administracinėse bylose priimtuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

2002 m. gegužės 13 d. Detaliojo plano Aiškinamajame rašte „Vandentiekis ir nuotekynė“ nurodyta, kad „<...> vanduo į gyvenamuosius namus bus tiekiamas iš artezinio gręžinio kvartalo teritorijoje. Siekiant išsaugoti požeminio vandens švarą, gręžiniui sudaroma SAZ, kuri susideda iš trijų apsauginių juostų (HN 44:2000) <...>“.

Sveikatos ministro įsakyme Nr. D1-912 yra nurodyta, kad siekiant išsaugoti geros kokybės požeminį vandenį, turi būti sudaroma vandenvietės SAZ, kuri susideda iš trijų juostų. Pirmosios juostos, vadinamos griežto režimo apsaugos juosta, spindulys turi būti ne mažesniu kaip 5 m spinduliu aplink I grupės vandenvietes. I grupės vandenvietės yra su atmosferos krituliais, paviršiniu ir gretimų sluoksnių požeminiu vandeniu neturinti ryšio uždara požeminio vandens vandenvietė, įrengta vandeninguosiuose sluoksniuose, esančiuose po regionine vandenspara – tai yra, geriamojo vandens gręžinio vandenvietė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius teritorijų planavimo dokumentus, servitutų planus ir 2021 m. statybos projekto sprendinius sprendė, kad gręžinio 5 metrų griežto režimo apsaugos zona nepatenka į ginčo kelio trasą.

Apeliantai skundu nesutinka su tokia teismo išvada ir teigia, kad statybos projektai ir privačių matininkų planai negali paneigti 2002 m. gegužės 13 d. detaliojo planų sprendinių, o privalo jiems būti subordinuoti, todėl net ir prieštaravimo atveju, būtina vadovautis detaliojo plano sprendiniais.

Nagrinėjamoje byloje yra pripažinta, kad 2002 m. gegužės 13 d. detalusis planas ir 2002 m. liepos 4 d. detalusis planas yra vienas su kitu susiję ir vienas kitam neprieštarauja. Taip pat byloje nustatyta, nors apeliantai ir ginčiją šią aplinkybę, kad apeliantų žemės sklypas, kaip ir atsakovės UAB „Rosado“, turi faktinę ir tiesioginę jungtį su gretima teritorija ne vien tašku, bet ir linija, kertančią apskritimo formos artezinio gręžinio teritorija dviejuose vietose. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas spręsdamas, ar ieškovai pagrįstai teigia, kad jie turi teisę patekti į savo žemės sklypus per servituto kelią, pagrįstai vertino ir kitus dokumentus, susijusius su įvažiavimu iš ginčo servitutinio kelio.

Iš 2021 m. statybos projekto (2026 m. sausio 27 d. prašymo (DOK-4683) priedas Nr. 22) nustatyta, kad įvažiavimas į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) suprojektuotas būtent per gręžinio apsaugos zonas, o pačioje apsaugos teritorijoje įrengti ir kiti infrastruktūros objektai. Kaip jau minėta, 2002 m. liepos 4 d. detaliojo plano sprendiniuose yra padalinto žemės sklypo ankstesnių savininkų K. parašai, jog jie sutiko su sprendiniuose numatytu šios teritorijos naudojimo susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros poreikiams. Kaip matyti, 2021 m. gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastato (duomenys neskelbtini), statybos projekte, įvažiavimas į šį žemės sklypą (kuris nuosavybės teise priklauso apeliantams ir atsakovei MB „Dausmėja LT“, yra suprojektuotas ir įrengtas būtent per gręžinio apsaugos zonas, o numatytoje gręžinio 5 metrų griežto režimo apsaugos zonoje buvo suprojektuoti ir įrengti šio žemės sklypo nuotekų rezervuaras ir elektros kabeliai.

Taip pat iš byloje esančio 2006 m. Gyvenamųjų namų kvartalo inžineriniai tinklai ir keliai (duomenys neskelbtini) sklypo plano dangų plano (2026 m. sausio 27 d. prašymo (DOK-4683) priedo Nr. 21.3) matyti, kad vandens gręžinys su 5 metrų griežto režimo apsaugos zona, kurioje draudžiama ūkinė ir kita veikla, nesusijusi su vandens paėmimu, gerinimu ir tiekimu, šiame projekte buvo numatytas (perkeltas) sklype Nr. 5, t. y. Žemės sklype (duomenys neskelbtini), per šią griežto režimo apsaugos zoną (šiame plane pažymėta indeksu 1.1.) kelias nesuprojektuotas, t. y. kelias neina, o likusioje šios zonos dalyje, kurią kerta ginčo servitutinis kelias, numatyta asfaltuota kelio danga.

Pažymėtina, kad ieškovo IES1 statybą leidžiančiuose dokumentuose numatytas privažiavimas prie sklypo iš pietrytinės pusės (Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2003 m. liepos 8 d. statybos leidimas Nr. 344, (duomenys neskelbtini) m. liepos 3 d. posėdžio protokolas Nr. 344 ir kt.). J. sodybinio gyvenamojo namo aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad privažiavimas prie sklypo numatytas iš pietrytinės pusės. Iš ieškovo IES2 statybą leidžiančių dokumentų, brėžinių, aiškinamojo rašto ir sutikimų taip pat matyti, kad šiam ieškovui buvo numatytas įvažiavimas iš servitutinio kelio. Minėti statybą leidžiantys dokumentai yra galiojantys, iš kaip matyti iš šių dokumentų, juos išdavusios institucijos, vertino ginčo susisiekimo jungtį kaip galimą naudoti privažiavimui prie ieškovų sklypų.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai neįrodė, jog ieškovai negali naudotis servitutiniu keliu patekimui į jiems priklausančius žemės sklypus, o teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad vandens gręžinio 5 metrų griežto režimo apsaugos zona nepatenka į ginčo servitutinio kelio trasą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų argumentai, jog ginčo kelio gale įrengtas ženklas „Akligatvis“ patvirtina, kad pravažiavimo toje vietoje į ieškovų sklypus nėra, nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės, nes šis kelio ženklas nekeičia nei teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, nei administraciniu aktu nustatyto servituto turinio ir apimties.

Dėl ieškovo IES2 privažiavimo

Apeliantai skunde teigia, kad ieškovas nuo 2002 m. gegužės 13 d. detaliojo plano patvirtinimo turi privažiavimą prie savo sklypo per Kvartalo vidaus kelių sistemą ir tam, kad iš viešosios gatvės patektų į savo sklypą, jam nėra būtinumo važiuoti per apeliantų sklypus.

Kaip jau minėta, iš ieškovo IES2 statybą leidžiančių dokumentų nustatyta, kad ieškovui buvo numatytas įvažiavimas iš servitutinio kelio (2025 m. vasario 13 d. ieškinio priedai Nr. 6–9, 2026 m. sausio 27 d. prašymo (DOK-4683) priedai Nr. 4–15). Šie statybą leidžiantys dokumentai nėra nuginčyti. Ieškovo IES2 gyvenamasis namas ir jo infrastruktūra įrengti žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) , statybą leidžiančių dokumentų pagrindu nuo servitutinio kelio. Ieškovui IES2 priklausančiam žemės sklypui po pradinio žemės sklypo pertvarkymų išliko administraciniu aktu nustatytas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 544,00 kv. m kelio servitutas, esantis tarp ieškovų žemės sklypų. Pažymėtina, kad 2021 m. kovo 23 d. turto pasidalijimo sutartimi Nr. 3442 M. M., B. J., I. J., G. B., I. S., vadovaudamiesi 2021 m. vasario 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), susitarė dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) minėtos sutarties 3.1.1 punktą M. M. asmeninės nuosavybės teise atiteko 12234 kv. m ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 1, esantis (duomenys neskelbtini), šalys susitarė naujai suformuotam žemės sklypui palikti nustatytą servitutą: (214) servitutą – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantis daiktas) (544 kv. m). Sudarius 2021 m. kovo 23 d. turto pasidalijimo sutartį, žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininkų B. J., M. M., I. S., G. B. 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. balandžio 11 d. sutikimai dėl įvažiavimo įrengimo iš kelio servituto, transformavosi visa apimantį į vienos savininkės M. M. sutikimą (CK 4.111 straipsnio 2 dalis).

Taigi, nors ieškovas IES2 turi galimybę patekti į jam priklausantį žemės sklypą per kitą privažiavimą, tačiau esant administraciniu teisės aktu nustatytam servitutui, egzistuojant servitutų jungčiai tarp detaliųjų planų, galiojant Apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto turinio servitutui, suteikiančiam teisę tiesti pravažiavimą ir inžinerinius tinklus, teisę kitiems asmenims eiti, važiuoti keliu, ieškovas IES2 teisėtai naudojasi per servitutinį kelią įrengtu privažiavimu prie savo žemės sklypo. Administracinis teisės aktas, kuriuo nustatytas servitutas yra galiojantis, nustatytas servitutas nėra panaikintas, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo vertinti nustatyto servituto pagrindu pažeidžiamų apeliantų interesų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantai neįrodė, kad ieškovas IES2 neturi teisėto pagrindo naudotis privažiavimu į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą per ginčo servitutinį kelią.

Dėl ieškovo IES1 privažiavimo

Apeliantai skunde teigia, jog padėtis, kad ieškovas IES1 neturi įrengto privažiavimo prie savo žemės sklypo, susidarė vien dėl paties ieškovo ir ankstesnio sklypo savininko sprendimų – sklypas buvo atidalintas iš kito sklypo ir suprojektuotas taip, kad būtų prarastas buvęs privažiavimas iš viešojo kelio. Pirkdamas žemės sklypą, ieškovas IES1 nusipirko jį be privažiavimo, tačiau esamoje padėtyje ieškovas turi galimybę įsirengti savo privažiavimą iš greta esančios suprojektuotos (duomenys neskelbtini) gatvės arba susitaręs su savo sklypo pardavėju, iki šiol valdančiu gretimą su ieškovo žemės sklypą ir privažiavimą prie jo. Teigia, kad tokiu atveju turi būti taikoma CK 4.44 straipsnio nuostatos, nepriklausomai nuo to, kad privažiavimas prarastas ne dėl paties ieškovo, o dėl buvusio jo sklypo savininko veiksmų.

Kaip jau šioje nutartyje minėta, 2002 m. liepos 4 d. Detaliuoju planu atidalijant M. M. sklypo dalį, t. y. sklypą Nr. 2 – 0,1508 ha (namų valda) (ieškovo IES1 sklypas šiuo metu), privažiavimas prie sklypo Nr. 2 buvo numatytas „per V. K. ir A. K. sklypą, jame suprojektuotu keliu bei per M. M. sklypą, jame numatant servitutinį statinių statyba pravažiavimą“ (2026 m. sausio 27 d. prašymo (DOK-4683) priedas Nr. 23.1 20–22 lapai).

CK 4.44 straipsnyje įtvirtinta, kad savininkas žemės sklypo, netekusio susisiekimo su viešuoju keliu, būtinu sklypui naudoti pagal paskirtį, negali reikalauti iš kaimynų, kad šie susisiekimo tikslui leistų jam naudotis savo žemės sklypais, jeigu jo paties tyčiniais veiksmais buvo nutrauktas jo žemės sklypo susisiekimas su viešuoju keliu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl ieškovo IES1 kokių nors tyčinių veiksmų buvo nutrauktas jam priklausančio žemės sklypo susisiekimas su viešuoju keliu. Be to, kaip minėta, 2002 m. liepos 4 d. Detalusis planas numatė suprojektuoto 0,1508 ha sklypo susisiekimo su (duomenys neskelbtini) g. servitutinius sprendinius, kurie buvo įgyvendinti Vilniaus apskrities viršininkui priėmus 2002 m rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini). Esant šioms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo taikyti CK 4.44 straipsnyje įtvirtintą ribojimą.

Kaip minėta, galiojančiuose ieškovo IES1 statybą leidžiančiuose dokumentuose privažiavimas prie jam priklausančio žemės sklypo numatytas iš pietrytinės pusės (2025 m. vasario 13 d. ieškinio priedas Nr. 5; 2026 m. sausio 27 d. prašymo (DOK-4683) priedai Nr. 1–3). Kaip patvirtina patys apeliantai ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovai, kitų pravažiavimą į ieškovo sklypą nėra įrengtų. Byloje konstatavus, kad servitutinė jungtis tarp gretimų žemės sklypų galioja (2002 m. gegužės 13 d. ir 2002 m. liepos 4 d. detalieji planai) ir ieškovo IES1 statybą leidžiančiuose dokumentuose privažiavimas prie jam priklausančio žemės sklypo numatytas iš pietrytinės pusės (per ginčo servitutinį kelią), pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas IES1 turi teisę pravažiavimui į jam priklausantį žemės sklypą naudotis ginčo servitutiniu keliu, o apeliantai neįrodė, kad ieškovas tokios teisės neturi.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nepaneigta ieškovų teisė naudotis administraciniu aktu nustatytu kelio servitutu.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimų į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, spręsdamas dėl ieškovų teisės pravažiavimui į jiems priklausančius žemės sklypus, naudotis ginčo keliu, kuriam servitutas nustatytas administraciniais aktais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl nustatytų įpareigojimų atsakovams ATS3 ir ATS1 priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Atmetus atsakovų ATS3 ir ATS1 apeliacinį skundą, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese neatlygintinos. Tretieji asmenys pateikę atsiliepimą į apeliacinį skundą, procese dalyvavo atsakovų pusėje ir palaikė atsakovų apeliacinio skundo argumentus, todėl atmetus atsakovų apeliacinį skundą, tretieji asmenys taip pat neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliaciniame procese atlyginimą. Atmetus apeliacinį skundą ieškovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Ieškovai pateikė 2026 m. rugpjūčio 31 d. prašymą priteisti iš atsakovų ATS3 ir ATS1 3 282,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ir įrodymus apie šias patirtas išlaidas bei 2026 m. rugpjūčio 10 d. teisinių paslaugų ataskaitą, iš kurios nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą išlaidos sudaro – 3 120 Eur, kitas dalis išlaidų yra už elektroninio laiško ieškovams siuntimą pateikus atsakovams apeliacinį skundą (atsakymas į ieškovo IES2 klausimą) – 32,50 Eur, už prašymo atsisakyti priimti atsakovų ATS3 ir ATS1 apeliacinio skundo dalį, išduoti vykdomąjį raštą dėl neapskųstos sprendimo dalies parengimą – 97,50 Eur, bei elektroninio laiško dėl teismo veiksmų parengimas, išsiuntimas (atsakymas į ieškovo IES2 klausimą) – 32,50 Eur.

Taip pat ieškovai pateikė 2026 m. rugsėjo 4 d. prašymą dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų pritesimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų ATS3 ir ATS1 papildomai 605 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurias patyrė dėl atsakovų ATS3 ir ATS1 inicijuoto apeliacinio proceso. Kartu su prašymu pateikė ataskaitas, kuriose nurodyta, kad už patikslinto prašymo dėl trečiųjų asmenų atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą išlaidos sudaro 300 Eur be PVM ir už prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimą – 100 Eur be PVM. Ieškovai pateikė įrodymus (mokėjimo dokumentus), jog apeliaciniame procese iš viso patyrė 3 887,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti iš apeliantų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šių išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. sutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.11 punktuose nustatytus dydžius.

Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas).

Vis dėlto ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas, kad būtų viršytas Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytas maksimalus dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas).

Vertinant ieškovų patirtų bylinėjimosi apeliacinės instancijos procese pagrįstumą, atkreiptinas dėmesys, kad kaip nustatyta iš kartu su ieškovų 2026 m. rugpjūčio 31 d. prašymu pateiktos 2026 m. rugpjūčio 10 d. teisinių paslaugų ataskaitos, dalį prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sudaro išlaidos elektroninių laiškų ieškovams siuntimą, kurios sudaro bendrą – 65 Eur (32,50 Eur x 2) ir prašymo atsisakyti priimti atsakovų apeliacinio skundo dalį bei prašymo išduoti vykdomąjį raštą rengimą – 97,50 Eur.

Pažymėtina, išlaidos už elektroninių laiškų parengimą ir siuntimą ieškovams laikytinos kitomis išlaidomis. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, išlaidos už pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo išduoti vykdomąjį raštą ir atsisakyti priimti apeliacinio skundo dalį, parengimą nelaikytinos išlaidos patirtos apeliaciniame procese, nes prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo ir dėl atsisakymo priimti dalį apeliacinio skundo buvo teikiama tiesiogiai pirmosios instancijos teismui, o prašymas dėl atsisakymo priimti apeliacinio skundo dalį buvo suformuotas pačiame atsiliepime į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, ieškovų patirtos išlaidos, kurias susidarė už elektorinių laiškų rengimą ir siuntimą (65 Eur), prašymo išduoti vykdomąjį raštą ir dėl apeliacinio skundo dalies (97,50 Eur), nėra priteistinos.

Teisėjų kolegija įvertinusi kartu su 2026 m. rugsėjo 4 d. prašymu pateiktas ataskaitas, jog ieškovai papildomai patyrė 605 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro patikslinto prašymo dėl trečiųjų asmenų atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (300 Eur be PVM) ir už prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimą (200 Eur be PVM), bei atsižvelgusi į tai, kad nė vienas iš šių prašymų nebuvo tenkintas, sprendžia, kad nėra pagrindo šias išlaidas priteisti ieškovams iš apeliantų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos sudėtingumą, t. y. kad byloje buvo sprendžiama dėl administraciniu aktu nustatyto servituto apimties ir ieškovų teisės naudotis servitutiniu keliu, byloje nebuvo reikalingos specialios žinios, sprendžiami klausimai iš esmės nebuvo nauji, nusprendžia, kad ieškovams IES1 ir IES2 iš atsakovų ATS3 ir ATS1 priteistinas 3 120 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas, kuris neviršija maksimalaus rekomenduojamo priteisti atlyginimo dydžio. Šios išlaidos iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos kiekvienam ieškovui po 1 560,00 Eur (3 120 Eur : 2).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį procesą civilinėje byloje pagal atsakovų ATS3 ir ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 28 d. sprendimo dalies, priimtos atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rosado“ LT“ atžvilgiu, nutraukti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 28 d. sprendimą dėl nustatytų įpareigojimų atsakovams ATS3 ir ATS1 palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui IES2 ( IES2 ), asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš atsakovės ATS3, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ir atsakovo ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , lygiomis dalimis 1 560,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt eurų 00 ct), t. y. iš kiekvieno atsakovo po 780,00 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt eurų 00 ct), bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti ieškovui IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) ATS3 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ir atsakovo ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , lygiomis dalimis 1 560,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt eurų 00 ct), t. y. iš kiekvieno atsakovo po 780,00 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt eurų 00 ct), bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Grąžinti atsakovui ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , už apeliacinį skundą 2026 m. birželio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėto žyminio mokesčio 222,00 Eur (du šimtus dvidešimt du eurus 00 ct). Išaiškinti atsakovui, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.